Negalite atiduoti to, kas ne jūsų

TEMOS: Esminė psichologinė dinamika, blokuojanti tikrąjį išgijimą – Negalite įeiti į dangaus karalystę – Nuosavybė yra raktas – Dauguma krikščionių pyksta ant Dievo – Esminis išgijimo raktas – Išgijimas ir jūsų dangiškasis planas – Jėzus taip pat kentėjo ir patyrė nusivylimų – Būkite pasirengę nešti savo kryžių – Kaip tampama šventuoju

Pakylėtasis Mokytojas Jėzus 2005 metų kovo 28 d.

Esminė psichologinė dinamika, blokuojanti tikrąjį išgijimą

AŠ ESU Būtybė, kurią visi žmonės pažįsta kaip Jėzų Kristų. Ir nors Dievo tęstinume, nuolatinėje Dievo savitranscendencijoje, aš dabar tapau daugiau nei buvau prieš 2000 metų, visada esu laimingas ir dėkingas tiems, kurie klausosi manęs Jėzaus Kristaus pavidalu.

Atėjau jums duoti pamokymą apie gydymą, o ypač apie tai, kodėl tiek daug žmonių negali išgyti. Ir kaip jau žinote iš evangelijų, buvo daug žmonių, kurie sutiko mane prieš 2000 metų, bet nebuvo išgydyti. O buvo ir tokių, kurie buvo išgydyti, tačiau jų liga atsinaujino. Tai kodėl gi tiek daug žmonių negali pagyti?

Kad geriau tai suprastumėte, norėčiau, jog pamąstytumėte, kokia yra didžiausia, pati didžiausia grėsmė jūsų išganymui. Yra daug atsakymų, kuriuos žmonės galėtų duoti, tačiau labai mažai žmonių rado tikrąjį atsakymą. Tikrasis atsakymas yra, kad pati didžiausia grėsmė žmonijos išganymui yra religija – išorinė, baime pagrįsta religija, iškelianti ir palaikanti išorinio Dievo, egzistuojančio už vidinės karalystės ribų, stabą. [Daugiau šia tema skaitykite čia.]

Kiekvienos sielos, susidūrusios su šia religijos forma, psichikoje tai sukuria skilimą, o ypač jeigu žmonės augo tokioje religijoje nuo ankstyvos vaikystės ir užaugo baime prisotintoje atmosferoje. Šį skilimą sukuria tai, kad gyvybės srautas viduje žino, jog jis atėjo iš kažkur kitur, jog jis nėra kūno produktas, nėra vieno gyvenimo padarinys, bet, kad jis yra labai senas ir atėjęs iš aukštesnio šaltinio. Tačiau išorinė religija – ar tai būtų religija, teigianti, kad garbina Dievą, ar tai būtų Dievą neigianti religija, tokia kaip mokslinis materializmas – ši religija sielai sako, kad Dievas yra išorėje, kad Dievas yra atskiras ir kad neįmanoma Dievo pasiekti pačiam.

Be to, daugelis religijų sukūrė tobulo žmogaus idealą, tobulo žmogaus, kuris būtų priimtinas Dievo akyse – tai yra: pagal tos religijos supratimą. Ir jos pateikia įvaizdį, kad tiktai žmonės, atitinkantys šį išorinį tobulo žmogaus apibrėžimą, tiktai jiems bus leista įeiti į dangaus karalystę. Ir ką gi sielai daryti, kai jai pateikiamas šitoks požiūris į išganymą?

Gyvybės srautas tuomet mėgina, pasitelkdamas išorinį protą, formuoti save pagal idealą, pastatytą prieš jį nuo vaikystės. Gyvybės srautas nežino, kad šis idealas yra stabas, pažeidžiantis pirmuosius du įsakymus. Taigi, gyvybės srautas deda visas pastangas, savo išoriniu protu, išorine valia bandydamas suformuoti save pagal šį tobulo žmogaus stabą. Ir siela ne tik kad nepajėgia suprasti, jog tai yra stabas, bet ir nepajėgia suprasti – nes jai to niekas niekada nesakė – kad tai yra neįmanomas stabas, kad joks žmogus negalėtų gyventi pagal šį išorinio tobulumo standartą.

O taip yra todėl, kad šis išorinis standartas gimė antikristo prote, paties velnio prote, tikinčio, kad egzistuoja mechaninis kelias į išganymą. Ir dėl to gyvybės srautas gali praleisti visą savo gyvenimą, siekdamas išorinio teisumo, rašto aiškintojų ir fariziejų teisumo, kurį pasmerkiau sakydamas: „Jeigu jūsų teisumas nepranoks rašto aiškintojų ir fariziejų teisumo, neįeisite į dangaus karalystę.“

O kodėl neįeisite į karalystę? Todėl, kad karalystė yra jumyse, ir kol nesusivienysite su karalystės sąmone, kaip galėsite BŪTI karalystėje?

Negalite įeiti į dangaus karalystę

Tiesą sakant – iš tikrųjų – negalite įeiti į dangaus karalystę. Galite arba BŪTI Dangaus karalystėje, arba BŪTI už jos ribų savo sąmonėje. Todėl, kad, iš tiesų, Dievas yra visur. Dievas jau yra ten, kur esate jūs. Ir todėl iliuzija, kad esate atskirti nuo Dievo karalystės, gali egzistuoti tiktai žemesniajame prote, prote, kuris įstrigo dualizme.

O kai Sąmoningasis AŠ susitapatina su šiuo protu, jis patenka į užburtą ratą. Viduje jis žino, kad yra daugiau nei šis išorinis protas. Tačiau tuo pat metu jis patikėjo, jog tam, kad būtų išganytas, privalo gyventi pagal šį išorinį idealą, nors iš tiesų šis išorinis idealas neigia tikrąjį gyvybės srauto kūrybiškumą ir tikrąją jo esybę. Ir nors išorinis protas mėgina gyvybės srautui primesti šią išorinę matricą, pasąmonės lygmenyse Sąmoningasis AŠ žino, kad tai neatves į išganymą, todėl ima maištauti prieš išorinę discipliną, tapdamas viduje suskilusiu namu.

Tampate savo pačių pikčiausiu priešu. Matote daugybę žmonių, įstrigusių šioje niekieno žemėje, kurioje jie nėra nei karšti nei šalti. Jie yra drungni, o tikroji buvimo drungnu vidinė prasmė yra ta, kad esate įstrigę užburtame rate, kuriame jūsų išorinis protas – padedamas jūsų religinio auklėjimo – mėgina primesti Sąmoningajam AŠ kažką tokio, prieš ką Sąmoningasis AŠ, savo esybės gelmėse, maištauja, žinodamas, kad tai nėra Dievo valia.

Ir kol būsite įstrigę šiame dualizme, šiame užburtame rate, negalėsite judėti pirmyn savo jėgomis. Ir negalėsite pagyti nuo ligų, kurias jūsų protas sukūrė iš šitos dualistinės sąmonės, ar tai būtų proto negalia, fizinės ligos ar išorinės problemos. Ir negalėsite išgyti tol, kol neištrūksite iš šitos aklavietės, iš šio užburto rato. O kas gi yra tas raktas, kuris galėtų padėti jums ištrūkti iš šitos būsenos, kurioje esate nei tas nei anas, nei pilnai gyvas nei galutinai miręs?

Nuosavybė yra raktas

Norėdamas tai paaiškinti, duosiu jums palyginimą. Įsivaizduokite, kad einate gatve kartu su jūsų širdžiai brangiu vaiku. Praeinate žaislų parduotuvę, kurios vitrinoje puikuojasi gražus žaislas. Jūsų vaikas juo susižavi ir sako: „Ar duosi man tą žaislą?“ Ar galite paėmę iš vitrinos žaislą duoti jį vaikui? Ar galite įėję į parduotuvę griebti žaislą ir išbėgę iš parduotuvės duoti jį vaikui? Taip, jūs galite tai daryti, tačiau sulauksite pasekmių. Tad ką gi turėtumėte padaryti, prieš paduodami vaikui žaislą ir išpildydami vaiko troškimą, o kartu ir savo troškimą padovanoti vaikui dovaną?

Tai, ką turėtumėte padaryti, yra paprasta. Turėtumėte užeiti į parduotuvę ir sumokėti už žaislą, o, kai būsite už jį sumokėję, jis taps jūsų. Ir kai žaislas bus JŪSŲ – o ne parduotuvės savininko – štai tuomet jau galėsite atiduoti žaislą vaikui. Esmė šios istorijos yra ta, kad negalite atiduoti to, kas ne jūsų.

Atsiminkite šį sakinį: „Negalite atiduoti to, kas ne jūsų.“ Norėdami ką nors atiduoti, pirmiausia privalote tai įsigyti. Privalote tapti savininku, ir kai tai bus pilnai jūsų, tuomet turėsite teisę tai atiduoti. Ir kaip tik tai privalote padaryti pirmiausia, jei norite išgyti nuo bet kokios kūno, proto ar sielos ligos. Privalote tapti ligos savininku, ligos šeimininku, ir kai ji bus jūsų, tuomet turėsite galimybę ją atiduoti. O atidavę ligą, galėsite išsilaisvinti iš ligos – galėsite pagyti.

Dauguma krikščionių pyksta ant Dievo

Matote daugybę situacijų Žemėje, kurios kyla – ne tik iš dualistinės sąmonės, bet ir dėl to, kad siela buvo išorinės religijos užprogramuota tikėti, jog neturėtų patirti vienos ar kitos situacijos. Tai pasireiškia įvairiomis formomis, tačiau leiskite man duoti tik vieną pavyzdį. Daugelis krikščionių buvo išauklėti tikėti, kad, norėdami būti gerais krikščionimis, jie niekada neturėtų pykti.

Ir vis dėlto, jie patiria savo gyvenimuose situacijas, kurios sukelia pykčio jausmą. Tačiau, būdami „geri krikščionys“, jie nepripažįsta pykčio, nepripažįsta, kad tai yra jų pyktis. Tai ką gi jie daro? Jie jį neigia, nugrūda jį į pasąmonę. Tačiau pyktis yra energijos forma, pyktis yra mintis, prisotina jausmo galia, kuris, apsukęs ratą materialios visatos energetinėje sistemoje, galiausiai materializuosis kaip fizinė liga kūne arba pasireikš sunkiu proto skilimu.

Kaip galite pagyti nuo fizinės ligos, kuri yra pykčio padarinys? Negalite pilnai pagyti pasidarydami operaciją ar gerdami vaistus. Galite išgyti tiktai suvokę, kad liga yra pykčio padarinys. Tuomet turite sąžiningai pažvelgti į pyktį, nusileisti iki pačios jo šerdies, kol atrasite priežastį, privertusią jus pajusti pyktį – ir ši priežastis dažnai yra lūkesčiai, neatitinkantys gyvenimo realybės arba aukštesnės jūsų esybės valios. Tačiau, kol netapsite pykčio savininku, kol nepripažinsite, kad jis yra jūsų ir kad jūs sukūrėte jį savo pasirinkimu – ir kol neatrasite priežasties, dėl kurios jūs šį pasirinkimą padarėte – kaip iš viso kada nors galėsite atiduoti šį pyktį?

Ir tokiai daugybei krikščionių nuo vaikystės buvo diegiama tikėjimo sistema, kuri yra absoliučiai nelogiška, kuri neatsako į jų klausimus apie gyvenimą, nepaaiškina, kodėl jie asmeniškai patyrė tragediją, arba kodėl vienas vaikas gimsta su sunkia negalia, kai tuo tarpu kitas gimsta turtingas ir talentingas. Jie mato šią nelygybę pasaulyje, ir vienintelė galimybė jiems yra galvoti, kad taip sukūrė Dievas. Tačiau taip mąstydami, neišvengiamai pradedate jausti, kad Dievas yra neteisingas, ir todėl jaučiate pyktį Dievui.

Ir daugybė krikščionių, tiesą sakant, daugiau nei 90 procentų tarp tų, kurie vadina save krikščionimis, turi neatpažintą pyktį prieš Dievą. Bet, kadangi jie buvo užprogramuoti būti „gerais krikščionimis“ – nes, jeigu nebus geri krikščionys, negalės patekti į dangaus karalystę ir nebus išganyti – jiems telieka vienintelė galimybė – ignoruoti, neigti ir slopinti šį pyktį.

Esminis išgijimo raktas

Tačiau kaip galėsite įeiti į Dievo karalystę, jeigu jaučiate Dievui pyktį? Juk nenorite artintis prie to, kas jums kelia pyktį arba baimę – norite bėgti kuo toliau nuo to. Tad kaip gi įeisite į vidinę karalystę, kol nesate išsklaidę savo pykčio, o kaip išsklaidysite pyktį, jeigu nepripažįstate, kad pyktis yra jūsų nuosavybė, ir nematote, kad jį sukūrėte patys, patikėję žaltišku melu?

Bet dabar, kai jau laikote jį savo rankose – kai jau suprantate, kodėl – staiga galite padaryti tai, ko niekada nesugebėjote padaryti anksčiau. Galite tarti: „Šitas pyktis yra mano. Aš prisiimu atsakomybę už jį, ir nuo šios akimirkos esu teisėtas jo savininkas.“

O tuomet galite sakyti: „Tačiau taip pat suprantu, kad, nors aš ir sukūriau šį pyktį, tas „aš“, kuris sukūrė pyktį, buvo žmogiškasis ego, žmogiškasis „aš“. Tačiau aš esu daugiau nei žmogiškasis ego. Aš esu nemirtinga būtybė, sukurta Dievo pagal Jo paveikslą ir panašumą. Ir tai ne mano tikrasis aš sukūrė šį pyktį, todėl nebenoriu šio pykčio, nebenoriu, kad jis būtų mano esybės ir mano gyvenimo dalimi.“

Ir kai pagaliau suvokiate, kad pyktis egzistuoja atskirai nuo jūsų – jis yra jums priklausantis daiktas, bet ne jūsų dalis – tą akimirką įgyjate galimybę atiduoti jį. Ir užuot atidavę savo pyktį, o tikriau bandydami atiduoti savo pyktį, išliedami jį ant kitų žmonių, galite atiduoti jį vienintelei Būtybei, kuri su džiaugsmu paims jūsų pyktį. Ir ši būtybė yra Dievas, nes Dievas myli jus, ir nenori, kad gyventumėte savo gyvenimą apsunkinti pykčio ar jo padarinių - psichinių, emocinių ir fizinių ligų.

Dievas nori, kad išsilaisvintumėte nuo pykčio, ir Dievas yra beribė ugnis, visa deginanti ugnis, galinti sudeginti pyktį akimirksniu. Tad Dievas mielai jį paims iš jūsų, tačiau Dievas jums davė laisvą valią, ir nepaims iš jūsų pykčio tol, kol patys jo Jam neatiduosite. O jūs negalėsi jo atiduoti, kol šis pyktis netaps jūsų nuosavybe ir kol neištarsite: „Tai sukūrė mano esybės dalis, todėl aš prisiimu visą atsakomybę. Tačiau tai sukūrė mano esybės dalis, kuri nėra mano tikrasis aš. Todėl nei mano ego, nei pyktis, sukurtas ego, nėra mano Sąmoningojo AŠ dalis. Ir aš daugiau nebesitapatinsiu su ego ir su pykčiu, atsiskirsiu nuo jų. Atsiskirsiu ir būsiu tarp išskirtųjų ir išrinktųjų žmonių, išrinktų Dievo, nes renkuosi atsiskirti nuo mirties sąmonės.“

O, kai tai padarysite, galėsite paimti pyktį ir atsigręžti į Dievą – Dievą, kuris yra jūsų vidinėje karalystėje – ir tarti: „O Viešpatie, štai mano auka tau, prašau, priimk ją iš manęs.“ Ir jeigu sugebėsite galutinai jį paleisti, jis bus paimtas. Ir, keičiantis ciklams materialioje visatoje, net ir fizinė liga, kuri buvo šio pykčio padarinys, bus paimta iš jūsų.

Išgijimas ir jūsų dangiškasis planas

Tačiau, kaip paaiškinome per šias pastarąsias dvi dienas, yra atvejų, kai išgijimo gali nebūti arba išgijimas gali ateiti ne iš karto. Taip būna dėl to, kad Sąmoningasis AŠ arba iki galo dar neišmoko pamokos, kurią jam reikėjo toje situacijoje išmokti, arba iki galo nesubalansavo karmos, kurią turėjo subalansuoti, nešiodamas savo kūne ar prote tą ligą. Ir tai gali būti asmeninė karma, tačiau daugeliui dvasingų žmonių iš tiesų tai yra pasaulinė karma, kurią jie neša už kitus. Daugelis iš jūsų nusileidote į įsikūnijimą, kad padėtumėte nešti tam tikrą pasaulinės karmos dalį. Ir visi jūs, kurie čia esate, ir visi jūs, kurie einate dvasiniu keliu, savanoriškai pasisiūlėte nešti naštą, nešti kryžių, kad kitiems nereikėtų nešti šios naštos ir todėl jie turėtų galimybę pakilti.

Tačiau šiems nuostabiems ir mylintiems gyvybės srautams dažnai nutinka taip, kad, nusileidę į įsikūnijimą, jie pasijunta prislėgti šios planetos energijų intensyvumo ir svorio, kurios iš tiesų dabar yra tokios sunkios, jog gali prislėgti beveik kiekvieną gyvybės srautą. O be to, jiems daro įtaką programavimas iš pasaulio, tvirtinančio, kad jie iš tiesų neturėtų būti šiose aplinkybėse. Ir galbūt dėl šių aplinkybių kaltas neteisingas ir piktas Dievas, arba galbūt Dievo iš viso nėra. Ir šitaip gyvybės srautas, kuris savo noru pasisiūlė nusileisti žemyn ir nešti šią ligą, nešti šį kryžių už kitus, dabar apgaulingai yra įviliojamas į tą patį užburtą ratą, apie kurį kalbėjau anksčiau, kuriame sielos išorinis protas maištauja prieš ligą, kurią ji pati pasisiūlė prisiimti.

Išorinis protas lyg paklaikęs mėgina įveikti ligą išorinėmis priemonėmis, mechaninėmis, fizinėmis priemonėmis, bėgiodamas pas daktarus, gydytojus ir visokio plauko žiniuonis. Ir visgi – giliai viduje – Sąmoningasis AŠ žino, kad jis pats savo noru prisiėmė nešti šią ligą, ir todėl nenori šios ligos paleisti, kol ligos tikslas nebuvo įvykdytas, ir kol gyvybės srautas šios naštos neišnešiojo pakankamai ilgai, kad kiti galėtų pakilti ir pasinaudoti galimybe, kuri jiems buvo suteikta.

Ir gyvybės srautas sukyla prieš savo paties dangiškąjį planą ir savo paties sprendimą, kurį priėmė būdamas lengvesnėse dvasinės karalijos energijose. Ir tokia daugybė nuostabių ir mylinčių gyvybės srautų visą savo gyvenimą nugyvena maištaudami prieš tai, kas yra jų pačių pasirinkimas, ir ką jie pasirinko iš meilės. Ir jie nešiojasi savyje negatyvius jausmus savo ligai – baimę, pyktį arba neapykantą. O šie jausmai tik dar labiau apsunkina naštą. Ir deja, kuo sunkesnę naštą jie sau kraunasi, tuo lengviau Sąmoningajam AŠ pasidaro tapatintis su liga ir pradėti galvoti, kad liga yra jo esybės dalis ir kad jos neįmanoma įveikti.

Matote, egzistuoja labai subtilus skirtumas tarp išorinio proto tapatinimosi su liga ir pasitraukimo nuo ligos, pripažįstant, kad ji priklauso jums, kad, o taip, jūs patys susikūrėte šią ligą arba jūs patys ją prisiėmėte, tačiau pati liga yra sąmonės būsenos išraiška, o šią sąmonės būseną sukūrė ne jūsų Sąmoningasis AŠ. Ją sukūrė jūsų ego ir šio pasaulio jėgos, tame tarpe ir kitų žmonių ego.

Jėzus taip pat kentėjo ir patyrė nusivylimų

Ir vėlgi, daugelis gyvybės srautų, kurie savanoriškai prisiėmė ligas, kad subalansuotų tam tikrą pasaulinės karmos kiekį, užstringa nešiodami tą ligą žymiai ilgiau nei būtina, seniai praėjus laikui, per kurį jie jau subalansavo tą pasaulinės karmos dalį ir dabar yra laisvi susitelkti į pozityvius savo dangiškojo plano aspektus, į savo dovanų atnešimą šiam pasauliui.

Gyvybės srauto įsikūnijimas turi du tikslus. Pirmasis tikslas yra nešti kryžių, antrasis tikslas – atnešti dovaną. Ir dvasingi žmonės dažnai pasirenka pirma prisiimti kryžių, o kai įveikia šią užduotį, jiems atsiriša rankos atnešti savo dovaną. Tačiau, jeigu jie yra apgaule įviliojami sukilti prieš savo kryžiaus naštą, ir jeigu jie nėra pasirengę leisti savo žmogiškajam ego ir savo prisirišimams numirti ant šio kryžiaus, tuomet gyvybės srautas įstrigs. Būtent tai nutiko Petrui – jis atpažino Kristų, tačiau nenorėjo pilnai susitapatinti su manimi, susitapatinti su manimi taip, kad netgi ryžtųsi būti nukryžiuotas šalia manęs, jeigu toks būtų buvęs Dievo planas.

Raktas išsigauti iš šitos aklavietės yra pasimokyti iš mano pavyzdžio, kai matėte mane Getsemanės sode naktį prieš mano teismą ir nukryžiavimą. Ir vėlgi, šio pasaulio žalčiai sukūrė melagingą Jėzaus Kristaus įvaizdį, neleidžiantį daugumai žmonių susitapatinti su manimi. Ir todėl jie yra linkę praleisti pro akis faktą, kad, kai buvau sode, buvau labai giliai susijaudinęs ir labai nuliūdęs.

Verkiau kruvinomis ašaromis. Aš kentėjau, kaip kenčia ir daugelis kitų žmonių, nešdamas savo naštą, nešdamas savo kryžių, ir galvodamas apie tai, kas nutiks toliau. Ir buvau šios naštos taip smarkiai prislėgtas, kad, nors mano Sąmoningasis AŠ pats savanoriškai pasisiūlė ateiti į šią situaciją, vis tiek prašiau Dievo, kad paimtų šią taurę nuo manęs. Ir tai jums parodys, kad Jėzus Kristus iš tiesų buvo žmogus kaip ir jūs, o ne koks nors Dievas, ne koks nors antžmogis, kuriam kelias būtų buvęs lengvas.

Kelias man nebuvo lengvas. Tą vakarą jaučiausi toks sužlugdytas ir nusiminęs, kaip tik kada nors yra jautęsis žmogus. Ir vis dėlto, įkvėpimas, kurio galite pasisemti iš šio įvykio, yra tai, kad galiausiai pasiekiau ribą, kai paėmiau šią situaciją savo žinion. Nusprendžiau, jog esu pasirengęs leisti įvykti Dievo valiai, o ne žemesniojo, išorinio proto valiai. Atidaviau save Dievui ir tariau: „Tėve, tebūna ne mano, bet tavo valia.“ Tačiau nebūčiau galėjęs atsiduoti Dievui, jeigu nebūčiau pripažinęs, kad tai yra mano situacija, kad ji yra mano nuosavybė, ir jeigu nebūčiau prisiėmęs atsakomybės už ją iki tokio laipsnio, kad, jeigu man būtų tekę šioje situacijoje likti amžiams, būčiau susitaikęs su tuo.

Būkite pasirengę nešti savo kryžių

Jeigu savo gyvenime turite problemą, ar tai būtų išorinė situacija, ar psichinė, emocinė problema, o galbūt fizinė liga, turite pasiekti vidinės ramybės tašką ir atsiduoti savo paties esybės, savo paties Sąmoningojo AŠ ir AŠ ESU Esaties aukštesniajai valiai, tardami: „Dieve, jeigu turėsiu nešti tai visą savo likusį gyvenimą, ne tik kad susitaikysiu su tuo, bet paimsiu šią situaciją į savo rankas ir išspausiu iš jos viską, ką galima geriausio, nes pamilsiu šią problemą. Ir eisiu prie jos su meile, tad net jei man reikės nešti šią naštą, nesinaudosiu ja kaip pretekstu užgniaužti Dievo meilės srautą per save. Leisiu šiai meilei tekėti, kad ir kas benutiktų šiame pasaulyje.“

Ir kai tampate absoliučiu savo situacijos šeimininku, tuomet galite pilnai atiduoti save Dievui. O tada jau iš tiesų galite gauti vidinius nurodymus, kaip iš tikrųjų galėtumėte subalansuoti savo nešamą karmą kitokiais būdais, ne per apribojimus, su kuriais susiduriate dabar. Tai gali būti rožiniai, tai gali būti tarnystė, tai gali būti psichologinių problemų išsprendimas, kai išsprendžiate psichologines problemas ne tik savo pačių psichikoje, bet kartu padedate spręsti ir masinės sąmonės, kolektyvinės žmonijos pasąmonės problemas, palengvindami savo broliams ir seserims įveikti tą pačią problemą.

Kai pagaliau pasiekiate šį visiško atsidavimo tašką, kuris ateina ne iš baimės ar troškimo pabėgti nuo problemos, bet kuris kyla iš absoliutaus problemos priėmimo, kas tegali ateiti tik iš meilės – kai jau pasiekiate šį tašką, tampate laisvi panirti į Dievo valios srautą, į savo AŠ ESU Esaties ir Sąmoningojo AŠ aukštesniosios valios, jūsų dabartiniam įsikūnijimui, srautą. Ir nuo tos akimirkos nebebūsite aklavietėje.

Sugrįšite į gyvenimo tėkmę, ir jausitės taip, lyg našta būtų nuimta nuo jūsų pečių. Nes net jei problema ir liktų, jūsų ji daugiau nebeslėgs, jūs būsite laisvi būti mylinčios būtybės, kurios ir esate, jausite pilnatvę, jausite pilnatvę netgi nešdami tą problemą, nes žinosite, kad kažkam duodate galimybę pakilti aukščiau ir priartėti prie Dievo.

Kaip tampama šventuoju

Ir staiga jūsų gyvenimas atsivers, ir jūs daugiau nebejausite neapykantos, pykčio, nusivylimo ar baimės. Nardysite meilės tėkmėje, jausite šios meilės srautą per save. Ir štai tuomet pamatysite transformaciją, vedančią į būseną, vadinamą šventumu, kuomet matėte daugybę žmonių, daugelį metų kentėjusių nuo kažkokios problemos, ir daugelį metų susikoncentravusių tik į save ir į savo pačių kančią, kai staiga įvyko pasikeitimas. Ir jie atsivėrė, ir jau nebebuvo susikoncentravę vien į save, jie sutelkė dėmesį į tai, kaip galėtų padėti kitiems, išgyvenantiems tokią pačią situaciją, ar netgi tiems, kurių situacija dar blogesnė.

Ir staiga regite tapimo šventuoju procesą, matote, kaip gyvybės srautas pabunda, nes Sąmoningasis AŠ sugrįžo į tėkmę. Jis nebėra aklavietėje, jis nardo Dievo meilės upėje, iš kurios atsirado. Ir todėl Sąmoningasis AŠ žino, kad, nors gal ir nėra tobulas išoriškai, ir nors jame dar gali būti užsilikę vienų ar kitų žmogiškų problemų, jis yra pakeliui į išganymą, ir žino, jog keliauja namo.

Ir žinote, kad senas arklys pradeda greičiau eiti netoliese užuodęs klojimą. Taip pat jaučiasi ir Sąmoningasis AŠ, kai nubunda ir pripažįsta, kad pasirinko ateiti čia dėl teigiamos priežasties, dėl priežasties, kuri gimė iš meilės. Ir kai jis prisijungia prie šios meilės, visas pasaulio svoris staiga nukrinta nuo jūsų pečių, ir galite išsitiesti, kad ir kokios aplinkybės prieš jus būtų. Ir galite tarti: „Bet šitie netobulumai Žemėje nėra svarbūs, nes aš jau matau klojimą. Aš jau grįžtu namo ir matau savo Dievą, stovintį tarpduryje, o šalia jo stovi mano vyresnysis brolis, Jėzus, ir mano vyresnioji sesuo, Marija. Ir jie sveikina mane ir spinduliuoja savo meilę man, palengvindami mano paskutinius žingsnius kelionėje namo.“

Mano Mylimieji, pamąstykite apie šį mokymą. Nusileiskite savo širdin, būkite pasirengę stoti prieš bet kokią problemą savo psichikoje, savo sąmonėje. Būkite pasirengę tapti jos šeimininkais, priimti ją su meile, o tuomet atiduoti ją Dievui. Ir jeigu Dievas paims ją, būkite patenkinti. O jeigu Dievas nepaims jos, irgi būkite patenkinti. Nes, tiek vienu tiek kitu atveju, keliaujate namo, kai esate meilės tėkmėje.

Toks yra mano mokymas šioms Velykoms, ir norėčiau, kad visi žmonės galėtų tai suprasti ir sugrįžti į meilės tėkmę. Nes iš tiesų, kas gi yra ši meilės tėkmė, jeigu ne tikroji prisikėlimo prasmė. Ir netgi fizinis kūnas gali būti prikeltas ir atnaujintas iš bet kokios būklės, net ir iš būklės, kurią žmonės vadina mirtimi. Nėra nieko Žemėje, ko Dievo galia negalėtų transcenduoti. Tačiau, norint išlaisvinti šią Dievo galią, pirmiausia privalote tapti šeimininkais ir atiduoti tai, kas nėra iš Dievo.

Tad užsklendžiu jus savo širdies meilėje, ir Tėvo, Motinos, Šventosios Dvasios ir vienatinio Dievo sūnaus, kuris yra Kristaus sąmonė, vardu, Amen.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2005 Kim Michaels