Neprisirišimas yra esminis raktas į pakylėjimą

TEMOS: Pakylėjimui reikia daugiau nei subalansuoti karmą – Budriai saugokitės baimės ir puikybės – Pakylėjimas yra sprendimas – Komforto būsena nėra Nirvana – Ieškokite savo prisirišimų – Atraskite šviesą viduje – Esminis raktas yra neprisirišimas – Ar jaučiuosi ramybėje su savimi? - Gautama jums siūlo savo Ramybės Liepsnos dalelę


Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda, 2005 spalio 23 d., per Kim Michaels


Pakylėjimui reikia daugiau nei subalansuoti karmą

AŠ ESU Buda karūnoje kiekvieno tikro mokinio Žemėje, ar jie būtų toje ar anoje religijoje, ar jokioje religijoje. Nes iš tiesų, tikrieji mokiniai yra tie, kurie eina vidiniu keliu. Ir todėl daugelis jų nerado sau vietos jokioje išorinėje religijoje ir jokiame išoriniame mokyme. Jie pernelyg ištikimi vidiniam keliui, kad leistų išoriniam mokymui kliudyti jiems eiti vidun.

Tuo nenoriu pasakyti, jog nerekomenduoju sekti jokiu išoriniu mokymu ar organizacija – kol jaučiate, kad jums tai padeda augti. Tačiau aš, Gautama, atėjau pridėti savo balsą prie El Morijos, Sen Žermeno, Motinos Marijos ir Jėzaus, kurie pamėgino jums padėti pakilti virš savo klaidingai suvokto lojalumo išoriniam mokymui ir išorinei organizacijai, nesvarbu, ar tai būtų budizmas, krikščionybė, islamas ar bet kuris kitas mokymas.

Iš tiesų, tie, kurie buvo pakylėtųjų mokytojų mokiniai – ir kurie pripažįsta pakylėtųjų mokytojų egzistavimą – turėtų sugebėti atpažinti tiesą, jog, kadangi mokytojai danguje praktiškai yra iš visų religijų Žemėje, mes esame aukščiau už išorines religijas ir organizacijas. Ir todėl mes ėjome vidiniu keliu ir niekada sau neleidome įstrigti jokioje išorinėje formoje. Jeigu būtume leidę tam įvykti, nebūtume šiandien pakylėtieji mokytojai – vis dar tebebūtume nepakylėti. Ir iš tiesų gali būti, kad sėdėtumėme kokioje nors bažnyčioje kiekvieną sekmadienį, jausdamiesi šventesniais už kitus žmones dėl to, kad esame tos religijos nariai.

Budriai saugokitės baimės ir puikybės

Iš tiesų, turiu jums pasakyti, kiekvienoje Žemėje esančioje religijoje, ir kiekvienoje dvasinėje organizacijoje galite atrasti žmones, kuriems jau atėjo laikas judėti pirmyn, bet jie to nepadarė. Ir tam tegali būti dvi priežastys. Viena yra baimė, o kita – puikybė. Šie du jausmai yra dvejos durys, per kurias Maros jėgos gali patekti į jūsų sąmonę. Turiu jums pasakyti, kad retkarčiais mes pasiklausome tamsos būtybių pasitarimų, kad išgirstume, ką jos planuoja. Ir jos turi posakį, kurį jums būtų naudinga žinoti. Jos sako: „Jeigu negalime jų išgąsdinti, tai tikrai galime pažadinti juose puikybę.“

Ir tai, deja, yra tiesa, kurią galite išvysti, pažvelgę į religinį kraštovaizdį šioje Žemėje. Didžioji dauguma visų religingų žmonių šioje planetoje patenka į šią kategoriją, kuomet jie arba bijo patekti į pragarą, arba yra tokie pilni puikybės, jog mano, kad jiems nereikia eiti vidiniu keliu. Jie mano, kad jiems nereikia peržengti savo susikurto įvaizdžio, kuriame jaučiasi patogiai įsitaisę, „žinodami,“ jog dėl tos ar anos išorinės sąlygos jie yra geresni už kitus. Iš tiesų, daugelis krikščionių patenka į šią kategoriją, nors Biblijoje yra pasakyta, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis, ir nors pats Jėzus sakė: „Tegu didžiausias tarp jūsų būna visų tarnas.“

Ir kas gi priverčia net ir pakylėtųjų mokytojų mokinius įpulti į šiuos puikybės arba baimės spąstus? Dėl ko jums taip sunku atsigręžti atgal ir pamatyti, jog kiekviena dvasinė organizacija nuėjo tuo pačiu keliu? Nutrūkus tiesioginiam ryšiui su pakylėtaisiais mokytojais, mokiniai pasidalijo į tris pagrindines stovyklas:

  • Į tuos, kurie bijojo judėti pirmyn.

  • Į tuos, kurie turėjo pernelyg didelę puikybę, manydami, jog jiems nereikia judėti pirmyn.

  • Ir į tuos, kurie iš tiesų pajudėjo pirmyn.

Ir dėl ko gi jums tampa neįmanoma judėti pirmyn? Mano Mylimieji, tai tegali būti jūsų prisirišimas prie kažko Žemėje. Ir vis dėlto, jūs visi girdėjote istoriją apie tai, kaip sėdėjau po Bo medžiu ir buvau ant paties slenksčio į Nirvaną, ir tą akimirką prie manęs prisiartino Maros demonai. Ar nesupratote jų tikslo? Jų tikslas buvo kaip nors priversti mane sureaguoti į tai, ką jie darė. Jiems nebuvo svarbu, ką daryti, svarbiausia buvo kaip nors priversti mane sureaguoti tokiu būdu, kad tai būtų žemiau ramybės lygmens. Jeigu būčiau sureagavęs, tuo būčiau jiems parodęs, jog turiu prisirišimą prie kažko Žemėje. Ir todėl nebūčiau tapęs laisvu įžengti į Nirvaną. Būčiau turėjęs grandinę, prirakinusią mane prie Žemės.

Pakylėjimas yra sprendimas

Mano Mylimieji, noriu, kad pamąstytumėte apie šią istoriją, ir noriu, kad pamąstytumėte apie tai, kaip Jėzus buvo gundomas dykumoje. Ir noriu, kad suvoktumėte, jog neprisirišimas yra raktas į Kristiškumą, į Budiškumą ir į pakylėjimą. Ir galite manyti, jog suprantate, ką reiškia neprisirišimas, tačiau dauguma jūsų nesuvokė, kad tai reiškia visišką ir absoliutų neprisirišimą prie nieko – ir turiu omenyje PRIE NIEKO Žemėje.

Visi jūs girdėjote, kad egzistuoja daug reikalavimų pakylėjimui. Tačiau dauguma jūsų priėmėte populiarų kultūroje įsitikinimą, kad, jei tik būsite subalansavę 51 procentą savo karmos ir būsite įvykdę bent dalį savo dangiškojo plano, galėsite pakilti. Na o aš turiu jums pasakyti, kad egzistuoja vienas paskutinis reikalavimas pakylėjimui, apie kurį dauguma jūsų nežinote.

Įsivaizduokite, kad įvykdėte visus reikalavimus savo pakylėjimui. Išsilaisvinote nuo karmos, įvykdėte savo dangiškąjį planą, savo šventąjį darbą. Padarėte viską, kas turėjo būti padaryta. Ir štai dabar stovite priešais siaurus ir ankštus vartus, vedančius į pakylėtąją būseną, į pakylėtąją sąmonę. Ir tą akimirką stovite vieni. Šalia jūsų nebus nė vieno mokytojo. Niekas jūsų nestums iš nugaros. Niekas netrauks jūsų iš viršaus. Turėsite žengti šį paskutinį žingsnį savarankiškai. O kad žengtumėte šį žingsnį, turėsite padaryti pasirinkimą. Ir šis pasirinkimas reikš, jog paliekate Žemę – ar bent jau Žemės sąmonę – VISAM LAIKUI.

Kad galėtumėte padaryti šį pasirinkimą, turite būti absoliučiai prie nieko neprisirišę Žemėje. Nes, jeigu turėsite prisirišimą, kaip gi galėsite palikti tai, prie ko vis dar tebesijaučiate prisirišę, be ko jaučiatės negalėsiantys būti pilnatvėje? Matote, mano mylimieji, kaip mėginome jums paaiškinti, tikrasis vidinis kelias yra vienovės kelias. Danguje mes visi esame viena, nors ir išlaikome savo individualumą. Tačiau mes nesame pasidaliję, nes visi esame vienovėje su savo Dievu, su savo šaltiniu. Todėl mūsų akis yra viena ir mes netarnaujame dviem šeimininkams. Tad, jeigu nesate šioje nesusiskaldymo būsenoje, jeigu neturite tyro proto – vieningo proto, kaip sako daugelis mano pasekėjų – jeigu neturite šio vieningo proto, negalite įžengti į pakylėtąją būseną. Jums tiesiog nebus leista įžengti pro duris, jeigu jūsų protas bus pasidalinęs ir jį kažkas trauks atgal į Žemę.

Komforto būsena nėra Nirvana

Tad noriu jūsų paprašyti pamąstyti, kad, jeigu ėjote dvasiniu keliu daugelį metų, galiausiai galite atsitrenkti į lubas. Ir jūsų progresas tuomet gali sustoti neribotam laikui – jeigu nesuvoksite, kad reikalavimas, norint toliau judėti į priekį, yra paleisti absoliučiai visus savo prisirišimus. Kas yra prisirišimas? Tai yra klaidingas įsitikinimas, kad jums reikia kažko už jūsų ribų, kažko iš Žemės karalijos, kad pasiektumėte vientisumą.

Tai yra melas, kurį žmonijai puolusieji primetinėjo ištisus amžius. Tai yra melas, kuriuo tikite, nes jūsų ego gimė iš atskirties, ir todėl ego žino, kad pats savaime jis nėra išbaigtas, jog niekada negalės būti pats sau pakankamas – ir todėl tiki melu, jog jam reikia kažko jo išorėje, kad galėtų būti išganytas. Ir jeigu tapatinatės su savo ego, jūs tuomet taip pat patikėsite šiuo melu.

Tačiau realybė yra tokia, kad tikrasis aš, jūsų Sąmoningasis AŠ, kaip Motina Marija paaiškina savo nuostabioje knygoje, buvo sukurtas Dievo. Dievas jį sukūrė vientisą, vienovėje. Jūs praradote šį vientisumą – o tiksliau praradote vienovės jausmą – nusileisdami į dualistinę sąmonę ir išsiugdydami prisirišimus prie to ir ano. Ir todėl vienintelis kelias grįžti atgal yra sistematiškai nutraukti visus saitus.

Kaip manote, kodėl Dievas sakė, jog yra pavydus Dievas? Žinau, jog tai skamba grėsmingai ir baisiai, tačiau realybė yra tokia, kad Dievas jus taip karštai myli, jog Jis jums tenori viso, kas geriausia. Ir jis žino, kad geriausia jums yra vienovė su juo, idant žinotumėte, kad esate bendrakūrėjai su Dievu. Tad kodėl gi Jis turėtų jums leisti amžinai pasilikti žemesniojo tapatumo jausme? Ir todėl tikrasis reikalavimas aukščiausiai laimei – aukščiausiai proto ramybei, pakylėjimui, išganymui, ar kad ir kaip tai norite vadinti – aukščiausias reikalavimas yra visiška vienybė su Dievu. O tą tegalima pasiekti per absoliutų neprisirišimą materialioje visatoje.

Ieškokite savo prisirišimų

Tad turėtumėte paimti šį suvokimą ir pasinaudoti juo, kad pažvelgtumėte į veidrodį ir nuoširdžiai ištirtumėte savo prisirišimus. Prašau, atkreipkite dėmesį, jog jokiu būdu nemėginu jums užversti kaltės naštos dėl to, kad turite prisirišimų. Priešingai, atėjau tikėdamasis išlaisvinti jus nuo šių prisirišimų, padėti jums suvokti, kad būtent prisirišimai jums kliudo eiti keliu ir įgyti vidinę ramybę, kurios visi žmonės ilgisi.

Kaip galite būti ramybėje, kol tebeturite prisirišimą? Prisirišimas gali būti daugelis dalykų. Daugelis prisirišimų yra subtilūs. Daugelis prisirišimų yra užsimaskavę kažkuo, kas yra absoliučiai būtina. Ir todėl, atėjau jums atskleisti, kad net ir dvasinis kelias, kaip jis yra apibrėžiamas tam tikro mokymo ar organizacijos, gali tapti prisirišimu.

Daugelis dvasingų žmonių sekė specifiniu mokymu ir užsiiminėjo specifinėmis praktikomis ištisus dešimtmečius. Turiu jums pasakyti, jog šie žmonės atliko didelę tarnystę pakylėtiesiems mokytojams, ir mes esame dėkingi už visas jų pastangas. Tačiau taip pat turiu jums pasakyti, kad daugelis jų palaipsniui išsiugdė prisirišimą prie tam tikros išorinės praktikos ar netgi prie tam tikro požiūrio į kelią, manydami, jog privalo kiekvieną dieną daryti visus tuos dalykus, nes kitaip nugrius dangus.

Mano Mylimieji, iš tiesų ateina toks momentas dvasiniame kelyje, kai turite galimybę pasiekti sąmonės būseną, kurioje jums nebereikia daryti visų tų išorinių dalykų, kad atliktumėte darbą, kurio atėjote čia atlikti pakylėtiesiems mokytojams. Mes niekada neturėjome intencijos, kad žmonės turėtų kalbėti šaukinius po kelias valandas per dieną visą savo gyvenimą. Ateis toks momentas, kai turėsite galimybę eiti vidun ir užmegzti ryšį su savuoju Kristaus AŠ, kuris įgalins jus spinduliuoti šviesą visur, kad ir ką darytumėte, sakytumėte ar mąstytumėte.

Ir tuomet jūsų visas gyvenimas pavirs dvasine šviesos spinduliavimo praktika. Ir tuomet ne tik kalbėdami šaukinius ar melsdamiesi iškviesite šviesą, nes nebebūsite tame sąmonės lygmenyje, kuriame jums reikėtų kviesti šviesą iš Aukščiau, galvojant, kad šviesa turi ateiti iš pakylėtųjų mokytojų ir todėl turite mūsų šauktis vėl ir vėl. Egzistuoja aukštesnis tarnystės lygmuo, kuomet tampate atviromis durimis ir jums nebėra būtina šviesą kviesti iš aukščiau, nes ji ateina iš vidaus.

Atraskite šviesą viduje

Mano Mylimieji, Dievo karalystė yra jumyse, tai reiškia, kad, kai pasiekiate šią integracijos būseną – šią vientisumo, vienovės būseną – tuomet šviesa gali spinduliuoti iš vidaus. Turiu jums pasakyti, jog yra daug žmonių, kurie buvo mums ištikimi, eidami išoriniu keliu ir atlikinėdami išorines praktikas, ir jie pasiekė šį tašką. Ir kai kurie iš jų šį tašką pasiekė jau prieš daugelį metų, ir jie būtų nuveikę mums daug daugiau, pakildami į šį aukštesnį tarnystės lygį ir tiesiog buvę nuolatos spinduliuojančia šviesa.

Ir iš tiesų egzistuoja nemažas skaičius žmonių, kurie patys varžo savo augimą – ir todėl riboja savo tarnystės potencialą – būtent dėl to, jog yra įstrigę sąmonėje, kad privalo atlikinėti tam tikras technikas visą savo likusį gyvenimą. Ir jie nenusileidžia į savo širdį ir neklauso savojo Kristaus AŠ balso, sakančio jiems, jog laikas kilti aukščiau, laikas pakilti į aukštesnį tarnystės lygį. Tad ar dabar suprantate, jog net ir kelias gali tapti prisirišimu?

Turiu jums pasakyti, kad, jeigu praėjote tą tašką, kuomet turėjote kilti aukščiau, jūsų esybėje atsiras tam tikra įtampa. Nes, kol tebebuvote naujokai kelyje – kai jums buvo teisinga atlikinėti tiek daug ritualų – tai daryti jums buvo lengva ir tam nereikėjo jokių pastangų. O dabar, kai jums to nebereikia daryti, tą daryti jums pasidarė sunkiau. Ir todėl turite dar daugiau įsitempti. Turite priversti save. Ir jeigu būsite atviri su savimi, pastebėsite šią įtampą. Ir labai gerai žinau, kad jūsų ego labai lengvai jums gali sugalvoti pateisinimą – dingstį nesikeisti. „Ak, tai turbūt yra pasipriešinimas iš tamsos jėgų. Taip turbūt yra dėl to, kad mažiau žmonių atlikinėja dvasinius ritualus, todėl turiu laikyti didesnę pusiausvyrą, ir dėl to jaučiu didesnę įtampą.“

Egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė pasiteisinimų. Tačiau turiu jums pasakyti, kad daugeliui jūsų realybė yra tokia, jog jūs jau praėjote tašką, kuomet turėjote įžengti į vidinį kelią. Ir tai yra tikroji jūsų įtampos priežastis, nes Sąmoningasis AŠ nori pakilti aukščiau, o jūsų išorinis protas nenori jam to leisti. Ir todėl turite nepaliaujamai varžyti savo pačių Sąmoningąjį AŠ, kad galėtumėte toliau atlikinėti išorines praktikas.

Esminis raktas yra neprisirišimas

Ir kokia yra išeitis? Išeitis yra suvokti, kad esminis raktas į ėjimą dvasiniu keliu yra įveikti savo prisirišimus – o tuomet pažvelgti į veidrodį ir sąžiningai suvokti, jog pavertėte kelią dar vienu iš daugybės prisirišimų. O tuomet suvokti, kaip visada sakėme, jog širdies ryšys yra svarbesnis už išorinę praktiką.

Mano Mylimieji, ne jūsų burna atneš dangaus karalystę į Žemę – tai padarys jūsų širdis! Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Ką reiškia būti tyraširdžiu? Tai reiškia, kad esate ramybėje, nes jūsų širdies neslegia našta. O kaip gi galite būti ramybėje, kol tebeturite prisirišimus prie to arba ano? Tai paprasčiausiai neįmanoma.

Ir todėl turite suprasti, kaip jums buvo vėl ir vėl kartojama, kad Himalajuose egzistuoja mokytojai, kurie nekalba šaukinių, nesimeldžia, nevaikšto į bažnyčią kiekvieną sekmadienį ar keletą kartų per savaitę. Kai kurie iš jų netgi nemedituoja, nes pasiekė tokį meistriškumo lygmenį, jog viskas, ką jie bedarytų, yra meditacija. Viskas, ką jie bedarytų, yra malda, viskas, ką jie besakytų, yra šaukinys, atveriantis vartus besąlyginės Dievo meilės srautui. Ir visgi šios Būtybės laiko pusiausvyrą Žemei.

Ir jeigu galėtumėte pasiekti šią sąmonės būseną, galėtumėte laikyti daug didesnę pusiausvyrą Žemei nei galite dabar, kad ir kiek šaukinių dabar kalbate. Sakau jums, kai pasieksite šią vidinės ramybės būseną, galėsite nuveikti dėl pakylėtųjų mokytojų daugiau per vieną sekundę, nei daugelis žmonių šiuo metu gali padaryti, net jei kalbėtų šaukinius dvidešimt keturias valandas per parą.

Jokiu būdu nemenkinu šaukinių galios. Tiesiog sakau jums, jog egzistuoja aukštesnis lygmuo. Ir sakau jums, jog yra daug žmonių, kurie sekė pakylėtųjų mokytojų mokymais ir kurie dabar yra pasirengę pakilti į šį lygį – jei tik paliktų savo prisirišimą prie idėjos – kuri kažkokiu būdu seniai įsigavo į jų sąmonę – jog privalo daryti tą patį dalyką vėl ir vėl, ir vėl.

Ar jaučiuosi ramybėje su savimi?

Mano Mylimieji, tarp jūsų yra tokių, kurie galvoja, kad dvasinis kelias turėtų būti kančių kelias – Via Dolorosa, kuris, daugelio krikščionių įsitikinimu, yra vienintelis kelias į išganymą. Noriu jums atvirai pasakyti, iš kur ateina šis įsitikinimas, nes jis iš tiesų ateina iš ego. Ego žino nesąs vertas – pats iš savęs – įžengti į Dievo karalystę. Ir todėl jis tiki, jog privalo išsipirkti sau vietą toje karalystėje. Ir tiki, jog yra įmanoma išsipirkti sau vietą šioje karalystėje. Tai yra melas, tačiau ego niekada nesupras, jog tai yra melas. Ir todėl vienintelis būdas, kuriuo galite ištrūkti iš šio melo traukos žemyn, yra suvokti, kas esate, ir kad esate išmintingesni už savo ego, kad nesate jūsų ego, kad egzistuojate atskirai nuo savo ego – ir todėl galite nuo jo atsiskirti.

Turiu jums pasakyti, kad žemesniajame kelio lygmenyje yra natūralu – ir, tiesą sakant, būtina – būti nepatenkintu savo progresu, jausti, jog visada turite daugiau ką padaryti, kad turėtumėte daryti daugiau, nei darote dabar. Todėl, kad tai yra vienintelis būdas ištrūkti iš masinės sąmonės traukos žemyn, kuri jus traukia atgal, traukia būti paprastu žmogumi, gyventi gerą materialų gyvenimą, užuot kėlusis ryte ir atlikinėjus tas keistas dvasines praktikas.

Todėl tam tikrame etape yra būtina turėti šį nepasitenkinimo jausmą, šį jausmą, kad visada turėtumėte daryti kažką daugiau. Tačiau problema čia yra ta, kad tai jus verčia jaustis taip, lyg visada atsilikinėtumėte, lyg nebūtumėte pakankamai geri. Tikrąja to žodžio prasme, tampate vežimą tempiančiu asilu, o vežimo priekyje už virvutės kabo morka. Ir asilas bėga paskui morką, manydamas, jog galės ją pagauti, tačiau jis niekada jos nepavys.

Mano Mylimieji, mes visiškai netrokštame, kad geriausi mūsų mokiniai visą savo likusį gyvenimą elgtųsi kaip tas asilas, vydamasis morką, kurios niekada negalės pagauti. Ateina toks momentas jūsų kelyje, kuomet jums reikia pripažinti, jog padarėte užtektinai išorinių dalykų, jog jums reikia pakilti į aukštesnį lygmenį ir įkūnyti vidinę ramybę. Nes vidinė ramybė iš tiesų yra aukščiausia tarnystė, kurią galite duoti. Įsivaizduokite dešimties tūkstančių Kristaus būtybių galią Žemėje. Įsivaizduokite kelių šimtų žmonių, pasiekusių Budos sąmonę, galią, ir kaip jie gali transformuoti planetą tiesiog būdami čia – ir būdami čia apačioje visu tuo, kuo yra Viršuje.

Turiu jums pasakyti, kad, jeigu keliu keliaujate jau ne vienerius metus, egzistuoja matas, kurį turėtumėte sau pritaikyti. Ir jums reikia gerai į save pažvelgti ir užduoti sau klausimą: „Ar jaučiuosi ramybėje su savimi? Ar jaučiuosi ramybėje su savo keliu ir savo progresu kelyje?“ O tuomet jums reikia pripažinti, kad, jeigu nesijaučiate ramybėje, būdas pasiekti ramybę nėra bėgti dar greičiau – tai ego jums sako tą daryti. Būdas pasiekti ramybę yra atsitraukti atgal ir tarti: „Kelio tikslas yra Budiškumas. O Budiškumas yra absoliuti ramybė. Absoliuti ramybė ateina iš absoliutaus neprisirišimo. Tad, jeigu nesu ramybėje, tai reiškia, jog turiu prisirišimų. Ir todėl turiu paleisti tuos prisirišimus – paleisti juos po vieną – kol ir aš galėsiu akis į akį stoti prieš Maros demonus, net kai jie ateis pas mane ir mėgins sukelti manyje kaltės jausmą, jog tiek ir tiek valandų nekalbėjau šaukinių.“

Ramybė yra dvasinio kelio tikslas. Būkite pasirengę paleisti viską, kas jums kliudo pasiekti vidinę ramybę. Nes iš tiesų, mes visiškai netrokštame, kad geriausi mūsų mokiniai ištisais dešimtmečiais bėgiotų pirmyn atgal, jausdamiesi taip, lyg nėra pakankamai geri, lyg to, ką jie daro, neužtenka. Yra tiek daug dvasingų žmonių, kurie taip ilgai veržėsi pirmyn, ir mes trokštame patapšnoti jiems per petį ir tarti: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Leiskite sau pajausti džiaugsmą, kuriuo mes iš tiesų visi dalinamės pakylėtoje karalijoje, džiaugsmą, kuriuo galite su mumis dalintis ir jūs, kurie esate nepakylėtoje karalijoje, tačiau tik tuomet, kai paleisite prisirišimus, trukdančius jums pajusti šį džiaugsmą širdyje – nes jūsų dėmesys visada yra nukreiptas kažkur kitur, nes esate taip užsiėmę pasaulio gelbėjimu, jog neturite laiko įtvirtinti vidinę ramybę, kuri ir yra tikrasis raktas į pasaulio išgelbėjimą.

Gautama jums siūlo savo Ramybės Liepsnos dalelę

Tad ateinu jums duoti savo ramybės dalelę, savo Ramybės Liepsnos dalelę. Jeigu priimsite ją į savo širdies taurę, į savo slaptąjį širdies kambarėlį, tuomet įtvirtinsiu ją čia dabar. Ir jeigu paskirsite šiek tiek laiko meditacijai į Ramybės Liepsną – ir leisite šiai liepsnai atskleisti jums visus jūsų prisirišimus, kurie jums trukdo būti ramybėje – tuomet ši liepsna iš tiesų augs tol, kol sudegins jūsų prisirišimus, ir jūs vieną dieną iš tiesų atsisėdę tarsite: „Paleisiu visus išorinius dalykus. Įžengsiu į savo Viešpaties ramybę. Ne tik būsiu ramybėje, aš Būsiu ramybė Žemėje. Ir todėl visą laiką būsiu amžinosios Budų Ramybės Liepsnos tąsa. Ir leisiu Budoms išplėsti ramybės liepsną Žemėje per save, idant visa ne-ramybė Žemėje galėtų būti išsklaidyta, ne tuo, ką būsiu padaręs, bet tuo, kuo aš ESU.“

Susitelkite į savo širdį ir – jei tiktai norite – priimkite ramybės liepsną, kurią įtvirtinu į kiekvieno iš jūsų širdies centrą – pagal jūsų norą ir gebėjimą saugoti šią ramybės dalelę – didelę ar mažą.

Ramybė – tebūnie!

Ramybė – tebūnie!

Ramybė – tebūnie!

Ramybė – tebūnie, ir žinokite, kad AŠ ESU jumyse yra Dievas!

Versta iš www.ascendedmasterlight.com