Kodėl ego nori, kad manytumėte, jog pasaulis yra juodai baltas

Pakylėtasis Mokytojas Jėzus, 2006 balandžio 9 d., per Kim Michaels


Akivaizdžiausias reliatyvistinio, dualistinio ego mąstymo pavyzdys yra tai, ką aš mėgstu vadinti juodai baltu mąstymu. Šis ego sukurtas sąmokslas įžūliai išnaudoja fundamentalų antikristo prote egzistuojantį dualizmą. Jis apibrėžia dvi priešingybes, kurios yra priešingos visais įmanomais būdais, tai reiškia, kad jos viena su kita visiškai nesiliečia ir tarp jų nėra jokio potencialo kompromisui. Tarp jų nėra pilkos zonos, nes priešingybės negali egzistuoti drauge ir privalo viena kitą naikinti – ar bent jau taip atrodo. Viena priešingybė yra apibrėžiama kaip absoliutus gėris, o kita yra apibrėžiama kaip absoliutus blogis, šitaip paruošiant dirvą neišvengiamai, iki mirties kovai tarp jų.

Ego verčia žmones tikėti, kad vienintelis būdas, kuriuo jie galėtų įtikti Dievui ir būti išganyti, yra stoti į gėrio pusę ir kovoti prieš blogį. Ekstremali šio scenarijaus išdava yra dviejų religijų arba ideologijų apibrėžimas, kurios abi teigia, jog tik ji yra vienintelė tikroji, įtikindama savo pasekėjus, jog jų pareiga yra kovoti prieš tą kitą religiją ar ideologiją. Didžiausias šio pasaulio princo triumfas yra priversti dvi religingų žmonių grupes žudyti vienas kitą to paties Dievo vardu, kaip tą matėte vykstant kryžiaus žygiuose.

Šių ego manipuliacijų pasekmė yra ta, kad žmonės priima labai supaprastintą požiūrį į pasaulį. Jų religija yra absoliučiai teisinga, o visos kitos yra absoliučiai klaidingos. Tarp jų nėra vietos jokiems niuansams, tai reiškia, kad žmonės beveik neišvengiamai tampa ekstremistais ir fanatikais. Turėti tokį požiūrį į gyvenimą yra labai paprasta, nes jis nereikalauja iš žmonių mąstyti patiems. Jie tiesiog priima savo visuomenės vadų sukurtus apibrėžimus, nesistengdami asmeniškai suvokti, ar jų vadai yra teisūs pagal Kristaus standartą. Jie tiki, kad šie vadai yra absoliučiai teisūs ir kad pats Dievas su jais sutiktų.

Šio požiūrio į gyvenimą pasekmė yra ta, kad, kai žmonės priima tam tikrą tikėjimo sistemą kaip absoliutų gėrį, tuomet jie niekada jos nekviestionuos. Jie aklai seks tuo, ką jų religijos vadai bus apibrėžę kaip absoliučią tiesą, ir tai atvedė prie pačių baisiausių žiaurumų istorijoje. Šį scenarijų apibūdinau šiais žodžiais:

Palikite juos! Jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris. (Mato 15,14)

Tačiau užuot palikę šiuos aklus vadus, žmonės jais nekritiškai seka. Jie niekada nesuabejoja, ar tikrai juodai baltas gyvenimo apibrėžimas yra harmonijoje su Dievo tiesa. To pasekoje, daugelis žmonių vieną ar netgi daugiau gyvenimų praleido, visą savo energiją ir dėmesį skirdami dualistinei kovai tarp reliatyvių priešingybių. Šie žmonės apsibrėžė priešą arba atpirkimo ožį, ir tiki, jog privalo atlikti Dievo darbą, sunaikindami priešą.

Tol, kol žmonės bus įstrigę šiame juodai balto mąstymo kraštutinume, jie bus absoliučiai įsitikinę, kad dirba gėrio labui ir kad bus išganyti. Tačiau rūsti realybė yra tokia, kad viskas, ką jie daro, kovodami su šiuo savo apsibrėžtu priešu, tik dar tvirčiau juos įkalina dualistinėje sąmonės būsenoje. O tai, žinoma, neleidžia jiems apsivilkti Kristaus sąmonės vestuvinio rūbo, kuris yra VIENINTELIS būdas įžengti į Dangų.

Ekstremistams gali būti be galo sunku pripažinti, jog yra neteisūs. Jie negali pripažinti, kad tai, ką jie laikė darbu Dievo labui, nė trupučio neprisidėjo prie Dievo tikslų, o tik dar labiau sustiprino dualistinę kovą, sukurtą antikristo jėgų. Šie žmonės yra linkę labai aršiai gintis ir jie pasidaro labai priešiški visiems, kurie kvestionuoja jų požiūrio teisingumą. Štai kodėl rašto aiškintojai ir fariziejai norėjo mano mirties, ir būtent dėl to kai kurie žmonės šiandieniniame pasaulyje tampa fanatikais, gindami savo „tiesą.“

Liūdnas faktas yra toks, kad tokie žmonės dvasiniam mokytojui yra nepasiekiami. Tą puikiai iliustruoja evangelijos, kuriose aprašoma, kaip rašto aiškintojai ir fariziejai atmetė visus mano mėginimus parodyti jiems aukštesnį Kristaus kelią. Jie, tikrąja to žodžio prasme, pasinaudojo savo juodai baltu požiūriu, kad pateisintų Gyvojo Kristaus atstūmimą, tai reiškia, jog jie pastatė savo pačių stabmeldiškus įvaizdžius į Gyvojo Dievo vietą. Jie pasinaudojo reliatyviu įvaizdžiu, kad pateisintų savo nenorą siekti tiesioginio absoliučios Dievo realybės patyrimo – to patyrimo, kurio atėjau pasiūlyti visiems, kurie buvo pasirengę prarasti savo mirtingą tapatumo jausmą dėl manęs.

Ekstremalaus savanaudiškumo įveikimas

Galite prisiminti, jog anksčiau sakiau, kad ego sukuria netikrą kelią į išganymą. Naudodamasis juodai balta logika, ego sukuria įspūdį, jog tam, kad būtumėte išganyti, jums tereikia priklausyti vienintelei tikrai religijai ir išpildyti išorinius jos reikalavimus. Kuo stipriau žmonės yra susitapatinę su savuoju ego, tuo lengviau jie pasiduoda šiai iliuzijai. Juk atrodo taip lengva, užuot darius sunkų darbą, kuris reikalauja išsitraukti rąstą iš savo akies, tiesiog tikėti apibrėžtomis doktrinomis ir laikytis nustatytų išorinių taisyklių.

Pradiniame dvasinio kelio lygmenyje žmonės yra linkę priimti juodai baltą požiūrį į išganymą. Todėl jie pasidaro labai uolūs – netgi fanatiški – sekdami savo tikėjimo sistema – nesvarbu, ar ji savo prigimtimi būtų religinė, politinė ar mokslinė – ir absoliučiai atsisako ją kvestionuoti. Štai kodėl kai kurie žmonės gali tikėti, kad nužudydami Dievo priešus, jie akimirksniu pasieks išganymą.

O dabar priėjome prie vieno iš subtilesnių dalykų, kurį reikia suprasti brandesniems dvasios ieškotojams. Kai žmones yra apakinęs juodai baltas mąstymas, jie tampa visiškai susikoncentravę į save ir egoistiški. Jie dažnai tiki turintys aukščiausią teisę daryti tai, ką nori, o kiekvienas jiems besipriešinantis – įskaitant visą likusią žmonių rasę – klysta. Jie ima elgtis kaip plėšrūs gyvūnai, imantys viską, ką nori, ir nenorintys mąstyti, kaip jų veiksmai veikia kitus žmones, kaip šie veiksmai paveiks juos pačius ilgalaikėje perspektyvoje, ir nenori palyginti šių veiksmų su aukštesniais principais. Praeityje žmonija buvo daug žemesniame sąmonės lygyje negu yra šiandien, kaip tą iliustruoja urvinių žmonių visuomenė, kurioje viešpatavo džiunglių įstatymai. Šiandieniniame pasaulyje šį sąmonės lygį matote daugelyje nusikaltėlių, nuo organizuoto nusikalstamumo vadų iki pedofilų ir serijinių žudikų.

Kaip žmones, kurie yra visiškai savanaudiški, pakelti į dvasingesnį lygmenį? Ekstremalus savanaudiškumas yra kraštutinė reliatyvios ego logikos išdava. Kristaus prote matote, kad visa gyvybė yra viena, ir todėl, kai žeidžiate kitą, žeidžiate save. Kai esate visiškai įstrigę antikristo prote, manote galintys žeisti kitus, nesužeisdami savęs, netgi manote turintys teisę daryti ką tiktai norite, nepaisydami, kaip tai paveiks kitus. Pateisinate tai, naudodamiesi reliatyvia ego logika, kuri iš tiesų gali vaizduoti, jog viskas – įskaitant ir absoliutus savanaudiškumas – gali būti pateisinama.

Kaip žmonės ima pakilti virš šio sąmonės lygmens? Jie pradeda tai daryti, kai suvokia, kad egzistuoja kažkas daugiau už reliatyvią ego logiką, kad teisingumui ir klaidingumui apibrėžti turi egzistuoti aukštesnis standartas. Ar suvokiate mano mintį? Kai esate nugrimzdę į visišką savanaudiškumą, sugebate matyti tik reliatyvią ego logiką ir todėl manote turintys teisę daryti ką panorėję. Norėdami pradėti išsilaisvinimo nuo visiško savanaudiškumo procesą, privalote suvokti, kad egzistuoja aukštesnis standartas jūsų elgesiui įvertinti, todėl turite pasirinkti riboti tam tikras savanaudiško elgesio apraiškas.

Daugumai žmonių, kurie yra įstrigę savanaudiškume, šis suvokimas ateina tik tuomet, kai kas nors „įvaro jiems Dievo baimę.“ Kitaip tariant, šie žmonės ima suvokti, kad iš tiesų egzistuoja toks dalykas kaip ilgalaikės pasekmės. Jų sielas pomirtiniame gyvenime gali paveikti tai, ką jie daro šiame gyvenime, ir jie bus arba apdovanoti Danguje, arba amžinai degs pragare. Tad, grynai iš savanaudiškų paskatų, šie žmonės ima keisti savo trumpalaikį egoistišką elgesį pagal aukštesnį standartą.

Kadangi šie žmonės vis dar tebėra susitapatinę su savuoju ego, jie nesugeba matyti reliatyvios ego logikos ribotumų. Todėl jiems reikia labai supaprastintos, juodai baltos tikėjimo sistemos, su aiškiai apibrėžtomis taisyklėmis, kurių laikydamiesi išvengsite pragaro ir pateksite į Dangų. Bet štai čia priėjome subtilią mintį. Kai žmonės pradeda keisti savanaudišką elgesį, jie pasiekia lūžio tašką, už kurio pasidaro įmanomas tikras progresas. Tačiau egzistuoja tikras pavojus, kad šių žmonių ego pastūmės juos į fanatizmo aklavietę, kurioje jie ims manyti tarnaujantys Dievui, kovodami su tuo, ką jų tikėjimo sistema apibūdina kaip Dievo priešus. O tai, žinoma, sustabdys šių žmonių progresą.

Tačiau, jeigu žmonės išvengia fanatizmo, jiems pasidaro įmanoma daryti tikrą dvasinį progresą, sekant juodai balta tikėjimo sistema. Priežastis yra ta, kad, kai tikite, jog tam tikros elgesio formos nusiųs jus į Pragarą, įgyjate labai didelę motyvaciją pakeisti savanaudišką elgesį. Šitaip siela ima mažinti savo kuriamos karmos naštą, ir galiausiai siela bent iš dalies išsilaisvina nuo žemyn traukiančio dualistinių kovų sukurto sūkurio. Kai esate visiškai savanaudiški, viskas, ką bedarytumėte, jums kurs vien negatyvią karmą, kuri tik sustiprins jūsų įsitikinimą, kad esate nuolatinėje kovoje prie visą pasaulį. Kai pašalinate dalį šios įtampos, galite pradėti permatyti pačius savanaudiškiausius įsitikinimus, ir todėl galite išsilaisvinti nuo kai kurių ego iliuzijų.

Neteiskite

Tad noriu pasakyti, kad, nors dauguma krikščionių fundamentalistų atmes šią svetainę kaip velnio darbą, iš tiesų yra žmonių, kurie padarė progresą, sekdami fundamentalistine tikėjimo sistema. Problema yra ta, kad šis progresas tęsis tik kurį laiką. Juodai baltas požiūris paprasčiausiai negali jūsų pakelti aukščiau tam tikro lygmens dvasiniame kelyje. O kadangi šis požiūris tebėra labai stipriai veikiamas reliatyvios ego logikos, jis labai lengvai gali pavirsti aklaviete, į kurią pakliuvę imsite grimzti į teisimo ir puikybės sūkurį, kas tik nežymiai yra geriau už savanaudiškumo sūkurį.

Problema yra ta, kad juodai balta tikėjimo sistema automatiškai reiškia etikečių klijavimą. „Mūsų bažnyčios nariai automatiškai yra geri, o visi kiti yra blogi.“ Tai neišvengiamai skatina žmones teisti kitus, remiantis reliatyviu standartu, kurį apibrėžia jų ego. Kaip sakiau:

1 Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.
2 Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. (Mato, 7 skyrius)
Tad neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingai. (Jono 7,24)

Teisimas pagal išorę reiškia, kad teisiate, remdamiesi reliatyviu, dualistiniu ego sukurtu standartu. Teisingas teisimas reiškia, kad įžvelgiate absoliučią tiesą, remdamiesi Kristaus proto vizija. Kai teisiate, remdamiesi ego, neišvengiamai jaučiatės esantys geresni už kitus žmones, o tai veda į dvasinę puikybę, kuri prirakina jus prie dualistinės sąmonės.

Ar suvokiate mano mintį? Ego nori reliatyvaus standarto, nes jis jam leidžia susikurti regimybę, kad yra geresnis už kitus. Ir jis tuomet gali susikurti iliuziją, jog dėl to, kad esate geresni už tam tikrus kitus žmones, garantuotai būsite išganyti. Kaip paaiškinau ankstesniame mokyme, Kristaus prote nėra jokių tokių vertybinių vertinimų. Tai, kas yra harmonijoje su Dievo įstatymu, yra tikra, o tai, kas yra disharmonijoje su Dievu, yra netikra. Kristus nesinaudoja reliatyviomis gėrio ir blogio sąvokomis – jis nelygina dalykų reliatyvioje skalėje, pereinančioje nuo vieno kraštutinumo (gėrio) į priešingą kraštutinumą (blogį). Kristaus protas neteisia pagal regimybes; jam terūpi, ar kažkas yra tikra, ar netikra.

Galėtume sakyti, kad giliausias susitapatinimo su ego lygmuo yra absoliutus savanaudiškumas. Esate absoliučiai susitapatinę su dualistine kova, manydami kad gyvenimas yra kova tarp jūsų ir pasaulio. Kai virš to pakylate, atsisakote kraštutiniausių savanaudiškumo apraiškų, tačiau ir toliau jaučiatės esantys geresni už tuos kitus, kurie tebesielgia „primityviai.“ Žemesniame lygmenyje galite tapti kažkurios religijos nariais su tikslu sunaikinti visas grėsmes jūsų religijai, manydami, kad Dievas jus už tai apdovanos. Sekančioje pakopoje, jūsų religijos išpažinimo motyvacija yra įrodyti savo religijos pranašumą, sukuriant regimybę, kad esate toks geras, jog Dievas tiesiog privalės jus išganyti.

Uždaras ratas

Problema čia yra ta, kad, kol manysite, jog pasaulis yra juodai baltas, negalėsite augti toliau tam tikro taško. Juodai baltas mąstymas nustato skalę su dviem kraštutinumais ir tuomet verčia žmones galvoti, kad jie privalo rinktis vieną iš šių kraštutinumų. Kitaip tariant, jeigu pasaulis yra įsitraukęs į epinę kovą tarp Dievo ir velnio, tai tuomet jūs, žinoma, privalote rinktis Dievo pusę, kad būtumėte išganyti. Tačiau, kai ši kova yra apibrėžiama juodai baltais terminais, tuomet gali atrodyti, kad, renkantis Dievą, jums reikia pasirinkti kažkokią religiją šiame pasaulyje. O pasirinkę šią religiją, turėtumėte nekritiškai priimti visas jos doktrinas – nes jeigu nepriimsite, jus prigaus velnias ir nusitemps į pragarą.

Akivaizdu, jog šitoks mąstymas veda į baime grįstą požiūrį į išganymą, ir tai pagimdo dvi problemas. Pirmoji iš jų yra ta, kad paprasčiausiai negalite įžengti į Dievo karalystę, kol jūsų esybėje yra likusi NORS MAŽIAUSIA baimė. Štai kodėl sakiau:

36 Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?
37 Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.“ (Mato, 22 skyrius)

Kol nebūsite įveikę baimės, tol negalėsite apsivilkti Kristaus sąmonės. Tačiau kaip jums įveikti baimę? Iš dalies tai galite padaryti, naudodamiesi racionaliu protu, samprotaudami, jog jūsų baimė kyla iš žinių trūkumo, o taip pat tiesiogiai patirdami transcendentinę Dievo realybę, patirdami tobulą meilę, išginančią visas baimes. Problema čia yra ta, kad, kol tebesate įstrigę juodai baltoje tikėjimo sistemoje, bijosite daryti tiek viena, tiek ir kita.

Jūsų tikėjimo sistema įnirtingai mėgins sutrukdyti jums mąstyti patiems ir kvestionuoti įsitikinimus, kurie gimdo baimę. Ir bet kuri juodai balta tikėjimo sistema šioje planetoje teigia, kad negalite Dievo patirti tiesiogiai; jums reikalinga išorinė bažnyčia su savo dvasininkija, kuri atliktų tarpininko vaidmenį tarp jūsų ir Dievo. Štai kodėl juodai baltos žydų religijos mąstytojai nužudė mane, kai ėmiau skelbti, jog Dievo karalystė yra jumyse.

Tad baimė paverčia juodai baltą tikėjimo sistemą uždaru ratu, spąstais jūsų protui. Ji sukuria kalėjimą jūsų protui, ir kai Sąmoningasis AŠ atsiranda jo viduje, ego išmeta kalėjimo raktą. Sąmoningasis AŠ gali išeiti iš šio kalėjimo bet kurią akimirką, tačiau, kad galėtų tai padaryti, jis privalo stoti prieš savo baimę ir pažvelgti į akis faktui, jog juodai balta tikėjimo sistema yra paremta iliuzija.

Matote, psichologinė juodai baltos tikėjimo sistemos pasekmė yra ta, kad ji sukoncentruoja jūsų dėmesį į skalę su dviem priešingybėmis ir tuomet mėgina jus įtikinti, kad tiesą galima atrasti kažkur šioje skalėje. Kitaip tariant, už šios reliatyvios skalės ribų nieko daugiau nėra. Tačiau kiekvieną kartą – ir aš iš tiesų turiu omenyje KIEKVIENĄ KARTĄ – kai turite tikėjimo sistemą su dviem priešingybėmis, tai bus dualistinė tikėjimo sistema. Ir tokioje tikėjimo sistemoje ABI PRIEŠINGYBĖS BUS APIBRĖŽTOS ANTIKRISTO PROTO.

Žinau, kad tai gali būti šokiruojantis teiginys, žinant faktą, jog dauguma religijų – įskaitant ir krikščionybę – apibrėžia pasaulį kaip epinę kovą tarp gėrio ir blogio, tarp Dievo ir velnio. Tačiau, kaip sakiau, egzistuoja dvasinio kelio etapas, kuriame žmonėms reikia įveikti ekstremalų savanaudišką elgesį, sekant juodai balta tikėjimo sistema. Tačiau ateina momentas jūsų augime, kai jūs PRIVALĖSITE palikti šį etapą, jei norėsite daryti tolesnį progresą. O tą galėsite padaryti TIKTAI siekdami Kristaus proto, kuris yra aukščiau už abu kraštutinumus, apibrėžtus BET KURIOS juodai baltos tikėjimo sistemos!

Ar suvokiate mano mintį? Kaip paaiškinau ankstesniuose mokymuose, Dievo realybės NEĮMANOMA patalpinti į reliatyvią skalę, ir ji neturi priešingo poliariškumo. Dievo realybė neturi priešingybės, nes tai, kas yra už Dievo realybės ribų, neturi jokios realybės. O tai, kas neturi realybės, negali būti priešinga tam, kas turi realybę. Tad Kristaus prote yra tiktai tai, kas tikra, o tai, kas yra netikra, egzistuoja tik todėl, kad laisvos valios įstatymas leido tam įgyti laikiną regimybę už Dievo realybės ribų. Tačiau ši netikrovė gali egzistuoti tiktai bendrakūrėjų, kurie yra įstrigę dualizme, protuose.

Tiktai tuomet, kai įžengiate į antikristo protą, priešingybės pasidaro įmanomos. Šioje proto būsenoje atrodo, kad egzistuoja dvi priešingybės, tokios kaip gėris ir blogis, teisingumas ir klaidingumas. Šios priešingybės viena kitą neutralizuoja, o kadangi kiekviena iš jų gali sunaikinti kitą, atrodo, kad abi jos turi – tokią pačią – realybę. Ir būtent tai pagimdo blogio baimę, nes dualistinėje proto būsenoje esantys žmonės mano, kad blogis yra tikras ir turi jiems realią galią. Kai pasiekiate Kristaus protą ir pamatote, kad blogis nėra tikras, ir kad jo regimybės neturi jums jokios galios, tuomet visa jūsų baimė pradingsta. Tačiau kol tikėsite, kad blogis turi tokią pačią realybę kaip ir gėris, tol nesugebėsite įveikti šios baimės. Kabliukas čia yra tas, kad blogis IŠ TIESŲ TURI tokią pačią realybę kaip ir reliatyvus gėris. Tad jums reikia naudotis Kristaus protu, kad išvystumėte absoliutų Dievo gėrį.

Esmė ta, kad juodai balta tikėjimo sistema ragina jus galvoti, kad turite judėti link reliatyvaus gėrio ir vengti jo priešingybės – blogio. Ji skatina jus galvoti, kad teiginys privalo būti teisingas arba klaidingas, tai reiškia, kad turite stoti į tą pusę, kurią jūs – arba jūsų tikėjimo sistema – apibrėžėte kaip teisingą ir vengti visko, kas tam prieštarauja arba išeina už šios sistemos ribų.

Žmonės galvoja, kad, judėdami link reliatyvaus gėrio, jie artėja prie Dievo. Tai tiesa ir netiesa tuo pat metu. Palikdami savanaudišką elgesį, tolstate nuo ekstremaliausių egoistiško elgesio formų. Tai jums suteikia potencialą – tačiau TIKTAI potencialą – pakilti virš dualizmo – ir tai jus priartins prie Dievo. Esminis klausimas čia yra toks: ar ir toliau judėsite link reliatyvaus kraštutinumo (ego apibrėžto gėrio) – neišvengiamai įstrigdami puikybėje – ar atliksite šuolį ir pakilsite virš visos dualistinių kraštutinumų skalės.

Kristaus tiesos neįmanoma įgrūsti į dualistinę tikėjimo sistemą ir todėl Kristaus tiesos NIEKADA nerasite skalėje su dviem kraštutinumais! Kristaus tiesa yra aukščiau dualizmo ir ją galite atrasti, TIKTAI pakilę aukščiau už visas juodai baltas šio pasaulio tikėjimo sistemas. Kaip sakiau, tiktai tuomet, kai siela yra pasiekusi tam tikrą brandą, ji bus pasirengusi kvestionuoti savo tikėjimo sistemą ir suvokti, kad pasaulis nėra juodai baltas.

Galėčiau pasakyti daug daugiau apie juodai baltą mąstymą, tačiau svarbiausias faktas, kurį jums reikia suprasti, yra tas, kad tai gali tapti jūsų proto spąstais. Kai priimate juodai baltą tikėjimo sistemą, ego visada gali sugalvoti regimai visiškai pagrįstus argumentus, kodėl neturėtumėte ieškoti už šios sistemos ribų. Daugelis krikščionių fundamentalistų tiki, kad krikščionybė yra vienintelė tikra religija, kad Biblija yra neklystantis Dievo žodis ir kad jų pažodinė Biblijos interpretacija yra vienintelė teisinga. Todėl viskas, kas išeina už jų dabartinių įsitikinimų ribų, yra iš velnio ir jie turėtų vengti apie tai mąstyti – ir būtent dėl to jie atstumia šią svetainę, kaip žydų religijos fundamentalistai atstūmė mane, kai vaikščiojau Žeme kūne.

Lygiai taip pat yra ir su daugeliu į mokslą linkusių žmonių, kurie tiki, kad už materialaus pasaulio ribų nieko nėra. Tad bet kuri tikėjimo sistema, kuri kalba apie „antgamtines“ priežastis, yra nemoksliška ir yra proto subjektyvumo padarinys. Šio juodai balto požiūrio pasekmė yra ta, kad jis VISADA uždaro jūsų protą augimui. Kaip sakiau ankstesniame mokyme, pasitenkinate tiesos aprašymu – aprašymu, kuris buvo sukurtas per antikristo protą – ir naudojatės juo, kad pateisintumėte savo nenorą siekti tiesioginio Tiesos Dvasios patyrimo.

Milijardai žmonių yra įstrigę vienokioje ar kitokioje juodai baltos tikėjimo sistemos versijoje. Tačiau dauguma žmonių, kurie yra atviri šiai svetainei, jau pradėjo matyti šio požiūrio į religiją/gyvenimą/išganymą paklydimą. Jie pradėjo permatyti iliuziją, kad tėra tik viena tikra religija ir kad „mūsų pusė visada yra teisi, o kita pusė visada klysta.“ Jie pradėjo suvokti, kad gyvenimas nėra toks paprastas, kaip teigia juodai baltas mąstymas, ir kad reikalingas gilesnis požiūris. Jie taip pat pradėjo atsitraukti nuo ekstremizmo ir fanatizmo, kuriuos dažnai lydi teisiantis požiūris į kitus žmones ir puikybė – tokie būdingi juodai baltam požiūriui.

Galėtume sakyti, kad tokie žmones pradėjo permatyti juodai baltas ego iliuzijas. Tačiau, nors tai iš tiesų reprezentuoja aukštesnį lygmenį, dvasios ieškotojams yra nepaprastai svarbu suvokti, kad jie vis dar nėra pakilę virš reliatyvios ego logikos. Sakiau, kad ego yra būdingas įgimtas prieštaravimas, ir jis siekia sukurti priešingus požiūrius kiekvienoje situacijoje. Akivaizdu, jog juodai baltas mąstymas apibrėžia tokias priešingybes, tačiau net ir pati ši mąstymo forma turi savo priešingybę. Kitaip tariant, juodai baltas mąstymas turi savo priešingybę, ir kai žmonės pradeda pakilti virš juodai balto mąstymo, jie labai dažnai peršoka į priešingą kraštutinumą. Sekančiame mokyme ištyrinėsime šį kraštutinumą, ir tikiuosi, jog galėsiu sukliudyti nuoširdiems ieškotojams įstrigti tame kraštutinume ilgiau negu būtina.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com