Vienintelis dalykas, kurio noriu, yra pastoviai augantys mokiniai

TEMOS: Skirtumas tarp pastovumo ir beprotybės – Pastovi savitranscendencija – Šiuolaikinė Utopija – Vandenio dvasinė organizacija – Vandenio lyderystė – Laipsniškas apreiškimas nežino jokių ribų

Pakylėtasis Mokytojas El Morija, 2006 spalio 01 d., per Kim Michaels

Skirtumas tarp pastovumo ir beprotybės

Mano Mylimieji, El Morija AŠ ESU, ir daugelis jūsų pažinojote mane ilgą laiką. Daugelis jūsų studijavote mokymus, kuriuos perdaviau praeityje. Ir jūs susikūrėte tam tikrą įvaizdį apie mane, kaip apie rūstų ir griežtą disciplinuotoją, pirmojo mėlyno spindulio mokytoją, nepakenčiantį kvailiojimų ir reikalaujantį dėmesio koncentracijos, reikalaujantį, kad dėtumėte nepaprastas pastangas, kad būtumėte pastovūs eidami dvasiniu keliu ir taikydami mūsų jums duodamus įrankius.

Tačiau norėčiau jums duoti aukštesnį supratimą apie tai, ką reiškia būti pastoviu. Matote, išoriniam protui, analitiniam protui ir žmogiškajam ego, pastovumo koncepcija gali reikšti tik vieną dalyką. Ir tai yra, kad vėl ir vėl darytumėte tą patį dalyką ir neleistumėte niekam sukliudyti jums daryti tai, ką nusprendėte, kad jums reikia daryti, idant pakiltumėte į aukštesnį dvasinio kelio lygmenį.

Ir iš tiesų egzistuoja toks taškas dvasiniame kelyje, kuomet turite būti pastovūs, idant prasilaužtumėte pro masinę sąmonę, pro savo praeities momentumus ir karmą, ir savo pačių psichologiją, kuri grasina įtraukti jus atgal į tų pačių tendencijų kartojimą. Tad, kadangi esate įstrigę tokioje tendencijoje, jums reikia susikurti jėgą, momentumą, kuris galėtų sustabdyti šią tendenciją. Ir negalite susikurti tokio momentumo be pastovaus kartojimo, nes blogas įprotis buvo sukurtas kartojimu ir įveikti jį reikia kartojimu, susikuriant pozityvų momentumą.

Tad tai iš tiesų yra reikalinga tam tikrame kelio lygmenyje. Tačiau ateina toks momentas dvasiniame kelyje, kuomet jums reikia pakilti į naują pastovumo koncepcijos supratimą, į supratimą, kuris nebūtų dualistinis, bet būtų aukščiau dualizmo. Ir šis supratimas yra tai, kad pastovumas nereiškia, jog amžinai turite daryti tą patį dalyką. Nes kaip pasakė Albertas Einšteinas, remdamasis iš Aukščiau gautu įkvėpimu: „Jeigu darote tą patį dalyką ir tikitės kitokių rezultatų, esate išprotėję.“

Ateina toks momentas, kai robotiškas tų pačių ritualų ar įpročių kartojimas tampa beprotybe. Ateina momentas, kai turite būti pasirengę pasakyti, kad tai, ką aš iki šiol dariau, mane iš tiesų atnešė iki to taško kelyje, kuriame esu dabar, tačiau ar galėsiu pasiekti aukštesnes kelio pakopas, jeigu nepaliaujamai darysiu tą patį dalyką? Ir iš tiesų, kiekvienam mokiniui – KIEKVIENAM mokiniui – ateina tam tikri momentai kelyje, kuomet jums reikia pakilti į visiškai naują lygį. Ir negalėsite pakilti į šį lygį, jeigu į kelią žiūrėsite su tuo pačiu požiūriu, su kuriuo žiūrėjote cikle, atnešusiame jus iki dabartinio jūsų taško.

Todėl ateina toks metas, kai išmintingas mokinys atsitraukia ir taria: „Ką turėčiau pakeisti? Kaip turėčiau pakeisti savo perspektyvą į kelią?“ Ir iš tiesų, jautrus mokinys žino tiksliai tai, ką sakė Arkturas, kad, kai suvokiate, jog ėjimas keliu tapo streso priežastimi, tapo našta, tapo tuo, kas atima iš jūsų ramybę, jūsų vidinės laisvės jausmą, tuomet tai reiškia, jog pernelyg ilgai užsisėdėjote senuosiuose įpročiuose. Ir dabar jau nebeprogresuojate, bet tiesiog sukiojatės vienoje vietoje. Trypčiojate vietoje ir einate į niekur, nors ir bėgate vis greičiau ir greičiau, darote vis daugiau ir daugiau, manydami, kad, jei tik darysite vis daugiau ir daugiau, arba jeigu bėgsite vis greičiau ir greičiau, galiausiai patirsite persilaužimą.

Tačiau to neįmanoma pasiekti šiuo būdu, ir tai yra aiškiai paaiškinama senoje istorijoje, kurią Sen Žermenas pasakojo daug kartų, apie tai kaip Kuthumi ir aš kopėme į kalną gauti žinią. Kuomet aš buvau tas, kuris su savo mėlynosios liepsnos momentumu užlėkiau ant kalno ir nulėkiau žemyn, tačiau neišsaugojau žinios. Kai tuo tarpu Kuthumi ėjo pamažu, klausydamasis paukščių ir uosdamas rožes, ir nors jam prireikė daugiau laiko, jis žinios iš tiesų nepametė. Tai taip pat yra istorija apie Budą, kuris suvokė, kad nei pasaulietinės sąmonės kraštutinumas, nei asketizmo kraštutinumas nėra tikrasis kelias, bet kad jums reikia atrasti vidurio kelią kitokiame požiūryje.

Tai yra absoliuti tiesa, kad nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų atrasti specifinį dvasinį mokymą ar techniką ir nepaliauti ją taikyti dešimt, dvidešimt ar trisdešimt metų ar netgi visą gyvenimą, ir tuomet automatiškai užsitarnauti savo pakylėjimą ar pasiekti Kristiškumą. Tai nėra mechaniškas kelias. Tai yra kelias, kuris iš jūsų reikalauja mąstyti, įsisavinti, ir tai turi vykti ne todėl, kad būtumėte savo protą užfiksavę daryti tam tikrus išorinius dalykus ar turėti tam tikrus įsitikinimus, ar studijuoti tam tikrus mokymus. Tai turi įvykti dėl to, kad esate pasiryžę žengti žingsnį atgal ir pažvelgti į didesnį paveikslą, esate pasiryžę ieškoti vidinio vedimo ir tuomet sekti šiuo vidiniu vedimu, užuot sekę išoriniu išorinio mokytojo, organizacijos ar netgi savo pačių išorinio proto ar ego vedimu.

Pastovi savitranscendencija

Iš tikrųjų pastovumas reiškia, kad pastoviai save transcenduojate ir tampate daugiau. Tai yra tas pastovumas, kurio aš, El Morija, ieškau savo mokiniuose – pastovaus tapimo daugiau. Tačiau negalite tapti daugiau rutiniškai kartodami tuos pačius dalykus, kurie atima iš jūsų ramybę. Kartojimas yra gerai, kol jis jums suteikia didesnį laisvės jausmą. Tačiau, kai jis pradeda atimti jūsų laisvę, tuomet tai yra laikas atsitraukti ir transcenduoti tą lygmenį, kuriame esate ir laikas atrasti aukštesnį požiūrį. Nes tik tuomet galėsite atlikti tą šuolį į sekantį lygmenį, ir tik tuomet galėsite neatsilikti nuo manęs, nes aš nuolatos tampu daugiau. Ir būtent to kai kurie žmonės negali suprasti, pripažinti ir priimti – kad aš, El Morija, niekada nestoviu vietoje. Aš nuolatos transcenduoju save ir tampu daugiau.

Tad AŠ ESU DAUGIAU nei buvau vakar ar prieš dešimt metų, ar prieš dvidešimt metų toje ar anoje organizacijoje. Ar suvokiate, mano mylimieji? Galite galvoti, kad aš pakilau prieš šiek tiek daugiau kaip prieš šimtą metų ir tuomet tapau pakylėtuoju mokytoju, ir nuo to laiko iš esmės stovėjau vietoje, nes gi pakylėtasis mokytojas turi būti tobulas, tiesa? Tačiau matote, tai, kad esate pakylėtuoju mokytoju nereiškia, jog augimas ir savitranscendencija sustoja, tiesiog šis augimas ir savitranscendencija yra pakylėjami į visiškai naują lygmenį.

Ir todėl, aš taip toli palikau tą sąmonės lygį, kurį turėjau, kai pakilau, kad jums tiesiog būtų sunku tai suvokti, jeigu galėtumėte pamatyti atstumą tarp ten, kur buvau prieš šimtą metų ir kur esu šiandien savo sąmonėje. Štai kodėl, iš tiesų, kai kurie mokiniai iš Teosofijos bendruomenės nesugebėjo sekti paskui mane į Agni Jogos bendruomenę, štai kodėl kai kurie mokiniai Agni Jogos bendruomenėje nesugebėjo sekti paskui mane į Tilto į Laisvę bendruomenę, štai kodėl kai kurie mokiniai Tilto į Laisvę bendruomenėje nesugebėjo sekti paskui mane į Summit Lighthouse bendruomenę, ir štai kodėl kai kurie Summit Lighthouse bendruomenės mokiniai nesugeba ir nenori sekti paskui mane šiandien. Nes jie manęs neatpažįsta, nejaučia, kad tai būtų tas pats El Morija, kurį jie pažinojo. Ir aš iš tiesų nesu tas pats El Morija, nes DAUGIAU AŠ ESU. Ir jeigu norite pažinti mane, koks esu šiandien, jūs taip pat privalote tapti daugiau.

Būdamas pakylėtuoju mokytoju nesiruošiu sulėtinti savo augimo ir jūsų laukti. Judu greitai ir keliauju tolyn, kopdamas aukščiau ir tapdamas daugiau. Ir jeigu nesate pasirengę tapti daugiau su manimi, tuomet turėsite atsilikti – ir susirasti kitus mokytojus, kurie jums vis dar galėtų padėti jūsų sąmonės lygmenyje. Tačiau tai nebus El Morija, Pirmojo Spindulio čohanas. Aš iš tiesų esu tokioje stiprioje vienovėje su Dievo Valia – ir kaip paaiškinau vakar, Dievo Valia yra savitranscendencija – jog nuolatos transcenduoju save. Nes kaip gi kitaip galėčiau įkūnyti Dievo Valią?

Kaip gi kitaip galėčiau padėti Dievo žmonėms Žemėje transcenduoti save? Nes vėlgi, tai, kas turi įvykti Žemėje, kad galėtumėme atnešti Aukso Amžių, yra toks didžiulis šuolis tarp to, kur planeta yra šiandien ir Aukso Amžiaus realybės, kad daugumai žmonių būtų sunku tai suvokti savo dabartinėje sąmonės būsenoje. Tačiau jūs vis dar tebeturite potencialą greitai pakilti aukščiau su manimi, idant galėtumėte pradėti matyti viziją, kurios laikausi šiai planetai ir šiam Europos žemynui.

Tai yra kvietimas, kurį visiems jums duodu – kad pakiltumėte aukščiau su manimi, kad ryžtumėtės save transcenduoti, idant galėčiau pradėti perdavinėti savo viziją šiam žemynui ir šiai planetai tiems iš jūsų, kurie esate pasiryžę pakilti į šį lygį, kuriame galėtumėte pagauti šią viziją, neleisdami jai išslysti jums iš rankų, nenugrimzdami į baimę, abejones ar skepticizmą, sakydami, kad tai neįmanoma, tai nerealistiška, kad tai tik El Morija, įsivaizduojantis, jog perrašinėja knygą Utopija.

Šiuolaikinė Utopija

Tačiau matote, mano mylimieji, nors vizija, kurią turėjau rašydamas tą knygą, neišsipildė – ir nors šiandien matau, kad ši vizija buvo šiek tiek ribota ir niekada neišsipildys tiksliai taip, kaip ją tuo metu mačiau – tai nereiškia, kad utopijos koncepcija yra nerealistiška ar neįmanoma. Ji iš tiesų yra įmanoma. Tačiau įmanoma ji yra tik per savitranscendenciją. Ir įmanoma ji yra tik tuomet, kai įsikūnijime yra žmonių, pasirengusių transcenduoti save, idant jų protai galėtų tapti laidininkais, atviromis durimis šios vizijos perkėlimui iš eterinės karalijos į materialią karaliją, kurioje ji galėtų būti išreikšta tokiu būdu, kad žmonės galėtų ją suprasti. Idant jie galėtų pradėti suprasti, kad galbūt iš tiesų yra įmanoma taip radikaliai pakeisti visuomenę, jog per kelis dešimtmečius ji atliktų tokį milžinišką šuolį koks buvo šuolis iš feodalinių visuomenių į industrializuotas šalis su demokratine valdymo forma.

Tik įsivaizduokite, koks didžiulis tai buvo šuolis. Ar manote, kad, jeigu būtumėte nuėję pas žmones, gyvenusius tamsiaisiais viduramžiais, prieš mokslo pradžią, prieš reformaciją, prieš inkviziciją, ir būtumėte papasakoję jiems apie technologijų amžių ir demokratijos amžių, ar manote, kad jie būtų pajėgę suvokti šią viziją ir būtų pajėgę patikėti, kad jai yra lemta išsipildyti? Ne, mano mylimieji. Jie būtų tuoj pat atmetę ją kaip visišką fantaziją, visiškai nerealistišką ir taip toli išeinančią už jų pasaulio ribų, kad jie apie ją netgi nemąstytų. Ir būtent tokia yra problema, su kuria mes, pakylėtieji mokytojai, susiduriame visais amžiais. Mums reikalingi žmonės įsikūnijime, kurie būtų pasirengę kilti aukščiau, idant galėtų pagauti viziją, kurios dauguma žmonių šioje planetoje dar nėra pasirengę priimti. Ir kad jie galėtų tapti pionieriais, matančiais, kad egzistuoja geresnis kelias.

Kai kurie iš jūsų žinote pasakymą: „Mūsų kelias nėra geresnis kelias. Mūsų kelias tiesiog yra kitoks kelias.“ Ir nors šiame teiginyje yra dalis tiesos, taip pat turiu jums pasakyti, kad pavojus, kuris slypi, žvelgiant į dalykus šiuo būdu, yra tikėjimas, jog kiekvienas kelias yra geras kelias ir kad kiekvienas kelias tiesiog yra kitoks kelias ir visi keliai yra vienodai geri. Tačiau iš tiesų egzistuoja geresnis kelias. Tai nereiškia, kad yra tik vienas kelias, ar kad yra tik viena religija, viena organizacija ar vienas mokymas, kuris yra vienintelis teisingas. Tačiau tai iš tiesų reiškia, kad yra aukštesnis kelias ir yra žemesnis kelias. Ir yra daug žemesnio kelio versijų. Ir yra daug būdų pasiekti aukštesnį lygmenį. Ir tai nebus tik viena organizacija, kuri atneš Aukso Amžių.

Nes iš tiesų, tai galės įvykti tik tuomet, kai atsiras žmonių, kurie suvoks, kad egzistuoja geresnis kelias, kuris yra aukščiau dualizmo, kuris yra aukščiau pilko mąstymo – kuriame kiekvienas kelias atrodo toks pat geras – ir kuris yra aukščiau juodai balto mąstymo – kuriame atrodo, kad tėra tik vienas tikras kelias, o visi kiti keliai yra iš velnio. Kas nors turi siekti aukštesnio kelio, geresnio kelio, ir mesti iššūkį sąmonei, kuri laiko žmones įstrigusius žemesniame kelyje. Kas nors turi pasiryžti palypėti aukščiau ir pripažinti, kad egzistuoja galimybė transcenduoti visus šiuos ribotumus, kurie, daugumos žmonių manymu, yra neįveikiami. Ir jūs turite potencialą tai padaryti. Tačiau tai daryti turite, pirmiausia pažvelgdami į veidrodį ir suvokdami, kad galite įveikti savo pačių ribotumus.

Vandenio dvasinė organizacija

Mes, pakylėtieji mokytojai, susiduriame su daug keblių problemų. Ir viena iš šių keblių problemų, su kuria susiduriame, yra ta, kad egzistuoja du mokinių tipai. Kai kurių mokinių varomoji jėga yra didelis ego ir didelės ambicijos. Ir jie dažnai būna tie, kurie pirmieji nori kažką nuveikti dvasinėje organizacijoje. Ir jie nori imti vadovauti ir kontroliuoti, nes jaučia esantys teisūs ir žinantys, kaip viską reikėtų daryti. Ir todėl jie rodo iniciatyvą.

Ir kartais mums tenka dirbti su šiais žmonėmis, kad kažką padarytume, kad įvykdytume persilaužimą ir kad organizacija pradėtų veikti. Tačiau galiausiai, jeigu organizacijai vadovaus tokio tipo mokiniai, dažnai įvyks didžiulis ego susidūrimas, kuris tuomet privers organizaciją sustoti arba pradės gramzdinti ją į žemyn traukiantį sūkurį, praktiškai išardantį ją iš vidaus, kas dažnai baigiasi organizacijos skilimu.

Na o kitas mokinių tipas yra nuolankūs ir romūs mokiniai. Tai yra žmonės, kurie turi širdies tyrumą, nuolankumą. Ir tai yra gerai. Tačiau dažnai tyri ir nuolankūs žmonės neturi iniciatyvos, bijo atsistoti ir tarti žodį, nenori atsistoti ir pasakyti: „Žinote ką, manau geriau tai būtų daryti šitaip.“ Ir kai jie susiduria su agresyvesniais, didesnį pasitikėjimą turinčiais mokiniais, dažnai nusileidžia. Jie dažnai atsisako kalbėti savo tiesą, manydami, kad galbūt jie nebuvo teisūs.

Ir matote iššūkį. Jeigu turėsime tiktai romius ir nuolankius mokinius, organizacija paprasčiausiai nepakils nuo žemės. Tačiau, jeigu turėsime agresyvesnius mokinius, tuomet organizacija pakils nuo žemės, tačiau ji taip pat sugrius nuo savo pačios svorio. Tad koks gi turėtų būti sprendimas, norint sukurti gyvybingą dvasinę organizacija Vandenio Amžiuje? Na iš tiesų tam reikia mokinių, kurie būtų pusiausvyroje, kurie turėtų Alfos ir Omegos pusiausvyrą, Tėvo plėtimosi jėgos pusiausvyrą, kuri skatina juos norėti imtis iniciatyvos ir stoti ginti aukštesnių principų. Tačiau taip pat ir Omegos pusiausvyrą, kuri paverčia juos nuolankiais, paverčia juos jautriais, skatina juos rūpintis ir mylėti kitus.

Vandenio lyderystė

Kita kebli dilema, su kuria susiduriame, yra ta, kad, jeigu turėsime pasiuntinius arba lyderius, kurie bus pernelyg stiprūs, tuomet jie ir vadovaus organizacijai, o žmonės iniciatyvos nesiims. O tai, vėlgi, nėra Vandenio amžiaus matrica, tai nėra dalykas, kurį norėtume matyti vykstant Vandenio Amžiuje, kuomet organizacija tampa susitelkusi apie vieną ar du žmones, tarnaujančius pasiuntiniais ar lyderiais. Mes norėtume pamatyti Vandenio organizaciją, kurioje iniciatyvą rodytų daug žmonių. Tačiau tai reiškia, kad turite pasiekti tą pusiausvyros lygį, kuomet mokiniai, kurie yra pernelyg agresyvūs, taptų romesniais ir nuolankesniais, o mokiniai, kurie yra pernelyg pasyvūs, įgytų didesnį norą atsistoti ir tarti žodį.

Mes norime, kad įsitrauktų daugiau žmonių įvairiuose skirtinguose lygmenyse. Ir todėl mes kantriai laukiame. Tačiau noriu, kad atidžiai paklausytumėte. Ir jeigu paklausysite, išgirsite tylų garsą, ir tai esu aš, stuksenantis koja į grindis. Nes darausi šiek tiek nekantrus. Ir norėčiau pamatyti jus, nuostabias sielas, romiuosius ir nuolankiuosius, norėčiau pamatyti jus pasiekiant šią Alfos ir Omegos pusiausvyrą, kuomet drįstumėte išreikšti savo Dievo Liepsnos Alfa aspektą. Idant atsistotumėte, imtumėtės iniciatyvos ir tartumėte: „Ką Dievas nori atnešti per mane? Ką Dievas nori padaryti per mane? Ir kaip galiu išpildyti šią rolę ir būti Dievu veikime?“

Nes būtent to mes iš jūsų norime. Nes tiktai pasiekę šią pusiausvyrą, įgysite laisvę, kuomet sugebėsite ir norėsite išreikšti tai, kuo esate Dievuje. Ir būtent dėl to jūs ir nusileidote į šią planetą. Ir nesugebėsite šios planetos palikti, kol nebūsite pasiekę šio tikslo, kuriame išreikštumėte savo Dievo Liepsną ir prisidėtumėte prie šios nuostabios, tačiau tokia didele našta slegiamos planetos kilimo aukštyn – kurią taip stipriai troškote išlaisvinti, kad buvote pasiryžę pasiaukoti ir čia ateiti.

Laipsniškas apreiškimas nežino jokių ribų

Kalbėjau ilgai, ir visgi turiu dar daug daugiau ką pasakyti. Nes laipsniškas apreiškimas nežino jokių ribų, jis nepriima jokių apribojimų. Nes mes žinome, kad vos tik duodame mokymą fizinėje plotmėje, žmonių ego ima versti šį mokymą uždara dėžute, įkalinančia jų protus ir širdis. Ir todėl paprasčiausiai yra neįmanoma atnešti aukščiausią mokymą, kuris galiotų visiems laikams. Turime nepaliaujamai mesti iššūkį žmonėms, idant jie neįsipatogintų, idant neįstrigtų, nesustabarėtų ir neįprastų prie savo senųjų vėžių, atsisakydami tapti daugiau ar manydami, kad jiems nereikia tapti daugiau, nes tiesiog gali toliau daryti tai, ką daro šiuo metu – ir kad vieną dieną pabus ir bus pakylėti.

Tad vėlgi, mes ieškome tų, kurie būtų pasirengę transcenduoti save ir neatsilikti nuo manęs, man einant pirmyn. Mąstykite apie šią pastovumo koncepciją, kurioje vyksta pastovi savitranscendencija, kuomet pastoviai tampate daugiau, kaip ir aš pastoviai tampu daugiau. Tai yra mano iššūkis. Tai yra mano džiaugsmas – kai matau mokinius, kurie ryžtasi žengti šį žingsnį, pripažindami realybę, kad Dievas yra savitranscendencija.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com