ŽODŽIO kaip LOGOS supratimas

TEMOS: Kada Kristus viešpataus Žemėje? – Kas yra Gyvasis Žodis? – Esminis Žuvų amžiaus testas – Ką reiškia LOGOS – Priimkite savo vienovę su LOGOS – Kristus yra už laiko ir erdvės ribų – Ar jums jau gana dualizmo?

Pakylėtasis Mokytojas Jėzus, 2007 balandžio 8 d. per Kim Michaels.


Ir Kristus iš tiesų viešpataus amžinai. O kodėl Kristus viešpataus amžinai? Todėl, kad Kristus – visuotinė Kristaus sąmonė, Gyvasis Žodis, LOGOS – yra už laiko ir erdvės ribų. Ir todėl antikristo jėgos turi joms skirtą laiką, bet neturi amžinybės. Nes jos negali peržengti laiko ir erdvės ribų, kurie suteikia erdvės jų dualizmui. Nes matote, jeigu pakiltų virš dualizmo, jos nustotų būti antikristo jėgomis ir iš tiesų įžengtų į vienovę su Kristaus realybe. Tad ateinu pas jus šį Velykų rytą jūsų pasveikinti ir sakau jums visiems: „Kristus prisikėlė jumyse!“

Kada Kristus viešpataus Žemėje?

Ir iš tiesų, mano mylimieji, nėra nė menkiausios abejonės, kad Kristus viešpataus amžinai formų pasaulyje. Klausimas tėra tik toks, kada Kristus galės viešpatauti Žemėje, ir į šį klausimą aš negaliu atsakyti – nors ir pakilau pas savo Tėvą ir nors turiu visą valdžią Danguje ir Žemėje (Mato 28,18). Nes matote, tai, kad turiu visą valdžią Žemėje, nereiškia, jog aš, Jėzus, galiu ateiti ir išgelbėti žmoniją, suvyniodamas pasaulį kaip pergamento ritinį arba staiga materializuodamas Dievo karalystę.

Nes iš tiesų, aš esu viena su visuotiniu Kristaus protu, kuris yra viena su Tėvu – ir todėl yra viena su Tėvo valia. O kokia yra Tėvo valia Žemei? Na, ji iš tiesų yra tokia, kad turi būti leidžiama reikštis individualių bendrakūrėjų laisvai valiai. Tad nors ir turiu visą valdžią Danguje ir Žemėje, negaliu šia valdžia naudotis Žemėje, jeigu neatsiranda Žemėje žmonių, kurie ryžtųsi tapti atviromis durimis Gyvajam Žodžiui, ryždamiesi keliauti Kristiškumo keliu, kol ir jie taps Gyvuoju Žodžiu, kol ir jie taps Žodžiu įsikūnijime. Ir tuomet galėsiu peržengti šydą per juos ir galėsiu turėti įgaliojimus veikti Žemėje per tuos žmones įsikūnijime, kurie įžengė į vienovę su Kristaus protu.

Kas yra Gyvasis Žodis?

Ir, mano mylimieji, kas yra Kristaus protas? Na, tai yra tai, ką Biblija vadina ŽODŽIU, tačiau tai yra daugiau nei ŽODIS. Tad leiskite man dabar jums perskaityti Jono evangelijos pradžią, kaip ji atrodo oficialiuosiuose šventraščiuose:

Pradžioje buvo Žodis. Ir šis Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos nesupranta.

Tai buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo sūnumis – tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos. [citatos pabaiga]

Mano Mylimieji, ši oficialioji evangelijos versija iš tiesų yra ta versija, kuri turėjo būti perduota minioms Žuvų amžiuje. Tačiau, jeigu skaitysite atidžiai, pamatysite, kad čia yra erdvės interpretacijoms, joje egzistuoja tam tikras dualizmas, tam tikras neužtikrintumas. Ir tai iš tiesų buvo padaryta specialiai, nes žmonijai tai davė specifinį testą. Ir šis testas yra esminis Žuvų amžiaus testas. Ir aš tuoj prie to sugrįšiu ir pakalbėsiu, koks gi yra šis testas.

Tačiau dalykas, apie kurį noriu, kad čia pamąstytumėte, yra tai, kad pati Jono evangelijos pradžios formuluotė suteikė oficialiosioms krikščionių bažnyčioms pateisinimą užkelti mane ant pjedestalo, nes atrodo taip, lyg išorinis, istorinis Jėzaus asmuo būtų sinonimiškas su ŽODŽIU, sinonimiškas su Dievu, sinonimiškas su ŽODŽIU įsikūnijime, ŽODŽIU, kuris tapo kūnu. Nes iš tiesų, Jono evangelija kalba apie ŽODĮ ir kalba apie ŽODĮ taip, lyg tai būtų asmuo, vadindama šį ŽODĮ „jis.“

Ir būtent tai leido krikščioniškoms bažnyčioms sukoncentruoti savo dėmesį į išorinį asmenį, į istorinį asmenį, užuot ieškojus gilesnės paslėptos prasmės. Ir, žinoma, taip pat yra ir kitų teiginių, kuriuos specialiai daviau jiems kaip testą, kuris buvo skirtas pažiūrėti, ar jie ieškos vien pažodinės, paviršutiniškos interpretacijos, ar priešingai, leisis giliau ir suvoks tikrąją vidinę žinią, kurios atnešti atėjau.

Kai kurie iš jūsų žinote, kad tai, kas Biblijoje yra vadinama ŽODŽIU, yra graikiško žodžio vertimas į anglų kalbą, kuris teisingiau galėtų būti išverstas kaip „LOGOS.“ O kas yra LOGOS? Na, tai turi skirtingas interpretacijas. Tačiau, kad ir kurią interpretaciją pasirinktumėte, jums bus visiškai akivaizdu, kad LOGOS yra daug daugiau už vieną kažkurį asmenį. LOGOS negali būti apribojamas vienu asmeniu. Tačiau, kadangi „Žodis“ neturėjo tokių pačių interpretacijų, bažnyčioms tapo įmanoma interpretuoti Žodį tokiu būdu, jog ėmė atrodyti, kad tai buvo tik vienas žmogus, kada nors galėjęs būti ir galėsiantis būti įsikūnijusiu Žodžiu.

Tad leiskite man jums dar kartą perskaityti Jono evangeliją su kitokiu vertimu:

Pradžioje buvo LOGOS. Ir šis LOGOS buvo pas Dievą, ir LOGOS buvo Dievas. LOGOS pradžioje buvo pas Dievą. Visa atsirado per LOGOS, ir be LOGOS neatsirado nieko, kas yra atsiradę. LOGOS buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos nesupranta.

LOGOS buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį. LOGOS buvo pasaulyje, ir pasaulis atsirado per LOGOS, bet pasaulis nepažino LOGOS. LOGOS atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie priėmė LOGOS, LOGOS davė galią tapti Dievo sūnumis – tiems, kurie tiki LOGOS.

Kai matote šį aukščiau pateiktą vertimą, ir kai suvokiate, kad LOGOS yra daug daugiau nei vienas asmuo, galite matyti, jog gilesnė Jono evangelijos prasmė yra ta, kad egzistuoja kažkas už šio pasaulio ribų, egzistuoja kažkas už dualistinio proto ribų. Ir būtent tą iš tiesų ir reiškia ŽODIS, LOGOS.

Ir šis dalykas negali apsiriboti vienu žmogumi. Nes argi nėra aiškiai pasakyta, kad be jo – be LOGOS – neatsirado nieko, kas yra atsiradę? Na ir kaip gi kitaip tai būtų galima interpretuoti, jeigu ne sakant, kad LOGOS yra visame kame? Nes, jeigu nieko nėra atsiradę be LOGOS, taip kaip tuomet kas nors galėtų būti atskirta nuo LOGOS?

LOGOS yra pasaulyje, o tikroji prasmė yra ta, kad pasaulis nesupranta LOGOS, nes pasaulis nemato, jog yra sukurtas iš LOGOS, ir kad LOGOS yra kiekviename žmoguje, ir iš tiesų, visame kame, kas yra sukurta. Tikroji prasmė yra ta, kad neatėjau į šią Žemę tam, kad būčiau išaukštintas ir pašlovintas virš visų žmonių. Atėjau parodyti pavyzdį apie vidinę vienovę su savo šaltiniu, su LOGOS, norėdamas padėti visiems žmonėms atrasti LOGOS savyje.

Esminis Žuvų amžiaus testas

Esminis Žuvų amžiaus testas, esminis iššūkis buvo toks: ar žmonės Kristų matys už savo ribų, ar priešingai – matys Kristų savyje? Tai yra esminis testas, ne tik Žuvų amžiui, tačiau tai taip pat yra testas, apie kurį kalbėjau per šias kelias pastarąsias dienas, kuomet sakiau, kad egzistuoja filtras ant durų, vedančių į dangaus karalystę. Ir būtent jūsų vienovė su ŽODŽIU lemia, ar galėsite pereiti šį filtrą, ar priešingai, jis jus sustabdys, dėl to, kad jumyse dar bus likę dualizmo, dar bus likęs atskirties jausmas.

Nes tam, kad galėtumėte įžengti į dangaus karalystę, turite atrasti, jog Kristus – ŽODIS, LOGOS – yra jumyse ir visur kitur šiame pasaulyje, įskaitant ir visus kitus žmones. Ir tiktai tuomet, kai tai suvoksite – ir ne tik suvoksite, bet pasieksite tikrąją vienovę su LOGOS – na tai tik tuomet galėsite įžengti per tuos perlinius vartus.

Ką reiškia LOGOS

Tad kas iš tiesų yra LOGOS? Na, tai yra, kaip jau paaiškinome įvairiais skirtingais būdais: visuotinis Kristaus protas, viengimis Tėvo Sūnus. Tai yra esminis vienijantis principas, kuriuo naudojosi Dievas Kūrėjas, norėdamas užtikrinti, kad, jam suteikus bendrakūrėjams laisvą valią, egzistuotų pamatinis elementas, kuris visada galėtų išsaugoti vienovę Dievo kūrinijoje. Ir todėl kad ir kaip giliai bendrakūrėjas būtų nusileidęs į atskirties sąmonę, visada egzistuoja galimybė pakilti aukštyn ir sugrįžti atgal į vienovę – ir todėl niekas negali būti prarasta, išskyrus tuos atvejus, kai egzistuoja visiškas savo tikrojo tapatumo neigimas.

LOGOS yra visame kame, kadangi viskas buvo sukurta iš LOGOS. Tačiau norėčiau jums duoti gilesnį supratimą, nes galite susidaryti įspūdį, kad LOGOS yra kažkas beasmeniško, kažkas, kas jums yra nepasiekiama. Tačiau matote, mano mylimieji, LOGOS yra nepalyginamai daugiau. Nes, kaip Maitrėja paaiškina savo knygoje, Kūrėjas pirmiausia sukūrė vieną sferą, kuri buvo atskirta nuo tuštumos, tuomet jis sukūrė savimonę turinčias savo paties tąsas ir pasiuntė jas į tą sferą, su įsakymu daugintis ir viešpatauti. Ir kai šie pirmieji bendrakūrėjai padaugino savo savasties jausmą – iki tokio taško, kuomet sugrįžo į vienovę su savuoju šaltiniu, kai jie pasiekė vienovės su savuoju šaltiniu Kristaus sąmonę – na tai tuomet jie taip pat tapo LOGOS dalimi.

Ir šis procesas tęsėsi ir tolimesnėse sferose. Ir visos būtybės, kurios įveikė dualizmą ir atskirtį, visos būtybės, kurios įžengė į vienovę, iš tiesų yra tapusios LOGOS dalimi. Tad iš tiesų, visos pakylėtosios būtybės, visi pakylėtieji mokytojai yra LOGOS dalis. Bet netgi daugiau negu tai, mes ESAME LOGOS, nes LOGOS yra mes, o mes esame jis.

Kai įveikiate dualizmą ir atskirtį, atskirumo nebelieka, nors individualumas vis dar išlieka. Mes visi esame Kūrėjo individualizacijos, tačiau nelaikome savo individualių esybių atskiromis, atsietomis, kaip jūs tai darote Žemėje. Mes save matome kaip vienį, nes žinome, kad esame kažko didesnio už save dalis. Tačiau mes esame šio didesniojo dalis ir esame ši didesnioji savastis. Nes iš tiesų, Sąmoningasis AŠ turi gebėjimą susitapatinti su kuo tiktai nori, įskaitant ir savo šaltinį bei visumą, gimusią iš šio šaltinio.

Priimkite savo vienovę su LOGOS

Taigi, mano mylimieji, skirtumas tarp jūsų ir manęs yra tai, kad aš pilnai priėmiau savo vienovę su savuoju šaltiniu, kai tuo tarpu jūs to dar nepriėmėte. Ir kodėl jūs to dar nepriėmėte? Na, vakar daviau jums vaizdinį, kad pasaulis yra scena ir kad egzistuoja tam tikri iš anksto nustatyti vaidmenys, kuriuos galite vaidinti šiame pasaulyje – ir, žinoma, jūs netgi galite susikurti savo pačių unikalų vaidmenį, kurio dar niekas nebuvo įsivaizdavęs. Tačiau visi vaidmenys šiame pasaulyje turi vieną bendrą dalyką – jie yra dualizmo karalijos dalis.

O kas yra dualizmo karalija? Na, tai yra karalija, kurioje visada egzistuoja dvi priešingybės. O ką tai iš tiesų reiškia? Na, tai reiškia, kad dualizme visada egzistuoja kontrastas – gėris ir blogis, džiaugsmas ir liūdesys, laimė ir neviltis, pyktis ir ramybė. Jeigu giliai ir logiškai apie tai pamąstysite, suvoksite, kad negalite įžengti į dangaus karalystę, kol tebeturite šias dualistines priešingybes savo esybėje. O tai reiškia, kad dualistinių kraštutinumų nerasite danguje.

Ir jūs iš tiesų galite tai suvokti. Nes jūs negalėtumėte įsivaizduoti, kad Motina Marija ir aš kada nors galėtumėme įsitraukti į karštą ginčą, supykdami vienas ant kito. O galbūt jūs galite tai įsivaizduoti, nes, žvelgiant per dualistinį filtrą, viskas yra įmanoma. Tačiau turiu jums pasakyti, kad, jeigu Motina Marija ir aš kada nors dėl kažko nesutartumėme, ateitų toks momentas, kai staiga mes nutiltumėme, pažvelgtumėme vienas kitam į akis ir suvoktumėme: „Kas gi čia su kuo ginčijasi?“ Kadangi mes visi esame viena, tuomet aš ginčijuosi pats su savimi joje. Ir kokią tai turi prasmę? Tad matote, per šį suvokimą, ginčai, kuriuos turite Žemėje, paprasčiausiai yra neįmanomi. Nes, kai žinote vienovę, niekada nebegalite būti pilnai susitapatinę su dualistinėmis rolėmis.

Tad ar tai reiškia, kad mes neturime džiaugsmo danguje, kad neturime laimės būsenos danguje? Taip, tai iš tiesų yra tiesa – jeigu į džiaugsmą ir į laimę žvelgiate pagal žmogišką džiaugsmo ir laimės apibrėžimą, tą apibrėžimą, kuris yra paremtas dualizmu. Danguje mes neturime liūdesio, neturime nelaimingumo. O tai reiškia, kad taip pat neturime tos laimės formos, kuri yra apibrėžiama kaip kontrastas nelaimingumui.

Danguje mes neturime tokių svyravimų. Ir būtent dėl to nuolat pabrėžiu pusiausvyros būtinybę tiems, kurie nori eiti keliu į Kristiškumą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad neturime tikro džiaugsmo. Nes mes iš tiesų turime proto būseną, kuri yra amžina, nuolatinė. Tai nereiškia, kad ji niekada nesikeičia, nes mums plečiant savo sąmonę, mes iš tiesų galime patirti daugiau šios proto būsenos. Ir ši proto būsena yra tokia būsena, kurios negalite tiksliai aprašyti jokiomis sąvokomis, jokiais šiame pasaulyje naudojamais žodžiais.

Tačiau, kaip Maitrėja sako savo knygoje, jeigu turėtumėme naudoti kažkokį žodį, artimiausias iš jų būtų „palaima.“ Tačiau vėlgi, jūs lengvai galėtumėte sugalvoti dualistinį palaimos apibrėžimą, kuriame matytumėte ją kontraste su nepalaima. Ir iš tiesų, šiandien yra mokytojų, kurie pradeda permatyti dualistinės sąmonės paklydimą, ir kai kurie tą jau matė daugelį šimtmečių. Tačiau kai kurie iš jų moko, kad, norint ištrūkti iš dualizmo, turite įžengti į non-dualizmą. Tačiau daugelis non-dualizmą apibrėžia, remdamiesi dualizmu – kaip priešingybę dualizmui – ir tai vis tiek tebėra dualizmas.

Tad matote, nėra jokio būdo jums tiksliai perduoti žodžiais tos proto būsenos, kurią mes turime. Tačiau galite ją patirti! Ir daugelis jūsų iš tiesų patyrėte bent trumpus šios sąmonės būsenos blykstelėjimus, tos būsenos, kuri yra už dualizmo ribų, už dualistinių kraštutinumų ribų. Nes argi kartais nesate pajautę vidinės tylos, vidinės ramybės, tarsi būtumėte atsidūrę kitoje dimensijoje? Arba lyg žvelgtumėte į savo situaciją iš išorės.

Arba netgi tie atvejai, kuomet žmonės pasakoja, kaip jie, atsidūrę gyvybei pavojų keliančioje situacijoje, stresinėje situacijoje, staiga nutilo, lyg būtų atsidūrę už šios situacijos ribų. Tad tai yra non-dualizmo būsena, kurioje nėra kontrastų. Gyvenimo realybė yra tokia, jog, kadangi Dievas yra visa, Dievas negali turėti priešingybės. Tiktai tos būtybės, kurios yra įstrigusios dualistinėje proto būsenoje, gali galvoti, jog jos yra Dievo priešai ir Dievo tikslų priešai – ir kurios savo puikybėje manosi turinčios galią sunaikinti Dievo tikslus arba sutrikdyti Dievo planą.

Kristus yra už laiko ir erdvės ribų

Tačiau, kaip pradėjau diktavimą sakydamas, nėra nė menkiausios abejonės, kad Kristus viešpataus amžinai. Nes Kristus yra už laiko ir erdvės ribų. O laikas ir erdvė negali egzistuoti amžinai. Nes niekas šiame pasaulyje negali tęstis amžinai, kadangi viskas yra apibrėžta ribomis, kontrastais. Jau pats faktas, kad turite atskiras formas, reiškia, jog privalo egzistuoti riba. Tad viskas turi turėti limitą, net ir laikas.

Idant sugluminčiau jūsų loginius protus, leiskite man jums papasakoti vieną dalyką, apie kurį mąstė tam tikri matematikai. Kai kurie iš jų galiausiai pasidavė, kiti nepaliovė apie tai mąstyti, kol galiausiai suprato priėję aklavietę. Nes tai iš tiesų yra vienas iš tų dalykų, kurių analitinis protas negali išspręsti. Na ir jūs dabar labai gerai žinote, kad, jeigu pradėsite skaičiuoti, vienas, du, trys, keturi, galite tęsti šį skaičiavimą be pabaigos. Ir galbūt kai kurie iš jūsų būdami vaikais žaidėte šį skaičiavimo iki tūkstančio žaidimą, tiesiog norėdami pažiūrėti, kaip tai atrodys.

Na ir matematikai susidūrė su klausimu: „Kiek yra skaičių – iki kiek galite priskaičiuoti, kol pritrūksite skaičių?“ Jeigu mąstysite apie tai logiškai, viena vertus, galite sakyti, kad šį skaičiavimą galite tęsti amžinai. Galite tęsti jį be sustojimo, pridėdami po vieną skaičių, ir visada galėsite pridėti dar vieną skaičių prie paskutinio skaičiaus. Tačiau kiek laiko užtruktumėte, norėdami suskaičiuoti iki begalybės? Na ir argi tai neužtruktų begalybę laiko?

Ir koks gi yra sprendimas šiai mįslei? Na, tai yra – kaip Einšteinas iš tiesų pajautė intuityviai, tik nesugebėjo išreikšti matematiškai – kad materiali visata sudaro uždarą ratą, kuris apsisuka ir grįžta atgal į save. Tad tam tikra prasme – jeigu skaičiuosite pakankamai ilgai, nuo vieno prie dviejų, prie trijų, pridėdami vis po vieną skaičių – tam tikra prasme galiausiai sugrįšite į pradinį savo tašką. Tačiau tai įvyks ne linijine prasme, nes pilnai suvokiu, kad jūsų linijiški ir analitiniai protai iš visų jėgų stengiasi tai suvokti. Tačiau dalykas, kuris įvyktų, tiesiog būtų tai, kad tam tikrame taške būtumėte pasiekę tokį didelį skaičių, kad tartumėte sau: „Tai absurdiška. Turi būti geresnis būdas praleisti savo gyvenimą nei užsiimant šitais skaičiavimais.“

Ir matote, štai čia yra raktas. Nes priežastis, dėl kurios vis dar tebesate laike ir erdvėje, yra ta, kad dar nepasiekėte suvokimo, jog jums jau gana šio pasaulio, kuriame egzistuoja kontrastas tarp gėrio ir blogio, tarp džiaugsmo ir liūdesio. Ir iš tiesų, kai kurie iš jūsų į dualistinę sąmonę nupuolėte iš smalsumo. Koks būtų jausmas palikti palaimą, kurioje nėra kontrastų? Koks būtų jausmas būti pasaulyje, kuris yra sudarytas iš kontrastų? Argi tai nebūtų intensyvesnė patirtis – nes turėtumėte intensyvesnį džiaugsmo patyrimą, bet taip pat patirtumėte ir liūdesį?

Ar jums jau gana dualizmo?

Mano Mylimieji, tai nėra blogai. Jūs turite laisvą valią. Šis pasaulis yra sukurtas taip – formų pasaulis yra sukurtas taip, kaip paaiškina Maitrėja – kad leistų jums labiau įvertinti Dievo vienovę, suvokiant ir patiriant, kad egzistuoja kažkas už šios vienovės ribų. Tad turite teisę nusileisti į dualizmą.

Problema kyla tuomet, kai įstringate dualizme, nes ne tik kad prisiėmėte vaidmenį teatre, kuris yra vadinamas Žeme – teatre, kuriame patiriate, ką reiškia būti piktadariu, auka arba didvyriu – bet taip pat taip stipriai su tuo susitapatinote, jog pamiršote, kad egzistuoja šis tas daugiau už pasaulinės scenos ribų. Ir štai tuomet jau esate įstrigę ir nebesugebate atsiskirti nuo šios rolės. Dėl laiko ir erdvės apribojimų, galite toje rolėje pasilikti neribotą laiką. Tačiau, kadangi laikas ir erdvė nėra beribiai, turi ateiti toks laikas, kai galimybė baigiasi, ir būtent tai mes pavadinome antrąja mirtimi.

Laiko ir erdvės realybė yra tokia, kad tie, kurie pasiklysta laike ir erdvėje, iš tiesų gali pasiekti tašką, kuomet jiems suteikta galimybė baigiasi. Ir todėl jie turi patirti dualistinio tapatumo ištrynimą, su kuriuo susitapatino. O tai, žinoma, nėra dalykas, kurį Dievas tikisi matyti, nes, kaip paaiškina Maitrėja ir Motina Marija, jūs visi buvote sukurti su ribota savimone, tačiau plečiate ją tol, kol pasiekiate pilną Dievo sąmonę, kuomet suvokiate, kad dabar esate jūsų Kūrėjo pilnatvė, tuo pat metu išlikdami individualia būtybe.

Dievas jus sukūrė, kad taptumėte daugiau, o ne tam, kad taptumėte mažiau. Tad matote, nėra nieko blogo patirti pasinėrimą į dualistinį pasaulį, kuriame egzistuoja kontrastas tarp šviesos ir tamsos. Tačiau, kai jame įstringate, štai tuomet jau turime problemą. Ir būtent dėl to tuomet yra pasiunčiamas Gyvasis Žodis, kad pamėgintų pažadinti jus suvokimui, jog egzistuoja kažkas daugiau už dualistinę rolę, kurią šiuo metu vaidinate.

Tačiau, kad galėtumėte pilnai ištrūkti iš šios rolės, kad galėtumėte ją palikti, turite pasiekti suvokimą, jog nebenorite patirti kontrastų tarp džiaugsmo ir liūdesio, tarp blogio ir gėrio, tarp šviesos ir tamsos. Nes esate pasirengę palikti šią patirtį ir pakilti į aukštesnį patyrimą, į palaimą, į vienovę ir amžinąją ramybę, kurie egzistuoja dvasinėje karalijoje. O tiksliau, jie egzistuoja net ir šioje karalijoje, kai paliekate dualistinę sąmonę ir apsivelkate Kristaus protą.

Tad pamąstykite apie šį faktą, kad užaugote pasaulyje, kuris yra pilnas kontrastų, tačiau egzistuoja alternatyva šiam kontrastų pasauliui, ir tai yra sąmonės būsena, kurioje esate nuolatinėje palaimoje, nes niekas jūsų negali įtraukti į dualistinius kraštutinumus. Ir todėl jūs nebepatiriate liūdesio ir kančių, kuriuos tiek daug žmonių patiria Žemėje. Tačiau jūs taip pat nepatiriate ir tos laimės, kuri egzistuoja kontraste liūdesiui.

Tad jums tiesiog reikia pamąstyti savo esybėje, ar jums jau gana kontrastų, idant būtumėte pasirengę prarasti šią gyvenimo būseną, šią mirtingą, dualistinę, pilną kontrastų gyvenimo būseną, leisdami tam gyvenimui mirti, prarasdami šią gyvybę dėl įžengimo į vienovę su Kristumi (Mato 16,25), idant Kristus jumyse galėtų pakylėti jus į tą ramybę, į tą palaimą, kurie yra nepasiekiami šiam pasauliui ir jo kontrastams.

Ir tai, mano mylimieji, yra sprendimas, kurį tik jūs galite priimti, ir nesakau jums, kad turėtumėte jį priimti tam tikru metu. Tiesiog sakau, kad, jeigu suvoksite savo esybėje, jog jums jau gana tam tikrų dalykų Žemėje, tuomet egzistuoja alternatyva. Ir vienintelis tikras būdas iš tiesų įveikti liūdesį, kurį jaučiate Žemėje, kančias, kurias patiriate Žemėje, vienintelis būdas tai pilnai įveikti yra palikti tiek liūdesio, tiek ir džiaugsmo dualizmą.

Ir kai būsite tam pasirengę, iš tiesų galėsite tai padaryti. Taip pat galite tam tikrą laiką pasilikti tarpinėje būsenoje, kurioje vis dar patirtumėte šiek tiek liūdesio ir šiek tiek džiaugsmo, bet nebebūtumėte pilnai su jais susitapatinę. Tad, kai būtumėte liūdesio būsenoje, žinotumėte, kad yra šis tas daugiau, ir todėl pilnai į jį nenugrimztumėte, neleistumėte jam pilnai jūsų užvaldyti. Ir tai, vėlgi, yra dar viena patirtis. Ir kol norite tai patirti, turite laisvą valią.

Tačiau vėlgi, kai pajausite, jog jums jau to gana, tuomet tiesiog paleiskite. Paimkite mano ranką ir pažvelkite į pasaulį, ir pažvelkite į dalykus, kurie anksčiau jums buvo tokie svarbūs, jog manėte mirsiantys, jeigu to neturėsite, arba jeigu nebūsite viršesni prieš kitus žmones. Tuomet pažvelkite į tai ir tarkite: „Bet kas gi man? Aš seksiu Kristumi į amžinąją ramybę, kuri yra aukščiau už šią dualistinę kovą“ (Jono 21,22).

Ir tai, mano mylimieji, yra dovana, kurios atnešti atėjau žmonijai prieš 2000 metų, tačiau neatėjau vien tuo konkrečiu laiku, nes iš tiesų, Kristus negali ateiti laike, Kristus negali būti apribotas laiku, Kristus ateina Amžinajame DABAR. O tai reiškia, kad Kristiškumo dovana visą laiką buvo prieinama žmonėms ir ji visą laiką bus jiems prieinama. Tačiau, kaip sakėme, kuo daugiau įsikūnijime esančių žmonių galės pademonstruoti kelią į Kristiškumą, tuo daugiau žmonių pabus ir pasimokys iš jų pavyzdžio, ir nuseks paskui juos į amžinąjį poilsį, kuris iš tiesų nėra poilsis, bet iš tiesų yra dinamiškas Gyvenimo Upės poilsis.

Taigi, mano mylimieji, dėkoju jums už jūsų dėmesį. Dėkoju jums, kad esate šioje konferencijoje. Ir iš tiesų dėkoju, kad ryžotės būti atviromis durimis Gyvajam Žodžiui. Nes iš tiesų, visi jūs pajautėte Gyvąjį Žodį savo esybėje, pajautėte, kaip jis kažką sužadino. Ir dėl to esu jums dėkingas, ir būsiu dar dėkingesnis, jeigu padauginsite tai, ką gavote, duodami tai kitiems. Todėl dabar pasitrauksiu, užsklęsdamas jus savo širdyje, nes Motina Marija nori jums kažką pasakyti.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com