Besąlyginis priėmimas veda prie besąlyginio visų sąlygų atidavimo

TEMOS: Jūsų sąlygos laiko jus už Dievo karalystės ribų – Dievas jus priima tokį, koks esate – Darykite viską, ko reikės, kad paleistumėte savo sąlygas – Turite pasirinkti paleisti savo sąlygas – Dvasinio kelio esmė yra atidavimas

Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija, 2007 gegužės 18 d. per Kim Michaels.


Mano Mylimos širdys, iš tiesų nėra didesnio džiaugsmo jūsų dvasinei motinai kaip matyti savo vaikus dalinantis širdies liepsnomis aplinkoje, kurioje visi yra priimami dėl savo unikalumo. Nes, mano mylimieji, jei turėčiau tik vieną žinią, kurią norėčiau perduoti žmonijai, ji būtų būtent tokia: Danguje visi yra besąlygiškai priimami tokie, kokie yra. Nes danguje mes matome vien jūsų individualumo Dievuje unikalumą, tą individualumą, su kuriuo buvote sukurti, ir tą individualumą, kurį patys bendrakūrėte vienovėje su Kristaus liepsna savo širdyje.

Besąlyginis priėmimas iš tiesų galėtų išspręsti visas pasaulio problemas ir pašalinti visus pasaulio konfliktus – jeigu jį, žinoma, besąlygiškai priimtų pasaulio žmonės. Ir būtent čia ir yra problema. Nes daugybei žmonių pasaulyje buvo įdiegta galvoti, kad visada privalo egzistuoti kažkokios sąlygos.

Jūsų sąlygos laiko jus už Dievo karalystės ribų

Ir būtent šios sąlygos neleidžia jums patirti karalystės, kuri yra jumyse. Nes galvojate, kad esate atskirti nuo šios vidinės karalystės. Bet kas gi jus skiria, mano mylimieji? Na, galite manyti, kad jus skiria kažkokios išorinės sąlygos – jūsų nuodėmės, jūsų karma arba jūsų psichologinės problemos. Tačiau šios išorinės sąlygos yra ne kas kita kaip simboliai, simbolizuojantys faktą, kad savo pačių prote, savo pačių esybėje, esate priėmę sąlygas. Esate patikėję melu, žaltišku melu, jog tam, kad galėtumėte sugrįžti pas Dievą, privalote išpildyti tam tikras sąlygas.

Bet kas gi jus atskyrė nuo Dievo? Sąlygos! Pradėjote tikėti, kad jums yra būtina išpildyti tam tikras sąlygas šiame pasaulyje, idant taptumėte vertais įžengti į Dievo karalystę, kurią dabar esate pradėję matyti egzistuojančią savo išorėje, atskirai nuo jūsų. Vakar matėte ir patyrėte, kad Airijoje yra kalnas, į kurį daugiausia lipa katalikai, kurie tai daro kaip atgailą, nes yra priėmę fundamentalų įsitikinimą, jog tam, kad galėtų būti išganyti, jie privalo išpildyti tam tikras sąlygas šiame pasaulyje. Ir kuo skausmingesnės bus šios sąlygos, tuo geriau jie mano išpirksiantys savo nuodėmes.

Bet kodėl Jėzus sakė, kad, jeigu netapsite kaip maži vaikai, negalėsite įžengti į karalystę? Ar maži vaikai turi sąlygų? Ne! Jie myli besąlygiškai. Ir jie priima meilę besąlygiškai. Jie neturi suaugusiojo proto ir intelekto įmantrumo net ir išgalvoti šias sąlygas. Tačiau jie greitai mokosi, stebėdami aplink juos esančius suaugusius, pradedant tėvais ir baigiant mokytojais, baigiant savo pamokslautojais bažnyčioje, kuomet jie greitai išmoksta, jog, norint gauti meilę ar dar ką nors, ko jiems reikia, jie privalo išpildyti tam tikras sąlygas.

Ir tai juos padaro pažeidžiamus tikėjimui, kurį diegia jų religija, sakydama, kad, jeigu kelsite sau skausmą, kopdami į labai statų kalną su riedančiais akmenimis, galbūt netgi darydami tai basomis, tuomet kažkokiu tai būdu, per šį jūsų skausmą, Dievas danguje patirs pasitenkinimą ir dabar jau atleis jums jūsų nuodėmes bei įleis jus į savo karalystę. Tačiau realybė yra tokia, kad Dievas jus įleis į savo karalystę iš karto, kai tik paleisite sąlygas, neleidžiančias jums į šią karalystę įžengti.

Kuo daugiau skausmo sau kuriasi žmonės, tuo didesnį atstumą jie susikuria savo protuose tarp savęs ir Dievo karalystės. Nes jie iš tiesų nemąsto ir nepriima svarbiausių Jėzaus pasakytų žodžių, kad Dievo karalystė yra jumyse. Argi jis nesakė: „Dievo karalystė ateina nepastebimai?“ Ir argi kopimas į kalną basomis nėra kažkokios išorinės taisyklės, kažkokios išorinės koncepcijos laikymasis, tariamai nustatančios, ką privalote padaryti, idant įžengtumėte į Dievo karalystę?

Dievas jus priima tokį, koks esate

Jūsų Kūrėjas, jūsų Dievas, priima jus šiuo metu besąlygiškai tokį, koks jūs esate. Ir šiame teiginyje slypi dvi prasmės. Nes turėtų būti akivaizdu, jums turint tas žinias, kurias turite – ir, žinoma, aš suprantu, kad didžioji dalis pasaulio neturi šių mokymų ir jų nepriima – tačiau jūs, kurie priimate šiuos mokymus, galite suprasti, kad buvote sukurti iš aukštesnės dvasinės būtybės, kuri gimė net iš dar aukštesnės dvasinės būtybės, ir ši būtybių grandinė siekia patį Kūrėją.

Galbūt dar nesate pilnai įsisąmoninę ar priėmę šį mokymą. Tačiau galite jį suprasti – bent jau intelektualiai – ir todėl galite suprasti, kad, kai buvote sukurti iš paties Kūrėjo Esybės, tai juk, žinoma, Dievas Kūrėjas priima save. Ir, žinoma, Dievas Kūrėjas priima tą savo paties Esybės dalį, kuri yra įdėta į jus. Tad turėtumėte sugebėti suprasti ir priimti, kad Dievas besąlygiškai priima tą jūsų Esybės dalį, kuri iš tiesų yra Kūrėjo individualizacija.

Tačiau noriu jums duoti netgi dar gilesnį mokymą, kuris, žinau, pareikalaus iš jūsų įtempti savo protą ir širdį ir stebėti savo emocijas bei pamatyti vidinę reakciją. Prašau jūsų, man kalbant šiuos žodžius, stebėti savo reakciją, savo mintis, savo jausmus – sąlygas, kurios jumyse iškyla. Nes turiu jums pasakyti, kad daugelis jūsų galite žvelgti į save šiandien ir sakyti: „Galiu suprasti, kad Dievas priima mano Dievo Liepsną, mano AŠ ESU Esatį, mano dangiškąjį individualumą, bet juk aš iš tiesų nupuoliau į žemesniąją sąmonės būseną. Susikūriau ego. Priėmiau sąlygas. Gali būti, kad turiu psichologinių problemų. Galbūt esu padaręs tam tikrus dalykus savo gyvenime. Ir kaip gi Dievas galėtų tai priimti? Ir kaip gi Dievas galėtų priimti išorinę asmenybę, išorinį tapatumo jausmą, kurį susikūriau šiame pasaulyje?“

Bet matote, mano mylimieji, realybė yra tokia, kad Dievas jus priima tokį, koks jūs esate šiuo metu. Ir Dievo priėmimas yra besąlygiškas. Stebėkite savo reakcijas. Stebėkite, kaip jūsų ego kovos su šiuo teiginiu, sumąstydamas priežastis, kodėl tai negali būti tiesa. „Nes, jeigu Dievas priima mane tokį, koks aš šiuo metu esu, tai kam tuomet turėčiau eiti šiuo varginančiu atgailavimo ir atleidimo nuo nuodėmių keliu, laukdamas kol mane išgelbės koks nors išorinis išganytojas?“

Tiesa ta, kad kelias, kuriuo turite eiti, yra tas kelias, kurį susikūrėte per savo priimtas sąlygas. Priklausomai nuo to, kokias sąlygas susikūrėte ir kiek šių sąlygų priėmėte, kiekvienas iš jūsų turi kelią, kuriuo turite eiti. Tačiau čia slypi esminis raktas, kurį labai mažai žmonių suprato. Kelias, kuriuo turite eiti, kad užsitarnautumėte savo laisvę, NĖRA išorinių sąlygų, kurias esate priėmę, išpildymo kelias. Kelias yra paleisti šias sąlygas!!! Pamatyti, kad jos nėra tikros, kad jos yra iliuzijos, kad jos yra dualistinės iliuzijos, sukurtos žaltiško proto, puolusios sąmonės, sukurtos atskirties ir dualizmo sąmonės.

Daugelis jūsų supratote tai, nes patyrėte savo pačių gyvenime, kad turėjote pereiti ieškojimų periodą arba depresiją, arba išorinius sunkumus, vien tam, kad pasiektumėte tašką, kuriame viską atidavėte, paleidote, kuriame tarėte: „Man šis tikėjimas nebereikalingas. Man nebereikalingas šis nuodėmių atpirkimas. Man nebereikia jaustis nusidėjėliu.“

Ar suvokiate mąstymo, jog tam, kad galėtumėte būti išganyti, privalote išpildyti išorinę sąlygą, esminę charakteristiką? Ir tuomet visą savo gyvenimą stengiatės būti geru kataliku arba geru musulmonu, arba geru induistu, arba geru Naujojo Amžiaus žmogumi, ar kad ir kuo laikytumėte išorinį kelią. Ir visgi alternatyva yra suvokti, kad tikrasis kelias, vidinis kelias, yra paleisti sąlygas, kurios yra jūsų viduje, užuot mėginus išpildyti išorines sąlygas, kurios tik atitraukia jūsų dėmesį nuo Dievo karalystės, kuri yra jumyse. Versdamos jus galvoti, jog tam, kad galėtumėte įžengti į kažkokią išorinę karalystę, jums yra būtinas išorinis išganytojas arba išorinė bažnyčia, ar kad jums yra būtina išpildyti kažkokias išorines sąlygas.

Darykite viską, ko reikės, kad paleistumėte savo sąlygas

Kartais iš tiesų yra būtina įkopti į fizinį kalną, idant suvoktumėte, kad jums nereikėjo kopti į šį kalną, nes visa tai galite atrasti savyje. Tačiau nėra nieko blogo įkopti į kalną, kad tai suprastumėte. Tačiau taip pat nėra nieko blogo užkopti tik iki pusės kalno arba visiškai nekopti į šį kalną. Matote, kad ir ką turėtumėte padaryti išorėje, idant galėtumėte atiduoti išorę, yra visiškai priimtina.

Tačiau noriu jums pasakyti – ir norėčiau jus įkvėpti, kad perduotumėte tai visam pasauliui – jog dvasinio kelio esmė, išganymo esmė, būtent ir yra įveikti vidinę sąlygą, kuri verčia jus manyti, jog privalote išpildyti išorinę sąlygą. Ir kai tai suvokiate – kaip pilnai tai suvokiate – tuomet galite paleisti išorines sąlygas. Galite atgimti iš Dvasios.

Argi Jėzus nesakė Nikodemui (Jono 3,5), jog tam, kad žmogus galėtų įžengti į karalystę, jis privalo atgimti iš vandens ir iš Dvasios? Na, ir ėjimas išoriniu keliu yra atgimimo iš vandens procesas. Tačiau, kai pasiekiate tašką, kuriame suvokiate tai, ką jums ką tik čia paaiškinau – kad svariausia yra ne išorinės sąlygos, bet vidinių sąlygų paleidimas – na tai tuomet galite patirti visišką atidavimą – besąlyginį atidavimą – kuris atneš atgimimą Dvasioje, kai staiga galėsite priimti tai, kas esate. O kai priimsite tai, kas esate šiuo metu, tuomet galėsite paleisti tai, kas netikra, užuot laikydamiesi į tai įsikibę.

Ar suvokiate labai subtilų psichologinį mechanizmą, kuris pradeda veikti, kai priimate žaltišką melą, jog tam, kad galėtumėte įžengti į Dievo karalystę, turite būti priimtini Dievui – ir kad jūsų priimtinumą Dievo akyse lemia tai, ar esate išpildę tam tikras išorines sąlygas, kurias šiame pasaulyje nustatė kažkokia institucija arba mokytojas, o gal netgi jūsų pačių ego? Kai tikite, jog tam, kad galėtumėte būti išganyti, privalote išpildyti šias išorines sąlygas, na tai jumyse ima veikti psichologinis mechanizmas, dėl kurio negalite pilnai pripažinti, kad turite šias sąlygas. Negalite, kaip sakė Jėzus, tapti jų šeimininku.

O kai negalite tapti jų šeimininku, negalite jų atiduoti. Nes negalite pažvelgti joms tiesiai į akis ir tarti: „Bet tai nėra tikra. Ir man nebereikia to su savimi neštis. Man nebereikia priimti šios sąlygos ir priimti tikėjimo, vertusio mane priimti tas iliuzijas, kurias su savimi nešiojausi jau labai ilgą laiką.“

Tad, kai manote, kad kelio esmė yra išpildyti išorines sąlygas, jums tampa neįmanoma pažvelgti į savo paties netobulumus, pažvelgti į savo žmogišką sąlygą ir tarti: „Tai yra netikra, turiu tai palikti.“ Vietoj to jūs darote tai, ką daro daugelis žmonių pasaulyje. Jie ignoruoja jų pačių akyje esantį rąstą. Ir jie visą savo dėmesį sutelkia į savo brolio akyje esantį krislą, arba jie susikoncentruoja į išorinį kelią, sakydami, kad jei tik aš sukalbėsiu tiek ir tiek Sveika Marijų ir uždegsiu tiek ir tiek žvakių, arba jeigu įlipsiu į kalną basomis ir priversiu save patirti visą tą skausmą, tuomet Dievas privalės mane priimti, nors ir nepaleidau sąlygų, kurios laiko mane – mano paties prote – už vidinės karalystės ribų.

Kai imate tai suvokti – kad Dievas jus priima tokį, koks esate dabar – tuomet galite tarti: „Na, jeigu Dievas gali mane priimti, nors ir laikau save netobulu žmogumi, na tai tuomet aš iš tiesų galiu priimti save.“ O priežastis, dėl kurios turėtumėte sugebėti priimti save, yra būtent ši: Dievas jums davė laisvą valią. O tai reiškia, kad Dievas jums suteikė teisę įeiti į šį pasaulį ir susikurti tam tikrą pasaulėžiūrą, grįsta tomis sąlygomis, kurias pasirinkote priimti. Ir Dievas visatą sukūrė kaip veidrodį, kuris atspindės jūsų pasaulėžiūrą jums atgal, idant galėtumėte sau susikurti kokias tik norite patirtis.

Turite pasirinkti paleisti savo sąlygas

Ar suvokiate, kad Dievas jums davė laisvą valią? Dievas jums davė teisę susikurti patirtį, kurią dabar patiriate – kadangi turite laisvą valią. Ir Dievas priima, kad turite teisę susikurti savo dabartinį patyrimą. Tačiau, mano mylimieji, kai suvokiate, kokia yra kelio esmė, suvokiate, kad galite paleisti šiuo metu savo patiriamą patirtį bet kurią akimirką. Kai suvokiate, kad, pirma: ji yra netikra; ir antra: man jau gana šios patirties. Daugiau to nebenoriu. Man daugiau jos nebereikia. Kai tai suvoksite, jūsų kelias įgis naują prasmę. Jūsų gyvenimas pasikeis, nes staiga suvoksite, kad visos išorinės sąlygos yra netikros, ir jos negali išlaikyti jūsų už karalystės ribų, nebent leistumėte joms tai daryti ir toliau jas priimdami.

Būtent to pasaulis ir nori, kad darytumėte. Pasaulis nori, kad ir toliau priimtumėte šias sąlygas, kuriomis patikėjote ir kuriomis pasaulis vis dar tebetiki: jūsų šeima, jūsų draugai, jūsų visuomenė, jūsų dvasininkai – visas platusis pasaulis. Jie nori, kad priimtumėte sąlygas, kurias priima jie. Nes jeigu jų nepriimsite, sudrumsite jų tikėjimą, kad jie savęs negali pakeisti, kad jiems nereikia prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą ir savo pačių išganymą. Nes jiems tereikia laukti, kol Jėzus pasirodys danguje, arba laukti kažkokio stebuklingo Motinos Marijos apsireiškimo, arba laukti, kol sugrįš Šventasis Patrikas kažkokiu ugnies vežimu, kuriuo nuveš žmones į dangų.

Būtent dėl to visada egzistavo stabmeldiškas šventųjų ir išminčių, išsiskyrusių iš minios, garbinimas. Nes mus išaukštindami, žmonės suteikia savajam ego pateisinimą, sakydami: „Jie buvo tokie ypatingi, tad aš tikrai negalėčiau padaryti to, ką padarė jie.“ Tačiau, jeigu sąžiningai pažvelgtumėte į mano gyvenimą, kurį nugyvenau kaip Motina Marija, ar buvo kažkas labai stebuklingo, ką būčiau padariusi tame gyvenime? Pagimdžiau vaiką. Bet argi daugelis moterų nepadarė to paties? Žinoma, kartais jis būdavo sunkus vaikas, bet juk ir kiti vaikai būna iššūkis tėvams. Kai kurie iš jūsų tikriausiai galėtumėte prisipažinti, kad buvote sunkūs vaikai savo tėvams. Ir kai kurie iš jūsų jaučiate, kad jūsų vaikai jums kėlė didelį iššūkį. Tad kuo aš buvau kitokia?

Jeigu būtų tik vienas dalykas, kurį norėčiau, kad pasaulis pasimokytų iš mano gyvenimo, kurį nugyvenau būdama Marija, tai būtų tai, kad vienintelis dalykas, kuriuo išsiskyriau iš kitų, buvo mano pasiryžimas atiduoti – atiduoti viską, tekėti su vidiniais impulsais, ateinančiais iš mano aukštesniosios Esybės. A, bet sakote, argi man nepasirodė angelas ir nepasakė man, ką turėčiau daryti? Tiesa, bet iš kur žinote, kaip įvyko šis pasirodymas? Nes galiu jus užtikrinti, kad tai nebuvo ta versija, kurią sugalvojo Holivudas, savo nesibaigiančiuose mėginimuose pranokti paskutinį filmą, pridedant dar daugiau specialiųjų efektų ar dar daugiau smurto.

Tai vėlgi, yra pasaulio žavėjimasis stabais, pasaulio, kuris nori kurti šias sąlygas. Nes jūsų ego yra gimęs iš sąlygų. Jūsų ego labai rimtai tiki, kad negalėtų išgyventi be šių sąlygų. Ir tai yra tiesa, nes, kai tik paleisite savo sąlygas, jūsų ego nebeteks jums galios. Tad jūsų ego nenori, kad atiduotumėte, nes kuo daugiau sąlygų turėsite, tuo didesnę ego jums turės kontrolę ir tuo patogiau jūsų ego jausis.

Yra daug žmonių pasaulyje, kurie yra labai stipriai susitapatinę su savo ego, kurie jaučiasi labai patogiai, susikūrę šią labai gražią mažą dėžutę, kurioje jaučia viską kontroliuojantys ir kurioje jų gyvenimas yra tapęs ritualu, kuomet jie atsikelia kiekvieną rytą ir daro lygiai tą patį dalyką. Ir jie eina į darbą, ir grįžta namo ir žiūri tuos pačius televizijos šou, ir viskas yra ritualizuota bei reglamentuota. Tačiau jeigu būtų įmesti į naują situaciją, į netikėtą situaciją, jie iš karto sugriūtų. Nesugebėtų su šia situacija susidoroti.

Jūs matote savo pačių gyvenime, kad turėjote ryžto palikti savo komforto zoną, atrasdami dvasinį kelią kažkokiu pavidalu, ir leisdami jam pakeisti savo gyvenimą. Vienintelis tikras skirtumas tarp tų iš mūsų, kurie pakilome, ir tų, kurie nepakilo, yra tai, kad mes ryžomės atiduoti – po truputį – visas savo sąlygas. Mes buvome pasiryžę mirti kiekvieną dieną (1 Korintiečiams 15,31), kaip sakė Paulius, leisdami kai kurioms savo sąlygoms mirti kiekvieną dieną. Ir nepaliovėme tai daryti vėl ir vėl, kol staiga nebeliko ką atiduoti, nes iš tiesų buvome pasiryžę prarasti savo gyvybę tam, kad galėtume sekti Kristumi.

Dvasinio kelio esmė yra atidavimas

Ir iš tiesų, tai man buvo labai didelis atidavimas, palikti savo labai patogų ir reglamentuotą gyvenimą vienuolyne ir staiga sugrįžti į pasaulį gimdyti vaiką. Ir vėlgi, tai buvo didelis pokytis suvokti, kad turime paimti šį vaiką iš Izraelio ir bėgti į Egiptą. Ir dar buvo daug kitų pokyčių, Jėzui augant ir įgyjant aiškesnę viziją apie savo misiją, ir man įgyjant aiškesnę viziją.

Juozapo mirtis mano gyvenime buvo didelis pokytis, kadangi buvau palikta viena su daug vaikų. Kai Jėzus paliko namus ankstyvame amžiuje, iškeliaudamas į savo dvasinę piligrimystę – kai grįžo namo. Ir taip pat, mano mylimieji, kai stovėjau priešais kryžių, stebėdama jo kančias ir galiausiai pamatydama, kaip jis atidavė dvasią, atiduodamas paskutines savo sąlygas, kas įkvėpė mane atiduoti sąlygas ir lūkesčius, kuriuos turėjau apie tai, kaip turėtų vykti mano sūnaus gyvenimas ir misija. Nes kaip Jėzus paaiškino, jis turėjo tam tikrų iliuzijų iki pat pabaigos ant kryžiaus. Ir aš taip pat turėjau tam tikrų iliuzijų, į kurias laikiausi įsikibusi net ir po to, iki savo įsikūnijimo pabaigos, kai galiausiai visas jas paleidau.

Tiesiog noriu jums pasakyti štai ką: jūs jau tiek daug atidavėte, kad būtumėte ten, kur esate šiuo metu. Jūs atidavėte daug, mano mylimieji. Tad negi taip sunku priimti, kad kelio esmė yra vienintelis dalykas – atiduoti, paleisti sąlygas? Nes kai tai priimate, pasidaro žymiai lengviau atiduoti šias sąlygas. Nes suvokiate, kad, kuo daugiau atiduosite, tuo didesnę laisvę pajusite viduje. Ir šitaip susikuriate momentumą, ir kai peržengiate tam tikrą tašką, suvokiate, kad atidavimas nėra praradimas, atidavimas nėra auka, atidavimas nėra Via Dolorosa. Atidavimas yra džiaugsmas. Atidavimas yra laisvė. Ir kuo daugiau atiduodate, tuo laisvesni esate.

Tai yra mano dovana jums šį rytą, atidavimo dovana. Jeigu jums reikės pagalbos atiduodant arba įgyjant aiškesnę viziją apie tai, ką turėtumėte atiduoti – pamatant iliuziją, idant galėtumėte ją paleisti – tuomet kreipkitės į mano širdį. Sukalbėkite rožinį, jeigu jaučiate, kad jums to reikia. Arba tiesiog paprašykite manęs ir tuomet klausykite atsakymo. Klausykite tiek viduje, tiek ir išorėje. Nes aš rasiu būdą perduoti jums atsakymą, kurio ieškote. Jeigu negalite manęs girdėti savo širdyje, pasiųsiu jums knygą arba žmogų, kurie jums pasakys.

Dvasinė bendruomenė yra nuostabi tuo, kad, kai susirenkate drauge, galite padėti vieni kitiems pamatyti dalykus, kurių nesugebate matyti savyje. Ir dar kartą jums sakau, kuo besąlygiškesnį priėmimą turėsite savo bendruomenėje, tuo geriau galėsite padėti vieni kitiems ir tuo greičiau galėsite augti, tiek individualiai, tiek ir kolektyviškai. Nes iš tiesų, didžiausias mūsų troškimas yra išvysti dvasinį judėjimą, dvasinę bendruomenę, kuri įkūnytų tai, ką pavyko pasiekti labai nedideliam skaičiui bendruomenių amžių bėgyje, tai yra, tokią aplinką, kurioje visi besąlygiškai būtų priimami tokie, kokie yra. Tai nereiškia, jog tai būtų bendruomenė, kurioje viskas yra leidžiama, ir kurioje ego ir žaltiškoje sąmonėje įstrigę žmonės, norintys kontroliuoti ir valdyti, galėtų kontroliuoti bendruomenę. Tačiau tai reiškia tokią aplinką, kurioje visi galėtų jaustis priimami.

Nes turiu jums pasakyti, kad, jeigu sugebėsite sukurti tokią aplinką, įgysite didžiausią įmanomą apsaugą nuo tų, kurie siekia naikinti arba kontroliuoti. Nes jie nesugebės pakelti aplinkos, kurioje yra priimami. Jie norės, kad juos atstumtumėte, mano mylimieji, nes tai patvirtintų esminę jų iliuzijų, kad jie yra atskirti nuo jūsų ir atskirti nuo Dievo. Ir tai yra iliuzija, kurią jiems yra būtina išlaikyti, idant galėtų jaustis esantys geresni už kitus. Nes jie dar nepavargo žaisti dualistinio žaidimo, apie kurį Jėzus taip iškalbingai papasakojo praeitoje konferencijoje.

Taigi, mano mylimieji, palieku jus su besąlyginiu Motinos širdies priėmimu. Ir noriu pagirti jus už jūsų pasiryžimą dalintis savo širdžių liepsnomis. Ir noriu paprašyti jūsų pamąstyti apie tai, kaip galėtumėte besąlygiškai vienas kitą priimti. Tačiau nepamirškite pažvelgti į veidrodį ir dirbti su savimi, idant sugebėtumėte besąlygiškai priimti save. Tad užsklendžiu jus besąlyginiame savo Motinos širdies priėmime, kuri iš tiesų gali sutalpinti visus žmones šioje nuostabioje planetoje. Būkite ramybėje mano meilėje.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com