Ar aš esu blogas žmogus?
Kim Michaels paskaita, 2009 balandžio 17 d. Lurde.
Jaučiu, kad turėčiau papasakoti, kokį patyrimą išgyvenau Olandijoje. Vieną dieną turėjome įdomią diskusiją, per kurią vienas žmogus pasakė mąstęs apie tai, ar jis blogas žmogus ar ne. Jo buvo paklausta: „O jeigu ir esi?“ Ir jo reakcija į tai buvo: „Na, tuomet bent jau būčiau tikras dėl to ir galėčiau nesijaudinti.“
Ir aš supratau, jog realybė yra tokia, kad negalime įveikti savo baimių, kol nepažvelgiame joms į akis. Tad, jeigu bijome tam tikro dalyko, ir šis dalykas yra toks baisus, kad mėginame pabėgti net nuo prisipažinimo sau, jog turime baimę, tuomet negalime pažvelgti šiai baimei į akis ir todėl negalime jos įveikti. Ir tuomet įstringame niekieno žemėje klausdami savęs: „Ar aš tikrai esu blogas žmogus? Ar aš esu tas ar anas?“
Po to šis žmogus atėjo pas mane ir mes pradėjome diskutuoti. Ir aš visiškai nemanau, kad jis yra blogas žmogus, tačiau diskutuojant pradėjau matyti, kad jo savivaizdis ir perspektyva yra pakreipti tam tikru kampu – į save ir į pasaulį jis žiūrėjo iš tam tikros perspektyvos taško.
Ir todėl, mano įsitikinimu, mums visada pirmiausia reikia patirti pokytį savo perspektyvoje, kad galėtume išsilaisvinti. Tad ilgą laiką mėginau pakeisti jo perspektyvą, mėginau jam duoti kitokią perspektyvą, mėginau išpurtyti jį iš jo požiūrio taško ir padėti į tai pažvelgti kitu kampu. Dariau viską, ką galėjau sugalvoti. O tuomet, maždaug po kokios valandos, staiga suvokiau: „Bet mes juk nejudame iš vietos!“
Tad tą akimirką nebežinojau, ką daryti. Todėl tiesiog susitelkiau į savo širdį, ir pasakiau pirmą man atėjusią mintį: „Žinai ką? Baigiam visa tai, noriu, kad žinotum, jog visiškai nemėginu tavęs pakeisti. Myliu ir priimu tave besąlygiškai tokį, koks tu šiuo metu esi.“
O tuomet jis pasakė: „Gerai, bet dabar tai mane paskatino jaustis taip…“ O aš atsakiau: „Gerai. Myliu ir priimu tave besąlygiškai už tai, kad šitaip jautiesi.“ Ir jis pasakė: „Taip, bet dabar aš jaučiuosi šitaip.“ O aš pasakiau: „Gerai. Myliu ir priimu tave besąlygiškai už tai, kad šitaip jautiesi.“ Ir kai pakartojome tai nežinau kiek kartų, jis galiausiai tarė: „O, dabar matau, kad einame ratais.“ Na ir nežinau, ar jis jau tai suvirškino, tačiau tuo metu tai iš tiesų nepakeitė jo suvokimo. Ir aš, žinoma, turėjau likti ištikimas savo žodžiui ir tarti: „Nebemėginu tavęs daugiau pakeisti.“ Ir todėl dalykas, kurį išsinešiau arba išmokau iš šios patirties, yra tai, kad dvasiniame kelyje egzistuoja dviejų tipų žmonės.
Pirmiausia matote žmones, kurie dar nenori pažvelgti į save ir į rąstą savo akyje. Ir todėl jie vengia pažvelgti į tai, kad galbūt nėra tobuli ir galbūt nėra pakankamai geri. Ir tam tikra prasme, kartais jie gali atrodyti pilni puikybės ir arogancijos, tačiau realybėje jie tiesiog turi labai žemą savivertę. Tad jie mėgina naudotis dvasiniu keliu ir mokymais savo savivertei pakelti. Todėl, kad iš tiesų turite turėti tam tikrą savivertės kiekį, kad galėtumėte pažvelgti į rąstą savo akyje ir suvokti, kad galbūt nebuvote tobuli ir galbūt jums iš tiesų reikia pasikeisti.
Tačiau dauguma jūsų turite net labai didelį pasiryžimą ieškoti rąsto savo akyje, ir darėte tai jau labai ilgą laiką, netgi iki tokio lygmens, kad graužiate save, jausdamiesi ydingais, jausdami kad ir tas ir anas su jumis yra netvarkoje. Tad sąmonė čia yra tokia, jog dėl to, kad esate pasiryžę ieškoti, kas su jumis yra netvarkoje, jūs visada ieškote to, kas su jumis yra netvarkoje.
Ir po kurio laiko, man apie tai mąstant, staiga man į galvą atėjo mintis: „Vienintelis dalykas, kuris su tavimi yra netvarkoje, yra sąmonė, kad kažkas su tavimi yra netvarkoje.“
Tad matote, štai koks čia yra dalykas. Mes esame sąmoningos būtybės, Dievo tąsos. Mes esame, savo vidinėje esybėje, tyri. Mes šiuo metu esame tokie pat tyri, kokie buvome tą akimirką, kai Dievas mus sukūrė. Dievas negali sukurti nieko netyro. Tačiau mes priėmėme tam tikrą įsitikinimą – ir dabar atidžiai paklausykite – mes visi turime tam tikrą tikėjimą, kad yra kažkoks specifinis dalykas, kuris su mumis yra netvarkoje. Ir mes mėginame sutaisyti tą netvarkoje su mumis esantį dalyką, kad sugrįžtume į tyrumą. Tad koncentruojamės į specifinę ydą, tačiau kaltė čia ne ydoje. Kaltė yra įsitikinime, kad mes nesame iš tiesų tyri – kad kažkas su mumis yra ne taip.
Būtent tuo mus nori įtikinti ego ir netikri mokytojai. Jie nori, kad koncentruotumėmės į išorinį dalyką, tad galvojame, kad, jeigu galėsime tai sutvarkyti, tuomet būsime tobuli ir Dievas turės mus priimti. Tačiau Dievas mus jau priėmė. Pradžioje Dievas mus sukūrė – ir kas toliau yra sakoma? „Ir pamatė, kad tai yra gera.“
Jis sukūrė mus gerais. Ir Dievo prote, mes esame geri. Mes esame tokie pat tyri, kaip buvome sukūrimo akimirką. Tačiau pasaulyje egzistuoja sąmonė, kuri sako, kad mes nesame geri. Tačiau ši sąmonė yra užsidėjusi kaukę ir sako: „Mes nesame geri dėl tos ar anos sąlygos pasaulyje, dėl to ar ano standarto, kurio neatitinkame.“ Ir tai atitraukia mūsų dėmesį nuo realybės, kad niekada negalime tapti netyrais.
Ir būtent dėl to mokytojai mums perdavė Sąmoningojo AŠ koncepciją, kuris yra tai, kuo buvo sukurtas būti. Tačiau savo prote – šiuo metu – esate tuo, kuo save laikote.
Tad pažvelkite į tai šitaip: Pasaulyje egzistuoja visokiausios sąmonės, kurias sukūrė atskirties iliuzija ir dualistinė sąmonė. Tai panašu, tarsi įeitumėte į teatrą, kurio užkulisiuose galite atrasti metalines kabyklas, su ant jų kabančiais kostiumais, skirtais skirtingoms teatre vaidinamoms rolėms. Ir galite pasirinkti kokį tik norite kostiumą, jeigu norite patirti tą vaidmenį.
Tam tikra prasme, mes buvome sukurti sąmoningomis būtybėmis, ir būdami sąmoningomis būtybėmis, patiriame patirtis. Būtent dėl to čia ir esame – kad kažką patirtume. Ir Dievas mums davė visiškai laisvą valią. Mes galime pasirinkti kokią tik norime patirtį, ir Dievas mylės ir priims mus, kad ir ką bepatirtume. Jis mums davė materialią visatą, kuri yra veidrodis, atspindintis mums atgal viską, ką išsiunčiame, ką norime patirti.
Taigi, štai ką mes padarėme. Mes pasakėme: „O, aš noriu patirti šitai,“ arba „aš dabar apsivilksiu šitą kostiumą.“ Bet tuomet ateina melas – žaltys – ir taria mums: „Aa, bet kažkas su tavimi yra negerai, kad apsivilkai šitą kostiumą. Tau nereikėjo šito daryti, tu netekai malonės, suvalgei uždraustąjį vaisių, ir dabar kažkas su tavimi yra netvarkoje.“
Tačiau tai yra kostiumas – tarkime, kad tai yra Hamleto kostiumas; tad jūs dabar esate apsivilkę Hamleto kostiumą. Tad susikoncentruojate į šį Hamleto vaidmenį ir sakote: „Kas yra netvarkoje su Hamletu? Ką jis ne taip padarė? Turiu sutaisyti Hamletą! Privalau jį sutaisyti.“
Tačiau esmė yra ta, kad niekada nenusivilksite kostiumo, mėgindami sutaisyti tai, kas yra netvarkoje su kostiumu. Iš jo ištrūksite tik suvokę: „Tai nėra tai, kas aš esu. Aš tiesiog apsivilkau kostiumą. Ir nėra nieko su manimi netvarkoje dėl to, kad apsivilkau šį kostiumą. Dievas man davė laisvą valią. Apsivilkau kostiumą, nes norėjau patirti, kaip pasaulis atrodo iš šio kostiumo vidaus, iš šios sąmonės būsenos vidaus. Norėjau sužinoti, koks būtų jausmas vaidinti ‘Visas pasaulis yra teatras’ pjesėje – vaidinti gyvenimo dramoje. Koks būtų jausmas žiūrėti į pasaulį iš šios perspektyvos taško?“
Ir tame nėra nieko blogo. Tačiau pripažįstate, kad jūs šia patirtimi daugiau nebesimėgaujate, jums pasaulio matymas iš tos konkrečios perspektyvos nebekelia pasigėrėjimo, nes dabar suvokėte, kad, jeigu norite iš to ištrūkti, neištrūksite, mėgindami sutaisyti tai, kas yra netvarkoje su kostiumu, mėgindami sutaisyti problemą ar išorinę sąlygą. Ištrūksite iš jo suvokę: „Tai nėra tai, kas aš esu. Aš tiesiog tai prisiėmiau. Ir kaip Dievas man suteikė teisę tai prisiimti, jis taip pat man suteikė teisę bet kuriuo momentu nuo savęs tai nusimesti, palikti tai praeityje!“
Ir štai čia turite pripažinti Alfos ir Omegos sąveiką. Alfa yra iliuzija, kad kažkas su jumis yra netvarkoje dėl to, kad apsivilkote kostiumą. Omega yra tai, kad, jeigu norite jį nusivilkti, privalote sumokėti kainą. Turite pakankamai prisikentėti, turite atlikti atgailą. Turite subalansuoti savo karmą. Kitaip tariant – negalite tiesiog to palikti. Štai kuo mėgina jus įtikinti ego.
Todėl, kad ego buvo sukurtas iš prisiimtos iliuzijos. Ir jis mirs tuomet, kai nusivilksite kostiumą ir tiesiog jį paliksite. Ir jis nenori mirti, todėl sako jums: „Negali tiesiog manęs palikti! Tu nusidėjai. Privalai išpirkti savo nuodėmes, Jėzus turi išpirkti tavo nuodėmes. Turi grąžinti savo karmą. Privalai save talžyti tris šimtus penkiasdešimt septynis įsikūnijimus, kol tapsi pakankamai geru, kad galėtum mane palikti.“
Tai yra melas!
Kažkas manęs klausė apie karmą ir sakė: „Bet galbūt man reikia būti toje situacijoje, kurioje esu, nes turiu karmą iš ankstesnio gyvenimo ir kažką padariau ne taip.“ Ir tai yra senasis tradicinis mokymas apie karmą, ir aš neseniai gavau aukštesnį mokymą apie tai.
Kas yra karma? Ji yra kaip ir viskas materialioje visatoje. Viskas yra ant Materijos šviesos suprojektuoti įvaizdžiai. Tad dabar nutiko taip – galbūt ankstesniame gyvenime – kad jūs buvote princesė, kuri piktnaudžiavo savo valdžia ir neteisingai elgėsi su žmonėmis. Tačiau iš tiesų čia nutiko taip, kad jūs prisiėmėte ant savęs blogo asmens įvaizdį. Ir dabar galvojate, kad turite save talžyti ir bausti, ir kai jau būsite save pakankamai nubaudę, jums nebereikės jaustis blogu žmogumi. Nes dabar būsite iškentėję dešimt kartų daugiau nei nuo jūsų kančias patyrę kiti žmonės, tad dabar su jumis jau viskas turi būti tvarkoje, jūs dabar jau turėtumėte būti sutaisyti. Tad vėlgi, ar matote, kaip ši projekcija iš išorės atspindi mums mūsų pačių įsitikinimą, kad negalime tiesiog palikti savo vaidmens?
Matote, kaip yra sakoma Motinos Marijos Aštuonlypio Gydymo rožinyje, viskas materialioje visatoje yra ant Materijos Šviesos daugybę kartų per sekundę projektuojamas įvaizdis. Jūsų karma nėra kažkokia išorinė jėga. Jūsų karma yra įvaizdis jūsų sąmonėje, kurį projektuojate ant Materijos šviesos šimtus kartų per sekundę. Tad jūs to nematote, kadangi niekada negalite matyti individualaus paveikslėlio kino juostoje, jūs visa tai matote kaip susiliejantį vaizdą. Tad nematote, jog patys tai projektuojate, ir būtent dėl to esate linkę tikėti iliuzija, kad tai yra tęstinis judėjimas, kad tai yra kažkas, kas ateina jums iš išorės.
Ir taip, spėju, kad tai viskas, nes srautas staiga tiesiog liovėsi.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com