Devintasis ekvilibriumo spindulys
Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda, 2009 gegužės 09 d. per Kim Michaels.
Aš, Gautama, ateinu pakalbėti su jumis apie devintąjį spindulį. Tačiau iš pradžių dar kartą pažvelkime į mokymus apie aštuntąjį spindulį, kuriame integruojate tai, ką pasiekėte, išlaikę pirmųjų septynių spindulių iniciacijas.
Kaip sakiau, pasiekiate tašką, kuriame jums reikia atsitraukti ir pamatyti didesnį paveikslą. Ir ką tiksliai tai reiškia asmeninio išgijimo perspektyvoje? Tai reiškia, mano mylimieji, kad pažvelgiate už paties fizinio kūno. Suvokiate, kad gydymas reiškia daugiau nei vien fizinio kūno išgydymą. Gydymas iš tiesų reiškia vientisumą, vientisumo pasiekimą. O tai reiškia, mano mylimieji, kad, kai išlaikote pirmųjų septynių spindulių iniciacijas, jums reikia perkelti savo dėmesio centrą, idant pagrindinis ir svarbiausias – tiesą sakant, vienintelis – jūsų tikslas nuo šios akimirkos būtų pasiekti vientisumą visoje savo esybėje.
Kaip sakiau savo ankstesniame mokyme, yra tokių, kurie perėjo iniciacijas ir neišgijo nuo tam tikro fizinio negalavimo, arba neįveikė tam tikros situacijos. Tad sekančiame žingsnyje turite pamatyti, kad yra kažkas, kas nėra vientisa aukštesniuose kūnuose – ne tik emociniame, mentaliniame ir identiteto, bet net pačiame jūsų suvokime, ką reiškia būti bendrakūrėju su Dievu. Ir tai netgi nėra vien išorinis identiteto kūnas, tai yra jūsų identiteto kūno šerdis, aukštesnieji jūsų eterinio kūno lygmenys.
Tad jums reikia siekti šios vienovės, mano mylimieji. Ir būtent tai suvokiate, palikę išorinį požiūrį – kai pradedate ieškoti vidinio požiūrio. Nes, mano mylimieji, kodėl iš viso turėtumėte galvoti, kad išorinis dvasinio kelio praktikavimas gali turėti bent kokią reikšmę slaptuosiuose spinduliuose? Kurie, kaip paaiškinau, ne tik kad yra už dualistinio proto ribų, jie yra net ir už linijiško proto ribų, kuris nori viską analizuoti ir kategorizuoti.
Tad, mano mylimieji, negalėsite iš tiesų suvokti slaptųjų spindulių – negalėsite suvokti jų intelektualiai. Jūs, žinoma, galite susikurti intelektualinę koncepciją, stabmeldišką įvaizdį, kurį projektuotumėte ant slaptųjų spindulių koncepcijos ar ant vieno kažkurio spindulio. Tačiau negalėsite iš tiesų suvokti linijišku intelektualiu protu slaptųjų spindulių esmės. Tai reiškia, vėlgi, kad priimame apskaičiuotą riziką, perduodami žodžiais išreikštą mokymą apie slaptuosius spindulius. Nes kaip ir visada, atsiras tokių, kurie į tai žiūrės per linijiško proto filtrą, norėdami išanalizuoti, norėdami įtalpinti tai į savo duomenų bazę, susikurtą iš dvasinių mokymų, kuriuos iki šio momento praktikavo ir studijavo.
Ir vis dėlto, taip pat žinome, kad visada atsiranda tokių, kurie sugeba skaityti tarp eilučių, ir jie suvoks, kad išoriniai žodžiai nėra iš tiesų tokie svarbūs kaip vidinė prasmė, perduodama šiais žodžiais. Ir todėl, esmė čia nėra suprasti slaptuosius spindulius ar slaptųjų spindulių charakteristikas. Esmė yra su jais susiderinti, tiesiogiai patirti jų vibraciją, netgi tampant viena su ta Esatimi, Dvasine Esatimi, kurią įkūnija kiekvienas slaptasis spindulys.
Kreipkitės į Arkangelą Uzielį
Ir kaip iš tiesų išlaikote aštuntojo spindulio iniciacijas? Tapdami viena su aštuntojo spindulio dvasine Esatimi. O tai, žinoma, yra Buda. Tačiau daugeliui jūsų tai bus sunkus žingsnis, ir todėl turite Arkangelą Uzielį, kuris pasiūlė, kad norintys išlaikyti aštuntojo spindulio iniciacijas gali tapti jo liepsna dvyne. Jis gali juos mokyti vidiniuose lygmenyse, kol jie pradės save laikyti Omega poliumi materijoje, dvasinėje karalijoje esančio arkangelo Alfa poliui. Jūs taip pat save galite laikyti Omega poliumi savo AŠ ESU Esačiai.
Jeigu norite išlaikyti aštuntojo spindulio iniciacijas, jums reikia peržengti linijišką protą. Jums reikia patirti tai, kas senovėje buvo vadinama gnoze, įžengimą į vienovę – į vienovę tarp pažįstančiojo ir pažįstamojo. Bet ar suvokiate, mano mylimieji, kad linijiškas protas yra gimęs ir priklausomas nuo dualizmo tarp pažįstančiojo ir pažįstamojo, tarp to, kuris stebi, ir objekto, kuris yra stebimas?
O tai iš tiesų reiškia, kad, kai žvelgiate per tą linijiško proto filtrą, visi jūsų studijuojami klausimai tampa objektais, kuriuos stebite, analizuojate, kategorizuojate, kabinate jiems etiketes ir teisiate. Esate jūs ir yra kažkas, kas nėra jūs, kas yra atskirtas nuo jūsų, atitolęs nuo jūsų. Ir jūs tai studijuojate per atstumą. Tai, mano mylimieji, yra šiuolaikinio mokslo Šventasis Gralis, objektyvumas, kaip jie tai vadina, kuomet stebintysis nėra stebėjimo dalis, bet yra tolimas, tarsi astronomas, žvelgiantis į žvaigždes per teleskopą, manantis, jog nedaro visiškai jokio poveikio žvaigždėms, bet tiesiog yra neutralus, objektyvus stebėtojas.
Tačiau, kai pasiekiate šį tašką, kai pradedate palikti septynis spindulius, pereidami į aštuntąjį ir pradėdami kelionę į aukštesnius spindulius, jums reikia įveikti šią iliuziją, šį neutralaus, atskiro, tolimo stebėtojo paklydimą. Nėra nė vieno mokslininko, kuris būtų kada nors atlikęs iš tiesų objektyvų stebėjimą. Nes mokslininkas stebėjimą atlieka per savo sąmonę. Ir kol mėginsite atlikti stebėjimą, kol save laikysite stebėtoju, stebinčiu tolimą objektą, negalėsite būti objektyvūs.
Kas yra tikrasis objektyvumas? Tai yra gnozė – kurioje subjekto-objekto dualizmas išnyksta, ir patiriate vienovę su tuo, kas prieš tai jums buvo tolimas objektas. Kaip tai gali būti įmanoma? Kaip jūs, pavyzdžiui, galite medituoti į kalną arba ežerą, arba vandenyną, nustodami būti tuos objektus medituojančiu stebėtoju – kuris iš tiesų nesate jūs kaip asmuo, jūs kaip kūnas, jūs kaip įsikūnijime esanti būtybė? Na, jūs galite tai padaryti, mano mylimieji, kai pripažįstate labai paprastą, pamatinį gyvenimo faktą. Matote, kai aš, kaip Buda, išėjau iš Nirvanos ir žmonės manęs paklausė: „Kas tu esi?“, aš atsakiau: „Aš esu nubudęs.“
Pamatinė už visų regimybių slypinti realybė
Kai esate nubudę, pripažįstate, kad fundamentaliausia pamatinė realybė nėra materija, nėra energija; tai yra sąmonė. Viskas yra sąmonės išraiška. Nėra nieko materialiame pasaulyje, kas tiesiog egzistuotų. Viskas yra ant Materijos Šviesos projektuojama projekcija, ir ši projekcija vyksta per specifinę sąmonės būseną.
Todėl, jeigu mėginsite suvokti tam tikrą materialų objektą, kaip, pavyzdžiui, tolimą žvaigždę, tik per fizines jusles – arba per šių juslių pratęsimą, mokslininkų sukurtų mokslinių instrumentų pavidalu – iš tiesų nepažinsite objekto. Pažinsite jo materialias charakteristikas, tačiau nepažinsite sąmonės, suprojektavusios šį objektą ant Materijos šviesos ekrano. Ir kol nepažinsite šios sąmonės, iš tiesų nežinosite, kas yra žvaigždė, nepažinsite tos konkrečios žvaigždės. Iš tiesų nepažinsite net ir savo Saulės žvaigždės ir specifinės sąmonės, kuri suprojektavo jos įvaizdį ant Materijos šviesos ir vis dar palaiko šį įvaizdį per savo sąmonę.
Ir todėl, norėčiau rekomenduoti tiems, kurie trokšta peržengti aštuntąjį spindulį į devintąjį spindulį, paskirti šiek tiek laiko meditacijoms į Saulę, į jūsų saulės sistemos Saulę. Nemedituokite į ją kaip į fizinę Saulę, bet medituokite į ją kaip į dvasinę Saulę, dvasinės esybės, dvasinių esybių – Alfa ir Omega polių išraišką. Ir tuomet leiskite savo protui susilieti su dvasinėmis esybėmis, užimančiomis tą vietą jūsų Saulėje, kurios šiuo metu yra vadinamos Heliju ir Vesta. Susiliekite su jomis, idant pažintumėte jų vibraciją, pažintumėte jų Esatį.
Tai yra vienintelis būdas pažinti, iš tiesų pažinti, slaptuosius spindulius – ir būtent dėl to jie buvo pavadinti slaptais. Nes tie, kurie tebėra įstrigę linijiškame prote, tie, kurie nori viską objektifikuoti, negali atrakinti aukštesnių spindulių paslapties. Kaip sakiau, juose nėra nieko, ką ego galėtų išdidinti. Juose nėra nieko, kuo ego galėtų pasinaudoti savo pasaulėžiūrai patvirtinti ir pateisinti, sau virš kitų išsikelti.
Matote, mano mylimieji, kaip paaiškinau, pirmieji septyni spinduliai yra tie spinduliai, kuriais buvo naudojamasi materialiai visatai kurti. Ir todėl juose slypi tam tikra ekspresyvinė galia, kurią – kai ji yra iškreipiama dualistinės sąmonės – ego tuomet gali paimti savo iškreiptoje, nesubalansuotoje formoje ir pasinaudoti ja savo valdžiai stiprinti, arba gali pereiti į priešingą dualistinį polių, kuriame turite sumažintą galią, ir vis dėlto, šitaip per dualistinę kovą yra palaikoma jūsų ego gyvastis.
Žinoma, ego gali suprojektuoti įvaizdį ant slaptųjų spindulių, sukurdamas iš jų stabmeldišką įvaizdį, dėl kurio tuomet jie pradeda atrodyti dualistiški. Tačiau jums reikia suprasti, kad slaptieji spinduliai nebuvo naudojami materialiai visatai kurti. Jie yra už materialios plotmės egzistuojančios aukštesnės realybės išraiška. Ir būtent todėl privalote saugotis linijiško proto ir jo polinkio norėti nutraukti slaptuosius spindulius į sferą, kurią linijiškas protas pajėgtų apdoroti, ir todėl galėtų kategorizuoti ir analizuoti pagal savo reliatyvistinę perspektyvą, iš kurios į viską žvelgia.
Reliatyvus protas ir dualistinis protas
Mano mylimieji, leiskite man jums duoti subtilų skirtumą, kurį mažai kas tesupranta. Mes kalbame apie dualistinį protą ir kalbame apie linijišką, analitinį protą. Kartais mes juos netgi naudojame sinonimiškai, tačiau, kai pasiekiate aukštesnį supratimą, suvokiate, kad tarp jų egzistuoja subtilus skirtumas. Skirtumas yra tas, kad linijiškas protas yra reliatyvus, kai tuo tarpu ego protas yra dualistinis.
Analitinis protas, linijiškas protas, iš esmės yra neutralus. Štai kodėl mokslininkai, kurie labai stipriai koncentruojasi į intelektą ir analitinį protą, yra patikėję, kad gali pasiekti objektyvumą per analitinį protą. Matote, analitinis protas viską kategorizuoja pagal reliatyvų standartą, du priešingus poliariškumus turintį standartą. Tačiau analitinis protas nedaro vieno dalyko – jis neprimeta vertybinio vertinimo priešingiems poliams. Tą daro ego protas. Ego protas yra grįstas vertybiniu vertinimu. Analitinis protas gali sakyti, kad kažkas yra toks, o kažkas yra anoks, tačiau jis nesakys, kad vienas yra geras, o kitas blogas – tai sako ego.
Ir todėl matote, kad analitinis protas nebūtinai turi būti jūsų priešu – jis tiesiog yra įrankis. Ir tik tuomet, kai ego primeta vertybinį vertinimą ant analitinio proto – žmonės įstringa dualistinėje kovoje, kurioje jie yra tvirtai įsitikinę, kad viena pusė yra gera, o kita pusė yra bloga. Ir todėl jie privalo stoti į geriečių pusę ir siekti sunaikinti tuos, kurie yra blogi.
Ir dalykas, kurį jūs galite padaryti – kai atskiriate ego protą nuo analitinio proto – yra tai, kad galite pasinaudoti analitiniu protu, tam tikrose ribose, kaip įrankiu ego apnuoginti. Galite pasinaudoti analitiniu protu, kad pamatytumėte, jog ego vertybiniai vertinimai yra tarpusavyje nesuderinami, nėra logiški, ir jie tik dar tvirčiau jus pririša prie dualistinės kovos. Tad tam tikru laipsniu Sąmoningasis AŠ gali pasinaudoti analitiniu protu, kad apnuogintų ego, kaip kai kurie iš jūsų jau įvairiais būdais tą padarėte.
Tačiau taip pat turite žinoti, kad analitinis protas niekada nesugebės pakilti virš lygmens, kuriame į viską yra žvelgiama iš reliatyvios perspektyvos. Privalo egzistuoti du poliariškumai ir tarp jų privalo egzistuoti įtampa. Analitiniam protui, ši įtampa nebūtinai turi būti kova; kova kyla iš vertybinio vertinimo. Tačiau įtampa ir toliau egzistuoja, ir ši įtampa niekada negalės būti panaikinta per analitinį, linijišką protą. Pavyzdžiui, mes kalbėjome apie vieną Kūrėją, materializavusį save dviem priešingais poliais, Tėvo plėtimosi jėga ir Motinos sutraukiančia jėga. Analitiniam, linijiškam protui, plėtimasis yra į išorę vykstantis procesas, o traukimasis yra priešinga kryptimi vykstantis procesas. Ir analitinis protas negali to išspręsti. Linijiškas protas negali atrasti samprotavimų, argumentų, kurie išspręstų šią tariamą dichotomiją tarp šių dviejų pamatinių kūrinijos jėgų. Linijiškas protas šias jėgas laiko priešingomis.
Štai kodėl, norint toliau progresuoti už aštuntojo spindulio ir įžengti į devintąjį spindulį – pirmąjį iš slaptųjų spindulių – privalote pasiekti tašką, kuriame suvokiate linijiško proto apribojimus, ir suvokiate, kad jūs – Sąmoningasis JŪS – esate daugiau nei linijiškas protas. Ir todėl jums nėra būtina pasaulį patirti per linijiško proto filtrą, ir jūs, tiesą sakant, galite virš jo pakilti ir išgyventi intuityvų patyrimą – Aha patyrimą, – kurio neįmanoma išreikšti žodžiais ir kuris peržengia žodžių, peržengia koncepcijų ribas. Ir visgi jūs žinote, kad patyrėte kažką, kas yra tikra.
Devintojo spindulio savybės
Ir tai mus atveda prie devintojo spindulio. Kokios yra devintojo spindulio savybės? Na, vėlgi, įvardindamas jas kažkokiu žodžiu, duodu peno linijiškam protui, tad būkite atsargūs, kad į tai neįsitrauktumėte. Nes linijiškas protas darys tai, ką daro visada, siekdamas analizuoti ir kategorizuoti. Ir visgi, tai pripažinę, suvokiame, kad komunikacija negali apsieiti be žodžių.
Tad žodis, kurį jums duosiu devintajam spinduliui apibūdinti yra ekvilibriumas. Tai yra koncepcija, kurią linijiškam protui yra sunku suvirškinti. Tai yra koncepcija, su kuria ego nenori turėti jokių reikalų, ir nenori kad jūs su ja turėtumėte kokių nors reikalų. Ir jūs galite atpažinti – jeigu pastebėsite savo vidinę būseną – kad ego maištaus prieš tai, sugalvodamas įvairiausius argumentus, kodėl tai negali būti tiesa: „Kaip, juk tai negali būti ta didžioji paslaptis, apie kurią Pakylėtieji Mokytojai kalbėjo tiek daug metų. Privalo egzistuoti kažkokia slapta galia slaptuosiuose spinduliuose.“ Ir ši galia iš tiesų egzistuoja, tačiau ego negali šios galios suvokti. Nes matote, ego gali dirbti tik tuomet, kai egzistuoja disbalansas, kai egzistuoja įtampa. Ego negali dirbti, jeigu nėra įtampos, jeigu nėra priešpriešos tarp dviejų polių, kuri yra sukuriama atskirties nuo vienovės aktu. Ego negali naudotis vienove, ir todėl niekam negali panaudoti ekvilibriumo.
Ir čia prieiname koncepciją, kurį rytų religijose buvo žinoma ištisus šimtmečius, tūkstantmečius, ir vis geriau tampa žinoma Vakaruose, ir tai yra karmos koncepcija. Į karmą dažnai yra žiūrima iš labai dualistinės perspektyvos: yra kalbama apie gerą karmą ir blogą karmą. Ši koncepcija praktiškai atitinka vakaruose paplitusią nuodėmės koncepciją, kuomet yra tikima, kad nusidedate, kai kažką blogai padarote, ir tuomet kažkokiu tai būdu privalote grąžinti skolą, išpirkti nuodėmę, kad galėtumėte tapti laisvi.
Tad, mano mylimieji, turite milijardus žmonių šioje planetoje, kurie vienu ar kitu pavidalu tiki šia koncepcija, ir tiki, kad, jeigu padaro kažką – kas, pagal kažkokį standartą, religinį ar dar kokį nors, yra laikoma blogu dalyku – jie privalo tai kompensuoti, padarydami kažką kitą.
Bet matote, ką reiškia susikurti karmą, ką reiškia nusidėti? Tai reiškia, kad padarote nesubalansuotą veiksmą. Na ir dabar, turite suprasti kai ką subtilaus, turite suvokti subtilų skirtumą. Pamąstykite apie tai, ką sakiau apie linijišką protą, kuris yra reliatyvus, bet neturi jokių vertybinių vertinimų, nes šiuos vertybinius vertinimus jam primeta ego.
Jeigu iš šios lygties išimtumėte ego, linijiškas protas tiesiog taptų veikimo materialiame pasaulyje įrankiu. Galite veikti per linijišką protą nesikurdami karmos, nenusidėdami – kai pripažįstate, kad esate daugiau nei linijiškas protas. Tačiau, kai pasirodo ego ir laiko jus atskiru individu – kuomet prarandate vienovės su savo Aukštesniąja Esybe jausmą, savo vienovės su visa gyvybe jausmą – na tai tuomet čia matote ego veikimą – ir jis veikia per linijišką protą, tačiau primeta vertybinį vertinimą, kas yra gerai jums kaip atskiram individui. Vietoj to aukštesnio kelio, kuriame tesiekiate kelti aukštyn Visumą, išreikšdami savo dieviškąsias savybes, ir tai nėra disbalansas, mano mylimieji, tai nesukuria karmos, tai nėra nuodėmė.
Ir tai yra dalykas, kurį tiek ego, tiek linijiškam protui bus sunku suvokti ir neįmanoma priimti. Nes linijiškas protas sakys: „Bet jeigu du žmonės atlieka tą patį veiksmą, tai jie abu nusideda.“ Tačiau tai nėra tiesa, mano mylimieji. Du žmonės gali atlikti tą patį išorinį veiksmą; tačiau vienas iš jų gyvena dualizmo, atskirties iliuzijoje, ir todėl jo veiksmas yra nesubalansuotas, jo tikslas yra išaukštinti atskirąjį aš. Kai tuo tarpu kitas gali atlikti tą patį veiksmą, tačiau žmogus yra pakilęs virš dualistinio proto, ir todėl siekia kelti aukštyn Visumą, ir todėl tai nėra nuodėmė. Tai yra subalansuotas veiksmas – iš ekvilibriumo kylantis veiksmas.
Tad matote, egzistuoja tam tikri veiksmai, kuriuos yra įmanoma atlikti iš nedualistinės, neteisiančios būsenos. Ir todėl, kai turite tyrą intenciją kelti aukštyn Visumą, veiksme nėra disbalanso. Nesakau, kad tai galioja visiems veiksmams. Akivaizdu, kad, kai esate pakilę virš dualistinio proto, egzistuoja tam tikri veiksmai, kurių jums niekada net mintis į galvą neateitų daryti, mano mylimieji.
Šiame pasaulyje, veikimas yra neišvengiamas
Tačiau suvokiate, kad, nors esate pasiekę aukštesnę sąmonės būseną, kol būsite fiziniame įsikūnijime, turėsite atlikti tam tikrus veiksmus. Negalite būti įsikūnijime ir neveikti, vienu ar kitu būdu. Žinoma, jūs galite daryti tai, ką daugelis dvasingų žmonių darė praeityje, kuomet pasiekę tam tikrą sąmonės būseną – kurioje yra pakilę virš dualizmo, įkalinusio tokią daugybę žmonių – jie pradeda regėti dualistinės kovos tuštybę, jos beprasmiškumą. Ir todėl jie pasitraukia iš jos, pasitraukdami į vienuolyną arba urvą kalnuose, arba kitais būdais izoliuodami save nuo dualistinės kovos – idant joje nedalyvautų, idant prie jos neprisidėtų, nekurstytų jos. Ir kai kuriems iš tiesų buvo verta tai daryti, ir kai kuriems vis dar tebėra verta tai daryti ir šiandien, ta prasme, kad keletas žmonių gali laikyti dvasinę pusiausvyrą daugeliui, išlikdami šioje tyroje sąmonės būsenoje.
Tačiau dvasinės pusiausvyros laikymas laimi tik šiek tiek laiko. Ir jis iš tiesų nepadeda atnešti Dievo karalystės ir Aukso Amžiaus į įsikūnijimą. Ir todėl mums nereikia – Vandenio Amžiuje – kad dvasingesni žmonės pasitrauktų ir izoliuotųsi nuo visuomenės. Priešingai, mums yra reikalingi tie, kurie aktyviai dalyvautų visuomenėje, tačiau darytų tai iš ekvilibriumo būsenos, kurioje jų veiksmai nebūtų nesubalansuoti. Ir todėl jie neprisidėtų prie įtampos, neprisidėtų prie kovos – jie pademonstruotų, kad kovai egzistuoja alternatyva.
Būtent to mums reikia šiame amžiuje. Būtent tai daugelis jūsų atėjote į įsikūnijimą pademonstruoti – galimybę aktyviai dalyvauti visuomenėje nebūnant dualizme. Ir kaip galite tai įkūnyti? Jūs tai galėsite įkūnyti tik tuomet, kai išmoksite veikti disbalanso nenešančiu būdu. Nes akivaizdu, kad negalite visuomenėje dalyvauti neveikdami.
Realybėje, mano mylimieji, net ir Himalajų urve sėdintis žmogus veikia, daro veiksmą materialioje karalijoje. Šiam žmogui daugumoje atvejų reikia valgyti. Ir nors jis gali valgyti vien vaisius, šiuos vaisius kažkas turi nuskinti ir atnešti į urvą. Jeigu vaisius nebūtų buvęs nuskintas, kas būtų nutikę? Jį būtų suvalgę gyvūnai, kiti žmonės, vabzdžiai, arba jis būtų supuvęs ir tapęs gamtos ciklo dalimi. Tad netgi valgydami vaisių, gerdami vandenį, kvėpuodami orą, jūs veikiate. Darote poveikį savo aplinkai. Galbūt jūsų paliekamas pėdsakas – kaip yra sakoma – yra pakankamai nedidelis, tačiau jūs vis tiek veikiate.
Tai kodėl tuomet neišėjus į visuomenę, kurioje jūsų veiksmai galėtų tapti įkvėpimu kitiems žmonėms, nes jūs pademonstruotumėte jiems, kad pakilote virš sąmonės būsenos, kurioje jums buvo būtina pasitraukti, kad išvengtumėte įsitraukimo į dualistinę kovą? Nes vietoj to esate pasiekę tašką, kuriame galite aktyviai dalyvauti gyvenime, nesileisdami įtraukiami į dualistinę kovą – neleisdami pasauliui įtraukti jus į kovą, įtraukti jus į Samsaros Jūrą, į kančių jūrą.
Mąstykite apie bazinių jėgų susivienijimą
Būtent tai galite pasiekti, mąstydami apie devintąjį ekvilibriumo spindulį. Devintojo spindulio Arkangelas yra Unielis – jo vardas reiškia vienybę, vienijančią devintojo spindulio savybę, kuri suvienija plėtimosi ir traukimosi jėgas, matydama, kad jos yra Vienio, singuliariumo išraiškos.
Ir kaip kad septyni spinduliai atsirado iš singuliariumo, taip iš jo atsirado ir plėtimosi bei traukimosi jėgos. Ir kai imate tai matyti, suvokiate, kad plėtimosi ir traukimosi jėgos nėra priešingybės. Jos viena kitai nesipriešina, jos viena kitą papildo. Nes, jeigu nebūtų jėgų, kurios galėtų tarpusavyje sąveikauti, nebūtų įmanoma sukurti jokių individualių formų. Būtent dėl to Dievas save išreiškė plėtimosi ir traukimosi jėgomis; privalo egzistuoti plėtimasis, kad forma galėtų būti suprojektuota ant Materijos šviesos ekrano.
Tačiau paimkime mokslinę Didžiojo Sprogimo teoriją. Didžiuliame sprogime viskas buvo išmesta į išorę. Na, mano mylimieji, kas nutinka, kai sprogmenimis susprogdinate pastatą? Tvarkinga pastato struktūra yra sugriaunama, yra sudaužoma į šipulius. Tad matote, jeigu Didžiojo Sprogimo varomoji jėga būtų buvusi tik plėtimosi jėga, organizuotų formų sukūrimas nebūtų buvęs įmanomas. Tad privalo egzistuoti kažkas, kas subalansuotų plėtimosi jėgą, kad būtų įmanoma bent kuriam laikui sukurti ir išsaugoti tvarią formą.
Tad plėtimosi jėga nėra traukimosi jėgos priešas. Būtent ji inicijuoja kūrimą ir toliau teikia savitranscendencijai reikalingą postūmį. Nes vėlgi, jeigu sutraukiančiai jėgai būtų leidžiama veikti nesubalansuotu būdu, ji taptų tuo, apie ką mes kalbėjome antrojo termodinamikos dėsnio aprašyme – struktūros imtų griūti. Jos griūtų ne dėl to, kad būtų išsprogdinamos plėtimosi jėgos, jos sugriūtų dėl to, kad taip smarkiai susitrauktų, kad sunyktų į nebūtį – ir todėl, vėlgi, jokios formos negalėtų būti išsaugotos.
Ir todėl niekur formų pasaulyje nėra amžinumo. Ir tai, žinoma, ego yra labai sunku priimti. Tiesą sakant, net ir linijiškam, analitiniam protui tai yra labai sunku priimti. Nes jis nori viską kategorizuoti ir sudėti į duomenų bazę. Bet vos tik jis tai padaro, realybė pajuda pirmyn, transcenduoja save, transcenduoja taisykles ir dėsnius, net ir gamtos dėsnius, kuriuos intelektas manė galiausiai atradęs. Tačiau realybėje intelektas tik apibrėžia taisykles, neturinčias jokios prasmės nesibaigiančioje transcendencijoje, kuri yra gyvenimas.
Kaip įžengti į ekvilibriumą
Tad kaip tuomet įžengiate į ekvilibriumą? Tai yra iššūkis dvasios mokiniams, ir dažnai tiems, kurie buvo stropiausi mokiniai pirmųjų septynių spindulių taikyme ir jų iniciacijų įvaldyme, kyla didžiausių sunkumų pereiti į slaptųjų spindulių iniciacijas. Kodėl taip yra? Todėl, kad jie yra susikūrę momentumą, aukštai juos iškėlusį virš jų ankstesnės sąmonės būsenos – toli už savęs palikdami masinės sąmonės žemyn traukiančią trauką.
Ar matote, kad, norėdami būti dvasios mokiniu ir pakilti virš masinės sąmonės, privalote susikurti tą veržimosi aukštyn impulsą, ir šis impulsas yra jūsų pirmuosiuose septyniuose spinduliuose pasiektas meistriškumas? Ar suvokiate, kad, norėdami materializuoti materialią visatą, septynių spindulių Elohimai turėjo turėti tą varomąją jėgą, idant galėtų projektuoti šiuos įvaizdžius ant Materijos šviesos, išlaikydami juos labai ilgą laiko tarpą.
Ir būtent tai jūs ugdotės, įvaldydami septynių spindulių iniciacijas. Tačiau jūs tuomet taip pat susikuriate jausmą, kad jums reikia veikti, jums reikia kažką daryti – netgi trokšdami padaryti skirtumą pasaulyje, padaryti lemiamą skirtumą, atnešdami Sen Žermeno Aukso Amžių, atnešdami pasaulinę taiką, išnaikindami ligas, sukurdami tobulą politinę sistemą, išnaikindami skurdą, ir siekdami daugelio kitų gerų ir vertingų tikslų, kurių siekia žmonės. Tačiau sakau, kad jie yra vertingi tik tam tikroje kelio pakopoje, mano mylimieji.
Ir kai pasiekiate aštuntąjį ir devintąjį spindulius, jums reikia atsitraukti atgal, pažvelgti į didesnį paveikslą ir pamatyti, kad, nors esate susikūrę teisingų veiksmų darymo momentumą, negalėsite pakilti virš šio lygmens, toliau darydami teisingus veiksmus.
Pamąstykite apie aštuonlypį kelią – teisingas tas, teisingas anas, teisingas sekantis dalykas. Visa tai yra gerai ir puiku tam tikrame lygmenyje. Tačiau netapsite Buda, automatiškai eidami aštuonlypiu keliu kaip išoriniu keliu, kuriame siekiate laikytis tam tikro standarto. Virš šio lygmens pakilsite, tik suvokę, kad jums reikia nustoti veikti iš atskirties jausmo.
Jeigu sąžiningai pažvelgsite į pakylėtųjų mokytojų mokinius iš įvairių dispensacijų, pamatysite, kad daugelis jų vis dar tebėra įstrigę toje dualistinėje pasaulėžiūroje, manydami, kad turi veikti, turi būti ryžtingi, privalo sunaikinti komunizmą, privalo įveikti ligą, privalo atnešti Aukso Amžių Sen Žermenui arba kovoti prieš kažkokią problemą.
Transcenduokite dualizmą, paversdami blogį nereikšmingu
Tačiau tai jus atves tik iki tam tikro taško; tai jūsų neatves į slaptuosius spindulius. Nes, kad galėtumėte įžengti į slaptuosius spindulius, privalote pradėti nuo devintojo spindulio, kuriame turite įveikti atskirties jausmą, dualizmo liekanas, kuriame galvojate turintys atlikti veiksmą, kuris kažkokiu tai būdu kompensuos priešingą veiksmą – tam, kad įveiktumėte blogį, privalote atlikti veiksmą, kuris reprezentuoja gėrį. Aštuntajame spindulyje turite pasiekti suvokimą, jog, norėdami iš tiesų įveikti blogį, privalote paversti blogį nereikšmingu. Tačiau nepaversite blogio nereikšmingu, su juo kovodami, jį nugalėdami, jį sunaikindami.
Nereikšmingu jį paversite, tik transcendavę dualizmo lygmenį, kuomet šio pasaulio princas ateis ir nieko jumyse neras, kuo pasinaudojęs galėtų jus ištraukti iš lengvumo būsenos, galėtų jus ištraukti iš ekvilibriumo. Tad kol nebūsite įvaldę septynių spindulių iniciacijų, manysite, kad tikslas yra susikurti momentumą, veržimąsi į priekį, kad pas jus atėjus šio pasaulio princui, jis negalėtų jūsų sustabdyti. Mes jums davėme palyginimą, mano mylimieji, kad, jeigu pastatysite ratą ant žemės ir pastumsite jį į vieną pusę, jis nugrius. Kai tuo tarpu, jeigu į vieną pusę pastumsite riedantį ratą, jis tiesiog pakeis kryptį. Tačiau, kuo greičiau rieda ratas, tuo mažiau jis pakeis kryptį.
Ir būtent tai jūs darote per septynis spindulius – kuriatės tą momentumą, kuriame niekas šiame pasaulyje jūsų negalėtų išvesti iš krypties, kurią matote, iš savo dvasinio augimo. Tačiau, kai pasiekiate aštuntąjį ir devintąjį spindulius, tai jūsų nebenuves toliau, tai jūsų nenuves į slaptuosius spindulius.
Tad vietoj to jums reikia suvokti, kad ekvilibriumas nėra subalansuota būsena tarp dviejų dualistinių kraštutinumų, jis yra virš dualizmo lygmens, kuriame egzistuoja vertybinis skirstymas į blogį ir gėrį, kuriame yra galimybė egzistuoti priešingybėms. Ekvilibriumas iš tiesų nereiškia, savo tikrąja prasme, kad subalansavote priešingybes. Tai reiškia, kad transcendavote visą šią sąmonę, kurioje gali egzistuoti priešprieša.
Tad vėlgi, ar suvokiate, kad, jeigu žiūrėsite į Dievo plėtimosi ir traukimosi jėgas – į Tėvą ir Motiną – linijišku protu, jas matysite tik kaip priešingybes? Kai joms primetate vertybinį ego vertinimą, netgi galite galvoti, kad viena iš jų yra gėris, o kita yra blogis. Būtent dėl to tiek daug dvasingų žmonių galvoja, kad materija yra jų dvasinio augimo priešas, kad Motina yra jų susivienijimo su Tėvu priešas, ir todėl jie priešinasi materijai. Jie visokiais būdais mėgina pasitraukti iš materialaus gyvenimo, net ir iš kūno. Tačiau tai nėra subalansuotas dvasinis augimas.
Kai pakylate virš šio lygmens, matote tikrąsias kūrimo jėgas, kaip jas mato Kūrėjas – ne kaip priešingybes, o tiesiog kaip skirtingus Vienio pasireiškimus. Pasireiškimai yra skirtingi, tačiau skirtingi tik tiek, kad leistų atsirasti individualioms formoms iš Vienio, kuriame niekas nėra padalinta.
Kaip veikti iš ekvilibriumo
Nedalomas Dievas negali sukurti individualių formų iš savęs, būdamas nepadalintu Dievu. Absoliutas privalo materializuoti save baigtine dviejų jėgų sąveika, kad būtų įmanoma sukurti formas. Tačiau Absoliutas nepereina iš vieno kraštutinumo į kitą, iš vieno poliaus į kitą. Absoliutas lieka ekvilibriume, iš kurio šios dvi jėgos buvo išreikštos. Ir todėl, jis niekada jų nelaiko priešingybėmis, niekada nelaiko savęs egzistuojančio vienoje iš priešingybių, privalančioje kovoti su kita.
Ir tai yra proto būsena, kurią gali pasiekti Sąmoningasis AŠ, ir privalo pasiekti, kad galėtų išlaikyti devintojo spindulio, ekvilibriumo spindulio, suvienijimo spindulio iniciacijas – spindulio, kuriame matote už įvairovės slypinčią vienovę, matydami įvairovę kaip vienovės pasireiškimą. Ir todėl galite veikti, mano mylimieji, iš tos vienovės būsenos, iš tos ekvilibriumo būsenos. Užuot veikę iš dualizmo būsenos, žiūrėdami į viską kaip į dualistinių kraštutinumų, dualistinių priešingybių žaismą, manydami, kad viena iš dualistinių priešingybių privalo būti sunaikinta, kad galėtų būti įkūnyta Dievo karalystė.
Matote, mano mylimieji, Aukso Amžius, Dievo karalystė, ar kad ir kaip norėtumėte tai vadinti, nebus įkūnyta Žemėje tų, kurie imasi ryžtingų veiksmų, kad ir kokie šie veiksmai bebūtų, kad ir kokie geri jie beatrodytų – nes jie vis dar tebėra nesubalansuotoje būsenoje.
Joks nesubalansuotų veiksmų kiekis nesugebės atnešti Dievo karalystės į Žemę. Tačiau Dievo karalystės taip pat neatneš ir tie, kurie pasitraukia iš realybės, sėdėdami urve ir medituodami. Jie gali laikyti dvasinę pusiausvyrą, suteikiančią žmonijai laiko pakelti savo sąmonę, tačiau negalite tiesiogiai prisidėti prie Dievo karalystės atnešimo sėdėdami urve. Privalote eiti į viešumą, kaip net ir Buda ėjo pamokslauti minioms, arba tiems, kurie buvo pasirengę jo mokymui. Ir taip pat matėte Kristų, kuris ėjo į turgų ir bendravo su žmonėmis.
Tad iššūkis yra veikti, nesiimant veiksmų. Veikti neveikiant. Veikti iš ekvilibriumo būsenos. Kurią asmeniniame lygmenyje galite pradėti suprasti, kontempliuodami intenciją, motyvus. Visų pirma, ar savo bendravimu siekiate pakylėti kitus žmones aukštyn? Ar siekiate iškelti juos aukščiau, padėti jiems transcenduoti? O gal tiesiog siekiate priversti juos kaip nors įtilpti į savo duomenų bazę, grįstą vertybiniais vertinimais, užklijuodami jiems etiketę, kad jie yra tokie, ar nėra anokie.
Ir tuomet taip pat pamąstykite ir apie tai: Ar leidžiate sau įsitraukti į dualistinę kovą? Ar esate prisirišę prie kitų žmonių veiksmų arba reakcijų? Ar norite, kad jie pasikeistų? Ar norite priversti juos pasikeisti, mano mylimieji? Nes, žinoma, jeigu turite tokių prisirišimų, tie prisirišimai jus ištrauks iš ekvilibriumo. Ir tuomet jūs nebeveiksite iš ekvilibriumo būsenos – iš ramybės būsenos – jūs veiksite iš dualizmo būsenos. Ir taip tik toliau kurstysite kovą, užuot pademonstravę, kaip būti pasaulyje, nebūnant iš šio pasaulio.
Tad tai yra mintys, apie kurias jums dera pamąstyti, kad galėtumėte susiderinti su devintuoju spinduliu. Tačiau negalėsite, kaip sakiau, pilnai su juo susiderinti vien per intelektualinį supratimą. Privalote pasiekti tašką, kuriame atvertumėte savo protą, esybę ir širdį tam gnozės patyrimui, vienovės su ekvilibriumo būsena patyrimui, kurioje žinote, patiriate ekvilibriumą. Kad tai galėtų įvykti, daugumai jūsų reikės pradėti kažką daryti kitaip, nei darėte iki šiol.
Turėsite dirbti su proto nutildymu. Turėsite atrasti būdą, mano mylimieji, paskirti šiek tiek laiko, per kurį nieko nedarytumėte. Netgi nekalbėdami rožinių, šaukinių ir neužsiiminėdami kitomis dvasinėmis praktikomis. Bet tiesiog medituotumėte, ne į mantrą, ne į minčių įvaizdį, ne į koncepciją, bet medituotumėte į tylą, į ekvilibriumą – kaip į tai, kas pranoksta visas dualistinėje kovoje dalyvaujančias jėgas, siekiančias nusitempti jus ta ar ana kryptimi.
Tad tai, mano mylimieji, yra devintojo spindulio iššūkis. Duosime jums tolesnius mokymus apie kitus slaptuosius spindulius, kurie padės jums įveikti šį iššūkį. Netgi duosime jums įrankius, kaip galėtumėte pakilti aukščiau ir atrasti tylą viduje, ekvilibriumą, transcenduojantį visus pasaulio traukimo ir stūmimo veiksmus.
Tad baigiu šį mokymą iškvėpdamas ekvilibriumo vibraciją tiems, kurie yra pasirengę ir pasiruošę ją sugerti [iškvepia].
Būkite ramybėje ir žinokite, kad AŠ ESU jumyse yra Dievas.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com