Dešimtasis skaidrumo spindulys

TEMOS: Ego negali suvokti skaidrumo – Kas temdo skaidrumą? – Bendrakūrimas iš vienovės – Bendrakūrimas iš dualizmo – Jūs turite galią sukurti gyvą esybę – Dešimtojo spindulio iniciacijos – Kodėl žmonės kovoja – Kaip sukurti vienybę tarp žmonių – Melas, kad negalite transcenduoti – Negalite įbristi į tą pačią upę du kartus – Tai, ką manote turintys, turi jus – Padarai ir ligos – Ką reiškia vientisumas – Tapimas pasiuntiniu


Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda, 2009 gegužės 09 d. per Kim Michaels.


Tad dar kartą ateinu su jumis pakalbėti apie sekantį spindulį, dešimtąjį spindulį. Tačiau supraskite, kad skaičius jums duodame dėl praktinių priežasčių. Neprisiriškite taip stipriai prie linijiško proto – kaip dabar jau mėginau jums apie tai iš įvairių perspektyvų paaiškinti – pradėdami manyti, kad slaptieji spinduliai yra tokie pat linijiški kaip ir pirmieji septyni. Jie tokie nėra, mano mylimieji.

Nėra taip, kad pirmiausia turite pereiti nuo aštuntojo prie devintojo, tuomet prie dešimtojo ir taip toliau. Kai išlaikote aštuntojo spindulio iniciacijas, pereinate į slaptųjų spindulių karaliją – kuri yra sferiška, o ne linijiška. Tad, tam tikra prasme, būtų galima sakyti, kad laikote slaptųjų spindulių iniciacijas visas iš karto. Tačiau kartais jums gali būti būtina susitelkti į vieną konkretų spindulį stipriau nei į kitus, ir tai priklausys nuo jūsų individualaus kelio. Negalvokite, kad turėtumėte priversti save eiti linijišku keliu per slaptuosius spindulius. Bet įsiklausykite į savo širdį ir pajauskite, į kurį spindulį jums reikia šiuo metu susikoncentruoti.

Ego negali suvokti skaidrumo

Sekantis spindulys yra dešimtasis, ir tai yra skaidrumo spindulys. Vėlgi, tai yra koncepcija, kurią linijiškam protui yra sunku suvokti, o ego, žinoma, suvokti to iš viso yra neįmanoma. Nes kaip ego galės išsaugoti savo egzistavimą visiškame skaidrume? Kaip yra paaiškinama Pradžios Knygoje, po to, kai Adomas ir Ieva suvalgė dualistinės sąmonės uždraustąjį vaisių, jie pamėgino pasislėpti nuo Dievo. Na, mano mylimieji, kodėl yra įmanoma tikėti, kad iš tiesų galite pasislėpti?

Logiškai žvelgiant, žinoma, tame nėra jokios prasmės, nes iš tiesų negalite pasislėpti nuo Dievo, kuris yra visame kame ir visur. Tad tam, kad netgi galėtumėte patikėti koncepcija, jog galite pasislėpti, privalote įžengti į atskirties būseną, į dualizmo būseną, kurioje tarp jūsų ir Dievo egzistuoja atstumas. Ir tuomet galite susikurti tikėjimą, kad egzistuoja kažkas, kas nėra skaidru. Ir todėl galite už to kažko pasislėpti.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad grupė vaikų žaidžia slėpynių, ir visi vaikai išsilaksto slėptis. Vienas pasislepia už namo, vienas už krūmo, tačiau dar vienas mėgina pasislėpti už stiklo. Na ir iš tiesų, šis vaikas nebus labai gerai pasislėpęs, argi ne taip? Ir būtent tai matote, kai egzistuoja skaidrumas: niekas negali būti paslėpta. Ir ego gali egzistuoti tik tuomet, kai egzistuoja iliuzija, kad kažkas yra paslėpta – kad tarp jūsų ir vienovės su Dievu egzistuoja atstumas. Ir, žinoma, kas gali būti paslėpta, kas gali būti atskirta nuo vienovės?

Būtent tai ir įvyko, kaip paaiškina Maitrėja, po to kai Dievo bendrakūrėjai atsiskyrė nuo savo dvasinio mokytojo. Tol, kol jie turėjo tiesioginį ryšį su dvasiniu mokytoju, negalėjo pamiršti, kad yra DAUGIAU, kad atėjo iš to paties aukštesnio šaltinio. Nors jie vis dar tebeturėjo netobulą supratimą apie šį šaltinį, jie bent jau turėjo tam tikrą žinojimą apie jį. Ir todėl jie negalėjo galutinai nugrimzti į dualistinę sąmonę, kurioje iš tiesų patikite, kad Dievo nėra, arba tikite, kad Dievas yra tolima būtybė danguje, ir jo nėra čia Žemėje, ir visi žmonės jau pačia savo prigimtimi yra nusidėjėliai. Visi šie įsitikinimai gali egzistuoti tik tuomet, kai kažkas yra uždengęs skaidrumą, kuris yra pamatinė visų dalykų realybė. Kažkas yra užmetęs purvą ant žmonijos sąmonės stiklo, ir ant kiekvieno žmogaus sąmonės individualaus stiklo.

Kas temdo skaidrumą?

Tai kas tuomet temdo skaidrumą? Jei norite pilnai tai suprasti, šalia to, ką mes jums jau davėme apie Materijos šviesą ir ant jos projektuojamus įvaizdžius, jums reikia suvokti koncepciją, kuri, vėlgi, gali būti sunki linijiškam protui – o ego prieš ją tiesiog maištaus. Realybė yra tokia, kad viskas yra sąmonė – VISKAS yra sąmonė. Tad jūs esate bendrakūrėjas su Dievu. Jūs esate savimonę turinti būtybė. Tačiau, kaip jūs bendrakuriate? Jūs bendrakuriate, naudodamiesi vienintele egzistuojančia realybe – tuo, ką mes pavadinome Materijos šviesa. Mes taip pat paaiškinome, kad Materijos šviesa turi sąmonę, nors mažai iš jūsų iš tiesų giliai apie tai mąstėte. Ką tai iš tiesų reiškia, mano mylimieji? Tai reiškia, jog viskas, kas yra sukuriama, viskas, kas yra vizualizuojama, viskas, kas yra įsivaizduojama, yra daroma su bazine Materijos šviesos sąmone.

Ši Materijos Šviesos sąmonė prisiima tam tikrą formą. Tačiau, kadangi ji yra sąmoninga, yra įmanoma sukurti pakankamą intensyvumą, kad galiausiai tai, kas yra sąmoninga, būtų taip stipriai sukoncentruota, jog išvystytų rudimentinę savimonės formą. Ir šitaip būtų sukurtas tam tikras sąmoningas, gyvas padaras.

Jūs esate labai stipriai įpratę prie visuomenės, kurioje užaugote, ir ši visuomenė viską materialiame pasaulyje įsivaizduoja negyvomis formomis ir objektais. Tai, žinoma, yra netikslus įvaizdis, kaip paaiškinau anksčiau, ir net pati kvantinė fizika įrodė, kad šis įvaizdis nėra pilnas. Visa ko pamatinė realybė yra sąmonė, mano mylimieji. Tad kai jūs, kaip savimonę turintis bendrakūrėjas, įspaudžiate proto įvaizdį ant Materijos šviesos, jūs neimate ir neprojektuojate įvaizdžio tiesiog ant negyvo kino ekrano objekto. Jūs jį projektuojate ant bazinio Motinos šviesos sąmoningumo.

Ir kai šį įvaizdį užpildysite pakankama gyvybine jėga, per savo dėmesį, per savo sąmoningumą, na tai tuomet šis įvaizdis pasieks tą intensyvumą, tą sudėtingumą, kuriame pradės įgyti savarankišką gyvastį. Tai šiek tiek panašu į tą senąją svajonę, kuomet žmonės tikėjo galintys sukurti gyvybę, ir šią svajonę galite matyti pavaizduotą, pavyzdžiui, filme apie Daktarą Frankenšteiną, kuris paėmė įvairias kūno dalis, susiuvo jas į vieną, ir tuomet įpūtė joms aukštesnę galią, kuomet šis tvarinys atgijo.

Ir iš esmės jūs visi bendrakurdami darote tą patį, nes tokia yra sąmonės galia. Jūs turite galią, per savo savimonę, įspausti šią savimonę, šią gyvybinę jėgą, ant Materijos šviesos, kol ji įgis pakankamai gyvybinės jėgos, ir tuomet jūsų įspaustas įvaizdis iš tiesų atgis. Tai panašu į animacinį filmuką, kuris yra sukurtas iš nejudančių piešinių, tačiau, kai jie yra paleidžiami vienas paskui kitą, filmuko veikėjai atrodo atgyjantys.

Bendrakūrimas iš vienovės

Tad dabar kyla klausimas, kaip jūs naudojatės savo bendrakūrybinėmis galiomis? Ar jomis naudojatės per non-dualizmo būseną ar per dualizmo būseną? Matote, kai naudojatės savo bendrakūrybinėmis galiomis iš tos ekvilibriumo būsenos – iš vienovės, iš visos gyvybės vienovės pažinimo – tuomet galite sukurti individualias gyvybės formas, kurios iš tiesų įgis gyvastį, tačiau neturės atsisieto, atskiro egzistavimo. Jos taps Gyvenimo Upės dalimi, kuri yra sukuriama iš visų savimonę turinčių būtybių, ėjusių prieš jus ankstesnėse sferose, Esybių momentumo, kaip paaiškina Maitrėja. Tad, kol būsite vienovėje su ta Gyvenimo Upe, viskas, ką kursite, taps Gyvenimo Upės dalimi. Na ir šios diskusijos apie skaidrumą kontekste, galėtume sakyti, kad viskas, ką kuriate iš vienovės būsenos, yra skaidru – tai reiškia, kad per tai gali persišviesti tyra Dievo šviesa.

Pamąstykite, kaip žiūrite per namuose esantį langą. Jeigu langas nebūtų skaidrus, ar turėtų jis kokią nors vertę? Žinoma, kad ne, nes norite, kad per jį persišviestų šviesa. Ir būtent tai vyksta, kai kuriate iš vienovės. Sukuriate gyvybės formą, kuri gali įgyti gyvastį, tačiau tai nėra atskira, atsisiejusi gyvybė. Ir galite matyti, kad ši gyvybė už savo gyvenimą, savo egzistavimą yra skolinga gyvenimo tėkmei, atitekančiai iš aukštesnio šaltinio – nors ji ir atiteka per jūsų sąmonę, ji atiteka iš aukštesnio šaltinio. Ir todėl pripažįstate, kad esate bendrakūrėjas: „Pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti. Tai Tėvas manyje, jis daro darbus.“

Nes jūs naudojatės Dievo šviesa, jo gyvybine jėga, tekančia per jūsų protą. Negalite sugeneruoti šios šviesos iš savo Sąmoningojo AŠ ar savo žemesniojo proto. Galite tik gauti ją iš aukštesnio šaltinio, iš savo AŠ ESU Esaties, ir iš Šviesos Hierarchijos, besidriekiančios iki paties Kūrėjo. „Besidriekiantis,“ žinoma, tarsi apibūdina didelį atstumą, nors tai nėra realybė, ir visgi tame yra tam tikros realybės, kadangi egzistuoja skirtingų vibracijų ir dažnių lygmenys.

Na ir dabar, kol kursite iš vienovės, tame, ką kursite, egzistuos skaidrumas. Tai reiškia, niekas iš tiesų negalės pažvelgti į tai, ką bendrakūrėte ir manyti, kad tai galėtų egzistuoti savarankiškai. Jūs žinote, kad niekas negali egzistuoti be savo šaltinio, kad visi dalykai už savo egzistavimą, už savo gyvenimą turi būti dėkingi už jų esančiam šaltiniui. Ir todėl niekas negali įstrigti tame konkrečiame formų pasaulyje, kadangi žino, jog už jo ribų egzistuoja kažkas daugiau – nes gali regėti persišviečiančią šviesą.

Bendrakūrimas iš dualizmo

Tai kas tuomet nutinka, kai pradedate bendrakurti iš atskirties būsenos, iš dualizmo iliuzijų? Na, nutinka taip, kad tai, ką jūs sukuriate, taip pat yra gyvybės forma, kuri įgyja, šiuo atveju, savarankišką gyvastį, atskirą gyvastį.

Galbūt esate girdėję įvairiuose dvasiniuose mokymuose kalbas apie padarus, apie demonus, apie įvairias tamsos būtybes. Na, mano mylimieji, tokios būtybės yra sukuriamos per dualistinę sąmonę. Tačiau nebūkite naivūs ir negalvokite, kad to, kas yra sukuriama per dualistinę sąmonę, išvaizda gali būti tik tamsi ar baisi. Realybė yra tokia, kad žmonės yra sukūrę daug būtybių, daug padarų, kurie atrodo esantys geri, ir žmonės tiki, kad jie yra geri, būtini, naudingi ar netgi kad jie tarnauja Dievo tikslui. Tačiau jie yra grįsti atskirties jausmu, atskirties iliuzija.

Nes, kas yra atskirties iliuzija? Kaip paaiškinome, Dievas yra visur ir visame kame. Negalite būti atskirti nuo Dievo – tai neįmanoma. Tarsi būtumėte lašelis vandenyne, teigiantis, jog yra atskirtas nuo vandenyno. Tačiau, kadangi egzistuoja laisva valia, jūs galite sukurti regimybę, iliuziją, kad esate atskirti. Ir kaip galite tai padaryti? Tai galite padaryti dėl to, kad gyvenate visatoje, sferoje, kuri, kaip Maitrėja paaiškina, dar nėra pasiekusi kritinio šviesos intensyvumo. Jeigu jūsų visata būtų pasiekusi tą šviesos intensyvumą, ši šviesa būtų tokia intensyvi, kad galėtų persišviesti per visus dalykus. Ir todėl viskas būtų skaidru, niekas negalėtų užblokuoti šviesos, ir atskirties iliuzija negalėtų egzistuoti.

Tačiau, kadangi šviesos intensyvumas tebėra žemiau kritinio lygmens materialioje visatoje – bent jau tam tikrose šios visatos dalyse, kaip, pavyzdžiui, jūsų saulės sistemoje – na tai tuomet yra įmanoma pasinaudoti bendrakūrybinėmis savo proto galiomis, kad įžengtumėte į žemesnę vibraciją – žemiau už meilės dažnius vibruojančią vibraciją – ir galite pasinaudoti viena iš šių žemesnių vibracijų – ar tai būtų baimė, pyktis, neapykanta, kritikavimas, ar kad ir kas tai bebūtų – tam tikro dalyko bendrakūrimui. Ir tuomet tas dalykas tampa toks tankus, kad šviesa negali per jį persišviesti. Tačiau realybė yra tokia, kad, jis tampa toks tankus, kad žvelgdami per tą ekraną, negalite matyti šviesos.

Šviesa vis dar ten tebėra. Šviesa tebėra visur materialioje visatoje. Tačiau kai jūs, Sąmoningasis AŠ, įžengiate į aplinką, sukurtą iš žemiau tam tikro lygmens vibruojančių dažnių, Sąmoningasis AŠ nebegali matyti šviesos. Nes jūs dabar pasinaudojote savo laisva valia, kad susikurtumėte sferą, kuri neturi jokio realaus egzistavimo, ir egzistuoja tik jūsų prote – kuris sukuria ekraną, per kurį į viską žiūrite. Tarsi ant savo lango būtumėte užklijavę spalvotą popierių, sumažinantį šviesos intensyvumą, kuri gali persišviesti, ir nudažantį šią šviesą tam tikra spalva. Ir jeigu ant lango užklijuosite pakankamai daug popierių, galiausiai visiškai užtemdysite šviesą.

Tačiau atkreipkite dėmesį į tai, ką sakau. Jūs bendrakuriate, nukreipdami gyvybinę jėgą, kuri per jus teka. Jūs turite teisę, pagal Laisvos Valios Įstatymą, įspausti bet kokį įvaizdį, bet kokį proto įvaizdį ant šios šviesos, projektuodami ją ant Materijos šviesos. Jeigu norėtumėte tai susieti su tuo, apie ką kalbėjau ankstesniame mokyme, galėtumėte sakyti, kad Materijos šviesa reprezentuoja kūrinijos Motinos aspektą. O plėtimosi jėga yra Tėvo aspektas, ir ji teka per jūsų sąmonę ir yra nukreipiama į Materijos šviesą, kurioje ji tuomet priverčia Materijos šviesą įgyti jūsų prote saugomo įvaizdžio formą, per jį srūvant šviesai.

Jūs turite galią sukurti gyvą esybę

Tačiau, kadangi viskas yra sąmonė, tai, ką sukuriate, nėra tik negyva forma; tai nėra tiesiog mirusi forma. Ji galiausiai pradės įgyti gyvastį, ir kuo daugiau jai bus įpučiama gyvybinės jėgos per jūsų dėmesį, tuo didesnę gyvybę ji įgis, tuo stipresnį ji pradės vystyti išgyvenimo instinktą. Ir būtent dėl to galite turėti ego, kuris turi išgyvenimo instinktą, ir todėl siekia kontroliuoti Sąmoningąjį AŠ. Ir taip pat galite turėti masinius padarus, kurie turi pakankamai stiprų išgyvenimo instinktą, ir todėl siekia kontroliuoti žmones, traukdami juos į priklausomybes – tokias kaip tabakas – kurių dėka išprievartauja jų šviesą, ir padaras tuomet gali šią šviesą sugerti ir naudotis ja savo išgyvenimui ir netgi savo galiai sustiprinti.

Nuo pat to laiko, kai pirmosios būtybės ankstesnėje sferoje nusileido į dualizmą – kadangi nenorėjo savęs transcenduoti – jos panaudojo savo bendrakūrybinius gebėjimus bendrakurti per iliuziją – per dualistinės sąmonės filtrą, per mają. Tačiau jų sukurtas kūrinys buvo šie padarai, šios būtybės, kurios neturi tokios savimonės kaip turite jūs, būdami Kūrėjo tąsomis – tačiau jos turi pakankamai sąmoningumo suvokti, kad egzistuoja ir kad joms reikia kažko, jog galėtų toliau egzistuoti. Jos yra panašios į gyvūnus, ir nors neturi tokios pažangios savimonės, kokią matote žmonėse, visgi turi tam tikrą rudimentinę savimonę, skatinančią siekti kontroliuoti kiekvieną, kuris gali būti kontroliuojamas jų individualiu dažniu. Ir visi šie sukurti padarai kartu sudaro tai, ką Jėzus vadino „šio pasaulio princu.“

Ir jeigu jumyse kažką atras, jie už to įsikabins ir ims jus traukti, norėdami priversti jūsų dėmesį tekėti į tam tikrus šablonus, į tam tikrus įvaizdžius, idant iškreiptumėte šviesą ir toliau šertumėte savo gyvybine jėga šiuos padarus – kurie jus valdo ir iš esmės melžia jus kaip karves, kurios yra pasiruošusios būti melžiamos du kartus per dieną, įeidamos į tam tikrą sąmonės būseną. Ir būtent tai jūs matote, ne tik fizinių priklausomybių atveju, bet ir daugelyje žmonių, kurie pasiduoda pykčiui, baimei, kitų teisimui, kitų kritikavimui – visą laiką kritikuodami ir teisdami, visus ir viską analizuodami analitiniu protu ir viskam primesdami vertybinį ego vertinimą. Ir tai tuomet iškreipia šviesą, priverčia šviesą įgyti žemesnius dažnius, pagal šį dualistinį reliatyvų vertybinį vertinimą, kuriame kažkas yra geras, o kažkas yra blogas. Kai tuo tarpu skaidrume – skaidrumo tyrume – viskas yra Vienio išraiška, tad niekas negali būti geras reliatyvia prasme, lyginant su kažkuo, kas yra blogas. Viskas tiesiog YRA.

Dešimtojo spindulio iniciacijos

Kai ateinate į dešimtąjį spindulį ir į dešimtojo spindulio iniciacijas, jums reikia tai įsisąmoninti. Ir tai yra tema, apie kurią daugelis žmonių, net ir daugelis dvasingų žmonių, nieko nenori žinoti, nenori apie tai mąstyti, nenori apie tai net ir kalbėti. Nes jiems yra nepatogu pripažinti, kad galėjo pasinaudoti savo bendrakūrybiniais gebėjimais tam, kad sukurtų kažką, kas įgijo savarankišką gyvastį ir dabar siekia juos kontroliuoti – ir netgi siekia kontroliuoti kitus žmones. O galbūt jie netgi gali būti kontroliuojami masinio padaro, sukurto žmonijos per tūkstančius, dešimtis tūkstančių ir milijonus metų – ir per tą laiką šis masinis padaras yra tapęs toks stiprus, kad individui yra labai sunku atsispirti padaro traukai.

Ir būtent todėl, eidami per septynių spindulių iniciacijas, turite susikurti momentumą, kuris jums leistų ištrūkti iš masinės sąmonės žemyn traukiančios traukos. Tačiau tai taip pat yra priežastis, dėl kurios jums reikia sugrįžti atgal, kaip paaiškino Motina Marija, atgaunant ir susigrąžinant savo esybės aspektus, kurie buvo įkalinti tose žemesnėse būsenose. Tačiau jų negalėsite, daugumoje atvejų, susigrąžinti, kol nebūsite pakilę virš septynių spindulių, pereidami į aštuntąjį, pereidami į devintąjį, įžengdami į tą ekvilibriumą, nes ekvilibriumas sudaro pagrindą. Kuomet, kai žinote, kad už kovos egzistuoja ekvilibriumas, turite pagrindą artimiau pažvelgti į kovą. Ir štai tuomet galite suvokti, kad kova iš tiesų nėra tai, kuo ji iš pradžių atrodo esanti, žvelgiant paviršutiniška sąmone.

Iš tikrųjų tai yra kova tarp kunigaikščių ir jėgų, kurios nėra regimos juslėms ir išoriniam protui – ši kova vyksta tarp visų tų padarų, kurie buvo sukurti. Ir būtent dėl to, kad jie buvo sukurti iš dualistinės sąmonės, jie visi privalo egzistuoti amžinoje tarpusavio kovoje. Tyra Dievo šviesa, kuri išlieka skaidri, kuri išlieka meilės vibracijose, yra beribė. Tačiau, kai šviesa įgija žemesnę vibraciją nei meilė, ji tampa baigtinė, ji tampa ribota. Ir tuomet – nors šioje planetoje yra šeši milijardai žmonių, kurie pastoviai iškreipinėja šviesą – šviesos kiekis yra baigtinis. Tai reiškia, kad visi padarai, gyvenantys Žemės energetiniame lauke, privalo kovoti. Lygiai taip pat, kaip matote vykstant mirus gyvūnui Afrikos savanoje, kuomet hienos ir maitvanagiai iš karto ima peštis dėl lavono. Nes jie žino, kad toks jis išliks tik trumpą laiką, ir jeigu jie jo nepagrobs, jį pagrobs kažkas kitas. Ir tai yra tikroji kovos priežastis.

Kodėl žmonės kovoja

Galite pažvelgti į žmones ir paklausti: „Kodėl jie kovoja?“ Ir galite pažvelgti į tai, ko bandė ieškoti daugelis geranoriškų žmonių – mėgindami atrasti psichologinę priežastį, tirdami individą, tirdami konkrečią grupę, tirdami jų įsitikinimus. Pavyzdžiui, galite matyti žmonių grupę, kurie priėjo išvados, kad tikroji visų karų priežastis yra religija ir religiniai įsitikinimai. Ir jie yra linkę galvoti, kad, jei tik nusikratytume religijos ir priverstume žmones atsisakyti tikėjimo religija, įsivyrautų taika. Tačiau jie nesugeba suvokti, kad ne religija yra karo priežastis – religija tiesiog yra naudojamasi kaip įrankiu žmonėms įaudrinti, idant jie iškreiptų savo šviesą. Kai tuo tarpu tikroji kovų ir karo priežastis yra ta, kad už fizinio lygmens egzistuoja padarai, kurių išgyvenimui yra reikalingas nuolatinis iškreiptos šviesos srautas. Ir jeigu žmonės nustos iškreipinėti šią šviesą, na tai tuomet šie padarai išmirs.

Ir būtent dėl to jie turi toliau stengtis išlaikyti žmones savo gniaužtuose, kad šie toliau tęstų beprasmišką tarpusavio kovą – kaip matote tai Vidurio Rytuose ir kitur. Ir tai iš tiesų neįmanoma laikyti tikrojo Dievo valia, nes tai tegali būti stabmeldiško Dievo įvaizdžio, suprojektuoto ant Dievo per dualistinę sąmonę, valia. Tad, vėlgi, egzistuoja daugybė tokių gyvų padarų – gimusių iš tam tikro Dievo įvaizdžio, iš tam tikro dualizme gimusio įvaizdžio. Patys pavojingiausi iš šių padarų yra būtent tie, kurie yra susiję su stabmeldišku Dievo įvaizdžiu. Todėl, kad žmonėms yra sunkiausia juos palikti.

Galite paimti padarą, kaip, pavyzdžiui, tabako padarą, ir matyti, kad jis yra akivaizdžiai pavojingas žmonėms, kurie turi priklausomybę nuo tabako. Ir vis dėlto, žmonėms šiuolaikiniame pasaulyje darosi vis lengviau matyti rūkymo pavojus. Ir būtent dėl to vis daugiau ir daugiau žmonių palieka šį įprotį, suvokę, kad jis griauna jų kūną, o galbūt netgi jausdami, kad tai taip pat turi negatyvias dvasines pasekmes. Tačiau pažvelkite, kiek daug žmonių tebėra įstrigę tikėjime, kad privalo egzistuoti viena pranašesnė religija, ir kad ši religija buvo perduota Dievo. Ir todėl, Dievas reikalauja, kad ši religija užvaldytų pasaulį, nes tai yra vienintelis būdas išgelbėti žmones. O visi netikintieji nebus išganyti, bet bus pasmerkti visą amžinybę degti pragare.

Pažvelkite, kaip yra sunku žmonėms palikti šį tikėjimą, šią iliuziją, kad jie nustotų savo šviesa šerti šį masinį padarą – ar tai būtų masinis krikščionybės padaras, masinis islamo padaras ar netgi masinis budizmo padaras. Nes kiekviena religija, kiekviena tikėjimo sistema yra susikūrusi tokį masinį padarą, kuris kovoja su kitų religijų masiniais padarais – o jie visi kartu šeria netgi dar didesnį padarą, kuris tiesiog maitinasi iš pačios kovos, ir yra pasiruošęs naudotis bet kuo šiai kovai kurti. Žinoma, taip pat ir mokslas yra susikūręs tokį masinį padarą, kuris taip pat siekia save stiprinti ir visus užvaldyti, netgi siekdamas atimti šviesą iš masinių religijos padarų, sėdamas žmonėse nepasitikėjimą religija ir siekdamas priversti juos palikti savo religinius įsitikinimus.

Tad tie mokslininkai, kurie tiki dirbantys dėl aukštesnio tikslo, tiesiog dirba dėl to paties tikslo, dėl kurio mato dirbančius religingus žmones. Tad jie mato religingų žmonių paklydimą, maitinančių padarą savo šviesa, tačiau nesugeba matyti, kad jie patys daro lygiai tą patį dalyką – tiesiog dirbdami kitam padarui. Ir jie taip pat yra įsitikinę savo pasaulėžiūros pranašumu, trokšdami ją paskleisti ir primesti kitiems – ir tai negali ateiti iš Dievo.

Kaip sukurti vienybę tarp žmonių

Kodėl tai negali ateiti iš Dievo? Kodėl iš tiesų negalite sakyti, kad vieningas Dievas sukūrė vieną tikrąją religiją ir nori, kad visi žmonės prie jos prisijungtų? Na, todėl, kad tikrasis Dievas, Gyvasis Dievas, davė visiškai laisvą valią visoms savo tąsoms. Ir todėl tikrasis Dievas nenori, kad žmonės susivienytų, būdami prievarta priversti pripažinti išorinę tikėjimo sistemą. Tėra tik vienas būdas sukurti tikrą vienybę ir vienovę tarp žmonių, ir tai yra padidinti skaidrumą, idant vis daugiau ir daugiau žmonių galėtų pradėti matyti, jog gimė iš aukštesnio šaltinio. Ir kai pradėsite matyti, kad gimėte iš aukštesnio šaltinio, galiausiai imsite suvokti, kad kiti žmonės taip pat privalėjo gimti iš šio šaltinio, ir tai yra tikrasis vienovės pagrindas – kuri yra grįsta skaidrumu.

Sąmonei kylant aukštyn, šviesa pradės šviesti per žmonių sąmonės filtrą. Ir kai pradės šviesti vis daugiau šviesos, šviesa taps vienijančiu veiksniu. Ne kažkokia religija, ne politinė ideologija, ne mokslinė pasaulėžiūra – o tiksliau tikėjimo sistema – bet šviesa yra vienintelis vienijantis veiksnys. Šviesa apnuogina tamsą, parodydama jos tikrąjį veidą – netikrovės, laikinumo, neamžinumo veidą.

Nes kai pradedate matyti šviesą, matote, kad tik šviesa yra tikra – ir tik tai, kas yra tikra, gali būti amžina. Kai tuo tarpu visa kita privalo būti laikina, pralekiantis vaizdas, projektuojamas ant Materijos šviesos ekrano. Kuris bus palaikomas tik tol, kol pakankamai savimonę turinčių būtybių maitins jį savo dėmesiu, savo tapatinimusi su juo – laikydami jį savo tapatumo dalimi. Užuot išvydę skaidrią realybę, kad jie yra daugiau už visus dalykus Žemėje, nes jie yra dvasios būtybės, ir gali akimirksniu palikti šiuos netikrovės šablonus. Jie gali akimirksniu virš jų pakilti, palikti juos ir atsisakyti maitinti juos savo šviesa.

Melas, kad negalite transcenduoti

Ar matote, kaip šio pasaulio princas pamėgino sukurti tikėjimą, teigiantį, kad, kai jau esate sukūrę šį padarą, negalite tiesiog jo palikti? Bet jūs galite, mano mylimieji. Kaip kitaip nustosite jį maitinti savo šviesa? Pamąstykite apie mano ankstesnį mokymą apie veikimą. Jūs padarote nesubalansuotą veiksmą – ir kaip galite jį panaikinti? Negalite jo panaikinti, padarydami kitą nesubalansuotą veiksmą. Galite padaryti veiksmą per vieną dualistinį polių, tačiau negalėsite panaikinti šio veiksmo iš priešingo dualistinio poliaus. Jūs jį panaikinsite, tik pakildami virš dualizmo, nustodami jį maitinti savo dėmesiu. Nustojate maitinti tiek vieną dualistinį padarą, tiek kitą dualistinį padarą. Jūs tiesiog juos transcenduojate. Ir tuomet leidžiate antrajam termodinamikos dėsniui, Kali rūstybei arba Šivos šokiui juos sudeginti.

Jūsų Kūrėjas nebuvo neišmanėlis. Tai yra vieni iš didžiausių dualistinės sąmonės spąstų, kuriuose ji susikuria pasaulėžiūrą, kurią tiki esant visiškai logiška. Ir todėl tiki esanti gudresnė net ir už patį Dievą, nes Dievas nebūtų galėjęs numatyti šios pažangios pasaulėžiūros. Tačiau Dievas tiksliai numatė, kas gali nutikti, suteikus būtybėms laisvą valią – žinodamas, kad kai kurios iš jų įžengs į dualistinę sąmonę ir joje įstrigs. Ir todėl Dievas sukūrė tobulą sistemą, užtikrinančią, kad būtų kaip įmanoma sunkiau būtybei išbūti įstrigusiai dualizme tokį ilgą laiką, kad galiausiai jai tektų susidurti su antrosios mirties galimybe. Todėl Dievas suteikė žmonėms daugybę galimybių transcenduoti ir sugrįžti atgal į vienovės realybę. Ir būtent dėl to, sistema yra tokia, kad, įžengdami į nesubalansuotą būseną, susikursite kovą. Pradėsite kurti iš karalijos, kurioje kova yra neišvengiama, ir todėl jūsų kūriniai bus griaunami, jiems bus grasinama, jiems priešinsis kiti – ir todėl niekada negalėsite pasiekti savo kūrinių amžino išliekamumo.

Negalite įbristi į tą pačią upę du kartus

Tačiau dabar ženkime su tuo žingsniu toliau ir pamąstykime, kodėl norite amžino išliekamumo? Nes, kaip sakėme prieš tai, ego buvo sukurtas dėl to, kad Sąmoningasis AŠ manė, jog tai jam suteiks kažkokį pranašumą. Tad pamąstykite čia apie posakį: „Negalite įbristi į tą pačią upę du kartus.“ Nes kas yra upė? Tai yra vandens srautas, kuris nuolatos juda. Ir įbrisdami į upę, jūs įbrendate į tam tikras vandens molekules. Jeigu iš jos išbrisite ir vėl į ją įbrisite, kitos molekulės bus atplaukusios į ankstesnių molekulių vietą. Ir todėl jūs – techniškai, realybėje – nebūsite įbridę į tą pačią upę.

Taip pat yra ir su Gyvenimo Upe, mano mylimieji. Gyvenimo Upė nuolatos teka pirmyn. Ji yra sukurta taip, kad tie, kurie ryžtasi būti šio nuolatinio judėjimo pirmyn dalimi, nuolatos tampa DAUGIAU, užuot stovėję vietoje arba tapę mažiau. Kodėl taip yra? Na, todėl, kad savimonę turinčios būtybės tikslas yra savo gyvenimą pradėti su ribota, lokalizuota savimone ir plėsti ją iki paties Kūrėjo lygmens. Galėtume sakyti – naudodamiesi jums pažįstamais įvaizdžiais – kad Dievas pamanė, jog jums būtų nuobodu būti ta pačia būtybe ilgą laiką. Ir todėl Dievas suteikė jums galimybę būti Gyvenimo Upėje, kurioje visą laiką viskas yra nauja.

Ir nors Dievas jums davė teisę susikurti kokį tik norite patyrimą, kai esate Gyvenimo Upėje, kiekviena jūsų patirtis yra nauja. Joje yra augimas, transcendencija. Ir todėl gali atsirasti tokių, kurie nesugebės pilnai priimti arba prisitaikyti prie šios nuolatinės tėkmės ir transcendencijos. Jie norės kažką savintis, jie norės pasisavinti patyrimą ir kuriam laikui jį pasilaikyti, užuot jį transcendavę. Vienintelė vieta, kurioje galite kažką savintis yra atskirties karalija – atskirties sfera, atskirties iliuzija, – kurioje dalykai gali būti suvokiami kaip stovintys vietoje. Realybė, žinoma, yra tokia, kad niekas nestovi vietoje, nei vienovės karalijoje, nei atskirties karalijoje. Nes vienovės karalijoje turite pastovų troškimą tapti DAUGIAU, transcenduoti. O atskirties karalijoje, turite sutraukiančią Motinos jėgą – antrąjį termodinamikos dėsnį, Šivos jėgą – kuri viską griauna.

Tad galite arba transcenduoti, kas yra gyvenimas, arba galite mėginti stovėti vietoje, kas yra mirtis. Iš tiesų nėra jokio kito pasirinkimo. Rinkitės šią dieną kam tarnausite. Rinkitės gyvenimą! Nes jeigu nepasirinksite gyvenimo, pasirinksite mirtį. Ir kentėsite netektį. Tapsite mažiau, kol galiausiai pamiršite, kas esate, pradėdami tikėti, jog iš tiesų esate mažesnė esybė, pradėdami save laikyti nusidėjėliu ar aukštą išsivystymo laipsnį pasiekusia beždžione.

Tai, ką manote turintys, turi jus

Troškimas kažką turėti gali būti labai subtilus. Kai vaikščiojau Žeme, vadinau tai prisirišimu. Tai yra troškimas kažką turėti ir savintis, ištraukiant tai iš pastovios Gyvenimo Upės savitranscendencijos. Ir jūs iš tiesų galite sukurti iliuziją, kad kažkas jums priklauso, tačiau tai, kas jums priklauso, iš tikrųjų yra padaras, sukurtas jūsų dėmesio galia. Ir šis padaras nori išgyventi. Ir kaip jis galės išgyventi? Jis galės išgyventi tik tuomet, jeigu nesiliausite jį maitinti savo šviesa, tai reiškia, kad padaras nori jus savintis. Ir kol tikėsite jo tikrumu, kol leisite jam egzistuoti savo tapatumo sferoje, tol jis iš tiesų jus savinsis. Tai, ką kuriate atskirtyje, tampa jus valdančiu šeimininku. Galite manyti, kad tai jūs esate šeimininkas, tačiau iš tikrųjų yra priešingai.

Nuo ko prasideda dvasinis kelias? Jis prasideda, kai žmogus pasiekia tašką, kuriame – nesvarbu, ar sąmoningai suvokia tai ar ne – jis pasiekia tašką, kuriame nusprendžia: „Nebegaliu daugiau to daryti. Privalo egzistuoti geresnis kelias. Gyvenime privalo būti kažkas daugiau.“ Ir šitaip žmogus iš esmės sako: „Nebenoriu daugiau tarnauti savo iškrypusiems tvariniams. Noriu būti laisvas. Noriu būti daugiau nei tai.“ Ir šitaip jis pradeda kopti aukštyn, pamažu nusipurtydamas žemesnio tapatumo išnaras, kol sugeba laisvai atsistoti ir pripažinti: „AŠ ESU dvasinė būtybė. Aš esu bendrakūrėjas su savo Dievu.“

Padarai ir ligos

Paaiškinau jums, kad visos fizinio kūno ligos kyla iš vieno iš septynių spindulių iškreipimų. Ką jūs sukuriate per šiuos iškreipimus, paimdami vieną iš septynių spindulių, sumaišydami jį su dualistiniu poliumi ir tuomet bendrakurdami per tą filtrą? Na, jūs sukuriate padarą, atskirą padarą, ir šis padaras tuomet tampa jūsų šeimininku.

Ir todėl matote, kad už kiekvienos žmonijai žinomos ligos stovi tam tikras padaras, siurbiantis šviesą, gyvybinį kraują iš žmonių – per skausmą, diskomfortą ir negalavimus, sukeltus per fizinį kūną. Ir šitaip jie priverčia jus susikoncentruoti į fizinį kūną, daugeliu atvejų įtikindami žmones, kad egzistuoja tam tikri apribojimai tam, ką jie gali pasiekti, ar kaip jie gali gyventi savo gyvenimą, nes jų fiziniame kūne egzistuoja šie apribojimai. Daugeliu atvejų, žmonės tiki negalėsiantys pasiekti tikros laimės ar proto ramybės, kol jų fizinis kūnas nebus kažkokioje tobuloje būsenoje.

Bet tuomet, ar jūsų fizinis kūnas kada nors buvo kokioje tai tobuloje būsenoje? Nes kai augate, norite, kad jūsų kūnas būtų pilnai užaugęs, kad galėtumėte su juo daryti tai, ką gali daryti suaugusieji. Tačiau, kai suaugate, iš karto imate jaudintis dėl senėjimo, kuomet jūsų kūnas nebebus toks gražus, toks judrus ar tiek daug sugebantis kaip tuomet, kai buvote jaunesni. Tad ar egzistuoja kada nors tobula būsena kūnui? Jeigu jūsų vidinė laimė, jūsų proto ramybė priklauso nuo kažko jūsų kūne, tuomet mažai tikėtina, kad kada nors įgysite proto ramybę. Ir todėl jūs, būdami dvasingais žmonėmis, atėjote čia pademonstruoti, kad iš tiesų galite peržengti kūno apribojimus, netgi pakildami virš kūno ligų, ir nepaisant visko galite atrasti lengvumą, proto ramybę, laimę.

Kai kuriems iš jūsų, jūsų dangiškajame plane nėra numatyta įveikti tam tikrą apribojimą arba ligą. Jūsų dangiškasis planas yra pademonstruoti proto ramybę, nepaisant visų apribojimų. Galite pasiekti tašką, kuriame būtumėte tai pakankamai pademonstravę, ir galite pasirinkti tai išmesti ir pakilti aukščiau virš to. Tačiau turite žinoti, kad kai kuriems iš jūsų, kovojimas su savo liga iš tiesų yra kova prieš save – kova prieš savo dangiškąjį planą įkūnyti proto ramybę, nepaisant tos ar anos fizinės problemos – kurios gali būti daugiau nei tiesiog ligos.

Ką reiškia vientisumas

Ir todėl sakau jums: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa kita jums bus pridėta.“ Pirmiausia ieškokite skaidrumo, kuriame pradedate matyti už fizinių sąlygų. Pradedate matyti už tos savo esybės dalies – savo žemesniojo proto, kuris nori ištrūkti iš skausmo, iš diskomforto, iš sunkumų – ir tuomet tarkite: „Pagrindinis mano tikslas yra vientisumas. O vientisumas yra vidinė būsena. Tai yra proto būsena. Ir visada atsiras materialių sąlygų, kurios priešinsis mano vientisumui įsikūnijime. Ar tai būtų liga mano kūne, ar kažkokie fiziniai apribojimai, ar kiti žmonės, visada egzistuos kažkokios sąlygos, kurios tam priešinsis, ir todėl vienintelis būdas pasiekti vientisumą yra siekti jo, nepaisant jokių fizinių sąlygų.“

Nes iš tiesų, dvasinis vientisumas yra visiškai nesusijęs su fizinėmis sąlygomis. Tai yra dvasinė būsena, transcenduojanti visas materialias aplinkybes. Ir todėl, kai ateinate į dešimtąjį spindulį, matote – susiderinę su ta Skaidrumo Esatimi – kad už fizinės sąlygos yra kažkas daugiau. Ir todėl fizinė sąlyga nebegali jūsų savintis – savintis jūsų Dvasios, jūsų Sąmoningojo AŠ.

Jūs su tuo nebesitapatinate, ir todėl matote, kad esate nepalyginamai DAUGIAU. Ir iškeldami šį DAUGIAU į savo būdraujančią sąmonę, jūs imate save tapatinti su šiuo DAUGIAU, nepaisydami visų išorinių sąlygų. Nes matote realybę, kad visada būsite ribojami fizinio kūno. Ir todėl, esmė čia nėra rasti kažkokią tobulą būseną, kurioje jūsų dvasia galėtų išreikšti save per kūną ir viskas būtų tobula. Realybė yra tokia, kad niekas niekada nebus tobula, nes nėra tokio dalyko kaip tobulumas.

Esminis tikslas yra išreikšti savo dvasinę esybę bet kokiomis išorinėmis aplinkybėmis. Tai yra Kristiškumas, tai yra Budiškumas, tai yra tikrasis dvasingumas. Kuomet pradedate matyti už išorinių sąlygų, ir jos jums tampa skaidrios, ir todėl matote pamatinę realybę to, kas jūs esate, vienovės su savo šaltiniu, vienovės su visa gyvybe pamatinę realybę. Ir jūs tuomet, atradę tą ramybę, galite pademonstruoti kitiems, kaip atrasti šią ramybę, šitaip pakylėdami visą Dievo Kūną aukštyn. Ir šitaip tampate atviromis durimis.

Tapimas pasiuntiniu

Ką reiškia būti atviromis durimis? Argi tai nereiškia, kad tampate skaidrūs? Kaip žmogus gali tarnauti pasiuntiniu? Kokią savybę turite siekti įgyti, kad galėtumėte tapti pasiuntiniu? Na, leiskite man jums pasakyti, kad, kol nesate pasiekę bent kažkokio meistriškumo dešimtajame skaidrumo spindulyje, negalite tapti pasiuntiniu.

Nes ką darysite, nebūdami skaidrūs? Na, jūs galite leisti tam tikram sąmonės srautui ir šviesai tekėti per savo išorinį protą, tačiau ant jų primesite įvaizdžius, tuos įvaizdžius, kuriuos saugote savo prote. Ir todėl tai, kas galiausiai išeis per jus žodžių pavidalu, nebus tyra. Ir tai iš tiesų gali būti taip stipriai nudažyta, kad pirminė žinia bus visiškai užtemdyta.

Jėzus paaiškino, kaip kai kurie žmonės gali pagauti bendrą Šventosios Dvasios išsiliejimą, tačiau jie gali tai nuspalvinti savo išoriniame prote laikomais įvaizdžiais, kuomet žinia praranda pakankamą skaidrumą, kad leistų kitiems atsekti šviesą iki jos šaltinio. Ir todėl, ji tampa savitiksliu tikslu, kuomet pasiuntinys iškelia save virš kitų, apsupdamas save pasekėjais, ir nori, kad šie žmonės liktų jo pasekėjais, priklausomais nuo pasiuntinio tam tikram šviesos perdavimui. Užuot suvokę, kad, jeigu jie mato kažką dvasingo viename žmoguje, turėtų tuo pasinaudoti kaip tiltu, kad išvystų dvasinę realybę savyje. Kaip sakiau, savo pirmame mokyme, stabmeldiškas Budos garbinimas yra didžiausia ironija. Nes Budos atėjimo tikslas buvo padėti visiems pamatyti Budą savyje.

Tad jeigu nebūsite pasiekę šio skaidrumo – ne visiško skaidrumo, bet pakankamo skaidrumo, kad sugebėtumėte pripažinti, jog neturite šviesos monopolio, neturite pakylėtųjų mokytojų monopolio, ir esate tiesiog įrankis, atviros durys kitų išlaisvinimui – kol nesugebėsite to pripažinti, negalėsite būti tikru pasiuntiniu. Negalėsite perduoti išlaisvinančios žinios, negalėsite duoti gyvenimo dovanos, pažadinančios žmones jų viduje egzistuojančiai gyvenimo realybei – užuot galvojus, kad ši realybė egzistuoja kažkokiame išoriniame žmoguje ar išorinėje dievybėje, susikurtame stabe, kuris, vėlgi, daro ką? Jis užtemdo skaidrumą, kad šviesa yra visur, ir todėl taip pat ir juose. Nes jie mano, kad šviesa yra tik stabe, ir jie ją gali gauti tik per stabą. Tai iš esmės yra netikro pasiuntinio charakteristika, nes jūs netarnaujate dėl žmonių išlaisvinimo, o siekiate išlaikyti juos įstrigusius tam tikroje proto dėžutėje.

Ir todėl galėsite pamatyti – jeigu sąžiningai pažvelgsite į daugybę dvasinių ir religinių organizacijų – pamatysite, kad, žvelgiant iš šios aukštesnės perspektyvos, yra daug žmonių, kurie buvo netikri pasiuntiniai. Tuo nenoriu pasakyti, kad jie nepadarė nieko gero. Nenoriu čia primesti linijiško teisimo. Tačiau tiesiog sakau, kad, žvelgiant iš aukštesnės perspektyvos, ir turint skaidrumo suvokimą, galite matyti, kad, jeigu primetate tokį įvaizdį iš pakylėtųjų mokytojų perduodamai šviesai, tuomet šis įvaizdis uždengia kiekviename žmoguje esančios šviesos realybę, ir jūs tuomet nepadedate žmonėms augti virš tam tikro lygmens.

Yra įmanoma būti tikru pasiuntiniu pirmiesiems septyniems spinduliams, neturint suvokimo ir sąmoningumo tarnauti pasiuntiniu slaptiesiems spinduliams. Tai reiškia, kad neturėjote noro pasiekti pakankamą skaidrumą savo sąmonėje – šitaip žinodami, kad jums nereikalingi pasekėjai, nes esate nepriklausomi nuo pasekėjų. Nes, jeigu esate atviros durys, tuomet pirmiausia ieškote Dievo karalystės, ir tuomet Dievas jums duos visus jums reikalingus dalykus – o ne pasekėjai. Jūs nesate priklausomi nuo savo pasekėjų, kai regite skaidrumą, kad Dievas yra vienintelis šaltinis. Negalvojate, kad jums kažko reikia iš šio pasaulio. Negalvojate, kad kiti žmonės jums priklauso ar kad turite juos laikyti prie savęs pririštus. Dovanai duodate, ką dovanai gavote, ir leidžiate žmonėms daryti su tuo, ką tik jie nori.

Ir jeigu pasieksite tašką, kuriame nebeliks pakankamai narių, kurie jus paremtų, na tai tuomet darysite tai, kas būtina. Tačiau nesieksite manipuliuoti kitais, kad galėtumėte pasilikti ten, kur jums patogu – pasiuntinio, dvasininko ar popiežiaus pozicijoje, ar bet kokios valdžios poste. Kad ir šventyklos dvasininkų poste, kuriems Jėzus tiek daug kartų metė iššūkį, nes jie buvo patogiai įsitaisę. Kad ir brahmanų poste, kuriems mečiau iššūkį vaikščiodamas Žeme, nes jie taip pat buvo patogiai įsitaisę, laikydami save tarpininkais tarp Dievo ir žmonių. Tačiau nėra jokio tarpininko, jeigu tarpininkas nori kažką savintis. Tikras tarpininkas gali būti tik tas, kuris yra skaidrus – žinodamas, jog jam niekas nepriklauso, nes negalite savintis Dievo. Negalite savintis Gyvenimo Upės, galite tik su ja tekėti, nuolatos transcenduodami save.

O jeigu nuolatos save transcenduojate, kaip tuomet jums gali kas nors priklausyti? Neįmanoma kažką turėti, nes nėra poreikio turėti ir savintis, kai nuolatos save transcenduojate ir tampate DAUGIAU. Kodėl turėtumėte norėti savintis vieną kažkurį dalyką, jeigu akimirksniu galite save transcenduoti ir tapti daugiau už tą dalyką? Tame nėra jokios logikos – logiška tai atrodo tiktai ego, kuris nesugeba plaukti su Gyvenimo Upe. Jis negali egzistuoti, kai plaukiate su Gyvenimo Upe – ir todėl privalo laikyti jus pririštą prie kažko, ko nenorite atiduoti, prie kažkokios iliuzijos, kokio nors įsitikinimo, kokio nors savasties jausmo.

Galvojate, kad, jeigu tai atiduosite, iš jūsų tapatumo nieko neliks. Nes dar nepatyrėte realybės, kad tikrasis jūsų tapatumas yra skaidrus tapatumas – nes per jį nuolatos šviečiasi šviesa. Neįmanomas tikras tapatumas, kuris uždengtų šviesą. Tad mąstykite apie šią misteriją – misteriją linijiškam protui – kad jūsų tikrasis tapatumas vis dar tebėra individualumas, tačiau jis yra skaidrus – skaidrus šviesai, kurią galima atsekti iki paties jos šaltinio – jūsų Kūrėjo. Ir kai patirsite šį absoliutų skaidrumą – ateinantį iš absoliutaus atidavimo – štai tuomet būsite ramybėje. Štai tuomet būsite lengvume. Ir būsite tikras pasiuntinys, tikros atviros durys šviesai. Nes, jeigu atviros durys nėra skaidrios, tai tuomet jos nėra atviros – argi ne taip, mano mylimieji?

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2009 Kim Michaels