Abraomo Dievas buvo Gyvasis Dievas – o ne miręs dievas
TEMOS: Abraomo Dievas – Tie, kurie galynėjasi su Dievu – Netolerancijos proto dėžutė – Nesibaigiančio konflikto priežastis – Skiriamoji riba jūsų kelyje
Pakylėtasis Mokytojas MOR, 2009 spalio 25 d. per Kim Michaels. Diktavimas perduotas šalia Izraelio vyriausybės pastatų: Užsienio reikalų ministerijos, Aukščiausiojo Teismo ir Kneseto.
Aš iš tiesų esu DAUGIAU, mano mylimieji, vienas ir vienintelis Mokytojas MOR, nes esu tik vienas aš, nors yra tokių, kurie apsimetinėja manimi, tačiau jie nėra aš, kadangi nenori būti DAUGIAU. Ir todėl jie negali plaukti su manimi, bet yra palikti statiškoje būsenoje, kažkur laike ir erdvėje, man nuolatos transcenduojant ir judant už laiko ir erdvės ribų amžinajame buvimo progresavime, transcendencijoje, Gyvenimo Upėje, kuri AŠ ESU.
Ir fone teškantis krioklys simbolizuoja tą Gyvenimo Upę, kuri amžinai juda, tačiau niekada nėra tokia pati. Esate girdėję nuvalkiotą pasakymą, kad negalite į tą pačią upę įbristi du kartus, ir tai iš tiesų nėra vien nuvalkiotas pasakymas. Čia slypi gilesnė tiesa, apie kurią galite mąstyti ir medituoti, nes lygiai taip pat yra su sąmonės srautu, kurį vadinate fizine erdve ir laiku.
Iliuzija – grandiozinė visų amžių iliuzija – iš tiesų yra tokia, kad žmonės, savo dualistinėje sąmonės būsenoje, nesugeba pažvelgti už materijos tankumo. Ir todėl jie priskiria materijai tikrumą, jie priskiria jai tęstinumą, iš tiesų patikėdami, kad ši turi galią juos valdyti. Nes pamiršo, kad yra amžinosios Dvasios Kibirkštys, kad yra gyvybės srautai, sukurti plaukti su Gyvenimo Upe. Ir jie taip pat pasiekė tą tašką, kuriame sustabdė jos tekėjimą savyje, siekdami kabintis į kažką, ko jiems dar nebuvo gana šioje karalijoje, šioje iliuzinėje laiko ir erdvės karalijoje.
Abraomo Dievas
Na ir dabar, grįžkime į Abraomo laikus, kuris yra laikomas vienu iš žydų tikėjimo patriarchų, vienu iš krikščionybės ir islamo patriarchų, visų trijų monoteistinių religijų patriarchų. Ar iš tiesų Abraomas skelbė tai, ką jūs šiandien vadinate monoteizmu? Na, taip ir ne, mano mylimieji, priklausomai nuo to, kaip suprantate ir apibrėžiate monoteizmą. Nes matote, Abraomo laikais visas šis regionas buvo įvairių genčių mišinys, ir kiekviena iš jų turėjo savo gentinius dievus, kurie paprastai būdavo iš medžio, akmens, aukso ar dar ko nors išraižyti stabai, tačiau tai būdavo fizinis objektas, ir jie tikėjo, kad Dievas, kurį jie garbina, gyvena tame fiziniame objekte, ir niekur kitur materijos karalijoje jo nėra.
Tad konfliktas vyko ne tik tarp įvairių genčių, konkuravusių dėl žemės savo gyvuliams, bet taip pat egzistavo konfliktas, grįstas gentiniais dievais ir idėja, kad kiekviena gentis tikėjo, jog jos Dievas yra stipresnis už kitos genties Dievą. Būdamas jaunu vyru tame įsikūnijime mąsčiau apie tai. Mąsčiau, kodėl turi egzistuoti šis konfliktas tarp genčių, ir suvokiau, kad tam, jog šios gentys kada nors galėtų įveikti savo konfliktus, joms reikia kažko, kas jas suvienytų, kažko didesnio už gentį. Joms reikia vizijos, kuri pranoktų jų genties ribas, jų proto dėžutės ribas – nors, žinoma, nebūčiau naudojęs šio žodžio anais laikais – jų genčiai.
Tad vizija, kurią patyriau būdamas jaunu vyru, man parodė, jog būtent gentiniai dievai blokuoja šią viziją apie kažką didesnio už jų gentį ir gentinę sąmonę. Na, net ir anais laikais iš tiesų vyko tam tikri prekių ir idėjų mainai tarp šio regiono ir Rytų, ir man iš tiesų pasisekė sutikti keliaujantį pirklį, kuris buvo užaugęs Rytuose ir buvo susipažinęs su Vedomis ir vedine pasaulėžiūra. Sužinojau iš šio keliaujančio pirklio-išminčiaus, kaip galėtumėte jį pavadinti, požiūrį, kad už daugybės induizmo dievų – specifinių dievų su skirtingomis charakteristikomis – egzistuoja vienas Aukščiausias Dievas, Bramanas, visko, kas yra sukurta, šaltinis.
Tačiau Bramanas yra už formos ribų, nes kaip gi formos šaltinis pats galėtų turėti formą? Jis privalo egzistuoti už jos ribų, jis privalo būti transcendentinis, nes, jeigu kažkas turi formą, tai negali būti Aukščiausias formų Šaltinis. Tai man iš karto pasirodė logiška. Puikiai žinau, kad tie, kurie yra įstrigę dualistinėje sąmonėje, gali ginčytis ir ginčysis dėl šios minties be pabaigos, kaip šiandien matote tarp žmonių vykstančius nesibaigiančius ginčus apie tai, ar Dievas yra toks ar anoks, ar jis yra toks, kaip yra aprašyta jų religijoje, ar yra koks nors kitoks. Bet matote, Dievas nėra nei jis, nei ji, nes Dievas, kuris yra už formos ribų, nėra prisiėmęs nieko, ką būtų galima palyginti su vyriškumu ar moteriškumu, su vyru ar moterimi.
Tad pamačiau vizijoje – ankstyvą rytą dykumoje tekant saulei – išvydau vizijoje, kad net ir už saulės privalo egzistuoti kažkoks šaltinis – varomoji saulės jėga; teikiantis šviesą, kuriantis šviesą, generuojantis šviesą. Ir žinojau, kad šis Dievas, šis beformis, transcendentinis, niekada nekintantis, amžinasis Dievas – TAI yra mano Dievas. Ir būtent šį Dievą ėmiau skelbti; Dievą, kuris neturi formų, ir todėl negali būti asmeninis Dievas, pikta, teisianti būtybė danguje, kuri visur yra vaizduojama Senajame Testamente.
Nes iš tiesų matote, kad Abraomo negalima laikyti atsakingu už tai, kas įvyko vėliau, kuomet transcendentinio Dievo koncepcija ne tik kad nebuvo suprasta, bet ji buvo interpretuota kaip reiškianti tam tikras žmogiškas charakteristikas turintį Dievą, kuomet, vėlgi, žmonės suprojektavo ant Dievo tai, ką norėjo matyti, idant galėtų jausti, jog šis Dievas priklauso jų žmonėms, nors jau buvo peraugęs vieną kažkurią gentį ir tapęs visų žydų dalimi. Tačiau jie ir toliau norėjo turėti Dievą, kuris tiesiog būtų buvęs didesnis už jų senąjį gentinį Dievą, bet vis tiek priklausytų jų žmonėms. Tad jie paėmė koncepciją, kurią skelbiau apie transcendentinį Dievą, ir pavertė tai materialia dievybe, suteikdami jai žmogiškas charakteristikas, visų pirma, suprojektuodami savo vyrišką, šovinistinę, vyrų dominuojamą pasaulėžiūrą ir proto dėžutę ant šio Dievo.
Tie, kurie galynėjasi su Dievu
Ir štai taip buvo sukurtas Senojo Testamento Dievas, tapęs izraelitų Dievu – Izraelio Dievu po Jokūbo. Ir turėtumėte žinoti, kad žodis „Izraelis“ reiškia „tas, kuris galynėjasi su Dievu“, ir šis vardas buvo duotas Jokūbui, po to, kai jis galynėjosi su Dievo Angelu visą naktį, atsisakydamas paleisti Angelą, kol šis jo nepalaimins.
Ir ką gi tai simbolizuoja? Tai simbolizuoja požiūrį, pasaulėžiūrą, kurioje norite Dvasią įgrūsti į proto dėžutę, kurią susikūrėte materijoje. Ir šitaip jūs galynėjatės su Dvasia, reikalaudami, kad Dvasia nusileistų iki jūsų sąmonės lygmens ir išreikštų save per tą sąmonės lygmenį, užuot ryžęsi padaryti tai, ką padariau aš – ką padarė Jėzus, ką padarė Mozė, pakildamas ant kalno, ir ką padarė visi kiti tikrieji mokytojai ir pranašai – pakeldami savo sąmonę už savo proto dėžutės ir išeidami už tos proto dėžutės, kaip tai netgi simbolizuoja faktas, jog turėjau palikti savo gimtąjį kraštą ir eiti į kitas ganyklas, išeiti į nežinomybę, idant įrodyčiau Dievui, kad esu pasiryžęs transcenduoti savo proto dėžutę. Ir netgi susidūriau su pačiu didžiausiu išbandymu, kuomet manęs buvo paprašyta fiziškai paaukoti savo sūnų, idant dar kartą įrodyčiau, kad esu pasiryžęs išeiti, net ir iš tos senovės visuomenės proto dėžutės ribų, kurioje sūnūs buvo laikomi sėklomis, palikuoniais, jūsų raktu į ateitį, į jūsų šeimos medžio ir vardo ateitį.
Ar matote, kaip iš manęs buvo prašoma, ne tik kaip yra rašoma šventraščiuose, bet buvo prašoma daugybę kartų transcenduoti tą proto dėžutę, o tuomet sekančią proto dėžutę, o tuomet dar sekančią, ir dar sekančią? Ir ar suvokiate, kad būtent tai žymi tuos, kurie yra pasiryžę plaukti su Gyvenimo Upe? Nes, kaip Jėzus neseniai paaiškino savo vėliausiuose mokymuose apie ego, tol, kol būsite įsikūnijime, visada egzistuos tam tikra proto dėžutė, kadangi negalite būti šioje tankesnėje formų pasaulio karalijoje, nežvelgdami į ją per tam tikrą dėžutę, per tam tikrą filtrą, kurį tuomet siekiate projektuoti ant Materijos šviesos, ir Materijos šviesa privalo paklusti ir prisiimti formą, kurią projektuojate per savo protą.
Tai yra išbandymas, su kuriuo visi dvasios mokiniai susidurdavo amžių bėgyje. Kada pasieksite tą tašką, kuriame liausitės projektuoti ant Dvasios, šitaip atstumdami Šventosios Dvasios tekėjimą, atėjusios jus išvesti iš jūsų proto dėžutės kalėjimo? Kada nustosite projektuoti ir atversite savo protą ir širdį vedančiai Dvasios rankai, kuri gali kalbėti giliai jums iš širdies, kalbėti per kitą žmogų, netgi kalbėti tarp šventraščių eilučių, arba kalbėti labiau tiesioginiu apsireiškimu, pasirodydama žmonių taip vadinamų Angelų pavidalu, kurie iš tiesų yra Dievo mintys, pasiųstos pažadinti jus būtinybei pažvelgti už savo proto dėžutės ribų?
Nes argi nematote – pažvelgę į istoriją – kad bet kuris religinis arba dvasinis mokymas visada tapdavo proto kalėjimu daugeliui tų, kurie teigė sekantys tam tikra religija. Ir čia nėra jokių išimčių, nors iš tiesų yra religijų, kurios sustabarėjo labiau už kitas, ir praktiškai nerasite didesnį sustabarėjimą pasiekusių religijų visoje pasaulio istorijoje už šias tris didžiąsias monoteistines religijas – judaizmą, islamą ir krikščionybę.
Nes argi nematote – vaikščiodami Jeruzalės gatvėmis, vaikštinėdami ant Šventyklos kalno ar aplinkui jį, pakildami ant Alyvuogių kalno – ar nejaučiate sustabarėjimo, sąmonės sustabarėjimo ir netolerancijos tiems, kurie išpažįsta kitokias idėjas, kurie kitaip žiūri į Dievą, kitais būdais garbina Dievą? Ir todėl galite čia matyti lygiai tą pačią sąmonę, apie kurią mąsčiau tame gyvenime būdamas Abraomu, kurią mačiau kaip skirtingų genčių sąmonę. Tad dabar matote, kad, prabėgus visiems tiems daugybei tūkstančių metų, jūsų taip vadinamame šiuolaikiniame amžiuje – kuriame esate nepaprastai išplėtę savo žinias, savo visatos suvokimą – vis dar tebeturite tą pačią netolerancijos sąmonę, nukreiptą prieš tuos, kurie drįsta būti kitokiais negu jūs, arba kurie gimė su kitokia odos spalva, kitoje rasėje, kitoje etninėje grupėje ar kad ir kas tai bebūtų.
Ar matote, kodėl egzistuoja tas senas posakis, kad nėra nieko naujo po saule? Nes žmonės turi tendenciją lįsti į tas pačias proto dėžutes, visada projektuodami iš tos proto dėžutės, kad kiti žmonės turėtų paklusti mano proto dėžutei, o jeigu jie jai nepaklus, aš juos atstumsiu! Atstumsiu jų teisę, netgi atstumsiu pačią galimybę, kad galbūt kažko galėčiau iš kitų pasimokyti. Ar kad galbūt netgi galėčiau pasimokyti tolerancijos kitiems, šitaip užsitarnaudamas toleranciją savo paties gyvenimo būdui, idant iš tiesų galėčiau transcenduoti tą gyvenimo būdą ir atkurti ryšį su faktu, kad esu dvasinė būtybė, gimusi iš beformio Dievo. Ir man yra skirta sugrįžti į beformiškumą, o tai galiu padaryti, tiktai transcenduodamas tas forma grįstas proto dėžutes, sukurtas čia Žemėje su tikslu uždaryti Dvasią į žemesnę formą, šitaip neleidžiant tai Dvasiai šviesti savo šviesos ir kelti kolektyvinės sąmonės.
Netolerancijos proto dėžutė
Pamąstykite akimirką apie milžinišką žinių išplėtimą, kurį atnešė mokslas. Pamąstykite, kaip astronomai kūrė vis galingesnius ir galingesnius teleskopus, galėjusius pažvelgti vis toliau ir toliau į materialią visatą. Pamąstykite, kaip jie atrado, kad visata yra tokia milžiniška, jog žmogaus protas vos pajėgia tai suvokti, ir kad egzistuoja milijardų milijardai žvaigždžių, milijardai saulės sistemų. Pamąstykite apie šias milžiniškas platybes; šias milžiniškas materialios visatos platybes.
O tuomet, galbūt, netgi pažvelkite dar giliau ir pamąstykite apie dvasios visatų platybes, kurios egzistuoja už materialios plotmės ribų, kurių negalite matyti net ir su pačiais geriausiais teleskopais. Nes teleskopai tiesiog praplečia proto dėžutę, kurioje šiuo metu yra įstrigęs mokslas, nenorėdamas peržengti ribų ir sukonstruoti teleskopų, kurie galėtų parodyti kitas karalijas, egzistuojančias už materialios plotmės, nors jau iš tiesų yra sukonstruoti tam tikri instrumentai, kurie gali parodyti energijų formas, nesančias materialių dažnių spektre, tik šie atradimai dar nebuvo teisingai interpretuojami, ir todėl mokslininkai nesuvokia, kad jie jau pažvelgė į kitas dimensijas.
Ir vis dėlto, kontempliuokite šias platybes, atrastas mokslo, ir tuomet persikelkite savo prote į siauras senojo Jeruzalės miesto gatveles – net ir ant Šventyklos Kalno ir ant Alyvų Kalno – ir tuomet pamąstykite apie tai, kad tai yra vieta, kurioje susiduria trys didžiosios pasaulio monoteistinės religijos. Ir suvokite, kad visos jos teigia garbinančios tą patį Dievą, tačiau nesugeba taikiai tarpusavyje sugyventi, nesugeba garbinti to Dievo skirtingais būdais taikoje. Ir tuomet pamąstykite, ką gi tai sako apie šio regiono žmones ir jų nenorą transcenduoti tos gentinės sąmonės, kurią patyriau prieš tuos daugybę metų, ir kuri buvo skleidžiama iš kartos į kartą, ir tiek mažai žmonių šiame regione turėjo noro ją transcenduoti, kad beveik neįmanoma protu suvokti.
Nes aš ryžausi transcenduoti tą sąmonę, ir būtent dėl to šiandien esu pakylėtoji būtybė. Ir galiu jus užtikrinti, kad, jeigu aš galėjau pasiekti tą sąmonės lygį, tai jį taip pat gali pasiekti ir visi kiti. Tą aš žinau kuo tikriausiai, kadangi savo kelią pradėjau nuo labai kuklių sąlygų. Toli gražu nebuvau šventasis, net ir tame įsikūnijime, kuriame buvau Abraomu, ir sekančiuose įsikūnijimuose, kuriuose vis dar tebebuvau šiek tiek įstrigęs kariaujančioje sąmonėje. Nėra nieko materialioje karalijoje, ko Dvasia negalėtų transcenduoti.
Kaip sakė Jėzus: „Niekas nepakils atgal į dangų kaip tik tas, kuris nusileido iš dangaus“. O nusileido jūsų Sąmoningasis AŠ, kuris yra už visų formų ribų, su kuriomis galėjote pasirinkti sutapatinti save šioje karalijoje. Ir todėl galite nusimesti tas materijos grandines, tas formos grandines, kad ir kokios jos bebūtų – galite jas nusimesti, galite jas transcenduoti, galite pakilti virš jų. Šitai galiu jums pažadėti su absoliučiu tikrumu, nes pats tai įrodžiau, ir žinau, kad mano pakylėtieji broliai ir seserys taip pat tai įrodė.
Nesibaigiančio konflikto priežastis
Ir todėl sakau jums, atėjo laikas, mano mylimieji, pažvelgti į šį Vidurio Rytų regioną ir suvokti, kokia yra tikroji viso šio konflikto priežastis. Šio nesibaigiančio, nenutrūkstamo konflikto, kuris visą laiką tūno pasislėpęs, tarsi sprogstamosios dujos, kurias matote šachtoje, tvyrodamos, užpildydamos tunelius ir laukdamos tos vienos kibirkšties, kuri jas įžiebtų, ir jos galėtų išsprogti konfliktu. Kaip netgi matėte šį rytą, kuomet šis nedidelis mano mokinių būrelis negalėjo patekti ant Šventyklos Kalno dėl kažkokio konflikto – beprasmiško, bevardžio – tačiau įrodančio, kaip ši sąmonė visą laiką tvyro ore, tiesiog ieškodama preteksto išsilieti į smurtą, į rėkimą, į spiegimą, į neapykantą. Ir tai tuomet yra perduodama nekaltiems vaikams, kurie pasirinko čia įsikūnyti, kad suteiktų suaugusiems galimybę susidurti su vaikiško proto nekaltumu, ir todėl galėtų gauti galimybę įvertinti, ar užterš jie tą vaikišką protą pykčiu ir neapykanta, kuriuos yra sugėrę į savo esybę.
O gal jie iš tiesų pasakys: „Ne, mano vaikai yra nusipelnę geresnės ateities nei turėjau aš. Ir kaip gi jie galės turėti šią geresnę ateitį, jeigu aš ant jų krausiu tą pačią sunkią naštą – pyktį prieš kitus žmones, neapykantą tiems, kurie yra kitokie – tą naštą, kuri man buvo užkrauta nuo vaikystės?“ Argi tai nėra tiesiog sveikas protas? Ir todėl argi šio paprasto fakto neigimas nėra paprasčiausia beprotybė? Ir visgi jūs patys taip pat neturėtumėte sėdėti, kad ir kur bebūtumėte tai skaitydami ar šito klausydamiesi, galvodami, kad esate daug geresni, nes ir jūs turite savo proto dėžutes, jūs taip pat turite savo asmenines dramas. Ir drįstų sakyti, kad yra labai mažai dvasios mokinių, kurie taip pat nėra paveikti epinių dramų, kurias aprašė Jėzus.
Mąstykite apie tai ir apie kitus mokymus, kurie toliau bus perduoti, nes galiu jus užtikrinti, kad jums, kaip dvasios mokiniui, ateis toks momentas jūsų kelyje, kai bus užkirstas kelias ir negalėsite toliau pajudėti nė per sprindį, kol nepradėsite rimtai mąstyti apie epinės dramos egzistavimą, ir kaip būtent jūsų pačių asmeninė drama atvėrė kelią į jūsų sąmonę epinėms dramoms – kurios ne tik kabo virš šios planetos kaip debesys, bet jos buvo paverstos, tūkstantmečių bėgyje, į padarus astralinėje, emocinėje karalijoje, mentalinėje karalijoje, ir netgi žemesnėje eterinėje karalijoje. Šie padarai nuolatos siekia įleisti savo psichinius kablius į jūsų esybę, idant galėtų melžti jūsų energiją, priversdami jūsų tapatumo jausmą, jūsų mintis ir jausmus vaidinti dramoje, kurioje patikite esminiu šių epinių dramų melu – kad vienintelis būdas sustabdyti konfliktą yra materializuoti fizinį rezultatą, dėl kurio ši drama teigia dirbanti.
Mano Mylimieji, atėjo laikas pasidaryti išmintingesniais ir suvokti, kad, visų pirma, kaip Jėzus paaiškino, pati drama sugeneruoja lygiavertišką atoveiksmį savo pačios veiksmui. Ir todėl, tai tiesiog yra melas, kad kuri nors drama kada nors galėtų pasiekti kažkokį galutinį rezultatą. Taikos neįmanoma pasiekti karu! Taikos neįmanoma pasiekti, išnaikinant tuos, kurie priklauso kitai rasei, religijai ar politinei ideologijai. Tai negali įvykti, nes taika bus įmanoma tik tuomet, kai žmonės iš kardų nukaldins noragus, atsisakydami vaidinti karų ir konfliktų dramoje, atsisakydami vaidinti visose tose dramose, kurios tesiekia sustiprinti dualistinę kovą, leidžiančią tamsos jėgoms melžti iš žmonių jų dvasinę šviesą ir energiją.
Nėra labai tikėtina, kad šis naujas dramų paleidimo judėjimas galėtų prasidėti čia, Jeruzalėje, ar ne – kai žiūrite į tai realistiškai? Tai kur tuomet jis prasidės? Ar manote, kad jis prasidės kažkur fizinėje vietovėje, o galbūt jis prasidės tuomet, kai nuspręsite pažvelgti į veidrodį ir tarti: „Jeigu tai neprasidės nuo manęs, tai nuo ko? Jeigu tai neprasidės čia, kur esu aš, tai kur? Jeigu tai neprasidės dabar, tai kada?“ Ar suvokiate: tai privalo prasidėti nuo jūsų, ir jūsų, ir jūsų, ir jūsų visų, kurie save laikote pakylėtųjų mokytojų mokiniais?
Skiriamoji riba jūsų kelyje
JŪSŲ reakcija į BET KOKIĄ netikėtą situaciją šioje materialioje visatoje yra jūsų pačių dramos ir proto dėžutės projekcija. Dramos melas yra toks, kad ji projektuoja į išorę, versdama jus žiūrėti į kitus žmones ir sakyti: „Tai jie padarė kažką ne taip, problema yra juose“. Ir tuomet turite tobulą pretekstą neieškoti rąsto savo akyje, kuomet jį atradę galėtumėte suvokti, kad niekas niekada jums nieko nepadarė.
Jūs patys sau kažką padarėte, savo reakcija į tai, ką padarė kiti žmonės, ir tas kažkas, ką sau padarėte, yra jūsų dramos pasekmė. Ir jeigu norite išsilaisvinti nuo dramos, geriau jau pažvelkite į savo reakciją ir sekite ją iki pačių jos ištakų – emociniame, mentaliniame ir netgi identiteto kūne – ištirdami, ką tai sako apie jūsų požiūrį į save, apie jūsų požiūrį į gyvenimą, apie jūsų požiūrį į Dievą. Nes būtent šitaip įgysite įžvalgą, leisiančią jums pažvelgti į rąstą savo akyje ir išsitraukti tą rąstą iš savo akies, idant galėtumėte aiškiai pradėti matyti, kas vyksta pasaulyje ir aplink jus, užuot visada žvelgę per tą viską iškreipiantį filtrą.
Tad jūs, kurie turėtumėte būti išmintingi, ryžkitės pažvelgti į save ir nustokite žiūrėti į išorę. Nes jeigu nepaklausysite šio kvietimo, neišvengiamai vis giliau ir giliau įstrigsite savo sustabarėjusioje dramoje. Ir egzistuoja didelė tikimybė, kad nugyvensite visą šį jums likusį gyvenimą tos dramos proto dėžutėje, ir mes, pakylėtieji mokytojai, labai mažai ką tegalėsime padaryti, kad pasiektume jus toje proto dėžutėje.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com