Gamta buvo mano bažnyčia
TEMOS: Kodėl Jėzus pamokslavo kalvose? – Kodėl Jėzus išmetė pinigų keitėjus – Jėzus pamokslavo gamtoje – Jėzus negimė pilname Kristiškume – Tie, kurie negerbia Dievo – Daugelis atėjo ieškoti trūkumų Jėzuje – Jėzus ir jo moteriškasis polius – Sekite širdies ugnimi – Gyvenimas yra džiaugsmas
Pakylėtasis Mokytojas Jėzus, 2009 spalio 28 d. per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas viešame sode, vietoje, kurioje, kaip yra teigiama, Jėzus perdavė savo Pamokslą ant Kalno ir Palaiminimus. Ši vieta yra šiaurinėje Galilėjos ežero pakrantėje.
Taigi, mano mylimieji, kaip jums patiko prašyti leidimo apsilankyti vietoje, kurioje aš tariamai daviau savo Kalno Pamokslą? Nebloga patirtis, ar ne? Bet ar tikrai ant šio kalno daviau Kalno Pamokslą, o gal jį daviau ant ano kalno, o gal ant to rytuose? Na, niekas gi iš tiesų nežino, argi ne taip? Tad jie spėja. Jie studijuoja šventraščius. Jie analizuoja. Jie tiria kraštovaizdį. Ir tuomet išeina ir sako: „Na, mes iš tiesų nežinome, bet turime pasirinkti kokią nors kalvą, tad pasirinkime šią“, – ir tuomet jie galvoja, kad gali tai iškalti akmenyje visai amžinybei. Ir šitaip jie iš tiesų stato monumentą, demonstruojantį jų pačių nenorą eiti vidun ir užmegzti ryšį su gyvuoju Kristumi savo širdyje.
Ši katalikų bažnyčios už manęs pastatyta bažnyčia nėra garbinimo namai; tai nėra gyvojo Kristaus garbinimui skirti namai. Tai yra pretenzija į NUOSAVYBĘ, nes jie mano galintys savintis gyvąjį Kristų. Jie mano galintys uždaryti mano Dvasią iš akmenų pastatytuose namuose, rankomis pastatytuose namuose, arba uždaryti ją į šventraštį, doktriną, taisyklių ir nurodymų rinkinį. Kaip iš tiesų matėte tai Jeruzalėje, mečetėje ir prie vakarų sienos, kur jūs, gyvojo Kristaus mokiniai, nebuvote laukiami, kadangi nenorėjote laikytis išorinių taisyklių, rinkdamiesi sekti tik savo širdimi.
Kodėl Jėzus pamokslavo kalvose?
Taigi, mano mylimieji, ar tai buvo ši kalva ar sekanti? Bet ar tai iš viso yra svarbu? Argi nėra svarbiau paklausti, kodėl aš, Jėzus, ėjau pamokslauti į kalvas, užuot likęs kaimuose? Na, taip buvo dėl to, kad jie nenorėjo įsileisti manęs į savo sinagogas. Jie nenorėjo, kad ateičiau ir siūbuočiau valtį. Tad ėjau į kalvas, kuriose galėjau laisvai kalbėti, nes jose nebuvo jokių pastatų, jokių taisyklių, jokių suvaržymų. Tad galėjau leisti dvasiai pūsti ten, kur ji nori, ir galėjau leisti jai sudaužyti tų, kurie buvo pasirengę klausytis, proto dėžutes.
Net ir tie, kurie atėjo tikėdamiesi tik kokio nors išgydymo stebuklo, net ir jiems galėjau kalbėti iš širdies į širdį. Jeigu jie turėjo noro klausyti širdimi, užuot skaitę šventraščius, studijavę ir analizavę, ar tai, kas buvo pasakyta, atitinka žydų šventraščius arba jų šių šventraščių interpretacijas, kaip iš tiesų matote krikščionius šiandien studijuojant krikščioniškus šventraščius.
Ir jie analizuodavo, ar tai, ką sakau, atitinka šventraščius ir jų pasirinktą šių šventraščių interpretaciją. Kaip, mano mylimieji, tą patį visą laiką matote ir su mano svetainę atradusiais žmonėmis, kaip jie iš karto atranda kažkokį mažmožį, kuris, jų manymu, neatitinka jų išorinės išorinio šventraščio interpretacijos. Ir jie pasinaudoja tuo kaip pretekstu atmesti visą svetainę, netgi atmesdami koncepciją, kad aš, gyvasis, pakylėtasis Jėzus Kristus, galėčiau šiandien kalbėti žmonijai per įrankį, kuris yra niekas, nes nepriklauso jokiai autoritetingos bažnyčios dvasininkijai.
Bet kam reikalingas išorinis autoritetas, kai turite vidinį Gyvojo Kristaus, Šventosios Dvasios, Gyvojo Žodžio autoritetą? Nes, jeigu Gyvasis Žodis nepajėgia sujaudinti jūsų širdies, tuomet jūsų širdis yra pavirtusi akmeniu. Jūs esate vienas iš numirėlių, ir galite dėl manęs eiti ir laidoti savo numirėlius. Nes aš neatėjau į Žemę pamokslauti numirėliams, ir neatėjau numirėliams pamokslauti šiandien. Esu čia pamokslauti tiems, kurie yra pasiryžę palikti mirties sąmonę – su visais prie jos prikibusiais dalykais, tarp jų ir su šiais nuosavybės monumentais, kuriuos jie pastatė tariamai mano vardu. Bet kaip jie kada nors galėtų būti mano vardu, jei aš amžinai esu daugiau už visus žmonių suręstus monumentus, kuriuos jie tik galėtų sufantazuoti savo dualistinėje sąmonėje, antikristo sąmonėje, norinčioje, kad žmonės garbintų išorinį simbolį, išorinius ženklus, užuot ėję vidun ir atradę gyvąjį Dievą, kuris yra už visų formų ribų, ir todėl yra aukščiau visų pasireiškimų, visų religijų, visų šventraščių.
Kodėl Jėzus išmetė pinigų keitėjus
Paimkime šventyklą Jeruzalėje, mano mylimieji, iš kurios išmečiau pinigų keitėjus. Ar manote, kad tai padariau tik todėl, kad jie pardavinėjo gyvulius ir darė aukojimus? Ar manote, kad tai tebuvo pinigų keitėjai, o gal šie pinigų keitėjai simbolizavo kai ką gilesnio – šią tendenciją visada norėti turėti išorinį matomą simbolį, kurį galėtumėte garbinti, užuot ryžęsi prisiimti pilną atsakomybę už savo sąmonę ir savo gebėjimą užmegzti ryšį su Gyvuoju Dievu tiesiogiai savo širdyje.
Ar matote, apie kokį subtilų, tačiau nepaprastai svarbų skirtumą čia kalbu? Ar matote, kad, kai sukuriate išorinį simbolį – tokį kaip bažnyčia, sinagoga arba mečetė – žmonės gali tikėti, kad jiems įėjus į šį pastatą ir sukalbėjus nustatytas maldas – atlikus visus nustatytus ritualus – jie bus atlikę savo pareigą. Jie bus padarę tai, ką tariamai turėjo padaryti, ir Dievas dabar tariamai privalės juos apdovanoti, mainais kažką padarydamas dėl jų. Nes jie, taip sakant, nusipirko malonę iš Dievo, įeidami į šį pastatą ir sumurmėdami beprasmiškus žodžius, kurie iš tiesų negali pasiekti Gyvojo Dievo, jeigu nėra tariami iš širdies – jeigu jie neliepsnoja širdies meile.
O jeigu jie liepsnoja širdies meile, tai kam tuomet reikalingi visi tie išoriniai žodžiai ir ritualai? Juk galite ir taip įsiklausyti į savo širdį ir pasiųsti meilę gyvajam Dievui arba gyvojo Dievo pasireiškimui – savo artimui. Ar suvokiate: tai yra mechaniška garbinimo forma, šis vaikščiojimas į išorinį pastatą, išorinių ritualų atlikinėjimas – ir jūs tariamai dabar padarėte tai, ką turėjote padaryti, kad priartėtumėte prie savo išganymo, prie įžengimo į Dievo Karalystę.
O dabar palyginkite tai su tikrąja žinia, kurią skelbiau prieš 2000 metų, ir kurią skelbiu šiandien. Ši žinia yra vidinio kelio į Kristiškumą žinia. Ar matote, kad kiekvienas, kuris yra pasirengęs padaryti tai, ko reikia, kad išlaikytų narystės iniciaciją – ar tai norėdamas tapti žydu, musulmonu ar krikščioniu – kiekvienas, kuris, taip sakant, yra pasiryžęs sumokėti įstojimo mokestį, gali įeiti į tą išorinę Bažnyčią. Ir jie gali įtikinti save, kad darydami išorinius ritualus užsitarnaus malonę iš Dievo.
Jėzus pamokslavo gamtoje
Ką aš pamokslavau, mano mylimieji? Pamokslavau vidinį kelią, gyvąjį kelią, kuriame nieko negalite mechaniškai užsitarnauti, kadangi užsitarnaujate tik pagal savo sąmonės būseną, pagal savo atvirumą, tyrumą ir savo širdies meilę. Nėra jokių galimybių sukčiauti vidiniame kelyje. Nėra jokių galimybių eiti juo mechanišku būdu, kuomet galvojate, kad pakanka atlikti išorinį ritualą. To negana! To niekada nebuvo gana! To niekada nebus gana!
Neįžengsite į Dievo Karalystę, kol nerasite jos savyje. Ir kaip galite ją atrasti? Na, galite atlikinėti išorinius ritualus ir kalbėti maldas dešimt tūkstančių gyvenimų ir vis tiek jos nerasti. Arba galite įžengti į mažo vaiko sąmonę, galite nusileisti į savo širdį ir atverti ją besąlyginei Dievo meilei – lyjančiai ant teisiųjų ir neteisiųjų, kiekvieną sekundę, kiekvieną minutę, kiekvieną valandą, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, 365 dienas per metus ir taip toliau, visą amžinybę. Ar suvokiate, mano mylimieji, kad TAI buvo kelias, kurio aš mokiau? Ėjau į kalvas, nes nenorėjau, kad mano žinia būtų susieta arba užtemdyta, arba įgrūsta į žydų religijos ar bet kurios kitos religijos sukurtą proto dėžutę. Tad kas buvo mano bažnyčia? Ji buvo kalvos, ji buvo nuostabus Galilėjos ežeras, ji buvo mėlynas dangaus skliautas viršuje. Tai buvo mano bažnyčia, mano mylimieji.
Galite pastatyti kokias tik norite bažnyčias ir katedras, ir galite teigti, kad tai yra Kristaus bažnyčia. Bet sakau jums, jeigu ji turi sienas ir lubas, tai nėra mano Bažnyčia. Nėra tokio pastato, kuris galėtų mane sutalpinti, tad kam iš viso mėginti statyti kažkokius pastatus? Nes tas pastatas tegalės išreikšti tai, kaip toli esate nutolę nuo supratimo apie vidinį kelią. Kuo didesnis ir įmantresnis pastatas, tuo labiau demonstruojate savo nutolimą nuo to centrinio širdies taško, kuriame galite pažinti gyvąjį Kristų kaip gyvąją ugnį, degančią jūsų širdyje.
Jėzus negimė pilname Kristiškume
Negi manote, kad stovėjau čia ant šio kalno ir skaičiau iš Šventraščių ar interpretavau Šventraščius? O gal manote, kad stovėjau čionai ir kalbėjau Gyvąjį Žodį, degantį Dvasia kaip girdite jį dabar? Ar jaučiate, mano mylimieji, kad tai buvo gyvoji žinia, kurią daviau? Kodėl, jūsų manymu, jos neužrašiau? Todėl, kad ši žinia niekada nesikartodavo – kaip negalite įbristi į tą pačią upę du kartus. Kaip, jūsų manymu, aš, gyvasis Kristus, būčiau galėjęs du kartus kartoti tą pačią žinią? Ar Palaiminimus kalbėjau tik kartą, o gal kalbėjau juos daug kartų? O galbūt kiekvieną kartą jie buvo vis kitokie, priklausomai nuo vietos ir nuo žmonių sąmonės būsenos, ar net nuo mano paties susiderinimo ir lygmens, į kurį buvau pakilęs kelyje, kuriuo ėjau visą savo gyvenimą.
Tad pamirškite šitą nesąmonę, kad gimiau savo pilname Kristiškume. Tai yra visiškas paklydimas, kaip jums gali atskleisti atidus šventraščių perskaitymas. Kas, jūsų manymu, su manimi vyko 12 ir 30 metų amžiaus tarpsnyje? Ar manote, kad tiesiog padėjau savo tėvui meistrauti dirbtuvėse Nazarete? Ar manote, kad dariau baldus ir padėjau statyti pastatus? O gal manote, kad keliavau į Rytus, šviesdamasis ir mokydamasis dvasinių įvairių misterijų tradicijų, siekdamas visiško vidinio kelio suvokimo, kad grįžęs galėčiau jį skelbti žydams, tiems, kurie galynėjosi su Dievu?
Idant galėčiau galynėtis su jais ir sugluminti juos jų šventraščių žiniose ir jų analitiniame požiūryje. Idant galėčiau išpurtyti juos iš jų proto dėžučių, apversdamas jų proto dėžutes aukštyn kojomis, šoku išpurtydamas juos iš to sustabarėjusio požiūrio. Pamokslavau tiems, kurie turėjo ausis girdėti ir akis matyti. O tiems, kurie buvo įsikibę į savo proto dėžutes, na, su jais nieko nebuvo galima padaryti. Turėjau palikti juos žaidžiančius savo dramose, sukūrusiose tas proto dėžutes, kol baigsis jų laikas, mano mylimieji.
Tie, kurie negerbia Dievo
Kai kurie iš jų iš tiesų žaidė savo dramose, nužudydami gyvąjį Kristų – tie iš Sanhedrino. Būtent jie rezgė sąmokslą mane nužudyti, nes matė pavojų, kad, jeigu toliau pamokslausiu, pritraukdamas penkis tūkstančius žmonių čionai, aštuonis tūkstančius tenai ir du tūkstančius čia, greitai nuteiksiu žmones prieš jų tradiciją. O ką tai reikštų? Tai tiesiog reikštų, kad, jeigu žmonės nustotų bijoti tradicijos, tuomet Sanhedrinas – tų laikų valdžios elitas – prarastų savo valdžią žmonėms. O tam, žinoma, nebuvo galima leisti įvykti, nes jie buvo pilnai įsitikinę, kad jų vadovavimas yra tik pačių žmonių labui. Ir jų labui tikrai nėra sekti tuo, kaip jie sakė, apsišaukėliu Mesiju.
Jie man neturėjo visiškai jokios pagarbos, ir jie taip pat neturėjo jokios pagarbos žmonėms – tačiau ne tik žmonėms, nes pagarbos jie neturėjo ir Dievui. Nes jie negarbino gyvojo Dievo, jie garbino savo pačių susikurtą mirusį dievą, su kuriuo galynėjosi savo praeityje perduotais šventraščiais, su kuriuo galynėjosi per senųjų laikų pranašus, galynėjosi su Gyvuoju Žodžiu, kol jį taip stipriai užkodavo savo tradicija, jog ji taip sustabarėjo, kad tie, kurie ja sekė, nedrįso išeiti iš tos proto dėžutės, net nedrįso ateiti manęs paklausyti ir pamatyti, ar negalėtų jie būti išgydyti nuo kažkokios ligos per gyvąją Dvasios galią, tekančią per mane.
Šie taip vadinami žmonių sergėtojai, Dievo atstovai, jie buvo tie, kurie patys apsiskelbė žmonių vadais. Jie buvo akli aklųjų vadai, kaip ir šiandien juos matote bažnyčiose, mečetėse, sinagogose, politinėse partijose, finansiniame elite, mokslo elite visame pasaulyje. Matote juos – aklus vadus, mano mylimieji.
Tačiau, kaip kalbėjau Jeruzalėje, jų dienos artėja į pabaigą. Nes, kai Kristaus būtybės pakils ir pripažins savo Kristiškumą, drįsdamos jį išreikšti kaip Gyvąjį Žodį, nebūtinai kalbamą kaip diktavimą, kaip jį girdite šiuo metu, bet kalbamą iš širdies, kad ir kokiame kontekste būtumėte pašaukti kalbėti, priklausomai nuo savo kilmės, nuo savo patyrimo, nuo savo išmanymo ar net nuo savo ugnies širdyje, pakildami virš šios sunkios naštos, kuri jums buvo primesta per tą ar aną tradiciją, ir tuomet pradėsite matyti pokyčius, pradėsite matyti, kaip pasaulis pradės švisti, žmonių protai ir širdys atsivers.
Daugelis atėjo ieškoti trūkumų Jėzuje
Pamąstykite, kiek mažai žmonių iš tiesų gyveno šioje vietovėje prieš 2000 metų, ir tuomet pamąstykite, koks iš tiesų tai buvo stebuklas, kad penki tūkstančiai žmonių susirinkdavo paklausyti šio pamokslautojo, kurį kai kurie laikė Mesiju, bet daugelis laikė šarlatanu. Ir jie ateidavo tik iš smalsumo, tikėdamiesi pagauti mane padarant kažkokią klaidą, kurią tuomet galėtų panaudoti prieš mane. Ir žinote, kad, nors buvau Gyvuoju Kristumi įsikūnijime, ar žinote, kas nutikdavo, kai žmonės ateidavo su savo asmeninėmis dramomis, savo proto dėžutėmis, siekdami primesti savo dramas, siekdami projektuoti savo įvaizdžius ant manęs? Ar žinote, kad didžioji jų dalis visada sugebėdavo atrasti kažkokią mažytę smulkmeną, kuria pasinaudoję galėjo mane nuteisti ir tarti: „O ne, tai negali būti Mesijas. Gyvasis Kristus taip nekalbėtų, jis taip nesireikštų, jis šitaip nežiūrėtų, jis šitaip nesielgtų.“ Bet kokia mažyte smulkmena, kurią tik galėjo atrasti, jie galėjo pasinaudoti, kad mane atstumtų.
Tas pats cirkas vyksta ir šiandien, su tais, kurie atranda mano svetainę. Vėlgi, jeigu ateisite vien tam, kad projektuotumėte ir atstumtumėte, visada galėsite atrasti kažką, kas patvirtins jūsų troškimą atstumti. Eikite ramybėje, jeigu to norite. Eikite ramybėje, nes aš, Gyvasis Kristus, nieko negaliu dėl jūsų padaryti. Eikite ir laidokite savo mirusias doktrinas, savo mirusius įvaizdžius, savo mirusias proto dėžutes, savo mirusias asmenines dramas. Eikite ir laidokite jas bažnyčios kieme, kurį jums paruošė akli vadai, sugebėję jums primesti savo epines dramas, kuomet manote privalantys pasilikti jų apibrėžtose ribose, jų sukurtose proto dėžutėse. Mano Mylimieji, nėra tokios proto dėžutės, kurią galėtumėte sukurti, kuri sugebėtų mane išlaikyti. Nes jeigu nesuprantate, kad atėjau sudaužyti į šipulius visų proto dėžučių, kokios tik galėtų būti sukurtos, tuomet neturite nė menkiausio supratimo, kas yra gyvasis Kristus.
Jėzus ir jo moteriškasis polius
Kai vaikščiojau šia Žeme, šiomis Galilėjos kalvomis, didžiąją laiko dalį mane lydėjo mano mylima palydovė, Marija Magdalena. Anais laikais mes užėmėme dvasinę tarnystę, vadinamą Dviejų Liudytojų vardu – tų, kurie įkūnija, tų, kurie saugo tą Kristaus Liepsną vyriškajame ir moteriškajame poliuje. Ir įžengdami į vienybę, į vienovę ir harmoniją, jie gali užimti tą dvasinę tarnystę. Kai vaikščiojau šia žeme, daugelis kritiškai žiūrėjo į mano santykius su Marija Magdalena, kadangi mes nebuvome vedę, tačiau visais atžvilgiais buvome partneriai. Ir net ir tuo jie naudojosi kaip pretekstu atstumti mane, nes aš nesilaikiau jų tradicijos. Neieškojau žmogaus pritarimo, ieškojau tik Dievo pritarimo.
Priežastis, dėl kurios Marija ir aš buvome partneriais anais laikais, buvo ta, kad žinojome, per Dvasios galią, jog mūsų vienovė yra būtina mano misijos pusiausvyrai išsaugoti, nes nebūčiau galėjęs įvykdyti šios misijos be vienovės su moteriškuoju poliumi, su ta dieviškąja palydove, kuri buvo sukurta, kai buvo sukurtas mano gyvybės srautas. Negalėjome leisti, kad kas nors Žemėje tam sutrukdytų, kai susitikome fizinėje plotmėje. Egzistavo būtinybė viską paleisti, viską palikti, kad ir kaip tai būtų atrodę žmonių akyse, kurie į tai žiūrėjo per savo asmenines ir epines dramas, per savo tradiciją, ir, galėčiau sakyti, griežtai mus teisė.
Tai nėra užrašyta evangelijose, tačiau Marija Magdalena buvo ištekėjusi, kai susitiko mane, ir ji paliko savo vyrą, kad galėtų manimi sekti. Ji negalėjo oficialiai išsiskirti, ir todėl mes negalėjome susituokti, ir būtent dėl to daugelis mus teisė ir smerkė. Tačiau žinojome, kad per tuos trejus metus turime išpildyti aukštesnį tikslą, kurį turėjau atlikti toje vietoje šiai misijai. Tad negalėjome leisti žmonėms perskirti to, ką Dievas iš pat pradžių sujungė. Tokia iš tiesų yra realybė, mano mylimieji.
Kai atsiveria dvasinė galimybė tarnystei, ir atsiranda tų, kurie gali išpildyti šią tarnystę, na tai tuomet, jeigu yra tam pasiryžę, jie turi paimti plūgą į rankas ir nesižvalgyti atgalios. Nes jeigu pažvelgs atgalios, gali būti vėl įtraukti į senąsias tendencijas ir dramas, tad jie nepaliauja žvelgti aukštyn į mane, gyvąjį Kristų, jums visiems sakantį: „O kas gi tau, tu sek manimi.“ Palikite mirusiems laidoti savo numirėlius. Kopkite su manimi ant atsimainymų kalno, ant kurio patirsite atsimainymą ir net patys savęs neatpažinsite, kokiais buvote vakar, ar prieš metus ar prieš dešimt metų.
Tai yra pasiūlymas, kurį duodu visiems, norintiems būti gyvojo Kristaus mokiniais šiame amžiuje, tiems, kurie žino atėję į įsikūnijimą tam, kad įkūnytų tą Kristiškumą, būdami vienu iš dešimties tūkstančių, būdami vienu iš milijonų. Nesižvalgykite atgalios; žvelkite pirmyn. Imkite į rankas plūgą, kurį jau įstačiau į vagą, kuris jau pradėjo judėti, vagodamas laukus, atskirdamas tikrą nuo netikro. Ir kai susidursite su neišvengiama iš kitų žmonių ateinančia trauka, tuomet ieškokite manęs savo širdyje, užmegzkite ryšį su manimi savo širdyje ir tarkite: „O Jėzau, bet kas gi man tai; aš seksiu paskui tave.“ Ir pajusite grįžtamąjį ryšį, man siunčiant besąlyginę savo širdies meilę į jūsų širdies čakrą, kuri dar karščiau įpūs joje jau degančią ugnį – idant galėtumėte dar ryškiau ją pajusti ir galėtumėte žinoti, kad tai yra tikroji Betliejaus žvaigždė, vedanti į Kristaus gimimo vietą.
Sekite širdies ugnimi
Vėlgi, ne kaip išorinis simbolis, bet kaip vidinė širdies ugnis, deganti vis skaisčiau, kiekvieną kartą jums pasirinkus palikti tai, kas yra mažiau, ir eiti link to, kas yra daugiau. Nes AŠ ESU DAUGIAU. AŠ ESU amžinai DAUGIAU. AŠ ESU DAUGIAU kiekvieną sekundę, kiekvieną akimirką, kiekvieną mirksnį. AŠ ESU DAUGIAU, ir todėl galite naudotis tuo kaip kelrode žvaigžde, tirdami save, savo idėjas, savo įsitikinimus, savo mintis, savo svarstymus, ar turėtumėte tai daryti, ar neturėtumėte to daryti. Jeigu pasirinkimo galimybė neveda jūsų į tą DAUGIAU būseną, neveda jūsų aukštyn kelyje, tuomet tai nėra tai, kuo turėtumėte sekti. Tai nėra optimalus dalykas, kurį turėtumėte daryti.
Darykite tai, kas jus veda link DAUGIAU, ir niekada iš akių neišleisite manęs. Neprarasite savo ryšio su manimi. Tačiau, vos tik pradėsite grimzti į tai, kas patogu, iš karto imsite skęsti vandenyje. Ir nors galiu ištiesti jums savo ranką, kaip ištiesiau ją Petrui, jeigu jos nesugriebsite, negalėsiu jūsų ištraukti. Nes jūs patys save turite ištraukti, ieškodami rąsto savo akyje, ieškodami dramos, ieškodami ego, atrasdami visus tuos subtilius būdus, kuriais buvote įvilioti priimti kažkokią žmonių sukurtą proto dėžutę, užuot priėmę Gyvąją Gyvojo Kristaus Tiesą.
Gyvenimas yra džiaugsmas
Mano Mylimieji, gyvenimas yra džiaugsmas. Gyvenimas yra džiaugsmas! Savimonė yra didžiausias džiaugsmas, kuria jus apdovanojo besąlygiškai mylintis Kūrėjas, kuris tenori, kad jūs būtumėte viskuo, kuo yra Kūrėjas, ir netgi daugiau – ir todėl galėjo tai padaryti, tik suteikdamas jums savimonės dovaną. Puikiai žinau, kad savimonę galima laikyti prakeiksmu, ir daugelis ją laiko prakeiksmu, ir tai yra tiesa, kurią Buda išreiškė žodžiais, kad gyvenimas yra kančia, kai į jį yra žvelgiama per dualizmo filtrą.
Palaiminti esate jūs, kurie žinote skirtumą tarp vidinio kelio ir išorinio, mechaniško kelio. Palaiminti esate jūs, kurie suvokiate, kad gyvasis Kristus yra daugiau už visus žmonių sukurtus įvaizdžius, bažnyčias, doktrinas ar ritualus. Palaiminti esate jūs, kurie ieškote gyvojo Kristaus, drįsdami pakilti virš visų išorinių simbolių. Palaiminti esate jūs, kurie suvokiate, kad sekti Kristumi nereiškia sekti išoriniu kažkieno nustatytu keliu ar ritualu. Palaiminti esate jūs, kurie suvokiate, kad sekti Kristumi reiškia eiti vidun, kelti savo sąmonę, kasdien keisti savo sąmonę, kasdien leisti mirti senajai sąmonei, nusimetant senąjį žmogų ir apsivelkant naująjį žmogų, dvasiškai atgimstant Kristuje, tampant nauju žmogumi Kristuje kiekvieną dieną.
Palaiminti esate jūs, kurie drįstate ieškoti rąsto savo akyje ir suvokti, kad šis rąstas yra jūsų pačių proto dėžutė, jūsų įsitikinimai ir pasaulėžiūra, ir kad būtent jie ir laiko jus įkalintus nedideliame kalėjime, proto kalėjime, peržengiančiame visų fizinių kalėjimų ribas. Palaiminti esate jūs, kurie žinote, kad jūsų proto dėžutės durys nėra užrakintos, nes tai tėra jūsų įsitikinimai, ir jūsų pačių nenoras pažvelgti į tuos įsitikinimus ir pamatyti jų netikrumą. Palaiminti esate jūs, kurie esate pasiruošę ieškoti Gyvojo Kristaus tiesos, sudaužysiančios iliuzijas, dėl kurių jums atrodo, kad neturėtumėte, ar kad jums nereikia palikti tos proto dėžutės.
Palaiminti esate jūs, kurie ryžtatės prašyti gyvojo Kristaus apnuoginti tą rąstą jūsų akyje, kuris neleidžia jums pamatyti iliuzijų, sudarančių tą jūsų proto dėžutę. Palaiminti esate jūs, kurie žinote, kad galite bet kurią akimirką atgimti, priimdami besąlyginę gyvojo Kristaus meilę, leisdami šiai meilei užpildyti savo širdį ir esybę, idant joje nebeliktų vietos tamsai ir šešėliams. Palaiminti esate jūs, kurie žinote, kad turite teisę, turite įgaliojimus, turite gebėjimą atverti savo širdį ir protą gyvajam Kristui gimti savo širdyje.
Ir galite tai padaryti bet kurią akimirką. Jums nereikia laukti kažkokio magiško laiko, kažkokio magiškos astrologinės konfigūracijos ar tinkamo žvaigždžių išsidėstymo. Jums nieko nereikia laukti išorėje, nes galite tai padaryti bet kurią akimirką, kai nuspręsite, kad dabar yra priimtinas laikas. Nes aš esu už laiko ribų. Aš esu už erdvės ribų. Esu su jumis amžinai.
Ar suvokiate vidinę šio teiginio prasmę? Dievo karalystė yra jumyse. Dievo karalystė yra arti. Aš esu su jumis amžinai. Mąstykite apie tai. Mąstykite apie tai, ir tuomet ieškokite mano Dvasios, Gyvojo Kristaus Dvasios. Pakvieskite mane į savo širdį – ne paskutinei vakarienei, bet niekada nesibaigiančiai vakarienei, per kurią valgytumėte gyvybės duoną kiekvieną dieną, per kurią gertumėte Kristaus kraują kiekvieną dieną kaip Gyvąją Dvasią, kuria AŠ ESU.
Tai yra mano Dvasia, kuri yra dėl jūsų padalijama Gyvojo žodžio pavidalu. Imkite, valgykite jos visi, bet žinokite, kad niekada negalėsite jos visos suvalgyti, nes ji yra beribė. Visada egzistuoja DAUGIAU, ir esu pasiruošęs duoti jums šį daugiau be pabaigos. Tai yra mano pažadas tiems, kurie ryšis sekti paskui mane į gyvenimą, palikdami tai, kas iš mirties. GYVENIMAS AŠ ESU. AŠ ESU Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Ir kol aš esu pasaulyje – per tuos, kurie yra įsikūnijime, per tuos, kurie yra pasiruošę leisti Kristaus dvasiai gimti jų širdyse – AŠ ESU pasaulio šviesa.
Tad aš esu šviesa per tuos, kurie esate tikrieji vidinio Kristaus pasekėjai. Ir aš esu šviesa per dešimtį tūkstančių ir milijonus daugiau, ir būsiu daugiau šia šviesa, jums išdrįsus pripažinti, kad jūs taip pat esate daugiau šios šviesos. Tad su beribiu dėkingumu, užsklendžiu jus begalinėje pakylėtosios mokytojos Magdos širdyje, pakylėtojo mokytojo Jėzaus širdyje. Mes, kurie esame tikrieji liudininkai viršuje, užsklendžiame jus savo meilėje. Tebūnie taip. Tebūnie taip, nes tai yra baigta, tai yra užsklęsta, mano mylimieji, ir gyvojo žodžio niekada nenumarins miręs žodis, miręs ritualas ar mirę akmenys. [Mokytojas giliai įkvepia.]
Paskirkite šiek tiek laiko, mano mylimieji, kiekvieną rytą sutelkti dėmesį į savo kvėpavimą. Įkvėpkite ir žinokite, kad įkvepiate Gyvojo Kristaus Dvasią. Ir tuomet iškvėpkite ir matykite, kaip ši gyvoji Dvasia yra iškvepiama per jus visai gyvybei Žemėje. Tad esu taip arti prie jūsų kaip jūsų kvėpavimas. Prisiminkite mane. Prisiminkite mane kasdien, nes esu su jumis amžinai.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com