Aš, Jėzus, patraukiu savo šviesą iš krikščionybės

TEMOS: Kristaus neigimo kelias – Puolusi sąmonė katalikų bažnyčioje – Jokia organizacija negali pagauti Dvasios – Kristui nėra vietos bažnyčioje – Bažnyčia yra paremta stabmeldyste – Vyraujančios krikščionybės padaro teismas – Apnuoginkite krikščionybės veidmainystę – Jėzus nedavė Petrui raktų į karalystę – Nėra šventosios vietos Žemėje – Jėzaus iššūkis žmonijai – Troškimas žinoti, kol nesate pamatę – Nuolatinis atidavimas – Struktūros jūsų prote

Pakylėtasis Mokytojas Jėzus, 2010 Vasario 11 d. per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas Švento Petro bazilikoje.


Pasitrauk nuo manęs, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių. Tai yra žodžiai, kuriuos pasakiau Petrui tą lemtingąją dieną, kai jis nuėjo keliu, tapusiu katalikų bažnyčios keliu – o per katalikų bažnyčią, ir visos krikščionybės keliu.

Kristaus neigimo kelias

Ir šis kelias yra tai, kad naudojatės savo įgimtu gebėjimu atpažinti Kristų – atpažinti, kad Kristus arba tie, kurie turi Dvasios šviesą, kažkuo išsiskiria iš kitų – tačiau nenorite leisti jiems ištraukti jūsų iš savo proto dėžutės. Norite kad jie – norite, kad Gyvasis Kristus – ateitų į jūsų proto dėžutę ir jai paklustų, patvirtindamas šią dėžutę su visais joje esančiais įsitikinimais, visais proto įvaizdžiais, stabmeldiškais įvaizdžiais, visais stabais, kuriuos susikūrėte per savo troškimą vengti prisiimti atsakomybę už save ir keisti savo gyvenimą, imant sekti Kristumi.

Nes nenorite leisti tam senajam tapatumui mirti ir atgimti iš naujo. Nenorite palikti to senojo tapatumo ir sekti Kristumi į nežinią, kurioje kurį laiką – sekundės mirksnį – atrodys, jog nebeturite jokio tapatumo, nes leidote jam mirti. Ir iš tiesų taip ir bus, nes privalote leisti tam, kas sena, mirti, idant tai, kas nauja, galėtų atgimti iš Dvasios. Toks yra įstatymas, toks yra amžinasis įstatymas, su kuriuo susidūrė kiekvienas, kuris kada nors pakilo. Privalote paleisti tai, kas sena, nežinodami, ar beturėsite kokią nors savimonę už to paleidimo taško. Nežinodami, kaip tai atrodys, nežinodami, ar pateksite į dangų, ar į pragarą – ar kad ir ką įsivaizduotumėte, kas gali įvykti, atidavus tą mirtingąjį aš, kurį sudievinote, kurį garbinate kaip stabą, ir kurį pavertėte stabmeldišku įvaizdžiu, pastatytu į Dievo vietą.

Ir tai yra iniciacija, kurios neišlaikė Petras, ir jis neišlaikė jos iki pačios savo gyvenimo pabaigos, kaip jos nėra išlaikęs ir iki pat šių dienų. Ir būtent dėl to Petro gyvybės srautas nėra pakilęs. Tačiau, tiesą sakant, Petras nėra vienintelis iš mano artimiausio rato mokinių, kuris nepakilo. Nes realybė yra tokia, kad du trečdaliai tarp jų buvo tarp pirmųjų puolusių angelų, nupuolusių toje pirmojoje sferoje, kurie savo nuopolį tęsė ir toliau, kol galiausiai atsidūrė šioje sferoje, čia, Žemės planetoje. Jie čia buvo surinkti per labai ilgą laiką, jie buvo surinkti drauge įsikūnijimas po įsikūnijimo, ir aš nusileidau jiems suteikti tą paskutinę galimybę pripažinti Kristų arba išsiginti Kristaus. Ir jie visi išsigynė Kristaus, išskyrus vieną, kuris dabar yra pakylėjimo procese. Kuris iš jų tai yra, nėra svarbu. Tačiau noriu duoti jums šį suvokimą – kad net ir nuopolį inicijavusiems angelams yra įmanoma pakilti virš šio puolusio tapatumo jausmo – jei tik jie yra pasiryžę leisti jam mirti. O jeigu jie nenori leisti jam mirti, na tai tuomet jie ir toliau grims žemyn į sūkurį, kol galiausiai jų gyvenimas baigsis antrojoje mirtyje, pasibaigus jiems duotai galimybei.

Puolusi sąmonė katalikų bažnyčioje

O tai, mano mylimieji, būtent ir yra ta sąmonė, kuria yra persisunkusi katalikų bažnyčia. Nes puolusios būtybės, kurios sudaro netikrą hierarchiją šioje Žemėje, labai greitai – kai pamatė, kad krikščionybės jiems nepavyks išnaikinti ir ji pati neišmirs – jos labai greitai pritaikė savo senąją aksiomą: „Jeigu negalite jų nugalėti, prisijunkite prie jų.“

Ir jos prisijungė prie krikščionybės religijos labai anksti, ir mėgino daryti jai įtaką ir ją iškraipyti, įdiegdamos į ją nuodingas idėjas. Ir šios nuodingos idėjos nuvedė krikščionybę – labai subtiliais ir regimai nesusijusiais būdais – į žemyn traukiantį sūkurį, sukūrusį tai, ką jūs matote priešais save, šią Šventojo Petro Katedrą, šią Šventojo Petro Baziliką, šį monumentą mirties sąmonei, prasidėjusiai nuo Petro, ir atėjusiai iki pat šių dienų. Nes tokia yra tiesa už apaštalinės įpėdinystės, kuria katalikai taip didžiuojasi.

Tiesa ta, kad dalykas, kurį jie išsaugojo iš Petro, būtent ir yra Petro sąmonė, mirties sąmonė, ir jie ją išsaugojo nenutrūkstama grandine. O kodėl tai yra nenutrūkstama grandinė? Todėl, kad tiktai tai, kas yra iš mirties sąmonės, gali būti išlaikyta nenutrūkstama grandine fizinėje plotmėje, kai tuo tarpu Dvasia negali būti išlaikyta nenutrūkstama grandine – nes Šventoji Dvasia pučia ten, kur nori. Jos neįmanoma uždaryti į kokią nors sistemą, į proto dėžutę, į tam tikrą struktūrą, į bažnyčią ar organizaciją. Dvasia negali turėti nenutrūkstamos grandinės, nes kai kurie Dvasią turės tik kurį laiką. Kiti ją turės visą gyvenimą, tačiau jiems išėjus, kur Dvasia nusileis po to, kas bus atviri Dvasios tekėjimui?

Jokia organizacija negali pagauti Dvasios

Ir tai iš tiesų yra klausimas, ir būtent dėl to galite matyti, kad yra visiškai neįmanoma turėti organizaciją, kuri turėtų nenutrūkstamą Dvasios tekėjimą. To pasiekti paprasčiausiai yra neįmanoma, nes, kai įkuriate organizaciją, ir kai ši organizacija pasiekia tam tikrą dydį ir sudėtingumą, yra neišvengiama, kad žmonės, kurie tą organizaciją sukūrė, jie bus sukūrę gyvą būtybę, gyvą padarą. Ir šis padaras sieks išsaugoti save, sieks išgyventi. Ir todėl jis naudosis jį sukūrusia išorine organizacija, kad save išmaitintų.

Ir jeigu žmonės organizacijoje nenorės leisti savo mirtingajam tapatumui mirti, netgi regimai leisdami organizacijai mirti – idant ji galėtų būti nuolatinio atgimimo procese – na tai tuomet jie pasiduos šiam padarui, pasiduos jo troškimui išsaugoti savo tęstinumą. Nes jis iš tiesų neturi jokios tikrovės Dvasioje, ir todėl privalo siekti nemirtingumo fizinėje oktavoje, priversdamas žmones jį garbinti, garbinti padarą, užuot garbinus gyvąjį Kristų – kuriam nereikalingas garbinimas, bet kuriam tiesiog reikia, kad jūs taptumėte viena su manimi.

Man nereikalingas garbinimas. Man reikalingi tie, kurie nori būti viena su manimi nuolatiniame atgimime, nuolatinėje savitranscendencijoje. Tačiau tie, kurie nenori savęs transcenduoti, kurie nenori leisti senajam aš mirti, jie nori turėti tęstinumą fizinėje oktavoje struktūros, organizacijos, bažnyčios pavidalu. Ir būtent tą jūs ir matote šiame mirusių popiežių mauzoliejuje, kuriuose nėra nė krislelio Dvasios, nes jie neturi nė menkiausio supratimo, kas aš esu ir dėl ko atėjau į šią Žemę. Jie viską iškraipė, kam aš atstovavau, kam atstovauju šiandien. Čia nėra absoliučiai nieko, kas vibruotų su to, kas aš esu, realybe.

Kristui nėra vietos bažnyčioje

Šis pasiuntinys, čia vaikščiodamas, staiga suvokė, kad šioje vietoje beveik nėra nė paveikslų su manimi, tačiau net ir tie paveikslai su manimi, kuriuos galite čia atrasti, iš tiesų nevaizduoja manęs. Ir jam čia bevaikščiojant, jis galiausiai pastebėjo saulės spindulį, šviečiantį pro langą, ir suvokė, kad tai yra vienintelė tikra čia esanti dvasinė šviesa – ateinanti iš už šios struktūros ribų, kurioje nėra jokios gyvybės, kurioje nėra jokios Dvasios – nes joje nėra vietos man.

Nėra vietos man toje struktūroje, toje organizacijoje – nėra man joje vietos. Ir nors daugelis čia ateinančių žmonių turi didelį pasišventimą man savo širdyse, jų pasišventimas yra taip stipriai paveiktas šios katalikų bažnyčios – ir kitų vyraujančios srovės krikščioniškų bažnyčių – sukurtų stabmeldiškų įvaizdžių, kad jie iš tiesų neturi vietos Gyvajam Kristui. Vietos jie teturi mirusiam Kristui, atitinkančiam jų įvaizdį. Ir jeigu aš šio įvaizdžio neatitikčiau, jie akimirksniu nuo manęs nusigręžtų. Jie pasitrauktų nuo manęs, jie mane vadintų velniu, kaip žmonės tai darė, kai vaikščiojau šia Žeme ir kaip rašto aiškintojai ir fariziejai sakė, kad esu netikras pranašas, ar kad esu iš velnio. Tad jie tą patį dalyką sakytų ir čia, jeigu leisčiau šiam pasiuntiniui atsistoti ir sukurti spektaklį. Jie akimirksniu atstumtų Gyvąją Dvasią, tekančią per kažkurį žmogų, nes nenori pripažinti, kad kiekvienas gali turėti Gyvąją Dvasią, nes jie mano, kad Dvasia buvo įkalinta, uždaryta į narvą šioje struktūroje, ir kad ji teka tik per šį vieną žmogų – popiežių.

Bet tik pažvelkite į jį ir į pamokslą, kurį jis kalbėjo šį rytą, ir į jo laikytas mišias. Ar yra nors trupinėlis Gyvosios Dvasios šiame vyre? Sakau jums „ne,“ jame nėra nė menkiausios kibirkšties, nė menkiausios gyvybės kibirkšties, mano mylimieji. Jame nėra nė menkiausio noro tekėti su Gyvenimo Upe, su gyvenimo džiaugsmu. Matote tik nubaltintą antkapį, kuris išorėje atrodo gražiai, su visa ta prabanga ir iškilmėmis, kurias galite atrasti struktūroje, tačiau jo viduje nėra jokios realybės – jis pilnas mirusiųjų kaulų. Mirusiųjų kaulų, kurie čia yra saugomi kaip buvusių popiežių mirę kaulai.

Bažnyčia yra paremta stabmeldyste

Mano mylimieji, negi rimtai tikite, kad pamokslautojas, kuris klajojo po Galilėjos kalvas – kuris pasitraukė į Galilėjos kalvas tam, kad ištrūktų iš žydų religijos proto dėžučių – negi rimtai tikite, kad aš būčiau norėjęs, jog jie sukurtų proto dėžutę iš religijos, kurią atėjau įkurti, sukurdami tokią struktūrą kaip ši, neturinčią savyje absoliučiai jokios realybės? Čia nėra nieko, kas nuvestų jūsų mintis, jūsų širdį, link Dievo. Ji tenuveda jus prie žmonių sukurto įvaizdžio, stabmeldiško įvaizdžio, stabo.

Ir būtent tai ir yra esminė už šios struktūros slypinčios sąmonės idėja – sukurti kažką, kas užvaldytų jūsų dėmesį čia Žemėje, duotų jums ritualą, duotų jums struktūrą, kuri atitrauktų jūsų dėmesį – nuo ko? Nuo vieno dalyko, kuriame galite atrasti Dievo Karalystę, tą Dievo karalystę, kuri yra jumyse, jūsų pačių širdyse, kur jums nėra leidžiama eiti. Nes tariamai privalote laikytis visų tų išorinės struktūros taisyklių, kurios yra nustatytos šios organizacijos, teigiančios, jog yra vienintelė tikra bažnyčia, atstovaujanti mane Žemėje. Tačiau ji teatstovauja žmonių nenorą atiduoti savo žmogišką gyvenimą į Kristaus realybę. Jie mėgina išsaugoti savo gyvybę; ir nenori atiduoti savo gyvybės dėl manęs. Ir todėl, kaip sakiau anksčiau, tie, kurie išsižadės manęs prieš žmones, tų aš turėsiu išsižadėti prieš tėvą.

Ne tai, kad aš jų išsižadu, ar kad noriu jų išsižadėti, tiesiog yra taip, kad tie, kurie neįsisavino Kristaus šviesos – nepaliko ego ir žmogiškos sąmonės – na tai tie negalės įžengti pro duris į pakylėjimą. Nes jie negali palikti savo stabmeldiškų įvaizdžių, savo mirtingojo savasties jausmo, kurį, jų manymu, galima kaip nors ištobulinti, ar kad jis buvo kažkaip ištobulintas mano fizinio kūno paaukojimu ant kryžiaus prieš 2000 metų. Kaip kas nors gali atrasti kažkokį logiškumą šioje nesąmonėje yra didelė mįslė, kurios net ir man nesiseka įminti, nors puikiai išmanau žmogiško proto gebėjimus, dualistinės sąmonės gebėjimus, sugebančios net ir didžiausią nesąmonę paversti sąmone.

Ir vis dėlto, belieka tik klausti savęs, kada pabus pakankamas skaičius žmonių ir pareikalaus pokyčių, atsisakydami toliau tikėti šiomis pasenusiomis doktrinomis ir dogmomis – ir galiausiai tars: Sugrįžkime ir pažvelkime, iš kur visa tai atėjo, pažvelkime į žmones, kurie sugebėjo prastumti šias nuodingas idėjas į krikščionių bažnyčią. O tuomet, naudokimės savo Kristaus įžvalgumu ir savo širdimis, idant nuspręstumėme, kas yra harmonijoje su Kristaus vizija, o kas nėra. Ir tuomet nuspręskime išrauti tai, kas netikra, tai, kas nederi su mano misijos ir vizijos realybe.

Vyraujančios krikščionybės padaro teismas

Tad sakau jums – aš, Jėzus, gyvasis Kristus – pakeliu šio pasiuntinio dešinę ranką, įteikdamas jam Surijos skeptrą, atnešiantį absoliutų ir galutinį tradicinės krikščionybės ir katalikų bažnyčios padaro teismą. To padaro, kuris užgimė dar net prieš Petrą, nes jis jį garbino daugybę įsikūnijimų, dar prieš susitikdamas su manimi kūne. Ir jis vis dar jį tebegarbina ir šiandien, atsisakydamas jį paleisti. Mano mylimieji, šis padaras gavo galą šiandien.

Žinoma, jį beveik akimirksniu iš naujo atkurs tie, kurie negali, nenori paleisti. Tačiau momentumas, kuris buvo surinktas per šiuos praėjusius 2000 metų, šis momentumas dabar yra miręs – šią pat akimirką; jo nebėra. Ir todėl, žmonės gauna šansą pradėti iš naujo, gauną naują baltą popieriaus lapą, ant kurio jie dabar turės rašyti. Ir kiekvienas čia esantis, kiekvienas iš daugiau kaip milijardo žmonių, vadinančių save katalikais – ir daugybės milijonų kitų, kurie teigia išpažįstantys kitą vyraujančią religiją – na, jie pajus tai šią akimirką vidiniuose lygmenyse, nors dauguma jų nenorės to pripažinti sąmoningai. Jie pajus, kad įvyko pokytis, kad baigėsi ciklas. Nes tai yra 2010 metai, žymintys Žuvų amžiaus pabaigą ir Vandenio amžiaus pradžią.

Ir todėl sakau jums, aš, Jėzus, patraukiu savo šviesą, tą šviesą, kuri leido tokiai daugybei krikščionių per šiuos praėjusius 2000 metų vadinti save krikščioniais, tuo pat metu garbinant antikristo stabus. Šis šydas, ši dispensacija dabar yra nutraukiama. Aš leidau tam vykti, nes norėjau suteikti žmonėms kuo daugiau laiko išsiugdyti vidinį įžvalgumą, savo širdyse, kuris leistų jiems atpažinti Kristaus realybę savyje. Tačiau nebegaliu ilgiau tęsti šios dispensacijos, ir todėl ji privalo būti nutraukta, ir žmonės privalės stovėti vieni, su savo pačių momentumu, negaudami iš manęs jokios šviesos, jokios malonės, juos prieš tai palaikiusios. Ir todėl, jie turės susidurti su savo pačių karma, su savo pačių mintimis, savo pačių stabais, savo pačių dualistiniais įvaizdžiais, kuriuos nuolatos projektuoja ant Materijos šviesos, tuo būdu projektuodami ant savęs, savo išorinių protų, savo fizinių kūnų.

Apnuoginkite krikščionybės veidmainystę

Ir nuo šios dienos jie gaus su visu tuo susidurti, nes aš nebenešiu pasaulio „nuodėmių,“ nebenešiu pasaulio stabmeldiškų įvaizdžių ir nebeleisiu tolesnio jų egzistavimo. Aš, Jėzus, patraukiu savo šviesą ir paramą iš krikščionybės. Jie nebeteks galimybės slėptis po gerų krikščionių kauke, nepildydami mano prieš 2000 metų duotų priesaikų. Šiai veidmainystei nebebus leidžiama toliau tęstis.

Tad aš dabar patraukiau savo šviesą. Ir metu iššūkį visiems tiems, kurie nori būti Vandenio amžiaus dalimi, pakilti ir viešai visa tai apnuoginti. Apnuoginkite tai savo kalboje, savo prašymais, savo gyvu pavyzdžiu. Apnuoginkite tradicinės krikščionybės veidmainiškumą ir paklydimą, apnuoginkite tuščią jos kiautą. Tai yra ne vieno žmogaus darbas, nes nenoriu, kad kuris nors vienas žmogus išsiskirtų iš visų. Tai yra Vandenio Amžius, tai yra Šventosios Dvasios amžius, tai yra bendruomenės amžius, kuomet į priekį turi išeiti daugelis ir turi ryžtis suvaidinti savo rolę, kad ir kaip į juos pažiūrėtų kiti žmonės.

Pademonstruokite, kad egzistuoja būdas pakilti virš dualizmo, pademonstruokite, kad egzistuoja būdas peržengti dualistinį požiūrį į dvasingumą ir religiją. Ne ta prasme, kad padarytumėte iš savęs spektaklį; jums tiesiog reikia pademonstruoti, kad egzistuoja geresnis kelias. Egzistuoja kelias eiti prie Dievo, eiti prie Kristaus, eiti prie dvasingumo, ir šis kelias nėra rimtas, nėra pilnas veidmainiško požiūrio, verčiančio jus dėvėti šitą ištįsusį veidą, kai esate religinėje aplinkoje. Eikite prie dvasingumo per liepsną, kurią atėjau atnešti į šią Žemę, Gyvojo Džiaugsmo liepsną, per Gyvojo Džiaugsmo liepsną, kuri AŠ ESU.

Pažvelkite į šią vietą, pažiūrėkite į šią vietą – ar yra čia bent kiek džiaugsmo? Ne, nes ji yra paremta sąmone, kad esate nusidėjėliai, kad turėtumėte jaustis kaltais ir kad religija yra prievolė, o ne džiaugsmas. Išmeskite šią sąmonę ir kas liks? Iš daugiau kaip milijardo katalikų šiame pasaulyje, jeigu jie neturėtų pragaro arba skaistyklos baimės, jeigu neturėtų jausmo, kad yra nusidėjėliai, jeigu nejaustų kaltės, kas juos gintų eiti į savo bažnyčias? Kas juos gintų į jas eiti, aš sakau? Niekas, nes jie suvoktų, kad be nuodėmių ir kaltės ir baimės naštos, išorinė bažnyčia jiems nebūtų reikalinga, ir jie galėtų laikytis mano priesako, eiti į savo kambarėlį, į savo širdį, ir melstis. Ir todėl, jie galėtų atrasti mane, Gyvąjį Kristų, savo širdyje.

Jėzus nedavė Petrui raktų į karalystę

Nes iš tiesų, mano mylimieji, Dievo karalystė nėra katalikų bažnyčiose, ir ji nėra jokiose kitose bažnyčiose. Dievo karalystė yra jumyse, ir būtent dėl to tai yra toks paklydimas, kad aš tariamai daviau Dievo karalystės raktus šventam Petrui. Ne, aš nedaviau raktų Petrui; daviau raktus sąmonei, su kuria tai tampa įmanoma, kad visi žmonės turi potencialą atpažinti gyvąjį Kristų ir turi potencialą suvokti, kad egzistuoja realybė už jūsų proto dėžutės ribų.

Ir tai yra raktas į karalystę, tai yra pažinimo raktas, atveriantis karalystės, esančios jumyse, vartus – jei tik juo naudojatės. Tačiau, jeigu juo nesinaudojate – kaip Petras atsisakė juo naudotis, išsigindamas manęs tris kartus ir, tiesą sakant, daug daugiau kartų – na tai tuomet nerasite tos karalystės viduje. Ir tuomet pasiduosite melui, kad niekada negalėsite atrasti jos patys, bet kad jums reikalinga išorinė bažnyčia, išorinė organizacija, Kristaus vikaras ar netgi Kristaus auka, idant būtumėte išganyti.

Kokia tai kvailystė, koks paklydimas, koks veidmainiškumas! Teateina galas šiam melui šiandien. Tebūna jis apnuogintas, tegauna galą padaras, kuris už šio melo slepiasi, man, dar kartą, pakeliant skeptrą ir paliečiant šių krikščionybės padarų trečiąją akį. Ir tebūna jie dabar pašalinti. Tačiau tegul taip pat jie būna apnuoginti – tebūna apnuoginti melai – idant žmonės juos pamatytų ir atrastų naują laisvę nebekurti jų iš naujo. Idant jie nebepasiliktų juose visą savo likusį gyvenimą, bet pabustų ir pasinaudotų jiems fizinėje oktavoje likusiu laiku kaip didžiausia galimybe nugalėti – įveikti šią mirties sąmonę, šią Petro sąmonę, šią antikristo sąmonę – ir eiti vidun bei atrasti tiesą, Gyvąją Tiesą savo širdyje.

Jos nerasite struktūrose; nerasite jos knygose ar pastatuose. Jos niekur nerasite, jeigu ieškosite ne savyje. Ir jeigu sutelksite dėmesį į kažką už savo ribų – atitraukdami savo sąmonę, savo dėmesį nuo to, kas yra jumyse, nuo jumyse esančio tylos taško – na tai tuomet šis išorinis dalykas iš tiesų pavirs jūsų stabu, stabmeldišku įvaizdžiu, stovinčiu tarp jūsų ir Dievo, tarp jūsų ir Gyvojo Dievo – kuris nuolatos transcenduoja save ir todėl jo neįmanoma patalpinti į jokias struktūras, į jokias formas, nes jis yra už formų ribų.

Nėra šventosios vietos Žemėje

Pažvelkite į čia esančias formas, pažvelkite, kaip kruopščiai jos buvo sukurtos. Galite tai vadinti menu, galite tuo žavėtis. Tačiau aš tuo nesižaviu, nepaisant į tai įdėto darbo ir meistriškumo, nepaisant kai kurių menininkų turėtų gerų intencijų. Tai nėra menas, mano mylimieji; tai yra naikinimo bjaurastis, stovinti šventoje vietoje, kur jai ne vieta. Išskyrus tai, kad tai nėra šventa vieta, nes šventa vieta neegzistuoja, nei čia Romoje, nei Jeruzalėje, ar kur nors kitur. Nėra šventos vietos Žemėje, nes šventa vieta yra jumyse. Ir jeigu jūs nesate jos tenai atradę, esate susiradę kažkokią išorinę vietą, kuri atitraukia jūsų dėmesį nuo vidaus, užsiiminėjate šventvagyste, užsiiminėjate stabų garbinimu. Ir todėl tam iš tiesų privalo būti leista mirti, nes tik tuomet galėsite būti laisvi.

O jeigu patys neleisite tam mirti, tuomet turėsite mirti kartu su tuo, ir turėsite kartu su tuo grimzti žemyn. Nes būsite taip stipriai įsipainioję į šią sąmonę – savo nenoru mąstyti, savo nenoru prisiimti atsakomybę už savo pačių esybę, už savo dvasinį kelią, už savo pačių išganymą – nes iš tiesų, tai yra mano prieš 2000 metų skelbtos žinios esmė: Dievo karalystė yra jumyse.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tik jūs patys esate atsakingi už tai, kad rastumėte Dievo karalystę SAVYJE. Niekas negali jos atrasti už jus, niekas negali jūsų nuvesti į šią karalystę, jūs patys ją privalote atrasti savyje. Ir todėl jūs esate atsakingi už savo pačių išganymą, jūs esate atsakingi už tai, kaip naudojatės savo laisva valia, ir kaip naudojotės šia laisva valia ir savo dėmesio galia, savo bendrakūrybinėmis galiomis, susikurdami mirtingo žmogaus tapatumą, kuris yra arba nusidėjėlis, arba jam kitais būdais yra neleidžiama įžengti į Dievo karalystę. Manote privalantys pereiti procesą, kad galėtumėte įžengti į šią karalystę, užuot priėmę tai, ką sakiau prieš 2000 metų: Dievo karalystė yra arti – jei tik turite noro eiti vidun ir ją tenai atrasti.

Galite ją atrasti bet kuriuo metu; nėra jokio kito proceso kaip tik tas kurį turite pereiti, kad pakeistumėte realybę, kuria tikite – tą realybę, kuri yra melas, tačiau tikite, kad ji yra realybė, manydami, kad egzistuoja kažkas, kas skiria jus nuo Dievo karalystės. Kažkas, ką padarėte praeityje, kažkokia Dievo sukurta sąlyga, per kurią gimėte nuodėmėje ar kad ir kas tai bebūtų. Jūs išaukštinote kažkokią sąlygą šiame pasaulyje, kaip turinčią galią jūsų Dvasiai, jūsų Sąmoningajam AŠ, ir jūsų vienovei su savuoju dvasiniu aš, savo AŠ ESU Esatimi. Ir tai yra stabmeldiškas įvaizdis, kurį pasistatėte į Dievo, esančio jumyse, vietą, ir tiktai JŪS tai sukūrėte, ir tiktai JŪS galite tai panaikinti. Tiktai jūs galite virš jo pakilti, tiktai jūs galite nuspręsti leisti jam mirti, nebemaitindami jo šviesa per savo dėmesį.

Jėzaus iššūkis žmonijai

Taigi, tai yra iššūkis, kurį mečiau žmonijai prieš 2000 metų. Ir kiek mažai teatsirado žmonių, išdrįsusių priimti šį iššūkį. Tačiau, bent jau šiame amžiuje daug daugiau žmonių yra pasirengę priimti šį iššūkį – jei tik turės noro. Ir todėl, daugeliui prireiks tik žodžio, daugeliui reikės tik paprasto paaiškinimo – ne išsakyto kokia nors įmantria kalba, ne įsupto į kokio nors autoriteto žodžius, bet išsakyta tik paprastu tiesos autoritetu, kuris iš tiesų atrakins juose vidinę atmintį apie tai, ką jie jau žino savo širdyse. Ir staiga, jų išoriniai protai bus pažadinti, ir jie dabar atkurs ryšį su šiuo vidiniu žinojimu. Ir jie suvoks, kad tai iš tiesų yra tiesa: „Esu čia tam, kad pademonstruočiau, jog esu vienas iš tų, kurie yra pasirengę prisiimti pilną ir galutinę atsakomybę už save, už savo pakilimą virš dualistinės sąmonės, jos atskleidimą savyje, atvirai ir nuoširdžiai pažvelgdamas į save, apnuogindamas ją ten, kur randu ją išoriniame pasaulyje, net ir savo kultūros religijoje, savo šeimoje ir savo visuomenėje. Esu pasiryžęs kalbėti ir tarti: ‘Tai tiesiog nebeturi jokios prasmės. Atsisakau tuo tikėti. Atsisakau leisti tam valdyti mano gyvenimą, leisti tam praryti mano gyvenimą. Atsisakau tam pasiduoti, ir todėl esu pasiryžęs kalbėti. Esu pasiryžęs kalbėti apie realybę, kad yra DAUGIAU.’“

Kad ir ką begalvotumėte apie mane, aš esu daugiau. Kad ir ką begalvotumėte apie mane – nesvarbu, ar manytumėte buvę pakylėtųjų mokytojų mokymuose ištisus dešimtmečius, ar būtumėte studijavę tą ar aną diktavimą, ar manytumėte, kad žinote to, kas aš esu, realybę, net jeigu būtumėte perskaitę viską šioje svetainėje ir viską, kas yra knygose – aš esu DAUGIAU. Aš esu daugiau, nei yra įmanoma išreikšti žodžiais ar išoriniu mokymu. Aš esu daugiau, ir jūs pažinsite šį daugiau, kai nuspręsite manęs ieškoti savo širdyje. Nes tiktai joje atrasite Gyvąjį Kristų. Nerasite manęs niekur kitur, nei šioje Šv. Petro bažnyčioje, nei svetainėje, nei bet kurioje kitoje vietoje, kurią galėtumėte surasti šioje Žemėje.

Mane atrasite tik tuomet, kai eisite į savo širdį, ne tam, kad atrastumėte kažkokią vietą, bet kad atrastumėte tylos tašką, singuliariumą, kuris yra atviros durys į Dievo karalystę. Nes tai yra durys, kurios egzistuoja už laiko ir erdvės ribų, egzistuoja už formos ribų, ir būtent ten mane atrasite. Nes nors ir galiu prisiimti formą, kaip tą padariau prieš 2000 metų fiziniame kūne, nors ir galiu kalbėti per formą, kaip kalbu per šį pasiuntinį ar savo svetainėje, visada esu daugiau už bet kokias savo prisiimtas formas – kaip kad ir jūs esate daugiau už bet kokias savo prisiimtas formas. Ir tai yra suvokimas, kurį jums patiems reikia pasiekti, idant galėtumėte atrasti mane, idant galėtumėte atkurti ryšį su beforme savastimi, kuria jūs esate.

Troškimas žinoti, kol nesate pamatę

Jūs visi manote turintys dangiškąjį planą, jūs visi manote turintys dangiškąjį individualumą savo AŠ ESU Esatyje, bet nė vienas iš jūsų nesuvokė, kad dangiškasis individualumas yra už formų ribų. Jis neturi tokios formos, kurią galėtumėte apibrėžti savo išoriniu protu. Negalite jo užrašyti, negalite pamatyti jo vizijoje. Galite tik leisti jam skleistis; nežinosite, kas tai yra, mano mylimieji, kol jis prieš jus neišsiskleis. Pažinsite jį, matydami, kaip jis skleidžiasi; bet nepažinsite jo pirma laiko.

Ar suvokiate, jog būtent tai yra Petro sąmonė, idėja, kad egzistuoja atotrūkis tarp jūsų veiksmo ir jūsų vidinio žinojimo, kad jūs tariamai turite žinoti viduje, ką darysite. Ir tuomet turite erdvę, kurioje galite nuspręsti, norite tai daryti ar ne. Tai yra puolusi sąmonė, tai yra dualistinė sąmonė, kuri nori viską teisti, remdamasi žemišku, žmonių sukurtu standartu, net ir tobulumo standartu – kaip daugelis mėgino apibrėžti šį tobulumo standartą. Norite galėti teisti savo impulsus iš savosios AŠ ESU Esaties, prieš leisdami jiems tapti jūsų veiksmais ir žodžiais. O norėdami teisti, nenorite leisti sau mirti į Dvasios tėkmę, kurioje nežinote, kokia kryptimi Šventoji Dvasia tekės per jus. Tačiau, jeigu norite teisti, tuomet nenorite leisti šiai Dvasiai pūsti ten, kur ji nori. Norite žinoti pirma laiko, ar ji tekės tinkamu būdu. Ir todėl sustabdote jos tekėjimą šiuo troškimu žinoti, prieš pamatydami.

Mano mylimieji, neturiu jokio troškimo, kad studijuotumėte net ir mano gyvuosius mokymus šioje svetainėje, norėdami tapti didžiausią erudiciją pasiekusiais dvasingais žmonėmis Žemėje. Neturiu jokio troškimo, kad jūs viską žinotumėte, bet nieko nedarytumėte. Trokštu, kad taptumėte kaip mažas vaikas, kuris yra pasiruošęs išsakyti viską, kas per jį ateina iš Dvasios. Bet kuris, žinoma, perėjo mokymosi procesą, tą procesą, per kurį atsiskiriate nuo išorinio tapatumo ir todėl išreiškiate save ne iš ego ir ne iš žmogiškų baimių. Nes esate tapę bebaimiais prieš Dievą ir bebaimiais prie žmones, leisdami Dvasiai reikštis per jus. Tai yra Šventoji Dvasia, tai yra tekėjimas, tai yra bažnyčia, kurios įkurti atėjau, ir tai yra ta bažnyčia, prieš kurią pragaro vartai neatsilaikys.

Nes pragaro vartai būtent ir yra šis troškimas padaryti formą amžina ir įkalinti Dvasią formoje. O to padaryti yra neįmanoma, ir būtent dėl to pragaro vartai iš tiesų atsilaikys prieš visas bažnyčias, kurios siekia uždaryti Dvasią formoje, kaip ši katalikų bažnyčia tą darė jau taip ilgai, kad visi mano, jog tai yra vienintelis būdas būti krikščioniu. Tačiau tai nėra buvimas tikru krikščioniu, nes tai nėra buvimas Kristumi, išreiškusiu tai, kas man atėjo.

Negi iš tiesų manote, kad žinojau viską, ką darysiu? Mano mylimieji, daugybę kartų neturėjau nė menkiausio supratimo, ką Dievas per mane darys, tiesiog leidau tam vykti. Ir buvau lygiai taip pat nustebintas, kai tai įvyko, kaip ir tie, kurie į tai žiūrėjo. Nebuvo jokio išankstinės vietos jausmo, jokios išankstinės lemties, jokios nuojautos, kas turi įvykti. Žinoma, turėjau tam tikrų neaiškių užuominų ir vizijų, tačiau neleidau joms įkalinti mano proto norėjime, kad tai įvyktų, ar baimėje, kad tai įvyks. Tiesiog atsidaviau ir leidau tam vykti.

Nuolatinis atidavimas

Turėjau savo kančios momentų, pavyzdžiui, Getsemanės sode prieš savo suėmimą. Žinoma, buvo net ir tas momentas ant kryžiaus, kuomet turėjau susidurti su ta paskutine šmėkla ir ją paleisti, leisti jai mirti, atiduoti ją Dievui. Ir tai yra procesas, kuriame būsite visą laiką. Neturiu vizijos, kad bent vienas iš jūsų galėtumėte pasiekti tašką, kuriame nebeturėsite dalykų, kuriuos reikėtų atiduoti. Tačiau dalykas, kurį trokštu jumyse pamatyti, yra tai, kad įžengtumėte į tą sąmonės būseną, kuri yra nuolatinis atidavimas, nuolat besitęsiantis atidavimas, kuriame nesiekiate kontroliuoti Dvasios tekėjimo, kurios neįmanoma kontroliuoti, bet tiesiog leidžiate tam vykti.

Jūs leidžiate tam vykti bet kuriu metu, bet kuriuo būdu – kaip ir šis pasiuntinys leido šiam diktavimui įvykti, net būdamas vidury šios pilnos katedros su tūkstančiais aplink jį nuolatos besisukinėjančių žmonių. Mano mylimieji, leiskite Dvasiai tekėti, leiskite sau pajusti nustebimo džiaugsmą, pamatydami, ką Dvasia gali per jus padaryti – padaryti dalykus, kurių anksčiau net nebūtumėte pajėgę įsivaizduoti, kadangi jūsų intelektas ir jūsų išorinis protas nebūtų galėję jų įsivaizduoti, nes jie netelpa į jo proto dėžutę.

Atsiduokite į šį tekėjimą, leiskite sau būti nustebintais. Nustebinkite pasaulį, mano mylimieji. Mes, kurie esame pakylėtoje karalijoje, turime begalinį skaičių staigmenų, kuriomis norėtume nustebinti šią planetą, idant išpurtytumėme žmones iš jų proto dėžučių. Tačiau mums reikalingi pasirengę protai ir širdys, mums reikalingi tie, kurie būtų pasiruošę leistis nustebinami, užuot viską darę pagal taisykles ir suplanuotai, užuot viską apibrėžę pirma laiko, viską įvertinę pagal kažkokį žmogišką standartą, kurį nusistatėte, idant nepasidarytumėte sau gėdos, pasirodydami netinkamai toje ar anoje aplinkoje.

Šventoji Dvasia nepadarys jums gėdos, nes Šventoji Dvasia nedaro iš savęs spektaklio – tai daro ego. Tačiau Šventoji Dvasia nustebins jus ir kitus tuo, kaip ji sugeba paliesti žmonių širdis nuoširdžiu, perkeičiančiu būdu. Ar suvokiate skirtumą? Jeigu nesuvokiate, tuomet pamąstykite, kaip galėtumėte atsiduoti Dvasiai ir leisti Dvasiai parodyti jums skirtumą. Ir jūs būsite nustebinti, jus užlies džiaugsmas, jus užlies ekstazė, pamačius, ką Dvasia gali per jus atnešti, mano mylimieji.

Jums nereikia stovėti ir šaukti kokioje nors bažnyčioje – juk nesakiau šiam pasiuntiniui šaukti šioje bažnyčioje – nes koks gi būtų tikslas? Tačiau jums reikia būti budriems, kad, kai yra žmonių, kurie turi atvirumo kitokiai žiniai, jūs tuomet leidžiate žodžiams tekėti, žodžiams, kurie palies jų širdis. Ne tam, kad duotumėte jiems kažkokį aukščiausią nubudimą, bet kad paliestumėte jų širdis, idant jie galėtų žengti tą sekantį žingsnį, idant galėtų pradėti procesą, kuris galiausiai leis jiems atsiskleisti, leis išlipti iš savo proto dėžutės ir leis palypėti aukščiau.

Struktūros jūsų prote

Mano mylimieji, tiktai ego gali įsivaizduoti, kad egzistuoja kažkokia aukščiausia Dvasios dovana, kažkoks galutinis įvykis, kuris visus pažadins. Pažvelkite į krikščionius fundamentalistus, kurie bet kurią akimirką tikisi mano antrojo atėjimo. Jie laukia, kad pasirodysiu danguje kažkokiu akivaizdžiu pavidalu, kurio niekas negalės paneigti. O tuomet jie galės pašokti aukštyn ir sakyti: „Mes buvome tie, kurie visą laiką šito tikėjomės, pažvelkite į mus, pažvelkite, kokie mes buvome išmintingi, mes gi žinojome, kad Kristus ateis šiuo būdu.“ Tačiau to nebus, mano mylimieji. Tai pikta ir svetimaujanti karta ieško išorinio ženklo. Aš pasirodysiu kaip žaibas iš Rytų į Vakarus, būdais, kurių nematysite, nes būsiu išnykęs jums iš akių, jums dar nespėjus to pamatyti. Aš pasirodysiu per daugelį žmonių, per žodį čia, gestą ten, per šalto vandens taurę Kristaus vardu, kuri nuves kažką kitokiu keliu, nei tuo žemyn einančiu keliu, kuriuo jie ėjo galbūt daugybę gyvenimų.

Būtent taip veikia Dvasia, ne išoriniais, demonstratyviais būdais, bet įvairiausiais subtiliais būdais. Leiskite šiam tekėjimui vykti, leiskite jam vykti, paleisdami savo ritualus. Pažvelkite į šią katalikų bažnyčią ir kaip joje viskas yra iškalta akmenyje, kažkokiame rituale, kažkokiame įrankyje, kuris reikalingas popiežiui, idant galėtų atlikti savo pareigas, kažkokioje dogmoje ar doktrinoje. Pažvelkite, kaip ji išvarė Dvasią, tačiau tuomet ryžkitės būti atviri ir pažvelkite į veidrodį. Atsistokite priešais veidrodį, bent jau kalbant metaforiškai, ir pažvelkite į save. Kokias turite struktūras, kokias didžiules struktūras esate pasistatę savo pačių protuose? Nes sakau jums, kai kurie iš jūsų esate pasistatę struktūras savo protuose – savo mentaliniame kūne, net ir savo eteriniame kūne – kurios yra daug griozdiškesnės negu ši Šv. Petro bazilika.

Jūs pasistatėte šias struktūras galvodami, kad vieną dieną kažkas Žemėje pripažins jūsų pranašesnę išmintį, jūsų pranašesnį intelektą, jūsų pranašesnį ego – nors nenorite pripažinti, kad tik tai visa tai ir tėra. Pažvelkite į šias struktūras, ir tuomet leiskite joms subyrėti prieš dvasios vėjus. Ir tuomet būsite laisvi. Pajusite tokią laisvę, tokį džiaugsmą, tokį nekaltumą. Ir būtent tai iš tiesų yra džiaugsmas, kurį trokštu jumyse pamatyti, tai yra džiaugsmas, kurį parodydavau tam tikromis akimirkomis prieš 2000 metų, kurios nėra užrašytos evangelijose. Tai yra džiaugsmas, kurį rodžiau, būdamas su savo antrąja puse, Marija Magdalena.

Ir daugelis jūsų taip pat atrasite savo antrąsias puses, kai paleisite šias įmantrias struktūras, neleidžiančias jums įžengti į karalystę. Ir tuomet atrasite tą antrąją pusę – vyrą ar moterį, kuriems yra skirta jus išbaigti. Nes Vandenio Amžiuje tai nebus vienišas, asketiškas, celibato besilaikantis dvasininkas, kuris atves žmones pas Dievą, Tai bus tie, kurie gyvens gyvenimą, kurį pavadintumėte normaliu, tačiau jie šį gyvenimą gyvens ne įprastiniu būdu, nes bus pakilę virš tradicinių vyro ir moters vaidmenų. Ir todėl jie pademonstruos vyriškos ir moteriškos sąjungos pusiausvyrą, Alfą ir Omegą, kurią aš ir Marija Magdalena demonstravome anais laikais privačioje erdvėje. Nes žinojome, kad to negalėtų priimti vyrų dominuojama kultūra.

Ir deja, mano intencija, kurią turėjau, kad Marija Magdalena vaidintų svarbią rolę krikščionybės judėjime, neišsipildė. Nes ją atstūmė mokiniai vyrai, būtent dėl to, kad dauguma jų, kaip sakiau, buvo įstrigę puolusioje sąmonėje, norėdami kaltinti moteris dėl nuopolio ir slopindami moterišką elementą savo taip vadinamoje religijoje, savo bažnyčioje, savo judėjime.

Šiame Vandenio amžiuje, Kristus negalės būti išreikštas, jeigu nebus pusiausvyros tarp vyriškumo ir moteriškumo. Kai kurie šią pusiausvyrą gali pasiekti vieni, tačiau daugelis negali. Ir todėl, iš tiesų egzistuoja būtinybė atsirasti naujam supratimui, naujam vyrų-moterų santykio suvokimui, idant tai nebūtų žemyn traukiantis sūkurys, kuriuo jis tapo daugeliui, garbinant išorines formas. Bet kad jis taptų keliu į transcendenciją, keliu į aukštesnį dvasingumą. Ir tai yra dalykas, apie kurį mes, žinoma, dar daugiau pakalbėsime vėliau, net ir ateinančiais metais, nes yra dar daug mokymų, kuriuos turime perduoti.

Tad aš išpildžiau savo tikslą, duodamas čia mokymą, suteikdamas šiam pasiuntiniui galimybę pademonstruoti sau, kad, nors jis ir manė, jog neįmanoma priimti diktavimo perpildytoje bazilikoje, tai iš tiesų yra įmanoma. Nes su Dievu viskas yra įmanoma, ir nė vienas iš šimtų žmonių, praėjusių per girdėjimo atstumą, nieko nepastebėjo. Nes jie buvo užsklęsti nuo pastebėjimo, kadangi buvo taip stipriai susikoncentravę į išorinius dalykus, jog nesugebėjo matyti, kas yra tiesiai priešais juos. Nes tiktai tie, kurie turi bent kažkokį ryšį viduje, sugeba matyti tai savo išorėje. Tad aš, gyvasis Jėzus Kristus – pirmą kartą išliedamas Kristaus Dvasią šioje vietoje – sakau: „Tebūna Kristaus ramybė su jumis!“ Ir netgi peržengiu tai ir sakau: „Aš esu Kristaus ramybė jumyse!“

Versta iš www.ascendedmasterlight.com