Ar gali islamiškas pasaulis – pradedant Turkija – būti akceleruotas į aukso amžiaus sąmonę?
TEMOS: Atėnės Paladės iššūkis Turkijos šaliai – Kvestionuokite religijos vaidmenį šiuolaikinėje šalyje – Islamo šalys privalo ryžtis pažvelgti į islamo ištakas – Ar Koranas yra visiškai tyras? – Naujas apreiškimas islamui – Išskirtinai vyriško Dievo transcendavimas – Kuo skiriasi tikra ir netikra religija – Kiekvienas gyvybės srautas pats kuriasi savo kelią – Turkija privalo transcenduoti islamo agresyvumą – Transcenduokite religinį konfliktą – Tiesos iššūkis
Pakylėtoji Mokytoja Atėnė Paladė, 2010 gegužės 5 d. per Kim Michaels. PASTABA: Šis diktavimas buvo perduotas Izmir mieste, Turkijoje.
Atėnės Paladės iššūkis Turkijos šaliai
Tad tegul dabar mano Tiesos Ietis sminga į Turkijos šalies širdį. Tesupurto ji Turkijos šalies patogumo jausmą, gaujos sąmonę, norą, kad viskas išliktų būsenoje, kurioje atrodo, kad viską kontroliuojame, nenorėdami pažvelgti į nežinomybę ir akceleruoti virš to, kas pažįstama – ir buvo pažįstama taip ilgai, kad jau tikrai visi turėjo daugybę progų pasimėgauti šią senąja materialių malonumų sąmone.
Tad tai yra metas, kai aš, Atėnė Paladė, metu iššūkį Turkijos šaliai: transcenduokite, transcenduokite, transcenduokite. Akceleruokite virš senosios sąmonės, nes kitaip senoji sąmonė labai greitai taps uždara sistema, uždaru ratu, kuris taps pavaldus antrajam termodinamikos dėsniui. Ir iš tiesų išvysite atpildą, senos karmos grįžimą, kurią ši šalis susikūrė praėjusiais šimtmečiais, per Otomanų imperijos laikotarpį ir taip vadinamas armėnų žudynes, kurios iš tiesų buvo armėnų genocidas – tačiau net ir kiti įrašai, už kuriuos ateina laikas atsiskaityti ir pasitikti akis į akį – ir todėl arba jie jus sužlugdys – arba privalės būti transcenduoti.
Kvestionuokite religijos vaidmenį šiuolaikinėje šalyje
Nes, jeigu transcenduojate sąmonėje, tuomet tai, kas jums grįžta atgal, gali būti transcenduota, dar netapus fiziška, kai tuo tarpu, jeigu sąmonėje transcendencija neįvyksta, na tai tuomet senieji grįžtantys karmos įrašai privalo materializuotis fiziniais įvykiais, kurių bus neįmanoma paneigti – ir todėl jie suteiks žmonėms dar vieną galimybę transcenduoti senąją sąmonę.
Šioje šalyje jau daug dešimtmečių buvo daromas didelis progresas, tačiau egzistuoja tam tikros sąmonės vietos, kurių šie išoriniai pokyčiai beveik nepalietė. Paprasčiausiai nebus įmanoma judėti pirmyn, nepažvelgiant, kokį vaidmenį islamas vaidina Turkijos šalyje ir Turkijos psichikoje. Turi būti kvestionuojama, kokį vaidmenį religija turėtų vaidinti šiuolaikinėje, aukso amžiaus visuomenėje. Ir ypač privalo būti kvestionuojama, ar kuriai nors vienai religijai – ar tai būtų islamas, katalikybė, budizmas, induizmas ar bet kuris kitas -izmas – turėtų būti leidžiama dominuoti visuomenėje.
Iš tiesų, Aukso Amžius yra Šventosios Dvasios amžius, ir kaip jau dabar tiek daug skirtingų būdų sakėme, tai yra laikas, kai Šventosios Dvasios tekėjimą stabdančios struktūros privalo griūti. Ir, žinoma, mažai yra tokių struktūrų, kurios labiau stabdytų Šventosios Dvasios tekėjimą už šias senąsias religijas, kurios taip užkalkėjo ir sustabarėjo savo doktrinose ir dogmose, kad jose praktiškai neliko vietos Dvasiai atnešti kažką naujo.
Tad klausimas, iškylantis į pirmą vietą Turkijos šaliai, yra toks: Ar ji akceleruos link Europos sąmonės ir taps konstruktyvia Europos Sąjungos nare, o gal priešingai – grims žemyn link Vidurio Rytuose egzistuojančių islamo šalių lygmens, per labai trumpą fizinį laiką keliais dešimtmečiais grįždama atgal į praeitį? Tai yra klausimas, į kurį privalo būti atsakyta, ir jis turi būti svarstomas atvirai ir drąsiai, nes už jo slypi dar didesnis klausimas: ar iš viso įmanoma islamo pasaulį akceleruoti į Aukso Amžiaus sąmonę?
Islamo šalys privalo ryžtis pažvelgti į islamo ištakas
Ar iš tiesų įmanoma sutraukyti tradicinio islamo pančius, kuriuose yra įkalinti žmonių protai, idant žmonės galėtų tapti atviri sąmonės pokyčiams, o taip pat fiziniams pokyčiams, kurie yra reikalingi, kad jų visuomenės galėtų akceleruotis į aukso amžiaus sąmonę? Ir tai iš tiesų yra klausimas, į kurį nėra jokio atsakymo, nes viskas priklauso nuo daugiau kaip milijardo žmonių, gyvenančių islamiškose šalyse, laisvos valios.
Tačiau privalau jus perspėti, kad, jeigu islamiškasis pasaulis nesugebės arba nenorės akceleruotis į aukso amžiaus sąmonę, tuomet šios visuomenės labai atsiliks. Ir neišvengiamas antrojo termodinamikos dėsnio veikimas šiose šalyse didins tarp jų vykstančius konfliktus ir karus. Iš tiesų egzistuoja karo su neislamiškomis šalimis potencialas. Tačiau didesnis potencialas yra tai, kad islamiškos šalys griebs viena kitai už gerklės, siekdamos dominavimo islamiškame pasaulyje, ir laikydamos tai galimybe tapti dominuojančia jėga, kuri tuomet paskleistų islamą po visą pasaulį – ir todėl paverstų pasaulį islamišku pasauliu, o ne Aukso Amžiaus pasauliu.
Nes yra daug žmonių islamiškose šalyse, kurie Aukso Amžių laikytų tiesiogine grėsme savo gyvenimo būdui, islamui, kaip jie jį apibrėžia, – kuris, žinoma, nėra tikrasis islamas, atskleistas Arkangelo Gabrieliaus pranašui Mahometui. Ir todėl, tam, kad šie pokyčiai galėtų įvykti, yra absoliučiai būtina, kad žmonės islamiškose šalyse – tačiau pirmiausia visi Turkijos žmonės – ryžtųsi pažvelgti į pačias islamo sukūrimo ištakas ir užduotų sau labai paprastą, tačiau labai provokuojantį, klausimą.
Jie žino, jie pripažįsta, kad Mahometas buvo tikras aukštesnės jėgos pranašas. Tai yra neginčijama, nes Mahometas buvo tikras pranašas Arkangelui Gabrieliui, ir buvo atviromis durimis pakylėtųjų mokytojų remiamam mokymui perduoti. Tačiau klausimas, kuris privalo būti užduotas, yra toks: ar Mahometas buvo visiškai tyras pasiuntinys? Ar jis buvo tyras pranašas? Ar jo perduotas mokymas buvo tyras, o gal jis buvo paveiktas ne tik asmeninės Mahometo sąmonės, bet ir to laikmečio, ir kultūros bei jo gyvenamos vietos sąmonės? Ar masinė sąmonė arabų pasaulyje nepaveikė per Mahometą perduotos žinios?
Ir tai yra klausimas, su kuriuo labai mažai musulmonų ryžosi galynėtis. Yra visiškai suprantama, kodėl jiems yra sunku pažvelgti šiam klausimui į akis, nes juk, kaip būtų įmanoma į šį klausimą atsakyti ar jį išspręsti? Na, į jį neįmanoma atsakyti ar jo išspręsti per žmogišką sąmonės būseną. Tad čia matote tobulą mūsų taip vadinamo užburto rato pavyzdį. Nes matote, Mahometas gyveno tokiais laikais, tokioje kultūroje ir tokioje vietoje, kurioje dominuojanti masinė sąmonė buvo įstrigusi Jėzaus labai taikliai aprašytame juodai baltame mąstyme, viskas arba nieko mentalitete. Ir todėl Mahometo laikais gyvenusiems žmonėms buvo tik vienas pasirinkimas. Priimti Mahometą kaip pranašą – tai reiškia, kad viskas, ką jis perdavė, yra teisinga ir Dievo Žodis – arba atstumti Mahometą kaip pranašą, palaikant jį velnio įnagiu, ir jaučiant pateisinimą mėginimams nužudyti jį ir jo pasekėjus bei sunaikinti naują islamo religiją.
Tad matote, buvo tokių, kurie iš karto priėmė Mahometą kaip tikrą pranašą, ir buvo tokių, kurie jį iš karto atstūmė. Tad ankstyvaisiais islamo metais matėte iki mirties kovą tarp šių dviejų pusių. Ir tie, kurie puolė Mahometą ir pirmuosius musulmonus iš tiesų buvo pasiruošę nužudyti juos ir jų pranašą. Ir iš tiesų, jeigu pranašas ir jo rėmėjai nebūtų kovoję atgal, jiems būtų pasisekę nužudyti pranašą – o tiksliau, jo fizinį kūną.
Tačiau, jeigu tai būtų įvykę, kas tuomet būtų nutikę su islamo religija? Na, ji būtų tapusi iš tiesų transcendentine religija. Nes, leisdamasis nužudomas, pranašas būtų pademonstravęs neprisirišimą prie fizinės formos ir fizinio gyvenimo. Ir todėl jo mokymai būtų buvę labiau transcendentiniai. Korane nebūtų atsiradę tokių eilučių, kurias yra įmanoma interpretuoti kaip pateisinančias džihadą arba kitas smurto formas. Mokymai būtų buvę tyresni, panašesni į Jėzaus mokymus – kuris iš tiesų ryžosi leistis nužudomas, kad pademonstruotų neprisirišimą, kurio dėka pirminiai krikščionybės mokymai tapo pavyzdžiu, transcendentine religija.
Ar Koranas yra visiškai tyras?
Tad, jeigu ryšitės būti sąžiningi, ir jeigu suvokiate dualizmo ir non-dualizmo koncepcijas, jeigu suprantate, kas yra juodai baltas mąstymas, tuomet iš tiesų galite – išoriniu protu – padaryti tam tikras išvadas apie islamo gimimą ir tyrų eilučių – kalbančių apie vieną tikrąjį anapus esantį Dievą – sumaišymą su ne tokiomis tyromis eilutėmis, kuriose yra kalbama apie smurtinės reakcijos pateisinimą, neatsukant kito skruosto, bet iš tiesų priešinantis blogiui. Tačiau net ir šie samprotavimai neduos galutinio atsakymo į mano užduotą klausimą. O taip yra dėl to, kad išorinis protas negali pateikti tokio atsakymo; jis tegali pateikti argumentus už ir prieš tam tikrą požiūrį, ir debatai tarp šių argumentų gali tęstis amžinai.
Būtent su tokia situacija susidūrė pakylėtieji mokytojai Mahometo laikais – su nesibaigiančiais argumentais, nevedančiais prie jokių galutinių išvadų ir negalinčiais arabų žmonių išvesti toliau. Tad buvo imtasi apskaičiuotos rizikos, pasirenkant pasiuntinį, kuris galėtų būti atviromis durimis laipsniškam apreiškimui, apreiškimui, kuris tuomet – savo transcendentine prigimtimi – galėtų suteikti galimybę žmonėse pažadinti ilgesį kažkam daugiau už amžinas žmonių kovas dėl valdžios, už amžinus žmonių kivirčus dėl to, kas yra pranašesnis, įrodinėjant savo argumentų, įsitikinimų ir pasaulėžiūros pranašumą prieš kitus.
Kada žmonės pavargs nuo šių amžinų kivirčų? Kada gi, iš tiesų, – ir tai yra dar vienas klausimas, kurį metu islamo pasauliui, o pirmiausia Turkijos šaliai. Kada pavargsite mėginti įrodyti savo pranašumą prieš kitas šalis, kabindamiesi į taip vadinamą šlovingą Otomanų imperijos praeitį, kuri nė kiek nebuvo šlovinga – kai į tai yra žvelgiama iš pakylėtųjų mokytojų Kristaus perspektyvos – nes tai tebuvo dar viena imperija, siekusi įtvirtinti savo dominavimą jėga, užuot transcendavusi jėgą.
Ir todėl, galėtumėte užduoti sau klausimą, kodėl Mahometas – nors jis ir buvo pasirinktas kaip tikras pranašas – kodėl jis buvo taip stipriai paveiktas tų laikų juodai baltos sąmonės, kad jisai – pats to nepastebėdamas ir su geriausiomis intencijomis – perdavė tam tikras eilutes, kurios buvo paveiktos jo sąmonės? Ir taip, tai iš tiesų buvo todėl, kad, kai yra pasirenkamas pasiuntinys arba pranašas, šis pasiuntinys nėra kažkoks antžmogis. Šis pasiuntinys yra šiek tiek toliau pažengęs už didžiąją žmonių dalį, tačiau ne tiek toliau, kad jie negalėtų susitapatinti su pasiuntiniu ir su tuo, kas yra perduodama per pasiuntinį.
Ir klausimas visada yra toks: ar pasiuntinys ryšis transcenduoti sąmonę, kurią turėjo pradėdamas savo pasiuntinystę? Ar jis arba ji ryšis transcenduoti tą lygmenį, kad galėtų ir toliau perdavinėti laipsnišką apreiškimą, kylantį spirale vis aukštyn, tol, kol pasiuntinys turės tam noro arba bus įsikūnijime? O gal pasiuntinys atsisakys transcenduoti šią sąmonę, ir todėl kažkuriuo metu susidurs su neišvengiamu pasirinkimu: ar leisite savo senajam savasties jausmui mirti ir atgimsite į naują savasties jausmą, o gal priešingai – laikysitės įsikibę į tai, kas sena, nustodami būti pakylėtųjų mokytojų remiamu pasiuntiniu?
Tokiu, kuris gali toliau tęsti tam tikrą neremiamos pasiuntinystės formą, atnešdamas tam tikras tiesas, tačiau visa tai neišvengiamai bus paveikta tos sąmonės, kurios nenorėjote transcenduoti. Ir todėl tai nebebus tyra, nors neinicijuotiesiems gali taip ir neatrodyti dėl egzistuojančių panašumų tarp to ir ankstesnio mokymo, kuris buvo tyras. O panašumai egzistuoja todėl, kad pasiuntinys sugėrė tam tikrą vibracijos ir šviesos kiekį į savo sąmonę, ir todėl gali kurį laiką ir toliau perdavinėti mokymus, neturėdamas tikros paramos. Tačiau pasiuntinys gali atnešti kažką, kas atrodo kaip tikras apreiškimas, dėl egzistuojančių panašumų su tuo, kas buvo perduota seniau, ir todėl tai gali apgauti tuos, kurie nepadarė to, apie ką kalbėjau Akropolyje.
Jie neįsisąmonino ir nepadaugino ankstesnio mokymo talentų, kuomet būtų gebėję pažvelgti už ankstesnio mokymo ir pamatyti, kad šis mokymas buvo perduotas iš tam tikro sąmonės lygmens ir tam tikram sąmonės lygmeniui, tam lygmeniui, kuris dabar buvo transcenduotas. Ir todėl, jie dabar galėtų matyti, kad naujai perduodamas apreiškimas yra duodamas iš aukštesnio lygmens, arba jie galėtų matyti, kad taip vadinamas naujas apreiškimas nėra perduodamas iš aukštesnio lygmens ir todėl negali būti tikras. Nes bet koks laipsniškas apreiškimas privalo nuolatos save transcenduoti, nes kitaip jis nustoja būti tikru laipsnišku apreiškimu iš pakylėtųjų mokytojų.
Naujas apreiškimas islamui
Galutinis atsakymas į klausimą, ar islamas buvo paveiktas ar ne, NEBUS išorinio proto samprotavimai. Nes pirminio apreiškimo tikslas iš tiesų buvo padėti žmonėms, suteikti jiems gelbėjimosi lyną, kuris galėtų jiems padėti transcenduoti išorinio proto samprotavimus. Tad galutinis būdas išspręsti šį klausimą yra žmonėms individualiai susiderinti su vedimu tiesiogiai per Šventąją Dvasią iš pakylėtųjų mokytojų.
Ir jeigu tai padarytų pakankamas skaičius musulmonų, na tai tuomet mes, pakylėtieji mokytojai, iš tiesų perduotume naują apreiškimą per atitinkamus pasiuntinius, kuris galėtų pasklisti kaip gaisras po islamo pasaulį, ir iš tiesų galėtų padėti šiam islamo pasauliui transcenduoti senąsias tendencijas, kuriose jis buvo įstrigęs ištisus šimtmečius. Tuo nenoriu pasakyti, kad šis pasiuntinys bus atviromis durimis tokiam apreiškimui; to nebus, kadangi jis turi kitų užduočių. Tačiau tinkami pasiuntiniai iš tiesų atsirastų pačiame islamo pasaulyje, jeigu būtų pasiekta kritinė masė musulmonų žmonių sąmonėje. Jeigu pakankamai žmonių taptų atviri tokiam apreiškimui, tuomet tie, kurie jau yra įsikūnijime, tie, kurie jau yra apmokyti vidiniuose lygmenyse, būtų aktyvuoti ir išeitų į priekį.
Tačiau tam reikia, kad įvyktų daug pokyčių, kadangi šie pasiuntiniai būtų tikri, vienas iš jų vyras, o kitas – moteris. Ir būtent moteris būtų pagrindinė naujus mokymus perduodanti pasiuntinė. Ir, kaip esu tikra, jog suvokiate, didžiausias klausimas yra tai, ar islamo pasaulis iš tiesų sugebėtų ir ryžtųsi priimti moterį kaip tikrą Dievo ar pakylėtųjų mokytojų pasiuntinę. Tai pareikalautų didžiulio sąmonės šuolio, absoliutaus permąstymo, ką reiškia būti tikru islamo pasekėju, ką reiškia garbinti vieną tikrąjį Dievą Alachą.
Išskirtinai vyriško Dievo transcendavimas
Būtų būtina permąstyti visą šį monoteistinį išskirtinai vyriško Dievo įvaizdį ir pasiekti atvirumą, kad taip pat egzistuoja ir moteriškas Dievo aspektas, ir kad monoteizmas, kokį jį skelbė Abraomas, nebuvo paremtas išskirtinai vyrišku Dievu. Tik vyrų dominuojama kultūra reikalavo išskirtinai vyriško Dievo ir susikūrė šį išskirtinai vyrišką Dievą pagal savo pačių paveikslą ir panašumą, kaip aš jums sakiau, kad graikų civilizaciją tą patį padarė Tiesos Deivei – susikūrė stabmeldišką įvaizdį, tokį, koks jiems patiko, ir tuomet sudaiktino šį įvaizdį ir laikė jį esančiu toli nuo savęs.
Na, o vyrų dominuojama arabų kultūra reikalavo išskirtinai vyriško, visagalio Dievo, ir jie to norėjo, kad galėtų pateisinti vyrų dominavimą savo visuomenėse, kad galėtų pateisinti moterų priespaudą ir nenorą joms leisti turėti kokią nors įtaką visuomenėje priimamiems sprendimams. Tačiau, kaip jau kalbėjome Romoje ir kitur, moterų priespauda sukuria fundamentalų disbalansą šią priespaudą palaikančioje visuomenėje. Nes vyrai yra stipresni tėvo plėtimosi jėgoje, ir kai ši plėtimosi jėga netenka pusiausvyros, atsiranda troškimas, poreikis naudoti prieš kitus prievartą.
Ir tuomet sukuriate prievarta grįstą kultūrą, kuri tegali atvesti prie karų, nes tokia kultūra pati sau susikurs priešą. Ir tuomet vyrai yra įtraukiami į žemyn traukiantį vis didėjančios agresijos sūkurį, kol pradeda atrodyti, kad vienintelė išeitis yra fizinis karas. Visam tam būtų galima užkirsti kelią, tačiau patys vyrai to negalėtų sustabdyti, kad ir kokie išmintingi jie būtų. Tai galėtų būti sustabdyta tiktai – TIKTAI, mano mylimieji – tai galėtų būti sustabdyta, jeigu moterims būtų leista subalansuoti vyrus, ir todėl visuomenėje atsirastų pusiausvyra tarp plėtimosi ir traukimosi jėgų.
Ir nors graikų šaliai yra kabinami laurai už demokratijos išradimą, ar nematote fundamentalų trūkumą Graikijos demokratijos versijoje? Joje, vėlgi, dominavo vyrai, ir todėl ji žlugo, kaip tai nutinka visada – per karus ir užkariavimus iš išorės, arba per degeneraciją iš vidaus, per korupciją ir intrigas. Vėlgi, mėginant naudotis jėga, kad gautumėte tai, ko norite, užuot susiderinę su Dievo tiesa, su pakylėtųjų mokytojų tiesa, su tiesa, kurią išreiškė Jėzus sakydamas: „Nebijok, mažoji kaimene, tavo Tėvui malonu tau dovanoti savo karalystę“.
Kai įžengiate į vienovę su tėvo valia ir nebenorite naudotis jėga, jums ir nebėra būtina naudoti jėgą, nes Dievas jums duos tai, ko iš tiesų trokštate – ir tai yra kelti aukštyn Visumą. Tokia, iš tiesų, yra realybė. Jeigu harmonizuositės su transcendentinio Dievo realybe – esančio aukščiau už vyriškumą ar moteriškumą, ir todėl – tikrojo Alacho – na, tai tuomet šis Dievas duos jums viską, ko jums reikia, viską, ko jūs trokštate, kai save laikysite moterišku poliumi vyriškam poliui, kuris nėra neišreikštas Dievas, kuris yra aukščiau už pasidalijimą į polius, bet yra išreikštas Dievas. Išreikštas Dievas, kuris sudaro vyrišką polių savo paties kūrinijai, savo paties išraiškai – kurios aukščiausi atstovai šioje sferoje, šioje materialioje visatoje, esate jūs. Nes jūs esate savimonę turintys bendrakūrėjai, turintys potencialą būti atviromis durimis atnešti Dievo karalystę į fizinį įsikūnijimą.
Tad tai yra tikroji islamo prasmė. Tai yra tikrasis Dievas, skelbiamas tyrose Korano eilutėse, kurios buvo taip stipriai sumaišytos su netyromis eilutėmis. Ir kodėl buvo leista šiam sumaišymui įvykti? Tai įvyko dėl tų, kurie tarnavo netikrų mokytojų, anti-tiesos jėgų įrankiais, ir padarė tai, ką visada mėgina padaryti bet kurioje naujoje religijoje: mėgina sumaišyti tiesą su klaida, ir tuomet šį mišinį išaukština į neklystamumo statusą. Idant tie, kurie turi susiderinimą, būtų patraukti tiesos, kurią jie mato, ir tuomet būtų priversti priimti ir visą kitą, šitaip priimdami ir klaidas, kurios jiems neleidžia transcenduoti sąmonės, iš kurios buvo perduoti tikrieji mokymai.
Tad šis tiesos ir klaidos sumaišymas, išaukštinant juos abu į neklystamumo statusą, į statusą, kuriame yra draudžiama tai kvestionuoti, ši kombinacija neleis religijos pasekėjams transcenduoti tos religijos mokymų, neleis jiems padauginti talentų, šitaip pakylant virš senosios sąmonės. Ir tuomet jie bus įstrigę senojoje sąmonėje, užuot plaukę su niekada nesibaigiančiu laipsniško apreiškimo srautu, besiliejančiu iš viršaus.
Kuo skiriasi tikra ir netikra religija
Nes iš tiesų, kaip jau turėtumėte žinoti, jeigu studijavote Jėzaus mokymus šioje svetainėje, jis neturėjo intencijos sukurti dvasinio judėjimo, kuris būtų atkirstas nuo Šventosios Dvasios. Argi jis nesakė eisiąs pas tėvą, kad tėvas galėtų pasiųsti kitą guodėją – Šventąją Dvasią, kuri galėtų tekėti, ne tik per vieną Jėzaus asmenį, per per daugelį žmonių krikščioniškame judėjime. Ir todėl nebūtų jokių galimybių centralizuoti tą judėjimą, įkalinti jį centralizuoto autoriteto rėmuose ar sukurti centralizuotą doktriną, nes Guodėjo tėkmė, Šventosios Dvasios tėkmė, gyvojo žodžio tekėjimas per daugelį žmonių – neleistų įvykti tokiai centralizacijai, ir tuo būdu neleistų netikriems mokytojams dominuoti naujame judėjime.
Tačiau, kai šis srautas buvo atkirstas, kai jis buvo atkirstas islame, kai jis taip pat buvo atkirstas kitose religijose, na, vos tik tai įvyksta, tuo pat prasideda iškraipymai, ir dabar yra sukuriama idėja, kad privalo atsirasti centralizuota doktrina ir dogma, centralizuoti šventraščiai, kurie dabar yra pradedami laikyti aukščiausiu autoritetu, kuris tuomet gali neleisti priimti bet kokių naujų apreiškimų, jeigu šie nauji apreiškimai peržengia senojo ribas. Na, mano mylimieji, pasakykite man, ar turėtų naujas apreiškimas kokią nors prasmę, jeigu jis neperžengtų senojo ribų? Nes koks gi būtų tikslas perduoti apreiškimą, kuris tiesiog atrajotų tai, kas buvo pasakyta anksčiau? Ne, laipsniškas apreiškimas turi tik vieną tikslą, jeigu jis yra progresyvus, o progresyvus jis yra tik tuomet, jeigu peržengia senąsias ribas.
Argi tai nėra logika, kurią net ir linijiškam protui yra sunku paneigti? Ir todėl, tai gali neigti tiktai tie, kurie atsisako naudotis logika ir protu, ir aklai priima tai, ką laiko savo bilietu į dangų – tačiau tai nėra bilietas į dvasinės karalijos dangų, nes čia niekas nestovi vietoje.
Kiekvienas gyvybės srautas pats kuriasi savo kelią
Aš nesu ta pati Atėnė Paladė, kurią garbino senovės graikai. Transcendavau tą sąmonės lygį daugybę kartų, kaip ir senovės graikai turėjo save transcenduoti – jeigu iš tiesų būtų garbinę Tiesos Dvasią, o ne žmonių sukurtą kažkokios deivės įvaizdį, sėdinčios soste, išpuoštos tais ar anais simboliais, brangakmeniais, auksu, ar dar kažkuo, kas daro įspūdį žmonėms. Tad koks, iš tiesų, yra visas šis graikų dievų ir deivių tikslas? Į juos pažvelgę, pamatysite žmogiškas idiosinkrazijas. Ar tikrai esantieji pakylėtoje karalijoje turi tokias idiosinkrazijas – ar jie gali tarpusavyje kariauti, vienas kitam pavydėti? Ar tai iš tiesų yra įmanoma? Žinoma, ne. Tai ar tai reiškia, jog sakau, kad graikų dievai ir graikų religija buvo absoliučiai klaidingi? Ne, aš to nesakau, nes, vėlgi, ji gavo tam tikrą įkvėpimą iš aukščiau, kuris buvo pritaikytas prie to meto žmonių sąmonės.
Tad jie turėjo žvelgti giliau už graikų dievų idiosinkrazijų, pamatydami, kad tai buvo pačių žmonių sąmonės projekcijos. Tačiau, jeigu sugebėsite už to pažvelgti, tuomet iš tiesų galėsite atrasti kažką, kas jus išvestų už dualizmo šydo. Tačiau jūs, žinoma, privalote ryžtis prašyti šio vidinio vedimo, idant galėtumėte atrasti tas slaptas paslaptis, kurios jus galėtų išvesti aukštyn, kad galėtumėte leistis į tą epinę kelionę, kuri buvo aprašyta Odisėjoje, kurioje Odisėjus iš tiesų simbolizuoja dvasią ir jos mėginimus sugrįžti į savo karalystę, į tą karalystę, kuri buvo prarasta, jam nusprendus nusileisti į dualizmą.
Kiekvienas iš 6 milijardų žmonių šioje planetoje keliauja savo asmeninę epinę kelionę, tačiau ši kelionė nėra primesta jums išorinių jėgų, ar tai būtų graikų dievai, ar pranašesnis Dievas Jehova ar Alachas, ar kad ir kaip norėtumėte jį vadinti. Tai yra jūsų pačių kuriama kelionė, nes iš tiesų, rūsti realybė, slypinti už visų religijų Žemėje, yra tokia, kad ji sudaiktina Dievą kaip kažkokią išorinę esybę ar esybes, kaip kažkokią išorinę jėgą, kuri jums kažką primeta, kai tuo tarpu esminė tiesa, atskleista Maitrėjos knygoje, yra tokia, kad viskas, su kuo susiduriate savo dabartinėje situacijoje, yra jūsų padarytų pasirinkimų pasekmė.
Niekas danguje jūsų nekaltina dėl pasirinkimų, kurie jus nuvedė pražūtingu malonumų keliu į jūsų dabartinę situaciją ir sąmonės lygį. Kaltinimai yra netikrų mokytojų kūrinys, tačiau juos priima jūsų ego, nes, jam tikint, kad padarėte kažką, ko negalite ištaisyti, įgyjate pretekstą išsaugoti tą sąmonės būseną, kurioje tikite, kad jus teisia išorinės jėgos, ir kad jūsų likimas ir jūsų išganymas yra priklausomi nuo išorinių jėgų arba jiems gali sukliudyti išorinės jėgos.
Visų tikrų religijų realybė yra tokia, kad jūs esate atsakingi už savo sąmonės būseną, ir tiktai jūsų pačių sąmonės būsena neleidžia jums būti dangaus karalystėje. Nes tikroji dangaus karalystė yra sąmonės būsena – ir būtent dėl to Jėzus sakė, kad karalystė yra jumyse. O kas yra jumyse, jeigu ne jūsų sąmonės būsena? Jūs esate vienintelė už tai atsakinga valdžia, tačiau, kaip paaiškina Maitrėja, atėjo toks momentas, kai nusprendėte neprisiimti tos atsakomybės. Ir todėl atsukote nugarą tikrajam mokytojui, kuris buvo pasiruošęs padėti jums prisiimti atsakomybę už savo kelią.
Ir tai darydami jūs turėjote pateisinti tą sprendimą, pavaizduodami, kad tai nebuvo sprendimas. Nes argi nėra taip, kad didžiausias pateisinimas nusigręžti nuo mokytojo, yra pavaizduoti, kad tai ne jūs priėmėte sprendimą nusigręžti, bet buvote priversti tai padaryti bausmėmis jums grasinančio pikto išorinio Dievo – ir todėl negalite sugrįžti atgal, tiesiog priimdami kitokį sprendimą. Ne, turite leistis į kažkokią epinę kelionę ir išpildyti kažkokius išorinius reikalavimus, apibrėžtus šio išorinio Dievo, kol vėl užsitarnausite teisę ir tapsite vertais įžengti į to Dievo karalystę.
Štai tuo ir skiriasi tikra religija nuo netikros religijos. Netikra religija palaiko šio išorinio Dievo įvaizdį, ir išorinius reikalavimus, ir išorinį kelią. Tai yra netikros religijos esmė, kai tuo tarpu tikra religija iš tiesų demonstruoja realybę, kad jūs patys susikūrėte savo kelią, savo pasirinkimais, kuriuos padarėte, toldami nuo vienovės būsenos, kurią jums siūlė mokytojas. Ir todėl vienintelis būdas sugrįžti į tą vienovės būseną yra prisiimti atsakomybę už savo sąmonės būseną, suvokiant, kad ji yra jūsų padarytų pasirinkimų pasekmė, ir tuomet pradėti sistematiškai atskleisti ir panaikinti pasirinkimus, atvedusius į jūsų dabartinę vietą labirinte, sukurtame šios planetos žmonių – ir netikrų mokytojų su savo ego.
Tiktai jūs patys galite sugrįžti į Dievo karalystę, suvokdami, kad Dievo karalystė yra jumyse ir jūs niekada nebuvote jos palikę. Ir visos šios išorinės regimybės nėra tikros ir jas galima panaikinti, nustojant tikėti, kad jos jums turi kokią nors galią. Ir šitaip jūs tampate absoliučiu valdovu, sugrįždami į Dievo karalystės vienovę – kurioje taip pat esate viena su visa gyvybe, ir todėl negalite dalyvauti veiklose, kurias tegalima pateisinti, kai save laikote atskira būtybe, kuri yra atskirta nuo kitų. Kuomet galite tikėti iliuzija, jog galite žeisti kitus nesužeisdami savęs.
Turkija privalo transcenduoti islamo agresyvumą
Ir būtent šia sąmone yra persigėręs visas šiandieninis islamo pasaulis, atskirties sąmone, agresijos sąmone, tikėjimu, kad yra būtina – kad tai pateisina pats Alachas – eiti ir skleisti islamą po visą pasaulį. Tai yra sąmonė, kuri tiki galinti priversti visus paklusti islamui, paklusti islamo valdžiai, ir štai tuomet pasaulyje įsivyraus taika, tuomet pasaulis bus toks, kokiu ji nori matyti Dievas. Tai yra agresijos sąmonė, kurią randate visose islamiškose šalyse. Randate ją čia, šioje Turkijos šalyje, ir ši sąmonė privalo būti transcenduota, jeigu Turkija nori tapti konstruktyvia Europos Sąjungos nare.
Europos šalys, po antrojo pasaulinio karo, nubudo jėga grįsto mąstymo pavojingumui, ir jos stengėsi – nors ir ne visai sėkmingai – tačiau jos iš tiesų padarė didelį progresą, įveikdamos prievarta grįstą sąmonės būseną, tačiau Turkija to dar nepadarė. Ir geriausią to pavyzdį matote jų dabartiniame prezidente, o taip pat ir iš to, kad kariuomenė jau ilgai turėjo pernelyg dominuojantį vaidmenį Turkijos visuomenėje. Tačiau tai taip pat yra išraiška fakto, kad islamas nori turėti dominuojantį vaidmenį Turkijos visuomenėje, ir todėl kariuomenė buvo vienintelė jėga, galėjusi tai pristabdyti, laikydamasi būtinybės būti sekuliaria kariuomene, o Turkijai būti sekuliaria šalimi.
Ir todėl matote, kaip vienas disbalansas veda prie kito, tačiau kartais net ir du disbalansai gali vienas kitą prižiūrėti ir neleisti blogesniam disbalansui perimti visą valdžią. Tačiau ši būsena, kurioje kariuomenė jėga stabdo islamo agresiją, negali tęstis Turkijos šalyje, ir todėl nepraeis daug metų, kai Turkijos šaliai teks pažvelgti šiai sąmonei į akis ir sąmoningai ją transcenduoti, arba įvyks stipresnė konfrontacija tarp šių dviejų jėgų, Gogo ir Magogo, valdžios siekiančio elito ir įsigalėjusio valdžios elito, siekiančio absoliutaus dominavimo.
Tai, žinoma privalo būti transcenduota, jeigu Turkija nori tapti Europos Sąjungos nare. Jeigu tai nebus transcenduota, tuomet pradės vykti vidinės kovos, konfliktai, galimai net ir pilietinis karas, kuris įstumtų Turkiją į tokią chaoso būseną, kad mažai žmonių šiandien tai pajėgūs net įsivaizduoti. Ir todėl noriu paprašyti tų iš jūsų, kurie esate dvasingi žmonės, laikytis vizijos, kad Turkija sugebės atlikti šį perėjimą. Nes, jeigu Turkija sugebės atlikti šį perėjimą, tuomet ji iš tiesų gali tapti tiltu tarp vakarų pasaulio ir islamo pasaulio. Ji gali tapti pavyzdžiu, kad šalis, kurios didžiąją gyventojų dalį sudaro musulmonai, iš tiesų gali transcenduoti praeitį, transcenduoti karo elementus pačiame islamo tikėjime, ir įžengti į aukštesnę sąmonės būseną, kuri leistų jai iš tiesų priimti Aukso Amžiaus sąmonę ir pereiti į tą aukso amžiaus sąmonę, tampant Aukso Amžiaus dalimi, užuot egzistavus atskirai nuo jo.
Ir tokia iš tiesų yra vizija, kurios laikosi Sen Žermenas ir trokšta, kad jos laikytųsi visi dvasios mokiniai – idant Turkija galėtų būti susikirtimo tašku, atviromis durimis, per kurias Vakarų demokratijos idėjos galėtų atrasti būdą atkeliauti į islamo pasaulį. Idant žmonės islamo pasaulyje galėtų pradėti suvokti, kad visuomenės sekuliarizavimas, lyčių lygybės įteisinimas, lygių teisių visiems žmonėms suteikimas, tikros demokratijos atnešimas nėra priešingas tikrajam islamui. Nes tikrasis islamas nėra kariaujantis tikėjimas, kurį jiems buvo diegiama laikyti vienintele islamo išraiška. Islamas turi ir kitą pusę, subalansuotą pusę, ir tai yra tikrasis islamas, tikrasis paklusimas tikrajam Dievui, tikrasis atsidavimas tikrajam Dievui, tam Dievui, kuris yra vienas Dievas už visų pasireiškimų – ir todėl negali konfliktuoti pats su savimi.
Ir todėl, konfliktai niekada neateina iš vieno tikrojo Dievo – Alacho, kuris yra vienas Dievas, nepadalintas, nedalomas Dievas. Ir todėl padalijimai, konfliktai ir atskirtis tegali ateiti iš sąmonės, kuri yra atsiskyrusi nuo šio tikrojo Dievo, kuri egzistuoja atskirai nuo vieno Dievo. Ir todėl ši sąmonė privalo būti transcenduota, ir tik tuomet, kai transcenduojate tą sąmonę, tampate tikru musulmonu. Bet tuomet taip pat pamatote, kad tikras musulmonas nėra atsiskyręs nuo tikro krikščionio, tikro žydo, tikro budisto, tikro induisto.
Transcenduokite religinį konfliktą
Ar suvokiate: kai transcenduojate atskirties sąmonę, dualizmo ir konfliktų sąmonę, negali būti jokių konfliktų tarp skirtingų religijų ar tarp žmonių, kurie yra religingi, ir žmonių, kurie neišreiškia savęs per vieną kažkurią religiją, bet išreiškia save kitaip. Tai yra Aukso Amžiaus vizija, nes Aukso Amžiuje nedominuos viena religija. Tai nereiškia, kad egzistuojančios religijos turės išnykti, tačiau jos turės transcenduoti senąjį išskirtinumo mentalitetą, kuris kyla iš dualistinės sąmonės. Ir tuomet ir toliau galės egzistuoti krikščionybės religija, induizmo religija, musulmonų religija, budizmo religija, žydų religija ir daugelis kitų religijų.
Tačiau Aukso Amžiuje taip pat gali atsirasti nauji tikėjimai, naujos religijos, ir gali atsirasti naujas požiūris į dvasingumą ir religiją, kuris savęs netapatins su viena kažkuria tradicija, bet seks nuolatos tekančiu laipsniško apreiškimo srautu, kuris iš tiesų liesis iš daugelio šaltinių Aukso Amžiuje. Nes nebus tik vieno pasiuntinio ar mokymo, kurie dominuos Aukso Amžiuje; jų bus daug. Nes Šventoji Dvasia pučia ten, kur nori, ir nebus tik vieno šaltinio, vienos bažnyčios, vieno mokymo, kuris galėtų teigti esąs pats pranašiausias ar turintis aukščiausią autoritetą.
Tai yra sąmonė, kuri kyla iš dualizmo, ir ją visi tie, kurie nori būti tikrais mokiniais arba tikrais pasiuntiniais Sen Žermeno Aukso Amžiuje – kuris yra tiesos Aukso Amžius, privalo palikti. Nes kas gi yra Auksas, jeigu ne Kristaus sąmonės simbolis, ir Kristaus sąmonė yra toji, kuri teisingai atskiria tiesos Žodį, teisingai atskiria tikrovę nuo netikrovės.
Tiesos iššūkis
Tad aš, per šį diktavimą, paleidau šviesą, kuri yra impulsas, reikalaujantis atsako iš Turkijos šalies ir Turkijos žmonių. Nes aš, Atėnė Paladė, dar kartą smeigiu savo ietį į pačią Turkijos šalies širdį. Ir sakau, Dievo man suteiktais įgaliojimais: „Metu jums iššūkį rinktis tarp tiesos, vienos vieno Dievo tiesos, ir dualistinės taip vadinamos tiesos, skleidžiamos tų, kurie yra pasidalinę savyje, nes tai yra vienintelis būdas, kuriuo galite būti atsiskyrę nuo vieno Dievo.“
„Rinkitės šią dieną, kam tarnausite. Ar tarnausite vienam Dievui, ar priešingai – žemesniems susiskaldymo dievams? Rinkitės, ar tarnausite vienai išskirtinumą propaguojančiai religijai, ar priešingai – atrasite kitokį požiūrį į religiją ir dvasingumą, kuris transcenduoja susiskaldymą. Rinkitės, ar tarnausite progresyviai visuomenei, siekiančiai atnešti lygybę ir lygias galimybes visiems žmonėms, ar priešingai – toliau sieksite išsaugoti represyvią visuomenę, kuri išaukština kai kuriuos kaip elitą, o daugumą žmonių pažemina į nepilnavertiškumo statusą. Rinkitės šią dieną, kam tarnausite: progresui ar regresui.“
„Nes sakau jums, aš, Atėnė Paladė, įgaliota visų pakylėtųjų mokytojų, nebeleisiu jums ignoruoti šio pasirinkimo, nebeleisiu jums sėdėti ant krosnies ir galvoti, kad vieną dieną pokyčiai įvyks savaime, be būtinybės jums pažvelgti į akis netikrovei ir netiesai savo esybėje ir savo šalyje. Jokia išorinė jėga nepakeis Turkijos. Jūs, Turkijos žmonės, esate ta jėga, kuri privalo pakeisti Turkiją, jeigu ji nori pasikeisti.“
Tad aš jums sakau: „Nubuskite iš savo patogumo jausmo, nubuskite iš savo agresijos, ir ryžkitės pripažinti šią agresiją, ryžkitės pripažinti konfliktus ir susiskaldymus. Ryžkitės pripažinti savo nenorą ieškoti aukščiausios tiesos, užuot toliau kabinęsi į idėją, kad jau turite aukščiausią religiją, ir kad aukščiausią tiesą yra įmanoma uždaryti į tos religijos šventraščius, ritualus ir dogmas. Bet tai nėra taip! Aukščiausia tiesa niekada negalės būti uždaryta į jokį išorinį mokymą, ir tai yra iššūkis, kurį jums metu. Pripažinkite aukščiausios tiesos prigimtį ir liaukitės garbinti netikrus dievus ir jų stabmeldiškus įvaizdžius.“
Tad mano ieties dūris ir šviesos dūris yra užbaigti. Tiek daug buvo perduota, kad tai sujudins kolektyvinę sąmonę. Demonai, kurie jau seniai savo gniaužtuose laiko šią šalį, sukilo savo įniršyje, tačiau jie negali prilygti Tiesos Iečiai, nes jie nedrįsta prie jos artintis. Kadangi žino, ką tiksliai ji padarys: privers juos pažvelgti į jų pačių esybėje egzistuojančią netikrovę. Ir kai jie į ją pažvelgs, nebegalės pasilikti toje sąmonės būsenoje, kurioje buvo įstrigę.
Tad, perdaviau tiek, kiek Turkijos šalis šiuo metu gali pakelti. Pakankamai, kad būtų sutrikdyta, bet nepakankamai, kad būtų sugriauta. Tačiau aš grįšiu – jeigu atsiras pakankamai pasiryžimo padauginti talentus, kurie buvo duoti. Tuomet aš iš tiesų grįšiu per šį pasiuntinį ar kurį kitą, ir Turkija pakils, pakils į naują ir šviesesnę ateitį, tapusi naujo ir šviesesnio pasaulio dalimi. Tai atlikta, ir Tiesos Deivės ieties dūris yra baigtas!
Versta iš www.ascendedmasterlight.com