Drįskite įsivaizduoti Aukso Amžių Rusijoje ir ją supančiose šalyse
TEMOS: Niekur nėra jokio susiskaldymo – Meskite iššūkį už komunizmo slypinčiam mąstymui – Kodėl nupuolė pirmosios puolusios būtybės – Kaip puolusios būtybės sukėlė abejonę – Vidinis atskaitos taškas – Komunizmas yra grįstas abejonėmis – Negalite pakeisti Dievo įstatymo – Perspėjimas Rusijai – Negalite pažadinti žmonių, būdami malonūs – Sveikinimai Rusijos žmonėms – Įveikite negatyvius jausmus Sovietų Sąjungai
Pakylėtasis Mokytojas Arkangelas Mykolas, 2010 birželio 10 d. per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas Sankt Peterburge, Rusijoje.
Niekur nėra jokio susiskaldymo
„Mykolas“ yra mano vardas. „Arkangelas“ yra mano titulas. „Arkangelas Mykolas“ yra fohatiškas raktas, iškviečiantis mano Esaties srautą per jūsų esybę. Tačiau atkreipkite dėmesį, kaip lengvai galima panaudoti žodžius atstumui ir atskirčiai sukurti. Iš žodžių „iškviečiantis mano Esatį“ gali atrodyti lyg jūsų kreipimasis į mane iškviečia mane pas jus iš kažkur toli. Tačiau tai yra dualistinio įvaizdžio projektavimas ant manęs, o aš nesu dualistinė būtybė. AŠ ESU vienovės būtybė, gimusi iš Dievo vienovės, ir įsiliejusi atgal į šią Dievo vienovę savo laisva valia padarytais pasirinkimais. Ir todėl, nesu ribojamas laiko; nesu ribojamas erdvės. Nes aš esu visur. Visada esu šalia jūsų. Esu su jumis visada.
Nes argi pats Kristus nesakė: „Esu su jumis visada?“ Ir aš taip pat tą sakau, pakartodamas Jėzaus ištartus žodžius: „Kurios visada dalies nesuprantate?“ „Kurios visur dalies nesuprantate?“ Nes matote, mano mylimieji, ar gali egzistuoti „visada“ dalis? Ar gali egzistuoti „visur“ dalis? Kaip galite padalinti „visada“? Kaip galite padalinti amžinybę? Kaip galite padalinti erdvę? Kaip galite padalinti visur esantįjį? Negalite!
Nėra vienovės dalies, nes vienovės neįmanoma padalinti į dalis, kurios galėtų būti atskirtos viena nuo kitos – ir todėl tarp jų galėtų būti konfliktas, arba tai, kas atrodo kaip konfliktas. Tačiau konfliktas yra tik tuomet, kai žvelgiate į tai iš atskiro proto požiūrio taško, iš to proto, kuris susiviliojo padalinimais, kuris įžengė į susiskaldymą ir todėl pamiršo savo vienovę.
Realybė yra tokia, kad aš negaliu būti padalintas, ir todėl tai iš tiesų yra tiesa, kad dvasinėje karalijoje neegzistuoja padalijimai. Negali egzistuoti joks susiskaldymas tarp dvasinių būtybių. Nes, jeigu dvasinė būtybė įžengtų į susiskaldymų sąmonę, ji nebebūtų dvasinė būtybė, ji akimirksniu nupultų į dualizmą. Tad ar dabar jau matote realybę, kad, jeigu aš, ar bet kuris iš mano angelų, įsileistume idėją, kad esame velnio priešai, ar bet kokios Žemėje esančios jėgos priešai, ir kad tai yra mūsų vaidmuo, paskirtas mums Dievo, kovoti su šia jėga ir sunaikinti ją dualistinėje kovoje, na tai tuomet akimirksniu nupultume ir taptume problemos dalimi, užuot likę ten, kur esame vienovėje, kurioje galime tarnauti jums pavyzdžiu, parodydami sprendimą transcenduoti dualizmą, transcenduoti susiskaldymą.
Meskite iššūkį už komunizmo slypinčiam mąstymui
Tačiau ką tai reiškia transcenduoti susiskaldymą? Tai reiškia transcenduoti esminį susiskaldymą sukūrusį dalyką – ir šis dalykas yra abejonė! Tad aš, Arkangelas Mykolas, ateinu šiandien į šią Rusijos šalies vietą, ir ateinu su dispensacija Žemės planetai iš Karminės Valdybos pasiųsti milijonus savo angelų į Rusiją ir į visas šalis, kurios buvo Sovietų Sąjungos dalimi, arba buvo patekusios į sovietinės propagandos įtaką, arba buvo patekusios į fizinę Sovietų Sąjungos įtaką.
Ateinu su ypatinga dispensacija atnešti Dievo Šviesą specifiniu būdu, kuri mes iššūkį už paties komunizmo egzistuojančiam mąstymui, gimusiam iš pačios puolusios sąmonės. Tad prašau jūsų vizualizuoti mano milijonų angelų nusileidimą, besileidžiančių iš Sirijaus – Dievo Žvaigždės – kurioje jie gavo ypatingas instrukcijas prieš šią užduotį – ir prašau jūsų vizualizuoti, kaip jie leidžiasi tarsi begalinė spiralė, tarsi spiraliniai laiptai, kuomet nusileidę į Žemę jie pasklinda po tolimiausius kiekvienos šalies, kuri kada nors buvo paveikta komunistinės sąmonės (o tai praktiškai yra visos Žemės šalys), kampelius. Jie eina, ir jie eina ne tam kad su kuo nors kovotų. Jie eina, kad užimtų ten savo postą ir pademonstruotų pačią liepsną, kuri AŠ ESU, Dievo Valios Liepsną, Dievo Valios nepajudinamumą, kurios negali pajudinti nei vieno žmogaus valia, nei puolusių būtybių valia, laikančių save Dievo priešais. Tai yra Liepsna, kurią aš įkūniju. Būtent dėl to esu su Žeme: kad suteikčiau atskaitos tašką, jog egzistuoja kažkas, ko negali pajudinti jokia jėga šioje materialioje visatoje, ir nei puolusi sąmonė to negali pajudinti.
Nes AŠ ESU tokioje didelėje vienovėje su Dievo Valia, kaip joje yra ir visi mano angelai, kad nėra jokios jėgos Žemėje, jokių argumentų Žemėje, jokių žaltiško proto melų, kurie galėtų mus priversti suabejoti Dievo Realybe. Mes esame nepajudinami jokiomis abejonėmis! Ir todėl esame čia, kad suteiktume atskaitos tašką, kuris leis to norintiems, kuris leis norintiems palypėti aukščiau, ir taip pat leis jiems įveikti abejones, dėl kurių jie tampa pažeidžiami ir pasiduoda gundytojui, žalčiui, atėjusiam pas juos su savo argumentais, dėl kurių imate abejoti tuo, ką gaunate iš Dvasios savo viduje.
Kodėl nupuolė pirmosios puolusios būtybės
Atkreipkite dėmesį, nuo ko tiksliai prasidėjo ši abejonė. Girdėjote Maitrėjos duotą mokymą, kad pirmasis nuopolis įvyko aukštesnėje sferoje. Ši sfera buvo atvesta iki pakylėjimo taško, kai didžioji dauguma joje gyvenančių būtybių įžengė į pozityvią spiralę. Tuomet atėjo testas, kuomet tų, kurie buvo pakilę iki tam tikro lygmens, kuriame jei save laikė lyderiais, buvo paprašyta nusileisti iki regimai žemiausio taško ir leisti, kad jų esybė, jų momentumas, jų pasiekimai būtų panaudoti sekančios sferos kūrimui.
Jie nenorėjo priklaupti; nenorėjo daryti to, ką laikė savo padėties pažeminimu. Kai kurie iš jų, nors ir dirbo pozityvų darbą, siekdami kelti savo sferą aukštyn, vis dar tebeturėjo tam tikras sąmonės liekanas, kurioje manė, jog tai daro, kad gautų atlygį danguje. Ir kad jų sferai pakilus – o jiems buvus tarp šios sferos kėlimo aukštyn pionierių, ar bent jau jie taip save įsivaizdavo – jie iš tiesų bus apdovanoti aukštais postais danguje.
Tačiau ateinu jums atskleisti dar vieną supratimą, dar vieną supratimo sluoksnį, mūsų nuolat augančiame, laipsniškame apreiškime apie nuopolį ir puolusią sąmonę. Nes matote, tie, kurie save laikė vadais, iš tiesų nebuvo tie, kurie atvedė savo sferą prie pakylėjimo taško. Kaip sakė Jėzus: romieji paveldės Žemę. Toje sferoje egzistavo milijardai būtybių, kurios iš tiesų buvo įkūnijusios nesavanaudiškumą, kadangi buvo transcendavusios atskirties sąmonę. Jos visiškai netroško būti pranašesnėje pozicijoje už kitus. Kai kurios iš šių būtybių iš tiesų tarnavo vadovaujančiuose postuose, kitos neturėjo šių postų ir tiesiog dirbo nesavanaudiškai, vykdydamos tai, ką jautė esant savo pašaukimu, savo dangiškuoju planu, savo troškimu išreikšti joms Dievo duotą individualumą. Tad realybė čia yra tokia, kad tiems, kuriems buvo leista būti tarp lyderių, šią poziciją buvo leista užimti nebūtinai dėl savo turimų pasiekimų.
Nes kai kurie iš jų iš tiesų nebuvo įveikę visų savo atskirojo aš liekanų, atskirties sąmonės, jėga grįstos sąmonės liekanų. Jie norėjo išaukštinti save, ir jiems buvo leista – atkreipkite dėmesį, „leista“ – būti vadovaujančiuose postuose, nes, įkūnydami šį savo troškimą būti pranašesniais, jie gavo dar vieną galimybę tai įveikti, pasisotinti šia patirtimi, idant galiausiai galėtų paleisti tas atskirojo aš liekanas ir susilieti su savo dangiškuoju individualumu, šitaip iš tiesų tapdami pakylėtųjų mokytojų dalimi.
Nes mes visi perėjome šio atskirojo aš visiško paleidimo procesą. Nes kaip gi kitaip galėtumėte įžengti į pakylėtąją karaliją, kurioje viskas yra vienovė? Jūsų atskirojo aš paleidimas nereiškia, kad paleidžiate savo dangiškąjį individualumą; tai reiškia, kad paleidžiate savo atskirą individualumą, atskirąjį aš, kurį susikūrėte formų pasaulyje. Tad matote, egzistavo būtybių grupė, kurioms buvo leista užimti pranašesnius postus, vadovaujančius postus toje sferoje, tuo būdu suteikiant joms galimybę paleisti poreikį jausti pranašumą, priimant, kad visos savimonę turinčios būtybės yra Dievo individualizacijos, ir todėl nė viena iš jų negali būti pranašesnė už kitą. Nes nėra jokios logikos sakyti, kad viena Dievo išraiška yra pranašesnė už kitą.
Tad, kai atėjo lūžio taškas – kai atėjo negrįžtamas taškas, kuomet sfera buvo pasirengusi pakilti – šios būtybės susidūrė su paskutiniu testu. Ar sugebės jos dabar palikti savo atskirą tapatumą – kuomet joms tai padarius, jos būtų galėjusios pakilti aukštyn ir galbūt joms būtų paskirta vadovo rolė dvasinėje karalijoje, o gal priešingai – jos nesugebės paleisti atskirojo aš? Ir joms buvo duotas šis testas, akis į akį susiduriant su būtinybe tapti visų tarnais. Ir vis dėlto, jos nenorėjo būti didžiausiomis tarp jūsų, būdamos visų tarnais. Jos norėjo pasilikti toje padėtyje, kurioje manė esančios aukščiau už savo bendražygius, ir toliau tarnauti atskirajam aš, siekdamos išaukštinti šį aš į pranašesnę poziciją. Ir todėl, žinoma, jos nupuolė.
Kaip puolusios būtybės sukėlė abejonę
Tačiau po to, kai nupuolė, jos manė, kad su jomis buvo pasielgta neteisingai, nes jos matė, kad kai kurie iš jų bendražygių, kai kurie iš jų buvusių bendražygių, buvo išaukštinti į postus dvasinėje karalijoje. Tačiau jos nesugebėjo arba nenorėjo matyti, kad taip nutiko dėl to, kad šie gyvybės srautai iš tiesų paleido atskirąjį aš ir ryžosi būti visų tarnais. Tad jos manė – puolusios būtybės manė – kad su jomis buvo neteisingai pasielgta. Ir štai tuomet jos nusprendė tyčia ir sąmoningai priešintis Dievo planui, nusitempdamos kuo didesnį gyvybės srautų skaičių su savimi į puolusią būseną.
Ir kaip jos nusprendė tai padaryti? Mes jau anksčiau kalbėjome apie brolių kaltintojo sąmonę, kaltinusia būtybes sferoje, kuri kilo aukštyn, bet dar nebuvo iki galo pakilusi. Tad šios būtybės buvo atviros šiems kaltinimams. Kodėl tai nutiko? Kodėl tam buvo leista vykti? Todėl, kad, vėlgi, kylančioje sferoje buvo būtybių, kurios dar nebuvo pasiekusios absoliutaus dvasinio savarankiškumo, kuriame priimate ir pradedate išreikšti savo dangišką individualumą, nes jos vis dar tebeturėjo tos atskirosios savasties liekanų. Tad šioms būtybėms taip pat buvo reikalinga iniciacija, testas: ar sugebės jos paleisti tą atskirąją savastį, pakildamos aukštyn į vienovę, o gal priešingai – sieks išsaugoti kažkurį atskirosios savasties aspektą, nenorėdamos prisiimti pilnos atsakomybės už save. Nenorėdamos išreikšti jiems Dievo duoto kūrybiškumo, kuomet šis Dievo duotas kūrybiškumas galėtų jas pakelti į pakylėtąją būseną.
Ar suvokiate, vėlgi, kad šie gyvybės srautai nesuprato, jog pakylėjimas nėra kolektyvinis procesas? Ar suvokiate, kad, kai sfera yra aukštyn kylančioje spiralėje, tos būtybės, kurios dalyvauja tos spiralės kūrime, iš tiesų kuria aukštyn keliantį momentumą? Šis aukštyn keliantis momentumas gali pakelti aukštyn visas sferoje esančias būtybes, ir šitaip visi gauna galimybę tapti sau pakankamomis būtybėmis: tapdami viena su Pakylėjimo Liepsna. Tačiau klausimas yra toks: Ar Būtybė pradės suvokti, kad Dievo Šviesa yra ir jos viduje? O gal ji ją laikys ateinančia tik iš išorinio šaltinio?
Tol, kol manysite, kad Šviesa ateina jums iš išorės – ar tai būtų kažkoks lyderis, pasiuntinys ar koks nors dvasinis guru – tol nebūsite dvasiškai savarankiški. Ir tol, kol nesate dvasiškai savarankiški – žinodami, kad Dievo Šviesa yra jumyse, ir kad jums nieko iš šio formų pasaulio nereikia – negalėsite pakilti. Nes pakylėjimas yra procesas, per kurį jūs individualiai pakylate, nes tapote dvasiškai sau pakankamomis būtybėmis.
Esate tapę ta raketa, apie kurią kalbėjo Serapis Bėjus, pasiruošusia paleidimui, pasiruošusia išsilaisvinti iš Žemės gravitacinio lauko ir išskrieti į orbitą. Ir todėl, kai sfera pakyla, tie, kurie dar nėra tapę dvasiškai savarankiškais, taip pat privalo susidurti su iniciacija. Ar galės jie pakilti, ar galės jie paleisti atskirąjį aš, o gal privalės apsukti dar vieną ratą formų pasaulyje, nusileisdami į naują sferą, kuri yra kuriama?
Daugelis šių gyvybės srautų, kurie dar nebuvo tapę dvasiškai savarankiškomis būtybėmis, gavo šią iniciaciją būtent per savo susidūrimą su „aukštesniais“ gyvybės srautais – su tais, kurie užėmė vadovaujančius postus – jie susidūrė su jų maištu prieš Dievą. Ir ką gi tiksliai puolusios būtybės padarė, kad su savimi nusitemptų ir kitus gyvybės srautus? Na, joms tereikėjo padaryti vieną paprastą dalyką, ir yra labai svarbu, kad šitai suprastumėte.
Aukštyn kylančioje sferoje atsiranda vis didesnis ir didesnis vienovės jausmas. Visos toje sferoje esančios būtybės bent jau kažkiek suvokia šią vienovę. Dar ne visos būtybės yra pilnai įžengusios į šią vienovę, tačiau jos suvokia egzistuojančią vienovės energiją. Tad visi suvokia būtinybę įžengti į vienovę, ir suvokia, kad vienovė yra pamatinė realybė. Tačiau tie, kurie jos nepatyrė, tai labiau laiko teorine galimybe, kažkuo, į ką jiems reikės įžengti kada nors tolimoje ateityje.
Tačiau, kai ateina lūžio taškas, ši tolima ateitis staiga nebėra tolima. Ji tampa DABAR. Ir dabar privalo būti padarytas pasirinkimas. Galite turėti tik tam tikrą laiką augti link pakylėjimo tam tikrame cikle, tam tikroje sferoje, ir tuomet ateina momentas, kai privalote pasirinkti. Nes negalite amžinai atidėlioti šio pasirinkimo, kadangi kitaip laisva valia nebūtų iš tiesų laisva. Tad atsiranda tokių, kurie nebūna įsisąmoninę vienovės, ir todėl vienovė jiems vis dar tebėra koncepcija, kurią jie suvokia protu, tačiau pilnai dar nepatyrė širdimi.
Ir todėl, kai puolusios būtybės pademonstravo, kad jos priešinasi vienovei, na, tai tuomet jos labai staiga suteikė anksčiau neegzistavusį atskaitos tašką, tai yra, kad yra kažkas, kas yra ne tik už vienovės ribų, bet priešinga vienovei. Ir tai tuomet tapo tuo, ką galėtume pavadinti negatyviu, atskirties atskaitos tašku, priešingybe tam, apie ką kalbėjau anksčiau, pozityviam atskaitos tašui, kurį duodu aš ir mano angelai, būdami nepajudinami šioje vienovėje. Tad matote, kai puolusios būtybės suprojektavo savo priešinimąsi Dievui per kaltintojo sąmonę; tie, kurie jau buvo įžengę į vienovę – tie, kuriems vienovė jau nebebuvo tolima, išorinė koncepcija – jų tai nepajudino. Jie iš karto pamatė, jie perskaitė vibraciją, kad tai nėra vienovė, ir todėl puolusios būtybės jų nepajudino.
Tačiau tie nekaltesni gyvybės srautai, kurie dar nebuvo įžengę į vienovę, daugelis jų iš tiesų patyrė šoką, išvydę šią anti-vienovės demonstraciją, ir kas tuomet nutiko? Na, jų protuose buvo pasėta abejonė. Abejonė įslinko į jų protus. Ar tikrai vienovė yra pamatinė realybė? Jeigu vienovė yra pamatinė realybė, kaip tuomet šioms būtybėms galėjo būti leista atsiskirti nuo vienovės? Ar jos tikrai yra teisios sakydamos, kad Dievas suklydo, kad laisva valia nėra absoliutus kelias į išganymą, kad laisva valia tegali atvesti prie katastrofos? Ar gali būti, kad jos yra teisios, o aš klystu?
Vidinis atskaitos taškas
Ar matote, mano mylimieji, kad, jeigu nesate iki galo įsitvirtinę savyje, jeigu nesate dvasiškai savarankiški, tuomet neturite atskaitos taško viduje, kuris jums leistų žinoti, kas yra tikra, o kas netikra, kuris jums leistų žinoti, kad vienovė yra tikra. Nes, jeigu nepatiriate vienovės savo viduje, tuomet negalite iš tiesų žinoti, kad vienovė yra pamatinė realybė. Galite suprasti tai intelektualiai, tačiau „nežinote“ to per gnozę, per vienovę tarp subjekto ir objekto, tarp pažįstančiojo ir pažįstamojo.
O tuomet, jeigu neturite šio tvirto vidinio atskaitos taško, jūsų protas yra atviras išoriniam atskaitos taškui, kuris tuomet priverčia jus savimi abejoti. O per šias abejones tampate atviri puolusiai sąmonei, atskirties sąmonei su visais jos melais ir argumentais, ir labai subtiliais kiekvieno kada noras anksčiau perduoto mokymo iškraipymais. Šitaip jus priverčiant abejoti ne tik mokymu, bet, visų pirma, savo pačių vidiniu gebėjimu žinoti, kas yra tikra ir netikra, sulyginant tai su kažkuo savo viduje.
Ir jūsų dėmesys tuomet yra patraukiamas koncentruotis į kažką išorėje, kuomet jūs galvojate, kad tas išorinis dalykas yra arba turėtų būti jūsų absoliutus atskaitos taškas tam, kas yra tikra ir netikra. Ir šitaip žmonės nuseka išoriniais guru ar išoriniais mokymais, tokiais kaip katalikų bažnyčia. Tad, vėlgi, matote, Petro sąmonė būtent tai ir simbolizuoja: troškimą turėti išorinį atskaitos tašką, kurio nenorite palikti, nors jums tiesiai prieš akis stovi Gyvasis Kristus. Nors jūs vaikštote ir kalbate su Gyvuoju Kristumi tokiu pavidalu, kurį galite matyti, kaip tą galėjo daryti Petras, tačiau nenorite paleisti šio išorinio atskaitos taško, nenorite leisti jam mirti. Norite, kad Kristus patvirtintų jūsų atskaitos tašką, kad jam paklustų, kad ateitų į jūsų proto dėžutę. Būtent tai Petras mėgino padaryti Jėzui, ir nuo pat tų laikų katalikų bažnyčia mėgino tai daryti Jėzui, Dievui ir realybei. Ir tą mėgino daryti visos kitos Žemėje egzistuojančios sistemos, tarp jų ir komunistinė sistema, su kuria jūs, mūsų mokiniai, esate susipažinę, būdami vienu ar kitu būdu paveikti Sovietų Sąjungos.
Komunizmas yra grįstas abejonėmis
Komunizmas yra ne kas kita kaip mėginimas sukurti sistemą, ir ši sistema yra grįsta esmine puolusių būtybių sukurta abejone. Tai yra mėginimas iškreipti, ką visi žmonės žino savyje – vienovę – būtinybę įžengti į vienovę „bendruomenėje“, o ne „komunoje“. Įženkite į vienybę! Kaip galite įžengti į vienybę? Tiktai individualiai atkūrę ryšį ir tapę viena su savo dangiškuoju individualumu. Kai esate pasiekę vertikalią vienovę su savo aukštesniąja esybe, tuomet žinote esantys Dievo tąsa. Tuomet žinote, kad jūsų brolis yra Dievo tąsa. Ir todėl galite įžengti į horizontalią vienovę su savo broliais ir seserimis, nes jūs visi vienas kitą laikote Dievo tąsomis – nė vienas nėra pranašesnis, nė vienas nėra menkesnis. Štai kas yra tikroji vienybė.
O štai komunizmas mėgino sukurti vienybę per vienodumą, naikindamas, užgniauždamas individualų reiškimąsi, paversdamas žmones mechanizuotomis būtybėmis, aklai klausančiomis to, kas joms yra sakoma. Tai nėra vienybė! Negalite vienybės sukurti jėga. Nes jėga tegali atskirti. Negalite jėga sujungti. Sujungia ne jėga, kuri yra projektuojama į išorę, o magnetizmas, kuris sutraukia drauge, ir šis magnetizmas yra meilė. Tačiau tai nėra žmogiška meilė, kuri taip dažnai siekia kontroliuoti ir todėl yra išreiškiama per jėga grįstą sąmonę. Bet tai yra Dangiškoji Meilė, kuri yra Besąlyginė Meilė.
Tie, kurie nepatiria vienovės su savo aukštesniąja esybe, nesugebės suvokti besąlyginės meilės. Nes matote, negalite suprasti besąlyginės meilės; galite ją tik patirti. Ir todėl, tai, ką protas gali suprasti, nėra Dieviška Meilė, tai yra sąlygiška, jėga grįsta meilė, kuri siekia kontroliuoti. Negalite ginčytis su besąlygine meile. Jeigu ginčijatės su besąlygine meile, demonstruojate, kad jos nepatyrėte. Ir todėl, tai, su kuo ginčijatės, nėra besąlyginė meilė; tai yra sąlyginė meilė. Ir todėl nekalbate aukštesnės tiesos, ginčydami besąlygiškumą ar ginčydami vienovę.
Tiesiog demonstruojate, kad atsiskyrėte nuo vienovės, nuo besąlyginės meilės, nes nenorėjote paleisti atskirosios savasties. Vis dar tebesiekiate išaukštinti šią atskirąją savastį, kad ji galėtų jaustis pranašesne, kad ji galėtų jaustis esanti teisi, dėl to, kad turi šią absoliučią tiesą arba šią absoliučią sistemą, dėl to, kad turi valdžią Žemėje, turėdama tokį didelį pasekėjų būrį.
Kuo yra paremtas katalikų bažnyčios trimituojamas pranašumas? Jis yra paremtas pasekėjų skaičiumi. Kuo buvo paremtas sovietinis komunizmas? Jis taip pat buvo paremtas tikėjimu, kad jie yra tokie galingi, nes užgrobė kitas šalis, ir manė, kad greitai užgrobs visą pasaulį. Nes jėga grįsta sąmonė niekada negali jaustis ramybėje, ji mano, kad ramybę pasieks tik tuomet, kai visos būtybės Žemėje bus priverstos priimti jos sistemą, ir todėl ji siekia išplėsti savo kontrolę, siekia nepaliaujamai plėsti savo valdžią – nes nesugeba sustoti.
Būtent tai matėte Adolfo Hitlerio atveju, jo troškime užkariauti pasaulį. Matėte tai sovietiniame komunizme ir jo troškime užkariauti pasaulį. Jėga grįsta sąmonė privalo plėstis, kol pajus viską kontroliuojanti. Bet matote, dėl antrojo termodinamikos dėsnio – ir dėl Žemės dydžio, ir dėl žmonių skaičiaus, ir dėl to, kad yra labai sudėtinga pavergti žmones – tai padaryti paprasčiausiai neįmanoma. Ir todėl bet kuri sistema, kuri mėgina išsiplėsti užkariaudama visą planetą, neišvengiamai susinaikins. Kitaip tiesiog negali būti, nes toks yra Dievo Įstatymas, kuris yra nepajudinamas. Kad ir kokią galingą sistemą besukurtumėte, negalite pajudinti realybės! Negalite pakeisti Dievo Įstatymo!
Negalite pakeisti Dievo įstatymo
Ir būtent tai puolusieji jau žino giliai savo esybės viduje, nors tik nedaugelis jų pripažintų tai savo išoriniu protu. Ir būtent dėl to jie tebėra įstrigę šiuose nesibaigiančiuose mėginimuose priversti visus žmones Žemėje priimti vieną iš jų sistemų, idant galėtų jaustis saugūs ir pranašesni.
Būtent šiai iliuzijai mano angelai ir aš atėjome suteikti atskaitos tašką, idant žmonės galėtų pajusti, kad jokios sistemos Žemėje nepakeis realybės ir Dievo Įstatymo. Net ir tuomet, kai visi žmonės Žemėje tikėjo, kad Žemė yra plokščia, ji tebebuvo tokia pat apvali kaip ir šiandien. Net ir tuomet, kai Sovietų Sąjunga buvo savo išorinės galios viršūnėje – net ir tuomet, kai didelė dalis žmonių Žemėje tikėjo viena ar kita komunizmo ar socializmo forma – niekas, kas buvo padaryta, nė per plauką nepakeitė Dievo Įstatymo! Niekas nepakeitė Dievo Realybės.
Būtent šis pokytis turi įvykti, kad Rusija galėtų išeiti iš savo dabartinės aklavietės ir galėtų pradėti artėti prie Aukso Amžiaus. Privalo atsirasti suvokimas, jog „kad ir ką bedarytume, tai nepakeis realybės, tad verčiau jau pasistenkime sužinoti, kokia yra ši realybė. Verčiau jau sužinokime, kokie yra Dievo Įstatymai, suderinkime save ir savo visuomenę su šiais Dievo Įstatymais, ir tuomet galėsime judėti į priekį.“ Šis procesas galioja ne vien Rusijai, tačiau yra nepaprastai svarbu, kad Rusija šiuo metu išmoktų šią pamoką. Nes kitaip Rusija nesugebės palikti komunistinės sąmonės, kuri buvo taip giliai įleidusi šaknis į kolektyvinę sąmonę, ir tebėra įleidusi šaknis į ją iki pat šių dienų.
Perspėjimas Rusijai
Ir privalau jums perduoti perspėjimą, kad yra absoliučiai būtina, jog Rusija pradėtų palikti šią sąmonę iki 2012 metų. Nes, jeigu Rusija nežengs lemiamo žingsnio palikti šią sąmonę, tuomet Rusija neišvengiamai atsiliks. O tuomet, kaip yra sakoma šioje vėliausioje invokacijoje, antrasis termodinamikos dėsnis pradės viską taip greitai griauti, kad niekas negalės to sustabdyti, ir Rusijos žmonės pasijus apimti nevilties ir nusiminimo.
O tai tikrai nėra tai, ką mes, pakylėtieji mokytojai, norėtume matyti, nes mes jaučiame labai didelę užuojautą Rusijos žmonėms. Žinome, kaip buvo sunku gyventi ir augti komunistinėje sistemoje, komunistinėje sąmonėje. Žinome, kad yra daug labai dvasingų žmonių, kurie pasisiūlė įsikūnyti Rusijoje ir ją supančiose respublikose būtent tam, kad būtų čia šiuo metu ir padėtų įvykti šiam perėjimui. Žinome, kad jie padarė didelę auką. Žinome, kad daugelį labai stipriai prislėgė šį nevilties našta, ir būtent dėl to jie paniro į visokiausias realybės vengimo formas, pasukdami narkomanijos keliu, įnikdami į alkoholį ar netgi pasiduodami materializmui, kuriam laikui pamiršdami savo dvasinę misiją.
Mes taip pat žinome, kad atėjo jiems laikas pakilti aukščiau, nubusti ir suvokti, jog kad ir ką būtų padarę praeityje, kad ir ką būtų patyrę praeityje, visa tai yra praeityje. Ir jūs čia atėjote pademonstruoti, kad žmonės kaip individai gali pakilti virš savo individualios praeities, ir tuomet jūs taip pat pademonstruosite, kad Rusija gali pakilti virš savo praeities, nepaisant viso to, kas vyko Rusijos šalyje komunizmo laikotarpiu, nepaisant priespaudos, žudymų, propagandos.
Visa tai gali būti transcenduota, kai žmonės yra pasiryžę transcenduoti, kai yra pasiryžę pripažinti, kad tai buvo netikrovė, ir kai yra pasiryžę susiderinti su Dievo Realybe. Ir tuomet nėra nieko, ko nebūtų įmanoma transcenduoti. Mes norime, kad Rusijos žmonės nubustų, tačiau nubudimas nereiškia, kad jaučiate neviltį arba plakate save, jausdami gėdą arba kaltę dėl Rusijos praeities. Mes norime, kad jie pripažintų, jog buvo tiek daug dalykų, kurie buvo nejautrumo gyvybei išraiška; tačiau tuomet trokštame, kad jie nubustų tam nejautrumui, kad galėtų pamatyti, jog tai nebuvo tikra, kad jie yra daugiau negu tai, kad Rusija yra daugiau negu tai. Ir todėl egzistuoja realus potencialas palikti praeitį, transcenduoti ją ir pakilti aukščiau, praminant naują kelią, naują kolektyvinės sąmonės būseną ir naują Aukso Amžiaus sąmoningumą ir potencialą Rusijai įžengti į tą Aukso Amžių.
Štai toks yra mūsų troškimas. Pakylėtoje Karalijoje nėra visiškai jokio smerkimo dėl to, kas įvyko Žemėje. Mes nežiūrime į šalis – kad ir kas būtų nutikę jų praeityje – su troškimu gėdinti ar kritikuoti tų šalių gyventojus. Mūsų troškimas tėra vienas: padėti žmonėms nubusti iš nejautrumo sąmonės, dėl kurios šie žiaurumai įvyko.
Negalite pažadinti žmonių, būdami malonūs
Ir visgi negalime pažadinti žmonių iš nejautrumo būdami „malonūs“! Negalime jų pažadinti iš proto dėžutės, kuri yra paremta nejautrumu, paklusdami šiai proto dėžutei. Privalome likti tvirti, privalome pažadinti žmones! Mano mylimieji, jūs visi turite žadintuvus. Kokia yra žadintuvo paskirtis? Jo paskirtis yra sukurti garsą, kuris būtų toks netikėtas, toks šaižus, toks garsus, kad sutrikdytų jūsų miegą ir jūs pabustumėte. Galėtume sakyti, kad, kai miegate ir sapnuojate, galbūt esate visiškai laimingi ir patenkinti. Sapnuojate pačius nuostabiausius sapnus, tačiau miegate, tad kokią prasmę turėtų gražią ir malonią melodiją grojantis žadintuvas, jeigu jo skleidžiamas garsas pagilintų jūsų sapnavimą, užuot jus pažadinęs?
Prasmės, žinoma, nebūtų jokios. Tai būtų nesąmonė. Ir jūs visi žinote, kad bet koks gamintojas, pradėjęs gaminti tylius žadintuvus, greitai subankrutuotų. Tad nesitikėkite, kad pakylėtieji mokytojai bus tarsi tylūs žadintuvai! Mes esame čia tam, kad pažadintume žmones Žemėje, ir negalime to daryti nekeldami triukšmo, negalime to daryti, nemesdami iššūkio jūsų įsitikinimams ir jūsų proto dėžutėms, kurios yra atitrūkusios nuo realybės. Nes mes privalome jums suteikti atskaitos tašką, kad jūsų proto dėžutės nepakeitė ir niekada nepakeis realybės! Nes kaip kitaip galėtume ką nors pažadinti?
Tad būtent dėl to kalbu griežtai ir su didele galia. Nes aš kalbėjau į Rusijos ir ją supančių šalių kolektyvinę sąmonę. Sukūriau tokią milžinišką garso bangą, kad ji prasiskverbs net iki pačių tankiausių šios masinės sąmonės vietų, suteikdama kiekvienai Rusijoje egzistuojančiai sąmonės būsenai atskaitos tašką, kad egzistuoja kažkas daugiau už jos ribų. Kaip sakė Sen Žermenas, atėjo Vandenio Amžius: viskas pasikeitė! O tai reiškia, kad pagal Dievo Įstatymą visiems turi būti suteiktas atskaitos taškas, leidžiantis jiems žinoti, kad viskas pasikeitė, kad niekas negali likti kaip buvo. Nėra stovėjimo vietoje!
Atskaitos taško turėjimas nereiškia, kad pasirenkate palypėti aukščiau, nes iš tiesų galite neigti, atsisakyti klausyti arba ginčytis su tuo, ką šis atskaitos taškas jums sako. Tačiau matote, tai darydami neišvengiamai įstumsite save į žemyn traukiantį sūkurį. Nes, jeigu nenorite kilti aukštyn, privalote leistis žemyn. O tai reiškia, kad tampate skaudžių smūgių mokyklos mokiniais ir tampate pavaldūs antrajam termodinamikos dėsniui, kuomet turėsite susidurti su momentumais, kurių nenorite matyti savyje, kol jie pasieks tokį kraštutinumą, pasidarys tokie akivaizdūs, kol sukurs tokį garsų žadintuvo skambėjimą, kad galiausiai prasiskverbs iki jūsų miego būsenos, kad galėtumėte vienu ar kitu būdu nubusti.
Sveikinimai Rusijos žmonėms
Ir klausimas tėra vienas: kokį garsumą turės pasiekti šie smūgiai, nes priešindamiesi pirmajam smūgiui suformuojate jėgą, kuri sukuria antrąjį smūgį. Tačiau antrasis smūgis bus padaugintas kosminio veidrodžio, ir sugrįš stipresnis nei išsiuntėte. Ir tai neišvengiamai sukurs žemyn traukiantį sūkurį, kuomet viskas eis į vis didesnius kraštutinumus. Jūsų argumentai privalės darytis vis labiau ekstremalūs, jūsų į kitus nukreipti kaltinimai, jūsų pirštų badymas į kitus privalės pasiekti vis didesnį kraštutinumą.
Bet esmė čia nėra kiti! Esmė yra, kad gaunate galimybę nubusti iš savo sąmonės būsenos, iš savo neigimo būsenos. Tačiau, kadangi nenorite nieko iš išorės klausyti, šią galimybę galite gauti tiktai įkūnydami savo sąmonės būseną vis didesniais kraštutinumais, kol galiausiai nubusite. Tačiau, žinoma, visada yra vilties, kad šis nubudimas galės įvykti situacijai nepasiekus didžiausio kraštutinumo.
Tad užbaigsiu šį mokymą pasveikindamas Rusijos žmones su tuo, kad perėjimas iš komunistinės sistemos į bent jau mažesnio totalitarizmo sistemą iš tiesų įvyko, išvengiant didelio karo su Vakarais, per kurį komunistinė, sovietinė sistema būtų patyrusi pralaimėjimą. Nes sakau jums, jeigu šis karas būtų įvykęs, Sovietų Sąjunga iš tiesų būtų pralaimėjusi. Tai būtų sukėlę milžiniškas kančias, milžinišką mirčių skaičių. Ir net būtų galima ginčytis, ar iš tiesų būtų buvę laimėtojų tokiame kare. Tačiau galiu jums su absoliučiu užtikrintumu pasakyti, kad, jeigu būtų įvykusi karinė konfrontacija, Sovietų Sąjunga būtų nustojusi egzistuoti. Ji tiesiog būtų po tam tikro laiko žlugusi, ir todėl jos būtų nebelikę, ji būtų susinaikinusi.
Tad mes visi dvasinėje karalijoje patyrėme didelį džiaugsmą, kai šis perėjimas galėjo įvykti. Ir galiu jus užtikrinti, kad jis įvyko tik todėl, kad tiek daug dvasingų sielų, tiek daug dvasingų gyvybės srautų pasisiūlė įsikūnyti Sovietų Sąjungoje ir ją supančiose respublikose, ir laikė dvasinę pusiausvyrą – nors daugelis jų sąmoningai to nesuvokė – jie laikė dvasinę pusiausvyrą, kad šis perėjimas galėtų įvykti. Jeigu šie gyvybės srautai nebūtų atėję į įsikūnijimą, tuomet karas tikrai būtų buvęs neišvengiamas. Tačiau būtent dėl to, kad jie čia buvo ir laikė dvasinę pusiausvyrą, net ir Sovietų sąjungos lyderiams tapo įmanoma pripažinti, kad ši sistema nėra tvari tokioje formoje, kurioje ji egzistavo jau keletą dešimtmečių.
Jie suvokė, nors nebūtų sugebėję sąmoningai to suformuluoti, tačiau suvokė, kad sistema artėja prie neišvengiamo susidūrimo su gamtos dėsniais, Realybės Dėsniais. Ir todėl sistema negalėjo išlikti, tad tai buvo „keiskis arba mirk“ situacija. Tačiau, vėlgi, tai nebūtų buvę įmanoma, nes galiu jus užtikrinti, kad sovietinės sistemos lyderiai nebuvo aukštų pasiekimų dvasinės būtybės, tiesą sakant, daugelis jų buvo puolę angelai, kai kurie iš jų netgi priklausė pirmiesiems puolusiems angelams, bent jau praeityje. Nes iš tiesų, privalau jums pasakyti absoliučią tiesą, kad Leninas, Stalinas ir Trockis buvo puolę angelai, kaip ir Marksas bei Engelsas. Tad matote, kad komunistinę sistemą sukūrė puolę angelai įsikūnijime. Tai yra tiesa, kuri privalo būti išsakyta čia, Rusijos žemėje, kad žmonės galėtų daryti su ją, ką tiktai nori.
Tačiau būtent dėl to, kad buvo tiek daug dvasingų žmonių įsikūnijime, jie sugebėjo laikyti pusiausvyrą, tad net ir Sovietų Sąjungos lyderiai galėjo nubusti. Nes sakau jums, nors egzistuoja puolusios būtybės, kurių neįmanoma pasiekti, iš tiesų yra ir tokių, kurios turi gebėjimą sureaguoti, susidūrusios su rūsčia realybe. Kai pripažįsta, kad negali pajudinti kalno, kartais jas yra įmanoma pažadinti ir padėti suvokti, kad joms reikia pasikeisti, nes kitaip jos pačios save susinaikins.
Įveikite negatyvius jausmus Sovietų Sąjungai
Rūsti realybė! Skaudžios pamokos skaudžių smūgių mokykloje. Tačiau supraskite, kad jūs, dvasingi žmonės, įsikūnijantys Rusijoje ir ją supančiose respublikose ir valstybėse, pasisiūlėte čionai įsikūnyti, kad suteiktumėte didžiajai daliai Rusijos žmonių, ir mažesnei grupei Rusijos vadų, galimybę nubusti iš puolusios sąmonės sukurtų sistemų. Suvokite, kad padarėte tai iš meilės ir turite atkurti ryšį su šia meile, kad galėtumėte įveikti bet kokį apgailestavimo jausmą, bet kokį kartėlį, bet kokį liūdesį dėl praeities, suvokdami, kad viskas, kas įvyko praeityje, buvo mokymosi proceso dalis.
Jūs pasisiūlėte tame dalyvauti iš meilės. Jeigu atkursite ryšį su savo pirmine meile, tuomet ši meilė galės jus pakylėti virš visų labai sunkių, labai ekstremalių situacijų, kurias patyrėte Sovietų Sąjungoje. Iš tiesų, net jeigu peržengtumėte jums žinomos istorijos įrašus, net jeigu grįžtumėte į dar ankstesnius amžius, Sovietų Sąjunga buvo vienas iš ekstremaliausių pavyzdžių, kaip toli puolusi sąmonė yra pasiruošusi eiti savo nejautrume gyvybei, kuris tuomet atveda prie beveik absoliutaus pasiryžimo milijonais žudyti žmones, ar daryti dar kažką, užgniaužiant jų individualumą, gesinant jų kūrybinę kibirkštį, jų kūrybinį potencialą.
Tad turėtumėte šitai žinoti: net jeigu grįžtumėte milijonus metų atgal šios planetos istorijoje, labai mažai būtybių patyrė tokią ekstremalią situaciją. Ir todėl turėtumėte į save žiūrėti kaip suteikusius didžiausią tarnystę savo pasiryžimu laikyti pusiausvyrą, suteikusią tokiai daugybei kitų žmonių galimybę patirti tokius kraštutinumus, kad galiausiai tai daugelį pažadino.
Nes yra daug Rusijos žmonių, kurie jau yra nubudę arba labai arti nubudimo. Ir reikia tik paskutinės kibirkšties, kad pamatytumėte susiformuojant pozityvią aukštyn kylančią spiralę, kuomet taptų akivaizdu, jog Rusija paliko savo praeitį, kaip matėte, kad Vokietija didžiąja dalimi paliko savo praeitį. Ir todėl Rusija tuomet galėtų judėti pirmyn į naują ir labiau auksinį amžių, apie kurį Rusijos žmonės per kelias pastarąsias kartas net nebūtų drįsę pasvajoti.
Tad, vėlgi, sakau, kaip anksčiau sakė Sen Žermenas, tikroji problema, neleidžianti įsikūnyti Aukso Amžiui, yra vaizduotės stygius. Aš nekalbu apie fantazijas, kurios nėra paremtos realybe. Kalbu apie jus, kaip dvasingus žmones, atkuriančius ryšį su Liepsna, kurią aš dabar įtvirtinau šioje šalyje, su Realybės, Nepajudinamumo Liepsna. O tuomet, kai su ja užmegsite ryšį, turėsite pagrindą leisti savo Dangiškai Vaizduotei kilti į naujas aukštumas!
Drįskite įsivaizduoti, kas gali įvykti Rusijoje ir ją supančiose šalyse per ateinančius dešimtmečius. Drįskite įsivaizduoti ir vizualizuoti pokyčius, pranokstančius viską, apie ką Rusijos lyderiai ar Rusijos žmonės netgi drįsta mąstyti. Drįskite įsivaizduoti, drįskite pamatyti juos per Visą-Reginčią-Akį jumyse, ne kaip tiesiog įsivaizdavimus, bet kaip įkūnytą realybę, kuri jau egzistuoja eterinėje karalijoje, perėjo į mentalinę karaliją, ir pradeda pereidinėti į emocinę karaliją, ir gali labai greitai persilaužti ir į fizinę plotmę.
Laikykitės šios vizijos! Atkurkite ryšį su Realybe, kuria AŠ ESU! Atkurkite tą pamatą. O tuomet, kai tvirtai stovėsite ant tos Kristaus Uolos, tuomet pakelkite akis į dangų, kad galėtumėte gauti viziją, kurią Sen Žermenas turi Rusijai. Tą viziją, apie kurią, žinoma, leisiu jam pačiam pakalbėti.
Tad dėkoju jums už jūsų dėmesį, už jūsų pasiryžimą leisti savo čakroms ir savo esybei būti atviromis durimis. Nes, kadangi jūs atvykote čionai iš skirtingų buvusios Sovietų imperijos dalių, esu tikras, jog suvokiate, kad turite ryšį, ir aš pasinaudojau šiuo ryšiu, kuomet, jums girdint šiuos žodžius ir sugeriant šią vibraciją, ši vibracija tekėjo per jūsų čakras į jūsų vietas namuose ir plito tolyn, mesdama iššūkį kolektyvinės sąmonės niūrasčiai ir tamsai. Ir už tai esu amžinai dėkingas. Ir dabar jums sakau: Sudie.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com