Nekintantis ir nuolat judantis Buda

TEMOS: Kai esate užstrigę praeityje arba ateityje – Vertinkite šią akimirką – Atskaitos taškas – Vaiko protas neteisia – Stebėkite užuot teisdami – Kai neturite nuomonių apie kitus žmones – Dauguma žmogiškų santykių yra grįsti tomis pačiomis tendencijomis – Jūs esate amžina esybė – Jūsų reakcinė tendencija nulemia jūsų ateitį – Nepajudinamas ir nuolat kintantis Buda – Nesavastingumo būsena neegzistuoja

Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda, 2016 liepos 4 d., konferencija Seule, Korėjoje, per Kim Michaels


AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda, ir tai yra mano privilegija, kaip ji buvo ir daugelį kartų praeityje, užsklęsti šią pakylėtųjų mokytojų konferenciją Korėjoje. Noriu, kad žinotumėte, jog iš pakylėtosios karalijos šią konferenciją mes laikome absoliučia sėkme. Jūs parodėte neįtikėtiną valią susirinkti drauge ir suharmonizuoti savo esybes tarpusavyje ir su mumis. Todėl mes galėjome padauginti šaukinius ir invokacijas, o jūs galėjote padauginti savo čakromis mūsų perduotus diktavimus, idant jie patektų į kolektyvinę sąmonę su didesne jėga. Ir mes esame jums už tai dėkingi ir sveikiname jus.

Mes jums davėme daug, labai daug mokymų, kuriuos, tikiuosi, paimsite ir permąstysite, aptarsite, galbūt netgi rašysite apie juos ir kalbėsite apie juos vieni su kitais. Ir tuo būdu galėsite, naudodamiesi išoriniu mokymu, įgyti gilesnį vidinį supratimą apie kai kuriuos iš dalykų, kurie, nors nebuvo išsakyti žodžiais, vis dėlto buvo išsakyti aukštesniuose lygmenyse. Jums yra būtina suvokti, kad, kai duodame diktavimą, tai, kas yra ištariama fizinėje plotmėje, tėra tik dalis viso perdavimo. Nes šalia to dar, žinoma, yra ne tik šviesa, kurią neša žodžiai, bet taip pat yra emocinio, mentalinio ir identiteto lygmens komponentai. Jeigu esate pasirengę naudotis fiziniais žodžiais kaip pamatu, galite išmokti įsiklausyti ir į emocinį, mentalinį bei identiteto komponentus, kuriuos nėra labai lengva išversti į žodžius. Ir jūs vis tiek galite intuityviai pajausti, intuityviai patirti diktavimo visumą.

Mes, žinoma, turime dar daug daugiau ką pasakyti tiek apie Korėją, tiek ir apie kitas šalis Azijoje. Todėl laukiame galimybių perduoti tai ateityje. O kol kas noriu, kad pajaustumėte, jog ši konferencija pasiekė pilnatvę. Kaip anksčiau sakėme, konferencija visada turi aukščiausią ir žemiausią potencialą, ir jūs iš tiesų pranokote aukščiausią potencialą. Ir dalykas, kurį aš čia noriu padaryti, galbūt dar ne visai įvyko šioje konferencijoje, kadangi daugelis jūsų dar tik neseniai esate atradę šiuos mokymus ir tai yra pirmoji jūsų pakylėtųjų mokytojų konferencija.

Kai esate užstrigę praeityje arba ateityje

Tad aš norėčiau duoti jums šios akimirkos, amžinojo dabar įvertinimą. Kaip esame minėję anksčiau, daugelis žmonių Žemėje nebuvo mokomi gyventi dabartyje, tad jie yra arba pernelyg prisirišę prie praeities, arba visada žiūri į ateitį. Kai kurie žmonės yra įstrigę tam tikrame praeities taške. Kai kuriems tai įvyko dėl to, kad jie patyrė labai stiprų trauminį įvykį, kuris juos taip stipriai emociškai sužeidė, jog jie nesugeba išsilaisvinti nuo skausmo ir žaizdos, ir todėl turi tai išgyventi vėl ir vėl. Kitiems taip yra dėl to, kad jie patyrė kažkokį labai įspūdingą įvykį savo gyvenime, jog jaučia, kad niekas vėliau negalėtų jam prilygti.

Jeigu nueitumėte į šį Olimpinį parką ir perskaitytumėte 1988 metų olimpiadoje medalius laimėjusių atletų vardus, pamatytumėte, kad daugelis šių atletų jautė, jog šio medalio laimėjimas, rekordo pasiekimas, stovėjimas ant pakylos ir savo medalio gavimas buvo aukščiausias taškas jų gyvenime. Daugelis jų jautė, jog niekas tam negalėtų prilygti, ir todėl likęs jų gyvenimas yra mažiau nei ši aukščiausia viršūnė. Jie visą laiką su nostalgija prisimena tą momentą.

Ir, žinoma, taip pat yra daug žmonių, kurie nėra taip stipriai prisirišę prie praeities, bet žiūri į ateitį. Kai kurie žiūri į ateitį su baime, bijodami ar tai kokios nelaimės savo asmeniniame gyvenime (ligos ar dar kažko), ar kokios nors pasaulinės nelaimės – karo ar gamtos kataklizmo. Ir, žinoma, yra net ir tokių žmonių, kurie laukia pasaulio pabaigos, kaip jau anksčiau esame apie tai kalbėję.

Ir taip pat yra daug žmonių, kurie yra nepatenkinti savo dabartimi, savo dabartiniu gyvenimu, savo dabartine situacija, ir jie žvelgia į ateitį su viltimi, kad vieną dieną viskas pasidarys geriau. Daugelis viliasi, kad, jeigu jie ir toliau darys tai, kas jiems buvo liepta daryti, jeigu jie darys tai, ką jiems liepia daryti visuomenė ir jų tėvai, tuomet vieną dieną gaus apdovanojimą, kurį tikisi gauti.

Kaip jau sakėme, jūs esate bendrakūrėjai, tad pasyviai laukti, kol kas nors nutiks, nėra konstruktyvus požiūris. Jeigu lauksite, kol kiti žmonės, visuomenė arba kokia nors korporacija vieną dieną ateis ir pakeis jūsų gyvenimą, tuomet tikėtina, jog patirsite nusivylimą. Jeigu lauksite, kol kažkokia Dangiška būtybė pasirodys jūsų gyvenime ir duos jums viską, ko norite, tuomet garantuotai patirsite nusivylimą.

Vertinkite šią akimirką

Aš, žinoma, norėčiau, kad suprastumėte, jog vienas iš esminių Budos mokymų, tikrasis vidinis Budos mokymas yra būtent gebėjimas gyventi šią akimirką. Ir jūs visi turite šį gebėjimą gyventi šią akimirką, tačiau kai kuriems žmonėms yra labai sunku naudotis šiuo gebėjimu. Jeigu esate patyrę stiprius trauminius įvykius savo gyvenime ir jums reikalingas psichologinis gydymas, tuomet yra visiškai suprantama, kad jums gali būti sunku gyventi šią akimirką. Tad šiuo atveju norėtume jus paraginti siekti pagalbos per įvairias terapijos formas. Mes, žinoma, raginame naudotis mūsų mokymais ir įrankiais savo psichikai gydyti. Jeigu kažkuriuo metu išgyvenote aukščiausią tašką praeityje ir jo dabar ilgitės, tuomet vienintelis tikras vaistas yra sąmoningai nuspręsti nebežvilgčioti į praeitį, bet atsiverti dovanos gavimui šią akimirką.

Jeigu žvelgiate į ateitį, bijodami kažkokios katastrofos, tuomet vėlgi, noriu paraginti jus naudotis atitinkamais įrankiais šiai traumai išgydyti, nes būtent trauma verčia jus žiūrėti į ateitį su baime. Jeigu žvelgiate į ateitį, tikėdamiesi kažkokio atlygio, noriu paraginti jus suvokti, kad esate bendrakūrėjai. Jeigu norite geresnės ateities, jums reikia patiems ją bendrakurti, užuot pasyviai laukus, kol kas nors iš išorės šią ateitį įkūnys.

Jums reikia suvokti, kad, jeigu norite bendrakurti šią geresnę ateitį, jums reikia pradėti iš tiesų vertinti šią akimirką, vertinti situaciją, kurioje esate, kaip Sen Žermenas išmintingai apie tai kalbėjo. Tai yra esminis Budos mokymas – būti čia ir dabar. Akivaizdžiausiai tai galima matyti dzenbudizmo mokymuose, kuriuose yra koncentruojamasi į dabartinės akimirkos patyrimą. Tuo nenoriu pasakyti, kad turėtumėte tapti dzenbudistais, tiesiog sakau, kad jums būtų gerai pamąstyti apie tai, kaip gyventi dabartyje, kaip patirti dabarties momentą bent tam tikrais momentais laike.

Atskaitos taškas

Ir dabar norėčiau, kad atliktumėte su manimi nedidelį pratimą. Mano tikslas yra padėti jums patirti dabartinį momentą. Mano mylimieji, jūs dalyvavote pakylėtųjų mokytojų konferencijoje. Kai kurie iš jūsų čia buvote visas keturias dienas. Dalyvavote rožinių, invokacijų ir šaukinių kalbėjime. Klausėtės diktavimų. Bendravote vieni su kitais. Daugelis jūsų į tai žiūrėjote kaip į tam tikrą tikslą vedantį procesą. Visada yra dar daugiau invokacijų, kurias reikia sukalbėti, ir dar daugiau diktavimų. Bet dabar pasiekėte paskutinį diktavimą, sukalbėjote paskutinę invokaciją. Nebėra nieko, ko galėtumėte laukti ateityje, ir todėl noriu paraginti jus suvokti, kad vertingiausia dovana, kurią galėtumėte pasiimti su savimi iš šios konferencijos, yra absoliutaus buvimo dabartyje patirtis, patirtis, kai tai pradedate vertinti.

Todėl, mano mylimieji, noriu paraginti jus – savo pačių protuose – pasakyti sau: „STOP! Sustabdysiu savo įprastines mąstymo tendencijas.“ Noriu paraginti jus atsitraukti žingsnelį atgal ir pažvelgti į save, į tai, kaip jūsų prote visą laiką egzistuoja kokia nors tendencija projektuoti mintis arba emocijas ant savo būdraujančios sąmonės ekrano. Šios mintys ir emocijos traukia jūsų sąmonę kaip nors reaguoti, įtraukia jus į minčių ir jausmų virtinę, kurie yra panašūs į automatiškai grojančią plokštelę. Ir jūsų dėmesys yra į tai įtraukiamas, jums net nesuvokiant, kas vyksta.

Tad dabar noriu paprašyti jūsų suvokti, kas vyksta jūsų prote ir sąmoningai suprasti, kad tai tiesiog yra kaip filmas, rodomas kino teatro ekrane arba jūsų televizoriaus ekrane. Ir noriu paskatinti jus suvokti, kad jums iš tiesų net nereikia šio filmo sustabdyti.

Yra daug budistų, kurie mano, kad meditacijos metu reikia mėginti sustabdyti mintis, tačiau tai yra labai sunku pasiekti, net ir seniai tai praktikuojantiems. Tiesiog sakau jums, kad galite pasakyti sau: „STOP! Aš nebesitapatinsiu su savo minčių ir jausmų fonograma. Tiesiog leisiu jai groti, bet pats atsitrauksiu atgal ir įžengsiu į naują suvokimą, kad aš nesu mano mintys ar jausmai. Aš nesu protas. Nesu mano prote grojanti fonograma. Esu beformė esybė. Man nereikia nieko iš praeities, kad galėčiau jausti pilnatvę, būdamas tuo, kuo esu. Man nereikia nieko iš ateities, kad galėčiau jausti pilnatvę, būdamas tuo, kuo esu.“ Esu išbaigtas čia ir dabar! Esu išbaigtas šią akimirką! Esu vientisas!

Ir todėl galite jausti, kad giliai jumyse yra tyla, Budos tyla, jūsų budiškosios savasties tyla. Netgi galite sugebėti pasijusti taip, tarsi būtumėte meditacinėje pozoje visiškoje tyloje ir ramybėje sėdintys Budos. Jums nereikia savęs įsivaizduoti kokioje nors formoje. Jūs netgi galite, jeigu jums taip yra geriau, žiūrėti į save kaip į beformę esybę, jaustis beforme esybe, patirti save beforme esybe.

Ir dabar noriu paraginti jus suvokti, kad esate čia, šioje patalpoje, šią akimirką. Nesate vieni. Jūsų čia yra daug žmonių. Daugelio kitų čia esančių žmonių jūs nepažįstate. Galbūt net nekalbėjote su jais per šias keturias dienas. Galbūt nežiūrėjote jiems į akis. Galbūt iš tiesų neįvertinote šių kitų žmonių, bet aš noriu paskatinti jus atverti savo akis ir apsižvalgyti aplinkui. Drįskite pažvelgti vienas į kitą, pažvelkite vieni kitiems į akis ir pripažinkite vienas kitą. Drįskite pažvelgti į pasiuntinio akis, nes tai iš tiesų yra mano akys, žvelgiančios per jo akis į jus.

Mano mylimieji, pripažinkime vienas kitą, nes mes susirinkome drauge ypatingoje vienovėje, kurią labai retai išvysite Žemėje, horizontalioje vienovėje, kurioje jūs esate čia apačioje viena su mumis Viršuje. Tai yra ypatinga akimirka. Tai yra reta akimirka. Nėra daug žmonių, kurie tai patirtų per savo gyvenimą, mano mylimieji. Tačiau jūs esate čia. Jūs išgyvenate šią akimirką čia ir dabar. Kai suvokiate, kad esate čia vienovėje vieni su kitais, atliekate nepaprastai vertingą, neįkainojamą dvasinę tarnystę. Esate čia vienovėje su pakylėtuoju mokytoju, dvasine būtybe. Kai tai suvokiate, ko dar galėtumėte prašyti iš dabarties akimirkos? Kai tai suvokiate, kaip galėtumėte nebūti pilnai dabartyje?

Tad būkite išbaigti ir jauskite, kad nėra nieko, ko jums reikėtų iš praeities, nieko, ko jums reikėtų iš dabarties, nieko, ko jums reikėtų iš pasaulio, nes mes esame išbaigti, būdami savo vienovėje dabar. Tie iš jūsų, kurie galite patirti šį išbaigtumą, jūs dabar turite atskaitos tašką, kurį galite pasiimti su savimi ir kuriuo galite naudotis. Kai turite laiko savo užimtame gyvenime (arba kai nusprendžiate skirti tam laiko savo užimtame gyvenime), galite naudotis bet kokiomis jums patinkančiomis priemonėmis, tarp jų ir klausydami šio diktavimo arba jį skaitydami, kalbėdami invokacijas, klausydami muzikos, ar kad ir kas tai bebūtų, kas jums yra veiksmingiausia. Tačiau pasistenkite susiderinti su mano Esatimi – Pakylėtojo Mokytojo Gautamos Budos Esatimi. O tuomet, remdamiesi savo šios akimirkos patirtimi, galėsite ir vėl patirti tą patį išbaigtumą. Ir kai tai darysite, galbūt daugelį kartų, ateis toks momentas, kai pradėsite jausti nuolatinį dėkingumą už dabarties akimirką.

Vaiko protas neteisia

Suprantu, kad iš pradžių jausite kontrastą tarp normalios sąmonės būsenos ir tų akimirkų, kai pilnai būsite dabartiniame momente. Bus akimirkų, kai būsite pilnai dabartyje, ir bus daug kitų akimirkų, kai jūsų įprastinis gyvenimas reikalaus jūsų dėmesio ir įtrauks į įprastines jūsų tendencijas. Tačiau kai vis daugiau ir daugiau patirsite šių akimirkų, kuriose esate visiškai gyvi, esate pilnai dabartyje, ir pilnai vertinate šią akimirką, tuomet kontrastą jausite vis mažiau ir mažiau.

Tai nereiškia, kad visada sėdėsite, būdami pilnai nubudę meditacinėje pozoje, nes jūsų įprastinis gyvenimas iš tiesų dažnai reikalaus viso jūsų dėmesio. Tačiau galite pasiekti tašką, kuomet kiekvieną kartą tai prisiminę, galėsite su tuo susiderinti ir galėsite būti pilnai dabartiniame momente, net ir darydami tam tikras veiklas, kurios iš jūsų nereikalauja viso jūsų dėmesio.

Nesakau jums, kaip kai kurie dzenbudistai nori jus įtikinti, kad visada galite pilnai įvertinti dabarties akimirką, būdami įvykių sūkuryje. Gyvenimas iš jūsų reikalauja daug dėmesio, ir nėra nieko blogo turėti tuos periodus, kuriuose esate susikoncentravę į tam tikrą veiklą ir todėl jums nelieka dėmesio vizualizuoti ar jaustis išbaigtu Buda, kuris nėra prisirišęs prie situacijos ir su dėkingumu priima šią situaciją.

Aš tiesiog sakau, kad galite būti proto būsenoje, kurioje gyventumėte gyvenimą nuolatiniame dėkingume. Būtumėte dėkingi už visą gyvenimą, ir bet kurią akimirką, kurią tik panorėtumėte, galėtumėte susiderinti su dabartiniu momentu ir pilnai jį įvertinti, kai jums tam lieka dėmesio. Ir tai, žinoma, yra buvimo vaiko prote dalis.

Ir dalykas, kurį čia galime pridėti prie to, apie ką Sen Žermenas kalbėjo anksčiau, yra tai, kad vaiko protas neteisia. Jis neanalizuoja. Jis nelygina. Iš esmės, kai esate įstrigę praeityje arba įstrigę ateityje, jūs nuolatos analizuojate ir lyginate dabartį su praeitimi arba ateitimi. Praeitis buvo geresnė už dabartį. Praeitis buvo blogesnė už dabartį. Ateitis bus geresnė už dabartį. Ateitis bus blogesnė už dabartį. Ir jūsų prote nuolatos groja šis analitinis, lyginamasis garso takelis. Ir kai jis groja, jūs nesate dabarties akimirkoje, jūsų dėmesys yra įtraukiamas į visus tuos analizavimus. Jums reikia ugdytis, ir tą jums reikia daryti sąmoningai, proto būseną, kurioje neteisiate, kurioje neanalizuojate. Tai yra subtilus procesas, kuriam reikės laiko, tačiau, jeigu naudositės mūsų invokacijomis ir mūsų mokymais, galėsite pasiekti šį tikslą.

Galėsite pasiekti tašką, kuomet nebeturėsite poreikio teisti tai, kas vyksta gyvenime. Nebeturėsite poreikio visą laiką išreikšti nuomonę apie tą arba aną, apie tai, ką daro kiti žmonės, ką kiti žmonės sako, ką daro politikai, ko politikai nedaro, ką padarė vietinė sporto komanda, ar ko ji nepadarė. Visi šie dalykai, kuriais yra užimtas daugumos žmonių dėmesys, jums gali nustoti savo svarbos, kuomet jums nebereikės maitinti šio savo proto elemento, kuris nuolatos nori teisti, nori ką nors pažeminti, ką nors išaukštinti. Kuris visada lygina, remdamasis dualistine teisingumo ir klaidingumo skale, gėrio ir blogio skale, aukštesnio ir žemesnio, to ir ano skale. Galite apgalvotai ir sąmoningai nuspręsti įsitraukti į procesą, per kurį visa tai nustumtumėte į šalį.

Galite išsakyti specifinius prašymus sudeginti energijas emocinėje, mentalinėje ir identiteto karalijose, kurios traukia jūsų protą kartoti šias tendencijas, kuriose daugelis žmonių turi tokią didelę sumaištį savo emociniame kūne, jog jie nuolatos jaučia poreikį ant ko nors pykti. Jiems yra būtina turėti atpirkimo ožį, į kurį galėtų nukreipti savo pyktį, kadangi jie nenori pripažinti, kad šis jų pyktis iš tiesų yra pyktis prieš save. Dirbdami su savimi, galiausiai galite pasiekti tašką, kuriame jums nebebūtų būtina viską teisti. Jums nebebūtų būtina viską vertinti ir jums nebebūtų būtina apie viską turėti nuomonę.

Stebėkite užuot teisdami

Tai ką tuomet darysite, galite paklausti? Koks tai bus gyvenimas? Ar tai reiškia, kad tapsite minčių neturinčiu žmogumi? Ne, mano mylimieji, tai nereiškia, kad nedalyvaujate gyvenime. Egzistuoja proto būsena, kuri neteisia, remdamasi dualistine skale, ir šioje proto būsenoje jūs tiesiog stebite. Joje nėra dualistinių, reliatyvių vertinimų ir teisimo. Joje tiesiog stebite, ir galite pradėti stebėti save, remdamiesi labai paprastu standartu, jeigu norite vartoti žodį standartas.

Šis pasiuntinys prieš daugelį metų susiderino su mano Esatimi ir gavo mintį, kad gyvenimo tikslas yra Budiškumas. Jis suvokė, kad, norint pasiekti Budiškumą, turite įveikti savo prisirišimus. Ir jis išvydo viziją, kurią gavo iš manęs, kurioje pamatė, kaip išlaikiau paskutinę iniciaciją prieš įžengdamas į nirvaną. Turėjau akis į akį susidurti, sėdėdamas po Bo medžiu, su Maros demonais. Jis suvokė, kad Maros demonai mėgino įsiskverbti į mano protą ir atrasti kokią nors tendenciją, kokį nors prisirišimą, kuriuo pasinaudoję galėtų priversti mane kaip nors sureaguoti į tai, ką jie darė man prieš akis.

Jis suvokė, kad jie mėgino pažvelgti į mano gyvybės srautą, į visus mano įsikūnijimus, ir atrasti mano turėtus prisirišimus, ir tuomet mėgino pasinaudoti šiais prisirišimais, kad mane į tai įtrauktų. Ir tik tuomet, kai nebeturėjau jokių prisirišimų, sugebėjau išlikti visiškai neįsitraukęs į tai, ką man rodė Maros demonai. O tai, žinoma, taip pat turi analogiją ir Jėzaus mokymuose, kuomet jis sakė: „Šio pasaulio Princas ateis ir nieko manyje neras.“

Ir nors tai iš tiesų yra paskutinė iniciacija, kurią turite įveikti, kad galėtumėte įžengti į nirvaną arba į pakylėtąją būseną, galite žiūrėti į mano gyvenimą kaip į nuolatinę šios iniciacijos versiją. Jūs visą laiką susiduriate su šio pasaulio Princu, su Maros demonais, kurie turi tik vieną tikslą: prasiskverbti į jūsų esybę, atrasti prisirišimą, ir, juo pasinaudoję, įtraukti jus į reakciją, kuri kuriam laikui užvaldytų jūsų sąmoningą dėmesį. Kai kuriems žmonėms tai nėra „kuriam laikui,“ bet visam gyvenimui, ar daugeliui gyvenimų, kuomet jų dėmesį užvaldo tam tikra tendencija, pavyzdžiui, troškimas nugalėti tuos kitus žmones, kuriuos jie laiko priešais, arba išgyventi tam tikrą patyrimą arba pasiekti tam tikrą tikslą. Kad ir kas tai būtų, yra daug, daug žmonių, kurių dėmesį kažkoks dalykas yra užvaldęs daugelį gyvenimų. Jūs nesate tarp šių žmonių, nes kitaip čia nebūtumėte. Jūsų dėmesys nėra iki galo užvaldytas materialaus gyvenimo, nes kitaip nebūtumėte atviri dvasiniam keliui.

Todėl galite tai pripažinti ir galite pripažinti, kad dvasinio kelio tikslas yra palaipsniui pamatyti ir įveikti savo prisirišimus, kad Maros demonai, šio pasaulio Princas vis mažiau ir mažiau berastų jumyse už ko užsikabinti, kuo pasinaudojęs, galėtų jus priversti reaguoti į pasaulį. Kiek toli esate pažengę kelyje rodo tai, kaip dažnai jūsų protas yra įtraukiamas į šias reakcijas, kokio intensyvumo yra šios reakcijos, kiek emocionalios yra šios reakcijos. Kuo labiau jausite jas nuo jūsų nukrintant, tuo didesnę ramybę pradėsite patirti. Kaip sakė Sen Žermenas, kuo daugiau ramybės turėsite, tuo daugiau galėsite žaisti su gyvenimu. Kai būsite pasiekę bent kažkokią šios ramybės dalį, galėsite pradėti praktikuoti šį neprisirišimą, galėsite pradėti žiūrėti į gyvenimą kitaip, nevertindami, neteisdami, neanalizuodami. Ir tuomet galėsite pradėti žiūrėti į kitus žmones, ir kai sutiksite žmogų, kuris jums pasakos apie savo gyvenimą, jums nebus būtina turėti nuomonę apie tai, kaip tas žmogus turėtų gyventi.

Kai neturite nuomonių apie kitus žmones

Dažniausiai, kai žmonės turi nuomonę apie tai, ką kiti žmonės turėtų daryti, taip yra dėl to, ką jie jaučia grėsmę iš to, ką kiti žmonės daro. Jūs turite nuomonę, kad jie turėtų liautis daryti tai, kas jums kelia grėsmę arba kas jumyse iššaukia tam tikrą reakciją. Daug, labai daug žmonių laikosi požiūrio, kad, kai jie reaguoja į kitus žmones, tai yra kitų žmonių kaltė. Jie yra jų reakcijos priežastis. Šie žmonės nenorėjo pažvelgti į faktą, kad niekas negali priversti jūsų reaguoti, nebent turėtumėte prisirišimą savo esybėje. Kai esate dvasiniame kelyje, Budiškumo kelyje, jūs, žinoma, pripažįstate, kad tai yra jūsų užduotis įveikti savo prisirišimus. Kai tai padarysite, kiti žmonės nebegalės jūsų įtraukti į šias reakcines tendencijas.

Ir štai tuomet galėsite pradėti žiūrėti į tuos kitus žmones, ir užuot turėję apie juos nuomonę, kuri būtų nulemta jūsų pačių žaizdų ir prisirišimų, jūs dabar tiesiog galėsite atlikti stebėjimą. Galėsite stebėti: „Ar mano draugas yra ramybėje?“ Jeigu jūsų draugas nėra ramybėje, tuomet galite mėginti intuityviai pajausti, kas tai yra, kas atima iš jūsų draugo ramybę. O tuomet galite pajausti įkvėpimą išsakyti paprastą teiginį, kuriuo nemėgintumėte pasakyti kitam žmogui, ką jis turėtų daryti. Jūs tiesiog išsakytumėte savo paties žodžiais, ką jūs pastebėjote ir kaip tai atima jūsų draugo ramybę. Galbūt jūsų draugas galėtų atrasti kitokį būdą žiūrėti į gyvenimą, neįsitraukdamas visą laiką į šias tendencijas. Jeigu jūsų draugas bus tam atviras, jūs tuomet galite jam papasakoti apie savo pačių patirtį, kaip įveikėte savo prisirišimus. Kai kuriais atvejais, jūsų draugas nebus atviras ir netgi gali reaguoti negatyviai, mėgindamas paneigti jūsų pastebėjimą, tačiau jūs galite išlikti neprisirišę prie to. Jums nereikia jaustis atstumtiems. Kaip galite jaustis atstumti, jeigu neturėjote jokių intencijų pakeisti savo draugą?

Dauguma žmogiškų santykių yra grįsti tomis pačiomis tendencijomis

Mano mylimieji, daugumą santykių, kuriuos matote asmeniniame lygmenyje tarp žmonių, yra grįsti tomis pačiomis tendencijomis. Matote žmogų, kuris turi vidinį prisirišimą, verčiantį jį būti nuolatinėje reakcinėje tendencijoje. Šią reakcinę tendenciją sustiprina, sužadina arba iššaukia kiti žmonės. Kai žmogus nenori pripažinti būtinybės keisti save, įveikiant reakcines tendencijas, jis siekia pakeisti kitus žmones, norėdamas neleisti jiems iššaukti vidinės jo reakcijos tendencijos. Matote, kad 98% žmonių tarpusavio bendravimo šiame pasaulyje priklauso šiai kategorijai, kuomet žmonės mėgina pakeisti kitus, idant jiems nereikėtų keisti savęs. Kai pradėsite tai matyti, ir kai pradėsite nuo to išsilaisvinti, pajausite tokią didelę laisvę, tokį ramybės jausmą, tokį per kraštus besiliejantį džiaugsmą!

Mano mylimieji, jeigu iš tiesų patyrėte išbaigtumą per mano šiek tiek anksčiau jums pravestą pratimą, tuomet jau patyrėte ramybę, kurią pradėsite jausti nuolatos, kai įveiksite šiuos prisirišimus. Ir tuomet sąmoningai suvoksite: „Betgi man nereikia nuolatos teisti kitų žmonių ir gyvenimo, ir man iš tiesų nereikia nuolatos teisti savęs.“ Ir tuomet galėsite išsilaisvinti iš subtiliausio velnio arba Maros demonų sąmokslo, kuriuo jie nori priversti jus visą laiką save teisti, remiantis idėja, kad jūs iš prigimties esate ydingi ir netobuli, ar kad padarėte kažkokią klaidą praeityje, dėl kurios turite praleisti visą amžinybę, mėgindami ją kompensuoti. Vietoj to, jūs tiesiog galite įžengti į proto būseną, kurią pasiuntinys apibūdino vakar, kai esate ramybėje su tuo, kuo esate dabar.

Žinote, kad dar neužbaigėte dvasinio kelio, nes kitaip jau būtumėte pakilę. Jūs esate įsikūnijime, tačiau jums nereikia savęs teisti dėl to, kad jums dar liko galas kelio, kurį turite nueiti, idant galėtumėte pakilti, ir kad turite neišspręstų psichologinių dalykų. Jūs tiesiog galite stebėti save. Jūs stebite savo reakcijas. Kai pamatote save reaguojant, jums nereikia savęs griežtai teisti, jaustis blogai, arba jaustis padarius klaidą, arba jaustis taip, lyg būtumėte blogas žmogus, ar kad nesate geras dvasinis mokinys. Jūs tiesiog stebite šią tendenciją ir tuomet tariate: „Kodėl aš šitaip reaguoju, kokia čia yra tendencija, koks už to slypi įsitikinimas?“ Ir kai įgyjate aiškumą, galbūt naudodamiesi invokacijomis arba melsdamiesi savo mėgstamiausiam pakylėtajam mokytojui, prašydami jo padėti jums tai pamatyti, tuomet galite išvysti šią tendenciją. Ir tuomet galite sakyti: „Ar noriu nugyventi visą savo likusį gyvenimą, kartodamas šią tendenciją?“ Ir jeigu pajaučiate: „Ne, nenoriu,“ tuomet pažvelgiate į sprendimą ir sąmoningai pakeičiate šį sprendimą. Ir tuomet būsite žengę žingsnį arčiau laisvės, tačiau išliksite šioje savęs neteisimo būsenoje.

Jums nereikia vertinti: „Ar aš esu geras dvasinis mokinys, ar esu pasiekęs pakankamai aukštą lygį kelyje?“ Jums tiesiog reikia laukti sekančio karto, kai pamatysite savo turimą tendenciją, ir tuomet, jos neteisdami, jūs tiesiog stebite: „Koks yra šios tendencijos poveikis, kaip ji veikia mano veiksmus, mano jausmus apie save ir gyvenimą? Ar reikia man šitaip jaustis? Ar noriu šitaip elgtis?“ Ir tuomet jūs vėl pakartojate šį procesą ir vėl save išlaisvinate. Pakylate aukščiau ir jaučiatės laisvesni. Kai pradėsite greitinti šį procesą, galėsite pasiekti tašką, kuomet būsite nuolatinėje ramybėje, tekėdami iš vienos situacijos į kitą. Kaip sakėme apie Tibeto budistus, būsite įsisąmoninę faktą, kad gyvenimas yra nuolatinis tekėjimas.

Jūs esate amžina esybė

Jums nereikia vertinti situacijų pagal tai, ar jos yra geros ar blogos, ar jos buvo sėkmingos, ar jose padarėte klaidą. Suvokiate, kad viskas, kas vyksta materijos karalijoje, yra laikinas pasireiškimas. Suvokiate, kad, nors gali būti fizinės pasekmės, kurių negalėsite panaikinti (negalėsite jų pakeisti, negalėsite nuo jų išsilaisvinti, kadangi negalite pakeisti to, kas įvyko praeityje), fizinės pasekmės iš tiesų nedaro įtakos jūsų gyvenimo patirčiai, kadangi jūsų gyvenimo patirtis yra išgyvenama jūsų viduje. Ji yra išgyvenama prote. Todėl galite pripažinti, kad visos jūsų patiriamos fizinės situacijos yra galimybė jums pamatyti jumyse egzistuojančią reakcinę tendenciją, išsilaisvinti nuo šios tendencijos ir tuomet žengti žingsnį arčiau Budiškumo.

Tai, kas vyksta šiame gyvenime, iš tiesų neturi jokio amžino, nuolatinio, nesibaigiančio poveikio jūsų gyvenimui. Kai pradedate atsikratyti teisimo, kai pradedate atsikratyti tapatinimosi su savo kūnu ir su savo fizine situacija, suvokiate, kad esate amžina esybė, tęstinumą turinti esybė. Turėjote daugybę gyvenimų prieš šį, ir dar ilgai egzistuosite po šio gyvenimo. Tad argi tuomet taip svarbu, kas jums nutinka fizinėje plotmėje, jeigu tai, kas nutinka fizinėje plotmėje, neturės jokio poveikio jūsų gyvenimui po šio gyvenimo?

Mano mylimieji, jeigu galėtumėte pažvelgti atgal į tai, kas jums nutiko prieš tūkstantį gyvenimų, galbūt pamatytumėte, kad patyrėte siaubingas fizines pasekmes, pavyzdžiui, buvote nužudyti kare. Tačiau tai įvyko prieš tūkstantį gyvenimų. Tai argi jums šiandien svarbu, kas įvyko taip seniai? Tai nė kiek nesvarbiau negu tai, kai būdami vaikais pametėte savo brangiausią žaislą ir nebegalėjote jo rasti. Koks gi jums šiandien skirtumas, kad pametėte tą žaislą vaikystėje?

Suvokiate, kad fiziniai įvykiai patys savaime neturi jokios reikšmės. Jie jus tegali paveikti per reakcijas, kurias išgyvenate savo prote. Mano mylimieji, nors negalite pakeisti fizinių pasekmių, jūs bet kuriuo metu galite pakeisti reakcinę tendenciją prote. Tai yra esminis raktas, einant keliu į Budiškumą, tai yra, kad suvoktumėte, jog visada galite pakeisti tai, kas vyksta jūsų prote. Būtent tai, kas vyksta jūsų prote nulemia jūsų dabartinės akimirkos patyrimą, nulemia tai, kaip patiriate gyvenimą. Tai taip pat nulemia ir jūsų ateitį, tą kelią, kurį rinksitės ateityje.

Jūsų reakcinė tendencija nulemia jūsų ateitį

Galite žiūrėti į žmones ir galite matyti, kad daugelis žmonių, kurie išgyventa nepageidaujamą įvykį, reaguoja tuo pačiu būdu: nusivylimu, pykčiu, negatyvumu. Jie įžengia į reakcinę tendenciją. Mano mylimieji, dabar pamąstykite apie sekantį dalyką: bet kuris jums fizinėje plotmėje nutinkantis įvykis yra vienas taškas. Jūs dabar sėdite čia ir jūsų situacija šiuo metu, šią akimirką, yra vienas taškas. Prieš jus plyti didžiulė lyguma, didžiulė erdvė, panaši į šią Olimpiniame parke esančią aikštę. Jūs sėdite viename taške, o prieš jus yra visa ši atvira erdvė, ir teoriškai jūs galėtumėte eiti į kurią tik norite pusę toje aikštėje.

Tad net jeigu patyrėte tam tikrą įvykį gyvenime, jūsų kelionei į ateitį tebėra atviri daugybė kelių. Kai savo prote turite reakcinę tendenciją, ši tendencija neleis jums pamatyti daugelio prieš jus esančių kelių. Ji jūsų dėmesį sukoncentruos į vieną kelią, dažnai į patį negatyviausią. Galvosite, kad tai yra vienintelis būdas reaguoti, ir kad tai yra vienintelis kelias, kuriuo galite eiti į ateitį.

Sakau jums, kad, kai eisite keliu į Budiškumą ir įveiksite savo prisirišimus, pasieksite tašką, kuomet galėsite patirti įvykį, kuris galbūt nebus idealus įvykis, žvelgiant iš tam tikro požiūrio taško. Tai galbūt nebus tai, ko norėjote, ir vis dėlto matysite, kad, nepaistant šio įvykio, jums yra atviri daugybė kelių, kuriais galite keliauti į ateitį. Kadangi būsite įveikę savo reakcinę tendenciją, galėsite laisvai rinktis iš visų šių kelių, ir būtent tuomet galėsite tekėti kartu su Gyvenimo Upe. Suvoksite, kad jūsų gyvenimas yra nuolatinė tėkmė, ir tai nėra procesas, kuriame galėtumėte sustoti ir užstrigti tam tikrame taške, kad ir koks dramatiškas ar traumuojantis būtų buvęs jūsų patirtas įvykis. Tėkmė nesustoja. Galite nuspręsti eiti tam tikra kryptimi, kurioje jums atrodys, jog tėkmė sustojo ar kad jūs einate prieš Gyvenimo Upės srovę, patirdami didžiulį pasipriešinimą, tačiau tėkmė nesustojo.

Kai įveikiate savo reakcinę tendenciją, galite matyti, kad vos šiek tiek pakeitę savo požiūrį į gyvenimą, savo perspektyvą į gyvenimą, savo pasaulėžiūrą, galite pakeisti savo gyvenimo kryptį. O tuomet, ateityje, atsidursite visiškai kitoje vietoje, nei būtumėte atsidūrę, jeigu būtumėte pasirinkę kelią, paremtą negatyvia tendencija. Mano mylimieji, argi iš tiesų svarbu, kas nutiko jūsų gyvenime čia, fizinėje plotmėje? Argi svarbu, kuriuo keliu ėjote, jei galiausiai būsite pasiekę savo pakylėjimo tašką šio gyvenimo pabaigoje? Ar bent jau aukščiausią įmanomą tašką, kurį galite pasiekti, idant atsivertumėte geresnei inkarnacijai savo sekančiame gyvenime?

Argi iš tiesų yra svarbu, kas jums nutinka, jeigu viską, kas jums nutinka, galite panaudoti tam, kad nusistatytumėte geresnį kursą į ateitį? Kai tai suvokiate, galite išvengti įsitraukimo į šias reakcines tendencijas. Galite pradėti stebėti šias tendencijas. Galite pradėti paleidinėti savo prisirišimus, ir kiekvienu paleistu prisirišimu priartėsite žingsniu arčiau Budiškumo. Ir būtent to aš, žinoma, jums ir noriu. Būtent to mėginau išmokyti, būtent tai mėginau pademonstruoti savo mokiniams prieš 2500 metų. Tačiau tiek mažai iš jų tai suvokė. Ir vis dėlto, kai kurie žmonės sugebėjo pasinaudoti Budos mokymais, kad tai suvoktų, ir reikia tikėtis, kad žymiai daugiau žmonių sugebės pasinaudoti pakylėtųjų mokytojų mokymais, kad pagautų kelio į Budiškumą esmę.

Nepajudinamas ir nuolat kintantis Buda

Mano mylimieji, noriu jums duoti keletą minčių, susijusių su tuo, apie ką kalbėjau užvakar, tai yra, kad aš, Buda, esu nuolatos besikeičianti būtybė ir kad transcendavau save daugybę kartų nuo savo paskutinio įsikūnijimo prieš 2500 metų. Aš, žinoma, žinau, kad mano teiginiai bus labai provokuojantys tiems, kurie turi tradicinį požiūrį į Budą. Ir aš juos specialiai padariau provokuojančiais, nes nenoriu, kad užfiksuotumėte savo protus statiškame Budos įvaizdyje.

Žinoma, tai yra tiesa, kad egzistuoja Budos elementas, kuris atrodo nekintantis, žvelgiant iš žmogiškos perspektyvos. Tačiau dalykas, kurį jums reikia suprasti – norint išspręsti tai, kas atrodo kaip paradoksas – yra tai, kad žmogiška sąmonės būsena yra mano taip vadinta „Samsaros jūra,“ kurioje egzistuoja nuolatinė sumaištis, nuolatinis judėjimas. Ir tai, žinoma, yra jūsų prisirišimai, kurie jus įtraukia į reakcines tendencijas, versdami jus reaguoti į tai, kas vyksta jūsų fiziniame gyvenime, ir būtent tai sukuria sumaištį, kuri paverčia jūsų gyvenimą absoliučiai chaotišku procesu.

Jeigu norite atrasti naują kursą savo gyvenime, sistematišką kursą į Budiškumą, jums reikia įveikti bent dalį šio chaoso, idant atrastumėte šiek tiek ramybės, šiek tiek tylos, atrastumėte kelias akimirkas atsitraukti ir pažvelgti į gyvenimą. Ir čia jums gali būti vertinga koncentruotis į Budą kaip į nepajudinamą Budą, į ramybėje esantį Budą, į tyloje esantį Budą, siūlantį jums užuovėją nuo Samsaros jūros chaoso. Ir tai yra vertingas įvaizdis, kai jį naudojate šiam tikslui.

Kai pakylate į aukštesnį kelio lygmenį, ir kai pradedate po truputį atrasti vidinę ramybę, tuomet jums reikia suvokti, kad, nors Budos negali pajudinti jokia šio pasaulio jėga, tai nereiškia, kad Buda yra statiškas. Tai nereiškia, kad Buda niekada nesikeičia. Tyla, ramybė, nepajudinamumas nereiškia, kad neegzistuoja tęstinumas. Ir būtent dėl to mes davėme mokymus apie Gyvenimo Upę, ir šie mokymai peržengia mano prieš 2500 metų duotų mokymų ribas, ar bent jau yra išreikšti labiau šiuolaikiškais žodžiais.

Aukštesniuose kelio lygmenyse jums reikia suvokti, kad net ir Budiškumas nėra stovėjimas vietoje. Galite matyti, kad Rytuose yra žmonių, tiek budistinėje, tiek ir induistinėje tradicijose, kurie gyvenimą vaizduoja kaip ratą. Kažkokiu tai būdu jūsų siela išnyra iš Nirvanos ir jūs nusileidžiate į įsikūnijimą, kuriame susikuriate karmą, dėl kurios jums yra būtina sugrįžti atgal į įsikūnijimą. O tuomet galite atrasti kelią, kuris jums leidžia išsilaisvinti nuo savo karmos, idant nebebūtumėte verčiami sugrįžti atgal į įsikūnijimą. Kai kurie žmonės ir kai kurie mokytojai moko, kad, kai išsilaisvinate nuo atgimimų rato, išnykstate atgal į Nirvaną ir jūsų individuali esybė pranyksta. Bet tuomet, mano mylimieji, koks gi iš tiesų būtų tikslas išnirti iš nebūties būsenos, patirti visą šitą sumaištį Žemėje, ir tuomet sugrįžti atgal į nebūties būseną? Kokia prasmė? Prasmės nėra, ir būtent dėl to tiek daug žmonių jaučia beviltiškumą, jaučia, kad gyvenimas neturi jokio tikslo, jei aš tiesiog išnyksiu po visų šitų kovų.

Nesavastingumo būsena neegzistuoja

Tačiau realybė, kurios mokome mes, pakylėtieji mokytojai, yra, žinoma, tai, kad jūs esate tęstinumą turinti būtybė. Kai ištrūkstate iš atgimimų rato, galite pakilti ir toliau tęsti savo sąmoningą evoliuciją link aukštesnių sąmonės pakopų. Kai nutildote proto sumaištį, yra svarbu, yra gyvybiškai svarbu, kad pradėtumėte susiderinti su tęstine savo esybės prigimtimi, tuo būdu taip pat susiderindami su Budos Esybe. Kaip galite jaustis siekiantys Budiškumo, jeigu manote, kad tai yra statiška būsena. Ar nesavastingumo būsena, kaip moko tam tikri mokymai, tačiau nesavastingumo būsena neegzistuoja, mano mylimieji. Vis dėlto, egzistuoja būsena, kurioje nebėra likę žmogiškojo aš, atskirojo aš. Tačiau neegzistuoja būsena, kurioje nebūtų savasties, kadangi Dievo sukurta Savastis visada egzistuoja, jūsų dangiškasis individualumas yra tęstinis ir niekada nesibaigia.

Esmė nėra įveikti žmogiškąjį aš ir tuomet pranykti į nebūtį, esmė yra įveikti žmogiškąjį aš ir atkurti ryšį su savo tikrąja Savastimi. Tik dalykas čia, mano mylimieji, yra tas, kad žmogiškojo aš įveikimas žmogiškajam aš atrodys kaip nesavastingumo būsena, kaip nebūties būsena. Žmogiškasis aš nesugeba įsivaizduoti būsenos, kurioje jis būtų sąmoningas, tačiau neturėtų žmogiškojo aš dualistinių poliariškumų. Žmogiškajam aš, puolusioms būtybėms, tai atrodo kaip nebūtis, tačiau tai nėra nebūtis. Tai nėra nesavastingumas. Tai yra Vienio Savastis. Tai yra Budos Savastis.

Ir įvaizdis, su kuriuo aš jus noriu palikti, vėlgi, yra upė. Kai žvelgiate į kalnuose prasidedančią upę, matote, kad pirmuose upės etapuose, ji krenta nuo labai stataus šlaito ir vanduo juda labai greitai, vanduo pilnas sūkurių. Tai simbolizuoja fazę, kurioje yra dauguma žmonių, kuomet jie yra taip stipriai įstrigę savo reakcinėse tendencijose, taip įstrigę savo prisirišimuose, jog yra nugrimzdę į Samsaros jūrą, į jos sūkurius, į jos šėlsmą, į jos bangas, į chaosą. Viskas jų gyvenime yra chaotiška, ir jie yra mėtomi ten ir šen, pagal siautėjančios fortūnos užgaidas. Jie visiškai nesugeba kontroliuoti savo gyvenimo ir nesugeba sustabdyti įsisiautėjusios savo gyvenimo karuselės.

Tačiau tuomet, kai einate keliu ir atrandate tikrąją vidinę Budos ramybę, tampate panašūs į vėlesnius upės etapus, kuomet ji pradeda tekėti švelniai per klonius. Ir imate patirti, kad, nors upėje egzistuoja judėjimas, upė taip pat turi tęstinumą. Ir galite vis tiek jausti ramybę, nes nebėra kunkuliavimo.

Kai pasiekiate šį tašką, įgyjate kitokią Budos perspektyvą. Kai jaučiate ramybę savyje, nors suvokiate, kad vis dar tebesate įsikūnijime ir vis dar judate kartu su Gyvenimo Upe, imate matyti, kad ramybę galima pasiekti, net ir išliekant judėjimui. Ir štai tuomet galite suvokti, kad tai, kas atrodo kaip nepajudinamumas ir statiška Budos ramybės būsena, iš tiesų nėra statiška būsena.

Mano mylimieji, pamąstykite apie upę. Jūs esate tam tikrame upės taške, ir todėl esate linkę žiūrėti į upę iš tam tikro požiūrio taško. Bet dabar išlipkite iš upės ir pažvelkite į šią upę, kuri prasideda čia, Rytų Korėjos kalnuose ir teka per šį Seulo miestą. Ir tuomet suvokite, kad į šią upę galima žiūrėti kaip į visumą. Ji yra sudaryta iš individualių vandens molekulių, tačiau jūs galite pakeisti savo perspektyvą ir galite suvokti, kad visa upė yra vientisa vandens masė. O tai, mano mylimieji, yra Buda, visa upė, upės vienovė, kuri teka. Kai kuriose jos dalyse vanduo kunkuliuoja, o kai kuriose jis yra ramus, tačiau visa upė yra vientisa visuma. Ir tai, mano mylimieji, yra Buda. Tai yra tyla judėjime. Tai yra Gyvenimo Upė, ir AŠ ESU ši upė, ir jūs esate ši upė.

Jūs sakysite: „Bet aš esu upėje,“ ir taip, jūs esate joje, tačiau tai netrukdo jums užmegzti ryšį su visuma ir suvokti, kad visa upė yra Budos Prigimtis. Todėl galite įsiklausyti į visumą, kad net ir būdami tam tikrame upės taške, galėtumėte trumpom akimirkom patirti visumą. Ir tai jums suteiks fundamentaliai kitokią perspektyvą į gyvenimą. Tai yra esminis raktas šių paskutinių prisirišimų įveikimui, kuriuos su savimi nešatės net ir aukštesnėse kelio pakopose. Jie privalo būti įveikti, ir tik tuomet jūsų gyvenimo upė galės įsilieti į jūrą, į ramybės jūrą, kuri nėra Samsaros jūra, kuomet galėsite pasiekti mano taip vadintą Kitą Krantą.

Ir su tuo, mano mylimieji, linkiu jums ramybės judėjime, ir užsklendžiu jus ramybėje, kuri AŠ ESU, ir užsklendžiu šią konferenciją, šį tikrą proveržį į aukštesnę sąmonės būseną jums individualiai ir kolektyvinei sąmonei Pietų Korėjoje, Šiaurės Korėjoje ir visame platesniame Azijos regione. Būkite užsklęsti nesibaigiančioje, nuolat tekančioje Budos ramybėje.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com