Kuo yra grįsta demokratija?
Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija, 2019 rugsėjo 19 d., per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas Kijeve, Ukrainoje.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija, ir ateinu jums duoti Omegą diktavimui, kurį perdavė Arkangelas Mykolas, ir todėl ateinu ratifikuoti Dangiškosios Motinos teismą jėgoms, kurios buvo nuteistos ir surakintos Arkangelo Mykolo. Ne toms, žinoma, kurios jau buvo surakintos ir paimtos, bet toms, kurios vis dar tebedirba, siekdamos sustabdyti šios Ukrainos šalies, Baltarusijos šalies ir Rusijos šalies progresą.
Mes, žinoma, pakylėtieji mokytojai, neturime jokio vertinimo, kaip jūs tai pavadintumėte, žmogiško vertinimo bet kokios Žemėje egzistuojančios šalies atžvilgiu. Žinoma, egzistuoja tam tikros šalys pasaulyje, ypač Jungtinės Valstijos, ir kai kurios Europos šalys, kurios turi šiuos vertinimus, kas turėtų ar neturėtų įvykti tose šalyse. Jos nori, taip sakant, skleisti laisvę ir demokratiją, tačiau kokia kaina? Štai kaip mes žvelgiame į situaciją. Mes puikiai suprantame, kad daugiausia turėjome pasiuntinius, užaugusius Vakarų pasaulyje. Bet taip pat, esu tikra, kad suvokiate, jog būtų buvę sunku turėti žmogų tokioje šalyje kaip Sovietų Sąjunga, kuris būtų galėjęs būti pasiuntiniu pakylėtiesiems mokytojams, kadangi šis žmogus iš tiesų būtų buvęs persekiojamas, uždarytas į kalėjimą, o galbūt net nužudytas.
Ir iš tiesų yra šalių, kuriose negalėjome turėti pasiuntinių. Ir, žinoma, realybė yra tokia, kad mes, pakylėtieji mokytojai, nesiekiame skleisti laisvės ir demokratijos bet kokiomis priemonėmis. Mes, žinoma, žvelgiame į žmones visame pasaulyje, ir siekiame pakelti juos į aukštesnius sąmonės lygmenis. Ir, tiesą sakant, tai yra natūralus vystymasis, kad, jums pakėlus kolektyvinę žmonių grupės sąmonę, nesvarbu, ar šie žmonės būtų apsiriboję nacionalinėmis sienomis, rase, ar kitaip tarpusavyje susiskaldę, jie pamažu taps atviri demokratinei valdymo formai. Tegul nelieka absoliučiai jokių abejonių, kad diktatūrų laikas Žemėje baigėsi. Ir tokių valdžių, kokias turėjote Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje – jų laikas baigėsi. Vienintelis jų gyvastį palaikęs ir tebepalaikantis dalykas yra tai, kad žmonės dar nepersilaužė, kolektyvinė žmonių sąmonė dar nepersilaužė, į aukštesnį lygį.
Ir tam tikra prasme galėtumėte užduoti klausimą, ar aš tuomet nesakau, kad pakylėtieji mokytojai nori to paties, ko nori šie žmonės Vakaruose, kalbėdami apie laisvės ir demokratijos skleidimą. Bet iš tiesų mes norime ne to paties, mes nesakome, kad perėjimas nuo diktatoriškos valdžios prie demokratinės valstybės valdymo formos privalo vykti tuo pačiu būdu visose šalyse. Mes nesakome, kad vakarietiška demokratijos forma ar vakarietiškas mąstymas turėtų būti paskleistas po visą pasaulį.
Mes žvelgiame į žmones, žvelgiame į žmonių grupes, žvelgiame iš pakylėtosios perspektyvos, kokia yra jų istorija, kai kuriais atvejais besitęsianti tūkstančius metų, o daugumoje atvejų, šimtus metų, nuo kada tam tikra žmonių grupė pradėjo formuoti savo grupinę, kolektyvinę sąmonę. Ir mes žvelgiame į visą tą istoriją, kaip žmonės buvo įsikūniję toje kultūroje, toje sąmonėje, daugelį gyvenimų, galbūt netgi ištisus šimtmečius. Ir mes žvelgiame, kokioje būsenoje yra ši grupė, koks yra kolektyvinės sąmonės lygmuo, ir kaip mes galime pakelti tą lygmenį ir padėti žmonėms eiti į priekį?
Akivaizdu, kad gali egzistuoti daug skirtumų, nulemtų skirtingos kultūros ir kilmės. Tačiau mums taip pat iš mūsų perspektyvos yra akivaizdu, kad egzistuoja tam tikri bendri dėsningumai, tam tikri universalūs elementai. Ir į vieną iš jų noriu atkreipti jūsų dėmesį šiame diktavime. Ir tai yra kaip ir paremta tuo, apie ką kalbėjo Arkangelas Mykolas, kad Ukrainos šaliai reikia pradėti atvirai ir neutraliai diskutuoti apie tai, kokia šalis mes esame, kokie mes esame žmonės, kaip mes į save žiūrime. Ar galime mes, pripažinę, kad egzistuoja tam tikri skirtumai, ar galime judėti pirmyn, o gal mums reikia atsiskirti? Tai, žinoma, yra absoliučiai būtinos diskusijos, tačiau klausimas yra toks, kaip Ukrainos žmonės, savo dabartiniame sąmoningumo lygmenyje, galėtų surengti tokias diskusijas? Ir matote labai akivaizdžią susiskaldymo ir baimės demonstraciją – karą rytų Ukrainoje, pilietinį karą. Ir netgi anksčiau matėte, kaip Ukrainos parlamente kartais parlamento nariai, kurie buvo išrinkti bent jau šiek tiek demokratišku procesu, puldavo muštis, užuot tiesiog kumščiavęsi žodžiais.
Galite nematyti tiesioginio ryšio tarp muštynių parlamente ir karo rytų Ukrainoje, tačiau už jų abiejų slypi tas pats mąstymas. Kai žvelgiate į žmonių grupę, matote, kaip jie palaipsniui kelia savo kolektyvinę sąmonę, judėdami link taško, kuriame galėtų turėti jiems tinkančią demokratijos formą. Matote, kad egzistuoja tam tikri universalūs elementai, kurie turi palaipsniui įvykti – turi įvykti tam tikri pokyčiai kolektyvinėje sąmonėje, kolektyvinė sąmonė, taip sakant, turi peršokti tam tikrus barjerus, kad pasiektų aukštesnį lygmenį.
Kuo yra grįsta demokratija kaip valstybės valdymo forma? Jos pagrindas yra tai, kad konfliktai yra sprendžiami vien žodžiais, o ne fizinėmis priemonėmis. Ar tai būtų kumščiai, kardai ar minosvaidžių ir artilerijos sviediniai – nesinaudojate fizinėmis priemonėmis konfliktams spręsti. Kodėl taip yra? Todėl, kad iš tiesų pripažįstate, galbūt ne sąmoningai, bet bent jau kažkuriame lygmenyje, jog fizinės priemonės niekada iš tiesų neišsprendė jokių konfliktų. Galite, pažvelgę į praeitį, matyti, kad buvo laikai, kai tarp dviejų šalių vyko karas ir, pavyzdžiui, viena šalis laimėjo. Galite pažvelgti į Antrąjį Pasaulinį Karą, į Vokietijos ir Japonijos pralaimėjimą, ir į tai, kad nuo to laiko buvo taika, tad argi tai neatnešė taikos, argi tai neišsprendė konflikto? Bet tai neišsprendė konflikto.
Karas, kuriame yra kovojama fiziniais ginklais, negali išspręsti konflikto, kadangi konfliktas gali būti išspręstas tik vienu būdu. Ir tai gali įvykti tik per sąmonės kėlimą, per pokytį sąmonėje. Tad galite dar kartą pažvelgti į Antrąjį Pasaulinį Karą. Ir galite sakyti: bet juk po Antrojo Pasaulinio Karo Europoje įsivyravo taika, ir Vokietija, po savo susivienijimo, nustojo būti grėsme taikai Europoje. Tačiau tai įvyko ne todėl, kad Vokietija buvo nugalėta ginklais. Tai įvyko dėl to, kad Vokietijos žmonės, dėl visos per Antrąjį Pasaulinį Karą išgyventos patirties, ryžosi pakeisti kolektyvinę sąmonę. Šį pokytį Vokietijos visuomenėje sukėlė dvi šoko bangos. Ir pirmoji buvo ta, kad jie iš tiesų buvo nugalėti ir kad Hitlerio armijos nebuvo nenugalimos. O antroji, žinoma, buvo Holokausto atskleidimas. Ir tai privertė Vokietijos žmones pažvelgti į save ir suvokti, kad jie nebenori daugiau gyventi tokioje šalyje, kokioje gyveno nuo 1933 metų. Ir todėl jie ryžosi pakeisti savo sąmonę.
Ir tai yra pavyzdys, kaip šalis pakeičia kolektyvinę sąmonę per skaudžių smūgių mokyklą, ir šiuo atveju, smūgiai buvo labai, labai, labai skaudūs ir jie sukėlė didžiules kančias. Ir vis dėlto, įvyko pokytis. Na o dabar, jeigu pažvelgtumėte į Sovietų Sąjungą, galėtumėte sakyti, kad jos žmonės taip pat gavo labai skaudžių smūgių gyvendami sovietiniais laikais. Tačiau, kaip jau anksčiau esame sakę, ypač apie Rusiją, jos kolektyvinėje sąmonėje pokytis dar neįvyko. Todėl, kad nebuvo noro pažvelgti atgal į sovietinius laikus ir užduoti sau klausimą: ko galėtume iš to pasimokyti? Ką Sovietų Sąjunga sako apie mus kaip apie žmones, apie mūsų sąmonės lygį, ir ar šitaip mes toliau norime gyventi ateityje, ar norime gyventi tokioje šalyje?
Ir nenoriu čia nukrypti į kalbas apie Rusiją. Bet būtent tai turi įvykti Ukrainoje, ir taip pat tam tikru laipsniu ir Baltarusijoje, nors joje tai bus ilgesnis procesas. Tačiau Ukraina bent jau šiek tiek paliko policinės valstybės būseną, diktatorišką valstybės valdymo formą. Tad jūs turite galimybę pradėti atvirai apie tai diskutuoti. Tačiau, kad tai galėtų įvykti, privalo atsirasti supratimas, privalo įvykti pokytis kolektyvinėje sąmonėje, jog tam, kad demokratija galėtų funkcionuoti, negalime griebtis smurto, kai nesugebame pasiekti tarpusavio sutarimo.
Tiesiog, kai šalis tampa iš tiesų demokratiška, įvyksta pokytis, ir žmonės pradeda suvokti, kad principai privalo būti aukščiau už troškimą čia ir dabar pasiekti tai, ko aš noriu. Egzistuoja tam tikri principai, kurių negalime pažeisti vien tam, kad pasiektume savo dabartinėje situacijoje, kuri visada bus laikina. Išmokstate mąstyti iš labiau ilgalaikės perspektyvos: mes dabar turime konfliktą, mes norime tam tikrų rezultatų. Bet tie kiti žmonės su mumis nesutinka. Tačiau išsaugoti šalies demokratiškumą, išsaugoti šalyje taiką, išsaugoti šalies vienybę yra svarbiau ilgalaikėje perspektyvoje už mūsų trumpalaikį troškimą pasiekti tam tikrus rezultatus šioje situacijoje.
Ir aš, žinoma, kalbu jums, kaip pakylėtųjų mokytojų mokiniams, ir jūs tai žinote, ir aš tai suprantu, tačiau aš taip pat tai kalbu į kolektyvinę sąmonę, naudodamasi jūsų čakromis, transliuodama jomis šią žinią į kolektyvinę sąmonę. Ir nustebtumėte, jeigu galėtumėte pamatyti, kiek daug žmonių jūsų taip vadinamoje Ukrainos šalyje nesutiktų su tuo, ką čia ką tik pasakiau. Jie nesutiktų, kad egzistuoja tam tikri principai, kurie yra svarbesni už jūsų norą čia ir dabar pasiekti savo. Demokratija gali veikti tik tuomet, kai kritinė masė žmonių yra pasiruošusi mąstyti į priekį, yra pasiruošusi pripažinti, kad tam tikra idėja, tam tikras principas jiems yra svarbiau už asmeninį trumpalaikį pasitenkinimą, arba, kaip sakome, už troškimą pasiekti savo. Yra daug žmonių, kurie yra klaidingai supratę vieną iš demokratijos principų, kuris dažnai yra vadinamas daugumos diktatūra. Tačiau funkcionuojanti demokratija niekada nėra diktatūra, nei daugumos nei dar kieno nors. Ir taip yra dėl to, kad dauguma suvokia, jog principai, taika, bendradarbiavimas, vienybė yra svarbiau už norą pasiekti savo. Ir todėl egzistuoja fundamentali pagarba kitiems žmonėms, mažumoms ir jų teisei būti kitokiems, turėti kitokią nuomonę. Na ir tuomet, kai tai turite, taip pat atsiranda pasirengimas daryti kompromisus. Ir, žinoma, yra daug žmonių, kurie sakys, kad demokratija tiesiog yra nesibaigiantis kompromisų procesas, ir niekas nepasiekia savo, ir joje negali išsilaikyti jokie principai, jokios idėjos. Tačiau ir tai nėra teisingas supratimas.
Tai yra tikra tiesa, kad tam tikros Vakarų demokratijos perėjo etapą, kuriame darė kompromisą po kompromiso. Kaip yra pasakęs vienas politikas: politika yra menas to, kas įmanoma. Ir daugeliu atvejų turite laikiną situaciją, tačiau dvi žmonių grupės nori skirtingų dalykų, ir nė viena iš jų iš tiesų nenori nusileisti, tad jums reikia pažvelgti į egzistuojančias galimybes, kad galėtumėte toje situacijoje judėti į priekį. Ir dažnai tai būna kažkoks kompromisas, kuris gali būti visai prastas sprendimas. Tačiau kokia būtų alternatyva? Na, jeigu alternatyva būtų pilietinis karas arba šalies skilimas, tai galbūt kompromisas šiuo atveju vis tiek yra geriau. Nes kompromisas tuomet gali atvesti žmones prie taško, kuriame jie suvoktų, kad, jeigu atsirastų noras atsitraukti iš savo pozicijos, pažvelgti į didesnį paveikslą, galbūt kompromisas taptų nebereikalingas. Kompromisas yra reikalingas tik tuomet, kai turite dvi grupes, kurios iš visų jėgų laikosi įsikibusios savo pozicijos ir nenori jos paleisti. Kompromisas yra toks kaip ir sandoris, kuomet jūs sakote: žinau, kad negaliu pasiekti savo 100 procentų, tačiau aš tikrai to noriu, ir jeigu tu man leisti turėti tą, tu galėsi turėti aną. Ir kita grupė tuomet sako tą patį dalyką, kadangi jie taip pat turi vieną dalyką, kurio nenori paleisti, ir turi kitą dalyką, kurį gali paleisti, ir todėl gali susitarti, nors ir turėdami skirtingas nuomones. Ir vis dėlto, egzistuoja aukštesnis potencialas demokratijai. Ir tai yra pasiekti tašką, kuriame galėtumėte turėti laisvus ir atvirus debatus. Ir užuot pasiekę kompromisą, jūs galėtumėte pasiekti sutarimą. Ir iš tiesų galite turėti debatus, kuriuose galėtumėte laisvai aptarti visus problemos aspektus, galiausiai pasiekdami tašką, kuriame visi imtų matyti, kas yra geriausia visumai, šaliai, visuomenei.
Matote, ko šiuo metu trūksta Ukrainos šalyje, kaip jau sakė Arkangelas Mykolas, egzistuoja toks stiprus skilimas, kad tam tikros grupės į šią šalį žvelgia iš visiškai skirtingų perspektyvų. Jos tiki turinčios šią absoliučią tiesą apie tai, kaip šalis turėtų vystytis, ir todėl jie negali, nenori matyti visumos. Ir taip pat turite kitą grupę, kuri į tai žvelgia iš kitokios perspektyvos, ir joje esantys žmonės yra įsitikinę savo teisumu ir taip pat nesugeba matyti visumos. Ir jeigu niekas nesugeba matyti visumos ir sugeba matyti tik savo siaurus interesus, kaip tuomet galite įgyvendinti politiką, kuri būtų grįsta visumos vizija, užuot buvusi grįsta tarp skirtingų grupių vykstančia kova? Tai yra labai svarbūs klausimai, dėl kurių galite išsakyti prašymus, tie iš jūsų, kurie esate mokiniai čia Ukrainoje, ir kurie norite, kad jūsų šalis judėtų pirmyn link Aukso Amžiaus matricos, kurią Sen Žermenas yra paruošęs Ukrainai. Nes galite būti tikri, jog Sen Žermenas turi aukso amžiaus matricą, Aukso Amžiaus potencialą šiai šaliai. Tačiau šios vizijos visos šiuo metu egzistuojančios skirtingos grupuotės nepajėgtų net suvokti.
Nėra taip, kad štai, viena grupė Ukrainoje turi viziją, kuri yra dermėje su Sen Žermeno vizija. Nė viena iš šiuo metu egzistuojančių grupuočių neturi vizijos apie tai, ką Sen Žermenas norėtų pamatyti šiai šaliai. O kad žmonės galėtų pradėti matyti šią viziją, jiems reikia atsitraukti iš savo siaurų perspektyvų ir pažvelgti į visumą, pažvelgti į tam tikrus principus. Visų pirma į tai, kad negalime naudotis smurtu konfliktams spręsti. Na ir dabar, jeigu būtume absoliučiai atviri, ir mes nusprendėme kalbėti labai atvirai šios konferencijos diktavimuose, galite pažvelgti į neseniai vykusius įvykius Ukrainoje, prasidėjusius 2014 metais. Taip vadinama Maidano revoliucija arba „orumo revoliucija.“ Tačiau pakylėtiesiems mokytojams sunku matyti tą tariamą orumo elementą šioje revoliucijoje. Kadangi realybė, kurią mes matome, yra tokia, jog iš pradžių, sukilimo, protestų varomoji jėga buvo žmonės. Žmonės norėjo parodyti, ar bent jau didelė jų dalis norėjo parodyti, ką jie mano apie prezidento sprendimą nesiekti narystės Europos Sąjungoje. Galėtume tai pavadinti populiariai išreikštu nepasitenkinimu valdžia ir jos pasirinktu valstybės kursu.
Tačiau labai greitai protestus perėmė tam tikri elementai, daugiausia iš Vakarų Ukrainos, nors ne tik iš jos. Ir jie turėjo labiau nacionalistinius motyvus. Jūs visi žinote, kad kai kurios iš šių grupių iš esmės buvo fašistinės organizacijos, sukarintos organizacijos, ir jos turėjo labai aiškius kėslus. Kai kurias iš jų, nepaisant to, kad jos buvo nusiteikusios antidemokratiškai, palaikė tam tikros jėgos Vakaruose. Nesakau, kad jas palaikė Vakarų vyriausybės, jas palaikė tam tikros organizacijos, turėjusios aiškų tikslą pakeisti režimą, ir, vėlgi, „skleisti laisvę ir demokratiją“ bet kokiomis priemonėmis. Ir vos tik buvo pereita į šį etapą, tai nustojo būti iš apačios ateinančiu sukilimu ar nepasitenkinimu, tai nebebuvo demokratiškas procesas. Ir galiausiai prezidentas buvo priverstas atsistatydinti. Ir kad ir ką manytumėte apie tą prezidentą, jis buvo išrinktas demokratiniu būdu. Vyko demokratinis procesas – toks, kokį šalis buvo pajėgi tuo metu turėti. Ir jisai, šiaip ar taip, buvo išrinktas per šį procesą. Kai tuo tarpu po prezidento atsistatydinimo valdžią perėmę žmonės nebuvo išrinkti. Ir taip pat matėte, kad, kai buvo surengti rinkimai, jie nesugebėjo surinkti daugumos. Ir tai nebuvo, žvelgiant iš mūsų požiūrio taško, demokratinis procesas. Tai tiesiog buvo labai aiški demonstracija to, apie ką kalbėjome, tai yra, jeigu negalite pasiekti savo demokratijos keliu, na tai tuomet tiek to ta demokratija, panaudosime bet kokias priemones, kokių tik reikės, savo tikslui pasiekti.
Visada galite sakyti, kad tai buvo būtina patirtis. Tačiau realybė yra tokia, kad šalies valdymą perėmė žmonės, kurie neturėjo demokratinių motyvų ir neturėjo pagarbos tiems, kuriuos jie laikė savo priešais, ir todėl šalis buvo įtraukta į pilietinio karo scenarijų Rytuose. Tai ne vien žmonės Rytuose sukūrė šią situaciją, nes taip pat, žinoma, Vakarai darė savo įtaką per valdžią perėmusius žmones, ir taip pat įtaką darė Rusija, kadangi Putinas nenorėjo, kad Ukraina įstotų į NATO, ir taip toliau. Ir vis dėlto, mintis, kurią noriu pasakyti, yra ta, kad tai jums puikiai parodo tos pagarbos pamatiniam demokratijos principui nebuvimą. Nesinaudojame smurtu, kad pasiektume savo, nors ir manome, kad esame teisūs. Todėl, kad smurto naudojimas nėra teisingas. Ir todėl, jeigu mes imame naudoti smurtą, nebesame teisūs. Argi nematote, mano mylimieji, kad amžių bėgyje, didžioji smurtą ir karą naudojusių žmonių dalis buvo įsitikinusi savo teisumu. Tačiau pamatinis demokratijos principas teigia, kad, jeigu naudojate smurtą, niekada nesate teisūs. Ir turiu jums pasakyti, kad to nesuprato net ir daugelis dabartinių Amerikos prezidentų. Tačiau nuo to Ukrainoje jums nepasidaro nė kiek nė lengviau, argi ne taip? Lengviau jums gali tapti pripažinus, kad tai yra pokytis, kuris turi įvykti. Ir šis pokytis yra pasiruošęs įvykti, ir būtent dėl to atkreipiu į jį jūsų dėmesį. Ir būtent dėl to jūs, kaip pakylėtųjų mokytojų mokiniai, galite padaryti poveikį išsakydami prašymus ir pakeisdami kolektyvinę sąmonę.
Kaip sakė Arkangelas Mykolas, Vladimiro Zelinskio išrinkimas mums teikia vilčių. Nesakome, kad jį 100 procentų remiame, ir taip pat sutinkame ne su visais jo politiniais pasiūlymais. Tačiau mes sakome, kad jo išrinkimas akivaizdžiai demonstruoja, jog daugumai Ukrainos žmonių jau gana smurto, gana karo, gana kovų ir ginčų, ir disharmonijos, ir taikos nebuvimo, ir jie nori kažko kito. Ko jie nori? Jie nori to, ko žmonės nori visur. Gero asmeninio gyvenimo.
Visur visame pasaulyje, tiek dabar, tiek praeityje, galite pažvelgti į bet kokią žmonių grupę. Ir jeigu pažvelgsite į normalius, „paprastus“ žmones (nors nė vieno žmogaus nelaikome paprastu), jeigu pažvelgsite į žmones, į visuomenę – jie visi nori to paties dalyko: gero asmeninio gyvenimo. Sovietų Sąjungoje tai buvo vienintelis žmonių trokštamas dalykas. Tačiau jie leidosi valdomi grupės žmonių, kurie nenorėjo, kad žmonės turėtų gerą asmeninį gyvenimą. Kadangi jie turėjo savus kėslus. Jie turėjo idėją. Jie norėjo nulipdyti pasaulį, nulipdyti visuomenę pagal tą idėją, pagal tą idealą. Ir dėl šio idealo, jie nenorėjo, kad žmonės gyventų gerą asmeninį gyvenimą. Kodėl? Todėl, kad tuomet jie būtų patenkinti, būtų taikūs.
Ko reikia, kad grupė žmonių galėtų turėti gerą asmeninį gyvenimą? Jiems reikia vietos, vadinkite tai šalimi ar dar kažkuo, kurioje egzistuotų taika, kurioje būtų įstatymai, kurioje egzistuotų nuoseklumas šių įstatymų interpretacijose ir jų taikyme, kurioje nebūtų korupcijos, kuomet pinigais galima nusipirkti paslaugas, arba kuomet tinkamos pažintys gali jums išrūpinti tam tikras privilegijas. Reikalinga taiki šalis, kuri nebūtų valdoma mažumos, pasirengusios pavergti visuomenę, primesti jai kažkokią idėją, arba gauti išskirtines galias ir privilegijas.
Mano mylimieji, pažvelkite į Rytus. Ką matote Putino Rusijoje? Anglų kalboje egzistuoja „tobulos audros“ koncepcija. Tobula audra yra tokia situacija, kurioje vienu metu susiklosto daug skirtingų sąlygų, kurios sukuria labai blogą orą.
Tad Rusijoje, po komunizmo žlugimo, matėte tobulos audros pavyzdį. Turėjote šalį, kuri taip ilgai kentėjo represinį komunistų valdymą, kad nebeliko žmonių, galėjusių prisiminti laikus, kai nebuvo komunistų. Visi užaugo komunizme, kai kurie dar prisiminė Staliną, kiti jau nebe. Tačiau jie visi užaugo komunistiniame mąstyme. O ką tai reiškė? Tai reiškė, kad egzistavo aiškus pasidalijimas į plačiąją visuomenę ir į tuos, kurie priklausė valdžios aparatui. Nepaisant visų tų kalbų apie klasių neturinčią visuomenę, Sovietų Sąjunga buvo aiškiai pasidalijusi į dvi klases. Į tuos, kurie neturėjo visiškai jokios valdžios ir buvo ujami, idant nedrįstų imtis iniciatyvos, ir į tuos, kurie turėjo valdžią. Tačiau Sovietų Sąjungoje bent jau turėjote tam tikrą idėją, kuri neleido valdžios aparatui peržengti tam tikrų ribų. Nes juk turėjote gyventi pagal marksistinius idealus, bent jau paviršutiniškai, turėjote bent jau apsimesti pagal juos gyvenantys. O kas nutiko, kai Sovietų Sąjunga žlugo? Na, iš pradžių buvo šokas ir chaosas, ir klausimas: ką darysime dabar? Tačiau tuomet, palaipsniui, pradėjo rastis tam tikra žmonių klasė. Ir kai Vladimiras Putinas tapo prezidentu, jie pasijautė drąsesni, kadangi žinojo, kas per vienas yra šis žmogus, ir ką jis jiems leis daryti. Jie suvokė, kad čia turime visuomenę, kuri visą gyvenimą buvo ujama komunizmo. Ir mes dabar galime užimti komunizmo valdininkų pozicijas, ir daugelis šių žmonių yra tie patys žmonės, kurie valdė komunistiniu laikotarpiu. Ir mes ir toliau galime priversti žmones priimti viską, ką jiems primesime, kadangi jie neišdrįs sukilti. Tad dabar turite situaciją, kurioje, iš esmės, su Rusija nutiko taip, kad valdžios aparatas buvo paverstas didžiausia pasaulyje organizuoto nusikalstamumo grupuote. Korupcija yra tokia didelė, taip plačiai paplitusi, kad turite tai laikyti organizuoto nusikalstamumo grupuote, o ne laisva demokratine valdžia.
Dalykas tas, kad nebeturite jokių idealų, kurių turėtumėte siekti. Viskas leidžiama. Nėra jokių limitų, kokius turtus žmonės gali susikrauti, iš esmės užsiimdami žmonių plėšimu. Ir visi tai žino. Kokius turtus susikrovė daugelis FSB darbuotojų, karininkų ir generolų, apie kokius net nebūtų galėję pasvajoti komunizmo laikais. Tačiau jie tariamai tarnauja žmonėms. Ir, žinoma, matote, kad ta pati tendencija egzistavo visose ankstesnėse sovietinėse respublikose, ji egzistavo Varšuvos pakto narėse, visose šiose šalyse egzistavo žmonių klasė, kuri buvo įpratusi turėti valdžią. Ir tuomet taip pat egzistavo plačioji visuomenė, kuri tiesiog norėjo gyventi normalų gyvenimą, nerizikuodama būti išsiųsta į Sibirą ar sušaudyta.
Tačiau kai jūs Ukrainoje žvelgiate į kitas šalis, galite matyti, kad kai kai kurios iš šių kitų šalių, netgi tos, kurios buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, padarė didesnį progresą už jus. Tad tuo tiesiog noriu pasakyti, kad galite pasimokyti iš jų pavyzdžio, galite pažvelgti į Baltijos šalis, į buvusias sovietines respublikas, ir kaip jos taip pat turi didelę rusų mažumą, ir kaip, nepaisant to, sugebėjo padaryti progresą, tapdamos Europos Sąjungos dalimi ir padidindamos savo BVP tiek, kad dauguma žmonių turi tai, ko sakiau, kad jie nori: gerą asmeninį gyvenimą. Galite pažvelgti į Lenkiją, kuri, nors savo dydžiu šiek tiek nusileidžia Ukrainai, vis tiek turi su ja panašumų. Po komunizmo žlugimo, Lenkijos ir Ukrainos BVP vienam gyventojui buvo beveik toks pat. O dabar Lenkijos BVP yra tris, keturis kartus didesnis už Ukrainos, todėl kad ji įstojo į Europos Sąjungą, bet taip pat ir dėl to, kad Lenkijos žmonės ryžosi pažvelgti į savo praeitį ir nuspręsti, ko jie daugiau nebenori. O to kol kas Ukrainoje dar neįvyko. Jeigu tai galėtų įvykti, ir, žinoma, su jūsų prašymais tai iš tiesų gali įvykti, tuomet gali atsirasti sąmonės augimas, kuris tuomet gali daug ką pakeisti.
Turite du priešingus pasidalijimus Ukrainoje, taip pat turite ir kitas grupuotes, tačiau turite dvi pagrindines priešingas grupes: vienai iš jų priklauso labai nacionalistiškai, beveik fašistiškai nusiteikę žmonės, kurie galvoja dirbantys dėl vakarietiško demokratijos modelio. Tačiau iš tiesų jie nori ne to, kadangi nesupranta, ką tai reiškia. Ir tuomet taip pat turite žmones Rytuose, kurie labiau linksta į Rusijos pusę. Ir norint taikesnio proceso, turite pasiekti tašką, kuriame abu šiuos kraštutinumus didesnioji visuomenės dalis pradėtų matyti esant kraštutinumais, ir pradėtų suvokti, jog yra įmanoma Ukrainos šaliai judėti pirmyn.
Tačiau tai nereiškia, kad turėtumėte sukurti visiškai vakarietiško pobūdžio demokratiją Ukrainoje, ar kad turėtumėte pamėgdžioti, kas vyksta Rusijoje. Turite atrasti savitą, ukrainietiškai unikalų būdą judėti pirmyn. Ir tą jūs, žinoma, puikiai sugebate padaryti. Kūrybiški žmonės Ukrainoje turi gebėjimą pamatyti tą kelią. Jei tik jiems pavyks nusitraukti tą miglą nuo akių, tą karo rūką tarp šių griežtų poliariškumų, kurie nenori matyti nieko daugiau kaip tik savo poziciją.
Na ir dabar, mano mylimieji, šios konferencijos tema yra, kaip palikti baimę ir susiskaldymą. Tėra tik vienas būdas palikti baimę. Ir tai yra dialogas. Visada, kai vyksta konfliktas, turite dvi žmonių grupes, kurios yra nustojusios kalbėti viena su kita. Tai galioja porų santykiams ir santuokoms, tai galioja tėvų ir vaikų santykiams. Tai galioja šalims ir žmonių grupėms šalies viduje. Kai žmonės nustoja bendrauti, jie greitai pamiršta, kad tie, kurie yra kitoje pusėje, yra tokie pat žmonės kaip ir mes. Ir turime su jais daug ką bendro, ne tik skirtumus. Tačiau apie tai jūs greitai pamirštate, kai įsitraukiate į tą poliarizuotą proto būseną, kurioje tas kitas grupes laikote priešais. Ir dabar visas jūsų dėmesys tampa sukoncentruotas į tuos kelis skirtumus, o ne į daugybę panašumų. Yra visiškai įmanoma atsirasti dialogui, kuomet Ukrainos valdžia, net ir dabartinis prezidentas su tais jo naujoje partijoje esančiais žmonėmis, galėtų pradėti kitaip elgtis su žmonėmis Rytuose. Pakvieskite juos ir paklauskite: „Ar galėtume susėsti ir atvirai pakalbėti, ko jūs norite, kokią matote savo ateitį? Ar norite įsilieti į Rusiją, o gal norite tapti nepriklausoma respublika, kuri būtų remiama Rusijos? O gal save norite matyti suvienytos Ukrainos dalimi?“
Nes kodėl, jūsų manymu, tie žmonės Rytuose kovoja prieš savo pačių valdžią, prieš savo pačių kariuomenę? Iš baimės, dėl to, kad bijo kažką prarasti. Ar žmonės likusioje Ukrainos dalyje žino, ko jie bijo? Ir ar jie patys žino, ko bijo? Ar kas nors rimtai mėgino tai išreikšti žodžiais ir jų paklausti: „Ko jūs bijote ateityje? Judėjimo link tokios Ukrainos, kuri turės geresnę ekonomiką, kurioje visi turės geresnį materialų gyvenimą? Ar jūs šito bijote? Kokia yra jūsų baimė?“ Vėlgi, ko nori žmonės rytų Ukrainoje? Gero asmeninio gyvenimo. Ar jie šiuo metu jį turi? Tikrai ne. Ar jie mano, kad jį gaus, prisijungę prie Rusijos? Galbūt taip. Tačiau tai negali būti grįsta rimta Rusijoje egzistuojančios situacijos analize. To pagrindas yra baimė dėl Ukrainos ateities. Ar nebūtų įmanoma tiesiog susėsti ir apie tai pakalbėti, galbūt netgi suteikiant jiems viziją, kad jie galėtų būti suvienytos Ukrainos dalimi, užuot baiminęsi, kad jiems neliks joje vietos?
Kodėl tai kalbu į kolektyvinę sąmonę? Todėl, kad dabartinis jūsų prezidentas iš tiesų galėtų tai padaryti. Jis turi gebėjimą pradėti tokį dialogą, tačiau jam reikalingas palaikymas. Jis žino. Jis sąmoningai nesuvokia to, apie ką čia kalbu, tačiau jis turi kolektyvinės sąmonės pajautimą ir būtinybę ją judinti, tačiau taip pat turi realizmą – tą realizmą, kad jis negali, kaip prezidentas, peržengti ribų, kurių kolektyvinė sąmonė nėra pasiruošusi peržengti. Nes tuomet ir jam tektų susidurti su įpykusia minia aikštėje. Ar netgi dar blogiau. Tai yra subtilios pusiausvyros aktas būti Ukrainos prezidentu dabartinėje situacijoje. Ir jums, kurie esate mokiniai Ukrainoje, ir visiems kitur esantiems žmonėms, kurie norėtų išsakyti prašymus dėl šios situacijos, jūs galite atvesti šią šalį iki to lūžio taško, kuriame kolektyvinėje sąmonėje įvyktų pokytis, ir atsirastų pasiryžimas išmėginti kažką naujo.
Ką pasakė žmonės, išsirinkdami naują prezidentą, kuris nebuvo įsigalėjusio politinio aparato dalis? Argi jie nepasakė: „Mes norime išbandyti kažką naujo, nes argi begali būti blogiau?“ Na o jūs galite išsakyti prašymus, kad tai ne tik nebūtų blogiau, bet iš tiesų būtų daug geriau. Nes atsirastų naujas požiūris ir naujas pasiryžimas išmėginti tai, kas anksčiau dar nebuvo mėginta. Ir su tuo, mano mylimieji, baigiu savo pastebėjimus, kuriais norėjau su jumis pasidalinti. Mes, žinoma, turime dar daug daugiau dalykų, apie kuriuos norime pakalbėti šioje konferencijoje. Ir galbūt kalbėsime daug atviriau, nei kada nors anksčiau kalbėjome šioje pasaulio dalyje. Ir todėl esu dėkinga už jūsų pasiryžimą čia būti. Ir už jūsų pasiryžimą kelti savo sąmonę, kuomet mes galime išsakyti šias idėjas fizinėje plotmėje.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com