Serapis Bėjus
Serapis Bėjus yra ketvirtojo spindulio čohanas, Pakylėjimo Šventyklos Luksore hierarchas ir tryliktasis Adeptų Tarybos Pakylėjimo Šventykloje narys. Jis dar yra žinomas kaip Serapis Solei, Serapis iš Saulės.
Ketvirtasis spindulys yra pakylėjimo liepsna, balta Motinos liepsna stuburo pagrindo čakroje. Iš šios baltos liepsnos kyla architektūra, matematikos principai, Materijos šventyklos ir Savasties piramidės statymo pagrindai. Serapio akivaizdoje susipažįstame su visiškai kitokia Kristaus, mūsų tikrosios asmenybės koncepcija.
Žinomas Didžiojo Disciplinuotojo vardu, Serapis atvyko iš Veneros kartu su Dienų Senoviniu, iš naujo uždegti šventąją ugnį pasiklydusios žmonijos širdyse. Jo didžiulis entuziazmas sugrąžinti žmonių sūnus Dievo karaliais ir šventikais išaugo į geležinės valios liepsną, į ryžtą ir discipliną.
Jis buvo Pakylėjimo Šventyklos Atlantidoje šventiku. Būdamas pakylėjimo liepsnos saugotoju, jis saugiai pernešė šią liepsną į Nilo Upės ištakas Luksore, prieš nuskęstant Atlantidai. Serapis praskleidė šio savo patyrimo šydą savo paties žodžiais:
„Gerai pamenu pirmuosius skęstančios Atlantidos grūmojimus. Nes, kaip žinote, tas žemynas nuskendo pakopomis. Dievo malonės dėka, buvo perduotas perspėjimas, leidęs daugeliui pabėgti. Ir mes iškeliavome į Luksorą…“
„Galite nesuprasti, kodėl dvasinei liepsnai perkelti reikalingi paprasti mirtingieji. Visada yra taip, kad šviesos vaikai yra linkę manyti, jog tokie dalykai turėtų vykti magiškai ir stebuklingai. Galbūt fėjos perėjo į jų religiją, ir žmonės pamiršo, kad viskas, kas buvo Dievo ir žmogaus sutverta, buvo padaryta bendrų pastangų ir darbo, aukščiau ir žemiau, dėka.“
„Tad pasakysiu jums, kodėl taip yra – todėl, kad vienintelė vieta, kurioje liepsna iš tiesų gali gyventi, išskyrus specialiai tam paskirtą altorių, yra gyva gyvojo adepto širdis.“
Tenai Egipte, Serapis ir jį lydėję broliai pastatė Pakylėjimo Šventyklą, ir nuo to laiko saugojo joje tą liepsną, keisdamiesi pareigomis, ir įsikūnydami būtent dėl šio tikslo.
Serapis Bėjus toliau tęsė savo reinkarnacijas Nilo šalyje, atidėdamas savo pakylėjimą maždaug iki 400 m. pr. Kr. Per šiuos gyvenimus jis tapo didžiausių architektūrinių stebuklų įgyvendintoju.
Serapis buvo Didžiosios Piramidės architektas, o El Morija buvo vyriausiasis meistras. Didžioji Piramidė yra akmenyse iškaltas iniciacijų kelio įrašas, per kurį sielą, pradėdama savo kelionę Materijoje, nuo piramidės pagrindo, nuo keturių jos kraštų, kyla iš piramidės centro į jos viršūnę. Šios liepsnos kėlimas yra meditacija į baltą šviesą, kuri keliauja fiziniu kūnu nuo stuburo pagrindo į karūną.
Jėzus ir El Morija paaiškina, kad „Savasties piramidės statymas yra vidinės statybos, tačiau išorinis pastatas turi būti harmoningas, turi rodyti vaisius, turi rodyti pavyzdį, kuriuo kiti galėtų sekti iki pačios Sfinkso širdies – iki pačios gyvojo Guru širdies, kurį simbolizuoja Sfinksas, ir iki pačios Didžiosios Piramidės liepsnos širdies, kuri yra eterinėje oktavoje (ir nėra saugoma Gizos piramidėje, kuri tėra savo ankstesnio židinio ir funkcijos liekanos, dėl juodųjų magų, netikrų guru ir jų netikrų čelų piktnaudžiavimų piramidės energijomis).“
Serapis buvo įsikūnijęs Egipto faraonu Amenhotepu III (valdė maždaug 1417-1379 m. pr. Kr.). Tutmozio IV sūnumi ir Tutmosio III (Kuthumi inkarnacija) proanukiu. Jo sūnus ir sosto paveldėtojas buvo Amenhotepas IV, vėliau pradėtas vadinti Ikhnatonu. Serapio valdymo metais Egitpas pasiekė klestėjimo, taikos ir didybės viršūnę, ir tai buvo įkūnyta dėka jo širdies liepsnos ir ryšio su pakylėtaisiais mokytojais, siekiančio patį Dienų Senovinį.
Amenhotepas III buvo laikomas nuostabiausiu valdovu Žemėje. Jis išsaugojo aukštą taikių diplomatinių santykių su visomis šalimis lygį per didžiausią savo valdymo laikotarpį. Dalis brangiausių jo iždo turtų buvo išleista nuostabių šventyklų ir rūmų statybai. Jis išplėtė jau egzistavusią Karnako Šventyklą prie Nilo, pastatė milžinišką laidojimo šventyklą, kurios liekanos šiandien yra žinomos kaip Kolosai, monolitinės sėdinčios statulos, atrastos upės pakrantėje. Jis mėgino akmenyje atvaizduoti pašvęstųjų, pakylėtųjų mokytojų, ir karalių filosofų, vaikščiojusių Žemę ankstesniais aukso amžiais, hierarchinės tvarkos supratimą.
Pats nuostabiausias jo statinys buvo Luksoro šventykla, kuri yra išlikusi dalinai nepažeista iki šiandieninių dienų. Ši šventykla fizinėje plotmėje įkūnijo savo geometrijoje ir dizaine ezoterinį įstatymą, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą per dvasininkiją. Ji stovi kaip išsamus pažangaus mokslo, meno ir filosofijos vadovėlinis pavyzdys. Luksoro šventykla yra eterinio ašramo – Pakylėjimo Šventyklos – fizinis atitikmuo.
Serapis taip pat buvo įsikūnijęs Spartos karaliumi Leonidu (mirė maždaug 480 m. pr. Kr.), vadovavusiu didvyriškai graikų gynybai nuo milžiniškos Persų invazijos Termopilų tarpeklyje, kuris buvo vartai į centrinę Graikiją. Nors persų buvo kelis kartus daugiau už graikus, Leonidas priešinosi Persijos kariuomenės, kuriai vadovavo karalius Kserksas, puolimui ištisas dvi dienas. Trečiąją dieną, persams pasirodžius užnugaryje ir nesant vilties sulaukti pastiprinimo, Leonidas paleido didžiąją dalį kariuomenės. Padedamas likusių graikų sąjungininkų, Leonidas ir jo trys šimtai karališkosios sargybos spartiečių kovojo iki paskutinio vyro. Jų didvyriškas pasipriešinimas leido Graikijos flotilei atsitraukti ir vėliau nugalėti persus. Leonido pavyzdys padėjo nešti Graikijos šalies nacionalinio tapatumo kibirkštį.
Istorikai cituoja šį mūšį kaip didžiausios drąsos ir bebaimiškumo pavyzdį, nelygiose jėgose kovojant dėl aukštesnio tikslo. Akašos kronikos atskleidžia, kad tie trys šimtai spartiečių buvo dar kartą susirinkę trys šimtai Luksoro čelų, kurie buvo įsikūnijime su Serapiu. Jie pademonstravo nepaprastą vyriškumo pavyzdį. Kai kurie iš jų šiandien yra pakylėtieji mokytojai; kiti tebėra įsikūnijime.
Serapis Bėjus buvo įsikūnijęs skulptoriumi Fidijumi penktame šimtmetyje prieš Kristų Atėnuose. Jis buvo laikomas didžiausiu iš visų Graikijos skulptorių. Jis suprojektavo Partenoną ir prižiūrėjo jo nepaprastai meistriškai atliktą pastatymą. Partenone jis pastatė įžymiausią savo darbą, 13 metrų aukščio Paladės Atėnės statulą, sukurtą iš aukso ir dramblio kaulo, reprezentuojančią Motiniškumą, Tiesos Deivę.
Stovint Partenone, prieš mus atsiveria architektūros vaizdas, ir šią architektūrą sukūręs individas tikrai žinojo, kaip naudotis forma, simetrija, geometrija ir kampais liepsnai apgyvendinti. Partenono energetinis laukas iš tiesų saugo gyvąją liepsną, kaip ir Luksoro Šventykla bei Didžioji Piramidė.
Fidijas taip pat iš aukso ir dramblio kaulo sukūrė milžinišką Dzeuso statulą, kuri stovėjo Olimpijos šventykloje. Jis taip pat buvo tapytojas, raižytojas ir metalo dirbinių meistras. Jo menui buvo būdingas egzaltuotas grožis ir dvasingumas, ir jo gyvenimas įkūnijo Graikijos meno meistrų aukso amžiaus aukščiausius pasiekimus. Fidijas darė didelę įtaką visam vėliau atsiradusiam Vakarų menui.
Helenizmo amžiuje, nuo 323 iki 31 m. pr. Kr., Serapis tapo vienu svarbiausių Egipto ir Graikų-romėnų panteono dievų. Jis buvo garbinamas kaip Egipto Ptolemėjų karalių globėjas ir didįjį Aleksandrijos miestą įkūrusi dievybė. Egzistuoja daugybė istorinių įrašų apie artimą Serapio ryšį su žmonėmis Egipte ir Mažojoje Azijoje, ir egzistuoja daugiau kaip 1080 statulų, šventyklų ir monumentų, dedikuotų Serapiui Bėjui, kurie buvo pastatyti toje eroje.
Demetrijus iš Falerumo, kuris įkūrė Aleksandrijos biblioteką, valdant Ptolemėjui I, buvo stebuklingai Serapio išgydytas nuo aklumo ir parašė jam padėkos himnus. Serapis dažnai kalbėdavo per orakulus ir duodavo patarimus, o taip pat atlikdavo asmeninius, stebuklingus daugelio žmonių išgydymus. Egzistuoja žymus istorinis pasakojimas apie Serapį, kuris žymėjo svarbią erą, įtvirtinant jo, kaip žymiausios Egipto ir Graikijos dievybės, statusą. Karalių Ptolemėjų I, Egipto valdovą, sapne aplankė Serapis, kuris liepė karaliui atnešti dievo statulą į Aleksandriją. Po didelių dvejonių ir antrojo sapno su Serapiu, karalius atnešė statulą su Delfų orakulo palaiminimais ir pastatė ją Aleksandrijos serapijume – Didžiojoje Šventykloje. Šioje šventykloje buvo įžymioji Aleksandrijos biblioteka su trimis šimtais tūkstančių knygų.
Serapiui yra priskiriama daug epitetų, tarp jų „Tėvas“, „Gelbėtojas“ ir „didžiausias tarp dievų“. Jis buvo laikomas intymaus ryšio tarp dievų ir mirtingųjų rėmėju. Ezoterinės tradicijos analuose Serapis yra laikomas slaptų Egipto iniciacijų ritualų tradicijos hierofantu. Žemesnės misterijos buvo pašvęstos Izidei ir skiriamos pasauliečiams; aukštesnės misterijos buvo pašvęstos Serapiui ir Oziriui ir perduodamos tik pašvęstiesiems dvasininkams, perėjusiems sunkias išbandymų ir iniciacijų ceremonijas Serapio šventykloje.
Per šešių, septynių šimtų metų laikotarpį, Serapis tapo aukščiausia Egipto ir Graikijos dievybe. Tačiau ketvirtojo šimtmečio po Kristaus pabaigoje, imperatorius Teodosijus išleido įsaką prieš politeizmą, ir krikščioniai tai priėmė kaip leidimą pulti pagonis, tarp jų ir misterijų religijų išpažinėjus. Aleksandrijos krikščionių vyskupas paragino minias sunaikinti didžiausią pagonybės Aleksandrijoje simbolį – misterijų šventyklą, dedikuotą dievui Serapiui. Jie sudaužė į gabalus milžinišką Serapio statulą, kuri šešis šimtus metų buvo jos garbintojų įkvėpimo šaltinis. Ši minia taip pat sunaikino mažiausiai vieną iš didžiųjų Aleksandrijos bibliotekų.
Serapis Bėjus vaidino svarbią rolę pirminiuose viešuose Brolijos žingsniuose devynioliktajame šimtmetyje. Tarp ankstyviausių laiškų iš adeptų ir mokytojų Teosofijos bendruomenės įkūrėjams, taip pat buvo laiškai iš Serapio Bėjaus ir Luksoro Brolijos.
Serapis apsiėmė asmeniškai vadovauti ir mokyti pasiuntinę Jeleną Blavatskają ir Pulkininką Henry Steel Olcott, kuris kartu kūrė Teosofijos bendruomenę ir tapo jos prezidentu. Per šešerius mėnesius prieš bendruomenės sukūrimą 1875 metais, Serapis pulkininkui Olkotui siuntė daug laiškų su padrąsinimais ir nurodymais. Dauguma laiškų buvo parašyti auksiniu rašalu ant žalio pergamento, ir pasirašyti Serapio ezoteriniu Luksoro Brolijos simboliu. Henriui Olkotui parašytiems laiškams buvo būdinga tai, kad jis nuolatos jį ragino: „Bandyk“. Mokytojas Serapis pabrėžė būtinybę būti drąsiu ir bebaimišku, tas pačias savybes, kurias jis įkūnijo būdamas Leonidu.
Pakylėtasis mokytojas Serapis Bėjus šiandien užima labai svarbią poziciją tarp septynių čohanų. Ketvirtasis spindulys yra viduryje tarp trijų vienoje pusėje ir trijų kitoje. Centrinė ketverto figūra yra raktas, kadangi ji yra baltos šviesos ir aštuoniuke tekančios energijos srauto susiliejimo taškas. Šį Motinos liepsnos tašką visada įkūnija Rytų ir Vakarų guru, Motinos asmuo Sanat Kumaroje, kuris tarp mūsų vaikščioja toje baltoje šviesoje.
Balta šviesa yra šventoji kūrimo ugnis, o jos iškreipimas tampa juodąja magija. Tai buvo matoma Egipte, pakylėjimo liepsnos centriniame taške, ir juodosios magijos praktikoje, kurią praktikavo Egipto Juodoji Brolija, ir kuri truko ištisus šimtmečius, išreiškiant panieką Serapiui Bėjui pačioje jam dedikuotoje šventykloje.
Žemės išpirkimas siekia Lemūrijos laikus, Motinos kraštą ir pačią Motinos liepsną. Žemė turi susikūrusi didžiulę karmą su Motinos liepsna ir Motinos liepsnos iškraipymais, kurie vyko Lemūrijoje, toje vietoje, kur dabar stovi San Franciskas ir Kalifornijos pakrantėje. Motinos šviesos iškraipymai atvėrė kelią šventyklų išniekinimui, dvasininkų ir dvasininkių nuopoliui, galiausiai pasibaigusiam seksualinių energijų piktnaudžiavimais ir gyvybinės jėgos iškraipymais. Galutinis aktas buvo aukščiausios Motinos atstovės Lemūrijoje nužudymas. Tikroji Lemūrijos nuskendimo priežastis buvo Motinos asmens ir jos liepsnos išniekinimas.
Nuo tos valandos, Žemė lėtai judėjo į Vandenio amžių, kuriame Motinos šviesa galės vėl būti iškelta aukštyn, tiek vyruose, tiek moteryse, ir moteris bei Motina vėl bus gerbiamos, ir įvyks Motinos, iš pagrindo kylančios šviesos, susivienijimas su Tėvo šviesa, nusileidžiančia iš AŠ ESU Esaties. Sekantiems dviem tūkstančiams metų yra lemta tapti kylančios sąmonės liudininkais, kuri pasieks nuo pat Lemūrijos aukso amžių neregėtas aukštumas.
Pakylėjimo kelias yra tų jėgų, kurios yra būtinos mūsų sąmonėje – Tėvo, Motinos, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, išsprendimas mūsų sąmonėje – keturių mūsų vidinės šventyklos stulpų. Gautama Buda mokė, kad visos kančios kyla dėl to, kad esame disharmonijoje su vidine šviesa dėl klaidingų troškimų. Serapis Bėjus mus moko susiderinti su vidine Esybės valia. Jo mokymai tampa hierarchijos arkos pamatiniu akmeniu. Neturėdami baltos šviesos, negalime mėgautis savasties integracija.
Serapis Bėjus tampa labai svarbiu raktu šiais laikais, kai visuomenėje yra tiek daug problemų. Nusikaltimų, žudymų, prievartavimo, narkomanijos ir kitų dalykų augimas yra ateinančios Motinos šviesos ženklas, kuri kyla nuo Lemūrijos altorių. Kylanti šviesa tampa tokia intensyvi, kad, jeigu mes į ją nenersime ir netapsime jos dalimi, ji taps ta uola, apie kurią kalbėjo Jėzus, – jeigu nepulsime ant šios uolos ir neleisime savo klaidingiems įsitikinimams pažirti šipuliais, patys į ją sudušime. Tai yra tapatumą skaidanti šviesa, tačiau tai taip pat yra šviesa, kuri yra tokia galinga, jog gali sunaikinti netikrą tapatumą, kuris prieš ją maištauja. Vandenio amžiaus aušroje, pasaulis maištauja prieš Dievo šviesą, bet tuo pat metu pasaulis ieško Dievo. Serapio Bėjaus mokymuose ir Luksoro Brolijos misterijose slypi raktai, galintys išrišti šiuos klausimus.
Serapis Bėjus savo žinioje turi legionus serafimų. Jis turi didžiulius pasiekimus dangiškosios geometrijos ir modeliavimo moksle. Jis padeda savo mokiniams pakylėjimui reikalingose disciplinose: keturių žemesniųjų kūnų disciplinavime, kuris yra būtinas, kad Kristus galėtų pasirodyti ir pasinaudoti jais kaip įrankiais tarnystei ir pasiekimams formų pasaulyje; disciplinuojant praeities negatyvių sūkurių ir žmogiškų kūrinių momentumus, kurie trukdo pakylėjimo liepsnai susiformuoti kiekvieno šioje planetoje besivystančio žmogaus širdyje, per trilypės liepsnos akceleraciją.
Serapis Bėjus mums sako: „Jūs kylate aukštyn kiekvieną dieną“. Mūsų mintys, mūsų jausmai, mūsų kasdieniai darbai yra pasveriami ant svarstyklių. Nepakylami iš karto, bet po žingsnelį, išlaikydami savo testus ir laimėdami individualias pergales. Visų mūsų praeitų gyvenimų įrašai ir gėrio bei blogio momentumai privalo būti suskaičiuoti; ir tuomet, kai sugrąžinsime į pusiausvyrą bent 51 procentą visos mums kada nors duotos energijos, sugrąžinsime ją į Didžiosios Dievo Savasties tyrumą ir harmoniją, mums galės būti pasiūlyta pakylėjimo dovana. Likusieji 49 procentai privalės būti transmutuoti arba nuskaistinti iš pakylėtųjų oktavų, per tarnavimą Žemei ir jos evoliucijoms.
Džiuzepė Verdi pagavo pakylėjimo liepsnos muziką „Triumfo marše“ iš Aidos. Pakylėjimo Šventyklos muzikinė nata yra Franko Listo „Liebestraum“, o Serapio Bėjaus Elektrinio Buvimo spinduliavimas ir jo dvynė liepsna liejasi per ariją „Celeste Aida“.
Pagal Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“ (Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.