Šiva

Šiva


Šiva yra viena iš pačių populiariausių dievybių Indijoje. Kartu su Brahma ir Višnu jis priklauso indiškajai triadai, trimurti. Brahma, Višnu ir Šiva yra laikomi trimis vienos Aukščiausios Esybės pasireiškimais. Jie yra „trys viename,“ atitinkantys Vakaruose egzistuojančią Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios trejybę. Brahma įasmenina Dievo kūrėjo aspektą, Višnu – saugotojo ir gynėjo aspektą, o Šiva – naikintojo ir griovėjo aspektą. Šiva įkūnija visus šiuos aspektus tiems induistams, kurie pasirenka laikyti jį savo išrinktąja dievybe.

Šivos garbintojai jį garbina kaip aukščiausią Realybę, Dieviškumo visumą. Jie jį mato kaip aukščiausią visų guru Guru, kaip pasaulietiškumo, neišmanymo, blogio ir piktadarių, neapykantos ir ligų naikintoją. Jis suteikia išmintį ir ilgą gyvenimą, ir įkūnija pasiaukojimą bei užuojautą.

Vardas Šiva yra kilęs iš sanskrito kalbos žodžio ir reiškia „palankus,“ „mielaširdingas“ arba „draugiškas.“ Daugelį Šivos aspektų ir funkcijų reprezentuoja įvairūs jam suteikti vardai. Induistų šventraštis, vadinamas Šiva-Purana, duoda 1008 Šivos vardus. Vienas iš Šivos vardų yra Šambu, kuris reiškia „geradaris“ arba „nešantis laimę.“ Kitas vardas yra Šankara, tai reiškia „nešantis džiaugsmą“ arba „gėrio dalintojas.“ Būdamas Mahadeva jis yra „didis dievas.“

Pašupati yra dar vienas epitetas, kuris reiškia „gyvulių viešpats.“ Būdamas Gyvulių Viešpačiu, Šiva yra sielų ganytojas. Šiva yra vaizduojamas jojantis ant balto buliaus vardu Nandi (džiaugsmingasis). Pasak induistų tradicijos, jis buvo vienas iš labiausiai Šivai atsidavusių žmonių, kuris prisiėmė buliaus pavidalą, kadangi žmogiškas kūnas nebuvo pakankamai stiprus išlaikyti jo aistringą pasišventimo ekstazę Šivai. Nandi bulius yra vaizduojamas daugumoje Šivos šventyklų. Jis paprastai yra vaizduojamas sėdintis, atsisukęs į Šivos statulą. Nandi simbolizuoja žmogaus sielą, kuri ilgisi Dievo. Jis taip pat reprezentuoja sielą, kuri yra gilioje Šivos, kaip aukščiausios Realybės, kontempliacijoje. Šiva gali padėti jums atrakinti savo aukščiausią Realybę.

Kalnas „Kailas“ yra Šivos sostas ir jo rojaus vieta. Šis didingas kalnas yra aukščiausia viršukalnė Kailas kalnyne Tibeto Himalajuose. Induistai garbina Kailas kalną kaip švenčiausią kalną pasaulyje ir atlieka į jį piligrimines keliones.

Šiva yra tikra kontrastų įvairovė. Jis simbolizuoja tiek kontempliaciją, tiek ir veiksmą. Jis dažnai yra vaizduojamas gilioje meditacijoje kaip elgetaujantis jogas. Būdamas Maha Jogu arba didžiuoju jogu, jis yra Jogų Karalius, aukščiausias asketizmo dvasios įsikūnijimas. Šiva taip pat įasmenina dinamišką visatą. Induistų šventraštyje Kurma-Purana, Šiva sako: „Aš esu duodantis pradžią, aukščiausioje palaimoje skendintis dievas. Aš, jogas, esu amžinajame šokyje.“

Pasak induistų tikėjimo, Šiva atlieka įvairius šokius. Vienas iš jo šokių yra vadinamas Tandava. Tai yra kūrimo ir griovimo šokis. Šiva šokiu materializuoja pasaulį, palaiko jį, ir tuomet šokiu panaikina jo egzistavimą amžiaus pabaigoje. Plačiausiai garbinama Šivos reprezentacija yra Nataradža, Šokėjų Karalius, arba Šokio Viešpats. Nataradžos šokio vieta yra auksinė salė visatos centre. Ši auksinė salė simbolizuoja žmogaus širdį. Vienas induistų himnas, kuriuo yra švenčiamas Šivos šokis, sako: „jam šokant, jis pasirodo tyrame širdies lotuse.“

Šivos santykis su savo pasekėjais yra nepaprastai asmeniškas. Nors jis gyvena kalne Kailas, jo mėgstamiausia vieta yra jo pasekėjų širdys.

Pasak induistų tradicijos, kai dievai nusprendė leisti Gango Upei nusileisti iš dangaus, Šiva priėmė ant savo galvos visu smarkumu iš dangaus tekantį vandenį, idant Žemės nesudaužytų į šipulius gigantiškas srautas. Šivos susiraizgę plaukai sutramdė šniokščiančias vandens kaskadas. Jis padalijo šiuos vandenis į septynias šventąsias upes, ir šie vandenys švelniai ėmė tekėti į Žemę.

Induistams Gangas simbolizuoja gaivinančią dvasinės išminties upę. Pasak induistų tradicijos, kai dievai nusprendė leisti šiai Gango Upei nusileisti iš dangaus, Šiva atsistojo į patį šviesos energijos sūkurį, jis buvo pačiame aplink jį besisukančios energijos sūkuryje, balansuodamas nusileidžiančią upę tarp Žemės ir Dangaus, ir tai buvo šviesos upė, tapusi Žemės upe. Ir todėl induistai Gango vandenį laiko magišku vandeniu, šventu vandeniu, išvalančiu viską, ką jis bepaliestų. Pakylėtieji mokytojai moko, kad šios septynios šventosios upės taip pat simbolizuoja septynis Šventosios Dvasios spindulius, atsiradusius iš baltos šviesos.

Šivos rolė atitinka Šventąją Dvasią Vakarų Trejybėje. Šiva moko, kad trilypė liepsna mūsų širdyje yra Bramos, Višnu ir Šivos įasmeninimai.

Induistų tradicijoje, kiekvienas vyriškas Dievo įasmeninimas taip pat turi ir moteriškąją pusę arba šakti. Vyriškąją, kūrybinę galią aktyvuoja moteriškasis principas. Todėl Šivos veikimas formų pasaulyje kristalizuojasi per jo moteriškąją pusę. Jo slaptoji prigimtis pasidaro regima per ją. Šivos šakti pasireiškia trimis pagrindinėmis formomis – Parvati, Durga ir Kali.

Parvati

Parvati yra švelni motina ir žmona. Jos sąjunga su Šiva idealios santuokos prototipas. Graži, gracinga moteris, ji dažnai yra vaizduojama su Šiva šeimyninėje aplinkoje arba yra vaizduojama sėdinti šalia jo ir besikalbanti su juo. Šiva ir Parvati kartais yra vaizduojami su savo sūnumi Skandha. Skandha taip pat dar yra žinomas Kartikėjos, karo dievo, vardu, ir Upanišadose yra tapatinamas su dievu-išminčiumi, kurį mes vadiname Sanat Kumara.

Pasak induistinės mitologijos, kai gražioji Parvati nesugebėjo laimėti Šivos meilės, ji nusisegė savo brangakmenius, apsivilko atsiskyrėlio rūbus ir pasitraukė į kalnus medituoti į Šivą ir praktikuoti asketizmą.

Jai kurį laiką praktikavus šį atsiskyrėlio gyvenimą, Šiva galiausiai paėmė ją į savo žmonas.

Induistai tiki, kad Šiva ir Parvati gyvena Kalais kalno viršūnėje. Kai kuriuose paveiksluose Šiva yra vaizduojamas pusiau vyru ir pusiau moterimi. Pasak legendos, Šiva nusprendė, jog negali būti jokios atskirties tarp jo paties ir jo šakti, ir todėl liepė savo dešiniajai pusei būti Šiva, o kairiajai pusei būti Parvati.

Durga

Durga yra vadinama Nepasiekiamąja Deive, arba Nesuvokiamąja. Baisi ir siaubinga savo priešams, ji joja ant tigro nugaros, kuris simbolizuoja žemesniojo aš demoną. Vienas induistų tekstas aprašo šios deivės sukūrimą tokiu būdu, kuris dramatiškai parodo, kaip šakti aktyvuoja savo palydovo galią:

Kažkada seniai praeityje, dievai buvo atsidūrę bėdoje. Jie negalėjo suvaldyti didžiulio buliaus demono Mahišos. Dėl savo pergalės prieš dievus, Mahiša užsiėmė sau vietą danguje. Dievai susirinko drauge spręsti šios situacijos.

Kiekvienas iš jų išspinduliavo ugnines energijas. Kolektyviškas jų energijų išsiliejimas suformavo nuostabios moters kūną. Ši didi šviesos būtybė buvo Durga. Jos didingumas persmelkė visą visatą. Ji lengvai įveikė demoną. Induistai tiki, kad Durga materializuojasi vėl ir vėl, kad apsaugotų visą pasaulį ir visus Dievo vaikus.

Durgos šakninis skiemuo arba bidža mantra yra Dūm. Kita Durgos pagarbinimo mantra yra Om Dūm Durgajė Namaha.

Kali

Kali yra labiausiai gąsdinanti iš Šivos palydovių. Ji yra vaizduojama tamsiai mėlynos spalvos, niršiomis, liepsnojančiomis akimis. Kali paprastai yra vaizduojama gąsdinančia išraiška, išsikišusiu liežuviu, dėvinti žmonių kaukolių arba galvų karolius ir dėvinti nupjautų rankų diržą. Vienoje rankoje ji laiko kardą, kitoje ji gali laikyti nupjautą demono galvą, skydą arba virvės kilpą; jos rankos daro bebaimiškumo ženklus, o taip pat siunčia palaiminimus.

Tokia baimę kelianti Kali išvaizda simbolizuoja jos beribę galią. Į jos griaunančiąją jėgą yra žiūrima kaip į jėgą, kuri galiausiai atves prie transformacijos ir išganymo. Jos rūstybės objektas yra ne išorinė žmogaus forma, o jo vidinės iliuzijos. Ji sudaužo į šipulius ego iliuzijas ir naikina neišmanymą, tuo pat metu atnešdama palaiminimus tiems, kurie siekia pažinti Dievą. Ji griauna žmonių sukurtų kūrinių formą ir substanciją (su savo kardo balta ugnimi, mėlynu žaibu ir rubininio spindulio veiksmu), kurios nėra dermėje su jo palydovo valia, šitaip išlaisvindama tuos, kurie ieško Dievo pažinimo. Kali yra destrukcijos simbolis, tačiau ji aplieja palaiminimais tuos, kurie siekia Dievo pažinimo, ir jos pasekėjai ją garbina kaip Dangiškąją Motiną.

Kartais Šiva yra vaizduojamas šokantis krematoriume, mirusiųjų deginimo vietoje. Deganti vieta simbolizuoja širdį, iš kurios yra pašalinti visi troškimai, ir visas ego bei jo iliuzijos yra išdeginti. Todėl tikras asketikas siekia paversti savo širdį degančia vieta, idant Šiva galėtų joje gyventi ir galėtų joje šokti.

Kaip ir Šiva, Kali šoka jai atsidavusių žmonių širdyse, kurie save nuskaistino pasiaukojimu. Vienas žymus Bengalijos himnas, skirtas Kali, sako: „Kadangi tu myli liepsnojančią žemę, liepsnojančia žeme paverčiau savo širdį – kad tu, O Tamsioji, degančiosios žemės viešnia, galėtum šokti savo amžinąjį šokį.“

Indijos Bengalijos valstija yra giliausio atsidavimo Kali kraštas. Ramakrišna buvo vienas iš žymiausių Kali garbintojų Bengalijoje. Jis matė Kali kaip Aukščiausios Realybės pasireiškimą, esančią vienovėje su Brahmanu. Paramahansa Jogananda, Bengalijos šventasis ir jogas, išvykęs gyventi į Ameriką, taip pat išgyveno gilias patirtis su Kali, kuri išgirdo ir atsakė į jo maldas.

Kali bidža mantra yra Krym. Kita Kali pagarbinimo mantra yra Om Krim Kalikajė Namaha.


Pagal Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“ (Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.


2016-07-02 Beprotybės era baigiasi Žemėje
2004-12-29 Kviečiu jus suteikti dvasinę pirmąją pagalbą