Antgamtinė patirtis kaip tikėjimo pagrindas

TEMOS: Dvasios ieškotojo apibrėžimas – žmonės dažnai neatpažįsta antgamtinės patirties – religija dažnai priverčia žmones nepastebėti arba neigti savo vidinius patyrimus – retas dalykas išgirsti Dievą kalbant girdimu balsu – dvasiniai patyrimai neatitinka fizinių kriterijų – gnosis – žmonės mokosi pasitikėti savo vidiniais patyrimais – išorinių „įrodymų“ arba fenomenų pavojus – esate bendrakūrėjai

Klausimas: Iš kur man žinoti, kad mano tikėjimas nėra vien tik mano prote? Kiekvieną dieną skaitau bibliją, lankausi mišiose ir meldžiuosi, tačiau niekada nepatyriau antgamtinio susitikimo su Dievu. Ką turiu padaryti, kad pakilčiau į sekantį lygį? Ar iš viso kada nors sugebėsiu girdėti jo balsą? Kodėl tikėjimas turi būti toks neužtikrintas? Kodėl Dievas negali mums pasiųsti daugiau ženklų, kad galėtumėme būti tikri dėl to, ko tikimės? Ypač sunku būna tuomet, kai miršta mylimi žmonės: niekada negali būti 100 % tikras; jei tik Dievas leistų mums pamatyti savo angelus sargus ar mūsų mylimus žmones! Ką aš darau ne taip? Maniau, kad, jeigu prašysite, tai ir gausite, jei ieškosite, tai ir rasite. Ar daug tam reikia laiko?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Puikūs klausimai, kurie demonstruoja, kodėl religija privalo būti atnaujinta, kad išliktų naudinga. Jeigu esate atviri šioje svetainėje pateikiamiems mokymams, esate dvasios ieškotojas. Tėra tik vienas veiksnys, padarantis jus dvasios ieškotoju, ir tai yra, kad patyrėte antgamtinį susitikimą su Dievu, su būtybe iš dvasinės karalijos arba su savo pačių Kristaus AŠ. Dvasios ieškotojas, pagal mano apibrėžimą, yra asmuo, kuris žino, jog gyvenimas yra daugiau nei tai, ką jis/ji patiria savo normalioje suvokimo būsenoje. Ir galite žinoti, kad šis daugiau egzistuoja tik dėl to, kad akies krašteliu pamatėte šį daugiau. Pamąstykite apie labai svarbią ištrauką iš Biblijos:

13 Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinius: „Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?“
14 Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
15 Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
16 Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“.
17 Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.

Argi neaišku, kad žmonės, esantys normalioje sąmonės būsenoje, kurią Paulius vadino „jusliniu“ žmogumi, nesugebėjo atpažinti manęs kaip dvasinio mokytojo? Mano mokiniai atpažino mane, nes išgyveno vidinį patyrimą, leidusį jiems pajusti rezonansą tarp mano Esybės ir kažko, esančio jų viduje, kaip paaiškinu kitur.

Tad, jeigu jau nebūtum patyręs to, ką vadini antgamtiniu patyrimu, net neuždavinėtum šio klausimo. Vietoj to būtum agnostikas arba „geras krikščionis,“ pasitenkinantis tuo, kad nieko daugiau neįmanoma sužinoti apie Dievą, nei tai, kas yra dėstoma bažnytinėje doktrinoje. Kitaip tariant, neieškotum labiau tiesioginio Dievo patyrimo, nebent jau būtum išgyvenęs tokį patyrimą. Tad klausimas yra toks: „Ar atpažinai antgamtinius patyrimus, kuriuos išgyvenai, ar tiesiog praleidai juos pro akis, nes jie neatitiko tavo išorinio lūkesčio, kokia, tavo manymu, turėtų būti antgamtinė patirtis?“ Ir būtent čia scenoje pasirodo religija, nes tokia daugybė žmonių leido religijai formuoti jų supratimą apie antgamtinius patyrimus.

Esminis supratimas, kuris leis tau ištrūkti iš jausmo, kad patekai į aklavietę, yra supratimas, kad egzistuoja skirtingi antgamtinių patirčių lygmenys. Taip, iš tiesų yra įmanoma išgirsti Dievo balsą, kalbantį jums girdimu balsu. Tačiau tai yra reta patirtis, ir prieš ją patirdami, išgyvensite daug subtilesnių patirčių, per kurias jūsų Kristaus AŠ kalbės su jumis kaip tylus balselis viduje, kurį daugelis žmonių vadina intuicija. Tad kiekviena intuityvi patirtis, arba „Aha“ patyrimas, yra antgamtinė patirtis.

Remdamiesi mano aukščiau pateiktu paaiškinimu, galite suvokti, jog egzistuoja dvi įmanomos sąmonės būsenos žmogui. Viena iš jų yra tai, ką Paulius vadino dualistiniu protu arba jusliniu žmogumi, o kita yra tai, ką jis vadino Kristaus protu. Jeigu esate visiškai įstrigę žemesniojoje sąmonėje, manysite, kad už materialios visatos ribų nieko daugiau nėra, arba manysite, kad negalite to patirti tiesiogiai. Daugelis krikščionių mano, kad galėjau girdėti Dievo balsą, nes buvau labai ypatingas, o jie to daryti negalėtų. Todėl jie atstumia savo Kristaus AŠ dovaną, kaip paaiškinu kitur. Tačiau jūsų Kristaus AŠ yra esminis raktas į pakilimą virš „normalios“ sąmonės būsenos, virš kurios pakilę tiesiogiai patirtumėte antgamtinę realybę.

Daugelis nereligingų žmonių nėra atviri antgamtinių reiškinių egzistavimui, tad jie atstumia savo Kristaus AŠ vidinį balsą. Deja, daugelis religingų žmonių, nors yra atviri antgamtinių reiškinių egzistavimui, mano, kad antgamtinė patirtis privalo atitikti tam tikrus išorinius kriterijus. Todėl jie taip pat atstumia švelnų savo Kristaus AŠ balsą. Kitaip tariant, daugelis krikščionių žvelgia į mano gyvenimą ir galvoja, kad antgamtinė patirtis privalo būti įrodoma kokiais nors fiziniais įrodymais. Vienas to pavyzdys yra katalikų bažnyčios vykdomas stebuklų ar šventųjų pripažinimo procesas. Šventasis nebūtinai yra žmogus, galintis daryti išorinius stebuklus. Šventasis yra žmogus, sukūręs vidinį stebuklą, per kurį „leidžia šiam protui būti jame, kuris buvo ir Kristuje Jėzuje“ (filipiečiams 2,5).

Kai tuo tarpu fizinis įvykis, net ir toks įvykis, kuris regimai paneigia gamtos dėsnius, niekada nieko negalės įrodyti žmogui, kuris yra įstrigęs dualistinėje proto būsenoje. Daugelis žmonių matė mane atliekant stebuklus, tačiau jie nebuvo įsitikinę, kad esu tikrasis mesijas. Kai kurie netgi galvojo, kad naudojuosi velnio galiomis, kad atlikčiau šiuos stebuklus. Esmė ta, kad istorijos eigoje daugelis žmonių buvo tokių išorinių antgamtinių reiškinių liudininkais, tačiau tai jų nepakeitė. Jie tiesiog pradėjo abejoti tuo, ką matė, ir todėl jų tikėjimas nebuvo sustiprintas. Tad tai yra paprastas faktas, kad antgamtinių fenomenų rodymas nesuteikia žmonėms tikėjimo.

Tikėjimas yra vidinis fenomenas, ir jis egzistuoja jūsų prote. Todėl jūsų tikėjimas visada yra „tik jūsų prote.“ Tikrasis tikėjimas privalo būti paremtas vidiniu patyrimu, tai reiškia, kad visi iš tiesų antgamtiniai patyrimai yra vidiniai patyrimai. Tuo tiesiog noriu pasakyti, kad net jeigu pasirodyčiau jums regimame kūne, nebūtumėte įsitikinę, kad esu tikras, nebent taip pat išgyventumėte vidinį patyrimą, kurį jums tegali duoti jūsų Kristaus AŠ. Kitaip tariant, išorinio fenomeno „kūnas ir kraujas“ negali jums atskleisti tiesos.

Tiktai vidinis patyrimas iš jūsų Kristaus AŠ gali duoti jums tikrąjį tikėjimą, tokį tikėjimą, kuris galėtų judinti kalnus ir kurio jokios šio pasaulio jėgos negalėtų supurtyti. Tikras tikėjimas negali remtis jokiais išoriniais, regimais įrodymais, jis privalo remtis išskirtinai vidiniu patyrimu, peržengiančiu bet kokių įrodymų materialiame pasaulyje ribas. Tad galėtume sakyti, jog norint, kad jūsų tikėjimas būtų tikras, jis privalo būti „vien tik jūsų prote.“ Jis netgi privalo peržengti tikėjimo ribas ir tapti gnosis arba vidiniu žinojimu.

Dabar jau matome, kad turite paleisti savo lūkesčius, jog antgamtiniame patyrime privalo egzistuoti fenomenai, kuriuos galėtų aptikti fizinių pojūčių „kūnas ir kraujas.“ Todėl, jeigu norite pakilti į sekantį tikėjimo lygmenį, privalote palikti lūkestį, kad jūsų tikėjimas turėtų būti įrodomas materialiomis priemonėmis. Turite priimti, kad tikrasis tikėjimas visada privalo ateiti jums iš vidaus. Štai kodėl sakiau:

Jėzus jam tarė: „Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jono 20,29)

Tie, kurie eina vidun, kad atrastų tikrąjį savo tikėjimo patvirtinimą, yra palaiminti, nes jų tikėjimui negali grasinti jokia jėga šiame pasaulyje. Jų tikėjimas yra tapęs antgamtiniu ir nepriklauso nuo jokių regimų įrodymų.

Ir čia priėjome mintį, kurį yra svarbi visiems šiandienos dvasios ieškotojams. Žemės planetos dvasiniame gyvenime egzistuoja tam tikra progresija. Kai vaikščiojau Žeme prieš 2000 metų, žmonija buvo žemesniame dvasinio sąmoningumo lygmenyje nei yra šiandien. Žinau, jog gali būti sunku tuo patikėti, tačiau tai yra tiesa. Dėl šios tankesnės sąmonės būsenos žmonėms buvo sunkiau atpažinti dvasinę tiesą iš vidaus, tai reiškia, jog jiems buvo sunkiau tikėti, nematant kokių nors išorinių įrodymų.

Tiesą sakant, labai mažai žmonių būtų atkreipę dėmesį į mane, jeigu nebūtų matę fizinių stebuklų. Tad, norint duoti pradžią krikščionių judėjimui, buvo būtina žmonėms parodyti fizinius fenomenus, kuriuos jie galėtų aptikti savo pojūčiais. Tai demonstravo žmonėms, kad gyvenimas yra didesnis, ir jų išoriniam protui nebuvo taip lengva paneigti regėtą stebuklą.

Šiandienos amžiuje, žmonija susiduria su aukštesne dvasine iniciacija, ir vienas to aspektas yra tai, kad jiems reikia įveikti bet kokią priklausomybę nuo visų išorinių fenomenų ar materialių įrodymų. Jeigu jūsų tikėjimui reikalingi materialūs įrodymai, jūsų tikėjimas nėra tikras. Ir šiandienos amžiuje žmonėms yra skirta tapti dvasiškai savarankiškiems, tai reiškia, jog jie negali leisti savo tikėjimui tapti priklausomu nuo bet kokių išorinių dalykų.

To pasekoje, pakylėtiesiems mokytojams nebėra leidžiama rodyti išorinius fenomenus tokiu mastu, kaip tą darėme praeityje. Priežastis yra ta, jog patirtis parodė, kad, jeigu parodote žmonėms fenomeną, jie nori daugiau. Ir todėl daugelis žmonių tampa priklausomi nuo išorinių fenomenų ir juos rodančio asmens, užuot ėję savo vidun. Prisiminkite mano žodžius:

20 Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus atsakė: „Dievo karalystė neateina regimai.
21 Niekas nepasakys: ‘Žiūrėk, ji čia’, arba: ‘Žiūrėk, ji ten!’ Nes Dievo karalystė yra jumyse.“ (Luko, 17 skyrius)

Šiame amžiuje, žmonėms reikia atrasti karalystę savo viduje, nes tik tai padarę, jie pasieks dvasinį savarankiškumą. Ir iš tiesų jau laikas dvasingiems Žemės žmonėms suaugti ir eiti dvasiniu keliu savarankiškai. Tiesą sakant, daugelis dvasios ieškotojų specialiai pasirinko eiti keliu, kuriame jiems nebūtų duodami jokie išoriniai įrodymai. Jie nori išlaikyti testą ir išsiugdyti tvirtą tikėjimą, kuris remtųsi vien vidinėmis patirtimis. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl daugelis ieškotojų atmeta formalias religijas, ypač religijas, kurios savo teisėtumą grindžia prieš 2000 metų įvykusiais stebuklais.

Galėtume sakyti, kad daugelis ieškotojų nenori, kad jų dvasiniai mokytojai duotų jiems išorinius įrodymus. Tad jeigu plačiai skleistume tokius įrodymus, tai pažeistų daugelio žmonių laisvą valią. Esmė ta, kad, būdamas dvasiniu mokytoju, dažnai negaliu duoti žmogui išorinio antgamtinio patyrimo, nes žmogaus gyvybės srautas jo nenori. Taip yra dėl to, kad tai sukliudytų gyvybės srautui eiti vidun. Galėtume sakyti, kad, jeigu jūsų išorinis protas mano, kad jums reikalinga antgamtinė patirtis, kad galėtumėte turėti tikėjimą, negalite šios patirties gauti, nes ji sukliudytų jums išsiugdyti tikrą tikėjimą iš vidaus.

Netgi galėtume sakyti, kad pati dvasinio kelio esmė yra įveikti bet kokį jausmą, kad jūsų kaip dvasinės būtybės vientisumas priklauso nuo ko nors materialiame pasaulyje. Tad pamąstykite apie posakį: „Jei manote, kad jums to reikia, negalite to turėti!“

Matote, šiame amžiuje, žmonėms reikia įsisąmoninti savo tikrąjį tapatumą – bendrakūrėjų su Dievu tapatumą. O kai esate bendrakūrėjas, suvokiate, kad kuriate savo proto galia. Tad visos kančios Žemėje yra sukurtos per žmonių protus, ir jos tęsia savo egzistavimą tik dėl to, kad žmonės tiki jų tikrumu. Norint atnešti Dievo karalystę į Žemę, žmonėms reikia išsiugdyti tikėjimą, kuris leistų jiems pakeisti visas žmogiškas kančias Dievo karalyste. O šį tikėjimą galite įgyti tik tuomet, kai atrandate jumyse esančią Dievo karalystę. Štai kodėl Biblija sako:

1 Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome.
2 Per jį protėviai gavo gerą liudijimą.
3 Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima. (Žydams, 11 skyrius)

Norėdami dalyvauti Dievo karalystės bendrakūrime Žemėje, žmonės turi turėti nepajudinamą kaip uola vidinį žinojimą, kad visus regimus netobulumus ir kančias gali transformuoti Dievo šviesa. Ir akivaizdu, kad regimi šio pasaulio fenomenai niekada negalės jums suteikti nematomų dalykų įrodymų.

Norint duoti tau labiau tiesioginį atsakymą į klausimą, ką darai ne taip, galėtume sakyti, kad statai vežimą prieš arklį. Manai, kad turėtum turėti tikėjimą, ir manai, kad, jeigu patirtum tai, ką vadini antgamtiniu patyrimu, automatiškai įgytum tikėjimą. Kaip mėginau paaiškinti, tai nėra tiesa, ir, tiesą sakant, gali būti, jog tavo gyvybės srautas nenori tokio patyrimo. Dalykas, kurio tavo gyvybės srautas iš tiesų nori, yra pasiekti Kristaus sąmonę, kad išoriniai įrodymai tau taptų nebereikalingi, nes žinotum tiesą iš vidinio šaltinio. Galėtume sakyti, kad tau reikia ne tikėjimo, o užtikrintumo, o tai tegali ateiti iš vidinio patyrimo. Turi pakeisti išorinį tikėjimą vidiniu žinojimu. Todėl pamąstyk apie mano teiginį:

Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, ir visa kita jums bus pridėta. (Mato 6,33)

Dievo karalystė yra Kristaus sąmonė. Tad užuot siekę antgamtinio patyrimo, naudokitės įrankiais mūsų svetainėje, kad užmegztumėte sąmoningą ryšį su savuoju Kristaus AŠ. Niekada negalėsite atrasti užtikrintumo gyvenime, kol jūsų tikėjimas bus pastatytas ant dualistinio, juslinio proto smėlio. Užtikrintumą atrasite tik tuomet, kai jūsų tikėjimas bus pastatytas ant Kristaus uolos – ir ši uola yra jumyse.

Tad dabar jau žinote, kodėl Dievas daugiau nebeduoda žmonėms ženklų ir stebuklų. Suprantu, kad, kai miršta jūsų mylimas žmogus, natūraliai trokštate žinoti, ar jam viskas gerai. Tačiau, jeigu išstudijuosite kai kurias knygas, kuriose aprašomos ant mirties slenksčio atsidūrusių žmonių patirtys ir klausysite savojo Kristaus AŠ vidinio balso, visada sulauksite jums reikalingo patvirtinimo. Vėlgi, religinė dogma, kuri neigia reinkarnaciją [išsamiau apie tai žiūrėkite kitur] iš tiesų trukdys jums įgyti vidinį žinojimą, kad jūsų mylimi žmonės iš tiesų nėra mirę, ir kad jie tiesiog perėjo į kitą mano Tėvo namų buveinę.

Esmė ta, kad, jeigu norite pakilti į aukštesnį dvasinio sąmoningumo lygmenį, privalote palikti jums jūsų religinio auklėjimo įdiegtus lūkesčius ir turite pradėti klausytis balso savo širdyje. Tik savo širdyje atrasite tai, ko ieškote, ir gausite tai, ko prašote. Jeigu nutildysite mano vidinį balsą, neribotam laikui nustumsite nuo savęs antgamtinį patyrimą. Jeigu iš tiesų atversite savo širdį savajam Kristaus AŠ, susitikimas galės įvykti akimirksniu.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2004 Kim Michaels