Kaip pakylėtieji mokytojai remia pasiuntinius ir organizacijas - Žuvų ir Vandenio amžiuose

TEMOS: Naudokitės savo intuicija - Žuvų amžiuje iššūkis buvo nesekti aklai vadais - Vandenio amžius yra laisvės amžius - laisvė neįmanoma be Kristaus įžvalgumo - įstatymas, kad dvasinės tiesos negalėjo būti duodamos viešai - dabar nauja dispensacija viešam apreiškimui - ankstyvoji krikščionybė buvo labai įvairialypė - bendras Šventosios Dvasios išsiliejimas - Dvasia sustiprina tai, kas yra jūsų esybėje - kas vyksta dvasiniuose judėjimuose - aukščiausias ir žemiausias potencialas - kai grupė pagauna Šventąją Dvasią, jiems yra duodamas malonės laikotarpis - tačiau mokytojai padaugina tik tai, ką žmonės įsisąmonina - aukštesnis įžvalgumo lygmuo - Kristaus iššūkis - ginsite savo požiūrį ar ryšitės save transcenduoti - venkite skepticizmo - mokytojai nereikalauja tobulumo, tiktai noro augti - būkite ištikimi ne išorinei organizacijai, būkite ištikimi mokytojams - kaip įvertinti mokymą - laipsniško apreiškimo Alfa ir Omega - laipsniškas apreiškimas nežino ribų

Klausimas: Dalyvavau keliose sesijose su grupe, kuri teigia atliekanti pakylėtųjų mokytojų čenelingą, ir pajaučiau daug tyrų ir aukštų energijų. Netikiu, kad pasiuntiniai visa tai tiesiog išsigalvoja. Mano patirtis yra tokia, kad jaučiu energiją, bet dažnai stebiuosi realios substancijos ir mokymų trūkumu šiame bendravime. Ir dėl to pradėjau abejoti, ar jų šaltinis iš tiesų yra pakylėtieji mokytojai, ar tiesiog kokia nors būtybė psichinėje plotmėje. Tad ar turėčiau manyti, kad jie "čenelina" mediumistinius apsišaukėlius, kurie save vaizduoja mokytojais? Visa ši situacija tiesiog netelpa prote! Esu tikras, kad ir daugeliui kitų žmonių būtų įdomu daugiau sužinoti, ką galėtum šia tema pasakyti.

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels.

Noriu, kad visi dvasios ieškotojai darytų tai, ką tu aprašai - įsisąmonintų savo intuiciją. Neketinu paversti šios svetainės informacijos išrūšiavimo ir patikrinimo centru, į kurį atėję žmonės uždavinėtų klausimus apie kiekvieną egzistuojantį dvasinį judėjimą ar mokymą. Manęs nedomina tai, kad žmonės manimi sektų per svetainę; norėčiau, kad jie mane atrastų savo pačių širdyje. Šio išorinio Žodžio intencija yra suteikti žmonėms pakankamai užuominų, kad jie galėtų išsiugdyti savo asmeninę intuiciją ir įžvalgumą, galiausiai atrasdami vidinį Žodį.

Vienas iš pagrindinių iššūkių, su kuriuo susidūrė žmonės Žuvų amžiuje, buvo įveikti tendenciją aklai sekti aklais vadais. Vandenio amžiui yra skirta būti laisvės amžiumi, tačiau negalėsite būti laisvi, jeigu neturėsite Kristaus įžvalgumo, kuris leistų jums atskirti tai, kas tikra, nuo to, kas netikra. Laisvė nereiškia, kad galite daryti viską, ką nori daryti jūsų ego, laisvė reiškia pakilimą aukščiau už ego. Norint tapti dvasiškai laisvu, turite sugebėti pakilti virš juodai balto mąstymo, neįstrigdami pilkame mąstyme. Leiskite man pasidalinti su jumis tolimesnėmis mintimis, kurios gali padėti žmonėms sustiprinti savo įžvalgumą.

Tūkstančius metų egzistavo dangiškas įsakas, įstatymas, kad tam tikros dvasinės tiesos – dažnai dar vadinamos mistinėmis, okultinėmis arba ezoterinėmis žiniomis – negalėjo būti skleidžiamos viešai. Šis įstatymas taip pat galiojo ir mano misijos Izraelyje metu, ką galima matyti iš sekančios citatos:

33 Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė jiems žodį, kiek jie sugebėjo suprasti.
34 Be palyginimų Jis jiems nekalbėdavo, bet kai pasilikdavo vienas su savo mokiniais, viską jiems išaiškindavo. (Morkaus, 4 skyrius)

Oficialiosios krikščioniškos bažnyčios visada buvo paremtos tomis žiniomis, kurias galėjau atskleisti viešai, pagrinde per palyginimus. Tačiau per praėjusius 2000 metų (ir dar anksčiau) pakylėtieji mokytojai dirbo su įvairiais individais ir organizacijomis, kartais vadinamomis slaptomis bendruomenėmis, kurios atskleisdavo ezoterines žinias žmonėms, pasiryžusiems pereiti specialias iniciacijas.

Tai tebuvo tarpinis etapas, nes mes visada norėjome, kad visos dvasinės žinios būtų padarytos laisvai prieinamomis visiems žmonėms. Tačiau tai negalėjo – dėl įvairių sudėtingų priežasčių – įvykti anksčiau, nei priartėjus prie Vandenio amžiaus. Akivaizdu, kad Laisvės Amžiuje niekas negalės išlikti paslėpta. Viskas, kas paslėpta, privalės būti atskleista.

Per praėjusius 2000 metų daugelis ezoterinių žinių nebuvo prieinamos viešai. Didelė dalis to, ką paaiškinu šioje svetainėje, buvo „uždraustos“ žinios, kol dangiškasis įsakas nebuvo pakeistas XIX-ame amžiuje. Tokia pažangi kosmologija, kokia yra perduodama Maitrėjos knygoje, paprasčiausiai negalėjo būti perduota senojoje dispensacijoje.

Kaip paaiškinu savo mokymuose apie ego, nėra nieko, ko žmogiškasis ego negalėtų iškreipti, todėl slaptų bendruomenių sistema, kurių pagalba buvo skleidžiamos ezoterinės žinios, jokiais būdais nebuvo apsaugota nuo ego manipuliacijų. Slaptumas suteikia galimybes piktnaudžiavimams ir manipuliacijoms, nes slaptos bendruomenės lyderis gali pateisinti beveik bet kokį elgesį, teigdamas, kad šie dalykai privalo išlikti paslaptyje. Lygiai taip pat, visa ši buvimo slaptoje bendruomenėje psichologija – žinių turėjimas, kurių neturi plačioji visuomenė – skatina dvasinę puikybę. Tiems, kurie turi polinkį į puikybę, šis polinkis bus dar labiau sustiprintas.

Daugelis dvasiškai sąmoningų žmonių žino, kad, pasikeitus dangiškajam įsakui – kas leido pakylėtiesiems mokytojams viešai skleisti ezoterines žinias – mes rėmėme tam tikras organizacijas ir pasiuntinius. Tačiau leiskite man jums pateikti gilesnį supratimą apie tai, kas iš tiesų vyko.

Kad galėčiau duoti jums šį supratimą, turiu ištaisyti dažnai pasitaikantį klaidingą supratimą apie ankstyvąjį krikščionių judėjimą, kurį, perrašiusi istoriją, sukūrė ankstyvoji katalikų bažnyčia. Pažvelkite į sekančias citatas iš Apaštalų darbų, 2 skyriaus:

1 Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje.
2 Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.
3 Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų.
4 Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
 
16 Bet čia išsipildė, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį:
17 ‘Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš išliesiu savo Dvasią kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus.
18 Ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu savo Dvasią, ir jie pranašaus.

Tradicinės šiandieninės bažnyčios yra linkusios vaizduoti ankstyvąją krikščionybę kaip labai vienalytį judėjimą, kurio centras buvo oficiali bažnyčia. Tačiau realybė buvo visiškai kitokia, nes ankstyvasis krikščionių judėjimas buvo nepaprastai įvairialypis judėjimas. Jis buvo toks įvairialypis, kad šiandieniniais standartais jį būtų sunku pavadinti judėjimu. Kodėl taip buvo? Kaip sakiau Nikodemui:

8 Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“. (Jono 3,8)

Šventoji Dvasia nėra dalykas, kurį griežtai kontroliuotų koks nors dangiškas prižiūrėtojas. Šventoji Dvasia yra kaip vėjo gūsis virš ežero, ir kiekvienas, kuris yra iškėlęs burę, gali šį gūsį pagauti – bent jau kuriam laikui. Ši citata iš Apaštalų darbų iliustruoja bendrai įvykusį išsiliejimą, kurio dalimi gali būti kiekvienas, turintis tam tikrus dvasinius pasiekimus. Kaip cituota viršuje: „Aš išliesiu savo Dvasią kiekvienam kūnui.“

Kai pakilau, dalis mano dvasios iš tiesų buvo išlieta visai šiai planetai, ir daugelis žmonių – visame pasaulyje – pagavo jos dalelę. Pavyzdžiui, ją pagavo daugelis mano tiesioginių pasekėjų, tačiau ją pagavo ir daugelis tų, kurie niekada su manimi nebuvo susitikę, įskaitant ir daugelį tų žmonių, kuriuos vėliau bažnyčia pavadino gnostikais ir eretikais. Šis išsiliejimas yra leidžiamas, nes Šventoji Dvasia suteikia galimybę augti. Kaip Šventoji Dvasia suteikia žmonėms galimybę augti? Iš dalies sustiprindama viską, ką paliečia!

Atkreipkite dėmesį į šiuos žodžius. Kai pagaunate Šventąją Dvasią, leisdami jai tekėti per savo esybę, ji sustiprina viską jūsų esybėje, tiek tai, kas yra iš Kristaus, tiek ir tai, kas yra iš antikristo. Viską sustiprindama, Dvasia išryškina viską, kas yra jūsų esybėje, suteikdama jums galimybę paleisti tai, kas nėra iš Kristaus, ir padauginti tai, kas yra iš Kristaus.

Tai yra esminis suvokimas, nes būtent šis veiksnys nulems tai, kas iš tiesų įvyks su judėjimu. Pradėjus formuotis judėjimui, šis judėjimas gali tapti laidininku didesniam ir labiau sukoncentruotam Šventosios Dvasios srautui. Šis srautas padidės tik tuomet, jeigu tiek lyderis(-iai), tiek ir nariai naudosis Dvasios dovanomis transcenduoti save. Judėjimas gali prasidėti nuo tikro Šventosios Dvasios tekėjimo, tačiau, jeigu žmonės nedaugins jiems duotų talentų, Dvasios tekėjimas sustos, bus nukreiptas kitur arba užstrigs tam tikrame lygmenyje.

Taigi, XIX-ojo amžiaus pabaigoje inicijavome platų Šventosios Dvasios išsiliejimą, kurio paskirtis buvo išardyti senąją, Žuvų amžiaus mąstyseną – aklą sekimą aklais vadais – ir išvalyti kelią naujam Vandenio amžiaus mąstymui, kuriame kiekvienas žmogus turėtų savo asmeninį vidinį ryšį su dvasine karalija. Šis išsiliejimas vis dar tebesitęsia, ir bet kuris pasiuntinys arba judėjimas, dirbantis su pakylėtaisiais mokytojais, yra šio bendro srauto dalis.

XIX-ame amžiuje iš tiesų atsirado daug individų, kurie pagavo šį išsiliejimą ir inicijavo įvairius judėjimus. Kai kurie iš jų priklausė spiritualistų judėjimui, kiti pavirto organizacijomis, kurios egzistuoja ir šiandien. Buvo daugiau nei vienas judėjimas, turėjęs tam tikrą Šventosios Dvasios laipsnį. Kai kurie judėjimai turėjo labiau tiesioginę vieno ar kelių mokytojų paramą nei kiti, tai reiškia, kad organizaciją gali remti tik kai kurie, o ne visi pakylėtieji mokytojai.

Kaip sakiau, nuo XIX amžiaus vyko nuolatinis Šventosios Dvasios išsiliejimas. Žinoma, kai kurios organizacijos gavo labiau koncentruotą/tiesioginį išsiliejimą ir kai kurios iš jų turėjo mažesnę ar didesnę pakylėtųjų mokytojų paramą. Visada buvo ir visada bus daugiau nei vienas žmogus, kuris būtų atviromis durimis Šventosios Dvasios tėkmei.

Žinau, kad kai kurios organizacijos manė turinčios teisę teigti savo išskirtinumą, ir kaip įrodymą šiems teiginiams jos cituoja mūsų diktavimuose pasakytus žodžius. Tačiau pamatinis mechanizmas yra toks, kad, norint žmonėms įžengti į Vandenio sąmonę reikia palikti – visiškai ir galutinai – visą šią sąmonę, kurioje koks nors vienas žmogus ar organizaciją turėtų monopolį Dievui, pakylėtiesiems mokytojams, Šventajai Dvasiai ar Gyvajam Žodžiui. Mes kartais išpūsdavome tai, kuo žmonės norėdavo tikėti, padarydami tai testu – tiek pasiuntiniui, tiek ir mokiniams.

Dalykas, kurį kai kuriems mokiniams gali būti sunku suvokti, yra tai, kad mūsų, pakylėtųjų mokytojų, bendras tikslas yra dvasinis žmonijos pažadinimas. Mes nuolatos ieškome būdų tai pasiekti, ir priešingai nei mano daugelis žmonių, kadangi jie dar neįveikė Žuvų amžiaus išskirtinumo prakeiksmo – mes nesiekiame tai atlikti per vieną kurią nors organizaciją ar asmenį. Vandenio amžiuje nebus vieno išganytojo ar pasiuntinio; jų bus daug – kiekvienas žmogus turės sėdėti po savo AŠ ESU Esaties vynmedžiu.

Kai suteikiame organizacijai įkvėpimą, ji turi aukščiausią potencialą ir žemiausią potencialą. Organizacijai progresuojant, pasidaro aišku, ar įmanoma pasiekti aukščiausią potencialą, ir jeigu tai neįmanoma, mes negalime išlaikyti ankstesnio savo paramos lygio. Nesakau, kad lengva ranka nubraukiame žmonių tam tikroje organizacijoje padarytas aukas. Tiesiog sakau, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis ar organizacijas, kurioms kartais žmonės pasidaro ištikimi – užuot buvę ištikimi mūsų aukštesniam tikslui.

Kai įkuriame organizaciją, nėra jokių garantijų, ar ji pasieks aukščiausią ar žemiausią (ar kokį nors per vidurį) potencialą. Tai priklauso tik nuo vieno dalyko, nuo to, kokiu laipsniu organizacijos vadai ir nariai yra pasirengę save transcenduoti. Ar leis žmonės Šventajai Dvasiai, kuri teka per organizaciją, apnuoginti antikristo elementus savo esybėje, ir ar jie pasirinks juos palikti? Ar žmonės padaugins Kristaus elementus savo esybėje ir drįs išreikšti savo Kristiškumą – net jeigu jis nebūtų skatinamas ir nebūtų priimamas organizacinėje kultūroje?

Kas nutinka, kai, mums remiant organizaciją, pasidaro aišku, kad aukščiausias jos potencialas negali būti pasiektas? Net kai remiame organizaciją, jos fone ir toliau liejasi Šventoji Dvasia, ir bet kuriuo metu žmonės gali pagauti vėją savo burėse. Yra visiškai įmanoma kai kuriems žmonėms įsisavinti mokymus, perduotus per tą organizaciją, iki tokio laipsnio, kad jie gali pagauti dvasios tekėjimą per save. Jeigu jiems nėra leidžiama tai išreikšti egzistuojančioje organizacijoje, jie tuomet turi judėti toliau ir įkurti naują iniciatyvą.

Tačiau noriu aiškiai pasakyti vieną dalyką. Žuvų dispensacijoje galėjome suteikti bendrą paramą visai organizacijai, tai reiškia, jog bet kuris geros reputacijos narys buvo veikiamas šios paramos. Pavyzdžiui, mes galėjome sutikti prisiimti ant savęs – kuriam laikui – dalį kiekvieno nario karmos. Tai buvo eksperimentas, bet Vandenio dispensacijoje mes remiame tik individus. Žmonėms susirinkus drauge organizuotu būdu, mes padauginsime grupės pastangas, tačiau ne tokiu būdu, kad kiekvienas įžengęs gautų tam tikrą paramą. Nuo dabar, bent jau artimoje ateityje, parama kiekvienam bus suteikiama tik pagal jų pasiryžimą dauginti savo talentus. Vandenio amžiuje kiekvienas žmogus turi sėdėti po savo vynmedžiu, o ne po dvasinio mokytojo skėčiu.

Kai grupė žmonių susirenka drauge pozityviu būdu ir atsiveria Dvasiai, tuomet ant jų išsilies Šventoji Dvasia, kaip tai vyksta daugelyje krikščioniškų bažnyčių kiekvieną sekmadienį. Yra ne vienas evangelikų ir sekmininkų pamokslautojas, per kurį vyksta tam tikras Dvasios išsiliejimas, nors jie ir mėgina priversti vėją pūsti per savo fundamentalistinę tikėjimo sistemą. Tai yra leidžiama kurį laiką, kad pamokslininkui ir jo parapijiečiams būtų suteikta galimybė augti. Galiausiai Dvasia išdidina neišspręstas psichologines pamokslininko problemas iki tokio lygmens, kad jos iškyla į paviršių, kaip tai nutiko su Ted Haggard ir kitais.

Taip pat reikėtų pastebėti, kad, kai žmogus arba organizacija pagauna Dvasios išsiliejimą, visada egzistuoja tarpinis periodas, per kurį žmonėms yra suteikiama galimybė įsisavinti Dvasią, nuskaistinti savo esybę ir pakilti virš senų įpročių. Tipiškai tai yra trejų metų malonės periodas, ir šio periodo metu pasiuntinys gali atrodyti turintis daugiau šviesos už vidutinį žmogų. Tai, kas nutinka po šių trejų metų, priklauso nuo įsisavinimo laipsnio ir pasiryžimo pakilti virš senosios mąstysenos – tiek lyderiuose, tiek ir nariuose.

Šį malonės periodą tiek lyderiai, tiek ir nariai klaidingai gali palaikyti tikra pakylėtųjų mokytojų parama. Tačiau iš tiesų tai yra bandomasis laikotarpis, ir jeigu per jį nėra pakankamos savitranscendencijos, tolesnės organizacijos pastangos nebebus remiamos. Vienas iš tokių padauginimo trūkumo požymių yra tai, kad organizacija turi šviesos, tačiau per ją perduodama mažai naujų apreiškimų ar medžiagos. Jeigu nėra noro save transcenduoti, kaip galime atnešti naują apreiškimą per pasiuntinį ar organizaciją?

Ir dabar atėjome prie subtilios – tačiau esminės – minties, apie kurią brandiems dvasios ieškotojams reikėtų pamąstyti. Iš tiesų yra daug žmonių – tarp jų yra net ir kai kurie mediumai – kurie gauna tikrą Šventosios Dvasios išsiliejimą ir iš tiesų gali perduoti Dvasios srautą, kuris iš tiesų ateitų iš pakylėtųjų mokytojų. Štai kodėl daugelis dvasiškai sąmoningų žmonių gali jausti, kad tam tikras žmogus arba organizacija turi pozityvią vibraciją arba kad per juos vyksta tikras Dvasios išsiliejimas (žinoma, taip pat egzistuoja ir netikros dvasios, kurios gali rodyti įvairius ženklus ir stebuklus, tačiau neturi Šventosios Dvasios vibracijų). Nėra nieko blogo tai jausti, ir tai iš tiesų yra geras žingsnis link Kristaus įžvalgumo – sugebėjimas pajausti Dvasią.

Tačiau egzistuoja ir dar aukštesnis įžvalgumo lygmuo, kurį galima pasiekti tik po kurio laiko ir tik išgyvenus tam tikrą kiekį – kartais sunkių – patirčių. Jei norite įgyti pilną supratimą apie tai, jums iš tiesų reikia perskaityti Viešpaties Maitrėjos knygą, tačiau pateiksiu jums čia trumpą apibendrinimą. Kaip paaiškinu, Petras įveikė pirmąjį iššūkį, kuris yra atpažinti Kristų – arba atpažinti Dvasią. Yra gerai sugebėti atpažinti, kad kai kurie žmonės turi aukštesnių vibracijų srautą nei vidutinis pamokslautojas, tiesiog atrajojantis sakykloje tai, ko buvo mokomas seminarijoje.

Tačiau antrasis Kristaus iššūkis yra tai, ar seksite Gyvuoju Kristumi ir transcenduosite save, ar sieksite įgrūsti Kristų ir jo mokymą į savo proto dėžutę. Augsite, ar pasiliksite ten, kur jums patogu? Ar leisite savo senajam aš mirti, kad galėtumėte atgimti į aukštesnį tapatumo jausmą? Ar seksite Kristumi už savo proto dėžutės ribų, ar tiesiog sieksite priversti Gyvąjį Kristų įtilpti į savo dėžutę, kuomet Gyvasis Kristus neišvengiamai jus paliks?

Viskas yra kuriama iš dviejų bazinių jėgų sąveikos, iš plėtimosi ir traukimosi jėgos, Tėvo ir Motinos, Alfos ir Omegos. Įžvalgumo Alfa aspektas yra atpažinti Dvasios tėkmę, o Omega aspektas yra sugebėti atpažinti šios tėkmės turinį ir formą. Kaip buvo pasakyta aukščiau užduotame klausime: "Jaučiu energiją, bet dažnai stebiuosi realios substancijos ir mokymų trūkumu šiame bendravime."

Pirmas klausimas yra tai, ar žmogus, pasiuntinys ar organizacija turi tikrą Dvasios tėkmę. Antras klausimas yra tai, ar ši tėkmė yra naudojama savitranscendencijai, ar ji naudojama tam tikrai pozicijai sutvirtinti, kurioje žmonės jaučiasi patogiai? Kaip sakiau, yra visiškai įmanoma žmonėms turėti Dvasios tėkmę, tačiau savęs netranscenduoti. Jie tuomet šiai Dvasios tėkmei primeta tam tikrą tikėjimo sistemą ir Dvasia leis tam vykti iki tam tikro laipsnio. Kaip sakiau, kai kurie fundamentalistų pamokslautojai iš tiesų turi Dvasios tėkmę, nors ir primeta jai savo pažodinius įsitikinimus. Lygiai taip pat, žmogus gali primesti savo susikurtą tikėjimo sistemą, netgi patikėdamas, kad priima diktavimus iš Jėzaus Kristaus, nors manęs ten nėra.

Atkreipkite dėmesį, jog nesakau, kad tokie diktavimai būtinai turi būti atėję iš netikrų dvasių ar apsimetėlių. Tiesiog sakau, kad brandiems dvasios ieškotojams reikia pradėti suvokti, kad žmonių protams yra labai lengva pradėti perkelinėti savo proto įvaizdžius ant Dvasios. Įžvalgumo Omega pusė reikalauja pakilti virš šios tendencijos perkelinėti proto įvaizdžius ant Dvasios. Dvasios tekėjimas yra kaip balta šviesa, kurią spinduliuoja kino projektoriaus lemputė. Vaizdą kino ekrane formuoja kino juostoje užfiksuoti paveikslėliai, per kuriuos pereina šviesa – turiu omenyje pasiuntinio protą ir netgi kolektyvinį visos kongregacijos protą.

Šis gebėjimas perkelinėti proto įvaizdžius ant tyros Dvasios šviesos yra pagrindinė daugybės istorijoje vykusių religinių konfliktų priežastis, kuomet du judėjimai buvo įsitikinę, jog turi vienintelį tikrą apreiškimą iš Dievo. Žinoma, būtent šis gebėjimas suteikia žmonėms potencialą tarnauti bendrakūrėjais su Dievu ir atnešti Dievo karalystę į Žemę. Viskas priklauso nuo jūsų prote esančios kino juostos tyrumo, o tai priklauso nuo jūsų noro leisti Kristui apnuoginti visus netyrumus ir juos paleisti. Tikrasis klausimas čia yra toks, ar pasiuntinys visada yra pasirengęs transcenduoti save, ar jis tiesiog siekia apginti tam tikrą žemišką poziciją.

Kai pasiuntinys dar tik pradeda savo pasiuntinystę, jam yra leidžiama perkelti savo proto įvaizdžius ant šviesos. Tačiau jeigu pasiuntinys – ir tai nutinka su dauguma pasiuntinių – pasiekia tašką, virš kurio jis arba ji nenori kilti aukščiau, tuomet žodžio perdavimas bus nuslopintas tame lygmenyje. Dvasia vis dar gali šiek tiek tekėti, tačiau turinys neprogresuos toliau tam tikro lygmens, tai reiškia, jog ims atrodyti, kad nepasakoma nieko naujo – nes nieko naujo ir nėra pasakoma.

Iš to būtų galima padaryti išvadą, kad nėra nė vieno visiškai tyro pasiuntinio – ir tai yra tiesa. Tai nereiškia, kad visi pasiuntiniai yra beverčiai, ir yra svarbu nenugrimzti į skepticizmą, neigiantį bet kokį bendravimą iš Aukščiau. Turite pripažinti, kad bendravimas yra įmanomas, netapdami prisirišę prie vieno kažkurio išsireiškimo, ir darote tai, visada siekdami lavinti savo gebėjimą patirti Tiesos Dvasią tiesiogiai. Net jeigu organizacija neturi tobulo Dvasios išsireiškimo, visgi tai rodo, kad egzistuoja kažkas už „normalios“ sąmonės būsenos ribų, už materialios karalijos ribų. Jeigu nepaliausite sekti srautu iki paties jo ištakų, galiausiai prieisite patį šaltinį. Vandenio amžiuje žmonijai yra labai svarbu pripažinti, kad yra įmanoma bendrauti su dvasine karalija ir kad kiekvienas turi šį potencialą – jei tik yra pasiryžęs pasinerti į nuolatinės savitranscendencijos procesą.

Kai mes, pakylėtieji mokytojai atliekame organizacijos įvertinimą, mes žvelgiame giliau už išorines detales – įskaitant ir klaidingus organizacijos skleidžiamus teiginius. Mes nereikalaujame, kad lyderiai ar nariai būtų tobuli, bet žiūrime į bendrą augimą, kurį organizacija padėjo pasiekti. Pavyzdžiui, ar organizacija padeda žmonėms save transcenduoti – net jei transcendavimas nesiekia maksimalaus potencialo? Ar organizacija išsiunčia daugiau pozityvios nei negatyvios energijos į planetos energetinį lauką? Vėlgi, atkreipkite dėmesį, jog net ir tuo atveju, kai organizacijos bendras indėlis yra labiau teigiamas nei neigiamas, tai nereiškia, jog ji turi kokią nors tiesioginę paramą. Kalbu apie lyderių ir narių gebėjimą pagauti bendrą Dvasios išsiliejimą ir gebėjimą padauginti ją iki tam tikro laipsnio.

Kurį laiką dvasios ieškotojui gali būti naudinga būti tokios organizacijos nariu. Tačiau, jeigu JŪS save transcenduojate, ateis toks momentas, kai jums reikės rimtai pamąstyti, ar turėtumėte toliau tęsti savo buvimą toje aplinkoje – ir ypač jums reikia saugotis neišsiugdyti klaidingo lojalumo kam nors šiame pasaulyje. Kaip visada sakome, kai pasirengęs mokinys, pasirengęs ir jo mokytojas. Problema čia yra ta, kad, kol nesate pasirengę palikti savo tinklų – kuriuose jums yra patogu – Gyvasis Kristus negali jums pasirodyti ir pakviesti jus tapti žmonių žvejais. Kol laikotės įsikibę į organizaciją, nes jaučiate Dvasią, bet nejaučiate substancijos, tol nesugebėsite išvysti sekančio mokytojo, kuris jums galėtų duoti aukštesnę substanciją.

Kaip turėtumėte įvertinti mokymo turinį? Štai kelios gairės – penas pamąstymui:

  • Ar šis mokymas atneša kažką tokio, kas yra tikrai nauja? Konkrečios organizacijos tikslas yra atnešti tam tikrą mokymą, kuris yra skirtas tam tikram sąmonės lygiui. Organizacijos paskirtis yra perduoti mokymus, kurie egzistuotų tam tikruose rėmuose (ne aukščiausią mokymą Vandenio amžiui, nes tokio mokymo paprasčiausiai nėra). Kitas pasiuntinys gali perimti šį deglą ir atnešti detalesnį mokymą tuose pačiuose rėmuose, tačiau jo perduota medžiaga išeis už ribų to, kas jau buvo duota. Nes kitaip tai nebus iš pakylėtųjų mokytojų perduodama medžiaga; tai tiesiog bus paties pasiuntinio ant Dvasios tėkmės perkeliama tikėjimo sistema.
  • Kažkuriuo metu naujas pasiuntinys privalo peržengti senojo mokymo ribas ir atnešti kažką daugiau, nei buvo duota senajame mokyme. Kitaip judėjimas užstrigs vienoje vietoje ir nekils aukščiau.
  • Ar mokymas meta jums iššūkį, ragindamas kopti aukščiau, ar jis tiesiog skatina jus jaustis patogiai ten, kur esate? Kaip sakiau, žmonės gali pagauti Dvasią, ir kai kurie pasiuntiniai kurį laiką turėjo labiau tiesioginę paramą, tačiau, jeigu jie nedaugina savo talentų ir savęs netranscenduoja, tuomet ši parama bus paimta ir Dvasia pasiliks tam tikruose rėmuose, kuriuos bus nustatę savęs transcenduoti nenorintys žmonės. Dvasios tėkmė gali tęstis ir toliau, tačiau mokymai nebeateis iš pakylėtųjų mokytojų. Jie gali ateiti iš žmogaus aukštesniojo aš, iš kolektyvinės narių sąmonės arba iš mentalinėje ir emocinėje karalijose esančių būtybių. Kai kurios iš šių būtybių iš tiesų gali apsimetinėti pakylėtaisiais mokytojais. Netgi būtų galima sakyti, kad Šventoji Dvasia yra nuolatos transcenduojanti Dvasia, tad, jeigu žmogus arba organizacija savęs netranscenduoja, tuomet tai jau nebėra Šventoji Dvasia; tai yra žemesnė dvasia. Kai kurie pasiuntiniai gali prarasti Šventąją Dvasią, nes nenori atiduoti savo išorinės pozicijos, ir šitaip jie atsiveria žemesniajai Dvasiai, o kai kurie iš šio pasiuntinio pasekėjų nesugeba to atskirti.
  • Ar šis mokymas yra logiškas? Ar jis nuoseklus? Ar jis yra naudingas, ar tai tiesiog tėra žodžių atrajojimas? O gal visa tai tėra žodžių vyniojimas į vatą – gal net labai gražių žodžių – už kurių nėra jokios substancijos? Išbaigtas mokymas turės tiek Dvasios vibraciją, tiek ir tikrą turinį – jis turės Alfos ir Omegos pilnatvę.
  • Ar šis mokymas yra praktiškas? Ar jis padeda jums transformuoti savo kasdieninį gyvenimą ir ar padeda jis spręsti kasdienes problemas, su kuriomis susiduriate šiuolaikiniame pasaulyje, kuris daugeliu atžvilgiu yra daug sudėtingesnis nei bet kuriais ankstesniais laikais?
  • Ar lyderiai daro tai, apie ką kalba, ir ar įkūnija savo mokymus? Tai nereiškia, kad žmonės privalo būti tobuli. Tačiau tai iš tiesų reiškia, kad jie turi būti pasirengę nuolatos save transcenduoti, ir į tai įeina savo netobulumų pripažinimas ir jų atidavimas (darant visą psichologinį darbą, koks tik bus būtinas, tam pasiekti).

Laipsniškame apreiškime egzistuoja Alfa ir Omega. Alfa yra tai, kad turi būti perduodami nauji, pažangesni mokymai, mokymai, kurie negalėjo būti perduoti anksčiau, nes tai draudė dangiškasis įsakas arba žmonijos sąmonė tam dar nebuvo pasirengusi. Mes šiandien duodame apreiškimą, kuris yra statomas ant to, kas buvo perduota praeityje. Omega aspektas čia yra tas, kad siekiame padaryti savo mokymus labiau prieinamus ir suprantamus platesnei auditorijai. Tai reiškia, kad mokymai yra paaiškinami labiau tiesioginiu ir paprastesniu būdu, dažnai naudojantis paprastesne kalbos forma.

Pavyzdžiui, žodžio perdavimo progresavimą galite matyti iš to, kad praeityje perduotas koncepcijas ir kalbą buvo labai sunku suprasti, dažnai dėl to, kad tai buvo specialiai išreiškiama sudėtinga kalba ir daugiaprasmišku būdu. Šis apribojimas gali ateiti iš pasiuntinio pusės, dažnai dėl jo/jos nesugebėjimo naudotis žodžiais arba dėl pasiuntinio proto aiškumo (ar šio proto aiškumo nebuvimo). Reikalingas labai aiškus ir neutralus protas, norint išreikšti sudėtingas koncepcijas tokiu būdu, kad jas būtų lengva suprasti, kai tuo tarpu apniukęs protas koncepcijas gali išreikšti tik apniukusia kalba.

Šiandien žmonija yra pakilusi aukščiau to sąmonės lygmens, kurį turėjo prieš šimtą metų, todėl dabar galime kalbėti labiau tiesioginiu ir nedaugiaprasmišku būdu – nors vis dar paliekame kai kuriuos dalykus neišsakytus, kad suteiktume žmonėms erdvės vystyti savo individualų įžvalgumą. Kai kurie žmonės labiau mėgsta senąjį išsireiškimo būdą ir mano, kad, kuo sunkiau mokymą suprasti, tuo pažangesnis jis turi būti. Tačiau prisiminkite, ką anksčiau sakiau apie slaptas bendruomenes, kurios yra linkusios į puikybę nes turi mokymą, kurio neturi plačioji visuomenė.

Taip pat yra žmonių, kurie nori žinoti, ar dar daug liko apreiškimų, kuriuos turime atnešti, ir kartais jie patiki teiginiu, kad tam tikra organizacija atnešė kažkokį aukščiausią ir galutinį mokymą. Galiu jus užtikrinti, kad laipsniško apreiškimo kiekis, kurį galime perduoti, yra beribis. Laipsniškas apreiškimas laipsnišku būtent ir yra dėl to, kad jis niekada nesustoja. Mes turime dar labai daug ką pasakyti ir turime dar daug naujų būdų, kuriais galime aprašyti nesenstančias tiesas, kad palengvintume jų suvokimą tam tikru laikotarpiu gyvenantiems žmonėms.

Bet iš tiesų pažangiausias dvasinis mokymas yra toks, kurį gali suvokti ir įsisavinti didžiausias skaičius žmonių. Mes jau palikome elitizmo amžių, ir todėl ieškome pasiuntinių, kurie sugebėtų išreikšti tiesą aiškiu, nedaugiaprasmišku ir tiesiu būdu. Ieškome mokinių, kurie sugebėtų tai vertinti ir imtų skleisti žodį kuo didesniam skaičiui žmonių – pakeisdami visą religinių debatų toną, ką Maitrėja kviečia padaryti savo knygoje.

Mes, pakylėtieji mokytojai, niekada nebuvome elitizmo sąmonėje – nors daugelis mūsų mokinių joje buvo ir dar tebėra. Laikas palikti šiuos tinklus ir tapti žmonių žvejais Vandenio vandenyse – kuriuose gyvenimo paslaptis yra dalijama visiems, kurie turi ausis girdėti.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com