Jautimasis suparalyžiuotu dvasiniame kelyje

Klausimas: Kai nubundame ir atrandame dvasingumą; aš pats patyriau, kad šis nubudimas mane kurį laiką suparalyžiavo. Tarp mano draugų vis dar tebėra įstrigusių šiame paralyžiuje. Ir kai kurie naudojasi priklausomybe cukrui arba priklausomybe alkoholiui, mėgindami bėgti, bet taip iš tiesų niekur ir nenusigauna. Kaip galime ištrūkti iš šios duobės, jeigu esame joje atsidūrę?

Aš asmeniškai pasijutau suparalyžiuotu dėl to, kad įgijau šį milžinišką supratimą, jog pasaulis yra daug didesnis, ir man pasidarė baisu kažką padaryti ne taip. Bijojau kažką padaryti, kad nesusikurčiau naujų pasekmių, pasukęs ta ar ana klaidinga kryptimi. Tad turėjau tarsi kuriam laikui pasislėpti.

Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Jėzaus per Kim Michaels, perduotas konferencijoje Estijoje 2017 metais:

Tai yra labai dažnai tarp dvasios mokinių pasitaikanti reakcija. Iš dalies ją sukelia tai, kad užaugote neturėdami jokio dvasinio supratimo. Jeigu būdami vaikais būtumėte gavę platesnį dvasinį supratimą, nepatirtumėte tokio staigaus pasikeitimo tarp supratimo, su kuriuo buvote auginami, ir staigaus nubudimo dvasinei gyvenimo pusei ir dvasiniam keliui. Tai pagrinde įvyksta dėl to, kad pakylate į dvasinės gyvenimo pusės supratimą labai greitai, per trumpą laiką. Jums tiesiog reikia laiko prisitaikyti.

Galėtume sakyti, ir tai yra tik vienas iš būdų išsireikšti, kad, kai įsisąmoninate dvasinį kelią, jūs, tam tikra prasme, patiriate tapatumo krizę. Užaugote žiūrėdami į save tam tikru būdu, ar tai pagal krikščionišką tradiciją ar pagal materializmą, ir staiga pamatote, kad turite daug platesnį tapatumą. Bet kaip galite prie to prisitaikyti?

Vyksta tam tikras prisitaikymas sąmoningame lygmenyje, tačiau jumyse taip pat yra sužadinami ir tam tikri jausmai. Mentaliniame lygmenyje iš tiesų turite suvirškinti, kokius įsitikinimus turite apie gyvenimą. Žinoma, net ir identiteto lygmenyje vis dar gali egzistuoti senasis savasties jausmas, senasis tapatumo jausmas, kuris turi mirti, bet jums tai gali atrodyti baisu. Yra iš tiesų naudinga suvokti, kad, kai pirmą kartą nubundate dvasiniam keliui, tai yra labai didelis pokytis, ir daugumai žmonių gali reikėti šiek tiek laiko prisitaikyti. Tad tiesiog turite turėti šiek tiek daugiau kantrybės su savimi.

Na, o dabar kitas dažnas scenarijus, žinoma, yra toks, kad žmonės gali labai užsidegti kuo greičiau progresuoti, ir šitaip jie gali prarasti pusiausvyrą, per daug nusivaryti. Kai kurie žmonės gali patirti perdegimo sindromą, kuomet iš pradžių labai stipriai stengiasi, o po to tiesiog perdega. Jiems visko tampa per daug. Jie negali pakelti staiga per juos pradėjusios tekėti energijos. Jų čakros tampa nevaldomos. Kai kuriais atvejais, jie jaučiasi turintys bukinti save alkoholiu, narkotikais ar sunkiu maistu, ar tiesiog palikdami dvasinį kelią ir užsiimdami labiau fizinėmis veiklomis.

Taip pat dažnai pasitaiko, kaip tu ir rašai, kad užaugate neturėdami jokio supratimo apie karmą, ir staiga suvokiate, kad viskas, ką darote, gali turėti kažkokias pasekmes. Ir tuomet galite pradėti taip stipriai bijoti susikurti sau tolesnes pasekmes, kad beveik nebedrįstate nieko daryti. Šią reakciją, vėlgi, sukelia jūsų staigus nubudimas, kai tuo tarpu, jeigu apie tai būtumėte mokomi nuo vaikystės, prisitaikyti jums būtų žymiai lengviau.

Ir dabar staiga suvokiate, kad visi jūsų veiksmai, net ir jūsų mintys ir jausmai, gali sukurti karmą. Nematote, kurie veiksmai, ar kurios mintys ar jausmai sukuria karmą, o kurie nesukuria. Galite taip įsibaiminti pasekmių, kad renkatės verčiau nieko nedaryti, nes taip atrodo saugiau.

Tai yra suprantama reakcija. Žinoma, jeigu jus tai paralyžiuoja, tai nėra konstruktyvu. Yra daug geriau suvokti, kad, kol kas, iki pat to momento, kol nebuvote suvokę, kad gyvenimas turi dvasinę pusę, jūs darėte, mąstėte ir jautėte daug dalykų. Ir nors šitaip galėjote susikurti tam tikrą karmą, tam tikrų šablonų kartojimas nesukurs jums tiek daug karmos, kad negalėtumėte jos įveikti.

Tiesą sakant, kai nubundate dvasiniam keliui ir priimate, jog egzistuoja tam tikri įrankiai karmai transmutuoti, jums nebereikia taip stipriai bijoti susikurti nedidelę karmą, nes žinote, kad galėsite ją įveikti. Ir tuomet galite sau pasakyti: „Bet kaip tuomet galėsiu progresuoti kelyje, jeigu neišdrįsiu bandyti, jeigu neišdrįsiu eksperimentuoti? Ir todėl geriau kažką daryti, negu pasiduoti šiai paralyžiaus būsenai, kurioje nieko nedrįstu daryti.“

Žinoma, daugelis mūsų mokymų gali padėti jums įveikti šią pradinę baimę. Daugumai žmonių tiesiog reikia šiek tiek prisitaikyti, kuomet suvoktumėte, jog savo platesnį suvokimą turėtumėte panaudoti pozityviu būdu. Neturėtumėte leisti tamsos jėgoms ar savo pačių ego mėginti sustabdyti jūsų dvasinio augimo arba paversti jį negatyviu. Galite tikėtis šios reakcijos iš tamsos jėgų ar iš savo pačių ego, ar netgi iš kitų žmonių, kuomet jie mėgins kaip nors išvesti jus iš kelio. Galite tiesiog išlikti susitelkę, galite mėginti išlikti pusiausvyroje ir paskirti šiek tiek laiko prisitaikymui, pernelyg savęs nespausdami. Jeigu jaučiate, kad jums kažko yra per daug, tuomet padarykite pertrauką dvasinių mokymų studijavime. Nekalbėkite tiek daug invokacijų ir šaukinių, jeigu jaučiate iškviečiantys daugiau šviesos nei galite pakelti, ir taip toliau.

Dažnai nutinka taip, kad žmonės galvoja: kaip aš viso to nežinojau anksčiau; iššvaisčiau tiek daug laiko! Tad dabar privalau daryti progresą. Tačiau, vėlgi, jeigu prarasite pusiausvyrą arba pasiduosite paralyžiui, niekur neprogresuosite. Yra žmonių, kurie su dideliu užsidegimu atlieka tam tikras dvasines praktikas, tačiau iš tiesų nedaro jokio progreso, kadangi naudojasi dvasine praktika kaip pretekstu netirti savęs. Ir būtent dėl to yra geriau eiti lėčiau ir išlaikyti pusiausvyrą, užuot įpuolus į kraštutinumą, kuriame tampate fanatikais, arba į priešingą kraštutinumą, kuriame jaučiatės suparalyžiuoti.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2017 Kim Michaels