Kodėl atidavimas yra tokia svarbi dvasinio kelio dalis

TEMOS: Nesiekite vizualizuoti jėga – negalite sugrįžti į vienovę DARYDAMI – turite atiduoti savo senąjį aš – atidavimas yra spontaniškas – ieškokite vidinio žinojimo – atiduodami neprarandate – atidavimas vyksta ne per išorinį protą – susiskaldymas veda į frustraciją – žiūrėkite į save, užuot žiūrėję į sąlygą – atiduokite savo senąjį savivaizdį – ieškokite to, ko nematėte – senojo mokymo naudojimas proto dėžutei sustiprinti – naujo mokymo atmetimas, laikantis įsikibus savojo ego – kai kažką ginate, turite prisirišimą – atiduokite kelio koncepciją

Klausimas: Pamačiau, kad kiekvieną kartą, kai mėginu vizualizuoti, matau tik tamsą. Ar yra kas nors, ką aš ir kiti žmonės, turintys tokią pačią problemą, galėtumėme padaryti?

Atsakymas iš pakylėtosios mokytojos Motinos Marijos per Kim Michaels:

Jeigu jums sunkiai sekasi vizualizuoti, tuomet nustokite mėginti vizualizuoti. Nesusikurkite įvaizdžio, proto įvaizdžio, kad privalote vizualizuoti kažką konkretaus. Leiskite vizualizacijai ateiti pačiai – o jeigu niekas neateina, tai būkite patenkinti ir tuo. Būkite neprisirišę ir tiesiog koncentruokitės į rožinio kalbėjimą arba knygos skaitymą, įsisavindami mokymą, ir tuomet leiskite vizualizacijai įvykti spontaniškai, jeigu ji įvyks iš viso. Matote, kuo smarkiau stengsitės, tuo toliau nustumsite tai nuo savęs.

Ir tai man suteikia galimybę pakomentuoti klausimą, kuris kai kuriems iš jūsų iškilo, apie tai, kaip atiduoti. Netikri mokytojai ir dualistinė sąmonė jus taip giliai užprogramavo tikėti, kad privalote kažką PADARYTI, kad užsitarnautumėte savo išganymą. Tačiau iš tikrųjų priežastis, dėl kurios atsiskyrėte nuo vienovės, buvo ta, kad pradėjote kažką daryti su dualistiniu protu, ir šiuo darymu atsiskyrėte nuo vienovės.

Tad negalite DARYDAMI sugrįžti į vienovę. Tuo nenoriu pasakyti, kad jums nieko nereikia daryti, nes jums iš tiesų reikia studijuoti mokymus ir siekti juos įsisavinti, praktikuoti rožinių kalbėjimą bei taikyti kitas atitinkamas technikas, kurios padėtų jums dvasiškai augti. Nes, kaip sakėme, egzistuoja tam tikri dvasinio augimo mechaniški aspektai, tokie kaip, pavyzdžiui, energijos transformavimas. Ir vis dėlto, dvasinio augimo esminis elementas yra įveikti senus ribojančius įsitikinimus ir pakilti į aukštesnį supratimą bei sąmoningumą.

O šio perėjimo neįmanoma atlikti per jėgą, neįmanoma jo padaryti dualistiniu protu, nes, kai siekiate daryti dalykus dvasiniame kelyje su dualistine sąmone, tuomet įžengiate į netikrą kelią, į išorinį kelią, kuriame imate manyti, kad jums padarius šiuos išorinius dalykus, Dievas privalės įleisti jus į dangų.

Tad tikroji kelio esmė yra paleisti apribojimus, paleisti netikrovę, o šito negalite pasiekti per jėgą išoriniu protu. Negalite per jėgą pasiekti to fiziškai, negalite per jėgą pasiekti to emociškai, negalite per jėgą pasiekti to protiškai. Ir kuo labiau mėginsite pasiekti tai per jėgą savo išoriniu sąmoningu protu, savo jausmais ir savo mintimis, tuo stipriau versite save įsikibti į dalykus, kuriuos mėginate atiduoti. Atidavimas gali įvykti tik spontaniškai.

Padėti pamatus atidavimui galite studijuodami mokymą ir pasiekdami vis gilesnį ir gilesnį supratimą, kodėl kažką turėtumėte atiduoti, tuo būdu paruošdami dirvą atidavimui įvykti spontaniškai. Tačiau negalite priversti tai įvykti jėga, ir jeigu įeisite į būseną, kurioje jėga mėginsite priversti tai įvykti, jums taps neįmanoma atiduoti. Ir galiu jus užtikrinti, kad matau daug žmonių dvasiniame kelyje, kurie ištisus dešimtmečius, kartais netgi ištisus gyvenimus, mėgino atiduoti tam tikrą savo psichikos aspektą, tam tikrą dualistinę iliuziją. Tačiau, kadangi jie mėgina tai padaryti jėga, tai tiesiog negali įvykti.

Mano mylimieji, vakar daviau šiam pasiuntiniui sekantį įvaizdį. Įsivaizduokite, kad rankoje laikote objektą ir kažkas jums pasako jį išmesti, jį paleisti. Na ir galite sėdėti čia ir savo protu svarstyti: „Turėčiau jį paleisti, ar neturėčiau jo paleisti? Noriu jo nusikratyti, ar noriu jį pasilaikyti?“ Ir šitaip jūsų protas gali šokinėti pirmyn ir atgal, ir kuo daugiau apie tai mąstysite – kuo intensyvesnės bus jūsų mintys – tuo stipriau nesąmoningai sugniaušite pirštus ir laikysitės įsikibę. Tačiau dabar įsivaizduokite, kad staiga jūsų nervų sistema į smegenis pasiunčia signalą, kad jūsų rankoje laikomas objektas yra deginančiai karštas. Ką tuomet darytumėte, mano mylimieji – spontaniškai ir akimirksniu atgniaužtumėte pirštus ir išmestumėte objektą, argi ne taip?

Tad matote, atidavimas gali įvykti tik spontaniškai. Nėra jokių būdų priversti jį įvykti per jėgą, ir jeigu mėginsite tai padaryti per jėgą, tik dar toliau tai nustumsite. Todėl dalykas, kurį galite padaryti, yra tai įsisąmoninti, kad galėtumėte neutralizuoti proto tendenciją laikytis įsikibus į dalykus. Taip pat galite kultivuoti tai, kas tradicinėje religijoje buvo vadinama tikėjimu, tačiau yra daug daugiau nei tai, nes tai yra vidinis žinojimas. O vidinis žinojimas, kurį galite pasiekti, yra toks, kad, naudodamiesi įrankiais ir susiderindami su savuoju Kristiškumu, pradėsite suvokti, kad egzistuoja jūsų esybės dalis, kuri yra aukščiau už ego ir žmogiškas sąlygas, yra aukščiau už jūsų išorinę situaciją.

Ir tuo būdu pradėsite žinoti, kad nieko neprarasite, atidavę kažką materialiame pasaulyje, nes nebūsite nugramzdinti į juodąją skylę, kurioje neturėtumėte jokio tapatumo. Vietoj to, atrasite aukštesnį tapatumą Dievuje. Ir šis supratimas ir suvokimas, bei įsisąmoninimas atves jus prie taško, kuomet nedvejodami ir su džiaugsmu viską atiduosite Dievui, leisdami savajam Kristaus AŠ sugrąžinti jums tai, kas yra tikra. Kitaip tariant, galėsite atiduoti viską, nesusitelkdami į specifinį įsitikinimą, įprotį ar praktiką.

Tiesiog galėsite atiduoti save į Dievo rankas ir galėsite padaryti tai, ką padarė Jėzus sakydamas: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!“ Ir kai tikite, kad ši aukštesnioji valia yra jūsų pačių aukštesniosios Esybės valia, kuri yra aukščiausia jūsų pačių realybė, nebijosite paleisti, nebijosite kažką prarasti. Ir tuomet jums bus lengviau pergudrauti ego ir jo mėginimus sukurti prisirišimą, dėl kurio bijote arba priešinatės šiai atidavimo būsenai, kuri yra galutinė laisvė nuo ego.

Atkreipkite dėmesį į tai, apie ką kalbu savo pavyzdyje. Kai iš tiesų patiriate, kad objektas yra karštas, jumyse nebelieka jokių abejonių, kad jį reikia paleisti ir paleidimas įvyksta spontaniškai. Tai, žinoma, yra jutiminė patirtis, tačiau tokią pačią patirtį galite išgyventi ir už jutimų ribų, išgyventi taip vadinamą intuityvų arba „Aha“ patyrimą. Kai išgyvenate šį patyrimą ir pamatote, kodėl tam tikra sąlyga kliudo jums nueiti ten, kur norite nueiti, tuomet atidavimas įvyks spontaniškai.

Daugelis dvasios ieškotojų sumaištyje tebėra dėl to, kad į kelią jie vis dar tebežiūri per išorinį protą, per protą, kuris yra pažeidžiamas dualizmo. Tad jie perskaito dvasinį mokymą, ir šis mokymas sako, kad jiems reikėtų nustoti kažką daryti, ar tai būtų mėsos valgymas ar įsitraukimas į pyktį. Tad jie įsikala idėją, kad jie turi paleisti – atiduoti – šią sąlygą, tačiau ši idėja vis dar tebėra išoriniame jų prote.

Tad jie mėgina palikti – atiduoti – šią idėją viena savo išorinio proto dalimi, tačiau kita išorinio proto dalis – dažnai egzistuojanti už sąmoningo suvokimo lygmens – laikosi įsikibusi į šią sąlygą. Tad jų esybėje egzistuoja skilimas ir jie yra plėšomi skirtingomis kryptimis. Ir jie dabar mato, kad nesugeba palikti šios sąlygos, ir tai sukuria frustraciją išoriniame prote, tad jie mėgina dar atkakliau tai padaryti. Tačiau tai tik sustiprina įtampą, ir tuomet kita jų proto dalis dar stipriau laikosi įsikibusi į šią sąlygą. Ši įtampa gali būti išlaikyta ilgą laiką arba ji galiausiai gali pasiekti kulminaciją, kurioje žmogus patirs krizę ir galiausiai tai paleis.

Geresnis būdas būtų atitraukti savo dėmesį nuo išorinės sąlygos ir sekti Jėzaus patarimu – pirmiausia ieškoti rąsto – susiskaldymo – savo akyje – kas, žinoma, reiškia, jūsų psichiką. Matote, mano mylimieji, subtili išorinio kelio, netikro kelio pagunda yra ta, kad tariamai galite įžengti į dangų darydami – ar atiduodami – dalykus šiame pasaulyje. Ir būtent tai verčia žmones savo dėmesį koncentruoti į kažką – į bet ką – savo išorėje.

Pavyzdžiui, kai kurie žmonės tampa labai susikoncentravę į kitų žmonių trūkumus ar problemas pasaulyje, badydami į tai pirštais ir rengdami kryžiaus žygius, užuot paėmę savo kryžių ir sekę Jėzumi. Kiti tampa labai susikoncentravę į tam tikrų problemų įveikimą savyje, tačiau jie vis tiek tai daro išoriniu būdu. Matote, galite būti palikę visą išorinį elgesį ir visas netobulas emocijas bei mintis, apibrėžtas dvasiniame mokyme, ir galite vis tiek nebūti atradę rąsto savo akyje.

Rąstas jūsų akyje yra jūsų savivaizdis, jūsų įvaizdis, kuriame save matote mirtinga, žmogiška, atskira būtybe. Kiekvienam šis įvaizdis yra unikalus, nors tarp jų ir yra tam tikrų panašumų. Tačiau kiekvienas žmogus turi unikalią priežastį, dėl kurios laikosi įsikibęs savo atskirojo aš įvaizdžio. Štai kodėl kiekvienas žmogus privalo išgyventi savo unikalią vidinę patirtį, per kurią pamatytų šį atskirąjį aš ir pamatytų – patirdamas tai per AHA patyrimą – kad atskirasis aš yra netikras ir kad jis kliudo jūsų tikrajam aš – Sąmoningajam AŠ – pasiekti vienovę su savo aukštesniąja esybe.

Ir tuomet galėsite patirti grynąją sąmonę, kuri yra Sąmoningasis AŠ, ir tuomet jums pasidarys akivaizdu, kad esate daugiau nei išorinės asmenybės savybė, tai reiškia, jog nemirsite ją atidavę. Kai būsite išgyvenę visuminį – nepadalintą – patyrimą, spontaniškai paleisite atskirąjį aš, tačiau, kol būsite susitelkę tik į vienos atskirojo aš dalies atidavimą, na tai tuomet kitos šio aš dalys priešinsis jūsų atidavimui. Ar suvokiate, kad, kol koncentruositės į BET KOKIAS išorines sąlygas, tol atiduoti bus labai sunku?

Galite išgyventi Aha patyrimą, kuris parodytų jums, kad tam tikra sąlyga yra kenksminga, ir tuomet jūs ją atiduodate. Tad kai kuriems kelias yra nuolatinis mažų dalykų atidavimo procesas, kol galiausiai jie pamato tą didįjį dalyką. Tačiau tiems, kurie turi problemų su atidavimu, siūlau nustoti koncentruotis į išorines sąlygas ir siekti ieškoti išskirtinai atskirojo aš, kuris mėgina pasislėpti, laikydamas jūsų dėmesį sukoncentruotą į išorines sąlygas. Kaip sakė Albertas Einšteinas: „Jeigu kartodami tą patį dalyką tikitės kitokių rezultatų, esate išprotėję.“ Tad, jeigu jums sunkiai sekasi pasiekti tam tikrą tikslą kelyje, imkite daryti kažką kitaip, tai reiškia, ieškokite to, ko dar nepamatėte.

Štai kodėl laipsniškas apreiškimas yra toks svarbus. Žmonės greitai apsipranta su tam tikru mokymu, ir jų ego pasinaudoja šiuo mokymu proto dėžutei sukurti. Ir tuomet žmonės mano, kad, kol jie gyvens šioje dėžutėje, bus garantuotai išganyti. Tad, kai tai nutinka, mes turime mėginti duoti kitokį mokymą, kuris mestų iššūkį žmonių proto dėžutėms ir jų patogumo jausmui. Kai kurie į tai sureaguoja ir auga, tuo tarpu kiti laikosi įsikibę į dėžutę, dažnai puldami naują mokymą, naudodamiesi gudriais argumentais, kurie yra paremti senuoju mokymu. Tačiau jų argumentas visada yra toks pat: kadangi naujas mokymas sako kažką, ko nėra senajame mokyme, jis negali būti teisingas, nes Dievas to niekada nesakytų. Bet matote, mano mylimieji, naujas mokymas PRIVALO sakyti dalykus, kurie išeitų už senojo mokymo ribų, nes kaip gi kitaip galėsime išpurtyti jus iš jūsų proto dėžutės?

Mano mylimieji, prisirišimas prie bet ko, net ir prie dvasinio mokymo, yra augimo priešas, nes augimas vyksta tik atiduodant VISUS prisirišimus čia Žemėje. Tad, jeigu pastebėjote ginantys savo dabartinius įsitikinimus, tai reiškia, jog palikote tikrąjį kelią, nes nustojote ieškoti užsimaskavusio Gyvojo Mokytojo. Tad kiekvieną kartą, kai kažką imate ginti, pamąstykite, kur egzistuoja skilimas jūsų psichikoje. Nes jeigu būtumėte vienovėje, jums nereikėtų nieko ginti. Visiškame atidavime negali būti jokių susiskaldymų, tad, jeigu egzistuoja susiskaldymas, yra kažkas, ko dar neatidavėte. O priežastis, dėl kurios to neatidavėte, yra ta, kad yra kažkas, ko dar nepamatėte, ir tas kažkas yra pats atskirasis aš – o ne sąlyga, atitraukianti jūsų dėmesį į išorinius dalykus.

Mano mylimieji, mes visada kalbame apie kelią. Tačiau kaip Jėzus prieš tai sakė, ego gali iškreipti net ir kelio koncepciją. Nes galite pamanyti, kad kelias reiškia, jog galite eiti juo amžinai. Tačiau kelyje egzistuoja etapai, ir iš tiesų ateina toks momentas, kai tampate pasirengę pamatyti ir paleisti atskirąjį aš. O jeigu manysite, kad jums reikia be paliovos žingsniuoti keliu, tuomet niekada nepatirsite šio Aha patyrimo, kuris leistų jums pamatyti – ir spontaniškai palikti – atskirąjį aš.

Tiesą sakant, jeigu šią akimirką sugebėtumėte pamatyti ir palikti atskirąjį aš, akimirksniu galėtumėte tapti Kristaus būtybe. Tad klausimas čia yra toks, kiek žingsnių jums reikės atlikti, kol atvyksite prie šio suvokimo, o tai didele dalimi priklausys nuo jūsų supratimo apie atidavimą ir jūsų pasiryžimo sutelkti savo dėmesį į atskirojo aš atradimą, užuot sutelkus jį į daugybę atskirų diversijų, kurias jis sukūrė, kad nuo jūsų pasislėptų.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com