Kaip kalbėti apie dvasinius mokymus

Klausimas: Mano supratimu, aukščiausi 10% labiausiai dvasiškai pažengusių žmonių turi pradėti viešai kalbėti, ir norėčiau žinoti, kaip galėtume išdrįsti pradėti tai daryti. Kaip tu tai išdrįsai padaryti? Jeigu išeisime į viešumą, galime sulaukti puolimo.

Atsakymas iš Kim Michaels konferencijoje Los Andžele 2015 metais:

Perėjau procesą, kuomet pirmą kartą atradau pakylėtųjų mokytojų mokymus 1984 metais, ir daugelį metų tiesiog sekiau mokymais ir taikiau juos savo kelyje. Daugiau ar mažiau buvau nematomas. Iš tiesų nė kiek neišsiskyriau, kadangi nebuvau tam pasiruošęs. O tuomet išgyvenau patyrimą, per kurį pripažinau padaręs progresą. Tuo pat metu patyriau, kad didelė dalis mano motyvacijos, einant keliu, iš tiesų buvo iš dalies grįsta ego, kadangi jaučiausi nesaugiai ir norėjau sulaukti pripažinimo. Tad norėjau sulaukti pripažinimo iš pakylėtųjų mokytojų, kad esu geras mokinys ir stropiai einu keliu.

Kai tai suvokiau, supratau, kad nebenoriu būti šioje sąmonės būsenoje, tad tiesiog palikau visą tą žmogišką motyvaciją. Ir štai tuomet pasiekiau tašką, apie kurį pasakojau, kuriame patyriau tą atidavimo momentą. Tikrąja to žodžio prasme pajaučiau paleidęs visas žmogiškas ambicijas padaryti kažką Žemėje. Iki to laiko mane graužė tai, kad senstu ir jaučiu turintis misiją, tačiau jos nevykdau. Nedarau nieko, kas darytų kažkokį skirtumą. Tad palikau idėją, kad turiu kažką padaryti, kas padarytų skirtumą, ir iš tiesų tariau Dievui: „Gali mane dabar pasiimti namo.“ Pajaučiau, kad, jeigu tą akimirką būčiau miręs, būčiau su visiška ramybe galėjęs palikti planetą.

Ir štai tuomet pajutau Jėzaus Buvimą, kuris paklausė: „Na, jeigu nebeturi nieko, ką norėtum padaryti, gal norėtum kažką padaryti dėl manęs?“ Ir aš pasakiau taip. Ir tuo viską nuasmeninau, kadangi nedariau tai dėl savęs. Todėl visų tų puolimų, kurių sulaukiau, nepriėmiau asmeniškai. Suvokiau, jog tai yra puolimas prieš šviesą. Žmonės tiesiog atstūmė tai, ko nenorėjo priimti, nes nenorėjo keistis. Tad daugelį metų nejaučiau jokių asmeniškumų. Tai tęsėsi iki 2009 metų, kuomet išsiskyriau su savo antrąja žmona ir ji pradėjo dėti daug negatyvių dalykų apie mane į internetą – dauguma šių dalykų buvo visiškai išgalvoti – ir štai tuomet man tai pasidarė asmeniška. Kadangi tai buvo taip tiesiogiai nukreipta į mane asmeniškai.

Ir tuomet perėjau procesą, kuomet turėjau tai įveikti. Turėjau pereiti tam tikras pakopas, ir viena iš pakopų, kurią perėjau, buvo pripažinimas, kad esu prisirišęs prie savo geros reputacijos. Kadangi nenorėjau, jog žmonės atstumtų mokytojus dėl manęs. Ką tik kalbėjau su vienu žmogumi, kuris papasakojo pasakęs draugei apie mano mokymus. Ji priklausė AŠ ESU judėjimui, ir tuomet ji nuėjo į internetą ir atrado mano buvusios žmonos prirašytus dalykus, ir dėl šių dalykų visiškai atstūmė mane ir mokymus. Tad turėjau į tai pažvelgti ir pasakyti: „Tačiau, jeigu esu prisirišęs prie savo reputacijos, tai yra prisirišimas. Privalau to atsikratyti.“

Kitaip tariant, suvokiau, kad, kaip anksčiau jaučiau, jog puolimai nėra nukreipti į mane asmeniškai, turėjau pasiekti tašką, kuriame, nors tai buvo labai tiesiogiai nukreipta į mane, vis tiek nepriimčiau to asmeniškai. Manau, kad tai yra raktas: turite tai nuasmeninti. Mokytojai taip pat apie tai kalbėjo diktavimuose, kad žmonės projektuos ant jūsų savo neišspręstą psichologiją, ir tiesiog turite suvokti, kad būtent taip yra, ir tarti: „Ne mane jie iš tiesų puola. Ne apie mane jie čia iš tiesų kalba. Jie ant manęs projektuoja savo vidinius dalykus.“ Ir tuomet manau, kad tai netgi nėra drąsa, nes jūsų nebežeidžia, kas grįžta jums atgal. Nesate prie to prisirišę.

Turite suprasti, jog kad ir ką besakytumėte, kažkas tam prieštaraus, ypač jeigu stosite ginti aukštesnės tiesos. Kažkam tai nepatiks. Ir vienu momentu man atėjo mintis: Na, tai, kad jie mane puola, rodo, jog kažką darau teisingai. Kadangi kažkam tai kelia grėsmę, nes kitaip jie nenorėtų manęs sunaikinti. Tad kažkas, kažkokia jėga jaučia iš to grėsmę.

Šalia to turiu pasakyti, kad toks tiesiog yra būdas įveikti negatyvumą. Tačiau mane į priekį visą laiką stūmusi jėga iš tiesų buvo meilė mokytojams ir jų darbui. Darau tai, ką darau, ne todėl, kad jaučiu pareigą tai daryti, bet todėl, kad myliu mokytojus ir myliu jų darbą. Taip pat myliu dvasingus žmones. Man patinka matyti, kaip jie save transcenduoja. Jeigu galiu prie to prisidėti, tuomet šis darbas man teikia didelį pasitenkinimą. Myliu jau pačią idėją, kad šie mokymai yra perduodami į fizinę plotmę, kurioje bet kas juos gali atrasti internete ar knygyne. Tai man leidžia jausti džiaugsmą. Tad tai yra mane motyvuojanti, mane į priekį stumianti jėga.

Manau, kad turite pasiekti tą tašką, kuriame nejaustumėte privalantys kalbėti. Nes jeigu jausite privalantys tai daryti, sukelsite sau įtampą, ir kiti žmonės tai pajus. Jie jausis taip, tarsi Jehovos liudytojai mėgintų juos atversti, ir tai prie nieko gero neprives. Tad sakyčiau, kad raktas čia iš tiesų yra atrasti kažką, ką mylite. Tai nebūtinai turi būti pakylėtųjų mokytojų mokymas, kadangi neprivalote pamokslauti, remdamiesi šiais mokymais. Tiesiog galite atrasti kažkokią temą, kažkokią gyvenimo sritį, kuri jums iš tiesų patinka, ir tuomet galite į ją atnešti naujas idėjas.

Vienam žmogui sakiau, kad, grįžęs į Daniją, sutikau žmonių, kuriuos pažinojau, kai tenai gyvenau. Jų mėgstamiausia veikla buvo medžioklė ir žvejyba. Jie darė tą patį dalyką 27 metus, per visą tą laiką, kol manęs nebuvo. Jie mane mėgo ir pažinojo mane, ir aš juos mėgau, ir suvokiau, kad esu čia ne tam, kad pamokslaučiau jiems kažką dvasingo. Esu čia tiesiog tam, kad priimčiau juos tokius, kokie jie yra, visiškai juos priimčiau, ir tai juos kažkaip pakeitė. Nes pamačiau, kad tiesiog pajuokaujant, arba paplojant senukui per petį ir paklausiant: „Ei, kaip tau sekasi?“ ir jiems nusišypsant – juos tai pakylėdavo. Ir jeigu galite tai padaryti, kad kažkam padėtumėte, tuomet to ir užtenka. Anksčiau maniau, kad visiems privalau skelbti mokymus ir priversti visus priimti pakylėtųjų mokytojų mokymus, tačiau dabar visiškai nebeliko to jausmo.

Tad štai ką tiesiog mėginu pasakyti: Galite sau užsikrauti tokią didelę naštą, galvodami, jog privalote kažką pasakyti, jog tai tiesiog tampa košmaru, kai imate mėginti tai daryti. Ir būtent todėl manau, kad turite pažvelgti į tai, dėl ko jaučiate įtampą, ir išspręsti šią įtampą, kol tapsite neprisirišę. Ir tuomet galėsite kalbėti iš meilės ir žodžiai tiesiog tekės jums iš vidaus. Galiu jums garantuoti, kad, kai kalbėsite iš meilės, nepatirsite tiek daug atstūmimo. Nes, tam tikra prasme, išlaisvinsite žmones priimti tai arba ne, ir tuomet jų reakcija nebus tokia, lyg mėgintumėte jiems parduoti naudotą automobilį. Ir manau, kad tai yra gera vieta būti.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2015 Kim Michaels