Motinos Teresės „vidinė tamsa“ – 2 dalis: Noras užtrenkti Kristui duris į šį pasaulį

TEMOS: Troškimas tarnauti Dievui, tačiau paveiktas dualizmo – Dievui tarnauti galite tiktai mūsų tikėjimo sistemoje – būtinybė iškelti aukštesnį vedimą virš žmogiškų institucijų – mes esame bendrakūrėjai – mėginimas pritaikyti vedimą prie savo išankstinių įsitikinimų sukuria vidinę kovą – Kai nebesame atviri, galime jaustis taip, lyg Dievas mus būtų palikęs, tačiau tai yra mūsų protuose sukurtos sąlygos – mėginimas padėti žmonėms gyventi su skurdu, užuot jį panaikinus – sakymas, kad Dievas mumyse turėtų prisitaikyti prie esamų sąlygų, užuot jas keitęs – galvojimas, kad skurdas yra neišvengiamas – koncentravimasis į Jėzaus kančias – kančių išaukštinimas – šis pasaulis nesvarbus, išganymas tik po to, kai išeisime iš šio pasaulio – tai palaiko status quo ir nemeta iššūkio valdžios elitui – sąmonė, kurioje norite užtrenkti Kristui duris į šį pasaulį – kai manote žinantys geriau už Dievą – kai mieliau renkatės proto įvaizdžius vietoj Kristaus tikrovės – galvojimas, kad galite būti išganyti nekeisdami savęs – veidmainių religija – visi ieškotojai susidurs su šiais iššūkiais – priešinimasis augimui sukelia kančias – atidavimas išveda jus iš kančių – galvojimas, kad kentėti jus verčia Dievas – nei Dievas, nei Jėzus nenori, kad žmonės kentėtų

Klausimas iš Kimo: Jėzau, norėčiau toliau pratęsti mūsų diskusiją apie Motiną Teresę ir ypač apie jos sąmonės būseną.

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels.

Norėčiau, kad aprašytum, kaip suvoki Motinos Teresės prisiimtą sąmonę. [Žiūrėkite 1 dalį]

Kimas: Na, tai atrodo labai sudėtinga sąmonės būsena, turinti daug subtilių atspalvių, tad pradėsiu nuo vieno dalyko, kuris išsiskyrė iš visų kitų, kai skaičiau knygą. Tiesą sakant, džiaugiuosi, sužinojęs, kad Motina Teresė yra brandi būtybė ir kad ji tik prisiėmė šią sąmonę, kadangi tuomet pasidaro žymiai lengviau suprasti kai kuriuos nenuoseklumus, kuriuos pastebėjau knygoje. Tad toliau kalbėsiu ne apie Motiną Teresę asmeniškai, bet apie jos sąmonės būseną.

Taigi, pirmasis mano pastebėtas dalykas, yra faktas, kad Motina Teresė akivaizdžiai turėjo labai stiprų ir tikrą troškimą tarnauti Dievui ir buvo pasirengusi daug ką asmeniškai paaukoti, kad galėtų tai daryti. Šį dalyką aš matau daugelyje religingų ir dvasingų žmonių, tad manau, jog tai galioja didelei žmonijos daliai. Tačiau taip pat matau, kad mūsų troškimą tarnauti Dievui dažnai iškreipia netobuli mūsų troškimai. Sakydamas netobuli troškimai, turiu omenyje troškimus, kuriuos laikome tikrais, tačiau kurie iš tiesų yra paremti dualistiniais įsitikinimais apie Dievą, save ir pasaulį.

Pavyzdžiui, kai pirmą kartą atradau dvasinį kelią, troškau tarnauti Dievui ir pakylėtiesiems mokytojams, tačiau į tai taip pat buvo įsimaišiusi didelė dalis savanaudiško poreikio sulaukti pripažinimo. Ir man prireikė daug metų, kad šį dalyką galutinai atiduočiau.

Tad Motinoje Teresėje matau tikrą troškimą, tačiau jis yra stipriai susimaišęs su tam tikru požiūriu, kaip turėtų būti vykdoma ši jos tarnystė. Jos atveju – kaip ir daugelio kitų religingų žmonių atveju – yra akivaizdu, kad Motina Teresė tiesiog nesugeba įsivaizduoti, kad galėtų tarnauti Dievui už savo bažnyčios ribų. Mano požiūriu, tai yra nenuoseklu, ypač kai atsižvelgiate į tai, kad ji savo kvietimą gauna labai netradiciniu katalikams būdu. Kitaip tariant, kvietimas pradėti misiją buvo net labai mistinė patirtis, per kurią ji pajautė, kad Dievas ir tu, Jėzau, kviečiate ją pradėti naują misiją „dėl vargingiausių iš vargšų.“

Akivaizdu, kad jos gautas kvietimas akivaizdžiai ją ragina peržengti savo bažnyčios ribas, tačiau ji negali suprasti, kaip galėtų įvykdyti savo pašaukimą universaliu būdu, ir turi į visa tai žiūrėti per savo katalikiškų įsitikinimų filtrą. Iš esmės ji buvo pašaukta „drąsiai žengti ten, kur nebuvo žengusi nė viena vienuolė,“ ir kai skaitau jos pačios aprašymą apie šį pašaukimą, jaučiu, kad kvietimas, kuris jai buvo duotas, buvo tarnauti vargšams iš tiesų universaliu būdu. Ji yra pašaukiama palikti savo vienuolyną ir eiti gyventi tarp vargšų Indijoje, gyventi kaip vienai iš jų. Na, mano žiniomis, dauguma vargšų Indijoje nėra katalikai, jie yra induistai. Tad ar nebūtų buvę galima interpretuoti jos pašaukimo taip, kad ji buvo kviečiama tarnauti jiems nei kaip katalikė, nei kaip induistė, o kaip asmuo, kuris iš tiesų suvokė ir įkūnijo Kristaus ir tavo misijos universalumą?

Regis, ši mintis nebuvo atėjusi Motinai Teresei į galvą, kadangi nuo pat pradžių, ji į savo pašaukimą žiūri kaip netgi labai stipriai esantį katalikų bažnyčios ribose, nors ji iš tiesų palieka savo senąjį ordiną ir įkuria naują.

Jėzau, ar tiesa, kad ji galėjo būti universalesnė savo misijos vykdyme?

Jėzus: Tai tiesa, kad ji iš tiesų buvo pašaukta siekti universalumo, tarnaujant vargšams, tuo būdu parodant pavyzdį, kaip tarnauti žmonėms Kristaus Dvasioje, o NE išorinės religijos, teigiančios, kad atstovauja mane Žemėje, dvasioje.

Tiesą sakant, jai nebuvo skirta visiškai atsitolinti nuo katalikų bažnyčios, tačiau aukščiausias jos potencialas iš tiesų buvo pasiekti dar didesnį universalumą savo pašaukimo vykdyme, tuo būdu paskatinant bažnyčią iš naujo atrasti savo šaknis mano universaliame kvietime skelbti mano – ne sektantišką – evangeliją visiems žmonėms. Kaip paaiškinu šioje svetainėje, mano intencija NEBUVO įkurti dogmatišką bažnyčią, kokia tuo metu buvo žydų religija, mano intencija buvo sukurti iš tiesų universalų, išskirtinumo neskatinantį dvasinį judėjimą.

O dabar tęsk.

Kimas: Tiesą sakant, ne viename laiške ji mėgina įtikinti savo viršininkus – norėdama gauti bažnyčios pritarimą savo misijai – kad jos pašaukimas yra iš Dievo, tačiau vis tiek iš esmės sako, kad gerbs savo viršininkų sprendimą kaip Dievo valią. Pavyzdžiui, vienoje vietoje ji sako: „Prieš pradėdama, norėčiau jums pasakyti, kad tereikia vieno Jūsų Malonybės žodžio ir esu pasirengusi niekada daugiau neprisileisti tų keistų minčių, kurios mane nuolatos lanko.“ Man tai rodo, kad ji yra pasirengusi išorinę bažnyčią statyti aukščiau už savo vidines, mistines patirtis – ko tikras mistikas niekada nedarytų.

Ji taip pat labai aiškiai sako, kad yra įsitikinusi, jog jos viršininkai galiausiai sutiks, kad jos pašaukimas yra Dievo valia – nors ji negali suprasti, kodėl tą padaryti jiems trunka taip ilgai – tačiau ji iš tiesų sako, kad, jeigu jos viršininkai būtų atsisakę suteikti jai leidimą, ji nebūtų pradėjusi savo misijos. Netgi atrodo, kad viena jos dalis būtų lengviau atsikvėpusi, jeigu ji būtų galėjusi likti niekuo neišsiskiriančia vienuole. Aš, žinoma, nežinau, ką ji būtų dariusi, jeigu jie būtų atmetę jos prašymus, tačiau iš jos pačios žodžių galima suprasti, kad ji būtų priėmusi bažnyčią ir savo viršininkus kaip aukščiausią autoritetą šiame reikale.

Ir čia, žinoma, aš fundamentaliai nesutinku su jos požiūriu. Jeigu sutikčiau su jos požiūriu, niekada nebūčiau pradėjęs kurti šios svetainės – kuri, akivaizdu, neturi jokios krikščioniškos bažnyčios pritarimo ir tikriausiai niekada neturės. Esmė ta, kad, nors tikiu, jog neturėtume ignoruoti tų, kurie turi patirties ir įžvalgų dvasiniuose reikaluose, pirmiausia turime išlikti ištikimi tam, kas esame, ir tam, ką gauname iš vidaus – labai atidžiai stengdamiesi atskirti, kad nebūtume suklaidinti savojo ego. Būtent tai mačiau tavo gyvenime, Jėzau, ir, žinoma, visiems, kurie eina keliu į Kristiškumą, reikia sekti tavo pavyzdžiu.

Akivaizdu, jog tu savo pašaukimą iš Dievo iškėlei aukščiau už visus žemiškus autoritetus, nes kitaip rašto aiškintojai ir fariziejai būtų privertę tave sustabdyti savo misiją. Tad dalykas, kurį čia matau, yra labai sena sąmonė šioje planetoje, kuri mano, kad tarnaudami Dievui privalome paklusti tam tikriems tam tikrų autoritetų šiame pasaulyje nustatytiems standartams. Žmonės nuoširdžiai tiki, kad seka Dievo valia, tačiau nesuvokia, kad jie – nesąmoningai – perkėlė žmonių sukurtą proto įvaizdį ant to, ką jie laiko Dievo valia. Todėl Dievas iš tiesų negali perduoti savo valios jiems, nepažeisdamas jų laisvos valios.

Labai ryškiai prisimenu vieną savo gyvenimo periodą, kuomet labai rimtai mąsčiau, kokia yra Dievo valia mano gyvenimui ir iš tiesų tariau Dievui: „Esu pasirengęs padaryti viską, ko nori, tik pasakyk man, kokia yra tavo valia.“ Po kelių mėnesių, gavau labai aiškią žinutę iš savo aukštesniojo aš, sakančią: „O ką, jeigu Dievo valia yra tokia, kad tu priiminėtum savo savarankiškus sprendimus?“ Man tai buvo absoliutus paradigmos pasikeitimas, ir prireikė ne vienerių metų, kol iš tiesų įsisąmoninau, ką tai reiškia, ir ką tu turėjai galvoje sakydamas: „Mano tėvas dirba ir aš kartu dirbu.“

Kitaip tariant, mes buvome sukurti būti bendrakūrėjais su Dievu, tad Dievo valios laikymasis NEREIŠKIA, kad turime paversti save robotais, paklusniai sekančiais kažkokiu išoriniu balsu danguje, nurodinėjančiu mums, kaip viską turėtume daryti. Tai reiškia, kad turime atkurti savo išorinio proto dermę su visuotiniu Dangiškuoju planu, ir tuomet priiminėti savo pačių sprendimus šio plano rėmuose, tuo būdu išreikšdami mums Dievo duotąjį (o ne ego) individualumą savo sprendimuose. Tai reiškia, kad savo žemesniąją esybę ir sąmoningą valią turime tobulai harmonizuoti su savo aukštesniąja esybe ir aukštesniąja valia, idant galėtume sakyti kaip tu sakei: „Aš ir mano tėvas – tai yra, aukštesnysis mūsų aš – esame viena!“

Man atrodo, jog tai yra labai reikšminga, kad, kai Motina Teresė gavo savo pašaukimą, ji pastoviai šalia savęs ištisus šešis mėnesius jautė dvasinę Esybę, tačiau, kai iš tiesų pradėjo šią misiją, ėmė patirti vidinę tamsą, kuri ją persekiojo 50 metų. Man tai rodo, kad jos pašaukimas buvo tikras pašaukimas, tačiau ant šio pašaukimo ji perkėlė savo katalikišką mąstyseną ir todėl neįvykdė jo tokiu būdu, kokiu jis turėjo būti įvykdytas.

Kadangi jos išoriniame prote nebuvo atvirumo tai matyti, kaip jos aukštesnysis aš, Dievas arba tu būtumėte galėję jai tą pasakyti? Man regis, vienintelis būdas buvo palikti ją vienišą, šitaip duodant jai žinoti, kad ji eina klaidinga kryptimi ir kad jai reikia grįžti prie atviros ir klausytis linkusios proto būsenos, kurią ji turėjo, kai gavo savo pašaukimą. Kitaip tariant, kai gavo savo pašaukimą, ji buvo pasiruošusi klausytis kažko, kas išėjo už katalikiškų doktrinų ribų, tačiau vykdydama šį pašaukimą, ji regis uždarė savo protą, nedrįsdama išeiti pernelyg toli už išorinės bažnyčios nubrėžtų ribų.

Matau daugybę žmonių, kurie patiria dvasinį nubudimą, nes nuoširdžiai ieško atsakymų. Tačiau tuomet jie atranda religiją, guru arba dvasinį mokymą, ir ima manyti, kad tai jiems galiausiai suteiks visus atsakymus, kurie jiems kada nors bus reikalingi. Kitaip tariant, jie žengė žingsnį į priekį kelyje, nes ieškojo, tačiau dabar mano atradę viską, ko jiems reikia, tad liovėsi ieškoti. Tai tiesiog sustabdo augimą, ir manau, kad visada turėtume ieškoti aukštesnio supratimo.

Tad man regis, dalykas, kuris nutinka, yra tai, kad žmonės nuoširdžiai ieško, tačiau tuomet jų ego pastūmėja juos galvoti, kad jiems nebereikia ieškoti už savo dabartinių rėmų ribų – už savo proto dėžutės ribų – ir tai sustabdo jų augimą. Mačiau, kaip žmonės prastovi tame pačiame lygmenyje ištisus dešimtmečius, todėl manęs visiškai nestebina, kad Motina Teresė jautė vidinę tamsą 50 metų. Iš tiesų nebuvo taip, kad Dievas ją būtų palikęs, ji tiesiog paliko atvirumo sąmonę, liovėsi ieškoti atvira širdimi ir vaiko protu. Todėl nebesugebėjo patirti Dievo Esaties.

Iš esmės, dalykas, kurį matau, yra tendencija perkelti žmogiškus rėmus – proto įvaizdį – ant Dievo ir ant mūsų nuoširdaus troškimo priartėti prie Dievo. Tai darydami – prisirišdami prie šio įvaizdžio ir jo nekvestionuodami – padarome sau neįmanoma priartėti prie Dievo, ir todėl jaučiamės palikti ir nepageidaujami. Įstatome save į užburtą ratą, iš kurio nerasime būdo ištrūkti, kol fundamentaliai nepakeisime savo požiūrio į Dievą.

Motina Teresė iš tiesų sako: „Neturiu tikėjimo. Nedrįstu ištarti žodžių ir minčių, kurie yra apspitę mano širdį ir verčia mane kentėti neapsakomas kančias. Tiek daug neatsakytų klausimų gyvena manyje. Bijau juos atskleisti dėl piktžodžiavimo.“ Ji akivaizdžiai prisiėmė Dievo įvaizdį, kuris negalėjo atsakyti į visus jos klausimus, tačiau, kadangi atsisakė kvestionuoti patį įvaizdį, negalėjo išspręsti savo klausimų ir judėti pirmyn. Todėl liko įstrigusi užburtame rate.

Tad tikrasis klausimas yra toks, ar paklusime pirmiesiems dviem įsakymams. Ar ieškosime tikrojo Dievo, ar priešingai, pasitenkinsime žmonių sukurtu Dievu? Ar ieškosime už visų stabmeldiškų įvaizdžių ribų, ar paversime vieną iš šių įvaizdžių tikrojo Dievo pakaitalu, šitaip imdami garbinti mirusį įvaizdį, užuot visada ieškoję už visų įvaizdžių ribų, ieškoję Gyvojo Dievo? Ar leisime Kristui išvesti mus iš mūsų proto įvaizdžių, ar reikalausime, kad Kristus paklustų mūsų sukurtiems šio pasaulio įvaizdžiams?

Ar teisingai kalbu, Jėzau?

Jėzus: Tu aprašei šios situacijos Alfa aspektą. Dabar aprašyk Omega aspektą.

Kimas: Tu iš tiesų verti mane dirbti, ar ne?

Jėzus: Ne, aš tiesiog tikrinu, ar mokinys padaugino savo talentus ir ar vertai pasinaudojo tuo, ką gavo iš mokytojo. Visi, kurie nuoširdžiai studijuos šią svetainę ir taikys joje pateikiamus mokymus, galiausiai sugebės atrasti atsakymus iš vidaus – ir, žinoma, tai taip pat galioja ir tau.

Kimas: Vertinu tai. Na, dalykas, kurį šioje situacijoje laikyčiau Omega aspektu, yra visa ši skurdo problema ir kaip Kristus norėtų, kad į tai žiūrėtume. Man atrodo akivaizdu, kad tu nori pašalinti skurdą iš šios planetos. Tu netgi sakei, jog atėjai, kad visi turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. Tad man akivaizdu, kad skurdas galiausiai turi būti išnaikintas. Ir man taip pat yra akivaizdu, kad Motinos Teresės misija neturėjo tikslo to siekti.

Ji išsako labai daug sakantį teiginį viename iš savo laiškų: „Vargšai yra pilni kartaus nusivylimo ir kančių, nes nejaučia laimės, kurią skurdas jiems suteiktų, jeigu jie kentėtų jį dėl Kristaus.“ Kitaip tariant, ji nelaiko savo misija pašalinti skurdo, ji tik nori įgalinti žmones nešti šį skurdą kaip auką šiame pasaulyje, tikintis geresnio gyvenimo anapusiniame pasaulyje.

Man tai siejasi su tuo, apie ką kalbėjau anksčiau, tačiau tai yra šiek tiek subtilu. Esminis dalykas man yra tai, kad mes esame sukurti būti bendrakūrėjais su Dievu, kurio aukščiausias tikslas yra atnešti Dievo karalystę į Žemę – gausingą gyvenimą, apie kurį tu kalbėjai, ir aš tai matau tiek dvasinės, tiek materialinės gausos pavidalu, Aukso Amžiaus pavidalu. Tačiau jeigu primetame dualistinį įvaizdį savo tarnavimui Dievui, liaujamės siekti šio tikslo.

Todėl tam, kad Dievo karalystė galėtų įsikūnyti Žemėje, dauguma dabartinių sąlygų privalės pasikeisti ir kai kurios iš jų privalės pasikeisti dramatiškai. Tačiau dualistinis įvaizdis ateina iš sąmonės, kuri nenori keistis, ji tenori išlaikyti status quo. Ego nori pasilikti ten, kur jam patogu, nes tuomet jaučia galintis viską kontroliuoti.

Tad norėdami atnešti Dievo karalystę, turime ryžtis peržengti VISUS savo proto įvaizdžius. O kai nusistatome ribas savo pasiryžimui kvestionuoti savo įvaizdžius, netiesiogiai prisidedame prie status quo išsaugojimo, kuris yra žemiau už Dievo karalystę šioje planetoje. Mes, taip sakant, leidžiame dabartinėms sąlygoms tapti autoritetu, blokuojančiu Dievo troškimą duoti mums karalystę ir mes blokuojame šią karalystę. Mes leidžiame Motinos, Omegos aspektui imti vadovauti Tėvui, Alfa aspektui.

Prisimenu, kad Tomas Moras yra pasakęs: „Esu geras karaliaus tarnas – bet Dievo pirmiau.“ Tačiau dažnai mes darome priešingai, manydami, kad pirmiau nei Dievui turime tarnauti kažkokiam žemiškam įvaizdžiui, manydami, kad šitaip vis tiek darysime Dievo darbą.

Tai nereiškia, kad sakau, jog Motinos Teresės misija buvo neteisinga, nes iš tiesų tikiu, kad Kristus nori palengvinti vargšų kančias trumpalaikėje perspektyvoje. Tai yra principas, kuomet duodate žmonėms šalto vandens taurę Kristaus vardu, ir kuomet Dievas jums neduoda akmens, kai jums reikia duonos. Tad manau, kad su šiuo jos misijos aspektu viskas buvo gerai, tačiau išgarsėjusi, ji turėjo galimybę eiti toliau ir atkreipti dėmesį į būtinybę panaikinti skurdą.

Tačiau dėl savo turėto Kristaus įvaizdžio, ji nesugebėjo atlikti šio šuolio, ir vietoj to beveik tapo įrankiu, saugančiu status quo, kuriame keletas šalių yra labai turtingos, o tuo tarpu daugumos šalių žmonės gyvena skurdo būsenoje, kuri, mano manymu, Dievui yra absoliučiai nepriimtina.

Kodėl turime tokį nelygų turto pasiskirstymą? Kodėl mūsų vakarų civilizacija – su visa savo pažangia technologija ir turtais – toleruoja tai, kad tiek daug žmonių gyvena skurde? Iš dalies taip yra dėl valdžios elito, kuris iš tiesų nori, kad didžioji pasaulio žmonių dalis būtų vargšai, idant jie, lygindamiesi su jais, galėtų atrodyti turtingesni ir galingesni. Tačiau tai taip pat yra dėl to, kad mes, paprasti piliečiai vakarų pasaulyje, susiviliojome patogiu gyvenimo būdu, pastūmėjusiu mus priimti skurdą kitose pasaulio dalyse.

Mes leidomės įtikinami valdžios elito, kad skurdas yra būtinas arba neišvengiamas, kai realybėje tai yra dirbtinai sukurta būsena, leidžianti didžiulėms tarptautinėms korporacijoms išnaudoti kitų šalių resursus, sukuriant beprotišką pelną savo akcininkams. Mes, žmonės Vakaruose, buvome nupirkti ir užliūliuoti patogiu gyvenimo būdu, kurio nenorime palikti.

Tačiau nemanau, kad mums yra būtina jį palikti, mums tiesiog reikia nuspręsti, jog daugiau nebepriimsime šios nelygybės ir pakeisime visuomenę, idant nedidelis elitas nebegalėtų daugiau išnaudoti plačiosios visuomenės. Kai tai bus įveikta, atsiras pakankamai resursų, kad galėtume suteikti kiekvienam žmogui prideramą gyvenimo būdą.

Tad manau tokios organizacijos, kaip Motinos Teresės organizacija, daro teigiamą darbą, tačiau, jeigu jos nesiekia kelti sąmoningumo apie būtinybę pašalinti skurdą ir apie skurdo priežastis, jos tiesiog padeda ir toliau šį skurdą palaikyti. Kas tuomet tampa beveik abipuse priklausomybe, nes, jeigu nebūtų vargšų, kuriems būtų reikalinga pagalba, argi tuomet žmonės Vakaruose jaustų akstiną aukoti pinigus šioms organizacijoms, ir kaip jos tuomet galėtų be aukų išgyventi?

Ir tai yra dalis visos šitos sąmonės, apie kurią diskutavome, kuomet institucija Žemėje yra iškeliama aukščiau visko, tapdama pati sau tikslu, užuot buvusi priemone tikslui pasiekti. Tipiškas pavyzdys yra katalikų bažnyčia. Tu, Jėzau, atidavei savo gyvenimą, kad parodytum mums, jog mūsų išganymui nereikalinga išorinė bažnyčia, nes Dievo karalystė yra mumyse. Katalikų bažnyčia pašalino šį tikslą, įsiterpdama tarp žmonių ir jų išganymo. Tavo tikslas buvo padaryti žmones dvasiškai savarankiškais, idant jiems nieko nebereikėtų iš išorės. Tačiau bažnyčios tikslas yra išsaugoti save, ir todėl ji nenori, kad žmonės taptų savarankiški.

Vėlgi, nesu nusiteikęs prieš labdaros organizacijas, tik manau, kad turime pripažinti, jog tokios organizacijos daugeliui žmonių Vakaruose leidžia „nusipirkti“ proto ramybę, kuomet jie jaučia darantys kažką dėl vargšų, tiesiog išrašydami čekį. Daugelis žmonių Vakaruose užsidirbo pinigus, žaisdami valdžios elito ir didelių korporacijų sukurtą žaidimą, ir pavyzdys čia būtų akcijų birža. Tačiau būtent ši sistema ir laiko didžiąją pasaulio žmonių dalį įstrigusius skurde. Tad paaukoję dalį savo pinigų labdaringai organizacijai, žmonės gali jaustis kažką padarę dėl vargšų, ir todėl jiems nebereikia pradėti revoliucijos, kuri galėtų pakeisti status quo.

Turėtum kokių nors komentarų apie tai, Jėzau?

Jėzus: Kol kas to užteks. Kaip paaiškina Motina Marija, viskas formų pasaulyje yra sukuriama iš Dangiškojo Tėvo – Alfos – ir Dangiškosios Motinos – Omegos, plėtimosi ir traukimosi jėgų sąveikos. Tačiau tam, kad galėtų atsirasti tvari kūrinija, šias dvi jėgas turi subalansuoti Dangiškasis Sūnus – visuotinis Kristaus protas, kuris turėtų būti išreiškiamas per Dievo bendrakūrėjus.

Kristus iš tiesų turi tikslą pašalinti visą skurdą iš Žemės ir suteikti visiems žmonėms dvasiškai ir materialiai gausingą gyvenimą. Tad aukščiausias Motinos Teresės misijos potencialas buvo tai, kad ji padėtų mažinti vargšų kančias, tuo pat metu siekdama pakelti žmonių sąmoningumą, kuomet būtų suvokta, jog skurdo pašalinimas turi būti paskelbtas visos pasaulinės žmonių bendruomenės bendru tikslu.

Kodėl, tavo manymu, ji nesugebėjo išpildyti šio potencialo?

Kimas: Na, turėčiau sakyti, jog taip buvo dėl to, kad ji nematė, jog tavo tikslas yra pašalinti skurdą iš Žemės.

Ji to nematė, nes jos turimas įvaizdis apie tave ir tavo misiją fundamentaliai skiriasi nuo mokymų šioje svetainėje. Nuo pat pradžių šioje knygoje mane stebino tai, kiek daug dėmesio Motina Teresė skyrė tavo kančioms ant kryžiaus. Regis, kad kiekvieną kartą, kai ji apie tave pagalvodavo, ji tave matydavo kabantį ant kryžiaus ir kenčiantį už žmonijos nuodėmes – ir darantį tai dėl to, kad tu turi nepasotinamą troškimą išgelbėti sielas. Ji buvo taip stipriai susikoncentravusi į šį vieną žodį: „Aš trokštu,“ kad beveik ignoravo visa kita, ką kada nors buvai pasakęs. Ji netgi sako: „Galutinis Dosnumo misionierių tikslas yra numalšinti ant kryžiaus kabančio Jėzaus Kristaus Meilės ir sielų troškulį.“

Daugelyje savo laiškų ji regimai labai aukština kančias, ir, tikrąja to žodžio prasme, ima atrodyti, kad pamatinis jos įsitikinimas yra tai, kad tavo kančios ant kryžiaus būtent ir „nupirko“ žmonių išganymą. Regis šis tikėjimas yra kilęs iš aukojimų koncepcijos, tokių kaip, pavyzdžiui, gyvūnų aukojimai, kuriuos praktikavo žydai tavo laikais. Idėja regis yra tokia, jog dėl to, kad žmonės nusidėjo – sukeldami kančias Žemėje – kažkas turi kentėti dar daugiau, kad tai atpirktų. Ankstesnės kančios gali būti ištrintos tik dar didesnėmis kančiomis. Tad savo pačios kentėjimu ir jos ordino narių kentėjimu, jos tau išpirkinėja sielas. Kuo daugiau jos kentės, tuo daugiau sielų bus išgelbėta.

Man visada ši idėja atrodė labai keista – kad Dievas nori, jog tu ir mes kentėtume ir kad kančios gali atvesti į išganymą, lyg tai iš dviejų blogybių galėtų išeiti gėrybė. Manau, kad kančias sukelia atskirtis nuo Dievo (kuri yra visų nuodėmių esmė), tad kaip dar didesnės kančios galėtų panaikinti šią atskirtį? Tačiau esminė mintis čia yra ta, kad, mano manymu, pamatinis jos požiūris į gyvenimą buvo toks, kad tau, Jėzau, labiausiai rūpi gelbėti sielas, ir šis gelbėjimas įvyksta po to, kai numirštame. Tad iš tiesų yra visiškai nesvarbu, kas nutinka šiame pasaulyje, nes svarbiausia tik tai, kad žmonės po savo mirties galėtų patekti į dangų.

Ji sako: „Džiaugsmas mylėti Jėzų ateina iš dalijimosi jo kančiomis. Tad neleiskite sau kankintis ir krimstis, bet tikėkite Prisikėlimo džiaugsmu. Visų mūsų gyvenimuose, kaip ir Jėzaus gyvenime, Prisikėlimas turi ateiti, Velykų rytas turi išaušti.“ Kitaip tariant, nesirūpinkite dėl savo kančių, nes savo kančiomis užsitarnaujate prisikėlimą, lyg prisikėlimas būtų garantuotas. Manau, kad tai yra labai subtilus mentalitetas, kuris labai stipriai prisideda prie status quo išsaugojimo, kuomet tokioje didelėje Žemėje gyvenančios gyvybės dalyje viešpatauja dualizmo sąmonė, dėl kurios negalime pašalinti kančių.

Ne visai pajėgiu suprasti, kaip ji gali iš tiesų tuo tikėti ir vis tiek paskirti savo gyvenimą vargšų kančioms palengvinti. Regis, jeigu ji iš tiesų tikėtų tuo, ką kalba apie kančias ir prisikėlimą, tai tuomet turėtų leisti jiems kentėti, nes kuo daugiau jie kentės, tuo daugiau dalinsis tavo kančia ir tuos didesnę įgis garantiją savo prisikėlimui. Tačiau mano mintis yra ta, kad ji koncentruojasi į vargšų kančių palengvinimą, nesiekdama pašalinti skurdo priežasties, pakeičiant status quo.

Mano žiniomis, tai yra katalikų mąstysenos dalis, ir manau, jog tai suvaidino didelį vaidmenį bažnyčios istorijoje ir padėjo Europą išlaikyti tamsiuosiuose amžiuose tūkstantį metų. Manau, kad būtent ši sąmonė padeda išsaugoti status quo, kuris suteikia valdžios elitui tiek daug galios šiame pasaulyje. Kadangi dvasingi žmonės yra apgaule įviliojami laukti sekančio pasaulio, jie nesinaudoja savo galia šiame pasaulyje – savo galia mesti iššūkį valdžios elitui ir tarti, jog viskas, gana. Mes nedarome to, ką darei tu, nemetame iššūkio valdžios elitui, manydami, kad pakanka būti „gerais krikščioniais“ ir visą savo dėmesį sutelkti į anapusinį pasaulį.

Ar esu teisingame kelyje?

Jėzus: Esi teisus, kad mano kančios ant kryžiaus tebuvo laikinas įvykis, kuris neturėtų turėti jokios reikšmės šiuolaikiniams krikščioniams.

Vis dėlto, aš iš tiesų jaučiu vargšų kančias, ir būtent su tuo susiderino Motina Teresė, būtent tai jai suteikė motyvaciją pradėti savo misiją. Ir vis dėlto, esi teisus sakydamas, kad jos koncentravimasis į mano kančias buvo neproporcingai didelis ir ji buvo neteisi manydama, kad iš dviejų blogybių gali išeiti gėrybė ir kad jos kenčiamos kančios kažkokiu būdu gali išgelbėti sielas.

Dalykas, kurį ji galėjo padaryti – ir tai buvo tikroji jos asmeninių kančių priežastis – buvo prisiimti sąmonę, kuri laiko žmones atskirtyje nuo Dievo – kuri laiko juos įstrigusius dvasiniame skurde. Tačiau akivaizdu, kad ji būtų padariusi žymiai daugiau, jeigu būtų perdirbusi šią sąmonę, įgydama gebėjimą įkvėpti ir kitus šią sąmonę įveikti.

Tad klausimas yra toks, kodėl ji nesugebėjo to padaryti, ir būtent dėl to noriu, kad eitum šiek tiek toliau. Koks yra tas Kristaus įvaizdis, apie kurį kalbi?

Kimas: A, jau matau jį! Tai yra būtent ta sąmonė, kuri nori neleisti tau būti šiame pasaulyje, kad negalėtum būti teismu, nuversiančiu antikristo jėgas. Tai yra sąmonė, kuri tau metė iššūkį per rašto aiškintojus, fariziejus ir šventyklos dvasininkus, kaltindama tave piktžodžiavimu. Jie iš esmės sakė, kad Kristus yra priimtinas tol, kol tai yra už šio pasaulio ribų egzistuojanti koncepcija, tačiau Kristus turėtų ir likti už šio pasaulio ribų ir turėtų palikti šį pasaulį antikristo jėgoms. Jie laukė Mesijo atėjimo, tačiau tik kaip ateityje įvyksiančio įvykio. Kai tu iš tiesų pasirodei kūne, jie norėjo, kad dingtum iš šio pasaulio, idant negalėtum nuversti status quo, kurį jie kontroliavo.

Štai kodėl jie sukūrė sąmonę, teigiančią, kad tavo sakymas, jog esi Kristus įsikūnijime, yra piktžodžiavimas – ir su šiuo požiūriu dauguma vyraujančių krikščioniškų bažnyčių sutinka net ir šiandien. Turiu omenyje, nuolatos gaunu elektroninius laiškus iš krikščionių, kurie mane kaltina piktžodžiavimu, nes apsimetinėju tavimi.

Tai panašu į tai, kai velnias tave gundė, siūlydamas tau visas šio pasaulio karalystes, jei tik jį pagarbintum – tai yra, jei tik prisiimtum atskirties sąmonę, sakančią, kad šis pasaulis priklauso tiems, kurie atsiskyrė nuo Dievo, ir kad Kristus neturi jokios teisės ateiti ir išvartyti jų stalus šventykloje.

Tai yra sąmonė, kuri primeta žmonių prote sukurtą, dualistinį įvaizdį Gyvajam Kristui, reikalaudama, kad Kristus paklustų įvaizdžiui, užuot metęs iššūkį VISIEMS stabmeldiškiems įvaizdžiams. Tai yra nesugebėjimas išlaikyti antrojo Kristaus testo, kuomet siekiate įgrūsti Kristų į savo proto dėžutę, užuot leidę žmogiškajam tapatumui mirti, idant iš tiesų galėtume sekti Kristumi.

Jau suprantu, kodėl tai yra labai galinga kolektyvinė sąmonė šioje planetoje, ir dabar man yra lengva suvokti, kodėl Motina Teresė nesugebėjo jos pati įveikti. Darau prielaidą, kad reikės, jog daugelis žmonių mestų iššūkį šiai sąmonei, galbūt net dešimt tūkstančių, apie kuriuos tu kalbi.

Ar liko kažkas, ko nepasakiau?

Jėzus: Kokia yra šios sąmonės esmė – ką ji iš tiesų sako?

Kimas: Kalbi apie puikybę?

Jėzus: Taip!

Kimas: Na, ši sąmonė iš esmės sako, kad „Mes žinome geriau už Dievą, kaip turėtų būti tvarkomas šis pasaulis, todėl nenorime, kad ateitų Kristus ir išvartytų mūsų stalus, apnuogindamas mūsų kruopščiai sukurtus melus. Nenorime Kristaus realybės, norime pasilaikyti savo įmantrius proto įvaizdžius, kurie pateisina tai, ką norime daryti šiame pasaulyje.“ Tad tai yra dvasinės puikybės sąmonė, kurią laikau didžiausiu Kristaus proto iškreipimu, kadangi Kristaus protas yra absoliučiai nuolankus savo vienovėje su Dievo realybe.

Kristaus protas yra sukurtas padėti mums išlikti vienovėje su Dievo realybe, tad antikristo sąmonė mus ne tik išlaiko atskirtyje, ji taip pat mus skatina manyti, kad esame absoliučiai teisūs savo atskirtyje. Štai kodėl tiek daug religijų turi šią sąmonę, kad jų Dievo įvaizdis yra vienintelis tikras, kad jų šventraščiai yra neklystantys ir kad tik jų religijos nariai bus išganyti. Akivaizdu, jog tai taip pat yra ir katalikų bažnyčios mąstysena, ir ši knyga pademonstruoja, kad tiek Motina Teresė, tiek ir jos viršininkai buvo apakinti tikėjimo katalikų bažnyčios pranašumu. Manau, kad tai suvaidino didelį vaidmenį jos nesugebėjime ieškoti gilesnio supratimo apie ją kankinusią būseną už katalikų bažnyčios ribų.

Man tai atrodo nepaprastai pavojinga, kadangi, kai žmonės įstringa šiame mąstyme, jiems yra nepaprastai sunku patiems iš jo išsilaisvinti. Manau, kad Motinos Teresės būsena pademonstruoja tai su neįtikėtinu aiškumu – kiekvienam, turinčiam atvirą protą.

Žinau, kad daugelis žmonių tikriausiai jaus pasipriešinimą bet kokioms kalboms apie Motinos Teresės puikybę, ir man taip pat būtų kilusi tokia reakcija, kol nebuvau perskaitęs šios knygos. Vis dėlto, matau Motinos Teresės aukštesniąją esybę kaip visišką nuolankumo įsikūnijimą. Taip pat matau, kad sąmonė, kurią ji prisiėmė, NĖRA nuolanki ir knyga iš tiesų atskleidžia tam tikrus puikybės elementus. Pavyzdžiui, ji sako: „Mane degina troškimas mylėti jį taip, kaip jis dar niekada nebuvo mylėtas.“ Ji taip pat sako: „Noriu tapti šventąja, numalšindama Jėzaus meilės ir sielų troškulį. Ir turiu dar vieną troškimą – duoti Motinai Bažnyčiai ne vieną šventąjį iš mūsų bendruomenės.“ Toliau ji sako: „Kas liečia mane, turiu tik vieną troškimą, mylėti Dievą, kaip jis dar niekada nebuvo mylėtas.“

Žinau, kad tai gali skambėti nekaltai, ir knyga tai vaizduoja kaip jos šventumo ženklą. Tačiau aš tai matau kaip dualistinio požiūrio išraišką, kuomet lyginate save su kitais, siekdami pademonstruoti, kad Kristų arba Dievą mylite labiau nei visi kiti žmonės, tuo būdu sakydami, kad jūsų bažnyčia yra pranašesnė už visas kitas. Manau mums reikia įveikti šį teisimo mentalitetą ir tiesiog susitelkti į buvimą tuo, kuo esame, nes kai išreiškiame savo unikalų Dievo mums duotą individualumą, nebelieka jokio poreikio lygintis su kitais. Kaip viena unikalumo išraiška galėtų būti didesnė už kitą unikalumo išraišką?

Už šio lyginimosi mentaliteto slypi tikėjimas, kad „mano požiūris į Dievą ir išganymą yra pranašesnis už visų kitų, todėl aš iš tiesų negaliu klysti.“ Tai yra visiškas nenoras pamąstyti apie tai, kad galbūt iš tiesų esate suklydę ir kad galbūt jums reikėtų išplėsti savo supratimą už savo dabartinių rėmų. Manau, kad tai didele dalimi prisidėjo prie to, jog Motina Teresė nesugebėjo paversti savo misijos labiau universalia, ir sugebėjo ją matyti tik katalikų bažnyčios ribose.

Pavyzdžiui, knygos pradžioje ji yra labai stipriai įsitikinusi savo pašaukimu ir kad jos vizijos ateina iš Dievo ir kad jos yra absoliučiai tikros. Tačiau manau, mums visada reikia būti atviriems faktui, kad bet kuri mūsų patiriama vizija yra veikiama mūsų sąmonės būsenos, ir todėl vėliau galime įgyti gilesnį savo vizijos supratimą – ir šis procesas tęsis tol, kol būsime įsikūnijime.

Ar būtent tai turi omenyje, ir ar tai yra ta sąmonė, kuriai norėtum, kad dvasingi žmonės mestų iššūkį?

Jėzus: Teisingai. Tam, kad kolektyvinėje sąmonėje galėtų įvykti revoliucinis pokytis, dvasiškai sąmoningiausi žmonės privalo žengti į priekį ir drįsti mesti iššūkį šiai sąmonei visuose jos akivaizdžiuose ir subtiliuose pasireiškimuose. Kas nors turi drįsti prabilti ir apnuoginti šią sąmonę, teigiančią, kad „mes žinome geriau už Dievą,“ kuri verčia žmones atstumti Gyvąją Tiesą ir Gyvąjį Kristaus Žodį, vietoj kurio jie mieliau renkasi negyvą žodį, leidžiantį jiems jaustis patogiai.

Tikroji problema čia yra ta, jog patiems dvasingiausiems žmonėms reikia pademonstruoti, kad jie pakils virš būsenos, kurioje religiją dėvite kaip paltą – kad jie taps viena su Tiesos Dvasia, šitaip tapdami „keliu, tiesa ir gyvenimu.“ Į Motiną Teresę yra žiūrima kaip į didžią šventąją, ir ši knyga siekia sustiprinti tą įvaizdį, parodydama, kad, nepaisant to, jog jautė „vidinę tamsą,“ ji vis tiek darė visus tuos išorinius darbus ir liko ištikima katalikų bažnyčiai.

Po visu tuo paslėpta žinia yra ta, kad tuo reikėtų žavėtis ir kad tai yra šventumo ženklas užsidėti gero religingo žmogaus kaukę, kai viduje jaučiatės visiškai kitaip. Net ir pati Motina Teresė pripažino, kad ji vaikščioja su kauke, ir kad jeigu žmonės žinotų, kaip ji iš tiesų jaučiasi, jie tai palaikytų veidmainyste. [Motina Teresė pasakė vienam iš savo nuodėmklausių: „Šventasis Tėvas Miranda pasakys jums, ką sakiau. Kalbėjau taip, lyg mano širdis būtų pilna meilės Dievui, švelnios, asmeninės meilės. Jeigu būtumėte Fr. Mirandos vietoje, būtumėte pasakę – kokia veidmainystė.“]

Viena iš pačių pavojingiausių mūsų aptariamos sąmonės pasekmių yra ta, kad ji leidžia žmonėms tapti išorinės religijos nariais ir tikėti, kad šitaip jie užsitikrino savo išganymą, ir todėl jiems dabar nebereikia pašalinti rąsto iš savo akies, metant iššūkį savajam ego ir antikristo sąmonei. Jiems nereikia įveikti psichologinės būsenos, kuri paverčia juos suskilusiu namu, ir jiems nereikia savo vidinio ir išorinio gyvenimo atnešti į harmoniją.

Tai yra absoliuti beprotybė – sukelta visiško dualistinės sąmonės aklumo – kuri verčia žmones tikėti, kad, jeigu jie atrodys geri pagal religijos Žemėje apibrėžtą standartą, Dievas tiesiog privalės juos išgelbėti. Tai yra tikėjimas, kad, jeigu jiems pavyks apgauti kitus žmones, jiems taip pat pavyks apgauti Dievą. Tačiau tie, kurie nevilki Kristaus sąmonės vestuvinio drabužio, nebus įleisti į vestuvių puotą, ir turės pasilikti išorinėje tamsoje, sukurtoje iš iliuzijų, kurias jie atsisako paleisti.

Ir būtent šiuo požiūriu katalikų bažnyčia rėmėsi nuo pat savo įkūrimo – kuomet apsimetinėjate geru religingu žmogumi, laikydamiesi tam tikrų išorinių taisyklių – dėvėdami savo religiją kaip paltą – tačiau iš tiesų neintegruojate ir negyvenate pagal savo religinius įsitikinimus. Tai yra rašto aiškintojų ir fariziejų veidmainiškumas, kuriam vėl ir vėl mečiau iššūkį, netgi aiškiai pasakydamas, kad, jeigu jūsų teisumas – kuomet iš tiesų gyvenate pagal savo tikėjimą – nepranoks rašto aiškintojų ir fariziejų teisumo, negalėsite įžengti į dangų.
Aš visada ieškau žmonių, kurie būtų pasiryžę pirmiausia pašalinti rąstą iš savo akies ir kurie tuomet ryžtųsi eiti ir demonstruoti šį kelią – siaurą ir ankštą kelią – pasauliui. Viena vertus, Motina Teresė nuoširdžiai troško eiti tikruoju tapimo viena su manimi keliu, tačiau kita vertus, ji laikėsi įsikibusi tam tikrų įsitikinimų, kurie šią vienovę pavertė neįmanomu dalyku, sukeldami jai vidines kančias. Ji tai išgyveno, lyg aš ją būčiau palikęs, tačiau iš tikrųjų tai jos nenoras viską kvestionuoti privertė ją palikti mane ir atkirsti save nuo vienovės, kurią nepaliaudamas siūlau kiekvienam, pasirengusiam ją priimti atvira širdimi ir vaiko protu.

Tai, kad ši knyga mėgina išaukštinti jos būsena, labai aiškiai demonstruoja, kaip iš tiesų toli katalikiškas mąstymas yra nuo to, kas aš esu ir dėl ko atėjau į šią planetą. Aš NEATĖJAU į šią planetą kurti veidmainių religijos, kurie garbina mane liežuviu, bet jų širdys yra toli nuo manęs. Aš atėjau pakylėti tų, kurie yra nuoširdūs savo dvasiniuose ieškojimuose ir kurie yra pasirengę dirbti dėl visos žmonijos išlaisvinimo nuo antikristo sąmonės, laikančios žmones atskirtyje nuo Dievo.

Tai taip pat paaiškina, kodėl Sen Žermenas Kalifornijoje sakė, kad kai kurie žmonės įstrigo labdaringose organizacijose, tokiose kaip Dosnumo misionieriai. Yra daug žmonių, kurie dar nėra pasirengę įkūnyti savo Kristiškumo, ir jiems gali būti teisinga dirbti labdaros organizacijose, kadangi tai leidžia jiems subalansuoti karmą. Tačiau tiems, kurie yra arti prie savo Kristiškumo įkūnijimo, reikia būti labai atsargiems, kad jų tikras troškimas tarnauti Dievui jų neapgautų, pastūmėdamas paskirti savo gyvenimą labdaringai organizacijai – ar bet kuriai kitai veiklai – kuri, nors ir daro vertingą darbą, iš tikrųjų tarnauja status quo išsaugojimui.

Būdami Kristaus būtybe, jūs NESATE čia tam, kad išsaugotumėte status quo ar neštumėte evoliucinius pokyčius. Esate čia tam, kad išvartytumėte pinigų keitėjų stalus visose visuomenės srityse, idant galėtumėte atverti kelią revoliuciniam pokyčiui sąmonėje. ŠTAI KODĖL aš atėjau į šią planetą. ŠTAI KODĖL aš atidaviau savo gyvybę – NE TAM, kad padėčiau žmonėms susitaikyti su kančiomis, o tam, kad įgalinčiau juos pašalinti kančių priežastį ir atnešti gausingą gyvenimą į Žemę.

Aš netgi neatėjau gelbėti sielų. Atėjau suteikti žmonėms pasirinkimą tarp Kristaus sąmonės ir antikristo sąmonės, nes tik tuomet, kai žmonės – žinodami – pasirinks Kristaus Gyvenimą, jie taps verti išganymo. Nė vieno negaliu išganyti prieš jų laisvą valią, o taip pat ir nenoriu to daryti.

Tačiau aš iš tiesų trokštu, kad žmonės įgytų tikrą galimybę rinktis, nes būtų susidūrę su Gyvąja Tiesa ir Gyvuoju Kristaus Žodžiu – nes kas nors būtų nusprendęs tapti atviromis durimis šios Šventosios Dvasios tėkmei!

Kimas: Grįžtant prie pradžioje užduotų klausimų, ar visi dvasios ieškotojai susidurs su tokiais iššūkiais ir patirs ištęstus tamsos periodus, kelyje link Kristiškumo?

Jėzus: VISIEMS dvasios ieškotojams, kurie nori pasiekti Kristiškumą, reikia atiduoti ir palikti VISUS proto įvaizdžius, kurie kyla iš antikristo sąmonės. Tad visi susiduria su iššūkiu pamatyti šiuos įvaizdžius ir tuomet juos paleisti. Tačiau nėra būtina, kad šis procesas atvestų į kokią nors vidinę tamsą ar kančias.

Kiekvieną kartą, kai patiriate kažką, kas yra mažiau už ramybę ir džiaugsmą, turėtumėte suprasti, kad šią būseną sukelia kažkas, ko dar neatidavėte. Ir daugumoje atvejų, kančią sukelia faktas, kad nenorėjote pažvelgti į klaidingą įsitikinimą arba lūkestį, ir todėl priešinatės augimui. Jūs iš tiesų jau turėjote būti peržengę šį bloką, tačiau, kadangi dar jo nepamatėte ir neatidavėte, įtampa ir toliau auga, ir šią įtampą jūs patiriate kaip ramybės ir džiaugsmo nebuvimą arba patiriate tai kitokiomis kančios formomis.

Kiek ilgai ši būsena truks? Ji truks tol, kol nenuspręsite imti ieškoti ir atiduoti įsitikinimus, kurie blokuoja jūsų augimą ir laiko jus įstrigusius užburtame rate. Tai gali baigtis akimirksniu, arba tai gali tęstis 50 metų arba 50 gyvenimų – rinktis jums!

Norėčiau, kad visi, kurie yra kakinami šių sąlygų, pamąstytų apie Motinos Teresės pavyzdį, nes ji iš tiesų pademonstravo, kokios intensyvios gali būti šios kančios. Ji taip pat pademonstravo, kad kai kurie žmonės laikosi įsikibę į šias kančias būtent dėl to, kad nemato, jog patys jas sukūrė. Didžiausias Motinos Teresės turėtas blokas buvo tai, kad ji iš tiesų manė, jog kentėti ją verčiame aš arba Dievas. O kadangi nenorėjo pripažinti, jog ši būsena yra jos pačios susikurta, jautė nieko negalinti padaryti, kad iš šios būsenos ištrūktų.

Ir tai yra pasekmė sąmonės, apie kurią diskutavome. Žmonės susikuria proto įvaizdžius apie Dievą ir tuomet perkelia juos Dievui. Jie tuomet interpretuoja viską, kas jiems vyksta, per šių įvaizdžių filtrą ir galvoja esantys išorinių aplinkybių aukos.

Motinos Teresės atveju, ji tikėjo visiškai atsidavusi Dievui, tačiau, kaip Kimas sakė, ji atsidavė žmonių sukurtam Dievo įvaizdžiui. Tad kai pradėjo kentėti, ji turėjo interpretuoti šią būseną kaip primestą jai Dievo. Tai atvedė prie vienintelės įmanomos išvados, tai yra, kad Dievas ar aš norime, jog ji kentėtų, ir dėl to ji jautė, kad vienintelė jai likusi galimybė buvo išmokti su tuo susigyventi ir netgi „pamilti tamsą,“ kas, žinoma, iš tiesų yra neįmanoma.

Noriu absoliučiai aiškiai pasakyti, kad nei Dievas nei aš NENORIME, kad kas nors kentėtų bent vieną sekundę. Mes norime, kad visi žmonės būtų laisvi, tačiau tai gali įvykti TIKTAI pačių žmonių laisva valia atliekamų pasirinkimų dėka. Vieno žmogaus kančios NEGALI „išpirkti“ kito žmogaus laisvės – kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo paties pasirinkimus ir iš kančių ištrūks TIKTAI sąmoningai panaikindamas pasirinkimus, kurie sukėlė jo kančias. Žmonės gali „pasirinkti gyvenimą“ tiktai tuomet, kai yra pasirengę prisiimti pilną atsakomybę už save ir pripažinti, kad VISI apribojimai Žemėje yra sukurti individo atskirai ir visos žmonijos bendrai, todėl juos panaikinti privalo ŽMONĖS.

Viena iš subtiliausių mūsų čia aptariamos sąmonės pasekmių yra būtent tai, kad ji skatina žmones tikėti, jog jie yra išorinių aplinkybių aukos – ar tai velnio šiame pasaulyje ar pikto Dievo danguje. Tačiau iš tikrųjų žmonės yra savo pačių pasirinkimų aukos, ir todėl jie VISADA turi galimybę pakeisti BET KOKIAS sąlygas, padarydami geresnį pasirinkimą, pasirinkdami GYVENIMO sąmonę vietoj mirties sąmonės.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad kai kurie žmonės, kurie myli Motiną Teresę, priims šiuos mokymus į širdį ir tuo būdu iš tiesų prisidės prie jos taip narsiai pradėto darbo užbaigimo, išlaisvindami žmones nuo dvasinio skurdo, kurį sukelia klaidingi įsitikinimai, laikantys juos atskirtus nuo Dievo karalystės – gausingo gyvenimo – kuri yra jų viduje.

Ji ant savęs prisiėmė atskirties sąmonę, kurį jau labai ilgai laiko žmoniją atskirtyje nuo Dievo. Tai yra sąmonė, kuri teigia, kad egzistuoja neperžengiama siena tarp Dievo ir žmogaus, ir kad tiktai Kristus gali ją peržengti, tačiau tai nutiko tik kartą. Jeigu išstudijuosite Motinos Teresės gyvenimą ir filosofiją, pamatysite, kad ji labai nuoširdžiai stengėsi peržengti šią sieną ir pasiekti didesnę vienovę su manimi – pagal savo turėtą viziją apie mane. Ji taip pat ragino visus savo ordino narius siekti vienovės su manimi, ir kai kurie iš jų iš tiesų šią vienovę pasiekė. Tačiau jos turėtas mano įvaizdis neleido jai pasiekti pilnos vienovės su manimi.

Motina Teresė iš tiesų buvo teisi galvodama, kad jaučiu visų žmonių Žemėje kančias, nes aš esu viena su visais žmonėmis Žemėje ir kaip sakiau: „Ką padarėte vienam iš šių mažiausių mano brolių, man padarėte.“ Tad tarnaudami vargšams, iš tiesų tarnaujate man – Omega aspekte kaip paaiškinau aukščiau. Bet taip pat man reikia tų, kurie eitų toliau, pasiekdami vienovę su manimi Alfa aspekte – pakildami virš visų žmonių sukurtų Kristaus įvaizdžių, kol susitiks ir taps viena su Gyvuoju Kristumi, kuris AŠ ESU.

Dėka savo darbo, Motina Teresė iš tiesų padarė progresą, gydydama sąmonės būseną, kuri sukelia atskirtį, nors ji nepasiekė taško, kuomet būtų gebėjusi tai pajusti asmeniškai, dėl aukščiau paaiškintų priežasčių. Tačiau ji neprisiėmė to ir nekovojo su tuo 50 metų vien tam, kad žmonės žavėtųsi jos kova. Ji tai prisiėmė tam, kad palengvintų kitiems žmonėms tai įveikti – tad laikas jums tai įveikti! Mokytojui nieko nėra liūdniau kaip matyti mokinius, kurie nedrįsta pakilti virš mokytojo – ir tai yra problema, apie kurią ir aš šį tą žinau, nors tikiuosi, kad tai greitu laiku pakeis mano šioje svetainėje mokymus studijuojantys mokiniai.

Pakylėtieji mokytojai turi šūkį: „Ką vienas padarė, visi padaryti gali.“ Tad visi, kurie nuoširdžiai to sieks, gali gauti Kristaus išmintį iš vidaus. Ir kuomet jie šią išmintį išreikš, labai realiai prisidės prie pasaulio keitimo.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com