Skirtumas tarp žmogiško pykčio ir šventosios rūstybės

TEMOS: Aukštesnė jausmų forma – siekite pažadinti žmones, užuot siekę juos nubausti – žmogiškas pyktis rusena, dieviškasis „pyktis“ išnyksta, kai pasiekiamas jo tikslas – šventoji rūstybė yra besąlyginės meilės išraiška – Jėzus buvo šventosios rūstybės instrumentas – eiti keliu į Kristiškumą nereiškia būti tobulu

Klausimas: Egzistuoja pasakojimai, kad net ir tu, Jėzau, supykdavai. Jeigu tu, nušvitęs mokytojas, taip pat išreikšdavai pyktį, tai kaip tuomet būtų galima tikėtis, kad mes nepyksime. Įžvalgos ir mintys pamąstymui?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Kitame atsakyme daviau keletą minčių, kaip išspręsti žmogišką pyktį.

Kai pakilsite virš žmogiško pykčio, nebūtinai visada ir kiekvienoje situacijoje kalbėsite švelniai. Šioje planetoje vyksta daugybė dalykų, kurie akivaizdžiai nėra harmonijoje su Dievo besąlyginės meilės įstatymu. Todėl yra visiškai teisinga mesti iššūkį kitų žmonių daromoms neteisybėms, ir į tai gali įeiti stiprių jausmų išreiškimas, kuriuos dauguma žmonių palaikytų pykčiu. Tačiau, kai pasieksite tam tikrą Kristiškumo lygį, galėsite kalbėti griežtai ir tiesiai, nenuslysdami į žemesniąsias žmogiško pykčio vibracijas. Išreikšite šiuos jausmus ne tam, kad ką nors kaltintumėte. Išreikšite stiprius jausmus, kad išpurtytumėte žmones iš jų dabartinės sąmonės būsenos, idant jie galėtų pamatyti, jog tai, ką jie daro, nedera su Dievo įstatymais, ir todėl tai tegali atvesti prie negatyvių pasekmių jiems patiems.

Suprantu, kad, kol žmonės tebėra įstrigę žemesnėse dualistinio proto vibracijose, tol jie nesugebės suvokti šio skirtumo. Tačiau egzistuoja labai aiškus vibracijų skirtumas tarp žmogiško pykčio ir to, ką galėtume pavadinti šventąja rūstybe. Kaip atskirti šventąją rūstybę nuo žmogiško pykčio? Šventoji rūstybė gali būti galinga, tačiau ji akimirksniu pradings, kai bus atlikusi savo tikslą, ir neturės ilgalaikio poveikio jūsų jausmams ar požiūriui į kitą žmogų. Pyktis dar kurį laiką rusens jumyse, kaip rusenanti ugnis, kuriai reikia laiko išblėsti. Jis gali paveikti jūsų mintis ir jausmus kitam žmogui visam gyvenimui, ar bent jau iki to laiko, kol besąlygiškai šiam žmogui atleisite.

Šventoji rūstybė iš tiesų yra besąlyginės Dievo meilės išraiška, ir ji nėra švelni, minkšta meilė, kaip apie ją galvoja dauguma žmonių. Besąlyginė meilė neleis jums stovėti vietoje ribotame tapatumo jausme. Todėl, jeigu primygtinai laikysitės įsikibę tokių apribojimų, žmogus, kuris yra pasiekęs tam tikrą Kristiškumo laipsnį, gali tapti atviromis durimis, per kurias ši besąlyginė meilė bus išreiškiama. Ši besąlyginė meilė gali būti išreikšta labai griežtu būdu, idant išpurtytų jus iš dabartinės jūsų sąmonės būsenos, sąmonės būsenos, kuri galiausiai tegali jus atvesti tik į savęs susinaikinimą. Ir akivaizdu, jog besąlyginė meilė nenori, kad susinaikintumėte, ir todėl ji pasirengusi labai tiesiai jums pasakyti, kad esate ne toje Dievo įstatymų pusėje.

Aš iš tiesų tapau šios besąlyginės Dievo meilės instrumentu keletą kartų, kaip yra užrašyta evangelijose. Dažnai tai buvo neteisingai interpretuojama kaip žmogiškas pyktis, ir amžių bėgyje daugelis žmonių naudojosi tuo, teisindami savo pačių išreiškiamą žmogišką pyktį. Ir dėl to iš tiesų yra liūdna, nes tai neleidžia žmonėms išspręsti savo žmogiško pykčio priežasties ir pakilti į aukštesnį sąmonės lygį.

Pripažinsiu, kad ir aš kartais išreiškiau žmogišką pyktį, ir vienas to pavyzdys yra nutikimas, kai prakeikiau figų medį, kaip paaiškinau kitur. Matote, priešingai stabmeldiškiems įsitikinimams, kuriuos turi tiek daug krikščionių, aš nebuvau tobulas žmogus ir nebuvau iki galo išsprendęs visų savo psichikos aspektų prieš nukryžiavimą. Būčiau pasiekęs šį tašką, jeigu būčiau turėjęs daugiau laiko, tačiau įvykiams pakrypus tokia linkme, neišsigydžiau visų savo psichologinių žaizdų ir blokų prieš nukryžiavimą.

Tačiau jums taip pat reikia žinoti apie netikrų mokytojų turimą tendenciją skatinti jus galvoti, kad, jeigu esate dvasingas žmogus, turėtumėte būti tobulas pagal kažkokį tai standartą, kurio niekas negali aiškiai apibrėžti. Mano misija prieš 2000 metų nebuvo lengva. Būdavo sunkių akimirkų, kuomet jaučiau ir išreiškiau žmogiškas emocijas. Jūsų misija šiandien taip pat nėra lengva, tad yra visiškai natūralu ir normalu, kad bus tokių akimirkų, kai jausite žmogiškas emocijas.

Tačiau situacijai praėjus, aš paleisdavau tas emocijas. Kitaip tariant, kelyje į Kristiškumą jūs vis dar galite turėti žmogiškų emocijų. Žmogaus, kuris keliauja keliu į Kristiškumą požymis nėra tai, kad jis yra tobulas ir niekada nejaučia ar neišreiškia jokių žmogiškų emocijų. Požymis yra tai, kad šis žmogus gali greitai paleisti šias emocijas ir judėti pirmyn savo misijoje. Neleidžiate emocijoms valdyti jūsų gyvenimo, leidžiate joms tekėti savo vaga, o tuomet grįžtate į savo kelią.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com