Kristaus sąmonė ir lytiniai santykiai
TEMOS: Ką reiškia pasiekti Kristaus sąmonę – niekas negali būti svarbiau už jūsų ryšį su Dievu – įveikite žmogišką seksualumą – turite turėti laisvą pasirinkimą apie seksą – yra normalu turėti vaikų, o tuomet labiau susitelkti į dvasinę veiklą – seksas tuomet nebetenka savo svarbos – vienybė su partneriu gali paskatinti vienybę su dvasiniu aš – gyvybinė jėga ir seksas – nesąmoningas bendrakūrimas varo į priekį evoliuciją – sąmoningas bendrakūrimas
Klausimas: Mano klausimas yra susijęs su žmogišku lytiškumu. Dvasiniu keliu einu jau kurį laiką, ir iki šių metų maniau, kad jau pakilau virš savo seksualinės prigimties. Tačiau sutikau žmogų, su kuriuo jaučiuosi susijęs kiekviename lygmenyje, ir taip pat jaučiu fizinį seksualinį potraukį, nors tai tikrai vien tuo neapsiriboja. Kas įvyko? Šis jausmas yra labiau kaip noras susilieti vienybėje su šiuo žmogumi. Visa ši patirtis padėjo man pasijausti gyvesniu. Maniau, kad seksualinė meilė, jeigu naudojama tinkamai, yra Dievo dovana. Tačiau kitame atsakyme tu sakei, kad Dievas nesukūrė žmogiškojo seksualumo, kad jis atsirado tik po „nuopolio.“ Tai kodėl tuomet mes esame sukurti su lytiniais organais? Parahamansa Jogananda savo knygoje „Antrasis Kristaus atėjimas“ sako, kad fizinis seksualinis potraukis buvo „pirmapradė nuodėmė,“ aš žinau iš tavo svetainės, jog tai nėra tavo požiūris, tačiau jis dabar yra pakylėtasis Mokytojas, kaip sakei kitur. Atrodo, kad visa gyvybė yra pripildyta Gyvybine jėga, į kurią taip pat įeina reprodukcinė/seksualinė prigimtis – augalai, medžiai, gėlės, visa gyvūnų karalija, ir visa Dievo sukurta gamta. Sakei, kad, norėdami pilnai pakilti virš dualistinio proto, privalome palikti visą žmogišką seksualumą. Ar tai reiškia, kad negalėsime pasiekti Kristiškumo tol, kol turėsime meilės santykius su draugu(-e), gal net ir sielos draugu(-e) ar netgi liepsna dvyne, ir tol kol mūsų santykiai su šia antrąja puse turės seksualinį komponentą? Mane šis klausimas iš tiesų labai kamuoja, ir norėčiau bent kokio aiškumo, kurį galėtum įnešti į šį klausimą. Ačiū tau.
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Ačiū, kad paprašei paaiškinti klausimą, kuris kelia sumaištį daugeliui dvasios ieškotojų ir yra sukėlęs daug nereikalingų kaltės ir frustracijos jausmų. Tad eikime tiesiai prie tavo klausimo esmės, tai yra, ar įmanoma pasiekti Kristaus sąmonę, praktikuojant santykius, į kuriuos įeina seksas. Kas yra Kristaus sąmonė? Aukščiausia Kristaus sąmonės forma yra vienovės jausmas su jūsų AŠ ESU Esatimi, vienovė su Dievu. Tai leidžia jums sakyti: „Aš ir mano Tėvas esame viena.“
Kaip paaiškinu šioje svetainėje, Kristaus sąmonės pasiekimo procesas yra procesas, per kurį pakeičiate savo mirtingą tapatumo jausmą teisingu jausmu, kuriame suvokiate esantis nemirtinga dvasios būtybė. Ko prireiks, norint pasiekti šį pasikeitimą tapatume? Turėsite leisti savo senajam tapatumo jausmui palaipsniui mirti, ir turėsite palaipsniui apsivilkti naują tapatumo jausmą. Paulius sakė: „Aš mirštu kiekvieną dieną“ (1 korintiečiams 15,31), ir jis taip pat sakė:
22 Kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais,
23 atsinaujinti savo proto dvasioje
24 ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. (Efeziečiams 4 skyrius)
Tad raktas į Kristaus sąmonės pasiekimą yra leisti senajam tapatumo jausmui mirti. Būtent apie tai kalbėjau, kai sakiau:
Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. (Mato 16,25)
Žinoma, tai nereiškia, jog turite fiziškai mirti, kad pasiektumėte Kristaus sąmonę. Mirti turi jūsų žmogiškas, dualistinis, mirtingas tapatumo jausmas, ir šis tapatumo jausmas yra sukurtas iš „šio pasaulio dalykų.“ Todėl, norėdami leisti šio tapatumo jausmo dalelei mirti, turite paleisti savo prisirišimą prie „dalyko“ šiame pasaulyje, kuris paskatino jus susikurti šį tapatumo jausmą.
Atkreipkite dėmesį į labai svarbų skirtumą. Neprivalote prarasti savo fizinės gyvybės, kad pasiektumėte Kristaus sąmonę, tačiau turite būti pasirengę ją prarasti. Kitaip tariant, jei norite pasiekti vienybę su Dievu, šiame pasaulyje jums nieko negali būti svarbiau už vienybę su Dievu, įskaitant ir jūsų fizinę gyvybę.
Kai perkeliate tai į seksualumo klausimą, suvokiate, jog neprivalote prarasti viso seksualumo, kad pasiektumėte Kristaus sąmonę, tačiau turite būti pasirengę jį prarasti. Tačiau, kad galėtumėte pasiekti šią neprisirišimo prie seksualumo būseną, iš tiesų turite įveikti tai, ką galėtume pavadinti žmogišku seksualumu. Žmogiškas seksualumas kyla iš fizinio kūno ir dualistinio proto. Jis verčia jus laikyti save seksualine būtybe, kuriai tiesiog neįmanoma gyventi be sekso. Iš esmės galvojate, kad be seksualumo negalėsite pasiekti išbaigtumo ir pilnatvės.
Kai pasiekiate Kristaus sąmonę, pasiekiate vientisumą ir tampate patys sau pakankami. Kitaip tariant, pakylate virš bet kokio jausmo, kad jums reikia kažko iš šalies, kad galėtumėte būti pilnatvėje. Akivaizdu, jog į tai taip pat įeina lytinis partneris ar netgi asmuo, su kuriuo esate meilės santykiuose. Tiesą sakant, į tai taip pat įeina ir jūsų taip vadinama liepsna dvynė ar sielos draugas. Kai žengsite per vartus ir tapsite pakylėtąja būtybe, turėsite pro juos žengti vieni. Kol manysite, kad negalite būti pilnatvėje be kažko, kas yra jūsų išorėje, tol negalėsite praeiti pro šiuos siaurus vartus.
Tuo noriu pasakyti, jog, norėdami pasiekti Kristaus sąmonę, privalote įveikti visus prisirišimus prie bet kokių dalykų šiame pasaulyje, tai reiškia, jog negalite niekam leisti atsistoti tarp jūsų ir Dievo. Negalite turėti kitų Dievų prieš vieną tikrąjį Dievą. Kai būsite pasiekę šį neprisirišimą prie kažkokio gyvenimo aspekto, nebūtinai turėsite susilaikyti nuo tos veiklos. Kitaip tariant, yra įmanoma pasiekti neprisirišimą prie sekso – tai reiškia, pasiekti laisvę nuo žmogiško seksualumo – ir toliau užsiiminėti lytiniais santykiais tokiu būdu, kad jie nesulaikytų jūsų augimo link Kristiškumo. Raktas į tai yra neprisirišimas.
Galėtume sakyti, kad, kol dar nesate pasiekę neprisirišimo, negalite laisvai pasirinkti turėti lytinių santykių ar jų neturėti. Juos turėti jus verčia kūnas, dualistinis protas ir galybė išorinių jėgų. Kai pakilsite virš šių žemesniųjų geismų, įgysite galią laisvai apsispręsti. Daugelis dvasios ieškotojų iš tiesų pasirenka celibatą po šio taško, tačiau nėra jokio absoliutaus įstatymo, teigiančio, kad privalote tai daryti.
Leiskite man jums aprašyti dažnai nutinkantį scenarijų. Daugelis gyvybės srautų ateina į įsikūnijimą intuityviai žinodami, kad turėti vaikų yra jų dangiškojo plano dalis. Jie sukuria šeimą ir gyvena su partneriu normaliuose seksualiniuose santykiuose. Akivaizdu, jog vaikų auginimas yra didelis įsipareigojimas, kuris atims iš jūsų laiką nuo tam tikrų dvasinių užsiėmimų. Tačiau vaikų turėjimas yra didelė jūsų gyvenimo plano dalis, ir todėl tai iš tiesų padeda jūsų kelionėje į Kristiškumą. Vaikams užaugus, jums lieka daugiau laiko, kurį galite skirti dvasiniam keliui. Sendami daugelis žmonių natūraliai pajaučia, kad jų seksualiniai troškimai ima blėsti. Šie žmonės neslopina savo troškimų jėga, juos tiesiog pakeičia troškimas panaudoti savo laiką ir energiją tam tikroms dvasinėms veikloms.
Kitas scenarijus gali būti toks, kad gyvybės srautas patiria periodą, kuriame labai stipriai koncentruojasi į dvasines veiklas, ir tai darydamas pasiekia neprisirišimą prie sekso. Kai kuriems tai tampa visą gyvenimą trunkančiu celibatu, tačiau kiti galiausiai sutinka žmogų, su kuriuo pajunta gilesnę dvasinę meilę, nei tipiniuose žmogiškuose santykiuose. Nėra nieko blogo turėti lytinių santykių su tokiu žmogumi, tol kol išliekate budrūs ir netampate prisirišę prie sekso.
Gyvenimas sukasi aplink jūsų laisvą valią. Nėra jokio standarto, kaip Kristaus būtybė turėtų gyventi savo gyvenimą. Todėl žmogus, kuris yra pasiekęs tam tikrą Kristiškumo laipsnį, turi teisę rinktis tam tikras veiklas, kurios įprastai nėra laikomos dvasingomis. Tai yra priimtina, kol žmogus suvokia, kad, kol esate įsikūnijime, įmanoma išsiugdyti prisirišimą ir tuo būdu nuslysti nuo Kristiškumo. Kitaip tariant, kol esate fiziniame kūne, jūsų dvasiniai pasiekimai nėra amžini ir nėra garantuoti.
Esmė ta, kad, kai esate pasiekę neprisirišimą prie sekso, turite teisę pasirinkti turėti lytinius santykius. Tai nesutrukdys jūsų keliui į Kristiškumą – kol išliksite neprisirišę. Išlikti neprisirišusiu reiškia, kad niekada nejaučiate, jog privalote gauti sekso, ir kad nebūsite pilnatvėje, kol jo negausite. Galėtume sakyti, kad seksas jums tampa nebesvarbus. Visada esate pusiausvyroje ir harmonijoje, nesvarbu, turėjote lytinių santykių ar jų neturėjote. Jeigu neturite partnerio, gyvenate laimingi be sekso. Jeigu partnerį turite, nenusimenate, jei jam šiandien ne ta nuotaika.
Paminėjai Joganandos raštus, ir knygoje „Jogo autobiografija“ yra pateikiamas gilus pavyzdys apie tai, ką čia kalbu. Guru Lahiri Mahasaja santuokoje gyveno daugelį metų ir turėjo normalius lytinius santykius su savo žmona, nors jau buvo pasiekęs Kristaus sąmonę. Vieną dieną jo žmona staiga suprato, kad jos vyras yra dvasinis mokytojas ir paprašė tapti jo mokine. Nuo to akimirkos jų seksualinis gyvenimas buvo sustabdytas abipusiu susitarimu. Tad štai matote Kristaus būtybę, kuri užsiiminėjo lytiniais santykiais, kad patenkintų savo žmonos poreikius. Turėti lytinių santykių ar jų neturėti – jam nebuvo svarbu – tačiau tai jam netrukdė mėgautis savo žmonos patenkinimo aktu. Kai jų santykiai perėjo į naują etapą, jis paliko seksą visiškai be jokių pastangų.
Dabar norėčiau pakomentuoti kai kuriuos specifinius tavo klausimus:
Dvasiniu keliu einu jau kurį laiką, ir iki šių metų maniau, kad jau pakilau virš savo seksualinės prigimties. Tačiau sutikau žmogų, su kuriuo jaučiuosi susijęs kiekviename lygmenyje, ir taip pat jaučiu fizinį seksualinį potraukį, nors tai tikrai yra ne vien tai. Kas įvyko? Šis jausmas yra labiau kaip noras susilieti vienybėje su šiuo žmogumi. Visa ši patirtis padėjo man pasijausti gyvesniu.
Tai atitinka mano aukščiau aprašytąjį scenarijų. Vienybės troškimas su savo partneriu yra svarbus ženklas, rodantis, kad nesi prisirišęs prie žmogiško seksualumo. Tačiau privalai nepamiršti, kad bet kokie santykiai gali priversti tave nuslysti atgal į prisirišimą. Tiesą sakant, kopdami aukštyn dvasiniu keliu, natūraliai prisitrauksite prie savęs savo liepsnas dvynes arba sielos draugus. Tai nebūtinai reiškia, kad privalote su jais turėti lytinius santykius. Jeigu šiuos santykius turėsite, turite žinoti, kad tokiuose santykiuose egzistuoja subtilus iššūkis. Kaip sakiau, paskutinį žingsnį kelyje privalėsite žengti vieni. Tad būkite budrūs ir neprisiriškite prie savo partnerio, imdami galvoti, kad be jo ar jos negalėsite būti pilnatvėje.
Maniau, kad seksualinė meilė, jeigu naudojama tinkamai, yra Dievo dovana.
Daugelis gyvybės srautų yra įstrigę proto būsenoje, kurioje yra labai susikoncentravę į save. Seksualinė meilė, naudojama be prisirišimo ir turint nesavanaudišką troškimą pasiekti dvasinę vienybę su savo partneriu – užuot siekus kūno ar emocijų patenkinimo – gali padėti jūsų gyvybės srautui pakilti virš žemesniojo aš. Kai pradėsite labiau koncentruotis į kažko darymą dėl kitų, užuot nuolatos siekę patenkinti save, iš tiesų galėsite daryti greitesnį progresą savo žemesniojo aš įveikimo procese.
Tai gali palengvinti jūsų gyvybės srautui susivienijimą su savuoju Kristaus AŠ ir AŠ ESU Esatimi. Tačiau tai galioja tik tuomet, kai gyvybės srautas nėra prisirišęs prie sekso ar savo partnerio. Į seksą turi būti žiūrima kaip į priemonę tikslui pasiekti, o ne kaip į patį tikslą. Ir ateis tokia diena, kai, norėdami kopti aukščiau dvasiniame kelyje, turėsite palikti bet kokį prisirišimą prie sekso.
Tačiau kitame atsakyme tu sakei, kad Dievas nesukūrė žmogiškojo seksualumo, kad jis atsirado tik po „nuopolio.“ Tai kodėl tuomet mes esame sukurti su lytiniais organais?
Pradžioje dauginimasis nebuvo mechaniškas procesas. Tai buvo kūrybinis procesas, kurio metu du gyvybės srautai susijungdavo į tobulai subalansuotą ir nesavanaudišką vienybę. Po to, kai daugelis gyvybės srautų nupuolė į žemesniąją sąmonės būseną, jie nebegalėjo daugintis šiuo būdu. Jų dvasiniai kūnai nužemėjo vibracijose, kol galiausiai pasiekė tokį tankumą, kokį matote šiandien. Šie tankūs kūnai, kuriuos šiandien vadiname fiziniais kūnais, turi turėti lytinius organus, kad galėtų daugintis. Todėl lytiniai organai tarnauja ilgalaikiam rasės išlikimo tikslui. Ir gyvybės srautams šie kūnai bus reikalingi tol, kol nebus transcendavę žemesniosios sąmonės.
Parahamansa Jogananda savo knygoje „Antrasis Kristaus atėjimas“ sako, kad fizinis seksualinis potraukis buvo „pirmapradė nuodėmė,“ aš žinau iš tavo svetainės, jog tai nėra tavo požiūris, tačiau jis dabar yra pakylėtasis Mokytojas, kaip sakei kitur.
Tai, kad kas nors dabar yra pakylėtasis mokytojas, nereiškia, jog viskas, ką šis žmogus būdamas Žemėje pasakė, atspindi aukščiausią įmanomą supratimą. Aš pasakiau daug dalykų savo paskutiniame įsikūnijime, kuriuos šiandien pasakyčiau kitaip – ypač žinodamas, kokiomis klaidingomis interpretacijomis žmonės apipynė daugumą mano teiginių.
Atrodo, kad visa gyvybė yra pripildyta Gyvybine jėga, į kurią taip pat įeina reprodukcinė/seksualinė prigimtis – augalai, medžiai, gėlės, visa gyvūnų karalija, ir visa Dievo sukurta gamta.
Čia darai prielaidą, kuri yra suprantama, tačiau visgi nėra teisinga. Kaip Motina Marija paaiškina savo mokyme, viskas yra sukurta iš Dievo plėtimosi jėgos, kuri išreiškia Dievo troškimą tapti daugiau. Gyvybinė jėga yra trokšimas tapti daugiau, dauginti savo dieviškąją prigimtį (tai nereiškia tiesiog dauginimosi fizine prasme). Ši gyvybinė jėga gali būti nukreipta į troškimą daugintis, tačiau seksualinė troškimo daugintis išraiška nėra aukščiausia įmanoma gyvybinės jėgos išraiška.
Viską šioje Žemėje yra paveikęs žmonijos sąmonės tankumas. Todėl šioje planetoje praktiškai nėra nieko, kas būtų visiškoje harmonijoje su pirminiu Elohimų planu ir vizija. Kai kurie gyvenimo Žemėje aspektai yra arčiau šio plano nei kiti, o kai kurie yra visiškoje disharmonijoje. Pavyzdžiui, Elohimai nesukūrė nuodingų gyvūnų ir vabzdžių, ir jie taip pat nesukūrė kenksmingų bakterijų ir virusų.
Realybė yra tokia, kad egzistuoja du Žemę veikiantys kūrybos procesai. Pirmasis iš jų yra tai, ką norėčiau pavadinti nesąmoningu bendrakūrimu – mokslas tai vadina evoliucijos procesu. Tai yra procesas, kurio metu žmonės dalyvauja bendrakūrime nesuvokdami, ką daro. Todėl jie nesupranta, kad sukūrė netobulas sąlygas šioje planetoje, ir kad šios sąlygos tiesiog yra regima išraiška to, kas vyksta jų pasąmonėje ir sąmoningame prote. Jie mano, kad viską arba sukūrė Dievas, arba kad viskas atsirado evoliucinio proceso, kuriam vadovauja atsitiktinumas, dėka.
Kitas procesas yra sąmoningas bendrakūrimas, kuomet žmonės pasiekia Kristaus sąmonės laipsnį, kuris leidžia jiems sąmoningai kurti Dievo nustatytų įstatymų ir vizijos ribose. Šio amžiaus iššūkis yra būtinybė dvasingiems žmonėms Žemėje pereiti nuo nesąmoningo bendrakūrimo į sąmoningą bendrakūrimą.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com