Artėjate prie Dievo ar tolstate nuo Dievo?

Dvasinio vystymosi pakopos

Diktavimas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Apžvelgus žmonių šioje planetoje elgesį, pasaulėžiūrą ir įsitikinimus, neturėtų būti sunku padaryti išvadą, kad žmonės yra skirtingose sąmonės būsenose, yra skirtingose dvasinio išsivystymo pakopose. Šios pakopos atitinka skirtingus dvasinės gyvenimo pusės suvokimo lygmenis. Palyginimui, žmonėms norėčiau duoti skirtingų dvasinio išsivystymo pakopų, egzistuojančių šioje planetoje, apžvalgą.

Toliau pateikiamų pakopų negalima išdėstyti tiesėje, išrikiuojant nuo žemiausios iki aukščiausios. Gyvybės srautas nebūtinai turi nusileisti iki žemiausio lygmens, idant galėtų apsigręžti ir pradėti kelionę atgal pas Dievą. Žemėje yra daug gyvybės srautų, kurie niekada nebuvo nusileidę į žemiausią dvasinio sąmoningumo lygmenį. Todėl šios pakopos buvo išskirtos praktiniais sumetimais, kad būtų lengviau apie jas kalbėti.

1 pakopa. Gyvybės srautai, kurie maištauja prieš Dievą

Kai kurie gyvybės srautai yra tokioje sąmonės būsenoje, kuri juos skatina sąmoningai, ir daugeliu atveju pilnai suvokiant, maištauti prieš Dievo įstatymus ir valią. Kai kurių šių gyvybės srautų maištas yra akivaizdus. Kai kurie iš jų skelbia ateizmą arba agnosticizmą. Kai kurie propaguoja mokslinį materializmą, įnirtingai neigdami Kūrėjo egzistavimo būtinybę. Kai kurie iš jų atvirai praktikuoja satanizmą, ir nors neneigia Dievo egzistavimo, jie šmeižia, tyčiojasi ir juokiasi iš visko, kas susiję su Dievu, religija ar dvasingumu.

Kai kuriuose gyvybės srautuose jų maištas prieš Dievą yra giliai užslėptas psichikoje, ir jų protas dažnai to netgi sąmoningai nesuvokia. Todėl šis maištas dažnai gali būti slepiamas po įvairių įsitikinimų kauke, tarp jų ir religinių įsitikinimų. Tai gali nustebinti daugelį žmonių, tačiau kai kurie iš šių maištaujančių gyvybės srautų sugebėjo užimti aukštus postus įvairiuose religiniuose judėjimuose bei bažnyčiose. Jie tikina esantys labai religingi ir tikina dirbantys Dievo darbą, tačiau giliai savyje turi užslėptą pyktį prieš Dievą ir tiki žinantys geriau už Dievą, kaip turėtų būti valdoma visata, ar kaip turėtų vykti žmonių išganymas.

Visiems šiems žmonėms bendra yra tai, kad jie aktyviai siekia pabėgti nuo Dievo, siekia sustiprinti įspūdį, kad Dievas neegzistuoja, ar kad jis neegzistuoja čia, Žemės planetoje. Kai kurie iš šių gyvybės srautų nuolatos mėgina įrodyti, kad Dievas neegzistuoja, arba mėgina įrodyti, kad Dievas klysta, o jie yra teisūs. Jie, tikrąja to žodžio prasme, siekia įrodyti galintys sukurti pasaulį, kuriame Dievas neegzistuotų, ir kuriame jiems Dievas nebūtų reikalingas.

Galite paklausti, kaip žmonės, kurie dirba religiniuose judėjimuose, gali dirbti šiam labui arba bėgti nuo Dievo? Atsakymas yra, jog jie naudojasi savo valdžia, kad įtvirtintų tikėjimą, jog Dievas yra kažkur „ten aukštai“ Danguje. Tarp jų taip pat yra žmonės, kurie siekia įtvirtinti tikėjimą, kad Jėzus Kristus yra vienintelis Dievo Sūnus ir kad niekas negali sekti mano pavyzdžiu. Šie žmonės patys pirmieji šaukia: „erezija!“, kaip anais laikais šaukė ir tie, kurie girdėjo mano žodžius, iš kurių buvo galima suprasti, kad aš lyginuosi su Dievu ir vadinu save Dievo Sūnumi.

2 pakopa. Gyvybės srautai, kurie mėgina pasislėpti nuo Dievo

Daugelis žmonių atvirai pyksta ant Dievo. Daugelis gyvybės srautų Žemėje buvo sužeisti ir tiki, kad Dievas juos sužeidė arba pasielgė su jais nesąžiningai, neteisingai arba pasielgė taip, kad net neįmanoma Jo elgesiui rasti logiško paaiškinimo. Daugelis gyvybės srautų bijo Dievo ir žiūri į jį kaip į piktą ir teisiančią būtybę, kuri visada pasiruošusi nubausti juos už menkiausią nusižengimą Jo įstatymas. Šiems gyvybės srautams bendra yra tai, kad jie bėga nuo Dievo, tačiau ne dėl to, kad prieš jį maištautų. Jie tiesiog nori kuo toliau pabėgti nuo to, ką jie laiko pikta, baudžiančia ir neteisinga dievybe. Jie mėgina pasislėpti nuo Dievo.

Bėgimas nuo Dievo yra savigynos aktas. Šitie yra žmonės, apie kuriuos kalbėjau, sakydamas, jog norėčiau, kad žmonės būtų karšti arba šalti. Šioje pakopoje esantys žmonės iš tiesų yra šalti. Jie yra šalti ta prasme, kad patikėjo negatyviu Dievo įvaizdžiu ir todėl mėgina pabėgti nuo šio įvaizdžio. Tačiau yra galimybė juos apgręžti, jei tik jie pamatytų, kad jų jausmai Dievui kyla iš neteisingo, netobulo ir nepilno Dievo įvaizdžio.

3 pakopa. Gyvybės srautai, kurie yra abejingi Dievui

Didelis skaičius gyvybės srautų Žemės planetoje tapo tokie abejingi Dievui, religijai ir dvasinei gyvenimo pusei, jog jie pasidarė drungni. Kai kurie iš šių gyvybės srautų iš tiesų atsidūrė dvasinėje komoje, kurioje jų beveik neįmanoma pasiekti jokia dvasine tiesa. Daugelį šių gyvybės srautų taip sužalojo ir nuvylė organizuota religija, jog jie iš viso atsisakė idėjos, kad kada nors galėtų patirti tikrą dvasingumą.

Daugelis šių gyvybės srautų priėmė netikrą, netobulą arba nepilną Dievo įvaizdį. Tačiau mėginti padėti jiems tai suprasti ir mėginti padėti jiems priimti teisingą Dievo įvaizdį yra labai sunku, nes jie dažniausiai nereaguoja į jokią dvasinę žinią. Daugelis šių gyvybės srautų naudojasi tikrais arba įsivaizduotais tradicinės organizuotos religijos netobulumais kaip dingstimi atmesti viską, kas susiję su dvasine gyvenimo puse. Pamėginus prieiti prie tokių gyvybės srautų su dvasine žinia, jie dažnai pasidaro labai įtarūs ir mano, kad juos bando atversti, bando jais manipuliuoti, pasinaudoti ar mėgina išvilioti iš jų pinigus.

Šie gyvybės srautai dažnai atmeta bet kokį dvasingumą ir todėl uždaro save užburtame rate, atmesdami visus įrankius, kurie galėtų padėti jiems išgydyti jų žaizdas ir pradėti kelionę aukštyn. Jie dažniausiai yra nepasiekiami dvasiniam mokytojui.

4 pakopa. Gyvybės srautai prieštaringais jausmais apie Dievą

Kai kurie gyvybės srautai priartėjo prie suvokimo, kad iš tiesų yra kažkokia dvasinė gyvenimo pusė ir yra kelias, kuriuo jie gali keliauti link gilesnio supratimo apie Dievą ir apie savo santykius su Dievu. Tai yra gyvybės srautai, kurie apsigręžė ir pradėjo kelionę atgal pas Dievą. Tačiau daugelis šių gyvybės srautų buvo taip giliai sužeisti, kad jiems pirmiausia reikia dvasiškai išgyti, ir tik tuomet jie galės iš tikrųjų pradėti kelionę dvasiniu keliu.

Kai kurie iš šių gyvybės srautų buvo sužaloti fizinėmis traumomis. Kiti buvo sužaloti emociškai per bendravimą su kitais žmonėmis arba visuomenės institucijomis. Dar kitus sužeidė organizuotos religijos netobulumai arba taip vadinamos neklystančios doktrinos, kurios nesugebėjo atsakyti į jų klausimus apie gyvenimą. Šios žaizdos tokius gyvybės srautus dažnai verčia jausti prieštaringus jausmus jų turimam Dievo įvaizdžiui ir jų santykiui su Dievu. Jie gali jausti, kad religija yra nelogiška ir pateikia prieštaringą bei nenuoseklų Dievo įvaizdį (kas yra tiesa). Arba jie gali jausti, kad teisingas ir mylintis Dievas neturėjo leisti jiems susižeisti. Jie dažnai jaučiasi jiems nepavaldžių jėgų aukomis ir nemato jokių būdų patys pakeisti savo situaciją.

Šie gyvybės srautai suvokė, jog nori gauti daugiau iš gyvenimo, nei galima įgyti materialiomis priemonėmis. Jie jaučia, jog turi kažkur būti vieta, kurioje jie galėtų atrasti dvasinį supratimą ir gydymą. Tačiau jie buvo taip giliai sužaloti ir sužeisti, jog nesugeba pradėti keliauti link šio supratimo. Jie yra lyg žmonės su sulaužyta koja, kurie pirmiausia turi išsigydyti lūžį, ir tik po to pradėti kelionę link savo tikslo. Todėl tokiems gyvybės srautams būtų gerai pripažinti savo žaizdas ir sutelkti visą savo energiją bei dėmesį savo psichikos ir savo gyvybės srauto gydymui (pagal pasaulio supratimą).

5 etapas. Gyvybės srautai, kurie nori patirti Dievo kūriniją

Tam tikra gyvybės srautų grupė yra jauni gyvybės srautai, kurie dar nedaug laiko (nedaug įsikūnijimų) praleido materialiame pasaulyje. Kai kurie iš šių gyvybės srautų vis dar tebeturi didelį troškimą viską materialiame pasaulyje išbandyti ir dėl to jie gali būti abejingi religijai. Jie paprasčiausiai yra taip užsiėmę šio pasaulio dalykais, kad jiems visiškai nelieka laiko dvasiniams dalykams.

Kiti jauni gyvybės srautai yra labai atviri religijai, tačiau jų santykis su ja dažnai būna be pusiausvyros. Tai dažnai gali pastūmėti jų religines praktikas į kraštutinumus. Jie dažnai naudoja religiją ne kaip būdą transcenduoti pasaulį, bet kaip būdą praturtinti savo šio pasaulio patirtis. Pavyzdžiui, jie gali siekti užimti postą religiniame judėjime, nes tai padidintų jų statusą tarp žmonių. Šie gyvybės srautai dar nėra įgiję užtektinai patirčių, kad pasiektų pusiausvyrą ir būtų išmintingi kaip žalčiai, bet kartu taikūs kaip balandžiai.

Deja, dėl dabartinių sąlygų šioje planetoje, labai dažnai nutinka taip, kad jaunų gyvybės srautų nekaltumu pasinaudoja tiek materialios, tiek ir nematerialios jėgos. Tai dažnai paskatina šiuos gyvybės srautus prarasti savo nekaltumą ir nuslysti į nusivylimą bei pyktį. Jeigu šiais gyvybės srautais pasinaudoja organizuota religija, jiems gali būti neįmanoma atskirti Dievo nuo išorinės religijos, ir todėl juose gali atsirasti pyktis Dievui.

6 pakopa. Gyvybės srautai, kurie siekia suprasti Dievą

Šie gyvybės srautai sąmoningai suvokė, kad gyvenimas yra daugiau negu materialus pasaulis. Jie žino, kad egzistuoja gilesnis gyvenimo supratimas, nei tas, kurio jie buvo mokomi mokykloje ar per tikybos pamokas, ir jie nusprendė pradėti ieškoti šio gilesnio supratimo. Šie gyvybės srautai taip pat išsigydė bent jau pačias giliausias savo žaizdas, ir todėl savo dėmesį gali sutelkti dvasinių gyvenimo aspektų studijoms.

Kad pasiektų didžiausią dvasinį augimą, šiems gyvybės srautams reikia didžiąją dalį savo dėmesį sutelkti dvasinių mokymų studijoms, įvairių dvasinių technikų praktikavimui, o taip pat siekti įsisąmoninti dvasines tiesas bei principus. Šie gyvybės srautai ir yra tikroji bet kurio tikro dvasinio judėjimo egzistavimo priežastis. Būtent šių žmonių tiesos paieškos yra didžiausia pakylėtųjų mokytojų viltis Žemės planetos ateičiai.

7 pakopa. Gyvybės srautai, kurie siekia padėti kitiems suprasti Dievą

Kai gyvybės srautas pakankamai laiko praleidžia studijuodamas dvasinius mokymus ir praktikuodamas dvasinio augimo technikas, jis pasiekia kritinę įsisavintų dvasinių žinių lygį. Sekantis logiškas žingsnis būtų, kad gyvybės srautas pradėtų dalintis šiomis žiniomis, mokydamas kitus.

Mokiniu įmanoma būti tik tam tikrą laiką. Kai gyvybės srautas pasiekia tam tikrą lygį, jis nebegali daugiau nieko išmokti, kol nepradeda mokyti to, ką įsisavino. Tiktai mokydamas kitus, gyvybės srautas gali pakilti į sekantį mokymosi lygį, nes tik duodami iš tiesų gaunate, ir tik mokydami, iš tiesų mokotės.

Šie gyvybės srautai yra bet kurio tikro dvasinio judėjimo stuburas. Be šių gyvybės srautų, dirbančių mūsų partneriais Žemėje, pakylėtiesiems mokytojams būtų labai mažai vilčių pasiekti kitus gyvybės srautus su dvasine žinia.

8 pakopa. Gyvybės srautai, kurie siekia vienovės su Dievu

Gyvybės srautui kopiant aukštyn dvasiniu keliu, pamažu jis vis labiau praranda prisirišimus prie išorinių pasireiškimų, tokių kaip tam tikra religija ar dvasinis mokymas. Jis ima matyti, jog už daugybės skirtingų dvasinių mokymų egzistuoja transcendentinė realybė. Jis ima matyti universalų kelią, egzistuojantį už visų išorinių religijų, organizacijų, mokymų ir mokytojų.

Dvejose paskutinėse pakopose gyvybės srautas gali sekti tam tikra religija ar filosofija, ir naudotis jais kaip atspirties tašku savo dvasiniame augime. Tai yra visiškai priimtina, jeigu tik gyvybės srautas neįstringa tikėjime, kad jo religija yra vienintelė tikra religija ar vienintelis teisingas kelias suprasti Dievą. Jeigu gyvybės srautas išsiugdys prisirišimą, jis įstrigs tam tikroje dvasinio augimo pakopoje ir bus ten įstrigęs tol, kol pradės pripažinti universalų kelią.

Kai gyvybės srautas pradeda matyti universalų kelią, jis pakyla į mistiko lygmenį. Jis dabar pradeda suprasti, kad aukščiausias dvasinio kelio tikslas yra ne suprasti Dievą, o pažinti Dievą, patirti Dievą ir pasiekti vienybę su Dievu. Būtent tai aš pademonstravau savo gyvenimu, ir aiškiausiai tai atsispindi mano žodžiuose: „Aš ir mano Tėvas esame viena.“ Kai kurie mistikai iš tiesų gali palikti pasaulietines veiklas ir visą savo dėmesį sutelkti į mistinės vienovės su Dievu pasiekimą. Tačiau šiandieniniame amžiuje daugelis žmonių turi galimybę pasirinkti išlikti aktyviais pasaulyje, ir tai iš tiesų yra labai reikalinga. Šie gyvybės srautai tuomet gali demonstruoti universalų kelią savo pavyzdžiu, ir kai kurie iš jų šio kelio gali mokyti atvirai.

9 etapas. Gyvybės srautai, kurie pasiekė vienovę su Dievu

Gyvybės srautams kylant aukštyn kelyje ir pradedant mokyti dvasinių tiesų, jie pamažu sugers vis daugiau ir daugiau tiesos, ir vis daugiau ir daugiau šviesos. Jie pamažu taps tuo, ką mes vadiname Meistrais įsikūnijime.

Tai yra gyvybės srautai, kurie suvokė kai kurias iš giliausių misterijų, ypač skirtumą tarp „darymo“ ir „buvimo.“ Turbūt pamenate mano žodžius: „Aš pats iš savęs nieko negaliu padaryti, tai Tėvas manyje daro darbus.“ Kai gyvybės srautas pasiekia dvasinį meistriškumą, jis nebemėgina ką nors DARYTI šiame pasaulyje. Jis tiesiog BŪNA kuo yra, leisdamas savo dvasiniam aš, o galbūt ir dvasinėms būtybėms veikti per jį.

Gyvybės srautas tampa atviromis durimis, kurių užtrenkti negali joks žmogus. Gyvybės srautas gali tarnauti, perduodamas dvasines tiesas iš aukštesnės karalijos, tuo būdu perduodamas Gyvąjį Žodį aukščiausiame pavidale. Arba šie gyvybės srautai gali tarnauti kitais būdais, palaikydami ir demonstruodami pakylėtųjų mokytojų darbą. Šie gyvybės srautai, tikrąja to žodžio prasme, gali būti mūsų rankomis ir kojomis Žemėje.

Tačiau nėra nustatyto standarto, kaip dvasinį meistriškumą pasiekęs gyvybės srautas turėtų elgtis, o tiksliau – BŪTI. Kai kurie gyvybės srautai gali tapti pasaulio mokytojais. Kai kurie gali gyventi iš pažiūros įprastinį gyvenimą ir juos sunku būtų atskirti nuo paprasto žmogaus. Kai kurie gali turėti sunkias negalias ar sirgti ligomis. Kai kurie gali sėdėti uoloje Himalajuose ar kitur, ir medituoti dieną ir naktį, laikydami dvasinę pusiausvyrą Žemei. Dar kiti netgi gali demonstruoti elgesį, kuris nėra siejamas su dvasiniu meistriškumu.

Nepiktnaudžiaukite šiuo mokymu

Noriu duoti jums perspėjimą. Visada egzistuoja pavojus, duodant bet kokį mokymą, kuris leidžia žmonėms palyginti save su kitais. Daugelis žmonių vis dar tebėra įstrigę tuščiagarbiuose varžymuose, ir jie pasinaudos mano pateiktais dvasinio vystymosi etapais, kad įvertintų save ir savo progresą lygindami jį su kitais. O tuomet jie mėgins iškelti save ant pjedestalo, laikydami save geresniais ar svarbesniais už kitus, nes pasiekė tam tikrą išsivystymo lygį.

Noriu aiškiai pasakyti, kad, kol žmonės yra įstrigę šioje sąmonės būsenoje, jie nėra pasiekę aukšto dvasinio išsivystymo lygio, nes, kai pasiekiate tokį lygį, jumyse nebelieka jokių vertinimų ir jokio varžymosi jausmo.

Duodu šį mokymą dėl to, kad gyvybės srautui yra vertinga ir svarbu suvokti savo dabartinį dvasinio išsivystymo lygį, kad galėtų imtis atitinkamų priemonių ir greitai pakiltų į aukštesnį lygį. Ypač svarbu gyvybės srautams, kurie yra žemesnėse dvasinio išsivystymo pakopose, suvokti, kad egzistuoja kelias, kuriuo jie gali pareiti namo pas Dievą. Šiems gyvybės srautams yra labai svarbu atrasti šį kelią ir tvirtai įstoti į šį kelią.

Taip pat svarbu ir aukštesnėse pakopose esantiems gyvybės srautams atrasti universalų, vidinį kelią pas Dievą. Šiems gyvybės srautams reikia transcenduoti savo prisirišimus prie konkrečių išorinių religijų ir suvokti, kad jų tikslas yra iki galo įkūnyti savo potencialą – Dievo sūnų ir dukterų potencialą.

Taip pat noriu pasakyti, kad mano čia pateiktos pakopos nėra vienintelis būdas skirstyti dvasinio išsivystymo etapus. Galima paimti skirtingus kriterijus ir sugalvoti kitokias pakopas. Taip pat galima smulkiau padalinti mano čia pateiktas pakopas ir gauti detalesnį paveikslą. Ir iš tiesų, kai kurios pakopas persidengia, todėl gyvybės srautas vienu metu gali darbuotis su keliomis pakopomis. Ateities mokymuose aš išsamiau aprašysiu pakopas, kurias čia pateikiau. Tačiau noriu pateikti jums vaizdą, kuris nebūtų toks sudėtingas, kad žmonės pernelyg susikoncentruodami į detales prarastų bendrą vaizdą.

Kai atsitrauksite žingsnelį atgal ir pažvelgsite į visą paveikslą, pamatysite, kad bendra visoms mano aukščiau aprašytoms pakopoms yra tai, kad jos visos reprezentuoja skirtingus gyvybės srauto santykius su Dievu. Šis suvokimas svarbus tuo, jog, kad ir kuriame dvasinio išsivystymo lygmenyje būtų gyvybės srautas, prieš jį stovintis iššūkis visuomet yra savo santykių su Dievu vystymas.

Kaip paaiškinu šioje svetainėje, kiekvienas gyvybės srautas iš tiesų yra Dievo sūnus arba dukra, Dievo individualizacija. Gyvybės srautui yra skirta pilnai įsisąmoninti ir priimti savo dieviškąjį potencialą, tampant bendrakūrėju su Dievu materialioje visatoje. Todėl svarbiausia bet kurio gyvybės srauto užduotis yra išspręsti visus netobulumus savo Dievo įvaizdyje ir savo santykiuose su Dievu. Būtent tokia ir yra gyvenimo materialioje visatoje paskirtis.

Todėl gyvenimo tikslas yra išspręsti ir išgydyti visus netobulumus gyvybės srauto požiūryje į Dievą. Šie netobulumai kliudo gyvybės srautui susivienyti su Dievu ir priimti savo potencialą būti bendrakūrėju su Dievu.

Kodėl gyvybės srautai nusileido į Žemę

Aš naudosiu šias dvasinio išsivystymo pakopas ateities mokymuose. Tačiau dabar norėčiau jums duoti trumpą mokymą apie skirtingas gyvybės srautų, nusileidusių į Žemės planetą, kategorijas. Kai Žemė buvo pirmą kartą sukurta, ji išreiškė septynių Elohimų, septynių dvasinių būtybių, sukūrusių šią planetą, tyrumą ir tobulumą. Iš pradžių, dauguma gyvybės srautų, nusileidusių į Žemės planetą, atitiko jaunų gyvybės srautų kategoriją.

Šie gyvybės srautai iš tiesų buvo nekaltos būtybės, neturėjusios jokių negatyvių jausmų Dievui. Tačiau kai kurios iš jų iš tiesų labai troško patirti dalykus, kuriuos įmanoma patirti materialioje visatoje, ir todėl jos didžiąją savo dėmesio dalį sutelkė į mėgavimąsi šiuo pasauliu. Ir joms liko labai mažai laiko dvasinei gyvenimo pusei. Kiti gyvybės srautai buvo labiau linkę į dvasingumą, tačiau jie dar nebuvo stipriai įsitvirtinę dvasiniame kelyje ir nebuvo galutinai įsisąmoninę savo dvasinio tapatumo bei potencialo.

Kartu su šiais jaunais gyvybės srautais buvo grupė gyvybės srautų, pasiekusių tam tikrą meistriškumo laipsnį. Šie gyvybės srautai tarnavo jaunesniųjų gyvybės srautų dvasiniais mokytojais.

Labai ilgą laiką jauni gyvybės srautai be paliovos leidosi į Žemės planetą, neįstrigdami materialios visatos sąmonėje. Daugelis šių gyvybės srautų iš tiesų pakilo atgal pas Dievą tik po vieno gyvenimo, nors šis gyvenimas tęsdavosi žymiai ilgiau už šiuo metu egzistuojančią vidutinę gyvenimo trukmę.

Praėjus kuriam laikui šioje planetoje ėmė vykti pokyčiai. Dalis gyvybės srautų ėmė prisirišti prie materialios visatos sąmonės ir joje įstrigo. Jie ėmė leistis vis giliau ir giliau į tą sąmonės būseną. Galėtume sakyti, kad šie gyvybės srautai pradėjo kelionę, vedančią tolyn nuo Dievo, kurioje jie ėmė prarasti žinojimą, jog yra dvasinės būtybės.

Žmonijos sąmonei palaipsniui vis žemėjant, ji galiausiai pasiekė kritinį lygį. Šiame kritiniame lygyje pasidarė įmanoma tam tikriems maištaujantiems gyvybės srautams pradėti įsikūnijimą Žemėje. Tai buvo gyvybės srautai, kurie sukilo prieš Dievą dvasinėje karalijoje arba kitų pasaulių sistemose. Šie gyvybės srautai iš tiesų yra maištaujantys gyvybės srautai, ir tūkstančius metų tam tikras jų skaičius be perstojo įsikūnydavo šioje planetoje. Jie mėgino kuo daugiau gyvybės srautų nusitempti žemyn į savo sąmonės lygį ir priversti juos priimti, ar netgi pateisinti, jų maištą prieš Dievą.

Šie gyvybės srautai yra labai agresyvūs ir labai ambicingi savo mėginimuose įrodyti, jog gali sukurti pasaulį, kuriame Dievas neegzistuotų. Jie, tikrąja to žodžio prasme, paveikė kiekvieną gyvenimo šioje planetoje aspektą, tarp jų ir religijos sritį.

Šių maištaujančių gyvybės srautų įtaka sukūrė pavojingą situaciją šioje planetoje. Vis dar yra jaunų gyvybės srautų, kurie į šią Žemę nusileidžia pirmą kartą, tačiau egzistuoja didelė rizika, kad šie gyvybės srautai bus sužaloti šioje planetoje egzistuojančių sąlygų. Gyvybės srautą tai gali pastūmėti palaipsniui nuslysti į sužeisto gyvybės srauto pakopą. Jis tuomet gali slysti dar toliau ir pradėti mėginti pasislėpti nuo Dievo, iš pykčio arba iš baimės. Netgi yra įmanomas toks variantas, kad gyvybės srautas gali nusileisti į pakopą, kurioje sąmoningai sukiltų prieš Dievo valią ir Dievo įstatymą.

Įvykus nuopoliui, šioje planetoje įsikūnijo tam tikras skaičius gyvybės srautų, kurie yra aukštesnėse dvasinio išsivystymo pakopose, nuo mokytojų iki Meistrų. Šie gyvybės srautai nusileido į gelbėjimo misiją, mėgindami padėti nupuolusiems gyvybės srautams atrasti tikrąjį dvasinį kelią, įsitvirtinti šiame kelyje ir eiti šiuo keliu, kol atgaus savo dvasinį tapatumą ir galės pradėti kelionę aukštesniuose kelio lygmenyse, vedančiuose į mistinę vienovę su Dievu.

Kai kurie iš šių gyvybės srautų iš tiesų buvo sužeisti šioje planetoje egzistuojančių sąlygų ir nusileido į žemesnes sąmonės pakopas. Keletas iš jų netgi sukilo prieš Dievą, nes nesugebėjo išlaikyti ryšio su savo aukštesniuoju aš.

Mano šio mokymo tikslas yra parodyti jums, kad Žemė šiandien pateikia labai sudėtingą paveikslą ir labai sudėtingą iššūkį dvasiniam mokytojui. Paprasčiausiai nėra įmanoma duoti vieną dvasinį mokymą ar vieną religiją, kuri patrauktų skirtingose dvasinio išsivystymo pakopose esančius žmones. Būtent dėl to reikia daugiau nei vienos religijos, ir iš tiesų, reikia daugiau nei vienos tikros religijos, kad pakylėtieji mokytojai galėtų pasiekti kuo daugiau žmonių.

Į kurią pusę einate jūs?

Taip pat norėčiau paminėti, kad egzistuoja aiški takoskyra pakopose. Skalės viduryje yra gyvybės srautai, kurie yra jauni ir kurie tiesiog eksperimentuoja su gyvenimu šioje planetoje. Gyvybės srautui neskirta ilgai išlikti šioje neutralioje pakopoje. Žinant šiuo metu šioje planetoje egzistuojančias sąlygas, dauguma gyvybės srautų bus greitai priversti pasirinkti vieną iš dviejų krypčių.

Viena iš šių krypčių yra gyvybės srautai, kurie pateko į abejones arba buvo įvairiais būdais sužeisti. Šie gyvybės srautai dabar pradeda judėti tolyn nuo Dievo. Kitą kryptį atstovauja gyvybės srautai, kurie suvokė, jog gyvenimas yra didesnis už materialų pasaulį. Šie gyvybės srautai atrado kelią ir juda link vienovės su Dievu.

Taigi, du pagrindiniai Žemės planetoje egzistuojantys pasidalijimai yra gyvybės srautai, kurie tolsta nuo Dievo, ir gyvybės srautai, kurie artėja link vienovės su Dievu. Puikiai suprantu, kad kai kurie gyvybės srautai tolo nuo Dievo dar prieš nusileisdami, o kai kurie artėjo link Dievo dar prieš ateidami į įsikūnijimą. Vis dėlto, svarbiausias dalykas čia yra tai, ar gyvybės srautas tolsta nuo Dievo ar artėja link Dievo.

Gyvybės srautai, kurie tolsta nuo Dievo susiduria su pavojinga situacija. Nors iš tiesų egzistuoja galutinė riba, kiek toli gyvybės srautas gali nutolti nuo Dievo, iš tiesų tai yra labai didelis atstumas, kaip žemai gali nusileisti gyvybės srautas. Problema yra ta, kad viską materialioje visatoje apibrėžia ribos. Tai reiškia, kad gyvybės srautas neturi amžinybės, kad sugrįžtų atgal pas Dievą. Jeigu gyvybės srautas nesustodamas tolsta nuo Dievo iki pat jam skirto laiko pabaigos, jis turės stoti prieš paskutinį teismą. Jeigu jis į tai nesureaguos pozityviai, jis gali būti ištrintas antrosios mirties rituale. Todėl iš tiesų įmanoma, kad gyvybės srautas gali būti prarastas amžiams.

Norėdamas išvengti šio scenarijaus, gyvybės srautas turi pasiekti lūžio tašką. Gyvybės srautas, tikrąja to žodžio prasme, turi nuspręsti, jog liausis bėgęs nuo Dievo ir pradės kelionę, vedančią atgal pas Dievą. Jis turi suvokti, kad: „Aš daugiau nebegaliu to daryti!“ Ko reikia, kad gyvybės srautas pakeistų kryptį? Tai priklauso nuo išsivystymo pakopos, kurioje yra gyvybės srautas.

Maištaujančiam gyvybės srautui yra labai sunku pakeisti kryptį. Šie gyvybės srautai dažnai yra įstrigę dvasinėje puikybėje, ir kai kurie iš jų jau verčiau mirs, nei pripažins klydę. Tačiau kai kurie gyvybės srautai galiausiai gali suprasti, kad jų mėginimai sukurti pasaulį be Dievo yra beprasmiški. Ypač tai gali įvykti tuomet, kai jie akis į akį susiduria su žmogumi, kuris pasiekė Kristiškumą ir todėl nepriima jokių pasaulio mėginimų jį pakeisti. Tai iš tiesų nutiko su keletu gyvybės srautų, kurie mane sutiko įsikūnijime prieš 2000 metų. Jie suvokė, kad, nors ir galėjo nužudyti mano fizinį kūną, jie negalėjo pakeisti mano dvasios, ir tai jiems padėjo suvokti, kad Dievas galiausiai laimės, kad ir kokios bebūtų šio pasaulio regimybės.

Gyvybės srautui, kuris siekia pasislėpti nuo Dievo iš baimės ar pykčio, yra truputį lengviau pakeisti kryptį, nes jis neturi įrodyti esąs teisus. Šiems gyvybės srautams gali būti įmanoma suvokti, kad jų turimas Dievo įvaizdis yra neteisingas arba nepilnas. Todėl būtent šis įvaizdis privertė juos susižeisti, supykti ar bijoti Dievo.

Gyvybės srautus, kurie yra abejingi Dievui, dvasiniam mokytojui gali būti labai sunku pasiekti. Tačiau šie gyvybės srautai įstojo į skaudžių smūgių mokyklą ir daugeliu atveju jų atsivertimą gali paskatinti gili išorinė krizė. Šie žmonės atidėlios dvasinės gyvenimo pusės pripažinimą tol, kol kokia nors išorinė krizė privers juos suvokti, jog kažko jų gyvenimuose trūksta.

Gyvybės srautai, kurie jaučia prieštaringus jausmus Dievui arba kurie buvo giliai sužeisti, gali atsiversti, suvokę, kad Dievas jų nesužeidė ir Dievas nesukūrė doktrinų, dėl kurių jie jaučia prieštaringus jausmus Dievui. Kai šie gyvybės srautai suvokia, kad tai, kas vyksta šioje planetoje, yra piktnaudžiavimo laisva valia pasekmė, jie dažnai gali patirti staigų atsivertimą, per kurį suvokia, kad Dievas niekada jų nesužeidė. Juos sužeidė jėgos ir žmonės, kurie maištauja prieš Dievą ir pyksta ant Dievo. Todėl šie gyvybės srautai dažnai suvokia, kad jie visiškai netrokšta bėgti nuo Dievo, ir tai jiems gali padėti įstoti į kelią, vedantį į jų išgijimą.

Kai gyvybės srautas atranda dvasinį kelią ir tvirtai įsitvirtina tame kelyje, tai reiškia, jog gyvybės srautas jau pakeitė kryptį. Tačiau tai nereiškia, jog gyvybės srautas jau sugrįžo namo. Esminis dalykas, kurį turi suprasti link Dievo artėjantis gyvybės srautas, yra tai, kad jis turi nenustoti judėti, turi nenustoti transcenduoti savo suvokimo apie Dievą. Yra nepaprastai svarbu, kad gyvybės srautas neprisirištų prie vienos kažkurios dvasinės tiesos išorinės išraiškos, nes toks prisirišimas sustabdys gyvybės srauto dvasinį augimą.

Jeigu gyvybės srautas nemato nuolatinės savitranscendencijos būtinybės, jis gali įstrigti tam tikrame kelio lygmenyje. Jeigu bus įstrigęs pakankamai ilgai, jis neišvengiamai ims slysti atgal. Žemės planetoje iš tiesų esama daug gyvybės srautų, kurie atrado dvasinį kelią ir juo eina. Tačiau jie iki galo nesuvokė, kad kelias niekada nesustoja. Šie gyvybės srautai dar neatrado vidinio, universalaus kelio, ir todėl jie dar netapo mistikais. Šiems gyvybės srautams yra labai svarbu suprasti, kad kelias niekada nesustoja ir kad aukščiausias kelio tikslas yra vienovė su Dievu.

Versta iš www.askrealjesus.com