Valdžios elitas 2: Valdžios elito pranašumo jausmo kilmė

PASTABA: Šie mokymai buvo paimti iš Viešpaties Maitrėjos knygos Visrakčiai į Dvasinę Laisvę.


Ištraukos iš Rakto 10: Kas iš tiesų nutiko Rojaus Sode?

Pasinaudokime dabar šiomis įžvalgomis, idant nauju žvilgsniu pažvelgtumėme į Rojaus Sodo istoriją. Ši istorija yra vienas iš svarbiausių mitų pasaulinėje kultūroje ir tai yra šaltinis, iš kurio galima pasisemti gilaus supratimo, ypač kas liečia ryšį tarp žmonių ir jų dvasinių mokytojų. Žinoma, šį supratimą galime atrakinti, tiktai išeidami už pažodinių interpretacijų ribų. To nepadarius, nebus įmanoma išspręsti akivaizdžių prieštaravimų ir atsakyti į šios istorijos iškeliamus klausimus.

Pirmiausia reikia suvokti, kad tai, ką Biblija vadina Dievu, nėra Dievas aukščiausia prasme, o dvasinis mokytojas, kuris atstovavo Dievą mokykloje, vadinamoje Rojumi. Kūrėjas yra aukščiau už visas formas ir todėl jis nebendrautų su žmonėmis tokioje formoje, kurioje jie galėtų jį matyti. Kūrėjas tą daryti palieka būtybėms, kurios užima atitinkamus postus kosminėje hierarchijoje. Žodis „Dievas“ buvo naudojamas kitokiu būdu Senojo Testamento laikais, ir juo dažnai buvo įvardijamos bet kokios dvasinės būtybės. Kaip minėjau anksčiau, aš, Maitrėja, buvau Adomo ir Ievos mokytojas, ir todėl, manau, turiu didesnę kompetenciją už visus žmones ar institucijas paaiškinti, kas iš tiesų nutiko Sode.

Antra, reikia suvokti, kad Rojuje buvo daug mokinių. Istorija koncentruojasi į Adomą ir Ievą, kad būtų paprasčiau, ir todėl Adomas ir Ieva yra simboliai, archetipai, vaizduojantys, kas nutiko daugeliui mokinių Rojuje. Pažvelkime į vieną iš esminių ištraukų šioje istorijoje:

16 Viešpats Dievas įsakė žmogui: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti,
17 bet nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi.“ (Pradžios, 2 skyrius)

Pirmasis klausimas, kurį aptarsime, yra tai, kodėl dvasinis mokytojas iš viso turėjo mokiniams sakyti nevalgyti vaisiaus? Kodėl Sode egzistavo uždraustas vaisius, kodėl Dievas nesukūrė Sodo be šios pagundos? Dabar galime atsakyti į šį klausimą, prisimindami savo diskusiją apie laisvą valią. Jeigu mokiniai nebūtų turėję galimybės eiti prieš Dievo įstatymus, jų laisva valia nebūtų buvusi išbaigta. Todėl pagunda sąmoningai eiti prieš Dievo įstatymus yra laisvos valios palydovė.

Dabar jau galime matyti, kad „gėrio ir blogio pažinimo vaisius“ yra sąmonės būsenos simbolis, simbolizuojantis tą proto būseną, kurioje mokiniui tampa įmanoma eiti prieš Dievo įstatymus, sąmoningai juos ignoruojant. Kaip matėme, Dievo įstatymų pažeidinėjimas yra neįmanomas iš Kristaus proto, nes, kai suvokiate Dievo realybę, žinote, kad, pažeidinėdami Dievo įstatymus, žeisite save ir savo didesnįjį aš (visą gyvybę). Ir niekada sąmoningai nesirinktumėte žeisti savęs arba Savęs.

Tad dabar tampa aišku, kad pažeidinėti Dievo įstatymus pasidaro įmanoma tik tuomet, kai esate tokioje proto būsenoje, kurioje nežinote, ką darote ir kaip tai jus paveiks. Galite būti patikėję, kad tai jūsų iš tiesų nesužeis, kad tai neturės negatyvių pasekmių ar kad jums kaip nors pavyks išvengti šių pasekmių. Galite pažeidinėti Dievo įstatymus, iš tiesų nematydami, kad tai darote, arba galite juos pažeidinėti tyčia, ir visgi pilnai nesuvokdami, kaip tai darydami žeidžiate save.

Pažeidinėti Dievo įstatymus tampa įmanoma tik tuomet, kai kenčiate nuo iliuzijos, kuri jums neleidžia matyti Kristaus proto realybės. Esate neutralizavę savo ryšį su Dievo realybe ir tyra šios realybės vizija, kuri ateina iš Kristaus proto. Kaip realybės suvokimas gali būti neutralizuojamas ir pakeičiamas iliuzija? Tai gali būti padaryta, tiktai įžengus į sąmonės būseną, kuri turi labiau ribotą perspektyvą į pasaulį nei Kristaus sąmonė. Todėl nematote realybės, ir vietoj jos matote proto įvaizdį, vaizduojantį realybę, ir šis įvaizdis yra ribotas arba iškreiptas. Kitaip tariant, Kristaus prote nėra vietos iliuzijoms, melams, abejonei ar interpretacijoms, nes jame neegzistuoja pilka zona. Tad save galite žeisti, tiktai įžengdami į proto būseną, kurioje egzistuoja erdvės iliuzijoms ir abejonėms, tai reiškia, kad egzistuoja pilka zona, kurioje dalykai nėra aiškūs. Egzistuoja erdvė, kurioje galite susikurti proto įvaizdį apie realybę vietoj tiesioginio Dievo realybės suvokimo, kurį randate Kristaus prote. Atrodo, jog egzistuoja atotrūkis tarp jūsų ir realybės, kadangi esate atskirti nuo realybės – savo prote.

Ši proto būsena, kuri jus atskiria nuo realybės, yra, žinoma, antikristo protas. Ši proto būsena nesugeba matyti realybės ir mato tik „realybės“ proto įvaizdį. Gėris ir blogis yra tapę reliatyviomis sąvokomis, apibrėžiamos santykyje viena su kita, užuot buvusios apibrėžtos santykyje su Dievo absoliučia realybe. Kai „tiesa“ yra reliatyvi, tampa įmanoma ją apibrėžti tokiu būdu, kad, nors ir žinote pažeidinėjantys Dievo įstatymus, žvelgiant iš jūsų turimos perspektyvos atrodo, kad yra priimtina, pateisinama arba naudinga tai daryti, arba jums netgi gali atrodyti, kad tai yra vienintelė galimybė, kurią galite rinktis.

Ištraukos iš Rakto 13: Kodėl Žaltys buvo Rojaus Sode?

Kad ir iš kur būtumėte atėję ir kad ir kaip būtumėte atsidūrę fiziniame kūne Žemės planetoje, vienintelis jūsų kelias į nušvitimą yra eiti Vienovės Keliu, kuriame įveikiate atskirą tapatumą ir įžengiate į vienovę su Būtybių Grandine, vedančia nuo jūsų iki Kūrėjo. Ir – kaip paaiškinau ankstesniuose skyriuose – vienintelis būdas įveikti savo atskiro tapatumo užburtą ratą yra užmegzti ryšį su mokytoju, kuris nėra jūsų tapatumo dėžutės viduje ir todėl gali jus iš jos išvesti. Tiktai bendraudami su būtybe, kuri nėra apakinta jūsų dualistinių iliuzijų, galite įveikti šias iliuzijas.

Kai kuriems tai atrodys akivaizdu, kai tuo tarpu kiti pajaus negatyvią reakciją kažkuriame savo esybės lygmenyje. Kai kurios būtybės, kurios šiuo metu įsikūnija Žemėje, yra linkusios atmesti Vienovės Kelią, ir ypač yra linkusios atmesti idėją, kad jums reikia sekti mokytoju ir įžengti į vienovę su juo arba ja. Jie, taip sakant, yra užprogramuoti prieš šį procesą, tačiau realybėje užprogramuotas yra jų ego. Todėl vienintelis būdas įveikti šį programavimą yra suvokti, kaip buvo sukurtas šių būtybių ego, ir kodėl iliuzija, kuri privertė šias būtybes nupulti, taip pat neleidžia joms įveikti nuopolio ir prisijungti prie Vienovės Kelio. Tiesą sakant, šių puolusių būtybių sąmonė paveikė kiekvieną gyvenimo Žemėje aspektą, tad visiems yra svarbu suvokti, kaip ir kodėl dvasinės būtybės gali nupulti iš savo pirminės būsenos ir atsidurti Žemės planetoje. Tai yra tema, kurią toliau nagrinėsime, ir nagrinėti ją pradėsime, pažvelgdami į Rojaus Sodo Žaltį.

***

Kaip jau aptarėme, egzistuoja keturi materialios visatos lygmenys, atitinkantys keturis vibracijų lygmenis, keturis tankumo lygmenis. Bet kodėl egzistuoja keturi lygmenys, o ne tiesiog vienas? Na, kai buvo sukurta pirmoji formų pasaulio sfera, ji teturėjo tik vieną vibracijų spektrą. Ji buvo sukurta tam tikrame lygmenyje, ir tuomet jos vibracijos buvo keliamos aukštyn iš šio lygmens. Tai taip pat galioja ir keletui kitų aukštesnių lygmenų.

Paaiškinau, kad sferos, kuri yra atskirta nuo tuštumos, sukūrimo tikslas yra suteikti save transcenduojančioms būtybėms galimybę pradėti savo gyvenimą, būnant atskiromis būtybėmis. Tai yra pasiekiama, sukuriant sferą, kurioje šviesos intensyvumas yra toks žemas, jog ji leidžia egzistuoti atskirties iliuzijai. Toje sferoje esančioms būtybėms yra skirta augti savo sąmonėje, kol jos pradės matyti save vienovėje su savo Kūrėju ir vienovėje su visa gyvybe. Keldamos savo pačių sąmonę, jos taip pat atneša daugiau šviesos į savo sferą ir kelia jos vibracijas, kol ši pakyla ir tampa dvasinės karalijos dalimi.

Tačiau naujų sferų kūrimo procesui progresuojant, buvo pasiektas taškas, kai ne visos toje sferoje buvusios būtybės buvo pasiruošusios pakilti sferos pakilimo momentu. Tad kilo klausimas ką daryti su būtybėmis, kurios nenorėjo kelti savo sąmonės? Akivaizdus atsakymas buvo leisti joms nusileisti į naujai sukurtą sferą, į sekančią sferą, kuri buvo atskirta nuo tuštumos. Šioje naujoje sferoje dar būtų likę pakankamai tamsos, joje šviesos intensyvumas vis dar tebebūtų toks žemas, kad žemesniame sąmonės lygyje esančios būtybės galėtų tenai tęsti savo egzistavimą. Jos galėtų išsaugoti iliuziją, kad yra atskiros būtybės, ką daryti joms nebebuvo įmanoma savo senojoje sferoje. Tuo būdu šios būtybės galėtų gauti papildomas galimybes sugrįžti į tapimo DAUGIAU kelią ir sugrįžti į Gyvenimo Upę.

Kai yra sukuriama nauja sfera, pirminis jos modelis numato, kad ji bus sukurta tam tikrame vibracijų lygmenyje, tam tikrame tankumo lygmenyje. Esmė ta, kad pagal šį modelį būtų egzistavęs tik vienas vibracijų lygmuo toje sferoje, kurioje gyvenate. Tačiau virš jūsų esančioje sferoje buvo kelios būtybių grupės – kai kurios iš jų atėjo net iš dar aukštesnių sferų – kurios neturėjo noro pakilti virš savo senosios sąmonės būsenos ir pakilti kartu su savo sfera. Todėl atsirado būtinybė naują sferą sukurti taip, kad ji galėtų suteikti vietos šioms būtybėms, suteikti tokią vietą, kuri būtų pritaikyta prie jų sąmonės lygmens. Kitaip tariant, naujos sferos tankumas buvo pritaikytas prie šių būtybių grupių sąmonės tankumo. Ir būtent dėl to ši sfera buvo sukurta su keturiais skirtingais lygmenimis, pradedant nelabai tankiu lygmeniu (identiteto karalija) ir baigiant labai tankiu lygmeniu (fizinė karalija).

Tai prideda papildomą sudėtingumo laipsnį šios sferos egzistavimo tikslui. Aukštesnėse dvasinėse karalijose, tikslas buvo labai aiškus ir paprastas. Savimonę turinčios būtybės iš esmės galėjo koncentruotis į savo pačių augimą ir eiti tapimo DAUGIAU Keliu, kol taptų pasirengusios pakilti į aukštesnį lygmenį. Joms nereikėjo rūpintis kitų būtybių augimu, kadangi tie, kurie neaugdavo, paprasčiausiai būdavo paliekami ir pasiunčiami į naują sferą, pakilus jų sferai. Tačiau jūsų sferos sukūrimo metu šių „paliktųjų“ susidarė tiek daug, kad įvyko pokytis sferos sukūrimo tiksle. Užuot tiesiog sukūrus sferą, kurioje būtybėms būtų skirta koncentruotis į savo pačių augimą, ši sfera – nuo pat pradžių – buvo sukurta tarnauti dvejopam tikslui. Pirmasis tikslas buvo suteikti naujiems bendrakūrėjams galimybę savo gyvenimą pradėti atskiromis būtybėmis ir augti savo sąmonėje. Kitas tikslas buvo pamėginti pažadinti tuos, kurie buvo palikti, kai ankstesnės sferos pakilo.

Dabar matome, kad egzistuoja (mažiausiai) trys skirtingos priežastys, kodėl specifinė būtybė gali būti materialioje visatoje:

  • Būtybė galėjo nupulti į šią karaliją, kadangi nenorėjo savęs transcenduoti, kai sfera, kuri dabar yra žemiausia dvasinė karalija, pakilo. Tokia būtybė iš tiesų galėjo gimti aukštesnėje sferoje ir galėjo nupulti per keletą lygmenų.

  • Būtybė gali būti naujas bendrakūrėjas, kuris buvo sukurtas nusileisti į materijos karaliją ir savo augimą pradėti nuo ten.

  • Būtybė galėjo savanoriškai nusileisti iš aukštesnės karalijos, idant padėtų puolusioms būtybėms arba naujiems bendrakūrėjams augti savo sąmonėje. Tačiau užuot tęsusios savo asmeninį augimą, jos pasisiūlė padėti augti tiems, kurie buvo žemiau už jas. Tai yra koncepcija, kuri Rytų religijose yra žinoma kaip Bodisatvos idealas.

Dabar matome, kad pats bendriausias paaiškinimas Žalčio kilmei yra tai, kad „Žaltys“ reiškia būtybių grupę, kurios nupuolė aukštesnėje karalijoje, šitaip nusileisdamos į šią vėliausią sferą. Ir dabar pasidaro aišku, kad Rojaus Sodas nebuvo tokia jau tvarkinga vieta, nebuvo toks jau rojus, kaip dauguma žmonių užaugo tikėdami. Realybėje, jis buvo mišri vieta, ir tai akivaizdžiai iškelia tam tikrus klausimus, kuriuos aptarsime toliau.

***

Dabar galime pereiti prie esminio klausimo Rojaus Sodo istorijoje, tai yra, kodėl Dievas leido Žalčiui būti Sode. Galime matyti, kad Sodo sukūrimas turėjo daugiau nei vieną tikslą, ir vienas iš šių tikslų buvo suteikti dar vieną galimybę grupei būtybių, kurios nupuolė iš aukštesnės karalijos. Biblija rašo tik apie vieną tokią būtybę, tačiau realybėje jų buvo daug. Kitaip tariant, Sode buvo daug būtybių, kuriuos nupuolė, įžengdamos į žaltišką sąmonę. Rojaus Sodas iš dalies buvo sukurtas tam, kad suteiktų joms galimybę pakilti virš šios sąmonės būsenos. Kaip tą būtų galima pasiekti?

Sode iš tiesų buvo ir naujų bendrakūrėjų, pradėjusių savęs atradimo kelionę toje aplinkoje. Bendraudami su šiais nekaltais gyvybės srautais, tie, kurie buvo žaltiškoje sąmonėje, turėjo galimybę reformuoti savo požiūrį į gyvenimą, panašiai kaip ir kai kuriuos suaugusiuosius Žemėje perkeičia darbas su vaikais. Žinoma, šis patvarkymas turėjo neišvengiamą riziką, kad naujus bendrakūrėjus iš kelio galėjo išvesti tie, kurie jau buvo nupuolę. Tačiau tai nereiškia, kad nekalti gyvybės srautai buvo palikti plėšrių vilkų gaujos malonei.

Sodas, kaip jau minėjau, turėjo mokytoją, kuris sėkmingai buvo praėjęs pagundą įsitraukti į žaltišką sąmonę. Jame taip pat buvo tam tikras skaičius gyvybės srautų, kurie šią iniciaciją išlaikė aukštesnėje karalijoje ir kurie pasisiūlė nusileisti į Sodą ir būti atsvara žaltiškiems gyvybės srautams. Todėl egzistavo pusiausvyra tarp tų, kurie buvo pakilę virš žaltiškos sąmonės ir tų, kurie nebuvo to padarę. Bendraudami su tais, kurie buvo pakilę virš šios pagundos, tie, kurie buvo nupuolę, gavo dar vieną galimybę permąstyti savo pasirinkimus. Žinoma, tie, kurie buvo aukščiau šios pagundos, taip pat galėjo tarnauti, padėdami naujiems bendrakūrėjams išvengti žalčių gundymų. Taigi, Sodas buvo subalansuota, tačiau labai dinamiška vieta, kas, žinoma, prieštarauja populiariam mitui, pasak kurio, tai buvo statiška amžino poilsio vieta. Tačiau, kaip mėginau paaiškinti, statiško poilsio vieta neegzistuoja, nes net ir dvasinė karalija nuolatos save transcenduoja. Gyvenimas yra nesibaigiantis procesas, Gyvenimo Upė, ir tiktai ego bei puolusios būtybės – kurios atsiskyrė nuo šio proceso – nori sukurti statišką vietą, kurioje jų valdžiai ir kontrolei gyvybės jėga negalėtų mesti iššūkio. Tikiuosi, jog jau pradedate suvokti, kad tai yra neįmanoma svajonė, kuri niekada neišsipildys.

Jau minėjau, kad Sodas nebuvo fiziniame vibracijų spektre. Jis buvo identiteto karalijoje, kuri yra aukščiausias lygmuo iš keturių materialios visatos lygmenų. Šiai karalijai yra skirta būti tarpine stotele tarp „Dangaus ir Žemės,“ tarp materialios visatos ir dvasinės karalijos. Idėja yra tokia, kad bet kuriuose kituose trijuose lygmenyse esantis gyvybės srautas gali pakylėti savo sąmonę iki identiteto karalijos ir tuomet gali pradėti pakilimo į dvasinę karaliją procesą. Todėl identiteto karalija privalo išlikti tyra, o tam, kad būtų užtikrintas jos tyrumas, ji buvo padalinta. Sodas buvo patalpintas žemiausiame identiteto karalijos lygmenyje, kas jame leido būti žalčiams ir tai taip pat leido jam būti mokykla gyvybės srautams, kurie buvo pakilę iš žemesnių karalijų.

Norint suprasti, kaip tai yra įmanoma, mums reikia grįžti prie mano anksčiau duoto paaiškinimo, kad Žemė yra labai sena ir kad Sodas nebuvo įkurtas nuo Žemės istorijos pradžios. Tą rodo faktas, kad fizinėje karalijoje buvo žmonių, su kuriais Kainas ir Setas galėjo tuoktis. Kai kurios būtybės, kurios savo gyvenimą pradėjo fizinėje karalijoje, iš tiesų pakilo sąmonėje ir dabar buvo mokomos Sode. Vėliau daugiau apie tai pakalbėsiu, bet dabar jums yra būtina duoti gilesnį supratimą, kodėl egzistuoja keturi materialios visatos lygmenys.

***

Apibendrindami tai, apie ką iki šiol kalbėjome, dabar jau galime matyti, kad niekada nesuprasite, kas vyko ir tebevyksta Žemėje, jeigu nesuvoksite, kad ši planeta yra tapusi laikinais namais skirtingiems gyvybės srautams. Žinau, kad dauguma dvasingų žmonių jaučia pasibjaurėjimą kai kuriais dalykais, kurie vyko ir vis dar tebevyksta šioje planetoje. Žinau, kad daugelis žmonių klausia savęs, kodėl kai kurie žmonės daro dalykus, kurie yra akivaizdus blogis ir prievarta prieš kitus. Kaip gali būti, kad kai kurie žmonės regis yra visiškai nejautrūs ir jiems visiškai nerūpi jų kitiems keliamos kančios, arba kurie nesuvokia, kokias pasekmes sukels jų veiksmai? Kaip gali būti, kad kai kurie žmonės turi tokį akivaizdų troškimą kontroliuoti ir valdyti kitus, elgdamiesi su kitais žmonėmis lyg šie būtų jų nuosavybė arba vergai?

Ir dabar jau galime pradėti matyti dalį paaiškinimo žmonių blogiui. Rūsti realybė yra tokia, kad kai kurios būtybės, įsikūnijančios žmonių kūnuose šioje nedidelėje planetoje, nebuvo sukurtos savo egzistavimą pradėti šioje planetoje. Jos nebuvo sukurtos naujais bendrakūrėjais, kuriems buvo skirta nusileisti į identiteto lygmenį, galiausiai prisiimant fizinius kūnus. Kai kurios iš šių būtybių iš tiesų buvo sukurtos bendrakūrėjais, tačiau jais jos buvo sukurtos aukštesnėje karalijoje. Kai jų gimtoji karalija pakilo, jos atsisakė palikti savo atskirą tapatumo jausmą ir prisijungti prie Gyvenimo Upės. Todėl jos nupuolė į naujai sukurtą sferą.

Tačiau prieš nupuldamos, kai kurios iš šių būtybių buvo pasiekusios rafinuotą supratimą apie savo gimtąją sferą ir formų pasaulio veikimą. Šios būtybės nupuolė ne iš nekalto nežinojimo, jos nupuolė iš sąmoningai pasirinkto nežinojimo. Tai reiškia, kad daugelis jų labai gerai išmanė savo pasaulio veikimo principus, tačiau neturėjo Kristaus sąmonės, kuri joms būtų leidusi naudotis šiuo išmanymu nesavanaudiškais būdais. Tad, užuot pasinaudojusios savo išmanymu – ir savo išorine pozicija visuomenėje, kurią turėjo pasiekusios savo gimtojoje sferoje – idant keltų visą gyvybę aukštyn, jos tapo apakintos dualistinio troškimo kelti aukštyn save, lyginantis su kitais. Tai jas paskatino panaudoti savo žinias ir galią, ribojant ir kontroliuojant kitas būtybes. Jos siekė išaukštinti save, žemindamos kitas būtybes, o tai yra akivaizdus tapimo DAUGIAU Įstatymo pažeidimas. Šis įstatymas sako, kad vienintelis tikras būdas kelti save aukštyn yra kelti aukštyn visą gyvybę, tad, kai siekiate kelti save aukštyn, ribodami visas kitas gyvybės formas, iš tiesų esate atitrūkę nuo paties gyvenimo.

Kai kurios iš šių į save susikoncentravusių būtybių išsaugojo savo atskiro tapatumo jausmą keliose sferose, tai reiškia, kad jos nupuolė per keletą formų pasaulio lygmenų. Jos turėjo labai daug laiko savo dabartiniam tapatumo jausmui kurti, tai reiškia, kad jos yra giliai įsitikinusios savo teisumu ir savo teise pavergti kitas būtybes. Tad, kai įsikūnija Žemėje, jos jaučiasi pranašesnėmis už dauguma kitų žmonių ir iš karto siekia užimti pačius galingiausius postus. Kai kurios iš šių būtybių tiesiog yra susikoncentravusios į save ir pagrinde nori kontroliuoti kitus tam, kad gautų valdžią ir privilegijas sau – ir jos tai daro, mėgindamos sustiprinti savo pranašumo jausmą. Tačiau kai kurios puolusios būtybės įstrigo tikėjime, jog žino geriau už Dievą, kaip turėtų būti valdoma visata, ir dėl to trokšta įrodyti, kad Dievas padarė klaidą. Todėl jų troškimas įgyti kontrolę kitiems žmonėms yra didesnio tikslo dalis, apie kurį žino tik nedaugelis žmonių. Tai yra tema, apie kurią daugiau pakalbėsime vėlesniuose skyriuose, kai būsime padėję tinkamus pamatus.

Mano tikslas šiame etape yra padėti jums suvokti, kad Žemėje iš tiesų yra būtybių, kurios į gyvenimą nežiūri tokiu pačiu būdu, kaip į jį žiūri dauguma žmonių. Šios būtybės – dėvinčios normalius žmogiškus kūnus – yra nugrimzdusios į tokį egocentrizmą, kad yra praradusios bet kokį jautrumą kitų žmonių kančioms. Viskas čia yra labai paprasta: kuo giliau nugrimztate į dualistinę sąmonę – kuo giliau nusileidžiate sraigtiniais laiptais – tuo labiau tampate susikoncentravę į save. Šio susikoncentravimo į save neišvengiamas palydovas yra padidėjęs nejautrumas kitoms gyvybės formoms. Svarbūs esate tik jūs, o kiti žmonės yra visiškai nesvarbūs. Patys egoistiškiausi žmonės tiki turintys viršesnę teisę siekti savo apsibrėžtų tikslų. Jie tiki, kad tikslas gali pateisinti priemones – kai kurie iš jų netgi tiki, kad jų pranašesnis tikslas gali pateisinti bet kokias priemones, bet kokias kitiems žmonėms sukeltas kančias. Šios būtybės nepaliaujamai ir negailestingai siekia kontroliuoti kitus, o tai reiškia, kad jos mėgina atimti jų dvasinę laisvę.

Žinau, kad tai yra tema, kuri daugelį dvasios ieškotojų verčia jaustis nepatogiai, ir jie apie tai verčiau jau nemąstytų. Tačiau, jeigu esate nuoširdus dvasios ieškotojas, jūsų tikslas turėtų būti pasiekti dvasinę laisvę. Ir kaip galėsite tikėtis pasiekti dvasinę laisvę, jeigu neturėsite supratimo apie jėgas, kurios siekia šią laisvę iš jūsų atimti? Tad, jeigu esate brandus ieškotojas, jums reikia įsisąmoninti, kad egzistuoja jėga Žemės planetoje, kuri sąmoningai ir agresyviai siekia atimti visų žmonių dvasinę laisvę. Kai imate suprasti, kaip ši jėga veikia, tampa ganėtinai lengva išvengti jos mėginimų jus kontroliuoti. Ir jeigu kritinė masė dvasingų žmonių įgis pilną šios jėgos supratimą, netgi atsivers galimybė visam laikui pašalinti šias jėgas iš Žemės. Daugiau apie tai pakalbėsime vėliau, bet kol kas judėkime toliau ir pažvelkime į dar vieną dvasinių būtybių tipą, kurios atėjo įsikūnyti į Žemę dėl to, kad nupuolė į atskirties iliuziją.

Ištraukos iš Rakto 14: Skirtumas tarp bendrakūrėjų ir angelų

Norėčiau apibendrinti tai, ką aptarėme ankstesniuose skyriuose. Matėme, kad sferos yra sukuriamos su vis didesniu tankumu. Pradedant nuo ketvirtosios sferos, nauja sfera yra sukuriama mirtingame arba neišbaigtame būvyje. Tai leidžia egzistuoti šešėliams, kas suteikia bendrakūrėjams galimybę savo gyvenimą pradėti su atskiru tapatumo jausmu ir augti link vienovės. Tačiau dėl šešėlių egzistavimo, antikristo sąmonei tampa įmanoma įvilioti į savo spąstus tiek bendrakūrėjus, tiek ir angelus, kurie nesugeba aiškiai matyti dualistinės, reliatyvios logikos paklydimo. Dėl to atsiranda galimybė šioms būtybėms atsisakyti transcenduoti save, ir tai gali neleisti joms pakilti aukštyn kartu su savo kylančia sfera. Šios būtybės tuomet „nupuls“ į sferą, kuri yra sukuriama, pakilus jų pačių sferai.

Ir čia dabar reikėtų pridurti, kad tai trunka labai ilgą laiką – kaip laikas yra matuojamas Žemėje – sferai pakilti. Tai reiškia, kad būtybės savo sferoje turi labai daug laiko augti ir vystyti savo tapatumo jausmą. Tai galioja tiek angelams, tiek ir bendrakūrėjams. Tiek vieni, tiek ir kiti gali eiti savo tapatumo jausmo plėtimo keliu, skindamiesi kelią aukštyn per įvairius tarnystės lygmenis toje sferoje, kuriai jie buvo sukurti tarnauti. Tad, kai ateina laikas sferai pradėti savo pakylėjimą, tiek bendrakūrėjai, tiek ir angelai gali būti pasiekę aukštus postus savo tarnystės srityje. Pavyzdžiui, angelas gali būti tapęs angelų būrio vadu, kai tuo tarpu bendrakūrėjas gali būti tapęs didžios civilizacijos vadu į Žemę panašioje planetoje. Tačiau nė vienas iš jų nebus pasiekęs pilno nemirtingumo, kol jų sfera nebus pakilusi. Tai reiškia, kad, kai sfera pakyla, bendrakūrėjai ir angelai, kurie buvo sukurti tarnauti tai sferai, susidurs su paskutine iniciacija – aukščiausiu nesavanaudiškumo testu.

***

Dalykas, kurį šiuo metu pasakysiu, yra tai, kad, jeigu būtybė – angelas arba bendrakūrėjas – neišlaiko paskutinės nesavanaudiškumo iniciacijos, jis negali pakilti kartu su savo kylančia sfera. Todėl tokia būtybė „nupuls“ į sekančią sferą, kurioje ji, taip sakant, turės „pradėti nuo apačios ir kilti aukštyn savo Tėvo draugijoje.“ Tokia puolusi būtybė pamirš iš kur atėjo, tačiau nepraras savo praeities pasiekimų. Kitaip tariant, nors ji savo naują gyvenimą pradės su riboto tapatumo jausmu, ji galės atkurti ryšį su pasiekimais, kuriuos įgijo anksčiau. Tai reiškia, kad puolęs angelas būs labiau pažengęs už naują bendrakūrėją, tačiau, kad galėtų pakilti virš sąmonės būsenos, kuri sukėlė jo nuopolį, puolęs angelas turi eiti tokiu pačiu keliu kaip ir nauji bendrakūrėjai, savo kelią pradėdamas kosminėje mokykloje ir siekdamas įžengti į vienovę su mokytoju. Kadangi angelai nebuvo sukurti savo kelionę pradėti mokykloje, didesnį išmanymą pasiekusiems puolusiems angelams tai gali būti rimtas jų nuolankumo išbandymas.

Tad dabar jau matome, kodėl Žaltys buvo Rojaus Sode. Žaltys simbolizuoja puolusius angelus (o taip pat specifinę angelų grupę). Dabar jau galime suvokti, kodėl Ieva pasidavė Žalčio gundymams, kuris turėjo labai galingą tapatumo jausmą ir buvo gerai įgudęs naudotis antikristo protu. Žinoma, mokytojas ir kai kurie kiti mokiniai Sode turėjo tokį pat meistriškumą ar netgi dar didesnį meistriškumą už Žaltį, tad Ieva turėjo lygias galimybes pasirinkti sekti tikru mokytoju arba netikru mokytoju.

Anksčiau sakiau, kad daugelis dvasingų žmonių Žemėje viduje žino esantys angelai įsikūnijime. Dabar jau galime suvokti, kad, nors angelai nebuvo sukurti nužengti į įsikūnijimą, jie turi ateiti į įsikūnijimą po nuopolio. Tačiau tai nereiškia, kad visi, kurie žino esantys angelai įsikūnijime būtinai yra puolę angelai. Po to, kai pirmieji angelai nupuolė, kiti angelai pasisiūlė nusileisti į įsikūnijimą puolusių angelų gelbėjimo misijai. Daugiau apie tai pakalbėsime vėliau.

***

Atkreipkite dėmesį, kad, net jeigu angelas būtų turėjęs dideles žinias ir įgūdžius prieš savo nuopolį, šie įgūdžiai buvo įgyti kitokioje aplinkoje nei toji, į kurią jis nupuolė. Taip yra dėl to, kad kiekviena nauja sfera yra vis sudėtingesnė, vis tankesnė ir turi šiek tiek kitokius įstatymus nei prieš ją buvusioji. Tai reiškia, kad net ir aukščiausio rango puolę angelai neturi tiek daug patirties savo naujoje sferoje kaip patys gali manyti. Jie turi pradėti nuo pradžių, mokydamiesi savo sferos veikimo principų. Skirtumas čia yra tas, kad galiausiai jie gali pradėti užmegzti ryšį su savo ankstesne patirtimi ir todėl savo aplinką gali įvaldyti greičiau už naujus bendrakūrėjus.

Kai puolusi būtybė įžengia į naują sferą, ji pamiršta savo ankstesnį tapatumą ir pasiekimus. Todėl savo kelią ji pradeda su ribotu tapatumo jausmu, panašiai kaip ir naujas bendrakūrėjas. Ji patiria tokį patį mano aprašytą atgimimą, kokį patiria ir mokiniai, kurie atsiskiria nuo savo mokytojų. Senasis tapatumo jausmas miršta ir būtybė atgimsta į naują tapatumo jausmą, kuriame dabar save ima laikyti atskirtą nuo savo šaltinio. Puolusiai būtybei tai suteikia galimybę savo gyvenimą pradėti ant švaraus popieriaus lapo. Galėtume sakyti, kad, būtybei augant kosminėje mokykloje, ji gali susikurti visiškai naują tapatumo jausmą, kuris nebūtų užterštas prisiminimais apie tapatumo jausmą, kuris patyrė nuopolį.

Iššūkis čia yra toks, kad, kai puolusi būtybė subręsta, ji turi susidurti su kitokia iniciacija nei toji, su kuria susiduria nauji bendrakūrėjai. Nauji bendrakūrėjai iš tiesų pradeda savo gyvenimą ant švaraus popieriaus lapo, tad jie neturi jokių skeletų spintoje, su kuriais vėliau turėtų susidurti. Puolusi būtybė neišvengiamai privalo susidurti su iniciacija, per kurią iš naujo atranda savo ankstesnį tapatumą. Ji tuomet susiduria su sunkiu testu, kuomet jai reikia pasirinkti tarp savo naujai susikurto nekaltesnio tapatumo arba sugrįžti prie senojo, rafinuotesnio tapatumo. Galėtume sakyti, kad ji susiduria su iššūkiu leisti savo puolusiam tapatumui mirti arba pasirinkti jį dar kartą įkūnyti. Taip pat galėtume sakyti, kad naujiems bendrakūrėjams tereikia atrasti savo dangišką tapatumą, kai tuo tarpu puolusioms būtybėms pirmiausia reikia atrasti ir paleisti savo puolusį tapatumą, ir tik tuomet jos gali atrasti ir įkūnyti savo dangišką tapatumą.

Tai, žinoma, yra sudėtingas iššūkis, tačiau galite būti tikri, kad dvasinės mokyklos mokytojas pilnai supranta šį iššūkį ir yra pasiruošęs pasiūlyti puolusioms būtybėms visą įmanomą pagalbą šiam iššūkiui įveikti. Kai kurios puolusios būtybės priima šią pagalbą ir apsigręžia aplinkui, tačiau kitos nenori priimti mokytojo pagalbos. Todėl jos paprastai negali užbaigti mokyklos ir patenka į savo naują sferą, neįgijusios dvasinio savarankiškumo. Tai turi daug pasekmių, kurias apžvelgsime sekančiuose skyriuose.

***

Jeigu kalbėtume techniškai, būtų galima sakyti, kad įsikūnijime nėra angelų. Priežastis ta, kad angelas yra būtybė, kuri yra sukuriama su specifiniu tapatumu, kuriame ji yra Dievo valios pratęsimas. Angelas nupuola, sukildamas prieš šį tikslą ir tuo būdu atsiskirdamas nuo savo tikrojo tapatumo. Tikrasis tapatumas miršta ir angelas atgimsta į naują tapatumą. Naujas tapatumas techniškai nėra angelo tapatumas, bet yra tapatumas būtybės, kuri save mato atskirtyje nuo Dievo valios ir įstatymo. Ir visgi tai nepaneigia fakto, kad daugelis būtybių įsikūnijime buvo sukurtos angelais ir nupuolė iš šio tapatumo.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com