Valdžios elitas 3: Kodėl jums gali atrodyti, tarsi kai kurie kiti žmonės būtų iš kitos planetos

PASTABA: Šie mokymai buvo paimti iš Viešpaties Maitrėjos knygos Visrakčiai į Dvasinę Laisvę.


Ištraukos iš Rakto 16: Kaip vyksta dvasinė evoliucija

Kadangi fizinės visatos neįmanoma padalinti į atskirus lygmenis, kas nutinka, kai didelis skaičius Žemėje įsikūnijančių būtybių nupuola į dualistinę sąmonę ir tampa vis labiau susikoncentravusios į save? Jeigu fizinė karalija būtų buvusi tokia taki kaip, pavyzdžiui, emocinė karalija, tuomet egzistuotų daug fizinių Žemės versijų, ir kiekvienoje iš šių versijų gyventų tik tam tikrame sąmonės lygyje esančios būtybės.

Realybė yra tokia, kad įstatymas leidžia būtybėms ir toliau kūnytis Žemėje, net ir tuomet, kai jos yra nupuolusios į labai žemą sąmonės lygį. Tiesą sakant, egzistuoja žemesnioji riba (būtybės, kurios šią ribą peržengia, patenka į astralinę plotmę), tačiau šiuo metu ši riba yra ganėtinai žema, kaip tą galite matyti iš kasdien leidžiamų laikraščių antraščių. Tačiau pati planeta tebėra veikiama žmonijos sąmonės svyravimų aukštyn ir žemyn. Kaip paaiškinau anksčiau, viskas yra sukurta iš Materijos Šviesos, ir ši šviesa yra sukurta iš Kūrėjo Esybės ir sąmonės. Todėl Materijos Šviesa turi sąmonę, tai reiškia, kad Materijos Šviesa, iš kurios yra sukurta Žemės planeta, yra veikiama šioje planetoje įsikūnijančių žmonių sąmonės būsenos. Žinoma, dauguma žmonių šią tiesą neigs, tačiau taip yra dėl to, kad jų sąmonė yra nusileidusi į tokį žemą lygį, kad jie nesugeba tiesiogiai suvokti nieko, ko negalima aptikti fizinėmis juslėmis. Jie nesugeba matyti jokio tiesioginio ryšio tarp savo sąmonės būsenos ir visoje planetoje ar jų pačių kūnuose egzistuojančių fizinių sąlygų. Taip yra dėl to, kad jie atsisako prisiimti pilną atsakomybę už savo gyvenimą ir išganymą, kas yra pagrindinė dualistinės sąmonės charakteristika. Kuo žmonės yra labiau susikoncentravę į save, tuo mažiau jie yra linkę prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, jausmus, mintis ir tapatumo jausmą.

Esmė ta, jog dėl to, kad dauguma fizinėje Žemėje įsikūnijančių būtybių buvo apakintos dualistinės sąmonės – per procesą, kuris prasidėjo daugiau kaip prieš milijardą metų – fizinės sąlygos šioje planetoje buvo drastiškai pakeistos, lyginant su jų pirminiu užmanymu. Kai Žemė iš pradžių buvo sukurta, kai ji išsivystė, joje egzistavo daug tyresnė ir subalansuota fizinė aplinka nei toji, kurią matote šiandien. Tiesą sakant, materija, iš kurios buvo sudaryta planeta, vibravo aukštesniame lygmenyje nei dabar. Nebuvo jokių gamtos kataklizmų – uraganų, žemės drebėjimų ar vulkanų. Taip pat nebuvo jokių nuodingų ir plėšrių gyvūnų, jokių parazitų ir fizinių ligų. Todėl fizinio kūno gyvenimo trukmė buvo daug ilgesnė nei yra šiandien. Tiesą sakant, buvo įmanoma palaikyti fizinio kūno gyvastį neribotą laiką.

Beje, pats reikšmingiausias šio sutrumpėjusio gyvenimo laiko padarinys buvo tai, kad reinkarnacija tapo neišvengiama būtinybe. Būtybės, kurios nupuolė į dualistinę sąmonę, ėmė piktnaudžiauti Materijos Šviesa, šitaip susikurdamos skolą gyvenimui. Priežasties ir Pasekmės Dėsnis sako, kad privalote išgryninti, privalote pakylėti bet kokios iškreiptos energijos vibracijas, kurią sugeneravote fizinėje karalijoje, idant galėtumėte visam laikui pakilti iš šios karalijos. O kadangi daugelis būtybių negalėjo išvalyti iškreiptos energijos, negalėjo subalansuoti karmos, per savo trumpą gyvenimo laiką, tapo būtina suteikti joms papildomas galimybes, sugrąžinant jas į kitus fizinius kūnus. Procesas, kurį pademonstravo Jėzus, rodo, kad, kai esate subalansavę visą savo karmą, galite visam laikui pakilti į aukštesnę karaliją ir jums nebėra būtinybės reinkarnuotis Žemėje. Kai kurios būtybės pakyla tiesiai į dvasinę karaliją ir todėl tampa laisvos nuo bet kokių saitų su materialiu pasauliu. Tačiau kitos pakyla virš būtinybės fiziškai įsikūnyti, pakildamos į vieną iš trijų aukštesnių karalijų šioje sferoje, kuriose toliau siekia tobulėti ir kilti aukštyn.

Tikroji priežastis, dėl kurios ankstesniuose amžiuose egzistavo tyra aplinka, yra ta, kad pati materija buvo mažiau tanki, tai reiškia, kad sutraukianti Motinos jėga turėjo mažiau „masės,“ kurią būtų galėjusi traukti. Ši jėga nėra tapati gravitacijai, nors gravitacija yra vienas iš šios jėgos pasireiškimų. Kad galėtumėte geriau suprasti, kas nutiko, įsivaizduokite, kad Žemė anksčiau buvo didesnė ir mažesnio tankumo nei šiandien. Dabar įsivaizduokite, kad gravitacinė jėga yra sustiprinama, ir ji priverčia planetą pradėti trauktis, tuo būdu suspausdama tą patį materijos kiekį į mažesnę erdvę. Turėtų būti akivaizdu, kad tai sukeltų įvairias įtampas ir jėgas Žemės viduje. Tai priverstų Žemės branduolį kaisti ir pagimdytų visas tas jėgas, kurias geologai atrado Žemės mantijoje ir plutoje, ir visa tai paruoštų dirvą vulkanams, žemės drebėjimams, kontinentų judėjimams, polių kaitai ir taip toliau.

Žinoma, tai yra grubi iliustracija, o realybė yra tokia, kad fizinė visata buvo sukurta tam tikrame vibracijų lygmenyje, kuris buvo daug aukštesnis už vibracijas, kuriomis šiuo metu vibruoja žemesnioji emocinė karalija. Žemės vibracijos buvo pažemintos žemiau pirminio lygmens, ir dėl to net ir pati materija tapo tankesnė. Būtent tai Žemės vibracijas priartino prie žemesniosios emocinės karalijos, kas sukelia persidengimo efektą, kurį aprašiau anksčiau. Materijos sutankėjimas sukūrė jėgas, kurios kelia sumaištį fizinėje planetoje, signalizuodamos žmonijai, kad jų sąmonės būsena veikia kiekvieną jų fizinės aplinkos aspektą. Akivaizdu, kad dauguma žmonių šios žinios nesuvokė, tačiau nubudimas visada yra įmanomas. Beje, tai, kad materija ankstesniais laikais vibravo aukštesniame lygmenyje, yra dalis paaiškinimo, kodėl mokslas – kol kas – nerado jokių fosilijų, įrodančių pažangių civilizacijų ar senovinių žmonių egzistavimą. Kita dalis paaiškinimo yra ta, kad mokslininkai neieškojo atvirais protais.

Žmonijos sąmonei žemėjant, fizinė materija, iš kurios yra sudaryta ši planeta, pasidarė tankesnė, ir tai drastiškai pakeitė visą aplinką. Aš taip pat paaiškinau, kad savimonę turinčios būtybės dalyvauja bendrakūrime, vizualizuodamos įvaizdžius ir tuomet perkeldamos šiuos įvaizdžius ant Materijos Šviesos. Turėtų būti akivaizdu, kad, kai žmonijos sąmonė buvo pažeminta, žmonės savo dėmesį pradėjo koncentruoti į vis žemesnius ir netyresnius įvaizdžius. Daugelis šių įvaizdžių nebuvo kuriami sąmoningai, bet jie vis tiek buvo projektuojami ant Materijos Šviesos. Žinoma, tai neįvyko per vieną dieną, tačiau per ilgą laiko tarpą kolektyvinė žmonijos sąmonė pagimdė visas netobulas ir nesubalansuotas sąlygas, kurias matote šiandien, įskaitant ir daugelį fizinių ligų, kankinančių jūsų kūnus.

Esminė mano mintis čia yra ta, kad bendrakūrėjai buvo pasiųsti į Žemę su įsakymu „daugintis ir viešpatauti.“ Taigi, Dievo įstatymas leidžia žmonijai kolektyviškai pažeminti savo sąmonę ir „sutankinti“ visą planetą iki tokio lygmens, kuomet ji pradeda griūti, kaip tą galite matyti nuo ekstremalių temperatūros svyravimų iki fizinių ligų. Tiesą sakant, fizinės planetos gyventojams yra įmanoma pažeminti savo sąmonę iki tokio lygmens, kad jie, tikrąja to žodžio prasme, priverstų planetą suirti, kuomet sutraukianti Motinos jėga išardytų visą materiją. Tai nutiko ne vienai planetai visatoje.

Žinoma, nei Dievas, nei dvasiniai Žemės prižiūrėtojai nenori, kad ši planeta suirtų. Tad, nors žmonija turi laisvą valią, Laisvos Valios Įstatymas leidžia mums naudotis tam tikromis saugumo priemonėmis, kurių pagalba galime mėginti sutrukdyti planetos gyventojams sunaikinti save ir savo fizinius namus. Dabar pažvelgsime į vieną tokią saugumo priemonę.

***

Būnant brandžiu dvasios ieškotoju, yra nepaprastai svarbu pradėti suvokti, kad materialiame pasaulyje nėra nieko, kas – šiuo metu – būtų idealioje būsenoje. Jūs viduje turite dvasinės karalijos ilgesį, galbūt savo pasąmonėje netgi turite atsiminimus apie ją, tad jaučiate, kad viskas turėtų būti geriau nei tai, ką šiuo metu matote Žemėje. Tačiau materiali visata vis dar yra pasaulis, kuriame tebėra daug tamsos, tai reiškia, kad dualistinė sąmonė – ir joje įstrigusios būtybės – vis dar gali čia egzistuoti. Ir dalykas, kurį jums reikia suprasti, yra tai, kad dualistinė sąmonė gali viską iškreipti ir iškraipyti – ir būtent dėl to nėra nieko idealaus materialiame pasaulyje.

Esmė ta, kad Žemė iš pradžių turėjo būti tik kelių gyvybės srautų grupių namais, tai reiškia, kad šie gyvybės srautai turėjo bendrų bruožų, ypač savo mąstyme. Tai buvo padaryta kaip saugumo mechanizmas, norint sumažinti neišsprendžiamų konfliktų riziką. Kuo labiau homogeniška yra planetos visuomenė, tuo mažesnė tikimybė, kad ji pasidalins į tarpusavyje nesugebančias komunikuoti frakcijas – dėl savo pernelyg skirtingo mąstymo būdo – ir todėl nesugebės išspręsti konfliktų. Tačiau dualistinė sąmonė gali iškreipti net ir šį scenarijų.

Paprastas faktas yra toks, kad, nors mąstymo homogeniškumas gali užkirsti kelią tam tikriems konfliktams, jis taip pat gali neleisti planetos gyventojams ištrūkti iš žemyn traukiančio sūkurio, šiam peržengus kritinį tašką. Kai dauguma gyventojų mąsto panašiai, tikėtina, jog jie visi judės ta pačia kryptimi. Kai kritinė masė žmonių Žemėje tapo apakinti dualistinės sąmonės, jie paskui save nusitempė daugumą ir tuomet dauguma žmonių visi kartu ėmė leistis žemyn sąmonės laiptais. Tik nedaugelis žmonių priešinosi šiam žemyn tempiančiam judėjimui, ir jie negalėjo patraukti aukštyn visų likusiųjų. Ir būtent dėl to, kad dauguma žmonių mąstė panašiai, jie nesugebėjo suvokti, ką daro. Jie nesugebėjo suvokti, kad pateko į savižudišką sūkurį, ir kad jų panašus mąstymas skatina vienas kitą palaikyti. Paprasčiausiai nebuvo pakankamai kitaip mąstančių žmonių, kurie galėtų garsiai sušukti: „Bet juk karalius nuogas!“

Dabar jau galite matyti, kodėl nėra idealios būsenos materialiame pasaulyje. Dualistinė sąmonė funkcionuoja dviejuose kraštutinumuose, ir ji visada siekia bet kurią situaciją įtraukti į vieną iš šių kraštutinumų. Tad, kai turite planetą, kurioje dauguma jos gyventojų mąsto panašiai, dualistinė sąmonė turi tendenciją traukti visus sekti paskui minią, idant visi grimztų žemyn kartu, nesuvokdami, kas vyksta. Jų panašus mąstymo būdas visus apakina įspėjamiesiems ženklams, kurie būtų buvę akivaizdūs žmonėms, turėjusiems kitokį mąstymo būdą. Tačiau planetoje, kurioje egzistuoja didesnė mąstymo įvairovė, dualistinė sąmonė suskaldys žmones į grupes ir sukurs konfliktus tarp jų. Ir būtent dėl to, kad žmonės mąsto taip skirtingai, jie manys, kad nėra būdų šiuos konfliktus išspręsti. Ir šioje vietoje būtų galima prisiminti seną posakį: „Esate pasmerkti, jei darysite, ir esate pasmerkti, jei nedarysite,“ kas yra visiška tiesa būtybėms, įstrigusioms dualizmo iliuzijose.

Žinoma, dvasiniai žmonijos prižiūrėtojai nesijaučia pasmerkti, tačiau mes iš tiesų turime visiškai realistišką požiūrį, suvokdami, kad, kai planeta yra nupuolusi į dualizmo būseną, nėra jokio garantuoto būdo ją iš jos ištraukti. Viskas yra pavaldu laisvai jos gyventojų valiai, ir jeigu kritinė šių gyventojų masė bus pasiryžusi sunaikinti savo planetą, mes nieko negalėsime padaryti, kad sukliudytume jiems tai padaryti. Vis dėlto yra vienas dalykas, kurį galime padaryti, ir tai yra pamėginti atsverti sąlygas, privertusias planetą nugrimzti į savižudišką sūkurį, tad pažvelkime, kaip mėginome tai padaryti Žemėje.

***

Kaip minėjau, priklausau dvasinių būtybių grupei, vadinamai pakylėtaisiais mokytojais. Priklausau tai grupės daliai, kuri buvo priskirta specifiškai Žemės planetai. Tačiau pakylėtieji mokytojai yra milžiniška bendruomenė, kuriai priklauso milijardai narių šioje sferoje ir dvasinėje karalijoje. Kadangi dvasinė karalija, o taip pat net ir identiteto karalija, yra už laiko ir erdvės ribų, mes galime bendrauti vieni su kitais ir galime, taip sakant, palyginti savo užrašus. Ir mes iš tiesų rengiame pasitarimus, ir galime pakviesti kitų grupių narius į šiuos pasitarimus, idant galėtume vieni iš kitų pasimokyti. Turėčiau paminėti, kad mes, žinoma, esame pakilę virš dualistinės sąmonės ir todėl tarp mūsų nėra jokio lenktyniavimo ar varžymosi. Mes esame pilnai susitelkę į savo darbą, siekdami padėti nepakylėtosioms būtybėms pasiekti pakylėtąją būseną, ir mokomės vieni iš kitų, kai tik tai yra įmanoma.

Egzistuoja du dažniausi scenarijai, dėl kurių planetos susinaikina:

  • Konflikto scenarijus, per kurį atsiranda kariaujančios grupės. Išvysčiusios destruktyvią technologiją, jos gali, tikrąja to žodžio prasme, susprogdinti savo planetą. Jeigu visi atominiai ginklai Žemėje būtų susprogdinti vienu metu, ši planeta dezintegruotųsi ir būtų suplėšyta į milijonus dalelių, ir nė vienoje iš jų nebebūtų įmanoma gyvybė.

  • Stagnacijos scenarijus, kai planetos gyventojai atsisako augti ir save transcenduoti. Tai paskatina laipsnišką grimzdimą žemyn, kol gyvybė galiausiai išnyksta dėl sutraukiančios jėgos veikimo. Laikui bėgant, matėme daugelį planetų susinaikinant dėl abiejų priežasčių.

Grįžtant prie mano ankstesnio paaiškinimo apie dvi pagrindines jėgas, galime matyti, kad abu šie scenarijai yra šių jėgų iškreipimo padarinys.

  • Konflikto scenarijus yra Tėvo plėtimosi jėgos iškreipimo padarinys. Kai žmonės tampa išsibalansavę plėtimosi aspekte, jie yra linkę įžengti į juodai baltą mąstymą, kuris verčia juos galvoti, kad jų kelias yra vienintelis teisingas. Jie taip pat jaučia, kad tai yra jų pareiga priversti visus kitus žmones eiti jų keliu ir kad jie turėtų tai daryti visomis jiems prieinamomis priemonėmis. Dėl dualistinio proto prigimties, visada egzistuos mažiausiai dvi šitaip mąstančios grupės, ir tai sukurs konfliktą tarp jų, kurio jos pačios nesugebės išspręsti. Tai dažnai pasibaigia vis didesniais karais, kol jie pasiekia tokį mastą, kad tiesiog susprogdina planetą.

  • Stagnacijos scenarijus yra Motinos traukimosi jėgos iškreipimo padarinys. Tai paskatina planetos gyventojus liautis save transcenduoti, ir tuo būdu jie ima priešintis pačiam pagrindiniam paties gyvenimo principui, kuris yra kelti planetos vibracijas, kol ji pakils į aukštesnį lygį. Jie tampa patenkinti tuo, kaip viskas yra, ir todėl nori toliau tęsti – neribotą laiką – savo dabartinį gyvenimo būdą. Kai žmonės tampa išsibalansavę traukimosi aspekte, jie mano neprivalantys savęs transcenduoti ir galvoja, kad turėtų siekti išsaugoti viską taip kaip yra, užuot siekę, kad viskas augtų. Jie mano, kad netobulos sąlygos materialiame pasaulyje tokios ir turi būti, arba mano, kad jų neįmanoma pakeisti. Tai atveda prie protinės ir dvasinės kraujomaišos, kas yra panašus mechanizmas į tą, kurį matote populiacijoje, kurios genofondas pasidaro per siauras. Ima atsirasti įgimti defektai ir populiacija ima griūti, galiausiai priartėdama prie visiško išnykimo; ir tai įmanoma sustabdyti tik tuo atveju, jeigu į ją bus įvesti nauji genai, tai yra, nauja informacija.

Ne vienoje planetoje vienas iš šių scenarijų privertė planetą susisprogdinti arba pavertė ją dykyne. Kyla klausimas, o kas nutiko būtybėms, kurios privertė planetą dezintegruotis arba atėmė iš jos galimybę palaikyti gyvybę? Na, pagal Laisvos Valios Įstatymą, tie, kurie pažeidinėja kitų būtybių laisvą valią, galiausiai praras galimybę daryti poveikį kitiems. Tad pačios agresyviausios būtybės iš mirusios planetos gali būti ištrintos. Tai nutinka tiktai tiems, kurie nupuolė iš aukštesnės karalijos ir turėjo daugybę galimybių palikti puolusią sąmonę, tačiau visas šias galimybes atstūmė. Mažiau agresyvios būtybės bus paimtos iš fizinės karalijos ir joms bus leista apsigyventi žemesniuose emocinės karalijos lygmenyse. Šie lygmenys yra tarsi prieglauda būtybėms, kurios neturi kur daugiau eiti (kol nepakeis savo įpročių arba kol jų sfera nepakils ir jos nepereis į sekančią sferą).

Kažkuriuo metu tapo akivaizdu, kad daug planetų pasekė šia savidestrukcine tendencija. Beje, didžioji dauguma planetų fizinėje visatoje yra aukštyn kylančioje spiralėje. Net ir jūsų sistemoje esančios kitos planetos pakilo iki tokio lygmens, kuriame jose nebėra gyvybės fiziniame spektre, nes gyvybė egzistuoja tik viename iš aukštesnių lygmenų. Aukšto lygio tarybos susirinkime buvo nuspręsta atlikti kosminį eksperimentą. Tapo aišku, kad, kiekvienu atveju, kai planeta susinaikindavo, pagrindinis faktorius buvo tai, kad jos gyventojai tapo apakinti dualistinės sąmonės. Tad jie tiesiog nesuvokė – per tyčinį neišmanymą – kad jų veiksmai gali sukelti jų pačių pražūtį ir netgi gali pražudyti visą jų planetą. Jie tiesiog nenorėjo tikėti, kad jų protai gali turėti tokią griaunamąją galią. Tačiau, kai būtybės iš tiesų yra patyrusios planetos susinaikinimą per vieną iš šių dviejų scenarijų, dauguma jų pabunda tarsi po šalto dušo ir ima atgailauti. Tad buvo nuspręsta leisti kai kurioms būtybėms, kurios dalyvavo savo planetos sunaikinime, įsikūnyti planetose, kurios jau buvo patekusios į žemyn traukiantį sūkurį (ir buvo praėjusios „negrįžtamą tašką“), tačiau dar nebuvo susinaikinusios.

Kai Žemė įžengė į stagnacijos scenarijų ir nusileido iki tokio lygmens, kai gyvybė pradėjo griūti, buvo nuspręsta leisti čia įsikūnyti dideliam skaičiui būtybių iš kitų fizinių planetų. Tai buvo būtybės, kurios tapo savo planetos susinaikinimo liudininkėmis dėl abiejų priežasčių. Jos savo pasąmonėje išsaugojo prisiminimus, kas gali nutikti planetai ir todėl galėjo suteikti perspektyvą, kurios neturėjo Žemės gyventojai. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad į Žemę atėjusios būtybės buvo pasirinktos atstovauti labai platų kilmės ir mąstymo spektrą. Tai buvo padaryta su tikslu „sumaišyti katilą,“ atnešant būtybes, kurios pateiktų kitokią ir dažnai iššūkį metančią perspektyvą stagnuojantiems Žemės gyventojams. Buvo tikimasi, kad dėka šios įvairovės, skirtingos būtybių grupės neutralizuos viena kitą, ir nė viena grupė negalės pasiekti dominavimo.

Pakylėtiesiems mokytojams buvo visiškai aišku, kad tai jokiu būdu nėra šimtaprocentinę sėkmę garantuojantis planas. Tiesą sakant, didžiausia rizika buvo akivaizdi nuo pat pradžių, tai yra, kad visi šie skirtingi gyvybės srautai susiburs į atskiras fizines grupes ir ims kurti konfliktus vieni su kitais, kol galiausiai išvystys technologiją, kurios pagalba galėtų susprogdinti Žemę. Tačiau, kadangi Žemė jau ir taip buvo žemyn grimztančiame sūkuryje, kuris būtų užtikrinęs jos susinaikinimą (jeigu nebūtų imtasi drastiškų priemonių), buvo leista šiam eksperimentui vykti.

Tačiau mes sumaišėme šį katilą ne tam, kad po to tik sėdėtume rankas sudėję ir žiūrėtume, kas įvyks. Priešingai, milijonai gyvybės srautų iš dvasinės karalijos, iš aukštesnių šios sferos karalijų ir iš labiau pažengusių planetų negu Žemė – laikui bėgant – pasisiūlė ateiti į fizinį įsikūnijimą, mėgindamos neutralizuoti destruktyviausius gyvybės srautus ir mėgindamos padėti pakylėti žmonijos sąmonę aukštyn.

Nepaisant fakto, kad Žemės gyventojai išvystė ginklus, kurie gali susprogdinti šią planetą, galiu jums pasakyti, kad Žemė jau kurį laiką yra aukštyn kylančioje spiralėje (nors su daugybe pakilimų bei nuosmukių). Tiesą sakant, mes dabar pasiekėme tašką, kuriame Žemei tapo įmanoma atlikti kvantinį šuolį į priekį. Tačiau tam bus būtina, kad tie, kurie nori būti šio proceso dalimi, nubustų savo kosminiam tikslui ir imtų dėti didžiausias pastangas, keldami aukštyn savo ir kolektyvinę sąmonę. Ir būtent šiam suvokimui atnešti yra skirtas šis ilgas paaiškinimas apie Žemės sudėtingumą. Tačiau galite būti tikri, kad mes toliau statysime ant šiame skyriuje perduotų mokymų ir pradėsime nagrinėti, kaip galėtumėte pasinaudoti šiomis žiniomis, idant išpildytumėte savo buvimo šioje Žemėje tikslą. Šis tikslas gali būti prisidėti prie eksperimento, kuris – jeigu suveiks – turės kosminę svarbą. Jeigu Žemę pavyks pakelti aukštyn, šioje planetoje įgytos patirtys bus panaudotos kaip modelis daugeliui kitų planetų, kas turės didelį poveikį visai visatai. Prieš mums judant toliau, leiskite man paminėti, kad nors ankstesniame paaiškinime iš tiesų yra kalbama apie daugelį skirtingų gyvybės srautų arba evoliucijų, jame nėra pateikiamas išbaigtas paveikslas apie kiekvieną šiuo metu Žemėje įsikūnijančią būtybę. Tačiau jis jums duoda pakankamai žinių, kad padėtų suprasti esminę dinamiką šioje planetoje, o daugiau detalių pateiksiu pakeliui.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels