Valdžios elitas 4: Žvėris, kuris buvo, kurio nebėra, ir kuris vėl pasirodys

PASTABA: Šie mokymai buvo paimti iš Viešpaties Maitrėjos knygos Visrakčiai į Dvasinę Laisvę.

Ištraukos iš Rakto 18: Kodėl geri žmonės blogai elgiasi

Šiame skyriuje išsamiai ištirsime, kodėl žmonės atlieka savanaudiškus – arba piktadariškus – veiksmus ir kodėl jie iš tiesų gali tikėti, kad šie veiksmai yra pateisinami, būtini, naudingi, kad jie yra dėl aukštesnio gėrio ar kad jie yra vienintelis jų pasirinkimas. Tai iš tiesų yra esminė žmogiškosios egzistencijos, kaip ji buvo žinoma Žemės planetoje, misterija. Ir todėl šios misterijos supratimas yra vienas iš esminių raktų dvasinei laisvei pasiekti. Galėtume sakyti, kad jausmas, jog esate verčiami daryti blogus veiksmus, ar jų darymas, nesuvokiant šių veiksmų blogio, yra akivaizdus jūsų dvasinės laisvės pažeidimas. Jau daviau jums raktus, kurie reikalingi, norint sudėlioti didesnį paveikslą:

• Viskas yra sukurta iš Materijos Šviesos.

• Materijos Šviesa turi sąmonę, o tiksliau, ji yra sąmonė.

• Savimonę turinti būtybė turi gebėjimą įsivaizduoti įvaizdį arba įsitikinimą ir tuomet, naudodamasi savo proto galia, gali perkelti šį įvaizdį ant Materijos Šviesos. Kadangi Materijos Šviesa turi sąmonę, ji gali prisiimti bet kokią ant jos perkeltą formą.

• Savimonę turinti būtybė gali konstruoti proto įvaizdžius, naudodamasi Kristaus sąmone arba antikristo sąmone.

• Kristaus sąmone grįstas įvaizdis kels visą gyvybę aukštyn, padėdamas jai tapti DAUGIAU, ir tai yra paties gyvenimo tikslas. Toks įvaizdis yra tvarus, kadangi jis yra vienovėje su pirmyn tekančiu gyvenimo judėjimu, su Gyvenimo Upe. Antikristo sąmone grįstas įvaizdis vers visą gyvybę tapti mažiau, tuo būdu priešindamasis esminei gyvybinei jėgai. Todėl toks įvaizdis galiausiai bus išardytas sutraukiančios Motinos jėgos, kuri yra įdiegta Motinos Šviesoje.

Dabar jau matome, kad, kai įvaizdis yra perkeliamas ant Materijos Šviesos per dualistinę sąmonę, šis įvaizdis nėra akimirksniu ištrinamas. Jis dar kurį laiką egzistuos, kadangi jo tikslas yra suteikti būtybėms galimybę mokytis, patiriant savo kūrybinių pastangų pasekmes. Tad viską, ką būsite bendrakūrę, neišvengiamai patirsite. Tačiau mums su tuo dabar reikia žengti žingsnį toliau ir suprasti, jog dėl to, kad Materijos Šviesa turi sąmonę, tai, ką būtybės sukuria, gali įgyti savarankišką gyvastį.

Norint tai paaiškinti, mums reikia pažvelgti į kūrybinį procesą, kurį aprašiau anksčiau. Jau matėme, kad egzistuoja dvasinė karalija, kurioje nėra vietos tamsai ar blogiui, ir taip pat egzistuoja sfera, kuri yra atskirta nuo tuštumos, bet joje šviesa vis dar tebėra susimaišiusi su tamsa. Žemesnioji sfera įžengė į pakylėjimo procesą, atvesiantį prie taško, kuriame ši sfera bus tapusi dvasinės karalijos dalimi. Kitaip tariant, praeityje kai kurios iš sferų, kurios dabar yra dvasinėje karalijoje, buvo labai panašioje būsenoje, kurioje jūsų sfera yra šiandien. Kai šviesos intensyvumas tose sferose išaugo, jose esančios būtybės pradėjo susidurti su mano anksčiau aprašyta iniciacija, tai yra, jos turėjo įveikti savo nekaltą neišmanymą ir pradėti sąmoningai kurti aukštesnį tapatumo jausmą, paremtą Kristaus protu. Kai kurios iš šių būtybių atsisakė tai daryti, vietoj to įžengdamos į tyčinio neišmanymo būseną, kurią pateisino, naudodamosis antikristo proto dualizmu. Šios būtybės atsisakė įžengti į vienovę su gyvenimo tikslu, primygtinai norėdamos išsaugoti savo atskirą tapatumo jausmą, jausmą, kad egzistuojate už paties gyvenimo proceso ribų – kurį pavadinau Gyvenimo Upe.

Nuo pat sukūrimo pradžios, savimonę turinčios būtybės visada turėjo laisvą valią, ir todėl jos turėjo galimybę pasipriešinti Dievo vizijai, naudodamosis antikristo protu. Keletas sferų pakilo aukštyn, ir jose niekas nesinaudojo šia galimybe, tačiau atėjo toks momentas, kuomet kai kurios būtybės pirmą kartą pasirinko antikristo protą. Kai tai nutiko, antikristo protas tiesiog buvo galimybė, kuri niekada nebuvo išreikšta. Kitaip tariant, nieko nebuvo sukurta per antikristo protą. Tačiau, kai pirmosios būtybės padarė savo pasirinkimą, jos pradėjo kurti per antikristo protą. O kadangi ne viena būtybė naudojosi antikristo protu, jos sukūrė kažką, kas buvo didesnis už jas pačias. Kitaip tariant, visuma tapo didesnė už individualių dėmenų sumą. Kaip tai įmanoma?

Paaiškinimas čia, kaip jau sakiau, yra toks, kad Materijos Šviesoje yra įdiegta evoliucinė jėga, kuri traukia visas organizuotas struktūras, skatindama jas tapti daugiau. Tad iš tiesų nutiko taip, kad pirmoji būtybių grupė sukūrė struktūrą iš antikristo sąmonės. Kai ši struktūra pasiekė kritinę sudėtingumo masę, evoliucinė Motinos Šviesoje įdiegta jėga suteikė jai atskirą sąmonės būseną, suteikė jai savitos būtybės, turinčios tam tikras savybes (apibrėžtas ją sukūrusių būtybių), sąmoningumą. Kitaip tariant, šios būtybės iš tiesų sukūrė naują sąmonės būseną, naują protą, naują padarą. Ir šis naujas „proto vienetas“ neišvengiamai tapo pavaldus evoliucinei jėgai, paskatinusiai jį išvystyti bazinį sąmonės lygį. Tai nereiškia, kad šis naujas padaras įgijo savimonę, tačiau tai iš tiesų reiškia, kad jis įgijo bazinį tapatumo jausmą, suteikusi jam išgyvenimo instinktą. Dalis šio išgyvenimo instinkto buvo troškimas daugintis, troškimas augti ir vystytis.

***

Dabar grįžkime prie pirmosios būtybių grupės, kurias pasiglemžė antikristo protas. Dėl Laisvos Valios Įstatymo, šioms būtybėms buvo leista susikurti atskirą tapatumo jausmą. Tai buvo įmanoma dėl to, kad sferoje, kurioje jos gyveno, vis dar tebebuvo likę šiek tiek tamsos, ir ši tamsa leido šioms būtybėms išsaugoti iliuziją, kad jos atskyrė save nuo likusių jų sferoje egzistuojančių būtybių. Dėl dualistinio proto prigimties, šios būtybės – tiek sferos viduje esantys bendrakūrėjai, tiek su šia sfera dirbantys angelai – pradėjo trokšti jaustis geresniais ir svarbesniais už kitus, ir jiems buvo leista užimti regimai galingas pozicijas. Tai iš dalies buvo padaryta su tikslu suteikti jiems galimybę pasisotinti savo troškimu jausti pranašumą, idant galiausiai jiems būtų gana viso to ir jie nuspręstų sugrįžti į Vienovės Kelią.

Tačiau, nepaisant fakto, kad šios būtybės manė esančios svarbiausios būtybės savo sferoje, jų skaičius nebuvo didelis ir – kadangi jos savo bendrakūrimą vykdė per antikristo protą – jų turima galia iš tiesų buvo ganėtinai ribota. Jos nesugebėjo to matyti, tačiau tai buvo akivaizdu visiems, kurie buvo Kristaus prote (kai esate Kristaus prote, iš nieko nejaučiate grėsmės, nes suvokiate, kad niekas negali nustelbti Dievo įstatymo ir galios). Tuo tarpu, kai kelios paklydusios būtybės buvo apimtos troškimo išaukštinti save, absoliuti dauguma jų sferoje buvusių būtybių buvo atsidėjusios visos savo sferos kėlimui aukštyn. Tad neišvengiamai buvo pasiektas taškas, kai sfera pasiekė kritinę masę ir tapo pasirengusi pakilti iki dvasinės karalijos vibracijų, tai reiškia, kad joje nebebūtų likę vietos dualistinei sąmonei. Iliuzijos, kurios kyla iš dualizmo, gali vešėti tik šešėliuose, o kai sfera pakyla, šviesa pasidaro tokia intensyvi, kad joje nebelieka jokių šešėlių.

Būtybėms, kurios vis dar tebebuvo dualistinėje sąmonėje, dabar buvo suteikta paskutinė galimybė palikti dualizmą ir prisijungti prie Gyvenimo Upės. Joms buvo suteikta galimybė tarnauti visai gyvybei, užuot tarnavus savo apsibrėžtiems savanaudiškiems interesams. Ir štai čia priėjome subtilią mintį. Laisvos Valios Įstatymas teigia, kad niekas negali būti priverstas pamatyti savo iliuzijų netikrumo. Būtybei gali būti suteikta galimybė pasirinkti tarp savo iliuzijų ir aukštesnio supratimo, tačiau visada privalo egzistuoti pasirinkimas. Kitaip tariant, būtybė negali būti jėga pakelta į vibracijas, kuriose jai taptų neįmanoma neigti tiesą ir laikytis įsikibus į savo iliuzijas. Todėl būtybės, kurios buvo apakintos dualizmo, negalėjo būti priverstos pakilti aukščiau, kartu su savo kylančia sfera. O kadangi jos atsisakė paleisti savo dualistines iliuzijas, joms teliko dvi galimybės. Pirmoji buvo ištrinti šias būtybes, lyg jos niekada nebūtų egzistavusios. Kita galimybė buvo leisti joms nusileisti į sferą, kuri buvo neseniai sukurta, ir kurioje dar buvo likę pakankamai tamsos, kad joje galėtų išsaugoti savo iliuzijas. Ir, žinoma, kadangi Kūrėjas yra mylintis ir gailestingas Dievas, buvo pasirinkta pastaroji galimybė, ir šios būtybės nupuolė į žemesnę sferą.

Tačiau puolusios būtybės nenupuolė vienos pačios, nes tam, kad būtų išsaugotos jų iliuzijos, sąmonė – padaras – kurį jos sukūrė, nupuolė kartu su jomis. Tai buvo superstruktūra, protas, atskiras tapatumas, kurį jos sukūrė, naudodamosis antikristo protu. Todėl sfera, į kurią jos nupuolė, dabar atsidūrė unikalioje situacijoje. Ankstesnėse sferose, antikristo protas buvo galimybė, kurios niekas nepasirinko. Todėl nieko nebuvo sukurta per antikristo protą. Nauji bendrakūrėjai pereidavo nuo nekalto neišmanymo prie Kristaus proto supratimo, sąmoningai neatsiskirdami nuo savo mokytojų, kai tuo tarpu angelai taip pat tarnaudavo subalansuotu būdu. Todėl kiekviena sfera pradėdavo savo kelią ant švaraus popieriaus lapo, kadangi joje nebuvo jokių struktūrų, kurios būtų pastatytos ant antikristo proto. Šis protas liko neišreikštu pasirinkimu, neturinčiu gravitacinės jėgos, galinčios įtraukti naujas būtybes jį pasirinkti. Atkreipkite dėmesį, kad yra visiškai įmanoma bendrakurti iš nekalto neišmanymo būsenos, nesinaudojant tyčiniu neišmanymu. Nekaltas neišmanymas reiškia, kad turite šiek tiek tikrų žinių ir yra daug vietų, kuriose neturite jokių žinių. Tyčinis neišmanymas reiškia, kad visos jūsų prote esančios žinios yra iškreiptos dualizmo, todėl neturite jokio tikro žinojimo, tačiau manote viską žinantys. Štai kodėl Jėzus sakė, kad velnias „neturi tiesos savyje“ (Jono 8,44).

Nupuolus pirmosioms būtybėms, situacija naujai sukurtoje sferoje dramatiškai pasikeitė nuo ankstesnių sferų. Šioms pirmosioms puolusioms būtybėms nusileidus į naujai sukurtą sferą, protas, kurį jos sukūrė, naudodamosis dualizmo sąmone, nupuolė kartu su jomis. Šis protas pasidarė didesnis už visus jį sukūrusius individus, ir jis skleidė tam tikrą magnetinę arba gravitacinę trauką. Kitaip tariant, buvo sukurtas naujas padaras, ir skatinamas savo išgyvenimo instinkto, jis aktyviai ir agresyviai siekė įtraukti visas būtybes į savo įtakos sferą. Yra labai svarbu, kad suprastumėte mechanizmą, kaip visa tai vyko.

***

Kaip paaiškinau anksčiau, būtybė nepakilusioje sferoje gali bendrakurti, tiktai naudodamasi dvasine šviesa, kuri buvo atnešta iš dvasinės karalijos į jos sferą. Tiktai Kristaus protas gali tarnauti atviromis durimis tokiam šviesos perdavimui, ir būtent dėl to naujas bendrakūrėjas privalo gauti savo šviesą iš dvasinio mokytojo, kuris jau yra pasiekęs Kristaus sąmonę. Kai būtybė auga savo sąmonėje – netapdama arogantiška, ir nemėgindama išsikelti savęs, lygindamasi su kitais – ji pradeda pasiekti tam tikrą Kristaus sąmonės laipsnį, leidžiantį jai šviesą atnešti iš vidaus. Tai yra įstatymas, kad, ką pasėsite, tą ir pjausite (Galatams 6,7), tai reiškia, kad, jeigu bendrakursite, naudodamiesi Kristaus protu – net jeigu tai darytumėte netobulai – gausite daugiau šviesos. Jeigu dauginsite savo talentus, gausite daugiau šviesos, nes tam, kas turi, bus pridėta daugiau ir jis turės daugiau gausos (Mato 13,12). Taip pat ir angelai gali gauti daugiau šviesos, ištikimai tarnaudami.

Ir čia priėjome dar vieną subtilią mintį. Tai, kad esate pasiekę tam tikrą Kristaus sąmonės laipsnį, nereiškia, jog esate pasiekę pilną vienybę – vienovę – su Kristaus protu ir esate tapę Gyvuoju Kristumi. Ši pilna vienybė įvyks tik tuomet, kai būsite pakilę virš viso neišmanymo, kas paprastai įvyksta tuomet, kai pakylate iš savo gimtosios sferos. Kol vis dar tebesate sferoje, kuri nėra pakilusi, jums yra įmanoma susidurti su antikristo proto pagundomis ir nupulti į dualizmą. Tai yra situacija, su kuria susiduria tie, kurie užbaigia dvasinę mokyklą ir išeina į savo sferą išreikšti savo kūrybinių gebėjimų. Žinoma, kuo aukštesnį Kristiškumo laipsnį esate pasiekę, tuo mažesnė tikimybė, kad būsite gundomi, tačiau vis tiek yra įmanoma pasiekti tam tikrą Kristiškumo laipsnį ir tuomet nupulti. Tiesą sakant, Apreiškimo Knygoje aprašytas scenarijus rodo, kad Liuciferis buvo pasiekęs aukštą poziciją savo gimtojoje sferoje prieš nupuldamas (Apreiškimo 12,12), o kai kuriuose dvasiniuose mokymuose yra sakoma, kad jis buvo arkangelas. Reikėtų pastebėti, kad jis buvo sukurtas arkangelu, kuris dar nebuvo pasiekęs nemirtingumo ir todėl galėjo nupulti, iki kol jo sfera nebuvo pakilusi ir jis nebuvo išlaikęs paskutinės iniciacijos. Liuciferis nupuolė iš puikybės, kuri skatina daugelį būtybių manyti, kad jos yra geresnės už kitus, arba kad žino geriau už Dievą, kaip viskas turėtų būti daroma. Tokios būtybės galiausiai praranda viską, ką buvo susikūrusios, norėdamos išaukštinti save virš kitų. Štai kodėl Jėzus sakė, kad romieji paveldės Žemę (Mato 5,5).

Kaip tokiai regimai aukštą išsivystymo laipsnį pasiekusiai būtybei, užimančiai galingą postą, yra įmanoma nupulti? Tai yra įmanoma dėl mano anksčiau aprašytojo scenarijaus, tai yra, kad būtybė gali pradėti eksperimentuoti su dualizmo protu, bet jai vis tiek yra leidžiama augti ir stiprinti savo atskirą tapatumo jausmą. Tikslas yra suteikti šiai būtybei maksimalias galimybes eksperimentuoti su dualizmu, kol, reikia tikėtis, jai jau bus gana ir ji pasirinks vienovę vietoj atskirties. Esmė ta, kad kai kurios iš pirmųjų nupuolusių būtybių iš tiesų turėjo tam tikrus dvasinius pasiekimus prieš nupuldamos. Todėl jos buvo sukaupusios tam tikrą šviesos kiekį, ir ši šviesa nebuvo iš jų paimta, net ir tuomet, kai jos nupuolė į žemesnę sferą. Jeigu ji būtų buvusi iš jų paimta, jos būtų nustojusios egzistuoti.

Tad dabar turime scenarijų, kuriame grupė būtybių nupuolė į žemesnę sferą. Ir nors jos vis dar išsaugojo savo šviesą, jau pats faktas, kad atstūmė Vienovės Kelią ir nupuolė, reiškė, jog jos nebegalėjo gauti daugiau šviesos iš vidaus. Tačiau jos naudojosi šviesa savo išgyvenimui, tad joms nebuvo sunku suvokti, kad jų dienos suskaičiuotos, ir vieną dieną šviesa baigsis ir jų nebeliks.

Tuo pat metu jos susidūrė dar ir su kita problema. Jų sukurtas padaras buvo sugeneruotas iš šviesos, kurią jos buvo gavusios ir iškreipusios. Akivaizdu, jog šis padaras nebuvo sukurtas Dievo, ir todėl jis neturėjo galimybės gauti šviesos iš vidaus. Kitaip tariant, toks padaras šviesą gali gauti tik iš išorės, iš būtybės, kuri turi šviesos. Padaro išgyvenimui taip pat buvo reikalinga šviesa, ir todėl jam taip pat grėsė išnykimas, negavus daugiau šviesos. Ir būtent dėl to, kad puolusios būtybės sukūrė šį padarą, jos turėjo ryšį su juo, tai reiškia, kad padaras galėjo siurbti šviesą iš jų. Todėl monstras, kurį sukūrė puolusios būtybės, dabar atsigręžė prieš jas pačias – kaip istorijoje apie Frankenšteino monstrą – ir pamėgino susiurbti jų šviesą savo paties išgyvenimui, tuo būdu pagreitindamas jų pražūtį.

Ir dabar turite grupę būtybių, kurios atsidūrė unikalioje situacijoje, kadangi negalėjo gauti šviesos iš dvasinio mokytojo ir negalėjo sugeneruoti jos iš vidaus (nebent, žinoma, būtų sugrįžusios pas mokytoją ir būtų sugrįžusios į kelią). Tad iš kur jos gauna šviesą, kuri reikalinga jų išgyvenimui ar netgi jų galios didinimui? Na, logiška išeitis, žinoma, yra tokia, kad, kai negalite gauti šviesos iš aukštesnės karalijos, iš vertikalios krypties, turite ją gauti iš karalijos, kurioje gyvenate, iš horizontalios krypties. Tad puolusios būtybės turėjo vogti šviesą iš tų, kurie vis dar galėjo ją gauti iš mokytojo arba iš savo vidaus. Todėl puolusios būtybės dabar ėmė mėginti apgaule priversti bendrakūrėjus ir naujai sukurtus angelus duoti jiems savo šviesą. O jų sukurtas padaras pradėjo traukti naujus bendrakūrėjus ir angelus tikėti jo melais, idant galėtų pavogti jų šviesą. Šios puolusios būtybės naudojosi savo ankstesniais pasiekimais, kad apgautų mažesnių pasiekimų būtybes, kaip, pavyzdžiui, Žaltys apgavo Ievą. Tad po to, kai buvo apakintos dualizmo, šios būtybės pavertė savo ankstesnius pasiekimus negatyvia jėga. Būtent apie tai kalbėjo Jėzus sekančioje citatoje: O jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus pilnas tamsos. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa!“ (Mato 6,23).

Tai iš esmės yra procesas, pagimdęs mitą apie vampyrus, siurbiančius žmonių kraują. Šis mitas yra grubi po juo slypinčio fakto iliustracija, tai yra, kad egzistuoja būtybės, kurios privalo siurbti šviesą iš kitų, kad galėtų išgyventi. Skirtumas tarp mito ir realybės yra tas, kad tai nėra daroma akivaizdžiu būdu, bet tai yra daroma per manipuliacijas, kurių į jas įkliuvusios aukos dažnai neatpažįsta.

Atkreipkite dėmesį, kad padarai, apie kuriuos kalbu, nėra fiziški ir todėl neturi fizinės galios jums pakenkti. Jie pagrinde egzistuoja emocinėje ir mentalinėje karalijose, tad jums jie gali daryti įtaką, tiktai veikdami jūsų emocinį ir mentalinį kūnus. Labai geras tokią įtaką parodantis pavyzdys yra tai, kas nutinka visai šaliai, prieš jai išeinant į karą. Šios šalies gyventojai yra skatinami nekęsti savo priešų, o kai ši neapykanta pasidaro pakankamai stipri, jie tampa pasirengę nužudyti priešą bet kokia kaina. Tai gali įvykti tik dėl to, kad žmonių emociniai kūnai tampa užvaldyti masinio neapykantos padaro, kuris padaro juos aklais, idant jie nebežiūrėtų į savo priešus kaip į žmogiškas būtybes. Jie nebesugeba matyti jokio kito būdo nuleisti įtampos kaip tik eidami į karą.

***

Na ir dabar priėjome prie dar vienos subtilios minties. Puolusi būtybė – priešingai negu padaras – gali grobti šviesą jėga iš kitų tame pačiame lygmenyje esančių būtybių. Kitaip tariant, įsikūnijime esanti puolusi būtybė gali jėga grobti šviesą iš kitų žmonių, per prievartavimą, žudymą, kankinimus ir kitas fizinės, mentalinės arba emocinės prievartos formas. Jeigu puolusi būtybė naudojasi jėga, kad paimtų šviesą iš kitos būtybės, tuomet ši puolusi būtybė akivaizdžiai pažeidžia Laisvos Valios Įstatymą. Puolusi būtybė turi teisę būti dualistinėje sąmonės būsenoje, tačiau, jeigu jėga vagia šviesą iš kitų, ji pažeidžia šį įstatymą. Energijos vogimas vis dar gali būti atliekamas jėga, ir tai gali suteikti puolusiai būtybei šviesos injekciją. Tačiau, kai būtybė nupuola, ji turi tik tam tikrą laiko tarpą, per kurį turi apsigręžti ir pradėti kelionę aukštyn. Kai puolusi būtybė pažeidžia kitų būtybių laisvą valią, jos laikas yra sutrumpinamas. Ji panaši į narkomaną, kuris apsvaigsta nuo gautos dozės, tačiau ši dozė sutrumpina jo natūralią gyvenimo trukmę, galiausiai palikdama iš jo tuščią kiautą.

Laisvos Valios Įstatymas suteikia bet kokiai būtybei teisę daryti ką tik nori su savo energija, tai reiškia, kad nepuolęs bendrakūrėjas arba angelas turi teisę duoti savo energiją puolusiai būtybei. Tad, jeigu puolusiai būtybei pavyksta apgaule priversti kitą būtybę savanoriškai – nors jos sprendimas būtų paremtas neišmanymu – duoti jai šviesą, tuomet puolusi būtybė nebus baudžiama taip griežtai kaip tuo atveju, kai šią šviesą įgyja per prievartą. Kitaip tariant, puolusios būtybės daugiau naudos gali gauti apgaule negu jėga. Protingesnės puolusios būtybės tai žino, ir būtent dėl to Pradžios knygoje yra sakoma, kad Žaltys buvo „gudresnis“ už visus kitus Žemės gyvūnus (Pradžios 3,1). Esmė ta, kad Laisvos Valios Įstatymas neleidžia naudoti jėgos, tačiau jis iš tiesų leidžia apgaulę, nes nepuolusių būtybių laisva valia reikalauja, kad jos privalo turėti teisę daryti klaidas ir patirti šių klaidų pasekmes. Tai reiškia, kad jos turi teisę leistis apgaunamos ir pasimokyti iš šios patirties.

Be to, visos laisvą valią turinčios būtybės privalo susidurti su antikristo pagunda ir joms turi būti suteikta galimybė įveikti šią pagundą. Kol nė viena būtybė nebuvo nupuolusi, ši pagunda buvo labiau asmeniniame ir teoriniame lygmenyje. Po to, kai nupuolė pirmosios būtybės, puolusios būtybės ėmė įkūnyti antikristo protą ir todėl tapo nepuolusių būtybių gundytojais. Tačiau atkreipkite dėmesį, jog tai nereiškia, kad puolusios būtybės yra būtinos. Tai, kad joms yra leidžiama gundyti kitus, tarnauja dvejopam tikslui. Pirmasis tikslas yra pateikti nepuolusioms būtybėms antikristo pagundą, o kitas yra suteikti puolusioms būtybėms daugiau galimybių palikti antikristo protą.

Kaip puolusi būtybė gali apgaule įvilioti nepatyrusias būtybes duoti joms savo šviesą? Pirmasis būdas yra pateikti būtybei apgaulę, kuri būtų paremta dualistine antikristo proto logika. Būtent tokią apgaulę Žaltys pateikė Ievai Rojaus Sode. Tačiau kodėl mokiniai gali patikėti tokiu melu? Na, tikroji priežastis yra ta, kad šie mokiniai liovėsi klausyti savo dvasinio mokytojo. Todėl jie privalėjo patys savimi pasirūpinti, o kadangi buvo nepatyrę, jie lengvai pasidavė puolusių būtybių logikai ir gravitacinei padaro traukai, veikiančiai jų protus ir emocijas. Kaip paaiškinau, viskas yra sąmonė ir visa sąmonė bet kuriame egzistuojančiame vienete yra persipynusi, tai reiškia, kad padaro, kuris egzistuoja energetiniame Žemės lauke, sąmonė gali traukti įsikūnijime esančio žmogaus sąmonę. Žinoma, tai negali vykti prieš žmogaus laisvą valią, tačiau, kai žmogus yra atvėręs savo protą puolusios būtybės melui, padaras, su kuria puolusi būtybė yra susijusi (ir kurio dalimi ji yra) dabar gali traukti žmogaus protą. Tai dažnai gali suteikti papildomos jėgos, kuri reikalinga, norint priversti žmogų nuspręsti priimti tai, kas jam yra siūloma.

Dabar matome dar vieną priežastį, kodėl nemelavau Adomui sakydamas, kad, jeigu suvalgys uždraustą vaisių, jis tikrai mirs. Kai atveriate savo protą antikristo melams, tampate pavaldūs visai šią melą pagimdžiusio proto gravitacinei traukai. O kol nesate pasiekę aukšto Kristiškumo laipsnio, tol tiesiog negalite atsispirti šiai traukai. Tad vienintelis tikras būdas išvengti šios traukos yra niekada neatverti savo proto subtiliai puolusių būtybių logikai, kurios demonstruoja jums savo vaisius. Žinoma, tai yra ganėtinai sunku padaryti, kai esate užaugę kultūroje, kuri nepripažįsta dualistinės sąmonės ir puolusių būtybių egzistavimo, juokdamasi iš to kaip iš prietarų. Sunku apsisaugoti nuo pavojaus, apie kurio egzistavimą nežinote. Tik pamąstykite, kokie pažeidžiami buvo žmonės, kol nežinojo, kad bakterijos egzistuoja ir gali sukelti ligas.

***

Puikiai žinau, kad šis mokymas gali pasirodyti gąsdinantis arba gali kelti depresiją, ir kad daugelis dvasios ieškotojų verčiau jau vengtų mąstyti apie visus tamsius arba blogus dalykus. Tačiau kaip galėsite pasiekti dvasinę laisvę, jeigu nesuprasite jėgų, kurios mėgina atimti iš jūsų šią laisvę? Be to, šios jėgos jums gali daryti įtaką, tik jums to nežinant, nes, kai pamatote, ką jos daro, galite įveikti jų iliuzijas ir galite liautis maitinti jas savo šviesa. Kaip ir visuomet, supratimas yra laisvė, o neišmanymas yra pančiai. Būtent tiesa padaro jus laisvus, o melas jus įkalina. Kaip paaiškinau, puolusios būtybės jums gali daryti įtaką tik su jūsų sutikimu, o savo sutikimą joms duodate tik dėl to, kad neišmanote pagundos prigimties ir pasekmių. Tad, kai sąmoningai imate suvokti apgaulę, galite nebeduoti savo sutikimo, galite panaikinti pasirinkimus, kuriuos padarėte iš neišmanymo, ir galite imti daryti žinojimu grįstus pasirinkimus. Tai darydami, susigrąžinsite savo galią ir liausitės švaistyti savo šviesą, tuo būdu imdami daryti greitesnį progresą Vienovės Kelyje. Tad leiskite man išsamiai paaiškinti, su kuo susiduriate, būdami įsikūnijime Žemėje.

Kai pirmosios būtybės nupuolė, jos turėjo pradėti apgaudinėti kitus bendrakūrėjus ir angelus, ir joms tai tam tikru laipsniu pavyko. Antikristo protas buvo panaudotas, sukuriant daugybę iliuzijų, ir kiekvienoje iliuzijoje nupuolė tam tikra nepatyrusių būtybių grupė. Tad kiekvienai iliuzijai buvo sukurtas padaras arba tapatumas, ir egzistuoja simbiozinis ryšys tarp šio padaro ir jį sukūrusių arba ji auginančių puolusių būtybių. Puolusios būtybės atlieka gundytojų vaidmenį naujoje sferoje esančioms kitoms būtybėms, ir padaras traukia šių būtybių protus ir emocijas, todėl jos lengviau pasiduoda pagundai. Tačiau, jeigu puolusioms būtybėms nepavyksta pritraukti naujų aukų, padaras pradeda siurbti jų pačių šviesą, tuo būdu trumpindamas jų laiką. Esmė ta, kad, kai yra sukuriamas toks dualistinis padaras, jis gali suteikti puolusioms būtybėms daugiau galios, tačiau jis taip pat yra griežtas šeimininkas, reikalaujantis nuolatinių aukų. Būtent iš čia kilo daugelis mitų arba religijų, kuriose dievas reikalauja nuolatinių ir vis žiauresnių savo garbintojų aukų – kaip tai matėte kultūrose, kurios aukodavo žmones savo dievybėms pamaloninti. Tai yra tikroji už visų masinių žudymų slypinti priežastis, nuo senovėje vykdytų aukojimų iki šių dienų holokausto. Lygiai taip pat ir karas yra auka ant krauju ištepto karo dievų altoriaus.

Šių padarų kūrimas prasidėjo keliuose lygmenyse virš materialios visatos, ir kiekvieną kartą, kai sfera pakildavo, puolusios būtybės su savo padarais nupuldavo į naujai sukurtą karaliją. Kai kuriais atvejais, šie padarai galiausiai buvo numarinti badu, tačiau kitais atvejais jie toliau augo, per laiką darydamiesi vis stipresni. O kadangi jūsų sfera – šiuo metu – yra žemiausias formų pasaulio lygmuo, visi dualistiniai padarai ir jų puolusios būtybės atsidūrė čia, ir jie iš tiesų turi didelę jėgą, kuri lengvai gali užvaldyti to nesuvokiančius protus.

Kaip sakiau, egzistuoja daug individualių padarų, tačiau kartu jie sudaro konglomeratą. Apreiškimo knyga šį konglomeratą vadina žvėrimi, tačiau kartu visi šie žvėrys sudaro tai, kas yra įvardijama kaip „žvėris, kuris buvo, kurio nebėra ir kuris vėl pasirodys“ (Apreiškimo 17,8) arba drakonu. Tai yra taiklus apibūdinimas, ta prasme, kad šis konglomerato padaras turi išgyvenimo instinktą, tačiau neturi jokios savimonės ir todėl su juo neįmanoma kalbėtis argumentų kalba. Jis mechaniškai mėgins išsiurbti bet kokios į jo įtaką patekusios būtybės šviesą, ir jis gali paveikti bet kokią būtybę, kuri yra atvira jį sukūrusio melo pagundai. Tad tiek drakonas, tiek individualūs padarai atitinka šioje citatoje pateikiamą aprašymą: „Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti“ (1Petro 6,8). Žemė šiuo metu yra medžioklės plotai daugeliui tokių padarų, slankiojančių ir tykančių ką praryti, ir kartu jie sudaro megastruktūrą – drakoną.

Tačiau – vėlgi – nors tai gali atrodyti baisu, prisiminkite, kad padaras jums gali daryti įtaką tik tuomet, jeigu tikite jo melais. Tad būdami budrūs, siekdami vieningos Kristaus proto tiesos, pakilsite virš bet kokių dualistinių melų pagundų. Kaip padaras gali būti panaikintas? Vienas iš būdų yra numarinti jį badu. Padaras gali išgyventi tik tol, kol kai kurios būtybės – tos, kurios dar nebuvo atkirstos nuo iš aukščiau gaunamos šviesos – nepaliauja jo maitinti. Galėtume sakyti, kad, kai būtybės duoda savo šviesą padarui – net jeigu jos tai daro, pilnai nesuvokdamos to, ką daro – jos iš tiesų naudojasi savo laisva valia tam, kad leistų padarui toliau egzistuoti savo sferoje. Todėl sutraukianti Motinos jėga negali sudeginti padaro, nes įsikūnijime esančioms būtybėms yra pavesta viešpatauti Žemėje. Tai ne tik kad leidžia padarui toliau egzistuoti, bet tai taip pat jam leidžia agresyviai siekti daryti tai, ką Biblija aprašo sekančiu būdu: „Ir drakonas įnirto prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą“ (Apreiškimas 12,17). Planetinis padaras, drakonas, sieks įtraukti visas būtybes Žemėje į dualistinę sąmonę, idant šis pasaulis pavirstų drakono viešpatija, o ne Dievo karalyste. Drakonas iš esmės mėgina tapti aukščiausiu dievu Žemėje.

Esminė mano mintis čia yra ta, kad, kol didžioji dauguma žmonių Žemėje toliau gyvens nieko nežinodami apie šį padarą – toliau tikėdami jį sukūrusiu melu – tol šis padaras galės egzistuoti šioje planetoje. Kai kritinė masė žmonių bus permačiusi šį melą ir bus nusprendusi, kad nebenori su juo turėti jokių reikalų, Motinos sutraukianti jėga pradės ardyti šį padarą, tuo būdu išlaisvindama Materijos Šviesą, kuri buvo įkalinta netyroje matricoje.

Taip pat egzistuoja dvasinės jėgos, kurios gali surakinti padarą, kai kritinė masė žmonių atsisako jį toliau palaikyti. Šių jėgų vadas yra dvasinė būtybė, žinoma Arkangelo Mykolo vardu, kuriam yra pavesta ginti Vienovės Keliui pasišventusių žmonių tikėjimą. Jeigu kritinė masė žmonių pasitrauks nuo padaro ir paliks jo melus, jie įgis įgaliojimus prašyti – žmonijos vardu – šio padaro surakinimo, idant jis nebegalėtų daryti įtakos žmonėms. Tokiu būdu padaras gali būti pašalintas žymiai greičiau, nei tiesiog jį marinant badu, ypač dėl to, kad yra labai sunku įtikinti visus žmones nustoti maitinti šį padarą savo energija.

Kai jūs asmeniškai pradedate išsilaisvinti nuo tam tikro padaro melų, Arkangelas Mykolas gali jus išlaisvinti ir išlaisvins nuo jo įtakos – jeigu paprašysite jo, kad jis tai padarytų. Kai kritinė masė žmonių bus padarę tą patį, Arkangelas Mykolas galės surakinti šį padarą, tuo būdu nebeleisdamas jam veikti žmonių, iki kol sutraukianti jėga bus visiškai jį išardžiusi. Tiesą sakant, galite apsisaugoti nuo gravitacinės visų padarų traukos, iškviesdami Arkangelo Mykolo apsaugą, ką efektyviausiai galima padaryti afirmacijomis arba dvasiniu ritualu, vadinamu Arkangelo Mykolo rožiniu. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad aukščiausia apsauga yra tapti perregimu, pakylant virš visų jūsų esybėje egzistuojančių dualistinių elementų. Padaras jus gali traukti tiktai per iškreiptas energijas ir įsitikinimus, kurie yra gimę iš antikristo proto. Tad, transformuodami ir išvalydami energijas [naudodamiesi Motinos Marijos rožiniais], tapsite perregimi visiems dualistiniams padarams. Būtent apie tai kalbėjo Jėzus sakydamas: „Šio pasaulio princas ateis ir nieko manyje neras“ (Jono 14,30).

Prieš mums einant toliau, noriu aiškiai pasakyti vieną dalyką. Kai padaras jau yra sukurtas, evoliucinė jėga iš tiesų skatins šį padarą augti. Tačiau padarą sukūrė ne Kristaus sąmonė, tad jis niekada negalės transcenduoti savo sąmonės lygmens, niekada negalės pakilti virš jį sukūrusio melo. Padaras negali augti vertikalia kryptimi, ir vietoj to privalo augti horizontalia kryptimi. Dalykas, kurį noriu, kad suprastumėte, yra tai, kad toks padaras niekada negalės būti prikeltas, niekada negalės būti nuskaistintas ir negalės tapti dvasinės karalijos dalimi. Jis neturi visiškai jokių galimybių pakilti į aukštesnę būseną, ir todėl sutraukianti jėga neišvengiamai jį išardys. Pats padaras tiesiog yra iliuzija, sukurta iš antikristo sąmonės. Ši iliuzija neturi jokios substancijos, tačiau padaras yra sugėręs iškreiptą energiją, kuri turi substanciją. Tačiau ši energija – kuri yra Materijos Šviesa ir kuriai buvo suteikta netobula vibracija – iš tiesų gali būti išgryninta ir sugrąžinta į savo pirminį tyrą būvį. Kai bus išgrynintas pakankamas energijos kiekis, nebebus nieko, kas galėtų išlaikyti iliuziją, ir padaras ištirps.

Kodėl evoliucinei jėgai yra leidžiama skatinti padarą evoliucionuoti horizontalia kryptimi? Todėl, kad padarą sukūrė būtybės, kurios naudojosi savo laisva valia. Padarui yra leidžiama augti, idant jis suteiktų šioms būtybėms maksimalias galimybes įveikti iliuziją, paskatinusią juos sukurti ir palaikyti padarą. Padarui įgyjant daugiau galios, jo mechaniška prigimtis tampa vis akivaizdesnė. Galėtume sakyti, kad jo blogis tampa akivaizdesnis, tačiau, tam tikra prasme, padaras nėra blogas. Jis tiesiog veikia kaip kompiuteris, kuris daro tą, ką yra užprogramuotas daryti, ir jam šį programavimą įdiegė jo kūrėjai per antikristo protą. Kadangi Dievas šio padaro niekada nekūrė ir kadangi jis neturi savimonės (neturi Sąmoningojo AŠ), jis negali įvertinti, kas yra gera, o kas bloga, kas yra harmonijoje su Dievo įstatymu, o kas nėra. Padaras apie savo veiksmus galvoja ne daugiau nei kompiuteris galvoja apie savo programavimą.

Padarui įgyjant vis daugiau galios, netgi imant kontroliuoti ir ėsti tuos, kurie jį sukūrė, šios būtybės gauna papildomas galimybes pamatyti, ką sukūrė, ir suvokti savo klaidą. Kitaip tariant, padaras niekada negalės būti prikeltas, tačiau puolusios būtybės, kurios sukūrė ir palaiko šį padarą, iš tiesų gali būti prikeltos. Ir būtent dėl to padarui yra leidžiama egzistuoti, nes Dievo įstatymai yra nustatyti taip, kad suteiktų daug galimybių puolusioms būtybėms sugrįžti į Vienovės Kelią. Tiesą sakant, kaip paaiškinau, visa materiali visata šiuo metu funkcionuoja kaip viena didžiulė galimybė šioms būtybėms pagaliau išvysti šviesą.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels