Valdžios elitas 5: Kaip individai ir civilizacijos susinaikina, nesuvokdami, ką daro

PASTABA: Šie mokymai buvo paimti iš Viešpaties Maitrėjos knygos Visrakčiai į Dvasinę Laisvę.


Ištraukos iš Rakto 19: Atsiskirkite nuo dualistinių tapatumų

Mes dabar apėjome pilną ratą ir galime atsakyti į klausimą, kodėl žmonės daro blogus dalykus ir nesugeba matyti, ką daro, dažnai netgi pateisindami šiuos dalykus kaip gėrį. Tačiau, vėlgi, čia susiduriame su subtilia mintimi, apie kurią reikės giliai pamąstyti ir kurią reikės išsamiai paaiškinti.

Pradėkime, sugrįždami ir įnešdami didesnį aiškumą į mūsų ankstesnę diskusiją apie jūsų kaip individualios būtybės kilmę. Jūs gimėte iš nemirtingos būtybės, kuri egzistuoja dvasinėje karalijoje. Ši būtybė savo egzistavimą pradėjo, gimusi ir tapusi individualizacija būtybės, egzistuojančios dar aukštesniame dvasinės karalijos lygmenyje, ir ši Būtybių Grandinė driekiasi iki paties Kūrėjo. Jūsų dvasinis šaltinis buvo sukurtas sferoje, kuri, tuo metu, buvo žemiausias formų pasaulio lygmuo, ir ši sfera dar nebuvo užpildyta šviesa. Jūsų tėvas laimėjo savo nemirtingumą, dalyvaudamas savo gimtosios sferos kėlimo aukštyn procese, kol ji pakilo ir tapo dvasinės karalijos dalimi. Kai buvo pasiekta ši pergalė, buvo sukurta nauja sfera, ir jūsų dvasinis tėvas norėjo būti šios sferos kėlimo aukštyn proceso dalimi. Tačiau, kadangi jau buvo pasiekęs meistriškumą, jis negalėjo viso savęs pasiųsti į naują sferą. Jeigu daug aukštą meistriškumo lygį pasiekusių būtybių būtų įžengusios į naujai sukurtą sferą, jos būtų akimirksniu pakylėjusios ją aukštyn, o tai būtų priešinga tikslui leisti naujiems bendrakūrėjams laipsniškai augti. Tad jūsų dvasinis tėvas dalyvavo šiame procese, sukurdamas savo paties tąsą, kuri buvo sukurta kaip viena iš sekančių būtybių rūšių:

  • Nauji bendrakūrėjai su minimaliai apibrėžtu tapatumu, kuriems buvo skirta įsikūnyti naujoje sferoje.

  • Nauji angelai, tarnaujantys naujai sferai iš dvasinės karalijos arba (jūsų sferos atveju) galimai ir iš identiteto karalijos.

  • Dvasiniai mokytojai, dirbantys naujoje sferoje (patys tėvai tarnauja mokytojais iš dvasinės karalijos).

  • Būtybės su labiau išvystytu tapatumu ir meistriškumu už naujus bendrakūrėjus. Tai yra būtybės, kurios sudaro atsvarą puolusioms būtybėms ir yra pasiųstos, mėginant jas išgelbėti. Tokia būtybė neturi pasiekusi pilno meistriškumo, tačiau ji turi daug stipriau apibrėžtą tapatumą negu naujas bendrakūrėjas. Ji įsikūnija lygiai taip pat kaip ir naujas bendrakūrėjas, tai reiškia, kad ji turi nubusti savo tikrajam tapatumui ir ji taip pat potencialiai gali nupulti.

Kad ir iš kur būtumėte atėję, jūs esate savo dvasinio tėvo individualizacija, kuris naudojosi savo patirtimi ir meistriškumu, kurdamas jūsų individualumą. Jūs buvote sukurti unikaliu individu, ir nors egzistuoja milijardų milijardai būtybių formų pasaulyje, nėra nė vienos, kuri būtų lygiai tokia pati kaip jūs. Jūs turite unikalų dvasinį individualumą ir todėl turite galimybę atnešti dovaną į formų pasaulį, kurios negali atnešti jokia kita būtybė.

Unikalų bendrakūrėjų individualumą sukūrė jų dvasiniai tėvai ir įdiegė jį į savo sukurtą dvasinę būtybę, kurią aš pavadinau AŠ ESU Esatimi. Ši AŠ ESU Esatis visą laiką egzistuoja dvasinėje karalijoje, ir tai yra individuali esybė didesniojoje savo dvasinio tėvo visumoje. Būtent AŠ ESU Esatis pasiuntė save į žemesnę karaliją, kurioje bendrakūrėjas pirmą kartą įgijo individualios būtybės formą (ir tai nebūtinai buvo materiali visata). Kadangi angelai nebuvo sukurti nusileisti į įsikūnijimą žemesnėje karalijoje, jie neturi AŠ ESU Esaties. Tačiau, jeigu jie nupuola, jų dvasiniai tėvai iš tiesų sukuria AŠ ESU Esaties ekvivalentą, kuriame yra saugoma neištrinama jų individualumo matrica. Dvasinė būtybė, kuri atstovauja Dangiškąją Motiną, ir šiuo metu tai yra Motina Marija, tuomet padalija savo kūną, idant sukurtų Kristaus AŠ puolusiems angelams, kuris tuomet gali tarnauti tarpininku tarp jų žemesniosios ir aukštesniosios esybių. Visoms būtybėms, kurios prarado ryšį su dvasiniu mokytoju, yra sukuriamas toks Kristaus AŠ, tačiau būtybėms, kurios nėra angelai, šį Kristaus AŠ gali sukurti įvairūs mokytojai, remiantys skirtingas būtybių grupes.

Jūsų individualios esybės, arba gyvybės srauto, šerdis yra Sąmoningasis AŠ, kuris jums suteikia jausmą, kad egzistuojate. Bendrakūrėjų Sąmoningojo AŠ užduotis yra susikurti tapatumą, kuriame jie save laikytų bendrakūrėjais su Dievu savo gimtojoje karalijoje. Angelų Sąmoningojo AŠ užduotis yra išplėsti jiems duotąjį tapatumą ir tapti netgi dar geresniu angelu. Kitaip tariant, Sąmoningojo AŠ užduotis yra susikurti tapatumą, per kurį būtybė išreikštų save ir tarnautų formų pasaulyje. Sąmoningasis AŠ tuomet gali tobulinti šį tapatumą, remdamasis savo patirtimis.

Iš pradžių, visas naujai įsikūnijusias būtybes mokino dvasinis mokytojas, turėjęs užduotį padėti joms susikurti tapatumo jausmą, kuriame būtų suderinti du elementai. Pirmasis elementas buvo AŠ ESU Esatyje įtvirtintas individualumas. Atkūrusi ryšį su šiuo dvasiniu tapatumu, būtybė įgytų rėmus, kuriuose galėtų kurti savo savarankišką tapatumo jausmą, remdamasi Sąmoningojo AŠ daromais pasirinkimais. Galėtume sakyti, kad, kaip ir visa kita, tapatumas turi du aspektus:

  • Alfa aspektas yra AŠ ESU Esatyje įtvirtintas tapatumas, kuris buvo apibrėžtas dvasinio tėvo.

  • Omega aspektas yra tapatumas, kurį būtybė kuriasi, išreikšdama save sferoje, kurioje gyvena.

Jeigu būsite pasiekę harmoniją tarp šių dviejų aspektų, jausite visišką pilnatvę ir ramybę. Būsite viena esybe, vientisa būtybe – užuot buvę suskilusiu namu (Morkaus 3,25) – ir todėl galėsite užbaigti Vienovės Kelią, kuomet jūsų tapatumo visuma – Alfa ir Omega aspektų derinys – įgis nemirtingumą ir galės pakilti į dvasinę karaliją. Tai yra jūsų dvasinio mokytojo užduotis padėti jums susikurti šį tapatumą. Kitaip tariant, mokytojas nemėgina jumis manipuliuoti ir nemėgina jūsų priversti susikurti vienokį ar kitokį tapatumą. Tačiau mokytojas mėgina atvesti jus prie harmonijos tarp Alfa ir Omega aspektų, kas yra vienintelis būdas jums pasiekti savo nemirtingumą.

Mokytojas taip pat mėgina jums padėti suvokti, kad tapimas nemirtingu reiškia, jog jūsų žemesnysis tapatumo jausmas, jūsų Omega tapatumas, turi pasiekti visišką harmoniją su Dievo įstatymais ir su jūsų dvasiniu tapatumu. Atkreipkite dėmesį, jog tai nereiškia, kad neturite visiškai jokios laisvės apibrėžti savo Omega tapatumo. Turite didelę laisvę, tačiau, kad galėtumėte įgyti vientisumą, turite naudotis šia laisve savo Alfa tapatumo nustatytuose rėmuose. Jūsų esybės Tėvo ir Motinos aspektai privalo susijungti harmonijoje, idant galėtų užgimti nauja gyvybė – nemirtingasis jūs, reprezentuojantis Dievo Sūnaus aspektą (ir fizinė jūsų lytis čia nėra svarbi).

Galėtume tai palyginti su vairuojamu automobiliu. Turite tam tikras kelių eismo taisykles, kurios reguliuoja jūsų vairavimą, tačiau, jeigu laikysitės šių taisyklių, galėsite nukeliauti kur tik norėsite. Kai pradėjote kurti savo tapatumą, neturėjote aiškaus Dievo įstatymų arba savo Alfa tapatumo suvokimo, tad susikūrėte Omega tapatumą, kuris nebuvo harmonijoje su jūsų aukštesniąja esybe. Tam, kad galėtumėte tapti nemirtingu, šis tapatumas privalo dvasiškai atgimti ir privalo būti harmonizuotas su aukštesniąja visos jūsų Esybės aštuoniukės srauto dalimi. Taip yra dėl to, kad tiktai būtybės, išlaikiusios nesavanaudiškumo testą, gali tapti nemirtingomis būtybėmis, nes Dievas, žinoma, nenorėtų, kad savanaudiška būtybė taptų nemirtinga.

Ir iš tiesų atėjo toks momentas, kai jūsų mokytojas turėjo duoti jums galimybę pasirinkti – sąmoningai pasirinkti įžengti į harmoniją su savo dvasiniu tapatumu. Turėjote palikti tapatumo jausmą, kurį buvote susikūrę per neofito fazę ir turėjote atgimti į vienovę su savo tikruoju tapatumu. Kaip mėginau paaiškinti, tai nebuvo kažkas, kas jums būtų buvę primesta iš išorės. Tai iš tiesų buvo jūsų pačių aukštesnioji valia įžengti į šį vientisumą, užuot pasilikus suskilusioje būsenoje, kuri tegali kelti kančias. Ir, žinoma, jūsų ego gimė iš atskirties tarp jūsų aukštesniosios ir žemesniosios esybių, ir į jūsų aukštesniosios esybės valią jis sugeba žiūrėti tik kaip ateinančią iš išorės. Tad tai yra Sąmoningojo AŠ užduotis įveikti ego iliuziją. Tai yra pasirinkimas, kurį turite padaryti, tai yra, ar apibrėšite savo tapatumą, remdamiesi Kristaus protu – kuris vienintelis žino jūsų dvasinį tapatumą – ar antikristo protu, kuris niekada negalės žinoti jūsų tikrojo tapatumo.

***

Pirmose trijose sferose, kurios buvo sukurtos formų pasaulyje, visos būtybės sėkmingai išlaikė šią iniciaciją ir tapo nemirtingomis būtybėmis. Tačiau ketvirtoje sferoje grupė būtybių sukilo prieš šį procesą. Jos atsisakė suharmonizuoti savo Omega tapatumą su savo Alfa tapatumu. Jos atsisakė suharmonizuoti savo Sąmoningojo AŠ valią su savo dvasinio aš valia (arba angelų atveju, su juos sukūrusių būtybių valia). Tad užuot susikūrusios tapatumo jausmą, paremtą Kristaus protu – užuot tapusios viena su visa gyvybe – jos susikūrė Omega tapatumą, kuris buvo paremtas antikristo protu. Ir tuo būdu jos atskyrė savo Omega tapatumą nuo savo Alfa tapatumo ir nuo visų kitų gyvybės dalių. Kitaip tariant, šios būtybės susikūrė atskirą tapatumo jausmą, o kadangi jos visos maištavo dėl tos pačios priežasties, jos susikūrė superstruktūrą, kuri tapo mano aprašytu atskiru protu – padaru.

Šiam nuopolio procesui toliau tęsiantis, buvo sukurti kiti dualistiniai tapatumai, ir jų dabar yra nemažas skaičius, ir visi jie buvo sustiprinti daugybės būtybių. Esmė ta, kad, kai sukilo pirmosios būtybės, nebuvo jokio atskiro tapatumo, jokio tapatumo, kuris būtų grįstas antikristo protu. Tačiau, kai buvo sukurtas pirmasis toks tapatumas, būtybėms pasidarė daug lengviau nupulti. Su bendrakūrėjais problema buvo ta, kaip paaiškinau anksčiau, kad daugelis jų atsisakė tapti savo gyvenimo šeimininkais, kadangi nenorėjo priiminėti savarankiškų sprendimų. Bendrakūrėjams buvo leidžiama kurį laiką tai daryti, tačiau atėjo momentas, kai jie turėjo priimti sprendimą. O kai buvo sukurtas puolęs tapatumas, bendrakūrėjams tapo įmanoma pasirinkti įžengti į šią tapatumo būseną, užuot patiems susikūrus atskirą tapatumą. Angelų problema buvo ta, kad jie nugrimzdo į teisimą ir sustabarėjimą, kas juos taip pat paskatino atsisakyti transcenduoti save. Tad jie taip pat susidūrė su pagunda įžengti į iš anksto apibrėžtą, atskirą tapatumą.

Kai būtybė atsisakydavo kilti aukščiau ir atsisakydavo sąmoningai kurtis tapatumą, kuris būtų paremtas Kristaus realybe, ji dažnai taip darydavo dėl to, kad jai tai atrodė pernelyg sunkus darbas ir pernelyg didelė atsakomybė. Šiai būtybei buvo lengviau ir toliau sekti kuo nors kitu. Daugelis mokinių norėjo, kad jų mokytojai ir toliau pasakinėtų jiems ką reikia daryti. Akivaizdu, jog tikras dvasinis mokytojas galiausiai privalo atsisakyti vaidinti šį vaidmenį, ir tą akimirką mokinys susiduria su neišvengiamybe savarankiškai rinktis.

Atskiram tapatumo jausmui, grįstam antikristo protu, sukurti iš pradžių reikėjo daug didesnių pastangų, nei kuriant tapatumą, kuris būtų paremtas Kristaus protu, su dvasinio mokytojo pagalba. Tačiau, kai buvo sukurti pirmieji atskiri dualistiniai tapatumai, mokiniams atsirado alternatyva, nes jiems šio darbo nebereikėjo daryti patiems. Jie tiesiog galėjo pasirinkti įžengti į iš anksto apibrėžto tapatumo, grįsto antikristo protu, šabloną. Jie galėjo pasirinkti paragauti šio anksčiau sukurto tapatumo „vaisiaus,“ kuris pažinojo reliatyvų gėrį ir blogį, kadangi buvo sukurtas iš dualistinės sąmonės. Būtybėms paragavus uždraustojo vaisiaus, joms nebereikėjo priiminėti savarankiškų sprendimų. Jos tiesiog galėjo plaukti pasroviui su šiuo nauju tapatumu, kaip kad avių banda seka paskui vedančią avį. Tad, jeigu būtybė nenorėjo sekti tikru mokytoju – reikalavusiu iš jos pakilti aukščiau ir tapti savarankiška – ji galėjo pasirinkti sekti netikru mokytoju, kuris nebūtų iš jos to reikalavęs. Tad būtybėms, kurios nenorėjo priiminėti savarankiškų sprendimų, sekimas netikru mokytoju atrodė reikalaujantis daug mažiau pastangų. Netikri mokytojai su malonumu jums sakys ką daryti ir niekada nereikalaus iš jūsų mąstyti patiems, nes jie nori, kad aklai jais sektumėte. Be to, dualistiniai tapatumai yra pririšti prie už jų stovinčių padarų, ir tai sukuria agresyvią trauką, kuri veikia emocinius ir mentalinius būtybių kūnus, kurios yra patekusios į pilką abejonių zoną. Ši trauka dažnai yra tas veiksnys, kuris pasiglemžia būtybių, pavirtusių suskilusiais namais (Morkaus 3,25), protus. Tad būtent dėl šios gravitacinės traukos ima atrodyti, kad sekti netikru mokytoju yra lengviau negu sekti tikru mokytoju, kuris – paklusdamas laisvos valios įstatymui – negali daryti jokio poveikio mokinio protui.

Būtybėms įžengus į iš anksto apibrėžtą tapatumą, joms yra sukuriamas ego, ir šis ego tuomet ima priiminėti daugumą kasdienių sprendimų, idant Sąmoningasis AŠ galėtų pasitraukti į savo „urvelį.“ Ir čia taip pat atsiranda kitos būtybės kurios jau seniai pasirinko netikrą tapatumą ir todėl gali užimti vadų pozicijas. Ir galiausiai, gravitacinė padaro jėga taip pat traukia juos paskui save. Kitaip tariant, kai būtybės pasirinko prisijungti prie klubo, joms nebereikėjo priiminėti savarankiškų sprendimų. Ko reikia, norint prisijungti prie tokio klubo? Kiekvienas atskiras tapatumo jausmas yra paremtas specifiniu dualistiniu melu, tad, norint įžengti į šį tapatumą, turite priimti melą – kuris, žinoma, yra pristatomas kaip absoliuti tiesa. Ir čia priėjome esminę mintį. Kai priimate šį melą, privalote prisiekti niekada jo nekvestionuoti!

Jeigu nuspręsite kvestionuoti šį melą, tuomet jungtinės jūsų ego ir kitų puolusių būtybių, priėmusių šį melą, pajėgos, kartu su pačiu padaru ims daryti viską, ką gali, kad neleistų jums permatyti šio melo ir jį palikti. Esmė ta, kad, nors įžengimas į klubą nereikalauja jokių pastangų – įžengti į jį galima, priėmus sprendimą nepriiminėti sprendimų – reikia žymiai daugiau pastangų palikti klubą. Tapatumas, kuris yra grįstas antikristo protu, yra klubas, kurio taisyklėse nėra numatyta, kad jums būtų leidžiama atsisakyti narystės klube. Kai jau esate į jį patekę, tariamai turite pasilikti jame amžiams, nepaliaudami savo šviesa šerti padaro, kuris dabar yra tapęs naujuoju jūsų dievu.

Žinoma, niekas jūsų apie tai neperspėjo prieš įstojant į klubą, tačiau priežastis buvo ta, kad nusprendėte nebeklausyti savo dvasinio mokytojo, ir todėl niekas jūsų negalėjo įspėti. Užuot ėję Vienovės Keliu, pasirinkote kelią, kuris atrodė keliantis mažiausią pasipriešinimą. Tačiau iš tiesų šis kelias yra didžiausio pasipriešinimo kelias, atskirties kelias, mirties kelias. Kaip yra sakoma, pasirašant sutartį: „Visada skaitykite kas parašyta smulkiu šriftu.“ Vienintelė problema čia yra ta, kad antikristo protas neduoda jums perskaityti to, kas parašyta smulkiu šriftu, nes šis smulkus šriftas yra Kristaus prote. Net ir puolusios būtybės bei dualizmo apakintos būtybės turi priėjimą prie Kristaus proto per savąjį Kristaus AŠ, kurį Jėzus vadino Guodėju: „O Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau“ (Jono 14,26). Klausimas čia tėra toks, ar jie klausys šio vidinio mokytojo, užuot klausę išorinio mokytojo – net ir „išorinio“ savo ego mokytojo.

***

Dabar jau galime suprasti, kodėl žmonės daro blogio veiksmus, nematydami, ką daro, nesuvokdami, kad tai, ką jie daro, yra priešinga tam, kuo jie sakosi tikintys, šitaip tapdami veidmainiais. Priežastis yra ta, kad jie iš tiesų nemąsto apie tai, ką daro, ir todėl nemato, kad tai, ką jie daro, yra blogis. Kadangi nemąsto, jie nesugeba matyti prieštaravimo tarp to, kuo jie sakosi tikintys, ir to, ką jie iš tiesų daro. Štai kodėl žmonės gali tikėti, kad Dievas juos apdovanos už tų, kurie nepriklauso jų religijai, nužudymą, nors jų religijoje yra aiškiai duotas įsakymas nežudyti. Kito žmogaus nužudymas Dievo vardu yra pati didžiausia veidmainystės forma, egzistuojanti Žemėje.

Tačiau kodėl žmonės nemato, kad tai yra veidmainiškumas, kodėl jie nemąsto? Taip yra dėl to, kad jų Sąmoningasis AŠ atsisakė pakilti į sekantį kelio lygmenį, į tą lygmenį, kuriame turite prisiimti pilną atsakomybę už savo tapatumo kūrimą, tuo būdu prisiimdami pilną atsakomybę už savo augimą, net ir už savo išganymą. Užuot prisiėmęs šią atsakomybę, Sąmoningasis AŠ atsisakė mąstyti ir pats spręsti. Jis tuomet prisijungė prie masinio tapatumo, ir dabar aklai seka tuo, ką sako toje sąmonės būsenoje esantys vadai. Jis tapo aklu aklų vadų pasekėju, ir todėl šis aklumas neleidžia jam matyti to, kas akivaizdu. Netikras tapatumas yra paremtas melu, ir šis melas naudojasi dualistine sąmone – kuri gali pateisinti bet ką – idant pateisintų savo veiksmus, pavaizduodamas juos, kad jie nebuvo blogi. Štai kodėl žmonės sugeba įvykdyti didžiausią blogį, jausdamiesi taip, lyg būtų turėję pilną teisę tai daryti, netgi manydami, kad turi aukščiausią pateisinimą, nes esą Dievas jiems liepė daryti tai, ką jie padarė.

Ir kaip akivaizdų pavyzdį, paimkime čia kryžiaus žygius. Turime dvi grupes žmonių, teigiančių, jog yra labai religingi ir visiškai atsidavę savo Dievo valiai. Ir didžiausia ironija čia yra tai, kad tiek musulmonai, tiek krikščioniai teigia, kad jų religinė tradicija remiasi Senuoju Testamentu. Abi grupės teigia garbinančios Senojo Testamento Dievą, kurį jos laiko vieninteliu tikru Dievu ir laiko jį Abraomo Dievu. Jie taip pat tiki, kad šis Dievas pasinaudojo Moze, idant perduotų dešimt įsakymų, ir vienas iš šių įsakymų nedviprasmiškai teigia: „Nežudyk“ (Išėjimo 20,13). Tai kaip tuomet šiose dvejose grupėse esantys žmonės dabar gali vieni kitus žudyti, tuo pat metu manydami, kad jų veiksmus pateisina pats Dievas? Kaip gi tikrasis Abraomo Dievas galėtų duoti įsakymą nežudyti, ir po to liepti šioms dviem grupėms, kurios abi teigia garbinančios šį Dievą – žudyti vienas kitą jo vardu?

Puikiai žinau, kodėl taip galėjo nutikti, ir tai yra, kad Senajame Testamente yra ne viena eilutė, kurioje – tariamai – „vienas tikrasis Dievas“ liepė savo išrinktiems žmonėms žudyti tuos, kurie nebuvo tokie išrinkti. Ir istorijos eigoje, krikščioniai, musulmonai ir žydai naudojosi šiomis eilutėmis, kad pateisintų daugybę žiaurumų, pažeidžiančių besąlyginį įsakymą nežudyti. Tačiau kokia gi yra tikroji tiesa? Ar gali būti, kad tikrasis formų pasaulio Kūrėjas – suteikęs savimonę turinčioms būtybėms dalį savo paties Esybės – galėtų įsakyti grupei žmonių mažytėje planetoje, vadinamoje Žeme, išžudyti kitą grupę žmonių, kurie taip pat yra gimę iš Kūrėjo Esybės? O galbūt yra koks nors kitas paaiškinimas?

Ir koks galėtų būti šis paaiškinimas? Na, regis pasiekėme tašką, kuomet sekantis mūsų logiškas žingsnis būtų ištirti religijos rolę šioje planetoje. Juk, šiaip ar taip, knygos tema yra apie tai, kaip galėtumėte pasiekti dvasinę laisvę. Idealiu atveju, religija turėtų būti įrankis, kuris galėtų jums suteikti šią laisvę. Tačiau dabar mums regis yra būtina pamąstyti, ar dualistinė sąmonė negalėjo iškreipti šio pirminio tikslo, paversdama religiją įrankiu, kurio paskirtis yra atimti jūsų dvasinę laisvę. Tai panagrinėsime sekančiame skyriuje, tačiau pirmiausia norėčiau jums perduoti dar vieną labai svarbią mintį.

***

Nereikia būti pranašu – tereikia išmanyti žmonių psichologiją ir istoriją – kad galėtumėte nuspėti, jog kai kurie žmonės paims mokymus šioje knygoje ir ims samprotauti, kad pagrindinė visų žmonijos problemų priežastis yra ta, kad šioje planetoje yra įsikūnijusios puolusios būtybės. Tad, norint išspręsti visas problemas, reikia identifikuoti šiuos žmones ir tuomet pašalinti juos iš planetos, juos nužudant arba užtikrinant, kad jie neturėtų jokios įtakos visuomenėje.

Tikiuosi sąmoningesni mokiniai jau sugeba matyti, kad šie žmonės šitaip samprotauja todėl, kad yra įstrigę puolusioje sąmonėje. Jie į viską žvelgia per dualizmo filtrą, ir todėl apie viską mąsto „mes“ ir „jie“ sąvokomis, bet būtent taip mąsto ir puolusios būtybės. Žmonės, kurie norėtų pasinaudoti mano mokymais tam, kad inicijuotų priešiškumą kitiems žmonėms, patys yra įstrigę lygiai toje pačioje sąmonės būsenoje, kuri ir sukūrė visas problemas šioje planetoje. Tad akivaizdu, kad jie negali prisidėti prie sprendimo – kol nėra išsilaisvinę iš šios sąmonės.

Todėl noriu visus, kurie skaitys šią knygą, kuo stipriau paraginti pamąstyti apie tai, kad puolusi sąmonė šią planetą veikia jau labai ilgą laiką. Praktiškai neįmanoma įsikūnyti šioje planetoje, nepatenkant į šios sąmonės įtaką. Tiesą sakant, didžioji šiuo metu įsikūnijime esančių žmonių dalis patys yra nupuolę arba yra apakinti puolusios sąmonės, ir tai įvyko prieš daugybę gyvenimų. Tad jie turėjo labai ilgą laiką, per kurį galėjo įtraukti puolusios sąmonės elementus į savo žemesniąją esybę, į savo tapatumą, mintis ir jausmus – į tai, ką dauguma dvasingų ir religingų žmonių vadina siela.

Tačiau realybėje, „darinys,“ kurį žmonės paprastai vadina siela, nebuvo sukurtas Dievo. Iš esmės tai yra dvasinių tėvų sukurtas indas, kadangi jie turi leisti savo pačių tąsai nusileisti į dualizmą. Todėl, iš meilės jums, jie jums duoda indą, kuriuo galite naudotis kaip savo saviraiškos materialiame pasaulyje pamatu. Tačiau šio indo turinį kuriate jūs patys, priiminėdami sprendimus, kurie yra grįsti dualizmu. Tam bus reikalingi tolimesni paaiškinimai, tačiau prieš mums į juos leidžiantis, leiskite man jums priminti, kad net ir puolusios būtybės turėjo galimybę būti dvasinėje mokykloje su nušvitusiu mokytoju.

***

Būtų galima sakyti, kad siela – ar bent jau sielos indo turinys – yra mano taip pavadinto jūsų Omega tapatumo aspekto – kurį Sąmoningasis AŠ yra įpareigotas susikurti – atauga. Tačiau čia egzistuoja esminis skirtumas. Idealiame scenarijuje, būtumėte visiškai pasišventę eiti Vienovės Keliu, klausydami savo mokytojo nurodymų. Todėl tarp jūsų ir jūsų mokytojo nebūtų jokių paslapčių. Jums priėmus sprendimą, grįstą Kristaus protu, šis sprendimas ir atmintis apie jį pakiltų į jūsų kauzalinį kūną, idant jūsų pasiekimai nebūtų prarasti. Būtent tai Jėzus vadino jūsų turtais danguje (Mato 19,21), ir iš esmės tai yra visų sprendimų, kurie buvo grįsti Kristaus sąmone, konglomeratas. Jūsų Sąmoningasis AŠ tuomet gali naudotis šiais pasiekimais, priiminėdamas sprendimus ateityje.

Kai priėmėte netobulą sprendimą – grįstą neišmanymu arba antikristo protu – šis sprendimas akivaizdžiai negalėjo pakilti aukštyn. Tačiau, kol nesiekėte nuslėpti jo nuo savo mokytojo, mokytojas galėjo jums padėti pasimokyti iš sprendimo, jis prisiimdavo ir panaikindavo karmą, ir tuomet padėdavo jums įveikti prisiminimus apie jį. Kitaip tariant, jūsų klaida buvo paversta pozityvia mokymosi patirtimi – galinčia pakilti į jūsų kauzalinį kūną – ir netobuli incidento aspektai būdavo sudeginami lyg niekada nebūtų egzistavę. Todėl sprendimas nepalikdavo jokių nekalto neišmanymo ar sąmoningai pasirinkto neišmanymo pėdsakų jūsų Omegos tapatumo jausme – jis egzistavo dermėje su jūsų Alfa tapatumu, nors sąmoningai to dar galėjote ir nesuvokti. Tarp jūsų aukštesniojo ir žemesniojo tapatumo nebuvo jokio skilimo arba „erdvės.“

Kai pirmą kartą nusprendėte pradėti slėpti dalykus nuo savo mokytojo – mokymosi procesas – bent iš dalies – buvo pertrauktas, ir jūsų netobuli sprendimai negalėjo būti ištrinti. Todėl turėjo būti sukurta „erdvė,“ kurioje šie sprendimai galėtų būti saugomi, iki kol nuspręsite sugrįžti į kelią ir paversti savo netobulus sprendimus tobulomis mokymosi patirtimis. Kol buvote mokykloje, ši erdvė buvo mokytojo Esybėje, nes viskas mokykloje yra mokytojo Esybėje. Tačiau, kai nusprendėte nutraukti ryšį su savo mokytoju ir tapote pavaldūs reinkarnacijos procesui, jums buvo reikalingas indas, kuris galėtų saugoti jūsų prisiminimus iš gyvenimo į gyvenimą, idant jums nereikėtų vis iš naujo išradinėti dviračio – o tiksliau, iš naujo išradinėti savęs – darant tas pačias klaidas kiekviename naujame įsikūnijime. Šis indas, ši atskira erdvė, yra tai, ką dauguma dvasinių mokymų vadina siela. Žinoma, kai pasitraukėte nuo mokytojo, Sąmoningasis AŠ atsisakė priiminėti sprendimus, ir todėl jūsų valdovu tapo ego. Visi ego priiminėjami sprendimai yra grįsti dualistine sąmone, tad nuo to laiko ego turėjo didesnę kontrolę jūsų sielai negu jūsų Sąmoningasis AŠ.

Siela yra sudaryta iš sprendimų, grįstų dualistine sąmone. Kai kurie iš šių sprendimų gali būti tai, ką žmonės paprastai vadina blogiu, kai tuo tarpu kiti gali būti tai, ką žmonės paprastai vadina gėriu. Tačiau esmė yra ta, kad visi šie sprendimai yra paveikti dualistinės sąmonės, nes kitaip jie būtų tapę jūsų turtais danguje. Vis dėlto, nors šie sprendimai nėra tobuli, jie vis tiek potencialiai gali būti paversti mokymosi patirtimis, kurios gali tapti jūsų kauzalinio kūno dalimi ir gali padėti jums dvasiškai augti. Štai kodėl praktiškai visuose dvasiniuose mokymuose yra sakoma, kad siela gali būti prikelta arba išganyta. Realybėje, prikelta gali būti ne siela, bet ją sudarantys sprendimai ir energijos.

Sielos prisikėlimas nėra procesas, kuris įvyks dėl to, kad koks nors išorinis išganytojas visą darbą nudirbs už jus. Tai yra procesas, kuris reikalauja iš jūsų Sąmoningojo AŠ ryžtis pažvelgti į savo praeityje priimtus sprendimus ir – dirbant su dvasiniu mokytoju – paversti juos pozityviomis mokymosi patirtimis, tai yra, tokiomis patirtimis, kurios padėtų jums transcenduoti sąmonę, kuri būtent jus ir paskatino šiuos sprendimus priimti. Užuot buvę skausmo šaltiniu, jūsų praeityje padaryti sprendimai turėtų būti laikomi resursu, galinčiu padėti jums kilti aukštyn sraigtiniais gyvenimo laiptais. Jie gali būti paversti mokomąja patirtimi, tačiau turite į juos pažvelgti, turite suprasti, kodėl jie yra dualistiniai, ir turite sąmoningai pakeisti juos geresniais sprendimais. Tačiau, kol Sąmoningasis AŠ nėra pradėjęs prisiimti atsakomybės už save, tol žmonės negali žiūrėti į savo praeitį. Jie siekia vengti į ją žiūrėti arba siekia pateisinti ir apginti savo veiksmus, užuot neutraliai ieškoję pamokos. Tai verčia juos vėl ir vėl kartoti tas pačias tendencijas, kas, iš esmės, yra dar viena jiems suteikta galimybė pamatyti būtinybę keistis. Niekada nepamirškite, kad gyvenimo tikslas yra mokytis ir augti, tad net ir jūsų klaidos gali tapti tiltu į augimą – jei tik Sąmoningasis AŠ turi noro save transcenduoti ir dvasiškai atgimti.

Tai mus atveda prie labai svarbaus suvokimo. Žemėje yra žmonių, kurie yra visiškai susitapatinę su savo fiziniais kūnais. Tačiau dauguma dvasingų žmonių žino, kad yra daugiau negu jų kūnas, ir daugelis šį „daugiau“ laiko siela. Todėl didžioji dauguma dvasingų ir religingų žmonių save laiko siela ir mano, kad siela turi būti prikelta arba tapti nemirtinga. Tačiau realybėje, siela – pagal jums mano ką tik pateiktą apibrėžimą – negali tapti nemirtinga. Tai reiškia, kad sielai – ir individualiems ją sudarantiems sprendimams – turi būti leista mirti. Ji privalo būti palikta, idant galėtų grįžti į savo šaltinį. Tai yra procesas, kurį Jėzus iliustravo savo nukryžiavimu. Kryžius simbolizuoja, kad esate prikalti dualistiniais keturiuose jūsų proto lygmenyse egzistuojančiais sprendimais. Tačiau tam, kad galėtumėte pakeisti dualistinį sprendimą, turite pripažinti, kad jis nėra tikras, ir tuomet turite leisti šiam sprendimui – leisti šiai savo sielos daliai – mirti. Mirtimi ant kryžiaus Jėzus parodė, kad tam, jog galėtų būti prikeltas, Sąmoningasis AŠ privalo leisti sielai mirti, jis privalo atiduoti dvasią (Mato 27,50), atiduoti savo dualistinį tapatumo jausmą – sielą. Sielos – atskirojo, mirtingojo aš – mirtis ant kryžiaus yra būtina sąlyga tam, kad tikrasis aš, Sąmoningasis AŠ, galėtų būti prikeltas į naują tapatumą, grįstą vienove su Kristaus protu.

Jeigu tapatinsitės su siela, manysite, kad, mirus jūsų sielai, mirsite ir jūs, ir todėl jūsų nebeliks. Todėl negalite paleisti sielos, negalite paleisti praeities, ir tai tampa dvasiniu užburtu ratu. Jūsų tapatinimasis su siela blokuoja patį gyvenimo procesą, savitranscendencijos veiksmą, per kurį leidžiate sielai – netobulam tapatumui – mirti, idant tikrasis aš – Sąmoningasis AŠ – galėtų atgimti į aukštesnį tapatumo jausmą. Tad esminis raktas į dvasinį augimą yra suvokti, kad jūsų esybės šerdis yra Sąmoningasis AŠ, kuris yra daugiau už bet kurį jūsų žemesniosios esybės aspektą, kuris yra daugiau negu siela. Tiktai tuomet, kai Sąmoningasis AŠ pakils virš savo žemesniojo tapatumo, jis galės iš tiesų pradėti judėti pirmyn dvasiniu keliu.

***

Priežastis, dėl kurios dabar duodu šį mokymą, yra ta, kad jis mums padeda prieiti prie labai svarbios išvados. Praktiškai visi žmonės Žemėje turi sielą, kuri yra paveikta puolusios sąmonės. Kaip yra sakoma Biblijoje: „Nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės“ (romiečiams 3,23). Tai turėtų duoti priežastį dideliam nuolankumui, kuris gali neleisti žmonėms susikurti negatyvų požiūrį į kitus. Tai tiesa, kad kai kurie žmonės yra būtybės, kurios nupuolė aukštesnėje karalijoje. Jos visiškai susitapatino su puolusia sąmone ir susikūrė tokį sudėtingą tapatumo jausmą, jog joms yra labai sunku iš jo praregėti. Tačiau net ir šios būtybės turi Sąmoningąjį AŠ, kuris turi potencialą išeiti už atskirojo tapatumo ribų ir liautis tapatinti save su savo dabartinio tapatumo jausmu, ir yra labai svarbu, kad dvasiškai sąmoningiausi žmonės sutelktų dėmesį į šį potencialą. Jūs turite, kaip Motina Marija paaiškina savo knygoje, laikytis tyros vizijos visiems.

Varomoji puolusios sąmonės jėga yra laikyti kai kuriuos žmones geresniais už kitus. Tad, kai dvasingi žmonės pradeda kitus laikyti puolusiomis būtybėmis arba puolusiais angelais, ir ima jaustis pranašesniais už juos, tuomet tai rodo, jog šie žmonės nėra pakilę virš puolusios sąmonės. Jie tiesiog pasidavė vienam iš subtilesnių jos aspektų. Štai kodėl jums reikia iš visos širdies daryti tai, ką Jėzus jums sakė daryti šiais žodžiais:

3 Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?
4 Arba kaip gali sakyti broliui: „Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies“, kai tavo akyje rąstas?!
5 Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies. (Mato, 7 skyrius)

Esmė ta, kad pirmiausia visą savo dėmesį turite sutelkti į puolusios sąmonės elementų įveikimą savo pačių esybėje, užuot siekę identifikuoti juos kituose žmonėse. Tuo nenoriu pasakyti, kad aukščiausi dešimt procentų dvasingiausių žmonių Žemėje turėtų susilaikyti ir nepasisakyti prieš dualistinę sąmonę ir tuos, kurie ją įkūnija. Nes jeigu jie tai darytų, kaip tuomet plačioji visuomenė kada nors galėtų sužinoti apie puolusios sąmonės egzistavimą ir jos daromą įtaką?

Tad tuo tiesiog noriu pasakyti, jog nėra produktyvu (bent jau kol nesate pasiekę tam tikros Kristiškumo pakopos) identifikuoti žmones puolusiomis būtybėmis. Vietoj to, daug produktyviau yra sutelkti savo dėmesį į puolusios sąmonės visose jos variacijose atpažinimą, parodant, kaip ji veikia individus ir visuomenę. Išmesdami visus asmeniškumus iš šios temos, sumažinsite riziką sukurti dualistinę kovą tarp individų ir žmonių grupių. Ir kai visuomenė pradės atpažinti, kad tam tikra sąmonės būsena yra dualistinė, žmonėms pasidarys lengviau iš jos pasitraukti. Jeigu kai kurie žmonės atsisakys tai daryti, jie galiausiai save izoliuos ir apnuogins, tačiau čia jau yra visai kitas reikalas nei tuomet, kai pradedate kitiems klijuoti etiketes. Esmė ta, kad galima pasiekti labai daug, atpažįstant tam tikrą sąmonės būseną ir tuomet suteikiant žmonėms galimybę pasitraukti nuo jos privačioje savo proto erdvėje.

Jums, kaip dvasingam žmogui, yra nepaprastai svarbu siekti įgyti perspektyvą, kuri būtų aukščiau dualizmo. Viena iš dualizmo charakteristikų yra tai, kad jis visuomet siekia teisti kitus, tad turite saugotis teisimo. Tai sakydamas, turiu omenyje teisimą, per kurį užklijuojate kitiems žmonėms „blogiečių“ etiketę, iš kurios gimsta įsitikinimas, kad jiems jau nebeįmanoma padėti ir todėl jie negali būti išgelbėti. Netgi egzistuoja įsitikinimas, kad Dievas nenori išganyti tam tikrų žmonių, bet nori nubausti juos, pasiųsdamas visai amžinybei į pragarą. Egzistuoja esminis skirtumas tarp to, kai matote, kad žmogaus įsitikinimai ir veiksmai kyla iš dualizmo, ir to, kai imate klijuoti žmogui blogo žmogaus arba puolusio angelo etiketę. Niekada neturėtumėte priimti jokių netobulų įvaizdžių kaip amžinų – tiek įvaizdžių apie save, tiek ir apie kitus – bet visada turėtumėte koncentruoti savo dėmesį į žmonių dvasinį potencialą būti prikeltiems Kristuje.

Mes, pakylėtieji mokytojai, niekada neteisiame, nes esame absoliučiai pasišventę kiekvieno gyvybės srauto augimui ir prisikėlimui. Tad darome viską, kas įmanoma, kad padėtume kiekvienam gyvybės srautui išsipainioti iš puolusios sąmonės ir sugrįžti į savo tikrąjį tapatumo jausmą – į buvimo Dievo individualizacija tapatumą. Tikiuosi, kad visi, kurie rimtai žiūri į dvasinį kelią, taip pat pasišvęs tą daryti – ir tuomet darys tai su įžvalgumu, kaip aptarsime vėliau.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com