Anders Breivik ir žudynės Norvegijoje

TEMOS: Norvegija gyvena fantazijų pasaulyje – ką sako visuomenės reakcija apie kolektyvinę sąmonę – atviri pasauliui, bet diktuodami savo sąlygas – Norvegijos dabarties karma – ekstremizmas yra tai, kai kitus žmones matote priešais – teroristai smurtą mato kaip savo tikslo pateisinimą – Skandinavijos šalys nesirūpina žmonių dvasiniais poreikiais – pakylėtieji mokytojai remia Skandinavijos šalis – progreso pionieriai besivystančiose šalyse – duokite žmonės tikrą misiją gyvenime – jeigu turtinga šalis nepadeda kitiems, ji tampa uždara sistema – tai atveda prie žmonių egocentriškumo – Anders Breivik tapo visiškai egocentriškas – Breivik egocentriškumas buvo didesnis už vidutinį – pakeiskite tarnavimą kariuomenėje humanitarine tarnyste – kaip Norvegija galėtų padėti ES – socialistinė filosofija yra atgyvenusi – jeigu guru būtų princesė – ar didelio reikės šoko, kad pabustumėte?

Klausimas 1: Mums labai pagelbėtų, jeigu Mokytojai galėtų pasidalinti savo įžvalgomis apie šiuos širdį draskančius veiksmus, kuriuos padarė tas vienas blogiu persisunkęs asmuo… O taip pat apie šį nuostabų ir pakylėjantį masinį susibūrimą meilėje ir viltyje, kurį matėme čia Norvegijoje dabar per paskutiniąsias dienas.

Klausimas 2: Ar šaudymai Norvegijoje reiškia nacistinės ideologijos padarų priešmirtinius traukulius? Taip sakau, nes per 2-ajį pasaulį karą šią šalį valdė nacistai ir jie užiminėjo kitas šalis. Lyginant su tuo, šis terorizmo aktas, kad ir koks baisus jis bebūtų, vyko daug mažesniu mastu. Ironiška, kad jis buvo prieš radikalųjį islamą, bet pats elgėsi kaip teroristas. Kaip tai gali būti Norvegijos ir Skandinavijos karma? Kaip ir daugumą žmonių, mane visas šis įvykis labai sukrėtė, ir aš mąstau, ką šis įvykis bando mus išmokyti, bet nesugebu rasti jokių atsakymų.

Klausimas 3: Prašau, gal galėtum pakomentuoti ką tik įvykusias žudynes Osle. Kaip gali būti, kad 32 metų, labai malonus, išsimokslinęs, etninis blondinas norvegas, Anders Behring Breivik, per pusantros valandos be jokių emocijų nužudė mažiausiai 76 žmones, laisvai vaikščiodamas Utoeya saloje ir klausydamasis muzikos iš Žiedų Valdovo filmo. Jis prisipažino, jog tai padarė, nes „buvo apsėstas Europos islamizacijos.“ Tai kodėl tuomet jis nežudė musulmonų, kurie, jo įsitikinimu, yra priešai, bet žudė savo paties žmones, šios turtingos ir klestinčios šiaurės Europos šalies jaunąjį „auksinį“ elitą?

Įdomu tai, kad po šio išpuolio, dauguma naujienų šaltinių iš karto ėmė kaltinti Al-Qaeda ir musulmonų teroristus, dar net negavę jokios patikimos informacijos. Greitai jie turėjo pripažinti priešingą dalyką, tačiau nė karto nepavadino Breivik teroristu. Ar tai nedemonstruoja to, kad taip vadinamas „civilizuotas Europos pasaulis“ yra įpratęs laikyti visus musulmonus teroristais, bet nesugeba pripažinti, kad tokie siaubingi dalykai gali įvykti ir jų pačių šalyse?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels: (2011 liepos 27 d.)

Jokiu būdu nesu abejingas Norvegijos žmonių patirtam sukrėtimui. Tačiau reikia pasakyti, kad yra šalių, kuriose ekstremistai nužudo po tuziną žmonių beveik kiekvieną dieną. Tad reikia pripažinti, kad Norvegijos žmonių šokas – nors pilnai suprantamas – taip pat yra reakcija šalies, gyvenusios šiek tiek izoliuotoje sferoje, nekaltumo būsenoje, beveik priartėjančiame prie naivumo. Tai truputį panašu į fantazijų pasaulį, štai kodėl šis incidentas buvo toks grubus pažadinimas iš miego.

Tikrasis klausimas, kurį reikėtų čia užduoti, yra: kaip Norvegija galėtų išsilaisvinti nuo gyvenimo izoliuotame pasaulyje? Kitaip tariant, auksinis klausimas yra toks: „Ką Norvegijos reakcija į šį incidentą sako apie jos kolektyvinę sąmonę?“

Juk, šiaip ar taip, Norvegija didžiuojasi savo pastangomis tapti atvira visuomene. Tačiau argi nėra atotrūkio tarp Norvegijos troškimo būti atvira visuomene ir troškimo išlaikyti istorinę mentalinę Norvegijos izoliaciją? Tai taip pat yra – ką taip pat galite matyti kaimyninėse Švedijos, Suomijos ir, šiek tiek mažesniu mastu, Danijos šalyse – troškimas būti atviriems pasauliui, tačiau, diktuojant savo sąlygas.

Norite būti atviri pasauliui, bet tik tuomet, jeigu likęs pasaulis priims jūsų vertybes ir pasaulėžiūrą. O tai paprasčiausiai nėra realistiška, ir tai taip pat nėra aukščiausias Skandinavijos šalių potencialas. Tačiau, norint pasiekti šį aukštesnįjį potencialą, visoms Skandinavijos šalims reikia pasiekti aukštesnį Kristaus įžvalgumo laipsnį.

Kad jau apie tai prakalbome, pakalbėkime ir apie karmą. Sprogdinimai ir šaudymai nėra Norvegijos praeities karmos rezultatas; tai yra Norvegijos dabarties karmos rezultatas. Ši karma pasireiškia dviem lygmenimis.

Pirmasis, akivaizdus lygmuo, yra tai, kad Norvegija pasiuntė savo karius į Afganistaną. Tuo būdu Norvegija nukrypo nuo savo tradicinio nesmurtinio kelio ir leidosi įtraukiama į dualistinę kovą – užuot siekusi alternatyvos šiai kovai, demonstruojamą Nobelio Taikos Prizu apdovanotų žmonių (kuriuo, beje, šiuo metu neturėjo būti apdovanotas JAV prezidentas).

Egzistuoja labai gera proga pasimokyti iš šio incidento, jeigu norvegai išdrįs savęs paklausti, kaip ir kodėl jie leidosi įtraukiami kovoti su ekstremizmu jėga. Nes būtent tuo ir pasireiškia Norvegijos nevykęs mėginimas tapti atvira ir tolerantiška visuomene.

Nėra nieko blogo siekti atvirumo ir tolerancijos, tačiau tai turi būti daroma remiantis Kristaus įžvalgumu – o ne žmogišku idealu, kuris yra izoliacijos ir netolerancijos priešingybė. Kai neturite Kristaus įžvalgumo, į viską žiūrite per dualistinių priešingybių filtrą.

Ir būtent dėl to Norvegija pamanė, kad, norėdama parodyti savo atsidavimą atvirumui ir tolerancijai, ji privalo įsitraukti į kovą prieš ekstremizmą. O Afganistanas atrodė esąs pakankamai toli, kad norvegai galėtų tikėti, jog tai neprieštarauja jų tradiciniams nesmurtiniams idealams.

Bet ar matote trūkumą šioje logikoje? Kas yra ekstremizmas? Nėra svarbu, ar tai yra dešinysis, kairysis, islamistinis ar koks nors kitoks ekstremizmas. Kai nuplėšiate išorinius pasireiškimus, imate matyti, jog ekstremizmo esmė yra dualistinis mąstymas, kuris gali funkcionuoti tik tada, kai turite priešininką, prieš kurį galėtumėte kovoti. Tiesą sakant, ekstremistai labai mėgsta, kai jiems yra priešinamasi.

Tad ar dabar matote problemą? Jeigu leidžiate sau manyti turintys kovoti su ekstremizmu jėga, suteikiate ekstremistams būtent tai, ko jie nori: opoziciją. Jėga priešindamiesi ekstremistams jūs tik patvirtinate jų tikslą ir suteikiate jiems pateisinimą tolimesnei ir dar intensyvesniai kovai. Pamąstykite, ką Talibanas turėjo galvoti apie šią tolimą ir tradiciškai pacifistinę Norvegijos šalį, pasiuntusią karius kovoti prieš ją Afganistane. Jie pamanė, kad tai yra aukščiausias jų tikslo patvirtinimas, ir kad tai parodo, kokia didele grėsme jie tapo Vakarams.

Kaip jau anksčiau sakiau: „Darykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad ir kiti jums darytų.“ Šie žodžiai iš tikrųjų reiškia, jog tai, ką darote kitiems, kosminis veidrodis atspindės jums atgal. Tad jėga priešindamasi islamo ekstremistams Afganistane, Norvegija pavertė save ekstremistinės sąmonės taikiniu. Būtent dėl to namuose užaugintas ekstremistas ėmė žiūrėti į savo vyriausybę ir į kai kuriuos savo šalies tautiečius kaip į priešus.

Norvegija lengvai galėjo tapti islamo ekstremistų taikiniu, ir tai vis dar gali įvykti ateityje. Tačiau, kai sukuriama karmiškai silpna vieta, pirmiausia ji prasiverš per silpniausią grandį, ir šiuo atveju tai buvo į egocentrizmą nugrimzdęs Anders Breivik protas.

Tad dabar kyla klausimas, kaip tokia tradiciškai taiki ir tolerantiška šalis kaip Norvegija galėjo pagimdyti tokių ekstremistinių pažiūrų individą? Ir čia dabar priėjome prie antrojo Norvegijos karminio pažeidžiamumo aspekto.

Daugelis žmonių mano, kad karma yra susijusi su tuo, ką darote, tačiau karmos Omega aspektas yra tai, ko nepadarėte – bet ką galėjote padaryti. Tad dabar pažvelkite į visas Skandinavijos šalis. Jau ne vieną dešimtmetį jos yra tarp turtingiausių šalių pasaulyje ir turi aukščiausius gyvenimo ir visuomeninių paslaugų standartus. Iš tiesų, jokios kitos šalys pasaulyje taip nesirūpina materialiais savo piliečių poreikiais kaip Skandinavijos šalys. Tad kaip dabar žmogus iš Skandinavijos šalies galėjo pasiekti tokį nepasitenkinimo lygį savo šalimi, jog nusprendė išžudyti tiek daug savo tautiečių?

Atsakymas yra tai, kad Skandinavijos šalys nesirūpino dvasiniais savo piliečių poreikiais. Tuo nenoriu pasakyti, jog vyriausybės turėjo propaguoti religiją. Aš kalbu apie universalius dvasinius poreikius, kuriuos turi visi žmonės. Ir vienas iš pačių svarbiausių tarp šių poreikių yra būtinybė turėti tikslą, kuris išeitų už siaurų savos asmenybės ribų.

Ištisus dešimtmečius Skandinavijos šalys turėjo galimybę iš tiesų padėti pakylėti pasaulį į aukštesnį lygį. Ir nors jos iš tiesų teikė pagalbą trečiojo pasaulio šalims, tai yra niekis, palyginus su tuo, ką būtų buvę galima padaryti.

Žmonės Skandinavijos šalyse yra linkę manyti, jog susikūrė savo turtą savo pačių pastangomis. Ir iš tiesų, jie įdėjo daug pastangų, tačiau šie turtai nebūtų materializavęsi be pakylėtųjų mokytojų paramos. Mes rėmėme Skandinavijos šalis, nes matėme potencialą, kad jos žmonės gali nuveikti kažką dėl pasaulio.

Tačiau kol kas Skandinavijos šalys elgėsi kaip išlepinti vaikai, nenorintys dalintis tuo, ką turi. Iš tiesų, mūsų planas Skandinavijai yra tai, kad šios šalys būtų pionierės, kurios neštų progresą į besivystančias šalis. Bet neštų šį progresą nesiekdamos, kad kitos šalys priimtų skandinaviškas vertybes, nes dauguma šalių negali atlikti šuolio iš ten, kur jos dabar yra, į ten, kur dabar yra Skandinavijos šalys. Bent jau negali to padaryti vienos kartos bėgyje (kaip ir Skandinavijos šalys negalėjo pasiekti šio lygio per vienos kartos gyvenimą).

Taigi, tikrasis tikslas yra realistiškai įvertinti, kokioje kolektyvinės sąmonės būsenoje yra tam tikra šalis, ir tuomet padėti šiai šaliai žengti sekantį žingsnį savo evoliucijoje. Ir tai išreikštų tikrąjį atvirumą ir toleranciją, kurie yra vieni iš esminių Skandinavijos šalių bruožų.

Tačiau, dar svarbiau, jeigu Skandinavijos šalys būtu iš tiesų įsitraukusios į – iš tiesų nesavanaudišką – tarnystę pasauliui, jos būtų įkvėpusios savo jaunus žmones naudotis savo privilegijuotu išsiauklėjimu kaip pamatu nesavanaudiškai tarnystei. Ir tai būtų suteikę žmonėms jiems reikalingą dvasinį tikslą. O tai galėjo užkirsti kelią tokiems žmonėms kaip Anders Breivik susikurti savo pačių „tikslą“ ir „misiją.“

Tiesiog sakau, kad, kai šalis praturtėja, pakylėtieji mokytojai tikisi, kad ši šalis pradės naudoti savo turtą nesavanaudiškai tarnaudama pasauliui. Kai šalis turi šią galimybę, tačiau ja nesinaudoja, ji iš esmės tampa uždara sistema. Ir mes labai plačiai ir daug kalbėjome, ką padaro antrasis termodinamikos dėsnis uždarose sistemose.

Tad tai, ką matote daugelyje turtingų šalių – ne tik Skandinavijoje – yra išaugęs susikoncentravimas į save, egocentriškumas ir narcisizmas. Nacionalinė psichika pasidaro egocentriška, tai reiškia, jog šalis nebesugeba atsiverti supratimui, jog žmonės kitose šalyse mąsto labai skirtingai. Ir būtent dėl to Norvegija nėra tokia atvira visuomenė, kaip žmonės norėtų manyti – Norvegijos atvirumas yra paremtas savų sąlygų diktavimu kitiems.

Tai, kas vyksta nacionalinėje psichikoje, taip pat paveiks ir individus. Žinoma, ne visus, tačiau silpniausi individai išreikš nacionalinėje psichikoje vyraujančias sroves, ir kuo silpnesni jie bus, tuo didesniems kraštutinumams pasiduos. Anders Breivik tiesiog yra pavyzdys asmens, kuris tapo absoliučiai egocentriškas. Jis gyveno fantazijų pasaulyje, kuriame manė galintis apibrėžti savo „tiesą“ ir „realybę.“ Ir jis galvojo, kad jo pasaulio suvokimas yra visiškai tikslus. Būtent dėl to jam atrodė visiškai logiška padaryti tai, kas daugumai žmonių atrodo siaubinga.

Paprastai žmonės yra linkę, kai susiduria su tokiu incidentu kaip šis, atsiriboti nuo kaltininko ir pavadinti jį nenormaliu. Ir, žinoma, jis nėra normalus, tačiau nenormalus jis yra tik ta prasme, kad išreiškė nacionalinėje psichikoje vyraujančias sroves iki didesnio kraštutinumo nei dauguma jo tautiečių. Tačiau dauguma norvegų iš tiesų stiprina šias sroves savo egocentriškumu, ir jeigu tai nebus pripažinta, Norvegija neišmoks savo pamokos iš šio įvykio. Paprasčiausiai neišmoksite SAVO pamokos, ieškodami krislo savo brolio akyje.

Tad dabar pažvelkime būtent į Norvegiją. Norvegija yra ypatingai privilegijuota dėl didžiulių iš naftos gaunamų pinigų, kurie buvo pridėti į jos ekonomiką. Argi nėra akivaizdu, jog tai suteikė Norvegijai unikalią galimybę padaryti kažką nesavanaudiško besivystančioms šalims? Kodėl Norvegija to nepadarė? Kodėl Norvegija nesustabdė karinės tarnybos ir vietoj jos neįvedė reikalavimo visiems jauniems žmonėms – tiek vyrams, tiek ir moterims – tarnauti vienus metus besivystančioje šalyje? Jeigu Norvegija ir kitos Skandinavijos šalys būtų tai padariusios, dabartinės krizės Somalyje būtų buvę galima išvengti.

Norvegija to nepadarė, nes ji visada buvo geografiškai izoliuota šalis, ir būtent dėl to ji yra linkusi į egocentriškumą. Vienas iš pavyzdžių yra tai, kad Norvegija neprisijungė prie Europos Sąjungos. Viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad norvegai mano, jog jie negaus jokios naudos, prisijungdami prie ES. Su visais tais pinigais iš naftos, jiems nereikia pinigų iš ES.

Ir galbūt Norvegijai iš tiesų nėra naudinga prisijungti prie ES. O ką, jeigu Europos Sąjungai būtų naudinga, kad Norvegija prisijungtų? Ar turtinga šalis ir toliau turėtų mąstyti tik apie savo pačios interesus, ar ji turėtų pereiti prie mąstymo, kaip galėtų padėti pasauliui? Ar suvokiate mano mintį? Galėčiau pateikti dar daug daugiau pavyzdžių, taip pat ir iš kitų Skandinavijos bei Europos šalių, o taip pat ir iš Kanados bei JAV. Bet jeigu dar nesuvokėte mano minties, tuomet kad ir kiek pavyzdžių jums beduočiau, jums vis tiek jų bus per mažai.

Beje, kodėl Norvegijos leiboristų partija tapo Anders Breivik taikiniu? Todėl, kad ji įkūnija ypatingą nacionalinio egocentrizmo versiją. Ji nenori pripažinti, kad jos socialistinės šaknys yra visiškai atgyvenusios šiuolaikiniame pasaulyje. Laikas pakilti į naują lygmenį, kuriame būtų pripažįstama, kad šiuolaikinėje visuomenėje – ypač tokioje, kuri teigia esanti atvira ir tolerantiška – partijos filosofija nebegali remtis kova tarp darbininkų ir kapitalistų. Laikas pripažinti, kad modernioje visuomenėje, darbdavių ir darbininkų dauguma interesų yra panašūs, ir todėl reikėtų palikti atgyvenusias ideologijas ir atrasti tikrąjį bendrą pagrindą.

Paprastas faktas yra toks. Jeigu leidžiate sau tapti egocentrišku, tuomet kažkas turi jus išpurtyti iš šio dvasinio paralyžiaus būsenos. Ir kuo egocentriškesni esate, tuo rimtesnio incidento prireiks, kad papurtytų jus taip stipriai, jog iš tiesų atkreiptumėte dėmesį. Tai galioja tiek individams, tiek ir šalims.

Norvegija vis dar tebėra labai privilegijuota – ir egocentriška – šalis. Pamatysite tai, jeigu atvirai pažvelgsite, kaip ji sureagavo į šį incidentą. Ar to pakaks Norvegijos žmonėms pažadinti, ar reikės daugiau?

Ir baigdamas noriu pasakyti, kad Norvegija yra įdomioje situacijoje, kadangi karališkosios šeimos narys yra atviras universalioms dvasinėms idėjoms ir gauna įkvėpimą iš pakylėtųjų mokytojų. Kol kas tai iššaukė vien tik pajuoką ir patyčias iš žmonių, vyriausybės ir spaudos. Tačiau, iš tiesų, Norvegijai būtų labai naudinga suvokti, kad princesė Martha Louise – nors ir nemato visko – pamatė, kokiu keliu jos šaliai reikėtų žygiuoti į priekį. Net jeigu guru būtų princesė, vis tiek jos klausykite.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2011 Kim Michaels