Dvasinė „Brexit“ reikšmė
Klausimas: Kokia yra Jungtinės Karalystės „Brexit“ sprendimo dvasinė reikšmė?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas konferencijoje Olandijoje 2017 m.
Na, „dvasinę reikšmę“ būtų galima interpretuoti daugelyje skirtingų lygmenų, mano mylimieji. Elementariausiame lygmenyje galėtume sakyti, kad dvasinė „Brexit“ reikšmė yra ta, jog kai kurie žmonės sugeba mokytis tik per Skaudžių Smūgių Mokyklą. Britai turi tendenciją būti šiek tiek kurčiais, žvelgiant iš mano perspektyvos, ir todėl jie pasirinko palikti ES ir dabar privalės pasitikti skaudžius smūgius, kuriuos jie kuo tikriausiai gaus.
Subtilesniame lygmenyje, tikroji problema yra šis pranašumo/nepilnavertiškumo dinamikos jausmas, kuris Europoje egzistuoja ištisus šimtmečius, ir ypač didelę jo koncentraciją galite atrasti didesnėse šalyse, pagrinde Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Britai, žinoma, turi savo šio jausmo versiją. Ir atvirai kalbant, Anglija nepaleido šio jausmo tiek, kiek paleido Prancūzija ir Vokietija. Ir ypač Vokietija padarė progresą dėl savo išgyventos labai drastiškos patirties, kurią patyrė su Adolfu Hitleriu ir „pranašesne rase.“
Britai nelabai turėjo noro ištirti šią nacionalinę mąstyseną ir todėl nesugebėjo dalyvauti Europos Sąjungoje su tuo, kas jūsų šioje kalbėtoje invokacijoje buvo pavadinta „tikruoju bendradarbiavimu.“ Jie visada norėjo viena koja būti Europos Sąjungoje, o kita koja norėjo joje nebūti. Žinoma, Britanija nėra vienintelė tokia šalis, tačiau daugelis kitų į Europos Sąjungą įstojusių šalių į ją įžengė su geresne bendradarbiavimo dvasia nei Britanijos žmonės.
To pasekoje buvo pasiektas taškas, kai nepasitenkinimas ES pasiekė lygmenį, kuomet politikas pažadėjo Britanijos žmonėms, jog jie galės balsuoti šiuo klausimu. Žinoma, niekas rimtai nemanė, kad jie paliks ES, ir visi buvo nustebinti, įskaitant ir daugumą žmonių. O dabar jie privalo susidurti su realybe, kad tai buvo įpareigojantis balsavimas – tai turi pasekmes.
Ir dalykas, kurį Britanijos žmonės yra priversti permąstyti (nesvarbu, nori jie tai daryti ar nenori, suvokia jie tai, ar ne), yra šis: „Ar norime bendradarbiauti su kitais žmonėmis?“ Galėtumėte eiti netgi dar truputį toliau ir sakyti: „Ar sugebame bendradarbiauti su kitais žmonėmis, atsižvelgiant į mūsų dabartinį nacionalinės sąmonės lygį?“
Būtų svarbu, jeigu Britanijos žmonės galėtų diskutuoti šiuo klausimu, nes iš tiesų matėte (kolonijinės imperijos laikais), kaip Britanijos žmonės galėjo turėti gerą santykį su kitais žmonėms, būdami pranašesnėje pozicijoje. Jeigu grįžtumėte prie situacijos Indijoje, pamatytumėte, kaip Gandis turėjo imtis tam tikrų labai drastiškų žingsnių, idant priverstų Britaniją suvokti, jog jie privalo palikti Indiją.
Ir reikia pagirti Britanijos žmones, kad jie iš tiesų tai pamatė, tačiau jie visgi nepasiekė taško, kuriame būtų ryžęsi pažvelgti į pranašumo jausmą. Dalykas, kurį jie būtų galėję suvokti iš šios patirties, buvo tai, kad Britanijos žmonės nėra pranašesni už Indijos žmones, kad Britanija kaip šalis nėra pranašesnė už Indiją. Britanija kai kuriais atžvilgiais buvo labiau išsivysčiusi, bet ne pranašesnė, mano mylimieji. Ir tai sakydamas turiu omenyje, kad pranašumo komplekso esmė yra ta, jog esate visiškai kitoje kategorijoje nei kiti žmonės, ir būtent dėl to esate pranašesni. Pamatydama akivaizdžią Gandžio ir Indijos šalies išmintį bei žmogiškumą, Britanija turėjo galimybę suvokti, kad tai yra tas pats žmogiškumas, ir kad Indijos žmonėms netrūksta žmogiškumo, ir kad Britanijos žmonės nėra pranašesni žmogiškumu, ir kad mes visi turime šį tą bendro.
Tai galėtų būti didžiausias progresas, kurį Britanija galėtų padaryti ateinančiais metais ir dešimtmečiais – jeigu apie tai vyktų diskusijos ir jeigu Britanijos žmonės sugebėtų sąžiningai pažvelgti: „Kas mus motyvavo palikti ES? Kas mus vertė niekada taip ir nebūti pilnai įžengus į ES, bent jau ne savo protuose?“
Galite labai aiškiai matyti, kad kartu su šiuo pranašumo jausmu eina tendencija sukurti atpirkimo ožį ir kaltinti šį atpirkimo ožį problemomis, kurių nesugebate išspręsti. Ir tam tikra prasme, ES tapo atpirkimo ožiu problemoms, kurių Britanija kaip šalis nesugebėjo išspręsti. Ir dabar tai yra užsieniečiai, kurie tapo atpirkimo ožiu dėl tam tikrų problemų Britanijoje. Ir, žinoma, dėl viso to jums pasidaro tik dar sunkiau išspręsti problemas, kadangi nenorite pažvelgti į save ir pamatyti, kaip jums reikia pakeisti savo sąmonę, kad galėtumėte išspręsti šias problemas. Manote, kad tai tie kiti privalo pasikeisti, idant galėtume išspręsti savo problemas.
Beje, tame pačiame mąstyme yra įstrigęs ir naujai išrinktas Amerikos prezidentas, kuris taip pat turi tendenciją ieškoti atpirkimo ožių, įvardindamas juos kaip problemą ir tuomet sakydamas: „Jeigu priversime juos pasikeisti, tuomet išspręsime problemą.“ Tačiau, žinoma, niekada neišspręsite savo problemų, kol nepažvelgsite į save ir į savo pačių sąmonės būseną.
Tad iš tiesų, dvasinė reikšmė yra ta, jog, kadangi Britanijos žmonės nenorėjo pažvelgti į šį nacionalinės psichikos aspektą, jie tiesiog turėjo pasitraukti ir dabar nebegalės kaltinti ES dėl šalyje egzistuojančių problemų. Tai reiškia, kad jie susidurs su situacija, kurioje jų problemos niekur nebus dingusios ir: „Tai ką mums dabar su tuo daryti? Nebegalime nieko kaltinti, tai ką mums daryti?“
Kas liečia dvasinę reikšmę, tai pat reikšminga yra tai, kad didelė Škotijos gyventojų dalis yra pozityviai nusiteikusi ES atžvilgiu ir nori pasilikti Europos Sąjungoje. Tai yra reikšminga, nes, vėlgi, Britanijos žmones tai verčia užduoti sau klausimą: „Kas mes iš tiesų esame? Koks yra mūsų santykis su kitais žmonėmis? Ar mes Anglijoje jaučiamės pranašesni už Škotiją, už Šiaurės Airiją? Ar šie žmonės turi teisę patys spręsti, ar turi jie teisę sakyti, jog nori pasilikti ES? O kadangi Anglija nėra Europos Sąjungoje, tuomet Škotija privalo tapti nepriklausoma, kad galėtų prisijungti prie ES.“
Nesakau, kad čia yra tik vienas sprendimas. Aš tik sakau, kad tai, vėlgi, yra reikšminga, nes tai skatina debatus. Ir dėl to jūs, pavyzdžiui, matote, dabartinę Britanijos ministrę pirmininkę, kuri sako netgi nenorinti kalbėti apie Škotijos nepriklausomybę, kol ES klausimas nėra galutinai išspręstas. Tačiau yra būtina pradėti apie tai kalbėti, nes, vėlgi, Britanijos žmonės ir Britanijos politikai pasirinko šį kelią ir dabar jie privalo susidurti su pasekmėmis, ir tai yra viena iš pasekmių.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com