Ar Jėzus palaiko mirties bausmę?

TEMOS: Dualistinis protas sukūrė labai sudėtingas situacijas, kurios neturi paprastų atsakymų – akis už akį – bekompromisinis įstatymas žemai sąmonės būsenai – Dievo įstatymai sukurti kaip orientyras laisvai valiai, tai reiškia, kad jūs kuriatės savo pačių situaciją – nuopolis į dualizmą apakino žmones šiai realybei – Jėzus davė aukštesnį įstatymą už Mozės Įstatymą – bausmė ir apdovanojimas – nušvitęs savanaudiškumas – į save susikoncentravę žmonės mano, kad galia yra tiesa – idant būtų užkirstas kelias anarchijai, visuomenė privalo nustatyti griežtas pasekmes – du savanaudiškumo lygmenys: nekontroliuojamas ir apskaičiuotas – mirtis yra didžiausia baimė ir rizika – idealioje visuomenėje nebūtų mirties bausmės – kol kas šios visuomenės dar neturime – kaip pakylėti visuomenę į aukštesnį lygį – padėkite žmonėms suvokti, kad mes kuriamės savo pačių situacijas per savo sąmonę – žudymas niekada nėra moraliai pateisinamas – absoliutus pateisinimas ir praktiškas pateisinimas – taip pat turėtų būti taikomas narkotikų prekeiviams – geresnis būdas elgtis su nusikaltėliais – nusikaltėliai serga dvasine liga – sielos indo išgydymas – skausmas negali kompensuoti skausmo – nuo bausmės prie gydymo – reikalingas aukštesnis supratimas

Klausimas: Mielas Jėzau, dėkoju tau už tavo gilius ir įžvalgius mokymus šioje svetainėje. Galbūt išskyrus tik abortą, mažai yra tokių socialinių problemų, dėl kurių amerikiečiai būtų taip stipriai susipriešinę, kaip mirties bausmė. Kokios būtų tavo mintys šia tema? Ar mirties bausmė yra teisėta ir/arba moraliai pateisinama nužudymo atvejais? O galbūt egzistuoja geresnis ir žmogiškesnis būdas elgtis su nusikaltėliais, kurie vykdo tokius nusikaltimus, negu skirti jiems mirties bausmę?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Suprantu, kodėl ši problema taip stipriai supriešino amerikiečius. Paprastas faktas yra toks, kad tai yra labai sudėtinga problema, ir todėl nėra ko stebėtis, kad žmonėms yra sunku susigaudyti visame šiame sudėtingume. Tiesą sakant, galiu jus užtikrinti, kad ir aš pats negaliu jums duoti galutinio atsakymo į šiuos klausimus. Suprantu, kad daugelį tai nustebins. Tačiau, situacijos Žemėje realybė yra tokia, jog dėl to, kad žmonės įstrigo dualistinio proto reliatyvume, jie susikūrė situaciją, kuri yra beveik be galo sudėtinga. Egzistuoja tiek daug sudėtingumo lygmenų, kad negalite duoti paprasto, visa apimančio atsakymo į tokį klausimą kaip mirties bausmė. Kadangi nenoriu parašyti visos knygos apie šią vieną problemą, leiskite man duoti jums tik keletą minčių pamąstymui.

Jau paaiškinau kitur, kad egzistuoja ciklai dvasinėje žmonijos evoliucijoje. Senojo Testamento laikais, įstatymas buvo grįstas principu akis už akį ir dantis už dantį. Kitaip tariant, principas buvo, kad tai, ką padarysite kam nors kitam, visuomenė padarys jums. Jeigu nužudysite kitą žmogų, visuomenė nužudys jus.

Kai pradėsite pasiekti Kristaus sąmonę, patirsite ir priimsite, kad Dievas yra besąlyginės meilės Dievas. Todėl jums natūraliai iškils klausimas, kaip besąlyginės meilės Dievas galėtų duoti įstatymą su tokiomis žiauriomis pasekmėmis. Tą galite suprasti tik tuomet, kai suvokiate, kaip paaiškinu knygoje Kopiant aukštyn Mistiniu Keliu, kad religijos tikslas niekada nebuvo duoti absoliučią ar neklystančią tiesą ar doktriną. Religija visada yra atsakas į krizę, o krizė yra ta, kad žmonės nusileido į labai žemą sąmonės lygį. Senojo Testamento laikais, žmonija buvo nusileidusi į tokį žemą sąmonės lygį, kad vienintelis būdas pakelti juos į aukštesnį lygį buvo duoti jiems griežtą ir bekompromisinį įstatymą.

Viskas, ką daro pakylėtieji mokytojai, turi tikslą pakylėti žmones į teisingą Dievo ir jų santykio su Dievu supratimą. Dalis šio supratimo yra tai, kad Dievas sukūrė įstatymų rėmus, ir Dievas davė žmonėms laisvą valią daryti ką tiktai jie nori tuose rėmuose. Tačiau, nors žmonės gali daryti ką nori, jie taip pat privalo nešti pasekmes už savo veiksmus.

Po Žmogaus Nuopolio, kas iš tiesų buvo nuopolis į žemesniąją sąmonės būseną, žmonės nusileido į sąmonės būseną, kurioje nepripažino ir nesuprato to, ką ką tik jums pasakiau. Jie paprasčiausiai nesuprato, kad patys susikūrė savo situaciją. Norint padėti jiems priartėti prie supratimo, kad savo kančias jie susikūrė patys, ir kad tai, ką jie išsiunčia, visata atspindės jiems atgal, buvo duotas Mozės Įstatymas. Šio įstatymo principas yra toks, kad, žmogui nužudžius kitą žmogų, visuomenė jam įvykdys mirties bausmę. Tuo būdu žmonės galėjo tiesiogiai matyti, kad jų veiksmai turi neišvengiamas pasekmes.

Galėjote pastebėti, kad savo Kalno Pamoksle daviau aukštesnį įstatymą. Užuot liepęs atmokėti akis už akį, sakiau žmonėms daryti kitiems tai, ką norėtumėte, kad ir kiti jums darytų. Iš esmės, žinia yra ta pati. Jūs kuriatės savo pačių situaciją. Visata atspindi jums atgal tai, ką išsiunčiate, tad, jeigu norite, kad visata su jumis elgtųsi tam tikru būdu, privalote pradėti elgtis šiuo būdu su kitais žmonėmis.

Kadangi žmonės pakilo į aukštesnį sąmonės lygį, galėjau duoti pozityvią versiją vietoj tos grėsmingesnės versijos, kurią žmonės buvo gavę Senojo Testamento laikais. Senojo Testamento versija rėmėsi bausmės idėja. Mano versija rėmėsi atlygio idėja. Senojo Testamento versija sakė: „Jeigu darysite tai, būsite nubausti.“ Mano versija sakė: „Jeigu elgsitės su žmonėmis teisingai, būsite apdovanoti.“ Ta pati žinia, tik išreikšta skirtingais būdais, ir abu jie buvo pritaikyti tam tikram sąmonės lygiui.

Kaip paaiškinau aukščiau minėtame mokyme, mano prieš 2000 metų duotiems mokymams nebuvo skirta būti galutiniams dvasiniams mokymams, duotiems šioje planetoje. Jie buvo pritaikyti prie sąmonės lygio, kurį dauguma žmonių turėjo tuo metu. Žmonėms buvo skirta augti link aukštesnio gyvenimo realybės ir savo santykio su Dievu supratimo. Šiandien, žmonėms nėra skirta veikti, laukiant atlygio už savo veiksmus. Žmonėms yra skirta išmokti, kad viskas, ką jie daro, veikia juos pačius, ir todėl jiems patiems yra naudingiausia laikytis Dievo įstatymų ir principų ir elgtis su kitais žmonėmis taip, kaip jie patys norėtų, kad su jais būtų elgiamasi. Jūsų veiksmai nebėra grįsti atlygio viltimi; jūsų veiksmai seka iš to, ką žinote esant teisinga ir kas yra naudinga visiems.

Tad grįžkime dabar prie mirties bausmės. Kaip sakiau, Senojo Testamento įstatymas buvo adresuotas tam tikram sąmonės lygiui. Tai yra paprastas faktas, kad, kai žmonės nusileidžia į tokį žemą sąmonės lygį, paprasčiausiai negalite su jais kalbėti argumentų kalba. Jie paprasčiausiai nesugeba suvokti nušvitusio savanaudiškumo koncepcijos. Jie yra taip giliai įstrigę dualistiniame prote, kad yra pasidarę visiškai susikoncentravę į save ir mąsto tik apie tai, kas jiems naudingiausia trumpalaikėje perspektyvoje. Tokie žmonės yra visiškai savanaudiški, ir jie padarys absoliučiai bet ką, ką pasiektų tai, ką jie laiko sau naudingiausia.

Jeigu nebus jokių saugiklių, kurie varžytų tokių žmonių elgesį, visuomenė gali labai greitai nusiristi į anarchiją ir džiunglių įstatymą, kur kas stipresnis, to ir tiesa. Norint užkirsti tam kelią, civilizuota šalis privalo kažką daryti, idant apribotų šių žmonių elgesį ir neleistų jiems veikti vien iš į save sukoncentruotų, savanaudiškų interesų. Šie žmonės yra tokioje žemoje sąmonės būsenoje, kad vienintelis dalykas, galintis priversti juos apriboti savo elgesį yra baimė arba apskaičiuotas įvertinimas, kad rizika yra pernelyg didelė, palyginus su atlygiu.

Leiskite man pakalbėti apie du savanaudiškumo lygmenis, kuriuos matote žmonėse. Pirmąjį lygmenį pavadinčiau nekontroliuojamu savanaudiškumu, ir šie žmonės yra taip giliai nugrimzdę į save sukoncentruotus troškimus, kad nesugeba pamąstyti, kokias pasekmes jų veiksmai atneš kitiems. Kitaip tariant, šie žmonės tiesiog nesugeba matyti, kad jų veiksmai turės negatyvias pasekmes kitiems žmonėms, arba nesugeba suprasti, kad šios pasekmės yra pakankama priežastis susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų. Šiems žmonėms yra labai sunku kontroliuoti savo veiksmus, ir vienintelis dalykas, kuris gali juos bent kiek suvaržyti, yra tvirta ir bekompromisinė bausmės grėsmė. Tiktai baimė gali padaryti kažkokį poveikį šiems žmonėms.

Kitas savanaudiškumo aspektas yra tai, ką pavadinčiau išskaičiuotu savanaudiškumu. Šie žmonės puikiai sugeba kontroliuoti savo veiksmus. Jie tiesiog yra tvirtai įsitikinę, kad turi kažkokią aukštesnę teisę daryti tai, ką jie mano esant jiems naudingiausia. Pirmoji grupė žmonių dažnai tampa smulkiais smurtaujančiais nusikaltėliais, kai tuo tarpu antrajai grupei priklauso rafinuoti, išskaičiavimus atliekantys nusikaltėliai. Tiesą sakant, daugelis šių žmonių užima postus, kuriuose būdami gali siekti savo savanaudiškų interesų ir visuomenė jų nelaiko nusikaltėliais.

Esmė ta, kad šie žmonės nereaguoja į baimę, nes visada mėgina apskaičiuoti, kaip galėtų išvengti sugavimo. Tad šie žmonės tiesiog šaltakraujiškai įvertina riziką, palygindami ją su potencialiu atlygiu. Jeigu jie mano, kad svarstyklės nusvyra į jų pusę, jie darys viską, ką tik nori, nes yra giliai įsitikinę, kad tikslas gali pateisinti priemones. Jeigu manys galintys su tuo išsisukti, jie ims ir tai darys.

Abu šie žmonių tipai neturi gebėjimo pripažinti, kad aukštesni principai ar rūpestis dėl kitų turėtų būti jų veiksmų orientyras, atitinkamai ribojantis jų elgesį. Tad kas gali sulaikyti šiuos žmones nuo savanaudiškų veiksmų? Tik vienas dalykas kelia jiems didžiausią baimę – mirtis. Tik vienas dalykas jiems yra didžiausia rizika – mirtis.

Esmė ta, kad, kol kai kurie žmonės tebėra įstrigę šiuose dviejuose sąmonės lygiuose, paprasčiausiai nėra įmanoma, ar bent jau nėra praktiška, atsisakyti mirties bausmės. Jeigu tai padarysite, visuomenei bus labai sunku susitvarkyti su šiais ekstremaliame savanaudiškume įstrigusiais žmonėmis.

Žinoma, tai nėra ideali situacija. Laukiu tos dienos, kai žmonija galės atsisakyti mirties bausmės. Man, žinoma, nepatinka situacija, kurioje visuomenė nužudo žmogų. Išsamiai tai paaiškinau savo mokyme apie karą Irake ir kodėl teisingi karai neegzistuoja. Tad esmė yra ta, kad, kol turite visuomenę, kurioje žudymas yra būtinas, ar netgi yra laikomas būtinu, turite disfunkcinę situaciją. Tačiau aš esu dvasinis mokytojas, ir juo būdamas, išmokau būti praktišku realistu. Žinau, kad ideali visuomenė yra tokia, kurioje mirties bausmė nėra būtina, tačiau taip pat žinau, kad dar neturime tokios visuomenės. Leiskite man paaiškinti tai išsamiau.

Kaip sakiau prieš tai, egzistuoja evoliucinis procesas, kurio tikslas yra kelti žmonijos sąmonę. Šio proceso eigoje keletas žmonių toli pranoksta visuomenės vidurkį, kai tuo tarpu mažuma nuo šio vidurkio atsilieka. Tad, mąstydami apie tai, kas būtų teisinga šioje planetoje, turite įvertinti visus sąmonės lygius.

Kas liečia mirties bausmę, turite grupę žmonių šioje planetoje, kurie teisingai pajautė, kad mirties bausmė nėra idealus sprendimas ir negali būti absoliučiai pateisinamas pagal Dievo įstatymus. Galiu tik pagirti šiuos žmonės už jų susiderinimo ir įžvalgumo jausmą. Dėka savo pažangaus dvasinio išsivystymo, jie susiderino su faktu, kad mirties bausmė idealiu atveju turėtų būti panaikinta.

Visiškai sutinku su šiuo požiūriu, tačiau yra klausimas, kada žmonija bus pasirengusi mirties bausmės panaikinimui? Ir, kaip paaiškinau prieš tai, kol kas dar nesame pasiekę šio taško. Todėl būtų konstruktyviau šiems žmonėms liautis organizuoti kampanijas už mirties bausmės panaikinimą ir vietoj to imtis darbo ir kelti visuomenę į tą lygį, kuriame mirties bausmė taptų atgyvenusiu dalyku.

Ir ko reikia, kad visuomenė pasiektų šį tašką? Na, kaip paaiškinu šioje svetainėje, vienintelis tikras sprendimas šioje Žemėje egzistuojančioms problemoms yra Kristaus sąmonė. Priežastis ta, kad dabartinės šioje planetoje egzistuojančios sąlygos yra žemesnės sąmonės būsenos, dualistinio proto padarinys. Dėl šioje žemesnėje sąmonės būsenoje egzistuojančių reliatyvių požiūrių, žmonės susikūrė sąlygas, kurios nėra harmonijoje su principais, kuriais Dievas naudojosi, kurdamas visatą. Todėl šios sąlygos neišvengiamai susinaikins, ir būtent todėl tokioje daugybėje visuomenės sričių matote irimo ir savidestrukcijos procesą.

Vienintelis būdas ištrūkti iš šio žemyn traukiančio sūkurio, yra kritinei masei žmonių pakylėti savo sąmonę iki Kristaus sąmonės lygio. Tai jau pradėjo vykti, tačiau mes dar nepasiekėme kritinės masės, kuri leistų visuomenę ir žmoniją pakylėti į daug aukštesnį lygį. Turiu daug vilčių, kad tai įvyks per ateinantį dešimtmetį ar per porą dešimtmečių, tačiau dėl žmonių nenuspėjamumo, negaliu to garantuoti.

Tačiau, jeigu mano vizija Žemei išsipildys, žmonijos sąmonė bus pakylėta į aukštesnį lygį. To pasekoje visi žmonės bus pakylėti į aukštesnį supratimą apie tai, kaip jie patys susikūrė savo situaciją. Štai kodėl sakiau, kad, jeigu aš būsiu pakylėtas, patrauksiu visus žmones link savęs. Jeigu kritinė masė žmonių įkūnys savo individualų Kristiškumą, tai pakylės kiekvieno šioje planetoje gyvenančio žmogaus sąmonę.

Kai kurie žmonės maištaus prieš šį augimą, tačiau jie tiesiog bus pašalinti ir nebeteks galimybės įsikūnyti šioje planetoje. Tad, kai žmonijos sąmonė bus pakylėta į tam tikrą lygį, mirties bausmė nebebus reikalinga. Kada tai įvyks? Į šį klausimą turi atsakyti įsikūnijime esantys žmonės.

Ar mirties bausmė yra teisėta ir/arba moraliai pateisinama nužudymo atvejais?

Norėčiau nurodyti jums išstudijuoti mano mokymą apie karą Irake, kuriame taip pat yra daug išsamiau paaiškinama, kodėl kito žmogaus nužudymas niekada nėra pateisinamas pagal Dievo įstatymus. Tame mokyme sakau, kad karas niekada negali būti pateisinamas, ir tai galioja bet kokiam žudymui, tarp jų ir mirties bausmei. Tačiau ten taip pat sakau, kad tam tikri karai yra neišvengiami.

Priežastis yra ta, kad žmonės susikūrė sąlygas, kurios yra taip toli nuo Dievo vizijoje laikomo idealo, kad kartais yra būtina naudotis priemonėmis, kurios nėra harmonijoje su Dievo įstatymais. Kitaip tariant, kadangi tiek daug žmonių leido sau nusileisti į visiškai į save sukoncentruotą ir savanaudišką sąmonės būseną, visuomenė turi imtis ekstremalių priemonių, idant apsaugotų savo piliečius nuo savanaudiškų šių žmonių veiksmų. Ir jeigu šie žmonės reaguoja tiktai į absoliučią baimę arba kraštutinę mirties riziką, tuomet visuomenė turi naudoti mirties bausmę. Ar tai yra moraliai pateisinama? Tai priklauso nuo to, kaip apibrėžiate, kas yra moralu.

Jeigu tai, kas yra moralu, apibrėžtumėte absoliučia prasme, turėtumėte sakyti, kad absoliutus standartas moraliam elgesiui įvertinti yra Dievo įstatymas. Pagal šį įstatymą, mirties bausmė nėra moraliai pateisinama. Tačiau, mes neturime idealių sąlygų šioje planetoje. Vietoj to, turime joje didžiulę dvasinę krizę. Tokioje krizėje, gali būti būtina taikyti kraštutines priemones, kad pastūmėtumėme visuomenę į priekį. Todėl gali būti būtina naudoti mirties bausmę. Tam tikra prasme, tai daryti bus pateisinama, tačiau problema čia yra ta, kad kai kurie žmonės nesuvokia, jog pateisinama tai yra tik kaip atsakas į krizę, ir kai krizė bus praėjusi, ši priemonė nebebus pateisinama ar reikalinga.

Ar suvokiate subtilų skirtumą? Mirties bausmė šiuo metu yra pateisinama kaip laikinas atsakas į krizę. Tačiau, kadangi krizė yra taip toli nutolusi nuo Dievo įstatymų ir tiesos, būtų klaidinga sakyti, kad mirties bausmė yra pateisinama absoliučia prasme.

Pamąstykime dabar apie mirties bausmę, taikomą žudikams. Kai prisimenate mano ankstesnius pastebėjimus apie žmones, kuriuos stabdo tiktai absoliuti baimė arba ekstremalios rizikos grėsmė, matote, kad mirties bausmė neturėtų apsiriboti vien žudikais. Tai tiesiog yra Senojo Testamento laikų ir įstatymo akis už akį reliktas. Kažką nužudę, taip pat būsite nužudyti.

Žinau, kad sekantis teiginys šokiruos daugelį žmonių. Tačiau, kol visuomenė mano, kad yra būtina išsaugoti mirties bausmę, ši bausmės forma neturėtų būti taikoma vien tais atvejais, kai kas nors yra nužudomas. Ji taip pat turėtų būti taikoma tais nusikaltimo atvejais, kurie turi labai didelį potencialą gauti ekonominę naudą, arba turėtų būti taikoma už tuos nusikaltimus, kurie sunaikina kažkieno galimybę gyventi produktyvų gyvenimą. Kaip pavyzdį, norėčiau paminėti narkotikų gamybą, kontrabandą ir pardavinėjimą.

Mano požiūriu, narkotikų prekyba tiesiog yra šiuolaikinė vergovės forma. Galite sugrįžti atgal į istoriją ir rasite atvejų, kai žmonės turėjo vergus, kurie buvo verčiami dirbti kalnakasyboje nežmogiškomis sąlygomis. Šie žmonės buvo aprūpinami tik minimaliausiomis išgyvenimui reikalingomis priemonėmis ir su jais buvo elgiamasi tokiu nežmonišku būdu, kad tiesiog nėra žodžių tai aprašyti.

Mes dabar turime daug demokratinių valstybių, kurios save laiko civilizuočiausiomis kada nors šioje Žemėje egzistavusiomis šalimis. Šios šalys didžiuojasi tuo, kad jau seniai panaikino vergovę. Tačiau vidury jų taip vadinamos civilizacijos, jos leidžia tiek teisėtas, tiek ir neteisėtas veiklas, kurios įstumia žmones į dvasinę vergovę per priklausomybę keliančių cheminių substancijų vartojimą. Žvelgiant iš dvasinės perspektyvos, tai yra apverktina. Tai yra neatleistina. Tai paprasčiausiai nepriimtina.

Kiekvienas mąstantis žmogus gali matyti, kad nelegalios prekybos narkotikais varomoji jėga yra tik vienas dalykas – milžiniško pelno potencialas. Kiekvienas mąstantis žmogus gali matyti, kad, kuo didesnis pelnas, tuo labiau žmonės yra pasiruošę rizikuoti. Tad vienintelis efektyvus būdas kovoti su nelegalia narkotikų prekyba yra pakeisti pusiausvyrą tarp rizikos ir atlygio. O kadangi potencialus pelnas yra toks didelis, tėra tik vienas rizikos faktorius, turintis bent menkiausią galimybę nusverti atlygio lūkestį, ir šis faktorius yra mirtis.

Jeigu visuomenė vykdo mirties bausmę žudikui, tuomet ji turėtų vykdyti mirties bausmę žmonėms, kurie verčiasi didelio masto nelegalia narkotikų prekyba. Daugelis šių narkotikų, nors ir lėtai, veda ne tik prie fizinio kūno mirties, bet jie taip pat veda prie gyvybės srauto dvasinės mirties. Tiesą sakant, kas liečia asmeninę karmą, tie, kurie užsiima nelegalių arba legalių narkotikų prekyba, kuriasi sau daug didesnę karmą nei daugelis žudikų. Kiti nusikaltimai, už kuriuos turėtų būti vykdoma mirties bausmė, yra seksualinis vaikų išnaudojimas per pedofiliją arba vaikų pardavinėjimas į vergovę, prostituciją arba vaikų pornografiją.

Ar egzistuoja humaniškesnis būdas elgtis su nusikaltėliais, vykdančiais tokius nusikaltimus, netaikant jiems mirties bausmės?

Žinoma, iš tiesų egzistuoja geresnis būdas elgtis su žmonėmis, vykdančiais nusikaltimus, kurie nusipelno mirties bausmės. Deja, vakarų visuomenė dar nėra pasiekusi taško, kuriame būtų tinkamai pasirengusi įgyvendinti šiuos būdus. Norint su nusikaltėliais elgtis iš tiesų efektyviai, visuomenė turėtų įgyti ir priimti daug gilesnį supratimą apie gyvybės srauto dvasinį vystymąsi.

Kadangi visuomenė šiandien yra pasidalinusi į tarpusavyje kariaujančias tradicinės religijos ir materialistinio mokslo frakcijas, šis supratimas dar nebuvo išvystytas. Nei tradicinė religija, nei materialistinis mokslas, savo dabartinėse formose, negali būti šio naujo supratimo perdavimo instrumentais. Didelė dalis šio supratimo elementų jau yra atnešta, tačiau visuomenė jų dar nepriėmė. Kol nebus išspręstas karas tarp religijos ir mokslo, tol nėra tikėtina, kad visuomenė priims metodus ir supratimą, kurie yra reikalingi, norint efektyviai padėti nusikaltėliams dvasiškai augti.

Tai yra labai plati tema, ir kadangi nenoriu pradėti dar vienos labai ilgos diskusijos, norėčiau tiesiog apibrėžti pagrindinę problemą.

Problema šiandieniniame pasaulyje yra ta, kad visuomenė yra įstrigusi tarp dviejų žmonijos dvasinės evoliucijos lygmenų. Senajame lygmenyje dominuoja žemesnioji sąmonės būsena, ir šioje sąmonės būsenoje buvo būtina stabdyti nusikaltimus bausmės grėsme, pavyzdžiui taikant mirties bausmę. Naujas sąmonės lygmuo, į kurį visuomenė jau pradėjo pereidinėti, yra paremtas daug gilesniu dvasinės gyvybės srauto evoliucijos supratimu. Pagal šį aukštesnį supratimą, nusikaltėlis nenusipelno bausmės. Nusikaltėlis yra sergantis žmogus, kuriam reikalingas gydymas.

Esminis elementas, kurio šiuo metu trūksta, yra gyvybės srauto supratimas. Kai sakau, kad nusikaltėlis yra sergantis žmogus, nekalbu apie fizinę ligą, net ir ne apie psichologinę ligą, kaip šias ligas šiuo metu supranta materialistinis mokslas. Kalbu apie dvasinę būseną, apie gyvybės srauto būseną. Todėl realybėje, nusikaltėlis yra dvasiškai sergantis žmogus, kuriam reikalingas dvasinis gydymas.

Nusikaltimas yra žaizdos arba skilimo sielos inde pasekmė. Sielos indas yra praradęs savo vientisumą, ir būtent dėl to žmogus elgiasi savanaudiškai. Tikras ir meile grįstas būdas elgtis su tokiu gyvybės srautu, būtų padėti jam susigrąžinti savo vientisumą. Tai atvestų prie individualaus sielos indo išgydymo, ir tuo pačiu visos visuomenės sąmonė būtų pakylėta aukštyn. Kitaip tariant, šioje situacijoje laimėtų visi. Galite matyti iš mano gyvenimo, kad aš priėmiau visus tuos, kuriuos visuomenė atstūmė, ir mėginau padėti jiems susigrąžinti vientisumą.

Būtent toks turėtų būti pasaulio teisėtvarkos sistemų tikslas. O tai reiškia, kad žodis „teisėtvarkos sistema“ yra atgyvenęs. Tiktai disfunkcinė visuomenė gali tikėti, kad, kai žmogus kam nors sukelia skausmą, pusiausvyrą (teisingumą) galite atstatyti tik tuomet, kai visuomenė sukelia skausmą tam žmogui. Pusiausvyrą atstatyti, tuo pat metu įvykdydami dvasinį teisingumą, galite tik pašalindami skausmo priežastį – pašalindami vientisumo trūkumą nusikaltimą įvykdžiusiame žmoguje.

Dabartinėje nusikaltėliams bausmes skiriančioje sistemoje pralaimi visi. Labai mažai nusikaltėlių pasikeičia, gavę bausmę už savo nusikaltimą, todėl jų sąmonė nėra pakeliama aukštyn. To pasekoje, visuomenės sąmonė taip pat nėra pakeliama aukštyn. Tiesą sakant, su daugeliu nusikaltėlių nutinka taip, kad, kai jie yra įkalinami kalėjime, jų sąmonės lygis nukrinta, ir tai žemyn nutempia visą likusią visuomenę.

Tad dalykas, kuris turi įvykti per ateinančius dešimtmečius yra tai, kad civilizuoto pasaulio baudžiamosios sistemos turi pereiti nuo bausmių prie gydymo. Problema čia yra ta, jog dėl šiuo metu tarp mokslo ir religijos vykstančio karo, bus labai sunku sukurti šią naują sistemą. Mokslininkai materialistai šiuo metu turi monopolį psichologijos mokslui. Ir daugelis tradicinės religijos žmonių mėgina išsaugoti savo monopolį religijai. Nė viena iš šių pusių nenori keistis, kas yra būtina, norint sukurti teisinę sistemą, kuri būtų paremta tikruoju supratimu apie dvasinius gyvybės srauto poreikius.

Matau didelę viltį daugelyje žmonių, kurie jau pradėjo matyti būtinybę išvystyti gilesnį gyvybės srauto supratimą. Noriu pagirti daugelį žmonių, kurie jau dirba, mėgindami atnešti šį supratimą į visas visuomenės sritis, įskaitant ir teisinę sistemą. Noriu labai paraginti žmones ir toliau stengtis tai daryti, kad ir koks būtų didelis pasipriešinimas.

Vis dėlto, norėčiau paraginti šiuos žmones pasinaudoti supratimu, kuris yra pateikiamas mūsų svetainėje. Ir pirmiausia norėčiau juos paraginti stiprinti savo susiderinimą su savuoju Kristaus AŠ, idant jie matytų save komandos dalimi, į kurią įeina ir pakylėtieji mokytojai. Noriu paraginti juos prisiminti mano žodžius, kad žmonėms tai neįmanoma, bet su Dievu viskas yra įmanoma.

Žmogiška galia pati savaime negali atnešti būtinų pokyčių į visuomenę, kurie leistų panaikinti mirties bausmę ir leistų elgtis su nusikaltėliais taip, kaip jie nusipelno, kad su jais būtų elgiamasi, žinant, kad jie yra sužeisti gyvybės srautai. Tačiau, kai žmonių galia yra apjungiama su dieviška galia, tuomet šis pokytis iš tiesų gali įvykti.

Tačiau viskas paklūsta laisvai žmonių valiai, tad galiu tik laukti, kol kritinė masė žmonių atvers savo protus ir širdis dieviškam sprendimui, kuris jau egzistuoja ir tiesiog turi būti atneštas į materijos karaliją per jų protus ir širdis.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com