Kodėl Amerika negali pripažinti, kad karas Irake buvo didžiulė klaida

TEMOS: Kodėl lyderiai nesugeba matyti, kad daro klaidą? – energijos šydas aplink jų protus – apakinti savo pačių mentalinių įvaizdžių – reikalinga nauja perspektyva ir ji turi ateiti iš jautrių žmonių – mąstykite už nacionalinės proto dėžutės ribų – daugelis galvoja, kad mokytojai visada turi sprendimą žmonių sukurtoms problemoms – tačiau daugeliu atveju sprendimas neegzistuoja – žmonės turi pakeisti sąmonę, užuot ieškoję greito sprendimo – Amerika yra užburtame rate – nenoras pripažinti, kad Amerika padarė klaidą – amerikiečiai visada turi laimėti – aukščiausia pergalė yra savęs perkeitimas – amerikietiška juodai balto mąstymo forma – pranašumas neleidžia pripažinti klaidų – netikra krikščionybė davė amerikiečiams pranašumo jausmą – juodai balta krikščionybė savo šaknimis siekia Romos imperiją – amerikietiškoji krikščionybė veda prie dvasinės puikybės – krikščioniška šalis ar Kristaus šalis? – ar susigrąžins žmonės SAVO vyriausybę?

Klausimas iš Kimo: Jėzau, žinau, kad daugelis žmonių norėtų žinoti, ką tu manai apie situaciją Irake, įskaitant ir lapkritį įvykusius rinkimus JAV, Baker-Hamilton ataskaitą, augantį smurtą ir dabar prezidento Bušo agituojamą sprendimą nusiųsti papildomus 20 000 kareivių? Ar turėtum kokių nors komentarų?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels: (2007 m., sausio 11 d.)

Kodėl žmonės tikisi, kad komentuosiu situaciją, jeigu toje situacijoje nebuvo jokių fundamentalių pasikeitimų? Šią situaciją labai išsamiai pakomentavau jau du kartus anksčiau (nuoroda1, nuoroda2), ir kas gi pasikeitė, apie ką nebūčiau kalbėjęs tuose komentaruose?

Štai ką sakiau 2004 m. gegužę:

Juodai baltas mąstymas atvedė Jungtines Valstijas į karą Irake. Karas ir tas faktas, kad Jungtinės Valstijos ir toliau primygtinai nori laikytis savo dabartinio kurso, sukūrė priešingą jėgą iš visatos, kurios ši šalis neturi jokių šansų įveikti. Kuo stipriau Jungtinės Valstijos mėgins stumtis savo dabartine kryptimi, tuo stipriau visata ją stums atgal. Pasipriešinimas iš Irako žmonių, ir netgi iš užsienio kovotojų, tiesiog įkūnija faktą, kad visata stumia atgal. Tuo nenoriu pasakyti, kad visata ar pakylėtieji mokytojai pritaria amerikiečių puldinėjimams Irake. Tiesiog noriu parodyti faktą, kad, jeigu Jungtinės Valstijos nori, kad šis pasipriešinimas mažėtų, ji privalo pakeisti kursą, privalo pakeisti savo mąstymą ir iš pagrindų pakeisti savo požiūrį į situaciją Irake. Ji turi palikti juodai baltą mąstymą, kuris sukūrė šią problemą, nes tiesiog negalite išspręsti problemos su ta pačia sąmonės būsena, kuri sukūrė problemą.

[citatos pabaiga]

Ar matote kokių nors pokyčių Bušo administracijos mąstyme? Ar matote rimtą troškimą įveikti juodai baltą mąstymą? Ar 20 000 kareivių pasiuntimas nėra tolesnis to paties dalyko darymas?

Kimas: Ar turėtum kokių nors rekomendacijų, kaip Jungtinės Valstijos galėtų pakeisti kursą ir koks būtų geriausias įmanomas būdas tvarkytis su šia situacija? Ar egzistuoja koks nors specifinis sprendimas, kuris galėtų išspręsti šią regimą aklavietę ar netgi žemyn traukiantį sūkurį?

Jėzus: 2004 metų gegužę pasakiau tokius žodžius:

Nei vienas pakylėtųjų mokytojų bendruomenės narys netrokšta, kad Jungtinės Valstijos patirtų pažeminimą pasaulio akyse. Mes nepalaikėme šio karo, kaip paaiškinau savo ankstesniuose komentaruose, tačiau norėtume, kad Jungtinės Valstijos ir visos į tai įsitraukusios šalys, išeitų iš šios situacijos taip, kad tai galėtų atvesti prie tikro progreso, įtvirtinant taikesnį pasaulį. Kitaip tariant, mes norėtume, kad visos šiame reikale dalyvavusios šalys kaip galima geriau išmoktų savo pamokas, įtrauktų šias pamokas į savo politiką ir judėtų pirmyn konstruktyvia kryptimi.

Galiu jus užtikrinti, kad mes, pakylėtieji mokytojai, esame netgi labai pasirengę dirbti su nuosaikiais ir pusiausvyroje esančiais žmonėmis Jungtinių Valstijų vyriausybėje. Ir jeigu šie žmonės imtų siekti aukštesnio supratimo, mes su mielu noru suteiktume šį supratimą, kaip išspręsti krizę Irake, kad tai atneštų geriausius įmanomus rezultatus situacijoje, į kurią įsipainioti nuo pat pradžių buvo bloga mintis. [citatos pabaiga]

Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog pamatinė šios svetainės tema yra tai, kad, kai žmonės yra apakinami dualistinio ego mąstymo, jie nebesugeba matyti situacijos realybės. Jeigu pažvelgsite į istoriją, pamatysite daug situacijų, kuriose lyderis arba lyderių grupė buvo taip stipriai apakinti situacijos, kad priėmė sprendimus, kurie, kaip vėliau visi žmonės suvokė, buvo didžiulės klaidos. Kodėl lyderiai nesugebėjo patys matyti to, kas dabar visiems yra akivaizdu?

Priežastis ta, kad, kai žmonės yra labai intensyvioje situacijoje ir kai jie jau yra nugrimzdę į juodai baltą arba pilką mąstymą, jie sugeneruoja mentalinę ir emocinę energiją, kuri sukuria šydą aplink jų protus – net ir aplink visą situaciją – ir neleidžia jiems matyti didesnio paveikslo. Tad juos apakina jų pačių požiūris į situaciją ir noras būti teisiais. Jie susikuria mentalinį situacijos įvaizdį ir siekia primesti šį įvaizdį realybei. Jeigu jų įvaizdis yra neteisingas arba jeigu jie nenori pakoreguoti savo įvaizdžio pagal situacijoje vykstančius pasikeitimus, jie ir toliau darys tą patį dalyką, kol kas nors suplėšys iliuzijų šydą, kaip tą, pavyzdžiui, padarė Napoleono patirtas pralaimėjimas Vaterlo mūšyje.

Esmė ta, kad karas Irake yra puikus pavyzdys situacijos, kuri apakina sprendimų priiminėtojus, kadangi jie į ją žvelgia iš savo pačių susikurtos proto dėžutės vidaus. Todėl nebus jokių fundamentalių pokyčių, kol kas nors nenuplėš šydo, kuris yra apakinęs Bušo administraciją ir, tam tikru laipsniu, visą šalį.

Baker-Hamilton komisija turėjo tikslą sąžiningai pamėginti pateikti išorinę perspektyvą. Pakylėtieji mokytojai iš tiesų dirbo su šios komisijos nariais – ne ta prasme, kad būtume jiems pasirodę ar kad jie žinotų, kas mes esame. Dalykas, kurį mes darome, mėgindami padėti žmonijai išspręsti kažkokią problemą, yra tai, kad pasiunčiame minčių vaizdinį, kurį jautrius protus turintys žmonės gali pagauti, dažnai pagalvodami, kad tai yra jų pačių idėjos.

Ko reikia, kad žmogus galėtų gauti šias idėjas? Žmogus turi turėti žinių apie esamą situaciją ir turi būti pasirengęs pažvelgti į situaciją iš naujos perspektyvos. Atkreipkite dėmesį, jog nesakau, kad žmogus turi viską žinoti, nes žmonės, kurie žino daugiausiai, dažnai yra patys nelanksčiausi ir nenori „mąstyti už dėžutės ribų.“ Tad turi turi egzistuoti pusiausvyra tarp pakankamų žinių turėjimo, kad galėtumėte gauti idėją, ir atvirumo ieškoti naujų būdų pažvelgti į situaciją.

Tarp Baker-Hamilton komisijos narių buvo žmonių, kurie turėjo pakankamą pusiausvyrą ir kurie galėjo gauti kai kurias mūsų idėjas, tad komisijos rekomendacijos iš esmės yra pagrįstos. Tačiau noriu jums pasakyti, kad mus labai ribojo tai, kokio pobūdžio idėjas galėjome perduoti komisijai, ir yra svarbu suprasti kodėl.

Net ir pusiausvyroje esantys bei jautrūs žmonės dirba savo nacionalinės sąmonės rėmuose. O kadangi Amerikos šalis nepakankamai ištyrė savo pačios psichiką ir psichologinį mechanizmą, atvedusį prie karo Irake, šios komisijos nariai nesugebėjo mąstyti už nacionalinės dėžutės ribų. Todėl jie tiesiog nesugebėjo gauti idėjų, kurios pernelyg toli išeitų už Amerikos šalies dabartinio požiūrio į save ir į konfliktą.

Yra daug žmonių Žemėje – tarp jų yra net ir daugelis pakylėtųjų mokytojų mokinių – kurie žvelgia į mus kaip į kažkokius stebukladarius. Jie mano, jog kad ir kokia sudėtinga bebūtų situacija, kurią žmonės susikūrė savo dualistiniu mąstymu, pakylėtieji mokytojai – kurie tariamai viską žino – turėtų sugebėti ištraukti triušį iš skrybėlės ir duoti pasiūlymą, kuris akimirksniu išspręstų šią situaciją. Jie mano, kad mes visada turime sprendimą žmogiškoms problemoms.

Tačiau rūsti realybė yra tokia, kad negalite išspręsti problemos su ta pačia sąmonės būsena, kuri sukūrė problemą. Ir daugumoje atvejų – kai žmonės galiausiai pripažįsta, kad viskas nevyko taip kaip buvo planuota – jie neieško būdo pakeisti savo sąmonę, jie tiesiog ieško kuo greitesnio sprendimo, kuris viską sutvarkytų. Tačiau nė viena didelė problema neturi jokio greito sprendimo, ir ypač tokia sudėtinga problema kaip Irako karas, ir aš čia neturiu omenyje vien tik išorinės situacijos Irake – nors ji iš tiesų yra sudėtinga – bet turiu omeny ir didesnę situaciją – nacionalinę Amerikos psichiką.

Amerikos šalis ir joje vykstantys nacionaliniai debatai vis dar tebėra išskirtinai susikoncentravę į išorinę situaciją Irake ir buvo labai mažai nuoširdžių mėginimų pažvelgti į veidrodį ir užduoti logišką klausimą: „Kaip mes papuolėme į šią situaciją?“ Jeigu nesuvokiate, kaip jūsų pačių sąmonė atvedė jus prie šios situacijos, kaip tuomet galėsite ištrūkti iš tos situacijos? O jeigu neturite noro pakeisti sąmonės, kuri sukūrė situaciją, kaip tuomet galėsite gauti idėjas, kurios padėtų jums pakeisti išorinę situaciją?

Pakylėtieji mokytojai iš tiesų turi sprendimus, kurie atneštų geriausius įmanomus praktiškus rezultatus Irako karo situacijoje, tačiau žmonės, kurie šiuo metu priiminėja sprendimus – ir netgi žmonės, kurie turi galimybę būti girdimi visuomenės debatuose – nesugeba gauti šių idėjų, nes jų protai yra įstrigę pernelyg mažoje proto dėžutėje. Kol tai nepasikeis, nematau jokios prasmės viešai siūlyti sprendimus. Ir netgi po to, kai tai pasikeis, ši svetainė nėra geriausias forumas tokiems sprendimams pateikti, nes Amerikos vyriausybė neturi įpročio konsultuotis su šia svetaine, prieš priiminėdama užsienio politikos sprendimus. Ir, beje, nesakau, kad jie turėtų tai daryti, nes mes puikiai sugebame tiesiogiai perduoti idėjas žmonėms, kurie turi atvirus protus.

Kimas: Tai kokie fundamentalūs pokyčiai turi įvykti nacionaliniuose debatuose? Kas turi pasikeisti, kad Amerikos šalis pradėtų mąstyti apie šį klausimą, kuris yra tabu? Ir koks yra šis klausimas?

Jėzus: Jeigu pažvelgsite į prezidento Bušo retoriką prieš lapkričio rinkimus, pamatysite, kad dažniausiai jo naudota frazė buvo „laikytis kurso.“ Prezidentas Bušas tiki, jog buvo teisus eidamas į šį karą. Jis iš tiesų yra labai nustebęs, kad viskas nesiklostė taip, kaip planuota, tačiau tiki, kad, jei tik Jungtinėms Valstijoms pavyks peržengti kritinę ribą, viskas pasikeis ir filmas bus su laiminga pabaiga. Kitaip tariant, prezidentas Bušas tiki, kad istorija galiausiai įrodys jį buvus teisiu.

Po rinkimų, prezidentas Bušas suprato, kad Amerikos žmonės pavargo girdėti apie kurso laikymąsi, tad jis liovėsi naudoti šią frazę. Akivaizdu, kad Amerikos žmonės balsavo už pokyčius Irake, ir Baker-Hamilton komisija rekomendavo keletą šių pokyčių. Po rinkimų patirto šoko prezidentas Bušas atrodė atviras jų ataskaitai, tačiau atsigavęs nusprendė pasiųsti dar daugiau karių – kas akivaizdžiai prieštarauja ataskaitos rekomendacijoms ir prieštarauja Amerikos žmonių norui. Tad prezidentas Bušas nebekalba apie kurso laikymąsi Irake, jis tiesiog laikosi šio kurso.

Esmė ta, kad prezidentas Bušas iš tiesų tiki, jog pradėti karą buvo teisingas sprendimas ir kad istorija galiausiai tai įrodys. Ir nors abejonės vis labiau auga, faktas tas, kad kol kas niekas – nei kongrese, nei žiniasklaidoje, nei tarp žmonių – neturėjo noro atsistoti ir viešai užduoti tabu laikomą klausimą: „Ar tai nebuvo fundamentali Amerikos šalies klaida pradėti karą Irake?“

Kol šis klausimas nebus užduotas ir kol apie jį nebus rimtai pradėta mąstyti, Amerikos šalis nesugebės suvokti nacionalinėje psichikoje egzistuojančio mechanizmo, atvedusio šią šalį į karą. Ir kol šis mechanizmas nebus suprastas ir pakeistas, tol Amerikos šalis nesugebės pamatyti geriausio įmanomo būdo pakilti virš šios situacijos. Ta pati mąstysena, kuri atvedė šią šalį į karą, neleidžia šiai šaliai pamatyti geriausio būdo šį karą palikti. Tai yra užburtas ratas, bet kaip ir visada, iš jo galima išeiti, užduodant klausimus, kurie yra tabu, ir ieškant atsakymų už dėžutės ribų.

Ar suvokiate, ką siūlau? Kol Amerikos vyriausybė ir visa šalis gyvens tos proto dėžutės viduje, kuri teigia, kad Amerika negalėtų padaryti didžiulės klaidos, jie ieškos būdo įrodyti, kad tai nebuvo klaida. O dar 20 000 kareivių ir milijardų dolerių paaukojimas bus laikomas priimtina kaina nacionalinės savigarbos išsaugojimui. Štai ką pasakiau, prieš prasidedant karui:

Aš nemanau, kad yra neišvengiamų karų, tačiau suprantu, kad, jeigu Jungtinės Valstijos sustabdytų ar netgi atidėtų šį karą, dabartinė šios tautos vadovybė laikytų tai savo pasitikėjimo praradimu, netgi reputacijos praradimu. [citatos pabaiga]

Deja, rūpestis neprarasti reputacijos vis dar tebėra esminė jėga Amerikos šalies požiūryje į karą, ir aš čia nekalbu vien apie Bušo administraciją, kalbu apie visą šalį, tame tarpe ir apie žiniasklaidą ir demokratinę partiją (kurios dauguma narių balsavo už karą). Niekas iš tiesų nenori pripažinti, kad karas buvo klaida, niekas nenori atsistoti ir pasakyti, kad karalius nuogas.

To pasekoje, nacionaliniai debatai yra užstrigę kelyje, kuris negali atvesti prie konstruktyvaus sprendimo. Tačiau, jeigu būtų atvirai pripažinta, kad karas buvo klaida, tuomet debatai galėtų fundamentaliai pasikeisti. Ir tai atvertų galimybes, kurių šiandien niekas net negali įsivaizduoti. Jeigu šalis sąžiningai pripažintų, kad buvo padaryta klaida – nepaversdama prezidento Bušo atpirkimo ožiu – tai potencialiai galėtų atnešti poslinkį nacionalinėje psichikoje, ir iš to sektų didžiulis augimas ir transformacija. Ir žinoma, praktiniai sprendimai pasišalinimui iš Irako, nesukeliant didelio karo tame regione, taip pat būtų atrasti – lyg kažkam ištraukus triušį iš skrybėlės.

Viena iš pagrindinių žinučių šioje svetainėje yra ta, kad, jeigu susiduriate – kaip individas arba šalis – su situacija, kuri neatspindi to, kuo norite būti, galite pasinaudoti šia situacija kaip tramplinu į savęs transformavimą. Jums reikia suvokti, kad visata yra veidrodis, ir tai, ką patiriate fizinėse aplinkybėse yra jūsų sąmonės būsenos atspindys. Tai, ką gaunate atgal iš visatos, yra jūsų proto įvaizdžių, kuriuos siunčiate į kosminį veidrodį, padarinys. Tad net ir pačiomis blogiausiomis išorinėmis aplinkybėmis galima pasinaudoti kaip stimulu pažvelgti į savo sąmonę ir pakeisti savo proto įvaizdžius. Jeigu darysite tai sąžiningai, tai gali atvesti prie didžiulės asmeninės ir nacionalinės transformacijos, ir tokia transformacija yra didžiausia pergalė.

Kitaip tariant, Amerikos šalis dabar turi susikūrusi tam tikrą proto įvaizdį, ką reiškia pasiekti pergalę arba pralaimėjimą Irake. Tačiau pakylėtieji mokytojai turi visiškai kitokią pergalės koncepciją, ir mums tai reiškia didžiausią įmanomą visų tame dalyvaujančių šalių transformaciją. Mums pagrinde rūpi ne tai, kas nutinka išorinėse aplinkybėse, nes dalykas, kurį mes iš tiesų norime pamatyti, yra tai, kad Amerika – ir, žinoma, Irakas – pasinaudotų šia situacija tam, kad pakiltų virš savo dabartinės nacionalinės sąmonės būsenos.

Tačiau tai yra neišvengiamas faktas – kaip paaiškinau aukščiau – kad net ir visų šalių lyderiai gali būti apakinti situacijos. Tad ta pati mąstysena, kuri atvedė Ameriką prie šio karo, taip pat neleidžia šiai šaliai užduoti klausimo, ar šis karas buvo klaida. Tad tiems, kurie yra atviri nacionalinės psichikos ištyrimui, leiskite man pasiūlyti jums keletą minčių. Štai ką sakiau 2004 metais:

Kaip sakiau, norėčiau, kad Jungtinės Valstijos išmoktų aukščiausią įmanomą pamoką iš šio karo. Aukščiausia įmanoma pamoka čia būtų ta, kad šiandieniniame pasaulyje juodai baltas mąstymas nebeveikia. Ši mąstymo forma paprasčiausiai negali duoti rezultatų, kurie būtų harmonijoje su didesniuoju gėriu visiems. Tiesą sakant, šiandieniniame pasaulyje leisdami, kad jūsų veiksmus motyvuotų juodai baltas mąstymas, einate tiesiausiu keliu į katastrofą. [citatos pabaiga]

Dabar galime eiti toliau, iš arčiau pažvelgdami, koks konkrečiai yra šis juodai baltas mąstymas, kuris daro įtaką Jungtinėms Valstijoms. Mano brolis, Gautama Buda, labai gražiai jį aprašė savo Naujųjų metų kreipimesi:

Mano mylimieji, kas iš tiesų paskatino Amerikos prezidentą pradėti karą Irake – kuris, kaip dabar dauguma žmonių jo paties šalyje suvokė, buvo prastai sumanytas nuotykis? Tai paskatino nacionalinėje Amerikos psichikoje egzistuojantis dalykas, kurio amerikiečiai iki šiol nenorėjo pripažinti ir atiduoti. Ir kas tai yra per dalykas? Na tai yra visa ši pranašumo idėja. Visa ta idėja, kad tam tikri žmonės gali būti išrinktieji žmonės, galingiausi žmonės, šalis, kurią Dievas kažkaip labiau myli. [citatos pabaiga]

Pranašumas iš tiesų yra specifinė juodai balto mąstymo forma. Ji yra dualistinė, nes jai reikalingi du priešingi poliai. Kad kas nors galėtų būti pranašesnis, kas nors kitas privalo būti prastesnis. Kad kas nors galėtų būti geras, kas nors kitas privalo būti blogas. Tad pranašumas skatina šalį atsiskirti nuo kitų šalių ir žmonių, netgi išsikelti save aukščiau virš jų.

Šiame kontekste, pagrindinė problema su pranašumu yra ta, kad, kai leidžiate sau manyti, jog esate pranašesni, tiesiog negalite pripažinti padarę klaidą. Nes, jeigu būtų įrodyta, kad klydote, jūsų pranašumo pretenzijai iškiltų grėsmė. Štai kodėl pranašumas taip dažnai apakina žmones, ir tai atvedė prie daugybės anksčiau paminėtų situacijų, kuriose lyderiai padarė didžiules klaidas.

Kai situacija buvo paleista nustatytu kursu, lyderiai negalėjo pakeisti kurso, nes tai padaryti būtų tas pats kas pripažinti, jog padarėte klaidą, kas tuomet imtų grasinti jų pranašumo pretenzijai. Tad jie aklai ėjo ta pačia kryptimi, jie nepaliovė „laikytis kurso.“ Kai kuriais atvejais, jų veiksmų pasekmės buvo tokios skaudžios, kad jų nebebuvo galima ignoruoti. Kitais atvejais, pasekmės nebuvo pakankamai skaudžios, kad pažadintų lyderius ar jų šalį, ko pasekoje pamokos niekas neišmokdavo. Ir būtent dėl to istorija turi šį bjaurų įprotį kartotis.

Dalykas, kurio Gautama nepaaiškino savo mokyme, yra tai, kodėl Jungtines Valstijas taip stipriai veikia pranašumo kompleksas, ir jis to nepadarė todėl, kad tai padaryti yra mano pareiga.

Turėtų būti akivaizdu, kad prezidentas Bušas buvo paveiktas subtilaus pranašumo jausmo, ir akivaizdu, jog jis manė, kad Jungtinės Valstijos moraliai stovi daug aukščiau už Sadamą Huseiną. Jis manė, kad Amerikos laisvė ir demokratija yra pranašesni už visas kitas valstybės valdymo formas, ir kad tai suteikia Amerikai teisę, net ir pareigą, skleisti laisvę ir demokratiją pasauliui.

Tačiau iš kur ateina šie moralinio pranašumo jausmai? Na, tiesa ta, kad jie ateina iš prezidento krikščioniškos tikėjimo sistemos. Prezidentas Bušas visiškai neslepia, kad yra kilęs iš evangelikų šeimos, tačiau kaip neseniai paaiškinau savo komentaruose apie pastorių Ted Haggard, evangelikų arba fundamentalistinė krikščionybė yra labai toli nuo mano tikrųjų mokymų. Tiesą sakant, nors Amerika save laiko krikščioniška šalimi, joje iš tiesų dominuoja juodai balta krikščionybės forma, kuri nėra tikroji krikščionybė.

Šią juodai baltą krikščionybę aršiai gina pamokslininkai, tokie kaip Jerry Falwell, Pat Robertson, Ted Haggard, Billy Graham ir kiti, tarp kurių kai kurie netgi patarinėjo prezidentui, prieš jam priimant sprendimą pradėti karą. Kai kurie iš šių pamokslautojų viešai pareiškė, kad karas Irake yra teisingas karas, ar netgi, kad Dievas jiems pasakė, jog tai yra teisingas karas.

Žinoma, šie šiuolaikiniai pamokslininkai nesukūrė juodai baltos krikščionybės, tačiau jie iš tiesų yra atsakingi už tai, kad stabdo Ameriką ir neleidžia šiai šaliai augti ir pasiekti labiau subalansuoto požiūrio į krikščionybę, kokį bent iš dalies pademonstravo vyskupas Spong, Joel Olstein, Rik Warren ir kiti (nesakau, kad sutinku su viskuo, ką šie žmonės propaguoja, tiesiog sakau, kad jie nuoširdžiai mėgina išvystyti labiau pusiausvyroje esantį požiūrį į krikščionybę. Dar pamatysime, ar jie sugebės, pereidami iš juodai balto mąstymo, išvengti pilko mąstymo spąstų.).

Akivaizdu, jog juodai balta krikščionybė išsivystė tuomet, kai krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija. Konstantinui, krikščionybė nebuvo mąstymo sistema, kurios tikslas būtų išlaisvinti žmones; jam ji buvo priemonė politiniams tikslams siekti – Romos imperijai išsaugoti. Ir nuo pat tų laikų krikščionybę kontroliavo žmonės, kurie savo pareiga laikė kontroliuoti visuomenę, ir akivaizdu, kad šis požiūris yra paremtas faktu, jog šie žmonės laiko save daug pranašesniais už plačiąją visuomenę.

Ir būtent dėl to šie žmonės sunaikino mano tikrąją misiją, kuri buvo parodyti sistematiško kelio į asmeninį Kristiškumą pavyzdį, kuriuo visi žmonės galėtų sekti. Jie tai padarė, išaukštindami mane iki vienintelio Dievo sūnaus statuso, netgi paskelbdami mane Dievu įsikūnijime (ką aš laikau piktžodžiavimu). Tad jau nuo pat pradžių katalikiškoje krikščionybėje, ir po to sekusioje liuteroniškoje krikščionybėje, dominavo pranašumo jausmas.

Kadangi krikščionybė ėmė save pristatinėti kaip vienintelę tikrą religiją ir kaip vienintelį kelią į išganymą, pranašumas ir dvasinė puikybė buvo neišvengiami krikščioniškojo judėjimo palydovai. Akivaizdu, jog tai leido krikščionybėje dominuoti žmonėms, kuriuos yra visiškai apakinęs jų ego, ir būtent dėl to ši religija pridarė tiek daug žiaurumų, tokių kaip inkvizicija, kryžiaus žygiai ir taip toliau.

Tačiau ką paraginau daryti savo mokinius, kai jie ginčijosi, kas turėtų būti iš jų viršiausias? Argi nesakiau:

43 Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas,
44 ir kas nori tarp jūsų būti pirmas, bus visų tarnas.
45 Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį. (Morkaus, 10 skyrius)

Esminė mano mintis čia yra ta, kad, jeigu Amerika iš tiesų nori išmokti pamoką, kurią jai reikia išmokti iš Irako karo, jai reikia labai atidžiai ir kritiškai pažvelgti į savo krikščionišką kilmę. Ji turi pripažinti, kad Amerikos krikščionybėje jau pernelyg ilgai dominuoja juodai baltas mąstymas, kuris veda į dvasinę puikybę ir pranašumo jausmą. Ir jau seniai yra laikas krikščionybei palikti šią mąstymo formą, neįpuolant į lygiai tokius pat nekonstruktyvius pilko mąstymo spąstus.

Kaip minėjo Gautama, Amerika iš tiesų turi ypatingą Sen Žermeno paramą ir ji turi potencialą tapti Aukso Amžiaus pionieriumi. Tačiau, kad tai galėtų įvykti, Amerika privalo įveikti pranašumo-nepilnavertiškumo dualizmą ir pradėti save laikyti visų šalių tarnu. Amerika turi nuspręsti liautis tarnauti mamonai – tai yra, tarptautiniam elitui, kuris tenori pinigų ir valdžios – ir vietoj to pradėti tarnauti Dievu, tai yra, Dievo tikslui, kuris yra išlaisvinti visus žmones nuo priespaudos ir atnešti Aukso Amžių į Žemę.

Tačiau, kad Amerika galėtų išpildyti šią rolę, ji privalo priimti esminį sprendimą. Ar Amerika nori būti krikščioniška šalimi ar Kristaus šalimi?

Tiems, kurie čia nemato jokio skirtumo, rekomenduoju išstudijuoti mano mokymus apie ego ir tuomet išstudijuoti visą svetainę. Skirtumas čia iš tiesų yra skirtumas tarp gyvenimo ir mirties, tarp buvimo tikruoju visos gyvybės tarnu ir siekio išaukštinti save virš visų kitų. Galiu jus užtikrinti, kad nesijaučiau pranašesnis nė už vieną gyvybės dalį ir neturiu nė lašelio tolerancijos tiems, kurie pavertė mano religiją vagių lindyne, kurioje dominuoja tie, kurie mano galintys pavogti arba nusipirkti savo išganymą, išaukštindami save virš visų kitų Žemėje.

Dievas neatsižvelgia į asmenis, kaip į juos neatsižvelgia ir Kristus. Ir mes taip pat neatsižvelgiame į šalis, išskyrus tas, kurios nuolankiai siekia tarnauti žmonėms, užuot tarnavusios elitui, kuris ir toliau primygtinai nori žaisti savo pranašumo smėlio dėžėje. Jeigu šalis bus pastatyta iš smėlio – jeigu ji bus suskilęs namas, kadangi bus leidusi elitui manipuliuoti žmonėmis – ji neišstovės, kai Vandenio amžiaus vėjai ims pūsti pilna jėga.

Atkreipkite dėmesį į tai, ką sakiau 2004 metais. Tai yra lygiai taip pat reikšminga šiandien, kaip buvo reikšminga ir tuomet:

Amerikos žmonės šiandien yra panašioje situacijoje į tą, su kuria susidūrė princas Hamletas. Hamletas žinojo apie jo karalystėje esančias jėgas, rezgančias prieš jį sąmokslą, tačiau atsisakė imtis aktyvių priemonių, kad šias jėgas sustabdytų, ir šis jo sprendimas atvedė prie dar didesnės katastrofos.
Aš nesiūlau Amerikos žmonėms naudoti prievartą, kad užkirstų kelią jų vyriausybės naudojamai prievartai. Priešingai, ši kova turi būti kovojama informacija ir nesmurtinėmis priemonėmis. Aš sakau, kad Amerikos žmonės turi kažką daryti, kad pažabotų savo vyriausybę, nes jeigu nebus jokių veiksmų iš žmonių, vyriausybė pati savęs pažaboti nesugebės. [citatos pabaiga]

Akivaizdu, jog Amerikos žmonės iš tiesų šį tą padarė, kad pažabotų savo vyriausybę, tuo, kaip balsavo lapkritį vykusiuose rinkimuose. Deja, jų prezidentas regimai yra linkęs ignoruoti žinią, kurią jie jam siunčia, nes jis vis dar tebėra akinamas puikybės – ir ją lydinčio nenoro pripažinti, kad karas nuo pat pradžių buvo klaida – ir jis mano, jog jo paties žmonės klysta, o istorija galiausiai įrodys jį buvus teisiu.

Tad jis ir toliau elgiasi kaip tipiškas politikas, mėginantis išsaugoti reputaciją, užuot pakilęs aukščiau ir tapęs tikruoju valstybininku, sugebančiu pripažinti savo klaidas ir darančiu reikalingus pakeitimus tam, kad išgelbėtų savo šalį. Todėl Amerikos žmonės dabar susiduria su nauju iššūkiu, ar jie privers savo prezidentą klausytis, aiškiai jam pasakydami – visomis jiems prieinamomis demokratinėmis priemonėmis – kad nori matyti pokyčius politikoje, už kurią jie balsavo.

Ar nuspręs Amerikos žmonės palypėti aukštyn ir prisiims atsakomybę paversti šią šalį Kristaus šalimi? O gal priešingai, toliau laikysis senojo požiūrio, palikdami nedideliam elitui valdyti šalį taip, kaip jiems atrodo geriausia? Galiu jus užtikrinti, kad, jeigu šiai prezidento Bušo politikai toliau bus leidžiama būti vykdomai, nemetant jai jokio iššūkio, pasekmės nepatiks niekam.

Paprastas faktas yra toks, kad prezidentui Bušui ir jo visai administracijai reikalinga realybės patikra, kuri suskaldytų į šipulius jų dvasinį aklumą. Visiems būtų daug geriau, jeigu ši realybės patikra ateitų iš žmonių, kurie išrinko Bušą, užuot atėjusi iš pragaištingų įvykių Vidurio Rytuose, kuriuose keletas scenarijų – visi lygiai tokie pat nekonstruktyvūs – yra pasiruošę materializuotis fizinėje karalijoje, iš kurios niekas jų negalės sugrąžinti.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels