Galutinė mokslinio materializmo stotelė – istorijos šiukšlynas

TEMOS: Ar žmonės yra patys sau įstatymas ar yra aukštesnė valdžia – kas yra mums patiems naudingiausia? – ego ir savęs naikinimas – ego neklystančios tikėjimo sistemos paieškos – mėginimas sunaikinti nesuderinamas tikėjimo sistemas – materialistai yra apakinti ego – nenoras pažvelgti į savo proto dėžutės ribotumus – revoliuciniai žinių proveržiai ateina kvestionuojant įtvirtintas proto dėžutes – mokslas iškėlė moralinius klausimus, į kuriuos materializmas negali atsakyti – mokslas suteikė žmonijai technines galimybe susinaikinti, bet nedavė brandos to išvengti – materialistai pateikia labai dirbtinius argumentus – genetinis visa ko paaiškinimas – tai veda į pranašumo jausmą ir rasizmą – mąstymo, kad žmonės negali transcenduoti savo genų, paklydimas – požiūris, kuris yra artimas nacistinės Vokietijos turėtam požiūriui – kai kurie žmonių rasės segmentai yra labiau tinkami nei kiti – skirtumas tarp intelekto ir žmogiškumo – mokslininkai taip pat turi ego – kvantinė fizika rodo kelią, kuris yra aukščiau už karą tarp materializmo ir krikščionybės – smegenys nėra žmogiškos esybės visuma – mokslinis materializmas yra anti-demokratiškas – žmogaus protas yra portalas tarp materialios visatos ir to, kas yra už jos ribų – genai neapibrėžia žmonių – tiktai valdžios elitas nori kurti augimą ribojančias filosofijas – mokslinis materializmas yra elitistinė filosofija – genai yra komunikacinė įranga, kuri perduoda informaciją, užuot ją saugojusi – žmonės gali transcenduoti genetinius defektus net ir per vieną gyvenimą – gydymas priežastiniame lygmenyje – rasė ir intelektas – dvasinis rasizmas – Afrikos problemos neturi vakarietiško sprendimo – vakarietiškas intelekto apibrėžimas yra pernelyg supaprastintas – nauja pagarba individui

Klausimas iš Kimo: Jėzau, Amerikos mokslininkas, Džeimsas D. Votsonas, neseniai išsakė tam tikrus komentarus, kurie buvo plačiai kritikuojami kaip skleidžiantys rasizmą. Votsonas yra įžymus tuo, kad atrado dvigubų vijų DNR struktūrą, ir už šį atradimą jam 1962 metais buvo įteiktas Nobelio prizas.

Laikraščiui Sunday Times jis pasakė, jog „labai skeptiškai žiūri į Afrikos ateitį,“ kadangi „mūsų socialinė politika remiasi faktu, jog jų intelektas yra toks pat kaip ir mūsų, kai tuo tarpu visi tyrimai rodo priešingai.“ Votsonas taip pat sakė, jog nėra jokių priežasčių tikėti, kad skirtingos rasės, kurios buvo atskirtos geografiškai, būtų turėjusios identišką evoliuciją, ir pasakė, kad, nors norėtų tikėti, jog visi yra lygūs, „žmonės, kuriems tenka įdarbinti juodaodžius darbininkus, jums pasakytų, jog tai nėra tiesa.“

Ir matomai tai nėra pirmas kartas, kai jis išsako panašius komentarus, ir anksčiau jis taip pat yra sakęs, kad, jeigu būtų įmanoma izoliuoti homoseksualumo geną, moterys galėtų pasidaryti abortą, sužinojusios, kad nešioja homoseksualų kūdikį. Jis taip pat kartą yra pasakęs, kad kvailumas yra genetinė liga, kurią reikėtų gydyti.

Priežastis, dėl kurios užduodu šį klausimą, yra ta, jog mačiau interviu su Džeimsu Votsonu, ir jis man atrodo esantis visiškas materialistas. Jis regimai tiki, kad religinės tendencijos tiesiog yra genetiniai apsigimimai, ir kad evoliucijos teorija įrodė, jog Dievas neegzistuoja.

Pats savaime šis jo požiūris niekuo nestebina, kadangi materialistų yra daug. Tačiau sudėjus tai su jo regimai rasistiniu požiūriu, jis man primena rūpestį keliantį ryšį tarp genetikos mokslo ir eugenikos – idėjos, kad žmonijos rasę reikėtų gerinti selektyviniu veisimu. Ši filosofija padarė didelį poveikį Hitleriui, ir bet kokia tendencija šiai filosofijai – kad ir kaip ji bebūtų užsimaskavusi – naujai atgimti šiuolaikiniame moksle, kelia didelį nerimą.

Tai mane taip pat paskatino suvokti, kad mes praktiškai niekada nekalbame apie rasę šioje svetainėje, ir turiu susidaręs įspūdį, kad rasė niekaip nėra susijusi su žmonių intelektu, jų dvasingumu ar jų „verte“ Dievo akyse. Norėčiau žinoti, ar turėtum kokių nors komentarų?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Turiu daug komentarų, kadangi pamatinė problema siekia esmę to, ko trūksta šiuolaikinėje visuomenėje.

Kokia yra pamatinė problema? Tai yra klausimas, ar žmonės pripažįsta kokią nors aukštesnę valdžią, galinčią suvaržyti jų elgesį, ar mano esantys patys sau įstatymu ir mano galintys daryti ką tiktai nori. Mokslo kontekste, klausimas yra toks: jeigu kažką įmanoma padaryti, ar turėtų tai būti daroma? Ar visuomenė suvaržys mokslininkus, ar leis jiems daryti viską, kas techniškai įmanoma?

Kai sakau aukštesnė valdžia, neturiu omenyje tradicinio pikto Dievo įvaizdžio, regimai norinčio varžyti žmonių laisvę ir bausti juos už nusižengimus. Iš tiesų kalbu apie tai, ar žmonės suvokia, kad egzistuoja toks dalykas kaip žmogiškasis ego ir kad jis sukelia tam tikrą dvasinį-intelektualinį aklumą. Šis ego stumia žmones slidžia nuokalne žemyn, skatindamas juos veikti iš savanaudiškų paskatų, kol žmonės galiausiai save susinaikina. Ar žmonės suvokia būtinybę riboti savo elgesį pagal tam tikrus aukštesnius principus, tai reiškia, kad, jeigu žmonija savanoriškai neišeis už tam tikrų ribų, ji savęs nesusinaikins?

Tai yra esminė problema šiuolaikinėje visuomenėje, ir aš čia nekalbu apie grįžimą į viduramžius, kuomet bažnytinė doktrina nustatydavo ribas žmonių elgesiui. Kalbu apie viso ko pakėlimą į aukštesnį lygmenį, kuomet žmonės pradėtų suvokti – per mokslo ir dvasingumo apjungimą – asmeninio naudingumo koncepciją. Tuo būdu žmonės galėtų pasiekti aukštesnį supratimą, kuris leistų jiems savanoriškai susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų.

Tai turi prasidėti nuo pripažinimo, kad savidestrukcija (atominiu karu, gamtą žalojančiomis katastrofomis, genetinėmis manipuliacijomis ir kitais veiksniais) yra labai reali galimybė, ir kad žmonėms reikia atvirai studijuoti šią problemą. Ir norint išvengti savidestrukcijos, reikia studijuoti jos priežastis, o tai neišvengiamai atves prie suvokimo apie ego egzistavimą ir apie jo poveikį žmonių elgesiui.

Šiame kontekste, svarbiausias dalykas yra tai, kad ego turi nepasotinamą saugumo poreikį. Vienas iš būdų, kuriuo žmonės siekia šį poreikį numalšinti, yra tai, kad jie siekia apibrėžti tikėjimo sistemą, kuriai tuomet suteikia absoliutumo ir neklystamumo statusą. Kitaip tariant, jie mano, kad visą visatą būtų galima sutalpinti į jų proto dėžutę, o tai jiems suteikia jausmą, kad gali kontroliuoti visatą, kas reiškia, jog jų ego gali jaustis saugus.

Problema čia yra ta, kad šis saugumo jausmas yra trapus. Ego poreikiai niekada negalės būti pilnai patenkinti, nes aukščiausią saugumą galima atrasti tik tuomet, kai Sąmoningasis AŠ suvokia savo tikrąjį tapatumą ir susivienija su dvasiniu aš. Kadangi ego niekada nesugeba matyti už materialaus pasaulio ribų, jis stengiasi įvykdyti neįmanomą užduotį, siekdamas saugumo ten, kur jo neįmanoma rasti. Todėl ego niekada negalės jaustis visiškai saugus, ir būtent dėl to žmonės jaučią grėsmę iš kitų tikėjimo sistemų. Būtent dėl to jie jaučia turintys sunaikinti šias tikėjimo sistemas, nužudant tuos kitus žmones ar bent jau juos išjuokiant. Vienas akivaizdus pavyzdys yra viduramžių krikščioniai, keliavę į kryžiaus žygius, tačiau šiuolaikinis pavyzdys yra mokslininkai materialistai, siekiantys diskredituoti arba išjuokti visas tikėjimo sistemas, išskyrus savąją.

Džeimsas Votsonas yra tipiškas šios mokslininkų grupės pavyzdys, kurie išaukštino materializmą į neklystamumo statusą. Dalykas, kurį jie iš tiesų padarė, yra tai, kad paėmė mokslą – kuris yra visiškai atviro proto veikla, skirta nepaliaujamai plėsti žmonių žinias – ir pasinaudojo juo, susikurdami proto dėžutę, apibrėždami šią dėžutę kaip aukščiausią dėžutę. Kitaip tariant, jie nuoširdžiai tiki, kad gali įgrūsti visą visatą – o taip pat ir Dievą – į savo proto dėžutę.

Ir viso to ironija yra tai, kad jie daro lygiai tą patį, ką viduramžiais darė katalikai, kurie pasinaudojo krikščionybe – kuri, kaip ir visi tikri dvasiniai mokymai, turėjo būti išlaikyta atvira ir turėjo nuolatos plėsti žmonių žinias – susikurdami proto dėžutę, į kurią, jų manymu, galėjo sutalpinti visą visatą. Mokslininkai puikiai žino, kad visata atsisakė įtilpti į katalikų dėžutę, tačiau jie visiškai atsisako matyti, kad visata taip pat nenori įtilpti ir į jų pačių proto dėžutę.

Ir kas sukelia šį aklumą? Ego saugumo poreikis! Kai žmonės yra apsibrėžę proto dėžutę ir yra iškėlę ją į neklystamumo statusą, jie nenori permąstyti savo pamatinių įsitikinimų, iš kurių yra sukurtos šios dėžutės sienos. Jiems to daryti neleidžia ego baimė prarasti savo saugumo jausmą. Todėl žmonės priima, kad egzistuoja tam tikros prielaidos, kurių negalima kvestionuoti, ir tai neišvengiamai juos paskatina nugrimzti į dvasinės ir intelektualinės puikybės būseną. Jie dabar ima tikėti, kad iš tiesų apie visatą žino viską, kas yra svarbu, ir kad bet kuri idėja, kuri kvestionuoja jų įsitikinimus, yra arba iš velnio arba nemoksliška.

Egzistuoja tam tikri klausimai, kuriuos šie žmonės atsisako užduoti, ir tai nustato ribas žmonių žinių progresui. Šiuolaikiniai mokslininkai aiškiai mato, kad viduramžių katalikų doktrinos ribojo žmonių žinias, tačiau nesugeba matyti, kad materializmas daro lygiai tą patį šiuolaikiniame pasaulyje.

Problema čia yra ta, kad, kai žmonės susikuria proto dėžutę ir atsisako ją plėsti, jie sukuria uždarą sistemą. Beje, kai sakau, kad šiuolaikiniai mokslininkai atsisako plėsti savo proto dėžutę, žinau, jog kai kurie sakys, kad mokslas nuolatos plečiasi. Tačiau realybė yra tokia, kad materialistiniai mokslininkai savo dėžutę plečia tiktai tam tikruose parametruose, neišeinančiuose už nekvestionuojamų materializmo doktrinų ribų. Todėl jie atsisako mąstyti apie tam tikrus klausimus, kurie rodo, jog egzistuoja kažkas daugiau už materializmo ribų, nors daugelis mokslinių atradimų, pradedant Einšteinu, rodo būtinybę materialių reiškinių priežasčių ieškoti už materialios visatos ribų.

Jeigu pažvelgsite į istoriją, pamatysite, kad būtent tuomet, kai kas nors drįsdavo kvestionuoti tai, ką įtakingiausi sluoksniai buvo apibrėžę kaip nekvestionuojama, žmonių žinios padarydavo revoliucinį žingsnį į priekį. Kitaip tariant, materializmas yra atviras evoliuciniam augimui, tačiau nėra atviras revoliuciniam augimui. Tai vėlgi, sukelia ego saugumo poreikis, kuris stabdo žmonėse norą kvestionuoti jausmo, kad viską kontroliuoja, pamatus.

Istorija yra aiškiai parodžiusi, kad kiekvieną kartą, kai civilizacija susikuria uždarą sistemą, tėra tik laiko klausimas, kol kažkas šią civilizaciją sunaikina, ar tai būtų išorinis priešas ar vidiniai konfliktai. Tačiau istorija taip pat rodo, kad kai kurios civilizacijos sugebėjo išeiti iš uždarų praeities sistemų, priimdamos revoliucinę idėją.

Vienas iš pavyzdžių yra tai, kaip Europos visuomenė perėjo iš katalikiškos į mokslinę pasaulėžiūrą. Šis žinių plėtimas iš tiesų galėjo nueiti daug toliau, tačiau dėl mokslinio materializmo iškilimo progresas buvo labai stipriai sulėtintas. Užuot buvęs nuolatinio augimo įrankiu, mokslas buvo nuvestas į materialistinę aklavietę, ir dabar augimą stabdo.

To pasekoje, jis susikūrė sistemą, kuri yra beveik tokia pat uždara kaip viduramžių bažnyčia. Pasekmės yra akivaizdžios kiekvienam, kuris drįsta į tai pažvelgti, tai yra, kad mokslinių gebėjimų augimas iškėlė fundamentalius moralinius ir etinius klausimus, kuriuos šiuolaikinei visuomenei labai sunkiai sekasi spręsti. Akivaizdūs pavyzdžiai yra atominiai ginklai, planetinė tarša ir gebėjimas manipuliuoti žmonių genais – visi šie gebėjimai buvo atnešti per mokslą. Šiaip jau nėra nieko blogo šiuose moksliniuose atradimuose, tačiau problema kyla tuomet, kai visuomenė nežino, kaip atskirti tai, kas yra techniškai įmanoma, nuo to, kas jai pačiai būtų naudingiausia.

Kodėl moraliniai ir etiniai klausimai yra tokie trikdantys šiuolaikinei visuomenei, kuri, daugelio mokslininkų teigimu, yra pati pažangiausia kada nors egzistavusi civilizacija? Ar negalėtų taip būti dėl to, kad materializmas – savo fanatiškame žmogiško dvasingumo neigime – sukūrė skilimą kolektyvinėje psichikoje, dėl kurio žmonėms yra sunku mąstyti apie moralinius ir etinius klausimus?

O ką, jeigu materializmas nebūtų taip stipriai įsiviešpatavęs? Ar negali būti taip, kad tuomet būtume išvydę tiek mokslinių gebėjimų didėjimą, tiek ir dvasinio vystymosi augimą, kas būtų leidę šiuolaikinei visuomenei lengvai išspręsti moralinius ir etinius klausimus? Kitaip tariant, mokslas nebūtų augęs greičiau už žmonijos dvasinį brandumą.

Žinoma, mokslo iškelti klausimai yra klausimai, kurie liečia visos žmonijos rasės išgyvenimą. Pirmą kartą rašytinėje istorijoje žmonija turi techninius gebėjimus susinaikinti daugiau nei vienu būdu. Ir esminis klausimas dabar tampa toks: ar žmonija turi protinį – arba dvasinį – brandumą to nedaryti.

Turiu pasakyti, kad nei tradicinė religija – įskaitant vyraujančią krikščionybę – nei materialistinis mokslas neturi gebėjimo pakylėti žmoniją iki reikiamo dvasinio brandumo lygmens. Tiktai visiškai nauja pasaulėžiūra – išeinanti už tradicinės religijos ir materializmo ribų – gebėtų tai padaryti. Tokia revoliucinė pasaulėžiūra yra laisvai prieinama žmonijai, kadangi mes, pakylėtieji mokytojai, numatėme dabartinės krizės atėjimą ir sukūrėme įrankius, kurie gali padėti žmonijai šią krizę įveikti.

Tačiau tam, kad žmonija galėtų tuo pasinaudoti, žmonės turi būti pasirengę pažvelgti už savo uždarų proto dėžučių ribų, sukurtų tiek religijos, tiek ir mokslinio materializmo. Mes su džiaugsmu būtume perdavę šią naują pasaulėžiūrą jau prieš keletą dešimtmečių, kas būtų užkirtę kelią daugeliui problemų, kurias sprendžia, o tiksliau nesprendžia, šiuolaikinė visuomenė. Tačiau net ir dabar mes vis dar tebesame pasirengę perduoti žmonijai sprendimus visoms šiuolaikinėje visuomenėje egzistuojančioms problemoms, jei žmonės tik paprašytų. Nes mes visuomet esame ištikimi įstatymui, kad, kai mokinys pasirengęs, pasirengęs ir jo mokytojas.

***

Dabar, kai jau paruošiau dirvą, leiskite man sugrįžti prie daktaro Votsono, nes dabar jau matome, kas sudaro jo komentarų pagrindą. Ir perfrazuojant Šerloką Holmsą, tai yra: „Elementaru, mano brangusis Votsonai!“

Džeimsas Votsonas yra tipiškas materialistinių mokslininkų ir jų pasaulėžiūros atstovas. Jie susikūrė uždarą proto dėžutę ir neišvengiama pasekmė yra tai, kad uždaroms sistemoms yra būdingos tam tikros priešingos jėgos. Tad, kai mokslininkai mėgina įgrūsti visatą į savo dėžutę, jie neišvengiamai atsiduria savo susigalvotų labai dirbtinių interpretacijų pelkėje – lygiai kaip viduramžių katalikų teologai.

Materialistai tiki, kad už materialios visatos ribų nieko nėra, tai reiškia, kad negali egzistuoti jokie tokie dalykai kaip gyvybės srautas arba siela, kuri galėtų išgyventi fizinio kūno mirtį. Visą žmonių protinę veiklą sukuria fizinė smegenų mašina, o konkretaus asmens smegenų konstrukciją galima paaiškinti viena iš pačių švenčiausių materialistinių doktrinų, tai yra, kad kiekvieną žmogaus aspektą – tame tarpe ir žmogaus proto bei emocinę būseną – galima paaiškinti genais.

Kai išaukštinate šį tikėjimą į neklystamumo statusą, Džeimso Votsono požiūris neišvengiamai turi sekti iš paskos, tai reiškia, jog viskam, ką matote žmonių visuomenėje, privalo egzistuoti genetinis paaiškinimas. O kai prie to priduriate dvasinę ir intelektualinę ego aroganciją, rezultatai yra visiškai nuspėjami.

Daugelis mokslininkų tiki priklausantys žmonių klasei – mokslininkams materialistams – kurie savo intelektu yra pranašesni už visus kitus žmones, ypač už tuos, kurie nesugeba matyti materializmo neklystamumo. Jie yra absoliučiai įsitikinę, kad pasaulis būtų geresnė vieta, jeigu kiekviena šalis laikytųsi jų vizijos ir darytų tai, kas, jų nuomone, yra joms naudingiausia. Jie netgi mano, kad žmonės kažkokiu tai būdu turi pareigą tai daryti, ir kad to nedarydami jie įrodo savo žemesnį intelektą, o tai tikriausiai reiškia, kad kas nors turėtų jėga apsaugoti šiuos žmones nuo jų pačių kvailumo. Tai yra labai panašu į tai, kuo tikėjo įvairių religijų nariai ir kuo, daugeliu atveju, jie vis dar tebetiki iki pat šiol.

Daugelis mokslininkų taip pat tiki, kad materialistai yra tiesiogiai atsakingi už tai, kad iškėlė šiuolaikinę vakarų visuomenę į jos aukščiausią civilizacijos lygį. Ir tuomet jie pažvelgia į Afriką ir padaro išvadą, jog ji turi daug žemesnį civilizacijos lygį – lyginant su jų pačių visuomene, kurią jie laiko visiems sektinu standartu. Ir koks galėtų būti paaiškinimas? Na, paaiškinimas turėtų būti tai, kad žmonės Afrikoje nėra tokie protingi kaip industrializuotose šalyse gyvenantys žmonės, ir tai esą lemia genetiniai skirtumai.

Problema su šiuo požiūriu yra ta, kad, kai genai yra apibrėžiami tuo būdu, kaip juos šiuo metu apibrėžia materialistinis mokslas, jie nustato absoliučias ribas žmonių augimui. Yra tikima, kad žmogus negali pakeisti savo genų ir todėl negali pakeisti to, kaip genai veikia jo potencialą. Kitaip tariant, jeigu žmogus yra gimęs su tam tikru intelekto lygmeniu, nėra nieko, ką šis žmogus galėtų padaryti savo intelektui pakelti. Tad jeigu žmonės Afrikoje iš tiesų yra mažiau protingi dėl genetinių veiksnių, tai ką gi tuomet būtų galima padaryti, norint įveikti problemas Afrikos visuomenėje?

Na, pasak mokslinio materializmo, nelabai ką galėsite padaryti su šiuolaikine žmonių karta. Regis vienintelė galimybė būtų pagerinti genetinį klodą ateities kartoms, kuomet afrikiečių intelektas galėtų priartėti prie baltaodžių intelekto, kas tuomet leistų jiems išspręsti savo problemas taip, kaip tai padarė baltaodžiai.

Žinoma, nesakau, kad Džeimas Votsonas arba kiti žmonės šį požiūrį išsakė viešai. Tačiau iš tiesų sakau, kad, jeigu paimsite jų materialistinį požiūrį į žmoniją ir jų deterministinį požiūrį į genų vaidmenį, pasekmės bus tokios, kaip aš jas čia išdėsčiau.

Taigi, jų manymu, vienintelė galimybė pagerinti sąlygas Afrikoje yra siekti pagerinti genetinę medžiagą. Ar tai reiškia masinius abortus, eliminuojant vaikus, kurie turi tam tikras genetines charakteristikas – kas, Votsono nuomone, regimai turėtų būti daroma su homoseksualumu (ir aš su šiuo požiūriu nesutinku, nepaisant mano išsakytų pastebėjimų apie homoseksualumą)? Ar tai reiškia žmonių, kurie bus laikomi genetiškai netinkamais, sterilizavimą? Ar tai reiškia dirbtinį Afrikos moterų apvaisinimą genetiškai pranašesnių baltaodžių vyrų sperma? O gal tai – netolimoje ateityje – reiškia genetines manipuliacijas Afrikos populiacija, kai tai daryti leis pasiektos techninės galimybės?

Kaip buvo paminėta klausime, galutinė logiška išdava, kuri peršasi iš mokslinio materializmo, yra požiūris į žmoniją, kuris yra pavojingai artimas nacistinės Vokietijos, Sovietų Sąjungos ir kitų totalitarinių visuomenių propaguotam požiūriui, tai yra, kad tam tikriems visuomenės segmentams neturėtų būti leidžiama daugintis ir kad būtų geriau – rasės išlikimui – jog jų prastesni genai tiesiog išnyktų.

Vėlgi, nesakau, kad Džeimsas Votsonas ar kiti mokslininkai tai sako – bent jau ne viešai, nors kai kurie iš jų iš tiesų apie tai kalba tarpusavyje. Taip pat nesakau, kad dauguma mokslininkų tuo sąmoningai tiki. Tačiau daugelis mokslininkų iš tiesų laikosi pažiūrų, kuriomis galima nuslysti iki praktiškai tokio paties pamatinio požiūrio į žmoniją, kokio laikėsi nacistinė Vokietija.

Atkreipkite dėmesį, jog tuo nenoriu pasakyti, kad mokslininkai yra nacistai. Tiesiog sakau, kad daugelis jų – to net nesuvokdami – iš esmės laikosi tokio paties pamatinio požiūrio į žmoniją, kuris paskatino nacistus apibrėžti „galutinį sprendimą.“ Tai tiesiog logiškai išeina iš jų tikėjimo evoliucija, kuri buvo išaukština kaip „išlieka tik stipriausi“ filosofija, kaip fundamentaliausias išlikimą lemiantis faktorius.

Jeigu iš tiesų tikite, kad išlieka TIKTAI stipriausi ir kad visi kiti neišvengiamai išmirs, tuomet nuo to tėra tik nedidelis žingsnis į tikėjimą, kad kai kurie žmonijos segmentai yra stipresni už kitus ir kad tie, kurie yra stipriausi, turi teisę – net ir pareigą visos rasės išlikimui – išspręsti ne tokių stiprių rasės atstovų keliamą problemą visomis jiems prieinamomis ir priimtinomis priemonėmis.

Šis požiūris iš tiesų nepriklauso išskirtinai vien mokslininkams materialistams, nes užmaskuotą šį požiūrį galima atrasti ir daugelyje religijų. Krikščioniai, kurie dalyvavo kryžiaus žygiuose, naudojosi savo doktrinomis – tomis doktrinomis, kurios neturi nieko bendro su pirminiais mano mokymais – kad padarytų išvadą, jog, kadangi musulmonai kuo tikriausiai amžinai degs pragare, būtų gailestingiau juos pirmiau nužudyti. O šiandieniniame pasaulyje kai kurie musulmonų ekstremistai tokią pačią išvadą padarė apie ne musulmonus.

Realybėje, šis požiūris tėra tik dar viena ego ir jo aukščiausio saugumo ieškojimų pasekmė. Ego savo saugumo jausmą grindžia savo neklystančia tikėjimo sistema, tad žmonės, kurie ima kvestionuoti jo proto dėžutę, neišvengiamai yra pradedami laikyti grėsme. Ir tuomet, naudojantis savo pamatine tikėjimo sistema – nesvarbu, ar ji savo prigimtimi būtų religinė ar materialistinė – tereikia sugalvoti pateisinimą jų išnaikinimui ir tvarkos atkūrimui. O šalia to, ego neišvengiamai susikuria vertybinį vertinimą, nes, kad galėtų jaustis saugus, jam reikia save laikyti pranašesniu už kitus, o tai reiškia, kad tam tikri kiti žmonės privalo būti žemiau už jį – kitaip palyginimas nebūtų įmanomas.

Neneigiu, kad Džeimsas Votsonas ir daugelis kitų mokslininkų yra aukštą intelektą turintys žmonės, tačiau reikėtų skirti intelektą nuo labiau holistinio brandumo mato, kurį galėtume pavadinti „žmogiškumu“ arba dvasiniu išsivystymu. Esmė ta, kad – kaip daugelis žmonių pastebėjo – yra visiškai įmanoma turėti labai išvystytą intelektą, ir tuo pat metu būti ganėtinai nebrandžiu kitose srityse, pavyzdžiui emocinio brandumo srityje, ar netgi neturėti gebėjimo pažvelgti į bendrą paveikslą, užuot visą savo dėmesį koncentravus į specifinę sritį. Yra daug pavyzdžių, kaip nesubalansuotas vystymasis paskatino mokslininkus prieiti išvadų ir atlikti veiksmus, kurie, kaip vėliau visi pamatė, buvo labai problematiški. Ir, žinoma, Džeimsas Votsonas parodė dar vieną puikų to pavyzdį.

Tad reikėtų suvokti, kad netgi – o galbūt ypač – didžiausią intelektą turintys mokslininkai yra pažeidžiami žmogiškojo ego žaidžiamų žaidimų. Nes tik tuomet egzistuoja potencialas pripažinti, kad materializmas yra filosofija, kuri iškreipė mokslą, leisdama ego paversti jį uždara proto dėžute. Ir vakarų visuomenė nesugebės išspręsti savo moralinių ir etinių problemų tol, kol neišsilaisvins iš tokių ego paremtų tikėjimo sistemų, iš kurių dvi pačios galingiausios yra mokslinis materializmas ir vyraujanti/fundamentalistinė krikščionybė.

***

Kaip žmonija gali transcenduoti dabartinį užburtą ratą, kurį reprezentuoja karas tarp mokslinio materializmo ir tradicinės religijos? Vienas iš būdų būtų pažvelgti į kvantinės fizikos atradimus, kurie labai aiškiai parodo, kad mokslininkai daugiau nebegali laikytis įsikibę sprendimo ignoruoti sąmonę. Jeigu mokslininko sąmonė – kaip kvantinė fizika įrodė subatominiame lygmenyje – fundamentaliai gali paveikti mokslinius eksperimentus, tuomet sąmonė turi būti studijuojama moksliškai.

Jeigu tai būtų daroma be išankstinio nusistatymo, mokslininkai greitai prieitų išvados, kad už materialaus pasaulio ribų iš tiesų egzistuoja „paralelė visata“ – tai, ką vadinu dvasine karalija. O šiuos du pasaulius jungianti grandis – grandis, kuri gali pereiti skiriamąją ribą, per kurią perėjusi energija tampa materija – iš tiesų yra žmonių sąmonė. Netgi naudojantis dabartiniais moksliniais atradimais – tačiau interpretuojant juos be materializmo tramdomųjų marškinių – mokslininkai greitai prieitų išvados, kad, nepaisant didžiulio smegenų sudėtingumo, smegenys negali talpinti visos žmogiškos būtybės sudėtingumo.

Pavyzdžiui, yra įmanoma užprogramuoti kompiuterį taip, kad jis imituotų žmogiškąjį intelektą, tačiau tai nesuteiks kompiuteriui gyvybės, kadangi neduos jam esminės žmogiškos savybės, kurią galėtume pavadinti „žmogiškumu.“ Mašina sugeba tik emuliuoti tai, kas žmonėms buvo duota iš aukštesnio šaltinio. O žmonės nėra mašinos. Ir tiktai ego gali iš esmės paversti tam tikrus visuomenės segmentus biologinėmis mašinomis, kuomet juos nužmoginęs, sumąsto pateisinimą jų sunaikinimui. Kiekvienas, kuris iš tiesų pažvelgs į realybę, pamatys, kad prigimtinė žmogaus gyvenimo vertė ateina iš šaltinio, kuris yra už materialaus pasaulio ribų ir todėl ji negali – ir neturėtų būti – pažeidžiama JOKIOMIS materialiame pasaulyje egzistuojančiomis priemonėmis.

Štai kodėl demokratija yra paremta teisių koncepcija, kurios NĖRA apibrėžtos žemiškos valdžios, bet yra duotos nežemiškos valdžios. Ar tuo noriu pasakyti, kad mokslinis materializmas yra anti-demokratiškas? Taip, iš tiesų tą ir sakau! Jeigu materializmas nebus pakeistas aukštesniu supratimu, demokratija paprasčiausiai neišgyvens – jos šaknis jau yra stipriai pakirtęs valdžios elitas, kuris tiki, kad gamta juos apdovanojo būti stipresniais už plačiąją visuomenę ir todėl jie turi teisę valdyti.

Šiaip ar taip, esminė mano mintis yra ta, kad, jeigu dabartiniai moksliniai atradimai būtų įvertinti be išankstinio nusistatymo, tai galėtų atvesti prie išplėstos pasaulėžiūros, kurioje būtų suprasta, jog fundamentaliausios žmogiškos savybės NĖRA smegenyse vykstančių procesų produktas. Ir nors smegenys iš tiesų stipriai veikia žmonių elgesį, žmones iš tiesų žmonėmis padaro savybės, kurios yra apibrėžtos jų nematerialioje sąmonėje, kuri tradiciškai būdavo vadinama siela, tačiau kurią aš esu labiau linkęs vadinti gyvybės srautu. Ir čia pat pripažinsiu, kad žmonės gali išjungti šias savybes, šitaip iš esmės pavirsdami biologiniais robotais, ką daugelis žmonių su savimi ir padarė. Tačiau tai nepaneigia esminės mano minties.

Kai pripažįstate, kad kūne iš tiesų gyvena aukštesnė sąmonė, pasidaro aišku, kad žmonių genai nesudaro šio neperžengiamo barjero. Žmonės iš tiesų gali turėti tam tikrus genetinius bruožus – pavyzdžiui, jų smegenys gali neturėti tiek daug „ryšių“ kas vakarų pasaulyje yra laikoma „intelektu“ - tačiau jie gali išsiugdyti savo gebėjimus net ir per vieną gyvenimą. Todėl nieko nėra iškalta akmenyje, niekas nėra nulemta iš anksto.

Viena iš esminių žinių, kurią atėjau duoti žmonijai prieš 2000 metų, yra tai, kad „su Dievu viskas yra įmanoma,“ tai reiškia, kad žmonės turi dvasinį potencialą pakilti virš VISŲ žmogiškų apribojimų. Todėl tiek individai, tiek visuomenė, tiek ir visas žemynas gali pakilti virš savo dabartinių apribojimų, net ir per trumpą vieno gyvenimo laikotarpį. Tai yra esminė visų tikrų dvasinių mokytojų perduodama žinia – kad augimas VISADA yra įmanomas.

Bet kuri filosofija arba tikėjimo sistema, kuri neigia augimą – nesvarbu, ar tai būtų religija, politinė ideologija ar mokslinis materializmas – yra atitrūkusi nuo realybės. Tai kodėl žmonės kuria filosofijas, kurios neigia augimą? Vienas iš paaiškinimų yra ego, kuris su dideliu džiaugsmu stabdys augimą tam, kad įgytų saugumą. Tačiau žvelgiant platesniu mastu, kiekviena visuomenė turi valdžios elitą, kuris nori išlaikyti status quo, idant išsaugotų savo privilegijas ir valdžią.

Bet kuri filosofija, kuri neigia augimą, yra stipriai paveikta valdžios elito. Krikščionybė yra vienas akivaizdus pavyzdys, ir nors ji nebėra tokia galinga kaip buvo viduramžiais, jis vis dar tebėra labai stipriai veikiama valdžios elito troškimo sukliudyti žmonėms išpildyti savo Kristaus potencialą. Tačiau taip pat reikėtų suprasti, kad mokslinis materializmas iš tiesų yra šiuolaikinio valdžios elito kūrinys, ir vėlgi, jo motyvas yra priversti visuomenę priimti apribojimus savo potencialui. Tai paverčia žmones ramiomis avimis, nedrįstančiomis drumsti vandens ir atimti valdžią iš valdžios elito.

Bet dabar grįžkime prie genų temos. Pamatinis faktas yra toks, kad genai NENUSTATO neperžengiamų barjerų žmonių potencialui. Tiesą sakant, kai mokslas išsilaisvins nuo materializmo tramdomųjų marškinių, mokslininkai pradės suvokti, kad genai netgi nelemia kūno bruožų. Genai yra informacijos pernešimo įranga ir informacijos jie neapibrėžia; jie tiesiog perduoda informaciją iš energetinio lauko fiziniam kūnui. Žinoma, genai yra sudėtingi ir todėl dalį informacijos jie gali iškraipyti, tačiau tikroji jų funkcija yra pernešti informaciją iš žmogaus energetinio lauko į kūną, idant fizinis kūnas augdamas galėtų išpildyti energetiniame lauke saugomą „konstrukcijos planą.“ Todėl kūnas yra žmogaus sąmonės būsenos išraiška.

Kai bus suprasta tikroji genų rolė, bus suvokta, kad žmonės gali pakilti virš genetinių defektų – arba, kitaip sakant, juos išsigydyti – net ir per vieną gyvenimą. Nes kiekvienas genetinis bruožas yra fizinė proto būsenos išraiška, gyvybės sraute egzistuojančios sąlygos išraiška – kurių nereikėtų maišyti su išorine asmenybe ir protu. Tad, jeigu žmogus nuoširdžiai sieks išsigydyti tam tikrą sąlygą, jis iš tiesų galės pakeisti savo genus ir įveikti defektą, kurį šiandieniniai mokslininkai laiko neįveikiamu.

Ne tokioje tolimoje ateityje mokslininkai sukurs instrumentus, kuriais bus galima pamatyti žmogaus energetinį lauką. Tai pamažu išsivystys į visiškai naują terapijos formą, kuri leis žmonėms tiesiogiai keisti savo energetinį lauką. O tai reiškia, kad žmonės galės pradėti siekti išgijimo priežasties lygmenyje, užuot siekę išgydyti vien pasekmes – fizinį kūną.

Kadangi genai yra materialūs dariniai, jų funkcionavimas yra šiek tiek mechaniškas, o tai reiškia, kad jais galima manipuliuoti mechaniškomis priemonėmis, ką dabar ir tyrinėja mokslas. Tačiau ši labai primityvi mechaninė genų manipuliavimo forma galiausiai bus pakeista daug pranašesniais metodais, kuomet žmonės sieks išgydyti pamatinę dvasinę būseną, ir mechaninis manipuliavimas genais taps nebereikalingas.

Todėl Džeimsas Votsonas reprezentuoja išmirštančią mokslininkų veislę. Jie yra labai panašūs į XIX amžiaus pabaigos fizikus, kurie kalbėjo apie „mokslo pabaigą“ ir tikėjo, kad jau buvo padaryti visi esminiai fizikos ir chemijos atradimai. Einšteinas su tuo nesutiko, ir per sekančius dešimtmečius dauguma mokslininkų galiausiai priims platesnę pasaulėžiūrą, išmesdami materializmą į istorijos šiukšlyną.

Kimas: Norėčiau dar truputį pakalbėti apie rasės klausimą. Kaip suprantu, tu sakai, kad tokios savybės kaip intelektas ir dvasingumas niekaip nėra susiję su rase, ir nėra jokio pagrindo sakyti, kad tam tikros rasės yra pranašesnės už kitas?

Jėzus: Jūsų intelektas ir dvasingumas yra apsprendžiami gyvybės srauto lygmenyje, ir todėl tai niekaip nėra susiję su rase. Tai lemia individualaus gyvybės srauto brandumas. Nėra jokio deterministinio ryšio tarp rasės ir gyvybės srauto brandumo. Protingų ir dvasingų žmonių yra kiekvienoje rasėje, nes tai yra brandūs gyvybės srautai, kurie savanoriškai pasisiūlė įsikūnyti visose rasėse ir etninėse grupėse, idant padėtų žmonijai progresuoti.

Ir tiktai ego ieško išorinių skirtumų ir tuomet naudojasi jais kaip pamatu savo vertybiniams vertinimams. Todėl tiktai tie žmonės, kuriuos yra apakinęs ego, gali tikėti, jog yra įmanoma daryti apibendrinimus ir sakyti, kad visi tam tikros rasės nariai yra prastesni už kitos rasės – ar bet kurios kitos žmonių grupės – narius. Lygiai taip pat, tiktai vyriškas ego gali pagimdyti įsitikinimą, jog moterys kažkokiu tai būdu yra prastesnės už vyrus. Visa tai yra absoliuti nerealybė, nes Dievo akyse visi žmonės iš tiesų yra vienodai vertingi, nes visi yra Kūrėjo tąsos.

Tačiau reikėtų pasakyti, kad iš tiesų egzistuoja tam tikri bruožai, kuriuos turi dauguma žmonių, priklausančių vienai kažkuriai didelei žmonių grupei. Ši planeta yra namai gyvybės srautams, kurie turi skirtingus dvasinio brandumo lygmenis, ir daugeliu atveju, didelis gyvybės srautų skaičius, kurie yra panašiame lygmenyje, kartu įsikūnija tam tikrose išorinėse aplinkybėse – vienos šalies ar žemyno rėmuose. Maitrėja kalba apie įvairias evoliucijas savo knygoje, tačiau tai yra labai sudėtingas mokymas, į kurį čia dabar nesileisiu.

Visgi pasakysiu, kad žmogiškasis ego gali iškreipti bet kokį mokymą ir pasinaudoti juo savo vertybiniams vertinimams. Tad yra visiškai įmanoma susikurti tam tikrą dvasinio rasizmo formą, kuomet žmonės gali atrodyti esantys prastesni arba pranašesni pagal dvasines charakteristikas. Akivaizdu, jog pakylėtieji mokytojai nepalaiko tokių ego žaidimų.

Priežastis yra ta, kad mes, pakylėtieji mokytojai, visiškai neturime jokių vertybinių vertinimų. Todėl mes nesutinkame su vertinimu, jog vakarų visuomenė yra labiau pažengusi ar labiau civilizuota nei kitos civilizacijos. Mes pripažįstame, jog egzistuoja skirtingos gyvybės srautų grupės, turinčios skirtingus poreikius, ir dirbame su kiekviena grupe, siekdami padėti jos nariams kaip įmanoma daugiau paaugti.

Tačiau mes taip pat matome, kad šios įvairios grupės turi įvairias geras savybes, kurios turi būti išreiškiamos. Viena iš pasekmių yra ta, kad žmonėms Afrikoje ar Rytuose nėra skirta gyventi taip kaip žmonėms Europoje ar Amerikoje. Tuo nenoriu pasakyti, kad europiečiai ar amerikiečiai neturėtų gyventi taip kaip gyvena, nes jų dabartinis gyvenimo būdas yra jų dabartinio dvasinio išsivystymo lygio atspindys.

Vis dėlto sakau, kad tai yra ego iliuzija, jog vakarų civilizacija turėtų būti eksportuojama į visus planetos kampelius. Žmonėms Afrikoje NĖRA skirta gyventi taip kaip žmonėms Europoje. Jiems yra skirta atrasti savo pačių gyvybės srauto savybes ir išreikšti jas savo visuomenėse. Tai darydami, jie iš tiesų gali atrasti sprendimus dabartinėms problemoms Afrikoje, kurių vakariečiai – kad ir kokį aukštą intelektą jie beturėtų – paprasčiausiai nesugebėtų sumąstyti. Ir būtent tai turi įvykti, nes mėginimas išspręsti Afrikos problemas vakarietiškais sprendimais tik sukurs naujų problemų – kaip aiškiai galite matyti iš to, kas nutiko, kai Afrikos visuomenėms buvo pradėti tiekti vakarietiški ginklai.

Akivaizdu, jog daugelis dabartinių Afrikos problemų yra vakarų įtakos pasekmė. Vakariečiai sukūrė problemas, kurias dabar mėgina išspręsti, tačiau negalite išspręsti problemos su ta pačia sąmonės būsena, kuri ir sukūrė šią problemą. Atkreipkite dėmesį, jog tuo nenoriu pasakyti, kad žmonės Afrikoje nėra atsakingi už dabartines problemas. Jie iš tiesų yra už tai atsakingi, ir tiktai jie gali šias problemas išspręsti. Tačiau sprendimus jie atras, tiktai atradę savo kaip dvasingų žmonių unikalumą, o ne mėgindami paversti save vakariečiais.

***

Ir galiausiai reikėtų pastebėti, kad vakarų naudojamas intelekto apibrėžimas yra pernelyg supaprastintas ir neapima visumos, neapima to, ką reiškia būti žmogumi. Tačiau vakariečiams iš tiesų yra skirta būti labiau analitiškiems ir racionaliems nei, pavyzdžiui, Afrikoje ar Rytuose gyvenantiems žmonėms. Tad iš tiesų būtų galima sukurti ir kitokius intelekto apibrėžimus, kurie būtų paremti kitokiomis charakteristikomis. Ir pagal tokį apibrėžimą – kuris būtų lygiai toks pat vertingas kaip ir vakariečių, tačiau remtųsi kitomis prielaidomis – žmonės Afrikoje arba Indijoje būtų pranašesni savo intelektu už žmones Vakaruose.

Taip pat noriu aiškiai pasakyti, kad jokia žmogiška sąlyga niekada negalėtų padaryti žmogaus „netinkamu“ gimti šioje planetoje. Pavyzdžiui, aš nesilaikau požiūrio, kad tam tikras charakteristikas turintys žmonės – ar tai būtų rasė, homoseksualumas, menkesnis intelektas, genetinės ligos ar valdžios troškimas – neturi teisės čia gimti. Kiekvienas kada nors šioje planetoje gimęs žmogus nusipelno galimybės augti, kurią suteikia gyvenimas Žemėje.

Bet kuri žmogiška sąlyga yra sąlyga sąmonėje, ir įkūnydamas ją materialioje karalijoje, žmogus turi unikalią galimybę transcenduoti šią sąlygą. Daugelis žmonių šia galimybe nesinaudoja, tačiau tie, kurie šią galimybę turėjo, visi buvo jos nusipelnę. Tad šioje planetoje negimė nė vienas žmogus, kuris nebūtų nusipelnęs šios galimybės, ir tai turėtų jums padėti įgyti visiškai naują pagarbą individui, kad ir kokius išorinius apribojimus šis žmogus beturėtų.

Ir tiktai ego gali manyti priešingai. Ego nepaprastai mėgsta juodai baltą mąstymą, tačiau realybė atkakliai atsisako įtilpti į ego kuriamas proto dėžutes. Tiesą sakant, daugelis žmonių savanoriškai pasisiūlė gimti su tam tikromis ribojančiomis sąlygomis, tam kad suteiktų kitiems žmonėms galimybę kvestionuoti savo ego proto dėžutes. Ir štai tik vienas iš pavyzdžių iš mano gyvenimo Žemėje:

1 Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.
2 Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė aklas?“
3 Jėzus atsakė: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai. (Jono, 9 skyrius)

Dalykai niekada nėra tokie, kokie jie atrodo dualistinės ego vizijos apakintam protui.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2008 Kim Michaels