Imperatorius Nikolajus II ir jo vaidmuo

Klausimas: Koks buvo paskutinio Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II-ojo vaidmuo istorijoje? Šį klausimą užduodu dėl šios situacijos sukeltų pasekmių. Kur dabar yra Nikolajaus II-ojo gyvybės srautas? Koks buvo Rasputino vaidmuo istorijoje ir jo artimuose santykiuose su karališkąja šeima?

Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Lanelo per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas konferencijoje Novosibirske 2017 metais.

Mano mylimieji, negalite suprasti šios situacijos, neturėdami supratimo apie mokymų kontekstą, kuriuos jums perdavėme anksčiau šioje konferencijoje, prieš tai čia vykusioje konferencijoje ir mūsų čia dabar perduotuose mokymuose. Rusijos žmonių situacija yra tokia, jog, kaip jums papasakojome, dėl visų tų praeityje įvykusių dalykų Rusijos žmonės nerodo didelio noro priiminėti savarankiškus sprendimus. Šie sprendimai pagrinde yra tie sprendimai, apie kuriuos kalbėjo Arkangelas Mykolas:

• Kokie mes esame žmonės;

• Kokioje šalyje norime gyventi;

• Kokioje šalyje esame nusipelnę gyventi, ir;

• Ar esame pasiruošę prisiimti už save atsakomybę?

Tai nereiškia, jog sakome, kad tai galioja visiems šiuo metu Rusijoje gyvenantiems žmonėms. Tai galioja tiems, kuriuos galėtume laikyti Rusijos šalies karmiškai šerdine grupe. Tai yra tie žmonės, kurie reinkarnavosi vėl ir vėl, ir vėl šiame regione, kurį jūs dabar vadinate Rusija. Tad yra daug gyvybės srautų jūsų taip vadinamoje šiuolaikinėje Rusijoje, kurie nebūtinai priklauso šiai karminei grupei. Kai kurie iš jų atėjo iš kitų grupių, kai kurie pasirinko čia šiuo laiku gimti, kad padėtų Rusijai eiti į priekį ir išvestų Rusiją į Aukso Amžių.

Na, ir dabar, kai šitai suprantate, suvokiate, kad vienas iš esminių momentų, arba periodų, šiuolaikinės Rusijos kūrimesi, buvo Petro Didžiojo valdymas. Petras Didysis įkūrė Sankt Peterburgą ir mėgino integruoti Rusiją į Europos šalių šeimą. Jis turėjo viziją, kad Rusija turėtų tapti tokia pat šiuolaikiška, tokia pat išsivysčiusia, tokia pat kultūriškai pažangia šalimi kaip ir bet kuri kita Europos šalis. Toks buvo jo tikslas. Šis tikslas nebuvo pasiektas, iš dalies dėl to, kad Rusijos žmonės, tie, kuriuos pavadinau šerdine Rusijos žmonių grupe, nebuvo pasirengę šiems pokyčiams. Jie nenorėjo kilti aukščiau ir tapti didesnę savivaldą turinčiais, nepriklausomais ir savo likimą sprendžiančiais žmonėmis, ir todėl nesugebėjo įsijungti į tą demokratijos vystymosi judėjimą, kaip matėte į tai įsijungiant daugelį Vakarų Europos valstybių. Tai, vėlgi, galioja ne tik Rusijos žmonėms, tačiau tai iš tiesų galioja ir jiems. Ir būtent dėl to matėte, kad Rusija pasuko carų keliu, ir Nikolajus II-asis turėjo potencialą būti paskutiniu iš tokių iš aukščiau vadovaujančių lyderių. Jis turėjo potencialą atvesti Rusiją į šiuolaikinį amžių. Tačiau, vėlgi, to neįvyko, ir kai sakau, neįvyko, tiesiog turiu omenyje, kad nebuvo materializuotas aukščiausias potencialas.

Ir taip buvo dėl įvairių priežasčių, kurias pamėginsiu čia paaiškinti. Iš dalies dėl to, kad Nikolajus II-asis buvo vienas iš pirminių Rusijos žmonių. Jis vaidino lyderio vaidmenį tolimoje praeityje, jis nenorėjo vaidinti šio lyderio vaidmens, nenorėjo savarankiškai priiminėti sprendimų ir todėl įkūnijo tą Rusijos žmonių sąmonę. Kitas veiksnys buvo tai, kad Rusijos žmonės vis dar nebuvo pasiekę to taško, kuriame būtų turėję noro priiminėti savarankiškus sprendimus, tad taip pat egzistavo ši jėga, kurios negalime pavadinti tiesioginiu priešinimusi, nes tai nebuvo prieš pokyčių vykdymą nukreipta jėga, tai tiesiog buvo pasyviai pokyčiams besipriešinanti jėga. Galėtume ją palyginti su bridimu per gilų purvą; purvas aktyviai ir agresyviai jums nesipriešina, jis tiesiog daro tai, ką daro purvas. Tad tai buvo vienas iš veiksnių.

Tačiau dar vienas veiksnys buvo tamsos jėgos, puolusios būtybės, egzistuojančios identiteto karalijoje, o taip pat mentalinėje bei emocinėje karalijose, kurios siekė sukurti matricą, vėliau tapusią komunistine Rusija arba Sovietų Sąjunga. Ir šios jėgos aktyviai ir agresyviai dirbo prieš Nikolajų II-ąjį ir jo gebėjimą transformuoti Rusiją, ir pagrindinis jų įrankis buvo Rasputinas, kuris, turite suprasti, buvo puolusi būtybė įsikūnijime, o ne aukštų pasiekimų dvasinis mokytojas. Jis turėjo tam tikrų gebėjimų materializuoti tam tikrus fenomenus, tačiau tai nereiškia, kad buvo pasiekęs kažkokį Kristaus sąmonės lygį. Priešingai, jis buvo atviros durys šioms aukštesnėje karalijoje egzistuojančioms puolusioms būtybėms. O kodėl jis įgijo tokią įtaką karališkajai šeimai? Būtent dėl šio nenoro priiminėti sprendimus.

Tad matote, kad karališkoji šeima, Nikolajus ir jo žmona, ieškojo Rasputino patarimų, tikėdamiesi gauti kažkokį neklystamą vedimą, kad prieš priimdami sprendimą būtų tikri, jog priims teisingą sprendimą, ir būtent tai neleido jiems susiderinti su besikeičiančiais laikais. Na, ir dabar, mano mylimieji, matote, kai turite žmonių grupę, kurie nenori savarankiškai priiminėti sprendimų, jie dažnai prisitraukia lyderį, kuris juos pavergia jėga. Būtent tai paskatino išsivystyti šiai situacijai, kurią matėte Rusijoje carų laikais ar netgi dar anksčiau, ir kurią taip pat matėte ir daugelyje kitų grupių pasaulyje, pavyzdžiui, Vokietijoje prieš Antrąjį Pasaulinį Karą.

Tad žmonės prisitraukia lyderį arba kažkokią situaciją, kuri priverčia juos jaustis pavergtais, ir jie nenori pripažinti, kad šį lyderį jie prisitraukė dėl savo pačių sąmonės. Tad, užuot pažvelgę į save ir transcendavę šią sąmonę, jie pradeda vis labiau nekęsti lyderio, arba, galbūt, kažkokios kitos žmonių grupės, kaip, pavyzdžiui, Vokietijos žmonės pradėjo nekęsti žydų. Kai nenorite prisiimti atsakomybės už save, surandate kažką, kam galite suversti kaltę. Tad, mano mylimieji, tokioje situacijoje kaip ši, šalyje pradeda vis labiau augti įtampa. Ir šiai įtampai augant, puolusios būtybės meistriškai moka tuo pasinaudoti, privesdamos situaciją iki sprogimo taško, kuomet viskas išsilieja smurtu, ir būtent tai, žinoma, ir įvyko bolševikų revoliucijoje.

Na, ir dabar, turiu jums pasakyti, kad pirminiai Rusijos žmonės iš tiesų nelabai tepasikeitė. Jie nenorėjo priiminėti sprendimų ir priešinosi bet kokiems mėginimams pakeisti Rusiją. Bet kodėl tuomet egzistavo pokyčių būtinybė, galiausiai sukėlusi bolševikų revoliuciją? Na, taip yra dėl to, kad, kai kolektyvinė planetos sąmonė yra keliama aukštyn, kaip jau ilgą laiką Žemės sąmonė yra keliama aukštyn, atsiranda aukštyn kelianti trauka, ir ši trauka iš tiesų dar labiau padidina įtampą, kurią jaučia pavergtos šalies žmonės. Tad Rusijoje, valdant Nikolajui II-ajam, įtampa vis labiau augo. Jis nesugebėjo su tuo susiderinti ir suvokti, kad reikalingi drastiški pokyčiai jo šalies valdyme, nes kitaip įvyks smurtinis sukilimas. Jis nesugebėjo su tuo susiderinti, iš dalies dėl to, kad klausė Rasputino patarimų, o iš dalies ir dėl to, kad nenorėjo priiminėti sprendimų ir tapti ryžtingesniu lyderiu, kuris būtų galėjęs išvesti Rusiją nauja kryptimi. Tad jis turėjo galimybę atlikti tam tikras reformas ir suteikti daugiau laisvių, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Būtent dėl to puolusios būtybės sugebėjo pasinaudoti šia situacija ir per Leniną, kuris buvo dar viena puolusi būtybė įsikūnijime, sukėlė bolševikų revoliuciją ir visą po to sekusį smurtą.

Ir todėl, nenuvertinkite šiame kontekste to fakto, kad Rasputinas, būdamas taip arti karališkosios šeimos, ir todėl būdamas pačiame tų laikų Rusijos valdymo centre, sukūrė tam tikras tamsos matricas, uždėjo tam tikrus, galėtume sakyti, prakeiksmus ant Rusijos vadovybės ir Rusijos šalies, kurie taip pat padėjo įstumti šalį į bolševikų revoliuciją, pasibaigusia smurtiniu valdžios perėmimu. Tad matėte, kaip bolševikų revoliucija negalėjo būti atnešta ne smurtiniu būdu. Taip pat galite matyti, jeigu ryšitės į tai pažvelgti objektyviai, kad komunistinė Rusija nesuteikė daugiau laisvės paprastiems žmonėms nei jie jos turėjo carų valdymo metais. Priešingai, ypač stalinistinėje eroje, jie turėjo mažiau laisvių, mažiau įstatymais laiduojamų teisių, nes niekada nežinojo, kada gali būti nužudyti, be jokios regimos priežasties, vien tam, kad būtų pasėtas siaubas Rusijos žmonių protuose ir širdyse, siekiant priversti juos besąlygiškai paklusti Stalinui.

Tad akivaizdu, jog bolševikų revoliucija nesuteikė žadėtųjų laisvių ir teisių Rusijos žmonėms, tad, vėlgi, galite matyti, kad tai nebuvo dermėje su planetos progresu, su planetos sąmonės kėlimu aukštyn. Tai buvo akivaizdus žingsnis atgal, specialiai padarytas puolusių būtybių, nes jos matė, kad likęs pasaulis, ar bent jau jo dalis, juda link demokratijos ir teisių, tad jos norėjo sukurti kažką, kas galėtų tai neutralizuoti. Tad Rusijos žmonės tapo pėstininkais šiame politiniame arba pusiau dvasiniame, pseudo dvasiniame valdžios žaidime, kurį žaidžia puolusios būtybės. Tad ką mes tuomet galime pasakyti apie Nikolajų II-ąjį? Žinote, kad aš pats buvau įsikūnijęs toje šeimoje ir turėjau potencialą išvesti Rusiją nauja kryptimi, jeigu man būtų buvę leista tai padaryti, tačiau įsikišo puolusi būtybė, nužudė visą šeimą ir tuo būdų iš esmės nutraukė šią galimybę. Galime sakyti, kad buvo labai skausminga būti šios situacijos dalimi. Jeigu kalbėtume atvirai, kartais pats didžiausias skausmas, kurį galite patirti būdami įsikūnijime, yra matyti galimybes, kurios nebuvo išnaudotos, matyti potencialą, kuris nebuvo įgyvendintas.

Yra tokių situacijų, kaip sakė Motina Marija, kurios yra lūžio taškas, ir viskas gali pasisukti aukštyn kylančia spirale, arba gali pavirsti žemyn traukiančiu sūkuriu, ir matote, kaip arti viskas buvo, kaip arti buvo ši situacija. Ji labai lengvai galėjo pasukti aukštyn kylančia kryptimi, kuomet bolševikų revoliucijos būtų buvę galima išvengti. Tam būtų prireikę labai, labai nedaug sprendimų. Tiesą sakant, galėtume sakyti, kad buvo momentas, kai Nikolajus II-asis susidūrė su tokia situacija, kad jeigu būtų priėmęs vieną sprendimą, kurio nepriėmė, viso šio žemyn traukiančio sūkurio būtų buvę galima išvengti. Ir yra skausminga, kai esate įsikūnijime, šitai stebėti, matyti, kad vienas vieno žmogaus sprendimas galėjo pasukti situaciją kita kryptimi. Tai, žinoma, nėra skausminga man, kaip pakylėtajam mokytojui, tačiau leidžiu jums patirti, kad man tuo metu tai buvo skausminga ir skausminga buvo ir daugeliui kitų, tarp jų ir daugeliui jūsų, kurie patyrėte šias situacijas, kuriose vieno žmogaus sprendimas gali turėti tokias drastiškas pasekmes gal net ir visai civilizacijai. Ir tai, žinoma, yra skausminga ir pačiam šio sprendimo nepriėmusiam žmogui, ir būtent dėl to Nikolajus II-asis negalėjo pakilti, nors nesakau, kad jis buvo labai arti savo pakylėjimo, bet būtent dėl to jis turėjo įsikūnyti ne Rusijoje, bet kitoje situacijoje, kurioje mėgina išsigydyti savo žaizdas.

Tad nenoriu jums čia duoti epinio šios situacijos supratimo, kad neįžengtumėte į šį mąstymą, kuriame imtumėte dar labiau bijoti priiminėti savarankiškus sprendimus, nes iš tiesų mažai yra tokių situacijų istorijoje, kurios būtų tokios dramatiškos kaip mano čia aprašytoji, ir dauguma jūsų nebuvote šiose situacijose savo ankstesniuose gyvenimuose, ir nesate šioje situacijoje dabar. Tad jums yra svarbu išdrįsti priiminėti sprendimus, išdrįsti eksperimentuoti ir pasimokyti iš rezultatų. Net ir čia, nors ir pavaizdavau, kad buvo vienas konkretus momentas, kai Nikolajus galėjo persverti svarstykles į kitą pusę, kai jis galėjo pasirinkti priešingą kryptį, kryptį aukštyn, taip pat, žinoma, buvo ir daugiau situacijų, kuriose jis galėjo viską pasukti kita linkme. Ir net ir po to, kai priėmė tą vieną sprendimą, inicijavusį žemyn traukiantį sūkurį, jis galėjo priimti kitus sprendimus, kurie būtų galėję šį sūkurį sustabdyti. Nėra sprendimų, kurių nebūtų galima pakeisti, kol dar nėra materializavęsi fiziniai įvykiai, kuriuos pakeisti nėra taip lengva.

Tad aš iš tiesų buvau keletą kartų įsikūnijęs Rusijos šalyje, taip pat ir tuose gyvenimuose, kurie nėra žinomi, ir jaučiu didelę meilę Rusijos žmonėms. Jaučiu didelę meilę pirminiams Rusijos žmonėms, kurie bijo priiminėti savarankiškus sprendimus. Jaučiu didelę meilę Rusijos žmonėms, kurie yra įsikūniję Rusijoje šiandien, jaučiu meilę Rusijos šaliai. Labai trokštu, kad ji transformuotųsi į šiuolaikišką šalį, kuri būtų tokia pat pažangi ir išsivysčiusi kaip ir bet kuri kita šalis, ir iš tiesų ta linkme buvo padarytas tam tikras progresas ir jis vis dar tebevyksta, nes vis daugiau ir daugiau šiuo metu Rusijoje įsikūnijančių žmonių susiderina su aukštyn kylančiu planetos kolektyvinės sąmonės judėjimu. Tačiau, žinoma, vis dar yra jėgų, kurios priešinasi šiam aukštyn keliančiam judėjimui, iš tiesų egzistuoja pasipriešinimas, vis dar egzistuoja didelė pirminių rusų grupė, kurie tam priešinasi. Tai nėra aktyvus priešinimasis, tai yra pasyvus priešinimasis, kylantis iš jų nenoro priiminėti sprendimus, iš norėjimo likti tame, kas yra žinoma. Jie, kaip jau anksčiau sakėme, mieliau renkasi pažįstamą vargą nei nepažįstamą galimybę. Ir taip pat, žinoma, egzistuoja tam tikros tamsos jėgos, kurios siekia sukliudyti Rusijos transcendencijai į Aukso Amžiaus sąmonę.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2017 Kim Michaels