Aukso Amžiuje psichiatrija ir psichologija nebebus valdžios elito įrankiais

TEMOS: Dualistinė kova dėl valdžios turi labai seną istoriją – atveda prie valdžios elito susiformavimo, kuris nori išsaugoti savo pozicijas – elitas siekia neleisti atsirasti tikriems lyderiams – psichologinė priespauda – tikras lyderis išlaisvina per idėjas, o ne per jėgą – privalo mąstyti už dėžutės ribų – valdžios elitas siekia neleisti atsirasti Kristiškumą pasiekusiems lyderiams – kurios visuomenės institucijos gali tai daryti? – priespauda per religiją – karinė priespauda – kaip psichologija gali būti panaudota priespaudai – proto sveikata besirūpinantys profesionalai dirba sunkų darbą – žmonės su epiniu mąstymu nueina į kraštutinumus – būtini atviri debatai – visiems, kurie kelia grėsmę elitui, yra užkabinama nenormalumo etiketė – ieškokite universalaus, nesenstančio pagrindo – psichologija gali tapti jėga, padedančia išvystyti pilną žmogaus potencialą – daugelis žmonių tyrinėja savo pilno potencialo ribas – dualistinė sąmonė yra laikoma norma – transcenduokite materialistinį pagrindą – kūrybiškumas yra grėsmė elitui – pakylėtieji mokytojai niekada nepalaiko status quo

Klausimas: Kas įvyks psichiatrijos ir psichologijos srityse Sen Žermeno Aukso Amžiuje?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels:

Kaip daug kartų aiškinome, žmonių visuomenė ir kolektyvinė sąmonė yra stipriai paveiktos dualistinės sąmonės, ir ši sąmonė jas veikia jau labai ilgą laiką. Tad įžvalgus istoriją studijuojantis mokinys sugebės pamatyti dualistinę kovą, kuri buvo varomoji visuomenės jėga visos rašytinės istorijos metu (jos šaknys, žinoma, siekia daug senesnius laikus).

Žvilgsnis iš arčiau taip pat atskleis, kad dualistinė kova daugumoje visuomenių atvedė prie nedidelio elito susiformavimo, sugebėjusio dominuoti plačiajai visuomenei ir ją pavergti. Daugeliu atvejų, taip pat egzistavo vienas arba daugiau valdžios siekiančių elitų, kurie mėgindavo nuversti įsigalėjusį elitą, dažnai apsimesdami, jog nori išlaisvinti žmones nuo priespaudos (tačiau daugumoje atvejų žmones jie pavergdavo netgi dar labiau, kaip tai matėte tiek Prancūzijos revoliucijoje, tiek bolševikų revoliucijoje su jų „teroro siautėjimu.“)

Visuomenėje, kurią valdo įsigalėjęs valdžios elitas, šis elitas turi vieną pagrindinį rūpestį – išsaugoti savo „įtvirtintą“ poziciją (Kabutės čia reiškia, kad jokia pozicija materialioje visatoje negali išlikti įtvirtinta, kadangi antrasis termodinamikos dėsnis ims griauti visas pozicijas, vos tik jos taps įtvirtintomis.).

Įsigalėjęs valdžios elitas žino, kad plačioji visuomenė nesugebės pati išsilaisvinti (ir tai ypač buvo tiesa ankstesniuose amžiuose, kuomet bendras sąmonės lygis buvo žemesnis ir informacija buvo sunkiau prieinama). Tad elitas žino, jog tam, kad visuomenė sukiltų prieš elito valdžią, žmonėms reikalingi stiprūs lyderiai.

Kitaip tariant, įsigalėjęs valdžios elitas taiko Alfa ir Omega savybių iškraipymus, kad išsaugotų savo valdžią. Jis piktnaudžiauja tėvo galia, laikydamas žmones fizinėje priespaudoje ir mėgindamas neleisti susiformuoti valdžios siekiančiam elitui. Tačiau už šios materialios ir bendros priespaudos slypi psichologinė priespauda, motinos sutraukiančios jėgos iškreipimas, ir tai pasireiškia tikėjimu, jog yra būtina arba naudinga išsaugoti status quo. Vienas iš būdų, kuriuo tai pasireiškia, yra trukdymas atsirasti stipriam lyderiui, kuris kokiu nors būdu (fiziškai arba skleisdamas idėjas), galėtų sukelti žmones ant kojų revoliucijai prieš elitą.

Ir kas galėtų būti tokiu išlaisvintoju? Na, kaip paaiškinome, nė vienas valdžios elitas negali egzistuoti, remdamasis vien fizine priespauda. Fizinė grėsmė eina ranka rankon su mąstymo ir individualumo slopinimu, idant plačioji visuomenė tikėtų, kad revoliucija yra neįmanoma, beprasmiška ar netgi nepateisinama (o pačiais ekstremaliausiais atvejais – nebūtina). Tad tampa akivaizdu, kad tikrasis išlaisvintojas yra žmogus, kuris siekia žmones „išlaisvinti“ ne jėga, o idėjomis. Ir jau pagal apibrėžimą, toks žmogus neseks aklai kolektyvine sąmone, bet turės pakankamai stiprų individualumą mąstyti už dėžutės ribų, kurią yra apibrėžęs valdantysis elitas.

Kitaip tariant, kiekvienas valdžios elitas visada ir be paliovos mėgina užgniaužti individualumą, ypač mėgindamas sutrukdyti atsirasti tam tikrą asmeninio Kristiškumo laipsnį turintiems žmonėms. Būtent dėl to valdantysis tų laikų elitas taip greitai nužudė Jėzų, ir tokie elitai visada žudydavo arba kitais būdais neutralizuodavo daugelį stiprių individų ir už dėžutės ribų mąstančių žmonių.

Esmė ta, kad kiekvienoje visuomenėje, kurioje egzistuoja dominuojantis elitas, egzistuoja sistema stipriems individams slopinti arba juos pašalinti. Sistemos naudojami metodai tiesiog priklausys nuo to, kas atrodys priimtina pagal dominuojančią specifinės visuomenės filosofiją. Tačiau sistemos esmė yra ta, kad ji visada apibrėžia tai, kas yra laikoma priimtinu arba normaliu elgesiu, ir tuomet sukuria pakalikų hierarchiją, kurie įvairiais būdais stengiasi priversti žmones mąstyti normos ribose, ir baudžia, persekioja ar netgi žudo individus, kurie atsisako pasilikti dėžutės ribose.

Turėdami tai omenyje, galite naujai pažvelgti į visuomenės institucijas ir užduoti sau klausimą, kaip įsigalėjęs elitas gali jomis naudotis, mėgindamas išsaugoti savo valdžią, išsaugodamas status quo. Ir pamatysite, kad valdžios elitas gali pasinaudoti praktiškai visomis institucijomis arba organizuotomis grupėmis, mėgindamas išsaugoti status quo.

Paimkime, pavyzdžiui, religiją. Kai kuriose visuomenėse, religiniai lyderiai sudarė įsigalėjusį valdžios elitą ir jie negailestingai naudojosi savo religija, kad išsaugotų status quo. Visuomenėse, kuriose egzistavo pasiskirstymas į sekuliarią ir religinę valdžias (į bažnyčią ir valstybę) egzistavo aiški tendencija religiniams vadams sudaryti sąjungą su sekuliariais lyderiais, šitaip išsaugant status quo ir naudojantis religija žmonių troškimui sukilti prieš nusistovėjusią visuomenės tvarką slopinti.

Kaip jau daug kartų sakėme, nuo to laiko, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, pagrindinis krikščionybės religijos tikslas buvo neleisti nė vienam individui pasinaudoti Jėzaus mokymais ir pavyzdžiu, įkūnijant savo asmeninį Kristiškumą. Tad religija, kuri teigia atstovaujanti Kristų, turi slaptas užmačias tiesiogiai trukdyti tikrajai Jėzaus misijai – kuri buvo pakylėti kuo daugiau žmonių į asmeninį Kristiškumą, kad pasaulio valdžios elitai negalėtų jų visų nužudyti – ir todėl žmonės visam laikui ištrūktų iš šių valdžios elitų gniaužtų. Iš tiesų būtų galima sakyti, kad krikščionybės religija buvo antikristo jėga. Ir nors tai sukūrė Romos katalikų bažnyčia, nė viena šiuolaikinė krikščioniška bažnyčia neišsilaisvino nuo to, ką padarė katalikų bažnyčia, iškraipydama, ir netgi ištrindama tikruosius Jėzaus mokymus.

Sekanti institucija, dažnai tarnavusi įsigalėjusio elito pakalikais, žinoma, yra kariuomenė. Daugeliu atvejų kariuomenė taip pat sudarydavo sąjungą su valdžios siekiančiu elitu, ar netgi pati tapdavo šiuo elitu. Tačiau buvo keli atvejai, kai kariuomenė iš tiesų atsisakė būti elito pakalikais, stodama ginti žmonių ir laisvės.

Tikiuosi jau matote, kur su visu tuo einu? Yra būtina išlaikyti nuolatinį budrumą ir įsitikinti, kad jūsų pasirinkta profesija arba darbas neįtrauktų jūsų į dualistinę kovą, kurioje taptumėte pėstininku valdžios elito žaidime, siekiančiame išsaugoti savo poziciją arba įgyti dominuojančią poziciją.

Šiuolaikiniame, taip vadinamame laisvame ir demokratiškame pasaulyje, viena iš profesijų, kuriai nuolatos gresia tapti status quo išsaugojimą ginančia pakalike, iš tiesų yra psichologijos profesija. Psichologijos sritis unikaliai tinka šiai pozicijai, dėl šiuo metu egzistuojančio labai aiškaus skirstymo į tai, kas yra vadinama normalia psichika ir nenormalia psichika, ir padidintas dėmesys yra skiriamas nenormaliai psichikai. Turėtų būti akivaizdu, kaip yra lengva valdžios elito atstovams subtiliais būdais iškraipyti šį apibrėžimą, kuomet bet koks status quo kvestionuojantis elgesys būtų laikomas nenormaliu. O tuomet pati psichologijos profesijos sistema gali būti paleista į darbą, užgniaužiant arba izoliuojant būtent tuos individus, kurie turi potencialą išvesti visuomenę iš dualistinės kovos status quo.

Tokie metodai jau buvo naudojami Sovietų Sąjungoje, ir daug žmonių buvo pasiųsta į psichiatrines – o kai kurie iš jų neteisėtai tenai yra laikomi iki pat šiol šiandieninėje Rusijoje. Iš tiesų esama pavyzdžių, kaip psichologijos profesija gali tapti įsigalėjusio elito pakalike, ir žmonės Vakaruose kol kas neturėjo noro tai pripažinti ir kalbėti apie tai pakankamai atvirai ir sąžiningai. Todėl ir pati psichologijos profesija yra kalta būtent dėl tokių represijų vykdymo, kurias jos pačios filosofija įvardija daugumos psichologinių ligų priežastimi. Mums pereinant į Aukso Amžių, yra būtina iškelti laisvus ir atvirus debatus apie psichologijos vaidmenį, ypač apie tai, kad ši profesija potencialiai gali būti įtraukta į dualistinę kovą ir imti tarnauti status quo išsaugojimui, leidžiančiam dabartiniam valdžios elitui likti valdžioje.

Tuo nenoriu pasakyti, kad didžioji psichologijos profesijos narių palaiko valdžios elitą arba pritaria prieš žmones vykdomoms represijoms. Tiesą sakant, puikiai žinau, kad daugelis psichinės sveikatos profesionalų dirba labai sunkų darbą, kurio priežastis būtent ir yra perėjimas į Vandenio amžių. Kaip Jėzus paaiškina kitame atsakyme, mes einame per periodą, kai žmonės, kurie yra įstrigę epiniame mąstyme, su šiuo mąstymu turi nueiti į vis didesnius kraštutinumus, kad galėtų jį išsaugoti. Ir tai iš tiesų daugelį žmonių paskatina „pamesti varžtelius“ ir nuklysti į nesubalansuotą arba ekstremalų elgesį. Todėl iš tiesų yra būtina vis daugiau žmonių izoliuoti psichiatrinėse, siekiant apsaugoti juos pačius nuo savęs, arba apsaugoti kitus žmones ir visuomenę nuo jų ekstremalaus elgesio.

Problema čia yra ta, kad ir visą visuomenę veikia kolektyvinės sąmonės kilimas, tai reiškia, kad elitas, kuris valdo vakarų taip vadinamas laisvas visuomenes, taip pat yra verčiamas demonstruoti vis labiau ekstremalų elgesį, kad išsaugotų savo valdžios pozicijas. (Vienas to aspektas buvo 2007-2008 įvykusi finansinė krizė, kurią sukėlė ekstremalūs mėginimai išsaugoti dominavimą rinkoje, kas galiausiai atvedė prie sistemos žlugimo.)

Tad šiai tendencijai įgyjant vis didesnį pagreitį – IR JI IŠ TIESŲ ĮGIS DIDESNĮ PAGREITĮ – valdantysis elitas ims ieškoti efektyvesnių būdų nutildyti individus, kuriuos jis laiko „pavojingais.“ O kadangi tikėtina, jog žmonės vakarų šalyse nenorės priimti slaptosios policijos (nors jie nuėjo jau pakankamai toli, leisdami pažeidinėti savo laisves, kurios yra pažeidinėjamos, prisidengiant kova su terorizmu), elitas ieškos ne tokių akivaizdžių priemonių. O čia psichologijos profesija unikaliai tinka kaip priemonė neutralizuoti būtent tuos individus, kurie galėtų atnešti idėjas, galinčias nuversti įsigalėjusį elitą ir priartinti visuomenę prie Aukso Amžiaus.

Norint, kad psichologijos profesija nebūtų dar labiau įtraukta į šią dinamiką nei jau tai yra įvykę kai kuriose šalyse, turi atsirasti naujas sąmoningumas, atvirumas ir debatai. Ir visa tai turi būti sukoncentruota į pamatinį dabartinės psichologijos aspektą – normalaus ir nenormalaus elgesio apibrėžimą.

Štai kokia yra centrinė dinamika. Valdžios elitui užėmus dominuojančios jėgos vietą visuomenėje, jos nariai sieks išsaugoti elito pozicijas. Ir tai darydami, jie neišvengiamai bet kokį elgesį, grasinantį status quo, įvardins kaip nenormalų arba pavojingą. Viduramžių katalikiškose visuomenėse, moteris, kuri naudojo žoleles ligoms gydyti, buvo laikoma nenormalia ir pavojingai besielgiančia moterimi, ir buvo labai didelė tikimybė savo gyvenimą jai baigti ant laužo – būti apšauktai ragana ir sudegintai. Tačiau argi natūralių priemonių naudojimas ligoms gydyti iš tiesų yra nenormalus elgesys? Sovietų Sąjungoje, žmonės, kurie neišpažino tikėjimo marksistine ideologija, buvo laikomi nenormaliais ir pavojingais. Tačiau argi tai iš tiesų yra nenormalu netikėti marksistine ideologija, kuomet pati istorija įrodė ją esant iš esmės klaidinga – nors ji naudojosi istorija kaip pagrindine ją palaikančia jėga?

Dalykas, kurį psichologijos profesijai reikia pripažinti, yra tai, kad žmogaus elgesio apibrėžimas pagal tai, kas yra normalu ir nenormalu, yra pilnas problemų. Šis apibrėžimas beveik neišvengiamai taps pavaldus dabartinę visuomenę valdančioms jėgoms, o tai gali būti įvairios politinės jėgos, arba idėjos, arba filosofijos, kurios neišlaikys – kaip jokia idėja neišlaikė iki šiol – laiko išbandymų.

Tad pasirinkimas, su kuriuo susiduria psichologijos profesija, visuomenei neišvengiamai artėjant prie Aukso Amžiaus, yra toks pat, su kuriuo susiduria ir visos kitos institucijos bei profesijos: Ar ji bus pavaldi visuomenėje egzistuojančioms jėgoms, ar priešingai – sieks atrasti universalesnį, amžinesnį pagrindą savo egzistavimui? Ar ji iš tiesų sieks išlaisvinti žmones, ar tiesiog laikys save būsenoje, kurioje jai grės nuolatinė grėsmė tapti dabartinio elito įrankiu, kuriuo šis naudosis žmonių pavergimui ir status quo išsaugojimui?

Psichologijos profesijai būtų konstruktyvu suvokti, kad nė vienas valdantysis elitas niekada nenorės, kad nors vienas individualus žmogus išvystytų arba išreikštų pilną savo potencialą. Jis VISADA naudosis bet kokiomis jam prieinamomis priemonėmis, kad neleistų žmonėms išreikšti savo pilno potencialo – kaip jau paaiškinau, kuomet matėte, kaip dominuojantis elitas nužudė Jėzų, o tuomet krikščioniškasis elitas mėgino pasinaudoti Jėzaus mokymais, kad niekam neleistų daryti to, ką darė Jėzus, mesdamas iššūkį elitui.

Tad, jeigu psichologijos profesija nori iš tiesų padėti žmonėms, jai tuomet reikia transformuotis į tokią profesiją ir instituciją, kuri savo pagrindiniu tikslu laikytų efektyvios filosofijos arba metodologijos išvystymą, kurių pagalba žmonės galėtų imti tyrinėti žmogiškąjį potencialą ir pilnai jį įkūnyti. Kol kas psichologija turi labai siaurą apibrėžimą apie tai, ką ji laiko normaliu žmogišku elgesiu, ir šis apibrėžimas tiesiog neleidžia atsiskleisti pilnam žmogaus potencialui.

Kaip jau anksčiau sakiau, šiuo metu daugelis žmonių demonstruoja nesubalansuotą arba ekstremistinį elgesį. Tačiau tuo pat metu, daugelis žmonių plečia žmogiško potencialo ribas, ir nors būtent tai gali atvesti visuomenę į Aukso Amžių, tikėtina, kad šiandieniniai psichologai šiam elgesiui užklijuotų nenormalumo etiketę. Kai kurie turėtų sugebėti pamatyti ironiją, kad psichologija dabar persekioja tuos, kurie peržengia dabartinės proto dėžutės ribas, lygiai taip pat, kaip inkvizicija tai darė ankstesniais šimtmečiais.

Tai yra faktas, kad po to, kai dauguma žmonių nupuolė į dualistinę sąmonę, buvimas žemesnėje proto būsenoje tapo „normaliu“ žmogišku elgesiu. Šio standarto išsaugojimas yra pats galingiausias būdas išsaugoti status quo, išsaugant elito dominavimą visuomenėje. VIENINTELĖ išeitis yra ta, kad kritinė masė žmonių turi pradėti demonstruoti, jog žmonės turi aukštesnį potencialą.

Jeigu psichologija nori būti progreso jėga, jai reikia liautis klijuoti nenormalumo etiketes tiems, kurie išreiškia pilną žmogišką potencialą. Vietoj to, jai reikia nustoti koncentruotis į nenormalią (tai yra, žemesnę) psichiką, ir susitelkti į tai, kas iš tiesų gali būti „normalia“ psichika žmogui, ir tai yra proto gebėjimų įvaldymą demonstruojantis aukštesnis meistriškumas. Aukso Amžiuje, toks proto meistriškumas iš tiesų bus laikomas normalios žmogiškos psichikos dalimi ir jis taip pat bus plačiai paplitęs.

Žinoma, norint iš tiesų pradėti siekti šio tikslo, bus būtina pradėti atvirus debatus apie dabartinį materialistinį psichologijos pagrindą – filosofiją, kurios klaidingumą įrodė fizikai, įrodydami, kad žmogaus protas gali tiesiogiai sąveikauti su fundamentaliausiu materijos lygmeniu. Todėl filosofija, grįsta materijos ir proto atskirtimi yra beviltiškai pasenusi ir niekada negalės padėti žmonėms išvystyti pilno žmogaus potencialo – kuris būtent ir yra proto viešpatavimas materialiam pasauliui, užuot buvus jo vergu.

Aukso Amžiuje, psichologija bus grįsta pasaulėžiūra, kuri pripažins sąmonę kaip pamatinę realybę. Kitaip tariant, visi materialūs fenomenai yra sąmonėje egzistuojančių matricų išraiškos, ir todėl vienintelis tikras būdas pakeisti materialias sąlygas yra pakeisti sąmonę. Todėl psichologija stengsis padėti žmonėms išvystyti ir išreikšti savo pilną žmogiškąjį/dvasinį potencialą, o tai, tarp kitko, taip pat reiškia, kad negali egzistuoti apibrėžimas, nustatantis, kas yra normalus ir nenormalus elgesys.

Matote, tam, kad galėtumėte įvertinti, kas yra normalu ir nenormalu, privalote apibrėžti standartą. O BET KOKS jūsų apibrėžtas standartas priešinsis pilno žmogaus potencialo išvystymui. Kodėl taip yra? Todėl, kad kūrybiškumo NEĮMANOMA APIBRĖŽTI. Kūrybiškumui neegzistuoja JOKS standartas. Kūrybiškumas yra tai, kas nauja, o tai reiškia, kad jau pagal apibrėžimą jis yra už status quo, už normos ribų, už dabartinio standarto, už dabartinės proto dėžutės ribų.

Tad į žmonijos progresą galima žiūrėti kaip į klausimą, ar kolektyvinėje sąmonėje dominuos kūrybiškas mąstymas, ar nekūrybiškas mąstymas. Visi valdžios elitai turi nekūrybišką mąstymą, ir būtent dėl to elitas kūrybiškumą laiko grėsme ir siekia jį nuslopinti. Jeigu įvairiems valdžios elitams būtų pasisekę tai pasiekti, žmonija vis dar tebegyventų feodalinių visuomenių ar Romos imperijos lygmenyje. Ar suvokiate kodėl? BET KOKIA nauja idėja arba išradimas, pastūmėję visuomenę į priekį, VISADA buvo grėsmė status quo.

Valdžios elitai visada siekia apibrėžti idėjas ir filosofijas, kurios neleidžia žmonėms išreikšti savo pilno potencialo, tampant atviromis durimis naujoms idėjoms, kurios nuverstų dabartinį status quo ir priartintų visuomenę vienu žingsneliu arčiau Aukso Amžiaus potencialo. Todėl psichologijos profesija susiduria su neišvengiamu klausimu, ar ji transformuosis į kūrybišką veiklą, ar priešingai – ir toliau tęs veiklą, ribojančią žmogaus potencialą. Kitų galimybių tiesiog nėra, nes privalote rinktis gyvenimą arba mirtį.

Ryšium su tuo, leiskite man pasakyti, kad tarp pakylėtųjų mokytojų mokinių yra tokių, kurie atrodo manantys, kad pakylėtieji mokytojai visada palaiko konservatyvią politinę kryptį, o Jungtinėse Valstijose tai reikštų respublikonų partijos palaikymą. Tačiau argi nėra taip, kad konservatyvios politinės partijos nori išsaugoti status quo ir „tradicines vertybes?“

Tad noriu paklausti jūsų, ar manote, kad dabartinė visuomenė iš tiesų įkūnija aukso amžiaus visuomenės potencialą? Jeigu jūsų atsakymas į tai yra „Taip,“ tuomet aš nieko daugiau dėl jūsų negaliu padaryti. Jeigu atsakymas yra „Ne,“ tuomet leiskite man jūsų paklausti, kaip mes nusigausime nuo dabartinių sąlygų iki aukso amžiaus visuomenės? Ar manote, kad galime atnešti pozityvius pokyčius, išsaugodami status quo?

Matote, mano mylimieji, tai paprasčiausiai neįmanoma. Pokyčių negali atnešti tie, kurie siekia išsaugoti status quo. Ir todėl, tol, kol konservatyvios politinės partijos bus susikoncentravusios į status quo išsaugojimą – vadinkite tai „įstatymo ir tvarkos palaikymu,“ jeigu norite – tuomet mes, pakylėtieji mokytojai, nepalaikysime tokių partijų. Mes palaikome tuos, kurie yra pasirengę viską kvestionuoti, atsiverdami tikrajam kūrybiškumui, peržengiančiam visas ribas ir atsiveriančiam kūrybinėms idėjoms, kurios iš tiesų atneš Aukso Amžių.

Tad, grįžtant prie to, ką mano mylimas brolis Jėzus sakė apie individualią perspektyvą ir pusiausvyrą, turėtų būti aišku, kad neprisidėsite prie „pergalės“ prieš valdžios elitą, kovodami su juo dualistinėje kovoje. Valdžios elito (arba kelių valdžios elitų) egzistavimas yra dualistinės sąmonės pasekmė, kuri siekia išsaugoti dualistinę kovą tarp priešingybių. Ir todėl VIENINTELIS būdas iš tiesų „nugalėti“ valdžios elitą, yra kritinei masei žmonių pakilti virš dualistinio mąstymo, kuomet Dievo galia galės pašalinti valdžios elitą iš šios planetos.

Ir – kaip tikiuosi kai kurie supras – pakilti virš dualistinio mąstymo įmanoma tik per pusiausvyrą. Netapsite Kristumi, nueidami į tą ar aną kraštutinumą; juo tapsite, tik pakildami virš visų kraštutinumų, kol galiausiai sugebėsite išreikšti ir pademonstruoti savo dvasinius įsitikinimus subalansuotu būdu. Ir kai tai bus pasiekta, psichologijos profesija nustos būti grėsme – bent jau tose visuomenėse, kurios juda link vis didesnės tolerancijos ir žmonių vertinimo.

Matote, nors šis judėjimas gali atrodyti kaip grėsmė „tradicinėms vertybėms,“ visuomenei iš tiesų yra būtina palikti normalumo ir nenormalumo standartą, kuris žlugdo žmonių potencialą. Negalite suteikti žmonėms laisvę išreikšti Kristiškumą, tuo pat metu nesuteikdami jiems laisvės išreikšti antikristo sąmonės padiktuoto ekstremalaus elgesio. Ir tai iš tiesų yra būtina, kadangi dualistinių kraštutinumų išreiškimas padaro šiuos kraštutinumus labiau matomais ir todėl suteikia žmonėms geresnes galimybes pasirinkti alternatyvą – ypač, kai jie sutinka žmogų, pakilusį virš dualistinio mąstymo ir sugebantį išreikšti nedualistines idėjas. Ir būtent dėl to mums reikalingos Kristaus būtybės, kurios galėtų suteikti žmonėms ir visuomenei atskaitos tašką, leidžiantį jiems praregėti iš dualistinių iliuzijų.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2010 Kim Michaels