Kodėl informacija yra raktas valdžios elitui nuversti

TEMOS: Tie, kurie praskina naujus kelius, dažnai yra rizikuoti linkę žmonės – pusiausvyros būtinybė – aukso amžiuje niekas nebegalės būti nuslėpta – didžiausia grėsmė laisvei – elitas negali pasislėpti – kompiuterių technologija buvo perduota su tikslu palengvinti dalijimąsi informacija – valdžios elito dilema – dėl akašos kronikų egzistavimo nieko neįmanoma nuslėpti – esminė dinamika tarp valdžios elito ir visuomenės – aukso amžiaus neįmanoma atnešti smurtu – progresas vyksta dviem būdais – nesmurtiniai pokyčiai yra atnešami per informaciją – tiesa apie šaltąjį karą – pagrindinė demokratijos silpnybė yra susijusi su informacija – kapitalizmas NĖRA laisva ekonomika – kai demokratinė valdžia slepia informaciją – dirbtinė įtampa tarp demokratijų ir totalitarinių valstybių – valdžios elitas laimėjo šaltąjį karą – nuo šaltojo karo prie karo su terorizmu – laisvė neturi opozicijos – senosios demokratijos tapo elitistinėmis visuomenėmis, o tai yra anti-demokratija – didžiausia valdžios elito baimė – žmonės turi rasti būdų nutekinti informaciją anonimiškai

Klausimas: Ar Wikileaks įkūrėjas ir nominalus vadovas Julian Assange yra Aukso Amžiaus įrankis?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels:

Nesiruošiu čia kalbėti apie konkrečius žmones ar šių žmonių veiksmus. Tiesiog pasakysiu, kad, pažvelgę į istoriją, pamatysite, jog žmonės, kurie praskindavo naujus kelius, mesdami iššūkį įsigalėjusiam elitui, dažnai turėdavo tam tikrą asmeninę psichologiją, ir ši psichologija kai kuriais atvejais turėdavo tam tikrus pašalinius efektus. Jeigu esate rizikuoti linkęs žmogus, galite lengvai leistis į rizikas – arba galite būti pastūmėti leistis į rizikas – į kurias didesnę pusiausvyrą turintis žmogus nebūtų leidęsis. Ir tai dažnai gali tapti kliūtimi, apribojančia jūsų pastangas mesti iššūkį elitui. Būtent dėl to Jėzus šioje svetainėje išmintingai ragina siekti pusiausvyros visuose dalykuose.

Kas liečia tokias organizacijas kaip Wikileaks ir Aukso Amžiaus atnešimą, noriu labai aiškiai pasakyti, kad Aukso Amžiuje niekas nebus slepiama. Ir todėl – mums vis labiau artėjant prie Aukso Amžiaus – vyriausybėms ir korporacijoms vis sunkiau seksis nuslėpti dalykus nuo visuomenės.

Leiskite man išsakyti labai aiškų teiginį: Nėra didesnės grėsmės laisvei kaip valdžia be atsakomybės.

Visų istorijoje egzistavusių valdžios elito grupių svajonė buvo turėti valdžią be (asmeninės) atsakomybės. O štai dar vienas akivaizdus teiginys, kurį būtų galima pavadinti dėsniu, panašiu į populiarųjį „Merfio dėsnį“: Kai tik valdžia yra naudojamasi be jokios asmeninės atsakomybės, piktnaudžiavimas valdžia yra NEIŠVENGIAMAS.

Visada taip buvo ir visada taip bus, kol žmonės turės ego. Ego gali egzistuoti tik šešėliuose, kuriuose gali išlikti nematomas. Tas pats galioja ir valdžios elitui.

Tad visuomenei artėjant prie Aukso Amžiaus, atsiras ir kitos iniciatyvos, kurių dėka taps lengviau paviešinti slaptą informaciją, ir tuo būdu nedideliam elitui vis sunkiau seksis nuslėpti informaciją nuo visuomenės. Tad dalykas, kurį šiuo metu matote, yra pakylėtųjų mokytojų apskaičiuotų pastangų kulminacija. Mes specialiai perdavėme kompiuterių technologiją, idant palengvintumėme informacijos sklaidą ir dalijimąsi, šitaip suteikdami žmonėms galingiausią įmanomą įrankį savo laisvės nuo bet kokių valdžios elito grupių apsaugojimui.

Dėl mūsų perduotos informacijos technologijos valdžios elitas susiduria su neišvengiama dilema. Viena vertus, jeigu elitas nepriims informacinių technologijų, tuomet vyriausybės ir korporacijos apribos savo augimą ir neišvengiamai ims atsilikinėti. Tačiau, kaip pasaulis dabar jau pradeda suprasti, yra žymiai sunkiau išsaugoti skaitmeninės informacijos slaptumą, nei tos informacijos, kuri yra saugoma neskaitmeniniu pavidalu.

Tai iš esmės yra dilema, kuri sužlugdė Sovietų Sąjungą. Jeigu Sovietų Sąjunga nebūtų suteikusi savo mokslininkams priėjimo prie kompiuterių, ji neišvengiamai būtų atsilikusi nuo Vakarų. Tačiau suteikdama priėjimą prie kompiuterių, valstybė nebegalėjo sukontroliuoti, kaip žmonės naudojasi ir dalinasi informacija. Ir todėl, bet kuriuo atveju, informacinės technologijos atsiradimas būtų sužlugdęs Sovietų Sąjungą. Kinija šiuo metu susiduria su lygiai tokia pačia dilema.

Lygiai taip pat, nevaržoma informacijos sklaida nuvers visas monolitines korporacijas, visas diktatūras ir kitus taip vadinamus demokratinius valstybės valdymo aparatus, kurie piktnaudžiauja savo valdžia. Tad tai, ką matėte su Wikileaks ir kitais slaptos informacijos nutekinimais tėra tik pati pradžia. Dar daug daugiau dalykų turi išvysti dienos šviesą, ir šis lūžis įvyko – ir tuo nėra kuo stebėtis – Sūnaus metais. O Sūnus, žinoma, reprezentuoja Kristaus protą, kuriame niekas negali būti nuslėpta.

Leiskite man jums šiek tiek praskleisti uždangą, kas jūsų laukia Aukso Amžiuje.

Kaip jūs visi žinote, viskas yra energija. Ir kaip žino visi dvasingi žmonės, egzistuoja energijos formos, išeinančios už materialios visatos ribų, už kurių, pasak materialistinio mokslo, nieko daugiau nėra. Viena iš tokių nematerialios energijos formų yra tai, kas jau ilgą laiką yra vadinama „Akaša.“ Tai yra energetinis laukas, kuriame yra įrašoma viskas, kas kada nors vyko Žemėje. Pavyzdžiui, galite įeiti į Akašą ir susikoncentruoti į konkretų žmogų. Tuomet galite „peržiūrėti filmą“ apie tai, ką šis žmogus padarė šiame ir visuose ankstesniuose gyvenimuose. Lygiai taip pat, galite susikoncentruoti į organizaciją arba šalį ir peržiūrėti visus susitikimus, kuriuose dalyvavo toms organizacijoms priklausantys žmonės – įskaitant ir tuos susitikimus, kurie vyko už uždarų durų.

Niekas, ką žmonės galėtų kada nors padaryti, negali būti nuslėpta nuo Akašos, tad, kai įgyjate priėjimą prie šių įrašų, galite atskleisti viską, kas tik kada nors vyko. Ir mums artėjant prie Aukso Amžiaus, bus perduota technologija, kurios dėka taps įmanoma įgyti priėjimą prie šių Akašos kronikų. Tačiau šios technologijos perdavimas reikalauja subtilios pusiausvyros. Akivaizdu, kad vyriausybės galėtų imti piktnaudžiauti šia technologija, apnuogindamos ir tuomet eliminuodamos visus individus, kurie gali kelti grėsmę jų valdžiai. Valdžios elitas labai norėtų turėti tokią technologiją ir ją monopolizuoti, kad galėtų ją panaudoti prieš visus savo oponentus. Tad ši technologija turi būti perduota tokiu būdu, kad jos nebūtų įmanoma monopolizuoti, ir kad jos pagalba būtų nuverstos valdžios elito grupės, kol dar nespėjo pasinaudoti šia technologija savo valdžiai konsoliduoti.

Atsižvelgiant į dabartinę kolektyvinės sąmonės būseną, šios technologijos perdavimo dar reikės palaukti, tačiau noriu, kad laikytumėte viziją, jog valdžios elito grupėms darysis vis sunkiau ir sunkiau nuslėpti informaciją nuo visuomenės. Ir kaip galite matyti, pasaulio atvedimas prie skaitmenizuotos informacijos buvo svarbus žingsnis teisinga linkme.

Leiskite man jums duoti mokymą, kodėl yra taip svarbu, kad elito grupės negalėtų laikyti informacijos nuslėptos nuo visuomenės. Kaip jau ne vieną kartą sakiau, esminė dinamika žmonių visuomenėje yra tendencija elito grupėms siekti valdžios ir privilegijų, ir tai yra priešinga visuomenės tendencijai siekti laisvės.

Bet kuriuo metu, valdžios elito grupės galvoja, kad gali išnaudoti dabartines sąlygas kontrolei išsaugoti, tačiau žvilgsnis į istoriją parodys jums, kad visuomenė neišvengiamai juda link vis didesnės ir didesnės laisvės žmonėms.

Tačiau klausimas yra toks, kaip žmonės laimės šią laisvę: smurtinėmis ar nesmurtinėmis priemonėmis? Privalote suprasti, kad Aukso Amžius negali gimti kraujo klane. Niekada negalėsite atnešti Aukso Amžiaus smurtu nuversdami valdžios elito grupę – būtent dėl to mes jums jau kurį laiką perdavinėjame mokymus apie non-dualizmą. Kiekvieną kartą – ir aš iš tiesų turiu omenyje KIEKVIENĄ KARTĄ – kai yra nuverčiamas vienas valdžios elitas praliejant kraują, įsigalėjusį elitą pakeis valdžios siekiantis elitas. Ir nors tai gali suteikti visuomenei didesnę laisvę, tai taip pat paruoš dirvą sekančiam smurtiniam konfliktui.

Galite matyti šią tendenciją istorijoje, kuomet Prancūzijos revoliucija iš tiesų nuvertė įsigalėjusį monarchijos elitą, tačiau tuo tik sukūrė naują elitą, kuris, kai kuriais atžvilgiais, buvo dar labiau tironiškas. Tas pats, žinoma, įvyko ir su Rusijos caro nuvertimu, kuomet buvo sukurta Sovietų Sąjunga. Tad esmė ta, kad progresas gali vykti dviem būdais. Pirmasis būdas yra tai, kad antrasis termodinamikos dėsnis ims kelti vis didėjančią įtampą, kuri galiausiai išsilies smurtu, sugriausiančiu senąją tvarką. Kitas būdas yra tai, kad įvyktų visuomenės nubudimas, kuomet progresas galėtų būti atneštas nesmurtinėmis priemonėmis.

Matėte daug smurtinių revoliucijų. Ir kai kuriais atvejais jos iš tiesų atnešė progresą, nuversdamos senąją tvarką, tačiau dažnai tai atvesdavo prie naujų kovų. Taip pat matėte ir nesmurtines revoliucijas, tokias kaip apšvietos amžius, renesansas, vergovės panaikinimas ir, tam tikru laipsniu, demokratijų atsiradimas. Deja, galite matyti, kad demokratijų gimime iš tiesų buvo pralieta šiek tiek kraujo, ir todėl galite matyti, kad vis dar tebeegzistuoja potencialas, jog demokratinės šalys – ar bent jau tos šalys, kurios save tokiomis vadina – gali dalyvauti karuose.

Tad ar suvokiate mano mintį? Klausimas yra toks: kas bus varomoji progreso jėga? Ar tai bus vis didėjanti įtampa, pasibaigsianti smurto išsiliejimu, ar tai bus žmonių nubudimas, kuris atves prie nesmurtinės revoliucijos? Kas lemia, ar tai bus viena ar kita? Lemia informacija. Nesmurtinė revoliucija gali įvykti TIK išaugus visuomenės sąmoningumui. Kas padeda augti šiam sąmoningumui? Informacija, kuri tampa prieinama vis didesniam ratui žmonių! Jeigu žmonės neturės informacijos atnešti pokyčius be smurto, jie neišvengiamai šiuos pokyčius neš smurto pagalba.

Valdžios elitas puikiai supranta, kokią svarbią rolę vaidina informacija, ir būtent dėl to matote, kad diktatoriniai režimai privalo riboti arba iškraipyti žmonėms prieinamą informaciją. Net ir patys brutaliausi ir tironiškiausi režimai, tokie kaip Stalino Rusija ir Mao Kinija, nebūtų galėję visuomenės sukontroliuoti vien smurto pagalba. Jie turėjo riboti informaciją, turėjo perrašyti istoriją ir dėti dideles pastangas propagandai skleisti, siekdami žmonių perauklėjimo. Ir Kinija tą daro iki pat šių dienų, Rusija taip pat tą daro, tik mažesniu mastu – nors Rusija labai sparčiai juda atgal, siekdama vis labiau kontroliuoti informaciją.

Tačiau šiais diktatoriniais režimais naudojuosi tik kaip pavyzdžiais, kadangi daugumai žmonių Vakaruose tai yra akivaizdūs pavyzdžiai režimų, kurie slepia informaciją nuo savo šalies žmonių. Tačiau dabar atsigręžkime į taip vadinamas vakarų demokratijas. Jums visiems nuo mažumės buvo diegiama tikėti Šaltuoju Karu, ir jums visiems buvo pasakojama, kad tai buvo kova tarp totalitarinių visuomenių – grįstų komunistine ideologija – ir laisvų, demokratinių visuomenių, grįstų laisvosios rinkos ekonomika ir kapitalistine ideologija. Jums buvo pasakyta, kad laisvė ir demokratija laimėjo. Tad leiskite man dabar jums papasakoti, kas iš tiesų įvyko.

Šaltasis Karas NEBUVO kova tarp totalitarizmo ir demokratijos. Šaltasis Karas buvo didžiausio masto ir rafinuočiausias valdžios elito mėginimas sustabdyti demokratijos atsiradimą – tokią visuomenės formą, kurioje žmonės iš tiesų save valdytų, ir kurioje elitas jiems nebebūtų reikalingas.

Kaip jie tai darė? Na, demokratiškų šalių užgimimas buvo didžiausias smūgis valdžios elitui, kokį jie iki tol buvo patyrę. Jie tai mėgino sustabdyti visais įmanomais būdais, tačiau to padaryti jiems nepavyko. Nepavyko jiems, beje, dėka dar vienos informaciją skleidžiančios technologijos atsiradimo – dėl spausdinimo mašinos. Tad ką jie padarė? Jie pamėgino sukurti – kaip tą darydavo visada – kovą tarp dviejų poliariškumų. Jie pamėgino sukurti naują visuomenės formą, kuri regimai taptų grėsme „laisvajam pasauliui.“

XIX amžiaus pabaigoje keletas verslininkų kapitalistų pamėgino sukurti monopolijas, kad galėtų sukaupti maksimalų turto kiekį, tuo būdu įgydami gebėjimą papirkti valdžią. Jie suvokė, kad, kol demokratijos ir jų ekonomikos laisvai funkcionuos, jų įtaka bus ribota. Kas yra demokratijos pagrindas? Tai yra, kad kiekvienas žmogus turi tik vieną balsą, ir todėl elitas niekada negalėtų įgyti balsų daugumos prieš visuomenę.

Kokia yra esminė demokratijos silpnybė? Tai yra tai, kad kiekvienas žmogus gali balsuoti remdamasis tik tuo, ką jis arba ji žino. Jeigu galėtumėte kontroliuoti tai, ką žmonės žino, taip pat galėtumėte kontroliuoti ir tai, kaip jie balsuoja. Jeigu nėra nevaržomos informacijos sklaidos, tuomet demokratija negali (optimaliai) funkcionuoti. Kitaip tariant, štai jums dar vienas dėsnis:

Jeigu demokratinė valdžia pradeda sistematiškai slėpti informaciją nuo savo žmonių, ji neišvengiamai liausis būti demokratine valdžia. Jeigu elitui pavyks kontroliuoti tai, ką žmonės žino, elitas galės kontroliuoti žmones. Viskas iš tiesų yra taip paprasta.

Na ir dabar, ankstyvaisiais demokratijos dešimtmečiais, elitui į pagalba atėjo faktas, kad informacijos sklaidą vis dar teberibojo technologiniai ir ekonominiai faktoriai. Tad jie mėgino kontroliuoti žiniasklaidą ir spaudą, ir tai jiems iš dalies pavyko. Tačiau kai kurie elito žmonės greitai suvokė, kad, kol ekonomika bus bent kažkiek laisva – ir kiekvienas galės sukurti verslą, kad galėtų varžytis su įsitvirtinusiomis įmonėmis – jie niekada negalės pasiekti galutinės ekonomikos arba visuomenės kontrolės.

Tad jie pradėjo suvokti, kad vienintelis būdas įgyti monopoliją laisvos rinkos ekonomikoje yra paversti laisvą rinką kapitalistine sistema. O tai pasiekti buvo galima, priverčiant valdžią apriboti laisvą rinką įvairiais įstatymais. Žinoma, tai prieštarauja demokratijos principams, tad jie suvokė, jog tai bus įmanoma pasiekti tik apgaule. O tai reiškia, kad elitas suvokė, jog jiems reikia paversti laisvas demokratines valdžias tokiomis institucijomis, kurios galvotų, jog yra būtina slėpti informaciją nuo savo šalies piliečių.

Ir kaip tą būtų galima pasiekti? Kaip galėtumėte priversti valdžią, žinančią, kad jos užduotis yra užtikrinti visų žmonių laisves ir lygias teises, slėpti informaciją, tuo būdu suteikiant ypatingas teises ir privilegijas nedidelei elito grupei, galinčiai slėptis už slaptumo šydo?

Tai buvo pasiekta, sukuriant naujas totalitarines valstybes, kurias finansavo didieji bankininkai, rėmę tiek Lenino revoliuciją Rusijoje, tiek Hitlerio atėjimą į valdžią Vokietijoje. Ir kokia buvo pasekmė? Pasekmė buvo tokia, kad demokratinės vyriausybės pradėjo galvoti, jog yra įsitraukusios į iki mirties kovą prieš totalitarines jėgas, prieš jėgas, kurios buvo paremtos informacijos slėpimu. Ir todėl demokratinės vyriausybės greitai pradėjo galvoti, jog tam, kad išgyventų šią grėsmę, joms reikia kopijuoti totalitarinius režimus ir imti viską slėpti.

Tad koks gi buvo pirmojo ir antrojo pasaulinių karų ir Šaltojo Karo tikslas? Tikslas buvo transformuoti laisvas demokratines visuomenes į elitistines visuomenes, į tokias visuomenes, kurias valdo nedidelis elitas, galvojantis, jog tai yra teisėta ir pačiai šaliai naudingiausia slėpti didelius informacijos kiekius nuo savo šalies piliečių.

Ar matote, kad laisvė ir demokratija nelaimėjo Šaltojo Karo? Žmonės, kurie nori valdyti žmones per melą, laimėjo Šaltąjį Karą. Norėdamos „nugalėti“ totalitarines šalis, demokratinės šalys nugrimzdo į lygiai tokį patį slapukavimą kaip ir jų totalitarinės priešės.

Kaip Jėzus atskleidžia savo novatoriškame mokyme, turite du puolusių būtybių tipus, kurie atitinka dvi valdžios elito frakcijas. Pirmoji grupė yra būtybės, kurių blogis yra akivaizdus, ir jos reprezentuoja valdžios elito grupes, kurios nori valdyti žmones tiesiogine – ir todėl akivaizdžia – jėga. Kita grupė yra būtybės, kurios atrodo „geros,“ ir jos reprezentuoja valdžios elito grupes, kurios nori kontroliuoti žmones per melą – idant žmonės netgi nesuvoktų, jog yra kontroliuojami.

Būtent ši antroji puolusių būtybių grupė laimėjo Šaltąjį Karą. Tačiau jų planas iš tiesų buvo ne toks. Kaip sakiau, Sovietų Sąjungos žlugimą sukėlė informacinė technologija, ypač kompiuteriai. Valdžios elitas didžiai nusiminęs stebėjo, kaip jų didingiausias kūrinys pažyra į šipulius prieš jų akis, ir keletą metų valdžios elito grupėse vyravo šiokia tokia sumaištis. Buvo išmėginamos įvairios iniciatyvos, tačiau nė viena iš jų nepasiekė tikslo. Tačiau lūžis įvyko 2001 rugsėjo 11-ąją.

Šiuo incidentu buvo sukurtas pakaitalas grėsmei, kurią atstovavo totalitariniai komunistiniai režimai. Vietoj Šaltojo Karo, jūs dabar gavote Karą su Terorizmu. Ir kokia yra viso to pasekmė? Na, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų šalyje valdžia dabar įgijo naują – ir netgi dar didesnę – galią slėpti informaciją nuo savo šalies žmonių dėl „nacionalinio saugumo.“

Tad mano mintis yra paprasta. Aukso Amžius ateis tuomet, kai elitas nebesugebės nieko nuslėpti nuo žmonių. Todėl tokios iniciatyvos kaip Wikileaks iš tiesų yra būtinas žingsnis link šio tikslo.

Demokratinės šalys tiesiog bus priverstos permąstyti savo požiūrį. Kai vyriausybės pradės suvokti, jog galiausiai visos jų paslaptys bus apnuogintos, pradės vykti laipsniškas pokytis. Ir tai pradės procesą, per kurį demokratijos bus sugrąžintos atgal į vienintelę būseną, kurioje gali būti užtikrintas jų išgyvenimas, ir tai yra, kad visi žmonės turėtų vienodą priėjimą prie informacijos. Ir tai iš tiesų gali užkirsti kelią smurtinėms revoliucijoms, kurios galėtų įvykti kitu atveju. Matote, laisvė nežino jokio pasipriešinimo, tad, jeigu šalis nori būti iš tiesų laisva ir demokratiška, joje negali egzistuoti slaptumo šydas. Nes elitas visada turės daugiau ką slėpti nei žmonės.

Jeigu šiuo metu pažvelgtumėte į Jungtines Valstijas, pamatytumėte, kad žmonių nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas savo valdžia sparčiai auga. Tiesą sakant, Jungtinės Valstijos greitai artėja prie taško, kuomet vienas iš šių įtampos taškų gali sukelti smurtinius neramumus. Tačiau ši įtampa auga dėl to, kad vis daugiau ir daugiau žmonių ima suvokti, jog Jungtines Valstijas iš esmės valdo nedidelis elitas. Pati jų valdžia, kurios užduotis yra užtikrinti žmonių laisvę, dabar yra pavirtusi didžiausia grėsme šiai laisvei, iš dalies fizine jėga, tačiau ypač informacijos slėpimu.

Tad egzistuoja du potencialūs keliai, kuriais Jungtinės Valstijos gali judėti į priekį. Pasirinkusi pirmąjį kelią, valdžia ir toliau laikysis įsitikinimo, kad privalo slėpti informaciją, prisidengdama „nacionalinio saugumo“ interesais. Šiuo atveju, įtampa ir toliau augs, kol galiausiai atves prie smurtinio įvairių žmonių grupių sukilimo, panašaus į civilinių teisių protestus, kuriuos matėte XX-ojo amžiaus 7-ajame dešimtmetyje.

Kita galimybė yra tokia, kad vyks vis didesnis ir didesnis informacijos nutekėjimas, kuris sprendimų priiminėtojus valdžioje galiausiai privers suvokti, jog yra beprasmiška siekti nuslėpti informaciją, kuri tikriausiai vis tiek bus paviešinta. Ir jeigu žmonės į tai reaguos šviesdamiesi ir ieškodami daugiau informacijos, iš tiesų galėsime pamatyti taikią revoliuciją, panašėjančią į apšvietos amžių ir renesansą.

Galiu jums pasakyti, kad Jungtinių Valstijų ateitis šiuo metu yra atsidūrusi ganėtinai pavojingoje situacijoje. Tad tikiuosi, kad dvasingi žmonės laikys viziją ir kvies šviesą bei užtarimą, kurie tuomet galėtų atnešti tikrąją revoliuciją – revoliuciją į aukštesnę sąmonę.

Ir galiausiai paskutinis pastebėjimas. Wikileaks pademonstravo, kad reikia atrasti geresnį būdą, kuriuo vyriausybėse ir korporacijose dirbantys asmenys galėtų paskleisti informaciją ir išlikti anonimais – tuo būdu išlikdami nenubausti. Valdžios elito lyderiai žino, kad vieni patys negali nudirbti viso darbo, dėl kurio gali valdyti kitus, tad jie turi kliautis kitais žmonėmis. Jų didžiausia baimė visada buvo tokia, kad būtent žmonės, nuo kurių priklauso jų išlikimas valdžioje, gali tapti tais žmonėmis, kurie šią valdžią iš jų atims.

Matėte, kaip diktatoriai praeityje savo asmeninei sargybai imdavo samdomus karius iš svetimų šalių, kadangi žinojo, jog jų pačių tėvynainiai gali būti ištikimi savo šeimai arba šaliai, ir todėl jie buvo mažiau patikimi už žmones, kurių vienintelė ištikimybė buvo pinigams. Tad pats geriausias būdas pakirsti valdžios elito pasitikėjimą yra sudaryti sąlygas jiems dirbantiems žmonėms lengviau paviešinti informaciją.

Kodėl, jūsų manymu, su vidaus informatoriais dažnai yra elgiamasi taip žiauriai? Todėl, kad valdžios elitas nori, jog potencialūs vidaus informatoriai nepravertų burnos, baimindamiesi asmeninio keršto. Tik pažvelkite, kaip Amerikos vyriausybė – kurios darbas tariamai yra palaikyti Konstitucijos garantuotą teisę į žodžio laisvę – mėgina uždaryti Wikileaks ir mėgina asmeniškai nubausti jos įkūrėją. Gi nemanote, kad tai yra daroma tik dėl to, kad tam tikra nutekinta informacija privertė nepatogiai pasijusti Valstybės Sekretorių?

Tad esmė yra tokia, kad tie, kurie teigia esantys pasišventę žodžio laisvei ir spaudos laisvei, turi naudotis šia proga. Jiems reikia sukurti naują tarptautinę organizaciją, kuri galėtų sukurti svetainę, funkcionuojančią šiek tiek panašiu principu į Wikileaks, tačiau ji būtų remiama tokiais dideliais pinigais, technologijomis, teisininkais ir vyriausybėmis, kad niekas šios svetainės negalėtų uždaryti ir negalėtų persekioti šią svetainę tvarkančių žmonių – ar jų informatorių. Ir tik šitaip jie galės įrodyti, jog yra iš tiesų atsidėję laisvės tikslui, kaip patys teigia.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2010 Kim Michaels