Ar šis pasaulis kada nors matė teisingą karą?

TEMOS: Visi karai yra teisingi – žmonėms, juos pradėjusiems – dualizme viskam įmanoma surasti pateisinimą – nėra absoliutaus standarto – todėl visas blogis kyla iš neišmanymo – Dievo akyse nėra pateisinamų karų – Senojo Testamento karai – nežudyk – nėra šventų karų – savigyna – karmos supratimas – žmonės nenori prisiimti asmeninės atsakomybės – įstatymas yra objektyvus ir jokios aplinkybės nepateisina žudymo – gyvybės srautai linkę į smurtą – savigyna kartais yra neišvengiama – savigyna nesusilpnins smurto sūkurio – individualios karmos priežastys – kartais yra geriau leisti kitiems jus nužudyti – neišvengiami karai – karas gali būti mažesnė iš dviejų blogybių – karo rizika – slidus karo kelias – JAV turi savų interesų – tampate blogesniu už priešą, su kuriuo kovojate – iliuzija, kad Dievas mato dalykus taip pat kaip ir jūs – elito valdžia, kontrolė ir pinigai slypi už daugumos karų – Amerikos žmonės turi pažaboti savo vyriausybę

Klausimas iš Kim: Jėzau, ar karas su Iraku yra teisingas karas, kaip teigia Amerikos vyriausybė ir netgi kai kurie aukšto rango krikščionių dvasininkai?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Šioje planetoje niekada nėra buvę teisingo karo. Tai yra, jeigu teisingumą apibūdinate žmogišku standartu. Visi karus pradėję žmonės manė, kad jų karas yra teisingas. Daugelis jų netgi manė, kad jų karą pateisina dangiškosios jėgos. Tačiau turiu jums pasakyti, kad šios „dangiškosios jėgos“, pateisinančios karą, buvo sugalvotos pačių žmonių.

Vienas pagrindinių šios svetainės teiginių yra tai, kad žmonės nupuolė į žemesniąją sąmonės būseną, kurią aš vadinu dualistiniu protu, kuriame dominuoja reliatyvumas ir sąlygiškumas. Kai žmonės yra įstrigę šioje sąmonės būsenoje, visi jų požiūriai yra reliatyvūs ir todėl jie gali pateisinti absoliučiai bet ką.

Žmonės dažnai mėgina naudotis aukštesne valdžia, net ir dieviška valdžia, savo įsitikinimams pateisinti. Kitas dažnas atvejis yra, kai žmonės paverčia kažką priešu arba atpirkimo ožiu. Pavaizdavus priešą blogu, ar netgi priklausančiu „Blogio Ašiai“, staiga ima atrodyti pateisinama žmonėms pažeidinėti Dievo įstatymus, kad kovoti su blogiu.

Aš kitur šioje svetainėje sakiau, kad joks blogio veiksmas niekada nebuvo įvykdytas Žemės planetoje. Veiksmai, kurie regimai nešė blogį, visada buvo įvykdyti dėl neišmanymo. Šio neišmanymo priežastis visada yra ta, kad žmonės yra įstrigę dualistinio proto reliatyvume ir todėl neturi absoliutaus standarto, pagal kurį galėtų įvertinti savo veiksmus.

Jei pažvelgsite į retoriką, kuria grindžiamas karas Irake, o ypatingai retoriką, ateinančią iš Amerikos vyriausybės, pamatysite, kad sprendimų darytojai šioje vyriausybėje iš tiesų tiki, kad tai yra teisingas karas. Netgi atrodo, kad pats prezidentas, ir kai kurie jo artimiausi patarėjai, jaučiasi turį kažkokį dievišką įgaliojimą vykdyti šį karą. Net ir kai kurie krikščionių dvasininkai Jungtinėse Valstijose paskelbė savo palaikymą karui, kartu skelbdami savo įsitikinimą, kad šis karas yra teisingas karas Dievo akyse.

Jei norite pakilti virš dualistinio proto reliatyvumo, tikrasis klausimas turėtų būti: „Ar karas Irake yra teisingas karas Dievo akyse?“ Atsakymas į šį klausimą yra griežtas ne. Kai matote dalykus Dievo akimis, nėra buvę nė vieno teisingo karo šioje planetoje. Kai matote dalykus Dievo akimis, kitų žmonių žudymas niekada nėra pateisinamas. Kai matote dalykus Dievo akimis, aiškiai suvokiate, kad tikslas negali pateisinti priemonių, ir kad nė vienas Dievo atstovas niekada neištarė žodžių: „Darykime bloga, idant gėris galėtų ateiti.“

Žinau, jog šie teiginiai pasirodys šokiruojantys tiek žydams, tiek krikščionims, tiek ir musulmonams, kurie tiki, kad Senasis Testamentas yra neklystantis Dievo žodis. Juk Senajame Testamente yra ne vienas pavyzdys karų, kurie tariamai buvo kovojami su Dievo pagalba ir Dievo leidimu. Noriu pasakyti apie Senojo Testamento karus, kad yra keletas galimų paaiškinimų, kodėl atrodo, jog Senojo Testamento Dievas pateisina karą:

  • Ne visos Senojo Testamento dalys yra neklystantis Dievo žodis. Kai kurias jo dalis paveikė reliatyvūs interesai ir įsitikinimai žmonių, mėginusių prisiimti dievo įgaliojimus savo naudai. Išsamiau apie tai paaiškinu kitur.

  • Dievas, tariamai suteikęs teisę vykdyti Senojo Testamento karus, nėra tas Dievas, kurį aš pažįstu kaip savo Tėvą danguje. Mano Dievas yra besąlyginės meilės Dievas. Argi rimtai tikite, kad meilės Dievas kada nors duotų leidimą karui? Jeigu tuo tikite, tuomet atvirai turiu jums pasakyti, kad esate įstrigę reliatyvioje sąmonės būsenoje ir jums reikėtų nuoširdžiai pasistengti pakilti virš šios sąmonės.

  • Žmonių, teigusių, jog jų karus pateisino Dievas, tvirtinimai buvo neteisingi. Jie tai tvirtino arba iš tiesų tuo tikėdami, nes buvo suklaidinti (dualistinio proto reliatyvumo ir tamsos jėgų) manyti, kad Dievas pateisina jų karą. Arba jie tai tvirtino specialiai, mėgindami įtraukti žmones į karą, turėdami savo privačių interesų.

  • Šis karas patenka į neišvengiamų karų kategoriją, kurią aprašysiu žemiau.

Leiskite man labai aiškiai pasakyti – Dievas nesuteikė teisės kariauti. Dievas niekada nedavė leidimo karui Žemės planetoje ir Dievas to niekada nepadarys. Jo akys negali regėti reliatyvios sąmonės blogio, verčiančios žmones pradėti karus. Todėl Dievas niekada nesirenka kuriai reliatyvaus konflikto pusei atstovauti, o kitokių konfliktų šioje planetoje ir nėra.

Nėra tokio dalyko kaip šventasis karas. Asmuo, teigiantis, jog kovoja šventąjį karą, demonstruoja nesuvokiantis Dievo prigimties ir todėl neturi jokios teisės prisiimti dieviškų įgaliojimų.

Suprantu, jog ši žinia skamba labai bekompromisiškai. Ir aš noriu, kad ji skambėtų bekompromisiškai, nes iš tiesų nėra tokių motyvų, kuriais būtų galima pateisinti kitų žmonių žudymą. Dešimtyje Dievo Įsakymų yra aiškiai pasakyta: „Nežudyk.“ Dešimtyje Dievo Įsakymų neišsakomos sąlygos, kurioms esant, tampa priimtina žudyti. Savo kalno pamoksle sakiau žmonėms daryti kitiems tai, ką jie norėtų, kad ir kiti jiems darytų. Sakiau žmonėms atsukti kitą skruostą. Sakiau žmonėms, kad jei kas nors nori jūsų apsiausto, atiduokite jam ir marškinius. Sakiau žmonėms atleisti septyniasdešimt septynis kartus.

Ar matote vietos šiuose žodžiuose interpretacijoms, kurios pateisintų kito žmogaus nužudymą? Aš jums sakau, kad nematau vietos tokioms interpretacijoms, ir nematau, kad galėtų egzistuoti tokios aplinkybės, kurios, iš dieviško požiūrio taško, pateisintų kito žmogaus nužudymą.

Žinau, jog daugelis žmonių iš karto iškels savigynos klausimą. Ar turėtų žmogus tiesiog leistis nužudomas? Ar turėtų viena valstybė leisti kitai valstybei ją užgrobti be pasipriešinimo? Turiu jums atvirai pasakyti, jog dualistinio proto reliatyvumas skatina žmones atsakyti į puolimą smurtu. Todėl jie linkę manyti, jog visada galima pateisinti savigyną, kai esi puolamas. Tačiau iš tiesų šis klausimas neturi juodai balto atsakymo. Kai kuriais atvejais žmonės turėtų priešintis puolimui ir ginti save, tačiau kitais atvejais, žmonėms būtų naudingiau į visus puolimus atsakyti ne smurtu.

Jei norite pilnai suprasti šiuos dalykus, turite suvokti ir priimti Priežasties-Pasekmės Dėsnį, karmos įstatymą, kaip paaiškinu kitur. Dalykas tas, kad, kai Dievas davė žmonėms laisvą valią, Jis puikiai suprato, kad žmonės gali, pasinaudodami savo laisva valia, eiti prieš Dievo įstatymus ir principus, ant kurių Dievas sukūrė šią visatą. Dievas taip pat suprato, kad, jeigu žmonės tai padarytų, jie iš karto atsiskirtų nuo jo Esaties. Dievo akys negali pakelti blogio ir netobulumo, nes viskas, į ką Dievas bepažvelgtų, bus sustiprinta daugybę kartų milžiniškos kūrybinės Dievo galios.

Todėl galėtume sakyti, kad egzistuoja horizontas, už kurio Dievas nemato. Kai žmonės pažeidžia Dievo įstatymus, jie iš karto nusileidžia arba nukrenta už šio horizonto. Jie, tiesiogine to žodžio prasme, nupuola nuo Dievo Esybės ir malonės, jie praranda Dievo malonę.

Kadangi Dievas žinojo, jog taip gali nutikti, Jis sukūrė visiškai objektyvų įstatymą, kurio tikslas yra mokyti žmones, nupuolusius iš Dievo malonės. Tai yra Priežasties-Pasekmės Įstatymas, kuris taip pat vadinamas karmos įstatymu. Paprasčiausias, nors ir neišsamus, šio įstatymo apibūdinimas yra tai, kad viskas, ką žmonės daro, yra daroma su Dievo energija, o karmos įstatymas sugrąžina visą netobulą energiją ją sugeneravusiam asmeniui.

Po Nuopolio žmonės sukūrė situaciją Žemės planetoje, kuri labai toli nutolo nuo pirminio Dievo plano ir tikslo. Dabartinės sąlygos šioje planetoje yra taip toli nuo Dievo pirminio tikslo, kad dauguma žmonių atsisakytų patikėti skirtumais. Pavyzdžiui, ar daug žmonių sugebėtų patikėti, kad žmonijos sąmonės tankumas iš tiesų privertė sutankėti ir fizinę materiją, todėl Žemės planetos materija šiandien yra daug tankesnė, nei buvo pradžioje, kai ją sukūrė Elohimai?

Tuo tiesiog noriu pasakyti, kad žmonės susikūrė situaciją, kuri nustūmė į šalį ir sustabdė pirminį Dievo planą šiai planetai. Todėl kai kurie iš pirminių Dievo įstatymų buvo atidėti į šalį, ir juos pakeitė kiti įstatymai, tokie kaip Priežasties-Pasekmės Įstatymas. Šis įstatymas sugrąžina visą iškreiptą energiją ją sukūrusiam žmogui.

Negaliu įsivaizduoti, kad būtų įmanoma nužudyti kitą žmogų, nesugeneruojant netobulos energijos. Todėl galiu jus užtikrinti, kad, jei nužudysite kitą žmogų, sugeneruosite negatyvią energiją, ir neišvengiamai pjausite ką pasėję negatyvios asmeninės karmos pavidalu.

Kai žmonės yra įstrigę reliatyvioje proto būsenoje, jiems praktiškai neįmanoma prisiimti asmeninę atsakomybę. Štai kodėl tiek daug žmonių, savo pačių protuose, susikūrė sąlygas, kurioms esant, tampa priimtina žudyti ar vykdyti smurtinius veiksmus. Tačiau paprastas faktas yra tas, kad kito žmogaus nužudymas visada sukurs negatyvią energiją. Nėra jokio būdo to išvengti.

Žinau, jog mažai tikėtina, kad koks nors krikščionis fundamentalistas, norintis viską suprasti pažodžiui, kada nors skaitys šiuos mokymus. Visgi norėčiau paminėti, kad apie tai kalbama ir Biblijoje. Prisiminkite situaciją Getsemanės sode, kai kareiviai atėjo manęs suimti. Vienas mano mokinių išsitraukė kardą ir nukirto kareiviui ausį. Aš iš karto pagydžiau kareivį, ir tai padariau dėl to, kad nenorėjau, jog mokinys šiuo smurto aktu užsitrauktų sau karmą. Mano mokinys manė, kad tikslas apginti Mesiją gali pateisinti tai, ką jis matė kaip savigyną. Aš žinojau, jog šis manymas yra klaidingas.

Toks tiesiog yra nepalenkiamas faktas – įstatymas yra įstatymas. Priežasties-pasekmės dėsnis yra visiškai nešališkas. Kaip ir gravitacijos dėsnis, jis neatsižvelgia į asmenis ar žmonių motyvus. Kadangi žmonės susikūrė situaciją, kuri labai nutolo nuo pirminio Dievo plano, dabar matome situaciją, kurioje žmonės yra taip praradę pusiausvyrą, jog labai greitai yra linkę griebtis smurto. Daugeliu atveju šie žmonės sugebėjo patekti į valdžią ir tapti tautos lyderiais. Pirminiame Dievo plane tokie gyvybės srautai paprasčiausiai nebūtų galėję įsikūnyti Žemės planetoje. Bet, kadangi žmonija nupuolė į tokią žemą sąmonės būseną, šiems gyvybės srautams šiuo metu yra leidžiama įsikūnyti šioje planetoje.

Žinoma, tokie pusiausvyros netekę gyvybės srautai vykdys smurto aktus, ir todėl nesunku numatyti, kad didesnę pusiausvyrą turintys žmonės susidurs su sunkiu pasirinkimu: leistis nužudomiems ar ginti save.

Aprašiau priežasties-pasekmės įstatymą, norėdamas, kad suprastumėte, jog viskas, ką darote, sukurs jums sugrįšiančias pasekmes. Jeigu nužudysite kitą žmogų gindami save, vis tiek susikursite karmą. Tačiau jūsų karma nebus tokia didelė, kaip tuo atveju, jeigu būtumėte nužudę agresyviai puldami. Taip pat ir jausmai, su kuriais imsitės savigynos, įtakos jūsų karmos sunkumą. Jeigu eisite į karą iš tikrųjų nekęsdami savo priešo, jūsų karma bus sunkesnė, nei tuo atveju, jei priešo nužudymas būtų vienintelė jums likusi išeitis.

Mano ilgas buvimas šioje planetoje ir dualistinio proto pažinimas padarė mane šiek tiek praktiniu realistu. Todėl, nepaisant to, kad mokiau atsukti kitą skruostą, aš suprantu, kad savigyna kartais yra neišvengiama. Tam tikrose situacijose savigyna gali būti mažesnė iš dviejų blogybių. Tačiau noriu labai aiškiai pasakyti, kad net ir savigynos padiktuota žmogžudystė nėra pateisinama Dievo akyse. Nužudymas ginant save neapsaugo jus nuo asmeninės karmos sukūrimo.

Pamoka, kurią žmonijai reikia išmokti, yra ta, kad žmonės yra visiškai atsakingi už tai, kaip jie naudoja ar piktnaudžiauja Dievo energija. Žmonės per daugybę gyvenimų sukūrė dabartinę situaciją Žemės planetoje. Ši situacija veda į smurtą, ir atsakymas smurtu į smurtą nepagerins bendros situacijos. Situaciją galima pagerinti tiktai pašalinant iškreiptą energiją, kuri tempia žmones į šiuos negatyvius smurto ir neapykantos sūkurius.

Galite būti šventasis šiame gyvenime, tačiau tai negarantuoja, kad nebuvote laukinis praeitame gyvenime. Kai ateina metas sumokėti karmą iš to gyvenimo, ji gali išsirutulioti į situaciją, kurioje laukinis mėgins jus nužudyti. Dabar kyla klausimas, ką turėtumėte daryti toje situacijoje. Ar turėtumėte pasyviai leisti kitam žmogui jus nužudyti, mėgindami išvengti asmeninės karmos? Ar turėtumėte ginti save, galimai nužudydami kitą žmogų ir šitaip sustiprindami karminį sūkurį?

Turiu jums atvirai pasakyti, jog į šiuos klausimus neįmanoma duoti bendro atsakymo. Atsakymas priklausys nuo individualios situacijos. Kitaip tariant, kadangi dabartinė situacija Žemėje yra taip toli nutolusi nuo pirminio Dievo plano, gali kilti situacija, kurioje ginti savo gyvybę, net ir nužudant savo užpuoliką, būtų mažesnė iš dviejų blogybių, ir todėl, žvelgiant iš praktinės pusės, tai daryti būtų geriausia. Dilemą daryti ar nedaryti iliustruoja Bhagavad Gita ir Šekspyro drama „Hamletas“.

Tačiau taip pat gali būti situacijų, kuriose jūsų dvasiniam augimui būtų naudingiau atsakyti į visas situacijas ne smurtu. Tiesiog noriu jums parodyti, jog dėl to, kad žmonės taip toli nutolo nuo dieviškojo įstatymo, jie susikūrė situacijas, kuriose nė viena iš esamų pasirinkimo galimybių neatitinka Dievo įstatymo. Bet koks pasirinkimas sukurs negatyvias pasekmes, todėl praktiškiausia galimybė yra ta, kuri sukurs mažesnes pasekmes. Tačiau net ir mažesnė iš dviejų blogybių tebėra blogybė Dievo akyse.

Kaip žinoti, ką teisingiausia daryti esamoje situacijoje? Jeigu bandysite atsakyti į šį klausimą iš dualistinio proto reliatyvumo, visada surasite kaip pateisinti savo trumpalaikius interesus. Todėl vienintelis būdas nuspręsti, kokių veiksmų geriausia imtis, yra per asmeninį Kristiškumą.

Jeigu nepasiekėte asmeninio Kristiškumo, jums būtų geriau klysti į atsargumo pusę ir atsakyti į visas situacijas, atsukant kitą skruostą. Savo kalno pamokslą daviau kaip gaires žmonėms, kurie dar nepasiekė Kristiškumo ir todėl neturėjo jokių būdų kaip pakilti virš dualistinio proto reliatyvumo.

Turiu jums pasakyti, jog yra buvę atvejų, kuriuose žmonės gavo nurodymus iš aukštesnio šaltinio, teisingai jiems pasakiusio, kad savigyna, net ir tuo atveju, jeigu į ją įeis kitų žmonių nužudymas, yra geriausia veikimo kryptis toje specifinėje situacijoje. Tačiau, noriu labai aiškiai pasakyti, jog tai nereiškia, kad kito žmogaus nužudymas yra pateisinamas Dievo ar Dievo įstatymo. Nužudymas buvo tiesiog mažesnė iš dviejų blogybių situacijoje, kurioje Dievo įstatymo pažeidimas padarė žudymą neišvengiamu.

Kitaip tariant, net jei ir žmonės manė, kad ši savigyna buvo pateisinama pagal visiškai nesavanaudišką standartą, jų veiksmai vis tiek nebuvo pateisinami pagal Dievo įstatymą. Todėl šie žmonės susikūrė karmą savo veiksmais.

Žinau, jog šis skirtumas gali pasirodyti prieštaringas ir sunkiai suvokiamas žmonėms, kurie tebėra įstrigę dualistinio proto reliatyvume. Tačiau šis skirtumas yra tikras. Egzistuoja situacijos, kuriose savigyna, net ir savigynos karas, yra mažesnė iš dviejų blogybių ir todėl tai yra praktiškas atsakas į situaciją, esančią už Dievo įstatymo ribų. Tačiau taip pat turiu jums pasakyti, jog tokios situacijos yra labai retos, ir daugumoje atvejų, kuriuose žmonės tiki kovojantys teisingą karą, jie yra suklaidinti dualistinio proto reliatyvumo.

Kai kurie Senojo Testamento karai įeina į neišvengiamų karų kategoriją. Šiuolaikiniais laikais, mažesnė iš dviejų blogybių buvo vakarų šalims priešintis komunizmui, užuot leidus šiai ideologijai pasklisti po visą pasaulį. Kai žmogus yra įstrigęs dualistinio proto reliatyvume, šis žmogus samprotaus, jog šie karai buvo teisingi karai, ir nemėgins ieškoti gilesnio supratimo.

Tačiau, kai žvelgiate į situaciją su Kristaus proto aiškumu, matote, jog nėra buvę nė vieno teisingo karo. Kai kurie karai buvo neišvengiami, kai kurie karai gali būti laikomi būtinais, kad būtų išvengta dar didesnės katastrofos ir daugiau prarastų gyvybių. Tačiau net ir šie karai nėra pateisinami, nes tiesiog nėra dieviško pateisinimo žmogaus nužudymui.

Turiu jums atvirai pasakyti, jog karo su Iraku nelaikau neišvengiamu ar būtinu. Yra daug konstruktyvesnių būdų tvarkytis su terorizmo grėsme.

Duodu šią žinią 2003 metų kovo 5 d., ir šiuo metu karas su Iraku oficialiai dar neprasidėjo, tačiau dauguma žmonių jį laiko neišvengiamu. Aš nemanau, kad yra neišvengiamų karų, tačiau suprantu, kad, jeigu Jungtinės Valstijos sustabdytų ar netgi atidėtų šį karą, dabartinė šios tautos vadovybė laikytų tai savo pasitikėjimo praradimu, netgi reputacijos praradimu.

Turiu jums atvirai pasakyti, jog ši dilema yra absoliučiai egocentriška. Bušo administracija sukūrė dabartinę įtampos būseną. Ji įspraudė save į kampą, ir jeigu ji eis į karą tik iš nenoro pakeisti savo kursą, tuomet galiu jus užtikrinti, jog šis veiksmas niekaip negalėtų būti pavadintas neišvengiamu ar būtinu. Šio veiksmo pagrindinė priežastis yra arogancija.

Pranašauju, kad jeigu ši administracija nuspręs pradėti karą prieš Iraką, egzistuoja labai didelė tikimybė, kad vėliau šis karas bus laikomas didžiausia Bušo administracijos klaida. Taip pat pranašauju, kad šis karas nesumažins teroristų atakų rizikos. Priešingai, jis tik dar labiau paskatins tolesnes atakas. Be to, karas su Iraku nepadės atnešti taikos į pasaulį. Priešingai, jis tik paskatins daugelį kitų tautų, tarp jų Iraną ir Šiaurės Korėją, jausti grėsmę iš to, ką jos neišvengiamai matys kaip Amerikos agresiją. Ir netgi pasakysiu, jog nemanau, kad toks jų požiūris būtų visiškai be pagrindo.

Paprastas faktas yra toks, kad po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakų Jungtinės Valstijos buvo atsidūrusios pozicijoje, kurioje visi ją matė kaip auką, ir todėl ji turėjo platų palaikymą ir paramą. Karas su Iraku beveik neišvengiamai pašalins susidariusį įspūdį, kad Jungtinės Valstijos yra auka. Vietoj to, į ją bus imta žiūrėti kaip į agresorių ir tarptautinis palaikymas bei parama ims tirpti, ką jau galima matyti Jungtinės Tautose.

Aš pranašauju, kad, jeigu Bušo administracija pradės karą prieš Iraką, šio karo pasekmės persekios Jungtines Valstijas, o taip pat ir visą planetą, labai ilgą laiką. Jei tai pasieks kraštutinumą, egzistuoja rizika, nelabai didelė rizika, tačiau visgi rizika, kad karas su Iraku gali peraugti į pasaulinį konfliktą. Jei toks konfliktas įvyktų, tikėtina, jog jis prasidėtų nuo padidėjusio teroristinių atakų skaičiaus. Tačiau egzistuoja reali rizika, kad ši situacija gali pavirsti visuotiniu karu tarp daugelio valstybių. Ir kas gali pasakyti, iki kokio laipsnio šis konfliktas išsiplėstų?

Tikrasis klausimas, liečiantis karą su Iraku, yra, kaip toli JAV yra pasiryžusi čiuožti slidžia nuokalne žemyn, naudodamasi savo militaristine galia ir prevenciškai smogdama valstybėms, kurias ji laiko grėsme Amerikos interesams ar nacionaliniam saugumui.

Atsižvelgę į mano mokymus apie dualistinį protą, tikiuosi daugelis žmonių supras, kad bet koks Amerikos interesų ar nacionalinio saugumo apibrėžimas bus beveik užtikrintai paveiktas reliatyvios egoistinės naudos. Liūdnas faktas yra tas, kad daugelis amerikiečių, tiek vadovų tiek ir piliečių, atrodo tikintys, jog Jungtinės Valstijos yra laisva ir demokratiška šalis ir todėl ji negalėtų tapti tik sau reliatyvios naudos beieškančia šalimi. Bet būtent šalims, manančioms, kad joms tai negalėtų nutikti, tai nutinka dažniausiai. Puikybė yra dažnas nuopuolio pranašas.

Anksčiau sakiau, kad vakarų šalių pasipriešinimas komunizmui užkirto kelią didesniam blogiui. Jungtinės Valstijos nusipelno pagarbos už tai, kad buvo pagrindiniu bastionu prieš komunizmo plėtrą, neįsitraukdamos į visuotinį karą su Sovietų Sąjunga. Vėlgi, nesakau, kad Šaltojo Karo metu naudoti metodai yra pateisinami pagal dieviškąjį standartą. Visgi sakau, kad Jungtinės Valstijos atstovavo aukštesniąją pusę šiame konflikte.

Tačiau bet kokiame konflikte egzistuoja reali rizika, kad šalis, nors ir kovojanti dėl aukštesnio gėrio, gali pasidaryti blogesnė už priešą, prieš kurį kovoja. Egzistuoja stiprios jėgos Jungtinėse Valstijose, kurios įrodinėja, jog laimėjusi Šaltąjį Karą ši tauta turėtų pasinaudoti savo militaristinių pajėgų pranašumu, plėsdama Amerikos interesus.

Kai kurie žmonės iš tiesų tiki, kad Amerikos interesai yra sinonimiški laisvei ir demokratijai, ir netgi sinonimiški Dievo interesams. Turiu jums labai atvirai ir sąžiningai pasakyti, kad tai yra toks naivus ir pavojingas tikėjimas, jog man sunkiai suvokiama, kaip kas nors rimtai galėtų tuo tikėti. Man kelia nerimą, kad tiek daug amerikiečių, būdami moralūs ir etiški žmonės, nesugeba skirti tikrųjų Dievo interesų ir siaurų, trumparegiškų, reliatyvių interesų, kuriuos propaguojantys žmonės yra pasirengę naudoti militaristinę Jungtinių Valstijų galią, kad patenkintų savo valdžios elito vis didėjantį valdžios, kontrolės ir pinigų troškimą.

Man liūdna, kad, nors daugybė žmonių, gyvenančių ne Jungtinėse Valstijose, aiškiai mato šių slaptų jėgų darbus, tiek mažai amerikiečių yra nubudę realybei, kad yra daug slaptų grobuoniškų jėgų jų valstybėje. Turiu jums atvirai pasakyti, kad jeigu Amerikos žmonės nenubus ir ryžtingai nepasistengs neleisti Jungtinėms Valstijoms tapti pasaulinio kiemo chuliganu, egzistuoja labai didelė rizika, kad ši tauta per ateinantį dešimtmetį gali tapti blogesniu tironu nei kada nors buvo Sovietų Sąjunga.

Žinoma, Amerikos žmonės turi didesnę galimybę pasipriešinti savo tautos politiniam kursui, nei turėjo Sovietų Sąjungos piliečiai. Tačiau dar pamatysime, ar kritinė masė amerikiečių pabus ir pasinaudos šia galimybe. Amerikos žmonės šiandien yra panašioje situacijoje į tą, su kuria susidūrė princas Hamletas. Hamletas žinojo apie jo karalystėje esančias jėgas, rezgančias prieš jį sąmokslą, tačiau atsisakė imtis aktyvių priemonių, kad šias jėgas sustabdytų, ir šis jo sprendimas atvedė prie dar didesnės katastrofos.

Aš nesiūlau Amerikos žmonėms naudoti prievartą, kad užkirsti kelią jų vyriausybės naudojamai prievartai. Priešingai, ši kova turi būti kovojama informacija ir nesmurtinėmis priemonėmis. Aš sakau, kad Amerikos žmonės turi kažką daryti, kad pažabotų savo vyriausybę, nes jeigu nebus jokių veiksmų iš žmonių, vyriausybė pati savęs pažaboti nesugebės.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2003 Kim Michaels