Dvasinė depresijos priežastis ir gydymas
TEMOS: Ėjimas keliu reiškia nepasitenkinimo jausmą pasaulietiškais dalykais – viskas yra tuštybė – jūsų troškimas palikti dualistinį protą – negalite tarnauti dviem šeimininkams – Jėzus patyrė depresiją – darykite ką nors dėl kitų arba dėl aukštesnio tikslo – pirmoji jūsų užduotis yra suformuoti save – antroji užduotis yra tarnauti kitiems – susikoncentravimas į save – vienintelė išeitis yra pažvelgti už savo ribų – atraskite meilės tašką savyje – jūs esate reikalingi
Klausimas: Maniau, jog įveikiau depresiją, bet pasirodo ne. Jokiu būdu nenoriu nusižudyti, taip pat neturiu troškimo rūkyti, vartoti narkotikus ar gerti alkoholį. Aš tiesiog pavargau. Man viskas įgriso. Pavargau nuo pasaulio. Ne kartą norėjau tiesiog ištirpti ir susilieti su Viskuo. Jeigu Dievas yra vandenynas, o aš esu jo lašas, tuomet noriu į jį sugrįžti. Žinau, kad turiu prieš tai užbaigti užduotį, kad man būtų leista sugrįžti NAMO pailsėti, bet tiesiog nekenčiu fakto, kad turėsiu grįžti. Tad tiesiog norėjau paprašyti, ar galėtum man pasakyti, kas vyksta, ir ar žinai, kodėl man taip sunku tai pakelti. Nenoriu užuojautos ar rūpinimosi, tiesiog norėčiau žinoti, kas tai yra per sunkumai, kuriuos dabar patiriu. Visada turėjau potraukį tiesiog viską mesti ir nuo visko pasitraukti. Žinai, kaip tu pasitraukei į dykumą, taip mane traukia į mišką.
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Mano mylimas broli, tu tiesiog aprašai procesą, kurį patiria daugumą gyvybės srautų, pasiekusių aukštesnius dvasinio kelio lygmenis. Ateina toks taškas, kuomet gyvybės srautas pradeda suvokti, jog jis ilgisi kažko daugiau už šio pasaulio malonumus. Gyvybės srautas iš tiesų pradeda suvokti realybę, kurią slepia šie teiginiai iš Biblijos:
Tuštybių tuštybė, – sako pamokslininkas. – Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė. (Ekleziasto 1,2)
Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas. (Ekleziasto 1,14)
Tariau savo širdyje: „Dabar išbandysiu tave linksmumu, todėl džiaukis malonumais“. Bet ir tai yra tuštybė. (Ekleziasto 2,1)
Aš pažiūrėjau į visus savo darbus ir triūsą, ir štai, viskas buvo tuštybė ir vėjo gaudymas; iš to nebuvo jokios naudos po saule. (Ekleziasto 2,1)
Tada tariau širdyje: „Jei kvailio likimas yra toks pat kaip mano, tai kodėl aš siekiu išminties?“ Supratau, kad ir tai yra tuštybė. (Ekleziasto 2,15)
Aš ėmiau nekęsti gyvenimo; man nepatiko, kas darosi po saule, nes viskas tuštybė ir vėjo gaudymas. (Ekleziasto 2,17)
Tai yra sąmonės būseną, apie kurią kalbėjau šiais žodžiais:
Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys. (Luko 14,26)
Kildamas dvasiniu keliu, jūsų gyvybės srautas neišvengiamai pasiekia negrįžtamą tašką, kuomet suvokia nebegalintis gyventi kaip paprastas žmogus, skendintis šio pasaulio malonumuose ir skausmuose. Jis nori palikti šį pasaulį, tačiau šio troškimo varomoji jėga yra tai, kad gyvybės srautas nori palikti dualistinio proto žemesniąją sąmonę. Būtent ši sąmonė verčia matyti viską šiame pasaulyje kaip tuštybę. Ir iš tiesų, kol žmogus yra įstrigęs dualistiniame prote, tol viskas yra tuštybė.
Todėl ateina toks taškas dvasiniame kelyje, kuomet gyvybės srautas pradeda „nekęsti“ tų savo gyvenimo dalių, kurios yra paremtos dualistiniu protu, ir būtent tai yra tas momentas, kai gyvybės srautas iš tiesų gali imti siekti Kristaus sąmonės. Kaip sakiau, gyvybės srautas negali tarnauti dviem šeimininkams, todėl, kol jis nėra nusprendęs, jog nori palikti dualistinį protą, tol jis negalės būti tikru Kristaus sąmonės mokiniu.
Ši sąmonės būsena labai dažnai pasitaiko tarp gyvybės srautų, kurie Žemėje įsikūnija labai ilgą laiką. Jie žvelgia į įvairias veiklas, egzistuojančias šioje planetoje, ir jų vidinė reakcija būna: „Buvau ten, dariau tą.“ Jie jaučia nieko daugiau nebenorintys nuveikti šioje planetoje, ir trokšta ištrūkti iš apribojimų, kurie yra neišvengiami šiame pasaulyje.
Suprantu, kodėl daugelis žmonių taip jaučiasi, nes ir pats perėjau šį procesą prieš 2000 metų. Žinote, kad tarp mano pasirodymo Šventykloje, kai man buvo 12 metų, ir vestuvių Kanoje, Naujajame Testamente nieko nėra pasakyta, kur buvau ir ką veikiau. Per tuos 17 „prarastųjų“ metų aš iš tiesų perėjau sunkios depresijos periodą, kuriame kovojau su ta pačia sąmone, kurią aprašai tu.
Tai, kas padėjo man ištrūkti iš šios gyvybės srauto depresijos būsenos, ir kas padėjo ištrūkti visiems kitiems gyvybės srautams, kurie buvo susidūrę su šia problema, buvo tai, kad galiausiai pasiekiau tašką, kuomet suvokiau, jog, nors aš asmeniškai nieko nebenoriu daryti šioje planetoje, galėčiau daug ką padaryti dėl kitų. Taip pat galėčiau padėti Dievui atnešti jo karalystę į Žemę.
Matai, mano drauge, kaip paaiškinau kitame mokyme, ateina toks momentas, kuomet gyvybės srautas nebegali nieko daugiau išmokti, kol nepradeda mokyti kitų. Ir, kaip paaiškinu kitur, gyvybės srautas gali pasiekti tašką, kuomet vienintelis būdas eiti pirmyn, yra tapti visų tarnu.
Kai gyvybės srautas pirmą kartą nusileidžia į Žemę, jis turi labai į save sukoncentruotą užduotį. Ši gyvybės srauto užduotis yra rinkti patirtį ir kurtis stiprų ir tvirtą tapatumo jausmą. Kitaip tariant, gyvybės srautui reikia būti susitelkusiam į save, jam reikia būti susikoncentravusiam į save, kad galėtų susikurti tvirtą tapatumo jausmą. Iš tiesų yra daug gyvybės srautų Žemėje, kurie yra visiškai pasinėrę į šią užduotį, ir nors jie gali atrodyti susikoncentravę į save ir egoistiški, jie iš tiesų daro tai, ką turi daryti savo dabartiniame dvasinio išsivystymo etape.
Tačiau gyvybės srautui toliau augant, ateina momentas, kuomet jis būna pastatęs tvirtus pamatus, būna susikūręs tvirtą tapatumo jausmą. Galėtume sakyti, kad gyvybės srautas užpildo keturlypio indo matricą, ir dabar yra tvirtai įsitvirtinęs savo tapatumo jausme. Šiame taške gyvybės srautas iš tiesų neturi jokių būdų augti toliau, koncentruodamasis į save. Todėl gyvybės srautas gali pasirinkti vieną iš dviejų krypčių:
Jeigu gyvybės srautas ir toliau koncentruosis į save, jis neišvengiamai paskęs neviltyje ir nusivylime, nematydamas niekur nei tikslo, nei prasmės, o tai neišvengiamai atves prie depresijos. Daugelis žmonių, ypač Naujojo Amžiaus judėjime, pasiekė šį tašką ir pateko į rodos amžinai besisukantį, į save sukoncentruotą sūkurį, kuriame ieško aukščiausios dvasinės patirties, dėl kurios nuolatos lanko kokius nors kursus ar užsiima psichologiniu gydymu. Tačiau, nepaisant visų savo pastangų, jie niekada nepatiria pilnatvės, o taip yra dėl to, kad to jie siekia egocentrišku būdu, užuot peržengę savo žmogiškąjį aš ir perėję į dieviškąjį aš – kuris egzistuoja vienovėje su visa gyvybe ir todėl atranda pilnatvę, padėdamas kitiems.
Kita galimybė yra gyvybės srautui transcenduoti savo ribotą savasties jausmą ir suvokti, kad nei vienas gyvybės srautas nėra sala. Kai susikuriate stiprų jausmą to, kas esate kaip individualus gyvybės srautas, sekantis logiškas žingsnis yra statyti ant šių pamatų ir išvystyti stiprų jausmą to, kas esate ryšyje su Dievu ir ryšyje su pasauliu, kuriame gyvenate. Ir tuo momentu galite siekti Kristaus sąmonės, kurioje galiausiai pamatote, kad Dievas yra visur, kas tik kada nors buvo sukurta. Tai jums suteikia stiprų ryšį su kitais žmonėmis ir Motina Žeme.
Būtent šis augantis užuojautos jausmas leido man ištrūkti iš beprasmybės jausmo, ištrūkti iš depresijos. Būtent šis užuojautos jausmas paskatino mane grįžti į Izraelį ir prisiimti Gyvojo Kristaus atstovo Žemėje vaidmenį. Būtent šis užuojautos jausmas paskatino mane eiti iki galo ir netgi atiduoti gyvybę, kad pažadinčiau žmoniją Kristaus sąmonės realybei.
Mano mylimas drauge, tu – ir daugelis į tave panašių gyvybės srautų – pasiekėte kryžkelę savo gyvybės srauto evoliucijoje. Tu gali ir toliau tęsti savo egzistavimą egocentrizmo ir beviltiškumo būsenoje, arba gali atlikti rimtą sielos perkratymą ir atrasti tą tašką savyje, kuriame priėmei sprendimą, trukdantį tau eiti pirmyn. Kai atrasi šį sprendimą, galėsi pakeisti jį sprendimu siekti Kristaus sąmonės, siekti už savo ribotos savasties ribų, savo riboto tapatumo jausmo, ir imti matyti save didesnės visumos dalimi.
Jeigu nuoširdžiai užsiimsi šiuo procesu, galėsi labai greitai apsukti savo gyvenimą aplink, ir pasieksi labai stiprų užuojautos ir tikslo jausmą. Ir tuomet galėsi tapti viena iš Kristaus būtybių, apie kurias kalbu kitame mokyme. Galėsi suvaidinti savo vaidmenį Dievo karalystės į Žemę atnešime ir žmonijos pakėlime į aukštesnį sąmonės lygį. Mano drauge, argi tai nėra prasmingas tikslas?
Tik pažvelk, kiek daug žmonių šioje planetoje yra dvasios skurdžiai ir jiems reikia tų, kurie vestų juos, neversdami tapti kažkurios religijos nariais. Jeigu tavęs tai nemotyvuoja, tuomet pažvelk, kiek daug yra fizinių problemų, kurias reikia išspręsti. Tikrai netrūksta vertingų tikslų, kurių galėtumei imtis padėdamas kitiems, ir galiu tave užtikrinti, kad darbas dėl aukštesnio tikslo ir pagalba kitiems yra greičiausias – ir dažnai vienintelis – vaistas nuo depresijos.
Prašau, pasistenk atrasti tą tašką savo gyvybės sraute, kuriame pajustum labai stiprią meilę Dievo tikslui. Tuomet leisk šiai meilei sudeginti bet kokį beprasmybės jausmą. Leisk šiai meilei pažadinti tavyje tavo tikrąjį aš ir priminti tau, kodėl pasirinkai ateiti į Žemę šią kritinę valandą. Leisk šiai meilei sudeginti visus egocentrizmo ir depresijos šlakus, kurie kliudo tau būti tuo, kuo esi.
Tu esi man reikalingas ir man reikalingi žmonės tokie kaip tu. Žmonės, kurie jaučiasi nuveikę viską, ką įmanoma nuveikti šioje planetoje, ir kurie yra pasirengę atidėti į šalį šio pasaulio malonumus ir imtis darbo dėl aukštesnio tikslo.
Man reikia tavęs. Dievui reikia tavęs. Planetai reikia tavęs. Kitiems žmonėms reikia tavęs. Ir tau reikia įveikti savo egocentrizmą ir padėti sau eiti į priekį, padedant kitiems. Mano drauge, kokios tau dar reikia motyvacijos? Tad imkimės mūsų Tėvo reikalų!
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com