Jums nereikia kentėti, kad Dievas jums atleistų
TEMOS: Jums nereikia laukti Dievo atleidimo – priimkite, kad jums yra atleista – kodėl psichologiškai vertinga pripažinti savo klaidas – jums nereikia kentėti, kad sulauktumėte atleidimo – žinote, kai turite disbalansą – paleiskite kaltės jausmą
Klausimas: Kas liečia atleidimą, ar būtina kreiptis į Dievą dėl atleidimo? Žinau, kad savo asmeniniuose santykiuose siekiu atleisti tiems, kurie mane sužeidė, net jeigu jie niekada nepaprašo atleidimo, nes tai darydamas apvalau savo širdį nuo bet kokio neatleidimo. Regis besąlyginė Dievo Meilė atleidžia mums, dar nespėjus paprašyti atleidimo. Perskaičius tavo atsakymą į klausimą apie neatleidžiamą nuodėmę, regis yra taip, kad žmogus pats save laiko neatleidimo būsenoje, nesistengdamas siekti aukštesnės sąmonės būsenos, tačiau Dievo Meilė visada laukia mūsų, kol į Jį atsigręšime. Ar tai teisingas supratimas?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Tu supratai atleidimo esmę ir gražiai ją išreiškei. Dievo meilė yra besąlyginė, ir todėl Dievas atleidžia akimirksniu. Neprivalote prašyti atleidimo, nes jis lyja ant teisiųjų ir neteisiųjų.
Tam tikra prasme, jums nereikia Dievo atleidimo; jums tereikia priimti, kad Dievas jums atleido. Problema yra ta, kad, kol nepaliksite sąmonės, vertusios jus daryti neteisingus veiksmus, nesugebėsite priimti Dievo atleidimo.
Tad galėtume sakyti, kad gyvybės srauto išganymo procesas yra procesas, per kurį gyvybės srautui yra padedama pakilti virš sąmonės, vertusios jį iškreipinėti Dievo energiją. O kai jis pakyla virš šios sąmonės, paskutinis žingsnis, kurį gyvybės srautas turi padaryti, yra priimti Dievo atleidimą už savo ankstesnius veiksmus, idant galėtų pilnai patikėti, jog yra laisvas nuo praeities. Tačiau ko reikės, kad gyvybės srautas sugebėtų priimti šį atleidimą? Daugelis gyvybės srautų iš tiesų jaučia poreikį kreiptis į Dievą ir prašyti atleidimo, ir jeigu šį poreikį turite ir jūs, iš tiesų galite tai daryti.
Paprašydamas Dievo atleidimo, gyvybės srautas pripažįsta įvykdęs neteisingus veiksmus. Akivaizdu, jo tai yra daroma ne Dievo labui, nes gyvybės srautas niekada negalėtų nuslėpti savo veiksmų nuo Dievo. Tad vertė čia yra psichologinė. Pripažindamas savo veiksmus Dievui, gyvybės srautas pripažįsta sau, kad jo veiksmai buvo neteisingi. Ir tai yra pagrindinis žingsnis, kurį gyvybės srautas privalo padaryti, norėdamas atsiskirti nuo sąmonės, privertusios jį įvykdyti šiuos veiksmus. Deja, pripažinimas, kad nusidėjote, gali sukelti kaltės jausmą, kuris gali blokuoti jūsų gebėjimą priimti Dievo atleidimą.
Problema Žemėje yra ta, kad joje egzistuoja gausybė žaltiškų melų, kurie skatina žmones tikėti, kad yra sunku ar neįmanoma pakilti virš praeities. Šie melai prasideda nuo tikėjimo, kad Dievas yra piktas ir teisiantis Dievas, užsibaigdami tikėjimu, kad kai kurios nuodėmės yra neatleidžiamos, o taip pat tikėjimu, kad, norint išsilaisvinti nuo savo nuodėmių, turite patirti tam tikrą skausmo ir kančių kiekį.
Daugelis žmonių tiki, kad, jeigu sukėlėte skausmą kitam žmogui, jūsų patirtas skausmas kažkokiu būdu tai kompensuos, lyg dvi neteisybės galėtų sukurti teisybę. Amžių bėgyje, šis psichologinis mechanizmas, kuomet žmonės jaučia turintys užmokėti už savo nuodėmes kančiomis, pagimdė įvairiausius religinius mokymus ir ritualus. Juos davė pakylėtieji mokytojai, turėdami tikslą padėti žmonėms pergudrauti jų protą, idant jie priimtų Dievo atleidimą ir tuo būdu išsilaisvintų nuo savo praeities.
Deja, žmonės labai greitai ima kurti savas šių mokymų interpretacijas, susikurdami savo išgalvotas doktrinas ir ritualus, kurie dažnai būna iš tiesų makabriški. Vienas iš pavyzdžių yra koncepcija, kad turite sau sukelti kūno skausmą, kad kažkaip kompensuotumėte už savo nuodėmes. Kitas pavyzdys yra tikėjimas, kad, keldami sau emocinį skausmą, kažkokiu būdu kompensuosite savo nuodėmes. Paprasta tiesa yra ta, kad abu šie veiksmai iškreips Dievo energiją, ir kaip galite kompensuoti faktą, jog iškreipėte energiją praeityje, iškreipdami dar daugiau energijos dabartyje? Iškreipta energija nepanaikina iškreiptos energijos – tik dvasinė energija gali panaikinti žemesnę energiją.
Vis dėlto, egzistuoja subtilus mechanizmas, kuris skatina jautrius gyvybės srautus jausti, jog jie sukūrė disbalansą visatoje. Nors daugelis krikščionių nesuvokia karmos arba iškreiptos energijos koncepcijos, jie jaučia, kad nusidėjo, ir jų gyvybės srautas jaučia, kad, kol neatkurs pusiausvyros visatoje, tol nebus laisvi nuo savo nuodėmių. Suprantu, kad dauguma krikščionių sąmoningai nesuvokia karmos koncepcijos, bet visgi tai yra viena iš priežasčių, kodėl žmonėms yra sunku sau atleisti.
Daugelis dvasios ieškotojų turi gilų troškimą atkurti harmoniją su Dievu ir atstatyti pusiausvyrą visatoje. Todėl jie intuityviai jaučia, jog dar nesubalansavo visos savo karmos, ir todėl jaučia, jog nėra laisvi nuo praeities. Ir nors šis intuityvus jausmas yra dvasinės brandos ženklas, daugybė šiame pasaulyje plaukiojančių įsitikinimų apie nuodėmę dažnai verčia dvasios ieškotojus manyti, kad, kol nėra atkūrę pusiausvyros, jie turėtų jausti kaltę dėl savo klaidų.
Kaip paaiškinau iš pradžių, tai tiesiog nėra būtina. Jeigu palikote sąmonę, vertusią jus daryti tam tikrą klaidą, tuomet jums daugiau nebereikia jausti kaltės dėl šios padarytos klaidos. Koks gi būtų tikslas vaikščioti jaučiantis kaltu dėl kažko, kas jau yra praeityje? Tai tik pririš jus prie tos sąmonės būsenos ir neleis jums iki galo jos atsikratyti.
Esmė ta, kad, kai iš tiesų suprantate, kas yra atleidimas, suvokiate, kad jūsų karmos subalansavimas yra mechaniškas procesas. Kol reguliariai mokate įmokas, ar jaučiatės kalti, jog esate skolingi bankui? Lygiai taip pat, tol, kol nesiliaujate dirbti, balansuodami savo karmą, nėra jokių priežasčių jausti kaltę dėl šios karmos sukūrimo, bent jau ne tuomet, kai esate įveikę sąmonę, vertusią jus daryti šias klaidas.
Suprantu, kad kai kurie gyvybės srautai jaučia turintys išlaikyti kaltės jausmą, kol karma nebus iki galo išmokėta, manydami, kad juos tai paskatins greičiau judėti į priekį. Tačiau aš visada viliuosi, jog brandesni gyvybės srautai sugebės suvokti, kad tai iš tiesų nėra būtina. Tikiuosi, kad visi dvasios ieškotojai galės priimti Dievo atleidimą ir savo pačių laisvę nuo bet kokio jausmo, kad esate nusidėjėliai ar kad esate neverti Dievo akyse.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com