Fundamentalus mokymas apie paauglių ir tėvų santykius

TEMOS: Motinos Marijos gyvenimas su Jėzumi – leiskite vaikams gyventi savo gyvenimą – suteikite vaikams laisvę – suteikite laisvę sau – visi žmonės elgiasi geriausiai kaip sugeba – baimė būti blogais tėvais – vaikai gimsta, atsinešdami savitą asmenybę, kurią susikūrė ankstesniuose gyvenimuose – nesate atsakingi už savo vaiko asmenybę – kai vaikui sukanka 12 metų, santykiai turi pasikeisti, pereidami nuo pareigų prie laisva valia grįstų pasirinkimų – paaugliams reikia apibrėžti, kas jie tokie yra – žemyn traukiantis prievartos sūkurys – kurį laiką pabūkite atskirai – nė vienas paauglys nėra sala – nei paklusimas nei maištas – pademonstruokite, jog yra įmanoma pakilti virš jėgos naudojimo – vaikai jums nepriklauso – visuomenė imsis aktyvesnės rolės vaikų auklėjime – šventos sutartys tarp žmonių – galimybė vaikui gyventi atskirai nuo tėvų, kai jam sukanka 12 metų – sutartys tarp tėvų ir paauglių – turite teisę gyventi be prievartos – kai vaikai smurtauja prieš savo tėvus – vaiko smurtas – augti atskirai yra geriau nei neaugti kartu

Klausimas: Man sunkiai sekasi pakelti savo vaidmenį, kuriame esu trijų paauglių motina. Viena vertus, suvokiu, kad mano vaikai turi savo gyvenimo planą (ir tvirtai tikiu, jog pasirašiau būti jų motina šiame gyvenime). Visiškai netrokštu versti juos ką nors daryti, tačiau turiu mėginti juos apsaugoti. Noriu padėti jiems gerai pasirinkti. Kartais mano namuose tvyro tikras chaosas! Negaliu ištverti visos tos negatyvios energijos. Mėginu būti kaip įmanoma labiau neprisirišusi ir rami, tačiau tai yra labai sunku. Suvokiau, jog negaliu pasakyti arba padaryti nieko negatyvaus, neiššaukdama akimirksniu pasireiškiančios karmos (susitrenkiu koją į indaplovę, sudaužau stiklinę ir t.t.). Tuomet atsikvepiu ir imu ieškoti geresnio sprendimo, tačiau geresnius sprendimus ne taip lengva rasti, kai visi taip bjauriai elgiasi.

Ar egzistuoja kokie nors specialūs rožiniai tėvams? Ar galėtum rekomenduoti kokias nors dvasines technikas, kurios padėtų pakelti vibracijas namuose ir padėti man geriau išpildyti savo vaidmenį?

Atsakymas iš pakylėtųjų mokytojų Motinos Marijos, Jėzaus ir Sen Žermeno per Kim Michaels:

Motina Marija:

Puikiai žinau iš savo asmeninės patirties kaip sunku būti paauglių motina. Asmeniškai turėjau reikalų su labai sunkiu paaugliu, vardu Jėzus, tačiau tuo nenoriu pasakyti, kad jis buvo geresnis ar blogesnis už kitus vaikus, kuriuos tenka ištverti daugeliui motinų.

Norėčiau jums truputį papasakoti apie savo gyvenimą su Jėzumi. Turbūt pamenate iš Biblijos situaciją, kurioje Juozapas ir aš nusivedėme Jėzų į Jeruzalę. Jis pasimetė nuo mūsų minioje, ir galiausiai jį atradome šventykloje, laimingai bekalbantį apie religiją ir visiškai praradusį laiko bei vietos suvokimą. Ir tai jis, tiesą sakant, darydavo dažnai, kadangi jam nelabai rūpėjo praktiniai dalykai ar pagalba namų ruošoje.

Kai jį suradome, natūraliai buvome susijaudinę, kaip būtų susijaudinę dauguma tėvų tokioje situacijoje. Tačiau kai pradėjome klausinėti, kodėl jis tiesiog dingo – pripažinsiu, su nerimo ir kaltinimo gaida balse – jis iš karto paniuro – tai buvo dar vienas jo įprotis – išsitiesė, ir su nesvyruojančiu tikėjimu savo autoritetu, kuris buvo esminis jo vaikystės bruožas, tarė: „Ar nežinojote, kad turiu būti savo tėvo reikaluose?“

Tai buvo skiriamoji riba – Juozapui ir man kaip tėvams ir Jėzui kaip vaikui, priartėjusiam prie amžiaus, kuriame galėjo pradėti prisiimti atsakomybę už save. Mes visi suvokėme, kad įvyko kažkoks fundamentalus pokytis mūsų santykiuose, ir kad Jėzus jau nebėra „mūsų“ vaikas. Ir tuomet surengėme rimtas diskusijas apie mūsų santykių ateitį, ir galiausiai buvo nuspręsta, kad Jėzus turėtų keliauti kartu su Juozapu iš Arimatėjos karavanų keliais į Rytus.

Tą jis ir padarė, ir žinojome, kad galime niekada daugiau jo nebepamatyti, nes tokios kelionės nebuvo nepavojingos. Taip pat jautėme, kad galbūt jo paties misija gyvenime – mes visi žinojome, kad jis turi misiją, tačiau neturėjome aiškaus supratimo, kokia yra ši misija – gali jį atimti iš mūsų visam laikui. Tad Juozapui ir man buvo sunku ir skausminga jį paleisti, tačiau tai taip pat buvo ir palengvėjimas. Suvokėme – kaip tą reikia suvokti visiems tėvams – kad mūsų vaikai ateina per mus, bet ne iš mūsų, ir ateina momentas, kai turime leisti gyventi jiems savo gyvenimą.

Tai gali būti labai sunki užduotis tėvams, nes mums visiems buvo įdiegtas tam tikras atsakomybės jausmas už savo vaikus. Tačiau ateina momentas, kai vaikai subręsta – arba turėtų subręsti – ir pradeda prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, ir jiems ėmus tai daryti, tėvams reikia paleisti savo atsakomybės jausmą. Jums tiesiog reikia suteikti savo vaikui laisvę gyventi savo savarankišką gyvenimą, kad ir kaip jis besiskirtų nuo jūsiškio. Didžiausias tėvystės testas yra leisti savo vaikui gyventi gyvenimą, net jeigu jis būtų priešingas jūsų gyvenimo būdui, priešingas jūsų įsitikinimams, ir toliau mylėti šį vaiką bei norėti su juo bendrauti, jeigu jis pas jus grįžtų.

Tačiau, kad galėtumėte tai padaryti, taip pat turite išsilaisvinti nuo jausmo, kad esate atsakingi už vaiką, ir kad jūsų vaiko veiksmai kažkaip atspindi jus pačius. Tai nereiškia, kad mėginu pateisinti tėvus, kurie neprižiūri savo vaikų ar šiurkščiai su jais elgiasi. Tačiau tai yra nepaneigiamas faktas, kad visi žmonės, bet kuriuo esamuoju momentu, yra tam tikroje sąmonės būsenoje, tam tikroje proto dėžutėje arba vaidmenyje, kaip Jėzus tai pavadino savo mokyme.

Tad jūsų veiksmai bet kuriuo esamu momentu visada bus jūsų dabartinės sąmonės būsenos atspindys. Nė vienas iš mūsų nieko daugiau ir negali padaryti įsikūnijime, ir todėl iš tiesų galima sakyti, kad visi žmonės daro geriausia, ką sugeba, atsižvelgiant į jų dabartinę sąmonės būseną. Todėl neturėtumėte tikėtis ar reikalauti kažko daugiau iš savęs – ir neturėtumėte tikėtis ar reikalauti daugiau iš kitų. (Žinoma, tai nereiškia, kad negalite kelti savo sąmonės.)

Vienas iš labiausiai disfunkcinių bruožų santykiuose būtent ir yra ši tendencija tikėtis arba reikalauti, kad kiti žmonės atitiktų tam tikrą standartą. Tačiau kodėl žmonės tai daro? Kadangi jie tikisi ir reikalauja to iš savęs, dažnai nesąmoningai ir nematydami, kad tai, ką daro kitiems, jie jau yra padarę sau. Ši tendencija, kaip Jėzus paaiškina savo mokyme, yra antikristo sąmonės aspektas, ir ji tik dar labiau sustiprina puolusių būtybių sukurtą žemyn traukiantį sūkurį.

Viena iš pasekmių yra ta, kad būdami tėvais esame linkę galvoti, jog mums reikia atitikti tam tikrą tobulų tėvų standartą, ir kad didžiausias testas yra tai, kaip mūsų vaikai elgiasi ir ką jie daro su savo gyvenimu. Jaučiame, kad, jeigu vaikas daro kažką „neteisingai“ arba gyvena savo gyvenimą tokiu būdu, kuriam mes nepritariame, tuomet tai rodo, jog buvome blogi tėvai. Ir tuomet baiminamės būti pasmerkti savo visuomenės ar draugų.

Ar suvokiate, kad tai kyla iš visiško laisvos valios nesupratimo? Kiekvienas asmuo yra unikalus individas ir turi laisvą valią. Jūs esate atsakingi už savo daromus pasirinkimus, tačiau nesate atsakingi už pasirinkimus, kuriuos daro bet kuris kitas žmogus. Todėl galvojimas, kad jūsų vertingumas ar jūsų darbo įvertinimas priklauso nuo kitų žmonių pasirinkimų, supančioja jus. Imate manyti, kad kiti gali jus valdyti, ir todėl galvojate privalantys naudotis jėga, kad įgytumėte jiems valdžią. O tai yra pats tikriausias receptas santykiams sužlugdyti.

Tuo nenoriu pasakyti, kad tėvai nedaro įtakos savo vaikams. Tačiau turi būti aiškiau suvokta – ir tai iš tiesų bus aiškiau suvokiama Aukso Amžiuje – kad vaikai gimdami atsineša daugelį charakteristikų ir asmenybės bruožų, kurie buvo įgyti ankstesniuose gyvenimuose. Už šiuos tęstinius bruožus yra atsakingas pats vaikas – tai nėra tėvų atsakomybė. Būdami tėvais, jūs esate atsakingi už savo proto būseną, tačiau niekada nesate atsakingi už savo vaiko proto būseną. Nė vienas žmogus niekada nėra atsakingas už kito žmogaus proto būseną.

Jeigu vien šis suvokimas taptų plačiau žinomas, išsispręstų daugybė problemų tarp vaikų ir tėvų. Ir tuomet tai galėtų atvesti prie naujo suvokimo, kad nuo 12 metų amžiaus santykiai tarp vaikų ir tėvų turi pasikeisti. Turi atsirasti supratimas, kad tėvai nebeprivalo laikyti savo vaikų namuose, o vaikai neprivalo likti namuose. Suprantu, kad šiandieninėje visuomenėje dauguma vaikų turi ribotas galimybes palikti namus, tačiau Aukso Amžiuje tai pasikeis.

Todėl turi atsirasti supratimas, kad, jeigu vaikai toliau lieka namuose, kai jiems sukanka 12 metų, taip yra ne dėl to, kad jie yra verčiami tai daryti, ar kad tėvai verčia juos likti namuose. Turi atsirasti jausmas, kad tai yra kažkas, ką mes renkamės daryti kartu; mes renkamės gyventi kartu, kadangi norime likti kartu labiau už kitas alternatyvas. Tad, jeigu pasirenkame gyventi kartu, nėra jokios prasmės vienas kitą kaltinti ar reikalauti, kad kita pusė gyventų pagal standartą, kurio mes patys nesugebame laikytis.

Aš dabar užleisiu vietą Jėzui, kuris taip pat labai nori pasisakyti, ir žinau iš patirties, kad, kai Jėzus nori kažką pasakyti, nėra lengva jį sustabdyti – ir aš visiškai netrokštu jo stabdyti, nes visada norėjau matyti jį išreiškiant aukščiausią savo potencialą.

Jėzus:

Ar buvau sukalbamas vaikas? Na, tuo metu iš tiesų taip maniau, nes jeigu tik viskas vykdavo pagal mano norą, su manimi buvo lengva sutarti. Tačiau dabar žvelgdamas į praeitį aiškiai matau, kad, jeigu mano paties vaikas būtų elgęsis taip kaip elgiausi aš, iš tiesų nebūčiau to pakentęs. Ir tai ir yra esminė mano mintis.

Kai tampate paaugliu, įžengiate į gyvenimo etapą, kuriame idealioje situacijoje turėtumėte pradėti atrasti ir apibrėžti, kas esate, taip pat atrasdami ir apibrėždami savo misiją gyvenime. Liūdniausia šiuolaikinėje visuomenėje yra tai, kad vaikai auga be jokio supratimo, jog jie yra dvasinės būtybės ir turi dvasinę misiją gyvenime.

Todėl jie nesuvokia, kokia neįtikėtina galimybė yra gyvenimas, ir jaučiasi taip, tarsi šis gyvenimas būtų jiems primestas per prievartą. Šis jausmas, kad prieš jus yra naudojama prievarta, tampa įasmenintas tėvuose, ypač jeigu tėvai jaučia atsakomybės naštą ir yra prie jos prisirišę, o taip pat yra prisirišę prie jausmo, kad jų vaikų veiksmai atspindi juos pačius. Vaikams pradėjus maištauti prieš į juos nukreiptą prievartą, tėvai taip pat ima jaustis verčiami.

Ir tuomet tiek tėvai, tiek vaikai ima jaustis įvaryti į situaciją, kurios jie verčiau būtų išvengę, ir tuomet dažniausiai pasitaikanti reakcija yra tokia, kad abi pusės ima naudoti jėgą, mėgindamos neutralizuoti tai, ką jos laiko iš kitos pusės ateinančia jėga. Tai beveik neišvengiamai sugeneruos negatyvų sūkurį. Kaip buvo paaiškinta kitur, pagrindinė viso to pasekmė yra ta, kad žmonės tampa apakinti savo situacijos suvokimo. Kiekviena pusė galvoja, kad jų situacijos matymas yra vienintelis matymas arba vienintelis teisingas matymas, ir todėl tarp jų protų ir širdžių negali įvykti susitikimas.

Iš tiesų tėra tik vienas būdas sustabdyti tokį negatyvų sūkurį, ir šis būdas yra pašalinti „prievartą,“ kuri iškreipia žmonių situacijos suvokimą. Žinoma, tai būtų galima pasiekti per dvasinį sąmonėjimą arba per neutralių pašaliečių konsultacijas. Tačiau daugeliu atvejų, vienintelis būdas žmonėms iš tiesų įgyti kitokią perspektyvą, yra abiem pusės kurį laiką pabūti atskirai.

Motinos Marijos aprašytoje situacijoje, buvau absoliučiai tikras, jog esu teisus, sekdamas savo vizija, kad turiu dvasinę misiją, kad ir kokias pasekmes tai būtų atnešę mano tėvams. Jaučiau, kad mano tėvai mėgina apriboti mano misiją gyvenime, ir maištavau prieš tariamą prievartą iš jų pusės. Tad aš – nepaisant visų tų stabmeldiškų fantazijų, kurias žmonės turi susikūrę apie mane – ne taip jau ir skyriausi nuo daugelio kitų paauglių. Palikau namus, jausdamasis visiškai teisus, manydamas, jog ištrūkstu iš mane varžiusios namų aplinkos.

Tačiau pradėjęs eiti dulkėtais karavanų keliais, pradėjau kai ką suvokti. Matote, dykuma yra labai ypatinga vieta. Ji visiškai nepanaši į buvimą namuose su savo tėvais, kuriuose galite – bent jau tam tikru laipsniu – priversti juos paklusti savo valiai. Gamta nepaklūsta nė vieno žmogaus valiai. Pradėjęs eiti per dykumą ir pamatęs, kad be bendruomenės teikiamo vandens ir maisto neturiu jokių šansų išgyventi, aiškiau suvokiau, kad „nė vienas paauglys nėra sala.“ Taip pat suvokiau, jog kad ir kokios geros nuomonės būčiau apie save ir savo svarbą, dykumai visiškai nerūpi, kas aš toks manausi esąs. Ji mane pavers dulkėmis taip pat abejingai, kaip ir bet kurį kitą žmogų.

Ir tuomet suvokiau, kad tai, ką laikiau savo tėvų mėginimais mane riboti, daugiausia buvo jų mėginimas apsaugoti mane patį nuo savęs, apsaugoti nuo mano įsivaizdavimo, kad galiu sausas išlipti iš bet kokios balos ir kad žinau geriau už kitus. Kaip sakiau, paaugliui kylantis iššūkis yra atrasti ir apibrėžti, kas tokie esate. Tačiau kaip galite atrasti ir apibrėžti, kas tokie esate? Tai padarysite ne paklusdami savo tėvams, tačiau ir nemaištaudami prieš juos. Galėsite atrasti kas esate, tik prisiimdami pilną atsakomybę už save ir savo proto būseną. O kol kaltinate kitus arba įsivaizduojate, kad jie jus riboja, taip tik pademonstruojate, kad dar nesate prisiėmę pilnos atsakomybės už save.

Eidamas pro baltus žmonių ir gyvūnų kaulus ir jausdamas sausą dykumos orą burnoje, suvokiau, kad yra dalykų gyvenime, kurie nepaklūsta žmogaus valiai. Todėl egzistuoja limitas, kiek galite pasiekti jėga. Pamažu ėmiau pripažinti, kad būtų beprasmiška praleisti visą likusį gyvenimą, mėginant priversti visatą paklusti mano valiai. Vietoj to turėčiau adaptuoti savo valią prie realybės – prie to, kaip iš tiesų veikia gyvenimas, nes yra dalykų, kurių mano valia negali pakeisti. Šis gilus realizmo pajautimas ir nuolankumas atvėrė mano protą tam, kas vėliau tapo mano mokymų šerdimi, tai yra, kad turite daryti kitiems tai, ką norite, kad kiti jums darytų.

Nemėginkite priversti kitus daryti tai, ką norite, kad jie darytų. Pademonstruokite kitiems, ką jūs esate pasiruošę daryti. Ir tuomet išlaisvinkite juos atsakyti tuo pačiu, arba atsakyti į tai negeranoriškai, žinodami, jog savo darbą padarėte.

Kokia yra aukščiausia misija, kokią žmogus gali turėti? Argi tai nėra pademonstruoti, kad žmonėms yra įmanoma pakilti virš prievartos, pakilti virš tendencijos kaltinti save ir kitus? Argi tai nėra parodyti, kad bent vienas žmogus yra pasirengęs atsakyti ne jėga, o atsukdamas kitą skruostą su meile ir mielaširdingumu? Argi tai nėra pademonstruoti, kad meilė yra galingesnė už prievartą, ir kad meilė nepasiduoda prievartai?

Nes kaip negalite savintis kito žmogus, taip pat negalite savintis ir meilės. Negalite priversti jos įtilpti į savo lūkesčius ar reikalavimus, nes meilė – kaip ir gamta – neatsižvelgia nė į vieno žmogaus valią. Jūs arba atsiveriate jos tėkmei, arba atsiskiriate nuo jos tėkmės.

Tad mano mintis tiesiog yra tokia: kai santykiuose atsiranda konfliktas, siekite įgyti platesnę perspektyvą. Jeigu tai reikštų, kad kurį laiką turėtumėte pagyventi atskirai, tuomet ryžkitės tai daryti. Ir jeigu po to vėl sueitumėte kartu, suvokite, jog tai yra savanoriškas veiksmas, paremtas ne prievarta, o meile. Ta meile, kuri kyla iš suvokimo, kad nė vienas žmogus nėra kito žmogaus nuosavybė, nes kiekvienas privalo būti savo paties šeimininku ir savo proto būsenos šeimininku.

Niekada daugiau nebemačiau savo tėvo Juozapo tame gyvenime. Palikau jį mažiau nei su meile, ir daug kartų troškau turėti galimybę nuplauti piktus žodžius meilės žodžiais. Laimei, niekas nebūna prarasta amžinai, ir nuo to laiko turėjau galimybę susitaikyti su juo pakylėtoje karalijoje. Tačiau nelaukite ateities padaryti tai, ką galite padaryti šiandien. Nes ateitis niekada neateina, o dabar yra amžinai.

Sen Žermenas, įsikūnijęs Juozapu:

Na, mano mylimieji, kaip jau galėjote suprasti iš to, ką čia girdėjote, gyvendami namuose su Marija ir Jėzumi nedažnai gausite progą tarti paskutinį žodį. Tad jie iš tiesų parodė gerą humoro jausmą, leisdami man šiandien pasisakyti paskutiniam. Ir todėl duosiu jums viziją apie tėvų ir vaikų santykius Aukso Amžiuje.

Aukso Amžiuje, dauguma žmonių užaugs turėdami bent kažkokį supratimą apie universalius dvasinius principus ir daug giliau suvoks žmogišką psichiką bei kaip su ja elgtis. Todėl dauguma žmonių suvoks, kad jie yra atsakingi už savo proto būseną ir privalo būti savo proto šeimininkais. Atsiras daug gilesnis supratimas, kad visuomenė turi pasiūlyti žmonėms būdą išsigydyti patiems ir išgydyti savo santykius.

Tačiau svarbiausias elementas bus tas, kad tradicinis savininkiškumo jausmas tarp tėvų ir vaikų bus pakeistas nauju sąmoningumu. Tai paskatins visuomenę daug aktyviau dalyvauti vaikų gyvenime, kadangi visuomenė matys, jog sveiki ir harmoningi vaikai yra raktas į visuomenės išgyvenimą ir augimą. Tuo nenoriu pasakyti, kad visuomenė ims savintis vaikus, tačiau nesisavins jų ir tėvai. Tiek visuomenė, tiek tėvai, sieks padėti vaikams tapti savo pačių šeimininkais.

Dėl šio visuotinai išaugusio sąmoningumo, bus labai mažai nepageidaujamų nėštumų ir abortai taps atgyvenusiu dalyku. Dauguma nėštumų bus suplanuoti nėštumai, ir jie bus grįsti ta pačia filosofija, kuria bus grįsti visi santykiai tarp žmonių – tai yra, kad bet kokie santykiai yra šventa sutartis, sudaroma tarp dviejų ar daugiau žmonių.

Nebus taip, kad du žmonės, pagauti akimirkos užgaidos, susieis drauge ir pradės vaiką. Dviem žmonėms užsinorėjus vaikų, jie turės pereiti laikotarpį, per kurį vienas kitą imtų geriau pažinti ir išmoktų gyventi drauge, prieš pradėdami kurti vaiką. O kad galėtų tai daryti, visuomenė iš jų reikalaus – ir jie džiaugsmingai su tuo sutiks – apibrėžti ir pasirašyti sutartį, kurioje bus apibrėžti jų santykiai ir vaikų auginimas. Tad jie prisieks likti drauge ir suteikti geriausius įmanomus namus savo vaikams iki 12 metų amžiaus.

Vaikui pasiekus 12 metų amžių, tėvai su vaiku susės kartu su specialiai paskirtu konsultantu ir sudarys šventą sutartį, kurioje bus aprašyta jų santykių ateitis. Visuomenė suteiks daug galimybių vaikui gyventi atskirai nuo tėvų, kuriam laikui arba neapibrėžtam laikui į ateitį. Vaikai galės gyventi internatinėje mokykloje, galės mokytis įvairiose amatų programose, ar netgi specialiose misijose, kurių dėka vaikas galės keliauti į kitas pasaulio dalis.

Šią sutartį abi pusės pasirašys savanoriškai. Jeigu nebus įmanoma pasiekti sutarimo, tuomet iš vaiko bus reikalaujama palikti tėvus, arba iš šeimos bus reikalaujama lankytis specialiose konsultacijose. Sutartis bet kurios pusės prašymu galės tam tikrais momentais būti persvarstoma, ir ji bus peržiūrima kartą per metus. Tėvai taip pat galės gauti įvairią pagalbą, tame tarpe ir finansinę pagalbą, kadangi visuomenė savo vaikus laikys svarbiausia ateities investicija.

Tačiau esminis dalykas, susijęs su užduotu klausimu, yra idėja, kad bus būtina sudaryti kontraktą su vaikais, perkopusiais 12 metų amžiaus ribą. Tam bus reikalingas neutralus pašalietis asmuo – konsultantas, dvasininkas ar psichologas. Suprantu, kad ši koncepcija nėra plačiai paplitusi ir todėl dar nėra tokių sutarčių pavyzdžių. Tad drįskite būti pionieriais ir pradėkite kurti tokius kontraktus, ir mokykitės tai darydami. Tiesą sakant, neturėtų būti jokių iš anksto parašytų sutarčių, kadangi sutartį savarankiškai turi apibrėžti abu tėvai ir vaikas.

Ką daryti, jeigu vaikai nenori bendradarbiauti? Na, pirmiausia suteikite jiems galimybę. Tačiau jeigu matote, kad bendradarbiavimo nesulauksite, tuomet prisiminkite, kad jūs nepriklausote vaikams, kaip ir jie nepriklauso jums. Todėl turite teisę „nutraukti“ savo sutartį, jeigu ji nėra gerbiama.

Tai gali skambėti radikaliai, tačiau prisiminkite, ką Jėzus taip poetiškai pasakė apie jėgos įveikimą. Jeigu žmonės prieš jus naudoja jėgą, paversdami jūsų namus gyvu pragaru, tuomet turite dvi galimybes. Galite arba mėginti juos sutramdyti jėga, arba galite atsukti kitą skruostą ir nesiliauti jį sukti tol, kol išeisite iš namų.

Kai kuriais atvejais žmonės yra taip stipriai įstrigę jėgos naudojime, kad nesugebės suvokti, ką daro, kol manys, kad kita pusė negali nuo jų pabėgti. Tai yra prievarta grįsti santykiai, ir turite teisę juos tiesiog palikti. Jeigu jų nepaliksite, rizikuojate „tapti priklausomais“ nuo prievartos, o tai gali atvesti prie priklausomybę keliančių santykių, kurie gali tęstis ištisus gyvenimus. Tokie santykiai tęsis tol, kol bent viena pusė nuspręs to daugiau nebepriimti ir suvoks, jog yra būtina keistis. Ir tai suvokusi, pakeis vienintelį dalyką, kurį gali pilnai kontroliuoti: save!

Šiandieninė visuomenė padarė didelę pažangą, pradėdama kreipti dėmesį į tėvus ar valdžią turinčius asmenis, kurie smurtauja prieš vaikus. Kol kas dėmesys buvo koncentruojamas į fizinį smurtą, tačiau vis labiau auga suvokimas, kad taip pat egzistuoja ir emocinis smurtas. Tačiau kol kas dar stinga suvokimo, kad vaikai taip pat gali emociškai smurtauti prieš savo tėvus. Tai, kad vaikai savo fizine jėga neprilygsta tėvams, nereiškia, jog jie negali būti stipresni protiškai ir emociškai, ir daugeliu atveju jie iš tiesų piktnaudžiauja šiuo savo prieš tėvus turimu mentaliniu ir emociniu pranašumu. Tikėtina, kad šio suvokimo trūkumas bus pašalintas per ateinantį dešimtmetį, tačiau pašalintas jis bus tik tuomet, jeigu pakankamai tėvų drįs pasisakyti ir pavadinti tai tikruoju vardu: ne „smurtu prieš vaiką,“ o „smurtaujančiu vaiku.“

Nemėginu kaltinti žmonių, kurie gyveno ar gyvena smurtu grįstuose santykiuose. Žmonės turi gebėjimą prisitaikyti prie pačių įvairiausių sąlygų, ir jiems tai labai padeda išgyventi ir netgi augti tokioje tankioje planetoje kaip Žemė. Tačiau gebėjimas prisitaikyti taip pat gali stabdyti augimą, kadangi pasiryžimas adaptuotis neleidžia jums pasiekti taško, kuriame nuspręstumėte, jog kažkas privalo pasikeisti. Galite adaptuotis taip stipriai, kad atidėtumėte šį sprendimą neribotam laikui.

Tuo nenoriu pasakyti, kad nutraukti santykius visada yra vienintelė ar geriausia išeitis. Kitai pusei iš tiesų yra įmanoma pasikeisti. Tačiau patirtis aiškiai rodo, kad žmonės, kurie yra įstrigę jėgos naudojime prieš kitus, keičiasi lėtai.

Suvokimas, kad kažkas turi iš pagrindų pasikeisti, būtent ir davė postūmį Marijai ir man išsiųsti Jėzų iš namų, ir paskatino jį pripažinti, kad atėjo metas išvykti. Mes visi prisiėmėme atsakomybę šiai situacijai pakeisti, kurioje nė vienas nejautėme ramybės, ir kuri, atvirai tariant, buvo pavertusi mūsų namus nemalonia aplinka. Priešingai stabmeldiškiems įvaizdžiams, kuriuos žmonės mėgsta projektuoti ant „šventosios šeimos,“ mes buvome įsikūnijime ir ne tiek jau daug kuo skyrėmės nuo daugumos kitų žmonių. Ir mes taip pat buvome labai stipriai veikiami savo kultūros, kurioje tėvų autoritetas buvo nekvestionuojamas – tačiau Jėzus su tuo mažai tesiskaitė.

Tad po Jėzaus dingimo šventykloje, mes apturėjome rimtą pokalbį, ir visų mūsų suvokimas pasikeitė. Iš šio naujo ryžtingumo – kuris buvo priešingas mūsų ankstesniam prisitaikėliškam neryžtingumui – mes visi paaugome. Augti atskirai yra geriau nei neaugti kartu.

PASTABA: Motina Marija panaudojo žodžius, kad mūsų vaikai ateina per mus, bet ne iš mūsų. Tai yra nuoroda į Kahlil Gibran knygą „Pranašas.“ Visa citata apie vaikus pateikiama žemiau.

Apie vaikus

Kahlil Gibran

Jūsų vaikai nėra jūsų vaikai.
Jie yra paties Gyvenimo, besiilginčio savęs, sūnūs ir dukterys.
Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie yra su jumis, jie jums nepriklauso.
Galite duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,
Nes jie turi savas mintis.
Galite apgyvendinti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose,
Kurių negalite aplankyti, net ir sapnuose.
Galite siekti būti panašiais į juos,
Tačiau nesiekite padaryti jų panašiais į save.
Nes gyvenimas neina atgalios, ir nestoviniuoja vakarykštėj dienoj.
Jūs esate lankas, iš kurio jūsų vaikai
Pasiunčiami kaip gyvosios strėlės.
Lankininkas mato taikinį begalybės kelyje,
Ir įtempia jus Sava galia,
Idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli.
Tebūna jūsų lankininko ranka tempiama džiaugsmui;
Nes nors jis ir myli skriejančią strėlę,
Taip pat myli ir lanką, tvirtai laikomą.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2010 Kim Michaels