Ar Jėzui buvo lengva įvykdyti savo misiją?

TEMOS: 2000 metų žmonės kūrė Jėzaus stabą – tai sunaikino jį kaip pavyzdį, kuriuo visi galime sekti – Jėzus turėjo atlikti tam tikras užduotis – Jėzus iki galo neprisiminė savo misijos – Jėzus turėjo pereiti tą patį ką ir mes visi – savo misiją turite atrasti patys – pradėkite eiti, nematydami savo atvykimo tikslo – Jėzus neprivalėjo būti nukryžiuotas – Jėzus Getsemanės sode – energijos buvo sunkesnės prieš 2000 metų – daugelis šiandien gali pasiekti Kristiškumą

Klausimas: Mielas Jėzau, yra aišku, kad nuo pat jaunumės savo Palestinos misijoje žinojai, kad turi užsiimti savo Tėvo reikalais. Kai buvai 12 metų, ir Marija su Juozapu rado tave Šventykloje (Luko 2,49), tu jiems taip ir pasakei. Kokio buvai amžiaus, kai tavo išorinei sąmonei pasidarė aišku, kad būtent tai yra tavo reikalai? O dar svarbiau, iš kur tai sužinojai? O tuomet vėliau, kai buvai 30 metų ir Šventykloje perskaitei tą citatą iš Izaijo knygos, kurioje kalbama apie tavo atėjimą, ir pasakei, jog ši pranašystė yra apie tave (Luko 4,18 – 21), vėlgi, iš kur žinojai, kad Izaijas kalbėjo būtent apie tave? Kada ir kaip tavo išorinei sąmonei pasidarė aišku, kad būtent tu esi tas, apie kurį buvo pranašaujama?

Jau kurį laiką mąstau apie šiuos klausimus. Ir pajutau vidinį paraginimą parašyti šiuos klausimus, perskaitęs atsakymą į kitą klausimą, kur tu sakei, kad anais laikais buvo sunkiau keliauti Keliu. Man ir dabar sunku gauti vidinius nurodymus, tai anais laikais tai turėjo būti dar sunkiau.

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Kaip mėginu paaiškinti šioje svetainėje, viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduria dvasinis mokytojas, yra tai, kad žmonės turi polinkį visus mokytojus paversti stabais. Praėjusius 2000 metų krikščioniai kūrė Jėzaus Kristaus asmenybės garbinimo kultą. Jie mane pavertė kažkuo, kas yra taip aukštai virš jų, kad praktiškai sunaikino mano pavyzdį. Kaip kad žydai šaukė „piktžodžiauja!“, kai vadinau save Dievo sūnumi, taip dabar daugelis krikščionių yra pasirengę šaukti „piktžodžiauja!“ vien susidūrę su mintimi, kad kas nors galėtų sekti mano pėdomis.

Kaip taip pat paaiškinu savo svetainėje, tikrasis mano misijos tikslas buvo pademonstruoti dvasinį kelią, kuriuo visi gali eiti. Šio kelio esmė yra ta, kad žmogus gali pradėti savo kelionę žemesniojoje sąmonės būsenoje ir sistematiškai kelti savo sąmonę, kol pasieks Kristaus sąmonę ir įvykdys Pauliaus priesaką: „Tebūna šis protas jumyse, kuris buvo ir Kristuje Jėzuje.“

Kai atėjau į Žemę prieš 2000 metų, buvau brandus gyvybės srautas, turėjęs galimybę paversti tai savo paskutiniu įsikūnijimu. Kitaip tariant, turėjau potencialą užsitarnauti savo pakylėjimą tame gyvenime. Taip pat buvau paskirtas dirbti dvasiniu mokytoju ir inauguruoti sekančią 2000 metų Žuvų Amžiaus dispensaciją. Taip pat turėjau tam tikras kitas dvasines užduotis, viena iš kurių buvo atnešti teismą tam tikriems tamsiems gyvybės srautams.

Tuo tiesiog noriu pasakyti, kad tam tikra prasme buvau aukštesniame dvasinio kelio lygmenyje nei daugelis gyvybės srautų, šiuo metu įsikūnijančių Žemėje. Kitaip tariant, ne kiekvienas žmogus būtų galėjęs padaryti tai, ką aš tuomet padariau. Ir, žinoma, ne kiekvienas žmogus turi tokias pačias dvasines užduotis, kokias turėjau aš. Todėl tam tikra prasme galėtume sakyti, kad aš nebuvau vidutiniškas gyvybės srautas. Tuo pat metu, yra labai svarbu, kad žmonės suprastų, jog, kai atėjau į įsikūnijimą, atėjau neturėdamas pilnos atminties ir suvokimo, kas aš esu ir ką turiu čia atlikti.

Kad ir koks brandus bebūtų gyvybės srautas, jis praranda atmintį apie savo tapatumą ir tikslą, nusileidęs į fizinį kūną. Šiuo metu šis užmaršties procesas, dėl materialios karalijos tankumo, yra neišvengiama nusileidimo į įsikūnijimą dalis. Todėl pirmas iššūkis, su kuriuo susiduria bet kuris gyvybės srautas, yra susigrąžinti atmintį apie savo dvasinį tapatumą ir atėjimo tikslą. Kaip sakiau, aš šiuo atžvilgiu niekuo nesiskyriau nuo kitų. Aš iš tiesų pamiršau, kas esu ir kodėl atėjau.

Žinoma, kuo brandesnis yra gyvybės srautas, tuo šiam gyvybės srautui bus lengviau susigrąžinti atmintį. Nepaisant to, aš visgi turėjau pereiti ilgą procesą, kol iki galo atsiminiau, kas esu ir kodėl atėjau.

Būdamas vaikas turėjau stiprų jausmą, jog esu čia su tikslu. Šiuo atžvilgiu niekuo nesiskyriau nuo daugybės į dvasingumą linkusių žmonių šiandieniniame pasaulyje. Milijonai žmonių gimė turėdami tikslo jausmą, jausmą, kad jie yra čia, kad kažką nuveiktų ir padėtų atnešti naują ir geresnį amžių.

Jaučiau tai nuo pat vaikystės, tačiau neturėjau aiškios vizijos, kas tai turėtų būti. Žinojau, kad dalis mano misijos buvo susijusi su religija ir dvasingumu, todėl stengiausi kaip galėdamas geriau išstudijuoti visus man prieinamus dvasinius mokymus. Tai mane taip pat paskatino atlikti piligriminę kelionę į Rytus, kur studijavau įvairias Rytų religijas.

Matote, nors ir buvau brandus gyvybės srautas, nebuvo jokių garantijų, kad mano misija bus sėkminga. Viskas priklausė nuo mano pasirinkimų, kuriuos turėjau daryti iš savo užmaršties būsenos, ir iš tiesų egzistavo galimybė, kad man nepavyks. Todėl buvau labai panašioje situacijoje kaip ir milijonai dvasios ieškotojų šiandien. Jie turi tikslo pojūtį, tačiau nežino, kas tiksliai tas tikslas yra.

Tai, kas įvyko mano gyvenime, niekuo nesiskiria nuo to, kas šiuo metu vyksta milijonų žmonių gyvenimuose. Tai yra visuotinė iniciacija, kurią turi praeiti kiekvienas įsikūnijime esantis žmogus. Testas yra tai, kad turite atrasti, kas jūs esate ir kodėl čia esate, ir tai padaryti turite daugiausia patys iš savęs. Taip yra dėl to, kad, kai tai atrasite patys, jūsų žinojimas taps jūsų savastimi ir todėl galėsite daug ryžtingiau veikti pagal šį žinojimą.

Šis savęs atradimo procesas yra dvasinio kelio esmė. O savęs atradimo esmė yra ta, kad turite būti pasirengę žengti žingsnį po žingsnio, neturėdami aiškios vizijos, kur einate. Pavyzdžiui, pamenate, kad Dievas pasakė Abraomui palikti savo gimtąją šalį. Abraomas susidėjo ką turėjo ir leidosi į kelionę, neturėdamas aiškios vizijos, kur eis. Parodęs pasiryžimą eiti pirmyn, nors ir neturėjo jokios vizijos ar garantijų dėl galutinio rezultato, Abraomas pademonstravo savo tikėjimą Dievu. Jis buvo pasirengęs pasitikėti Dievu ir eiti žingsnis po žingsnio pirmyn, nežinodamas, kur tai nuves ir kaip viskas susiklostys.

Tai yra nepaprastai svarbus principas visiems dvasios ieškotojams. Yra daug žmonių Žemėje, kurie yra labai prisirišę prie automatiško arba garantuoto išganymo idėjos. Jie save laiko labai dvasingais arba religingais žmonėmis, ir dažnai teigia esantys pasirengę dirbti Dievo darbą. Tačiau, prieš žengdami bent vieną žingsnį, jie nori turėti aiškią viziją, kur eina, ir nori turėti garantiją iš Dievo, kad viskas susiklostys kuo puikiausiai.

Kadangi viskas priklauso nuo jūsų laisvos valios, Dievas negali garantuoti jūsų kelio rezultatų. Lygiai taip pat, Dievas negali jums duoti aiškios galutinių rezultatų vizijos, nes tai nėra kažkas, kas būtų iškalta akmenyje. Daugumai žmonių egzistuoja daug įvairių būdų, kuriais jie gali įvykdyti savo dvasinę misiją, o kokie bus tiksliai įvykiai jų kelyje priklausys nuo pasirinkimų, kuriuos jie padarys eidami. Tai taip pat galiojo ir mano misijai, nors mano misija buvo tokia specifinė, jog buvo tam tikrų elementų, kuriems nebuvo alternatyvių pasirinkimų.

Tad vienas dalykas, kurį norėčiau, kad visi dvasios ieškotojai pasiimtų iš šio mokymo, yra tai, kad turite būti pasirengę žengti žingsnį po žingsnio, nors ir nežinote, kur einate ir neturite jokių garantijų dėl to, kokie bus rezultatai. Be to, turite būti pasirengę eiti pirmyn be jokių išorinių nurodymų ar garantijų, ir remtis turite tik savo vidiniu intuicijos jausmu, kuris jums pakuždės, koks turėtų būti jūsų sekantis žingsnis.

Klausi, iš kur žinojau, kokia yra mano misija. Atsakymas yra – per intuityvias įžvalgas ir dvasines vizijas. Lygiai taip pat ir kiekvienas ieškotojas turi sužinoti savo kelią.

Pirmuosius tris savo gyvenimo dešimtmečius aš iš esmės žengiau žingsnį po žingsnio, neturėdamas aiškios vizijos, kas esu ir kokia yra mano misija. Žinojau tam tikrus bendrus dalykus, tačiau turėjau labai mažai žinių apie konkrečius dalykus. Todėl galiu jus užtikrinti, kad man nebuvo lengva gauti vidinius nurodymus, kaip tai nėra lengva daugeliui dvasios ieškotojų šiandien. Žinau, jog tai atrodys kaip erezija daugeliui tradicinių krikščionių, kurie negali paleisti savo stabmeldiško įvaizdžio, kad aš buvau tobulumo įsikūnijimas. Vis dėlto, mano gyvenimo realybė nesikeičia nuo to, kuo tiki žmonės.

Didžiausias lūžio taškas mano gyvenime įvyko po Jono krikšto. Šventoji Dvasia ant mūsų nusileido su tokia jėga, kad mes abu, pasinaudojant šiuolaikišku išsireiškimu, buvome išversti iš kojų. Abu žinojome, kad įvyko visą gyvenimą aukštyn kojomis apverčiantis įvykis, tačiau nė vienas iš mūsų aiškiai nesupratome, ką visa tai reiškia. Štai kodėl po šio įvykio pasitraukiau į dykumą. Man reikėjo laiko pabūti vienam, susidėlioti savo mintis ir siekti tolesnių intuicinių įžvalgų, kurios padėtų suprasti, kokia kryptimi pasuko mano gyvenimas.

Per šį buvimo vienatvėje laiką aš iš tiesų įgijau daug didesnį aiškumą apie savo misiją. Tačiau aš vis dar nežinojau visko, kas turėtų įvykti. Ypač nieko nežinojau apie savo nukryžiavimą ir nė nenutuokiau, kad mano misija baigsis vos už trijų metų ir kad jos pabaiga bus tokia smurtinė.

Tai iš dalies buvo dėl to, kad mano nukryžiavimas nebuvo iškaltas akmenyje. Išties, jeigu kritinė masė žydų būtų priėmę mane kaip Mesiją, man nebūtų buvę būtinybės būti nukryžiuotam. Tik po paskutinio mano įžengimo į Jeruzalę pasidarė aišku, kad žydai manęs nepriims kaip savo Mesijo. Todėl įvykiai pasuko alternatyviu keliu – „Plano B“ keliu, o tai reiškė, kad turėjau būti nukryžiuotas.

Nors ir iš dalies tai nujaučiau, iki galo tai suvokiau tik atsisėdęs Getsemanės sode. Štai kodėl išgyvenau tokį didelį sielvartą sode. Jeigu seniai būčiau žinojęs, kad manęs laukia nukryžiavimas, ar būčiau patyręs tokį didelį sielvartą? Būčiau arba išvengęs tos situacijos arba būčiau turėjęs laiko susitaikyti su šia situacija.

Kas liečia klausimą, kada man pasidarė aišku, kad esu tas išrinktasis, tai iš tiesų įvyko tik tuomet, kai perskaičiau šventraščius, kaip rašoma Luko evangelijoje. Tai buvo dar vienas gyvenimą keičiantis įvykis, ir jį man vėl atnešė intuityvi įžvalga, dėl kurios man staiga pasidarė aišku, jog nesu vien paprastas dvasinis mokytojas, nes man skirta įvykdyti Mesijo, kurio laukė žydai, vaidmenį.

Šiandieniniame pasaulyje gyvenančiam žmogui yra labai sunku iš tiesų suprasti, ką reiškė būti įsikūnijime prieš 2000 metų. Materialaus pasaulio energijos buvo daug sunkesnės ir tankesnės, nes tai buvo žemesnės sąmonės būsenos, kurioje buvo dauguma žmonių anais laikais, atspindys. Tad, nors būtų galima sakyti, jog dėl to, kad buvau brandus gyvybės srautas, man turėjo būti lengviau eiti savo tapatumo ir misijos atradimo keliu, galiu jus užtikrinti, kad tai nebuvo lengva užduotis. Dėl žmonių sąmonės tankumo, turėjau sunkiai kovoti, kad įgyčiau vidinį vedimą.

Tuo nenoriu pasakyti, kad man tuomet buvo daug sunkiau negu jums šiandien. Kiekvienas žmogus susiduria su testais, kurie tam žmogui yra patys sunkiausi. Tad iš tiesų yra beprasmiška sakyti, kad vienam žmogui keliu keliauti yra sunkiau nei kitam. Tačiau, kadangi žmonijos sąmonė buvo pakelta aukštyn, šiandien yra šiek tiek lengviau atrasti dvasinį kelią nei prieš 2000 metų. Būtent dėl to matote, kad šiandieniniame pasaulyje yra daug daugiau žmonių, kurie yra atviri dvasiniam augimui, nei buvo anais laikais.

Kaip išsamiai aprašau knygoje Mistinis Jėzaus mokymas šiuo metu Žemėje yra 10 000 gyvybės srautų, kurie turi potencialą pasiekti labai aukštą asmeninio Kristiškumo laipsnį šiame gyvenime. Šie gyvybės srautai turi aiškų tikslo jausmą, aiškų jausmą, kad jie yra čia tam, kad nuveiktų kažką svarbaus. Yra milijonai gyvybės srautų, kurie turi potencialą atrasti Kristiškumo kelią ir padaryti labai didelį progresą šiame kelyje. Šie gyvybės srautai taip pat turi aiškų tikslo pajautimą, ir yra labai svarbu, kad šie gyvybės srautai pripažintų savo potencialą ir dėtų visas pastangas šio potencialo įgyvendinimui.

Kaip ir prieš 2000 metų, egzistuoja potencialas geriausiam scenarijui, blogiausiam scenarijui ir daugybei scenarijų tarp jų. Meldžiu ir tikiuosi, kad kritinė masė gyvybės srautų atras savo dvasinį potencialą ir nuspręs įgyvendinti šį potencialą, idant galėtume pasiekti geriausią scenarijų šiandieniniame pasaulyje. Geriausias scenarijus neišsipildė prieš 2000 metų. Tikiuosi, kad šiandien bus kitaip, tačiau tai priklauso ne nuo manęs. Tai priklauso nuo milijonų gyvybės srautų, pasirinkusių nusileisti į įsikūnijimą šiuo konkrečiu metu su ypatingu tikslu – atrasti ir eiti asmeninio Kristiškumo keliu.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com