Ką Jėzus pasakytų apie protestantų bažnyčias
TEMOS: Nešališkai pažvelkite į krikščionybės istoriją – Liuteris nuėjo nepakankamai toli – būtinybė atskleisti kas buvo pašalinta iš ankstyvosios krikščionybės – dalykai, išimti dėl politinių priežasčių, kurios šiandien nebėra pagrįstos – išganymas vyksta ne per išorinę bažnyčią – malonė atima galią iš individo – Dievo malonė nusipelnoma darbais – krikščionybėje nėra kelio į Kristiškumą – daugelis šiuolaikinių krikščionių yra atviri iš naujo peržiūrėti savo krikščioniškus įsitikinimus – atnaujinimas įmanomas per Jėzaus vidinį mokymą
Klausimas: Ką Jėzus norėtų pamatyti įvykstant protestantų bažnyčiose?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Aš labai norėčiau, kad krikščionys pasiryžtų žengti žingsnį atgal ir nešališkai pažvelgtų į krikščionybės istoriją. Norėčiau, kad krikščionys įvertintų krikščionybės istoriją atviru protu ir širdimi, sąžiningai nustatytų į krikščionybę įslinkusias klaidas ir tuomet dėtų visas pastangas ištaisyti šias klaidas. Tai padaryti nėra sunku, jeigu esate pasirengę nešališkai peržiūrėti krikščionybės religijos istoriją.
Norėčiau, kad tai padaryti pasistengtų katalikai, bet manau, jog daug didesnė tikimybė, kad ši iniciatyva kils protestantų tarpe. Juk protestantų religijos atsirado dėl to, kad vienas žmogus aiškiai pamatė būtinybę reformuoti katalikų bažnyčią. Todėl visi protestantiškų religijų pasekėjai turėtų, iš esmės, būti labiau atviri krikščionybės reformacijai negu dauguma katalikų. Juk jeigu tikite, kad katalikų bažnyčia nėra neklystanti, kodėl toliau laikytumėtės klaidingų sprendimų, priimtų šios bažnyčios vadų?
Jeigu nešališkai pažvelgsite į protestantiškas religijas, greitai pastebėsite, kad nors Martinas Liuteris teisingai įvertino būtinybę reformuoti katalikų bažnyčią, jį šiek tiek ribojo jo gyvenamas laikmetis. Jis užaugo viduramžiais, ir jo požiūrį į gyvenimą formavo jo gyvenamas laikmetis ir katalikų bažnyčia. Sąžiningai įvertinę situaciją, suprasite, kad Martino Liuterio reformų troškimas nesiekė tiek toli, kiek galėjo siekti.
Akivaizdžiausias pavyzdys yra tai, kad Martinas Liuteris teisingai pastebėjo, jog katalikų bažnyčia pridėjo daug elementų į krikščionišką tikėjimą, kurių nebuvo mano originaliame mokyme. Jis pamėgino pašalinti šiuos elementus, ir, apskritai paėmus, tai nebuvo bloga idėja. Tačiau didžiausia katalikų bažnyčios problema nėra faktas, kad bažnyčia pridėjo savo dalykų į mano originalų mokymą. Didžiausia problema yra ta, kad ankstyvoji katalikų bažnyčia, net ir ankstyvoji krikščionių bažnyčia, dar prieš Romos katalikų bažnyčios susiformavimą, išėmė daug elementų iš mano originalaus mokymo. Aš dėl to Martino Liuterio nekaltinu, nes tuo metu jam buvo sunku sužinoti, kas buvo išimta.
Šiandien viskas gerokai pasikeitė. Šiuolaikinis mokslas suteikė žmonėms daug vertingų įrankių praeičiai tyrinėti. Nuoširdžios pastangos panaudoti šiuos įrankius, tyrinėjant krikščionių religijos istoriją, greitai atskleistų, kad daugelis dalykų buvo tyčia išimta iš mano originalaus mokymo. Tai padarė ankstyvoji bažnyčia, ir daugeliu atveju, tai buvo padaryta dėl politinių priežasčių. Šios priežastys tais laikais gal ir turėjo kažkokį pagrindą, tačiau šiandien jos yra visiškai nepagrįstos. Nuoširdus krikščionis turėtų būti pasiruošęs peržiūrėti šiuos faktus ir turėtų pasistengti sugrąžinti atgal tai, kas buvo išimta dėl netinkamų priežasčių. Sujungus šiuolaikinius tyrimo įrankius su rankraščių, tokių kaip Nag Hammadi biblioteka ir Negyvosios Jūros rankraščiai, atradimais, būtų galima padaryti didelį progresą.
Leiskite man paminėti porą pavyzdžių, kaip ankstyvoji protestantų bažnyčia buvo įtakota katalikų bažnyčios ir todėl buvo statoma ant šios bažnyčios sukurtų klaidų. Katalikų bažnyčia visada teigė esanti vienintelis kelias į išganymą. Kai Martinas Liuteris suvokė, kad negalės reformuoti bažnyčios iš vidaus ir nusprendė atsitolinti nuo šios bažnyčios, jis turėjo rasti būdą apeiti šį tvirtinimą.
Jeigu žmonės nuoširdžiai tikės, kad vienintelis kelias į išganymą yra narystė katalikų bažnyčioje, jis turės mažai šansų patraukti juos į krikščionybės atšaką, esančią už šios bažnyčios ribų. Norėdamas sumažinti žmonių baimę likti neišganytiems, Liuteris sukūrė doktriną, kad išganymas vyksta ne per bažnyčią, o per malonę. Išganymą teikia ne žemiška hierarchija, bet išskirtinai Dievas.
Tai nėra neteisinga idėja. Nėra automatiško išganymo. Jokia žemiška organizacija negali garantuoti jūsų išganymo ar jam sukliudyti. Problema Liuterio samprotavimuose yra ta, jog jis pernelyg nuvertino individo elgesio reikšmę. Priėmus teiginį, kad išganymas įgyjamas išskirtinai malonės dėka, žmonėms pasidarė sunku suprasti, kaip jie asmeniškai galėtų dirbti dėl savo išganymo. Malonė atrodo labai paslaptingas dalykas, kurią atsitiktinai skirsto kažkokia dievybė, su kuria žmonės jaučia neturintys jokio arba beveik jokio ryšio. Beje, šis žingsnis ėjo prieš mūsų pastangas pakelti žmoniją į racionalesnę sąmonės būseną. Žuvų Amžiuje žmonės turėjo įgyti racionalų Dievo įstatymų supratimą, kad galėtų pamatyti, ką jie patys galėtų padaryti dėl savo išganymo.
Daugelis protestantų mato didžiulį skirtumą tarp savo dabartinio sąmonės lygio ir išganymo, ir nemato jokio logiško arba sistematiško kelio panaikinti šį skirtumą. Dėl to kai kurios protestantų bažnyčios išvystė idėją, kad išganymas tampa garantuotas, jeigu paskelbiate Jėzų Kristų savo Viešpačiu ir Išganytoju. Tačiau daugumai žmonių neatrodo labai logiška, kad toks žmogus kaip Adolfas Hitleris, galėtų priimti Kristų mirties patale ir automatiškai būtų išganytas.
Kaip aprašiau knygoje „Mistinis Jėzaus mokymas“, iš tiesų egzistuoja sistematiškas ir logiškas kelias, kuriuo eidami galite pasiekti išganymą. Nesakau, kad galite būti išganyti be malonės. Joks žmogus niekada nebus išganytas be Dievo malonės, tačiau Dievo malonė nesuteikiama atsitiktinai ar visiems be išimčių. Norėdami gauti Dievo malonę, turite nusipelnyti šią malonę, o tai padarote savo veiksmais, įsitikinimais ir požiūriu. Kitaip tariant, galite nusipelnyti Dievo malonę savo darbais. Tai aš paaiškinau palyginime apie tris tarnus, kurie gavo skirtingą kiekį talentų ir buvo apdovanoti pagal tai, ką jie su tais talentais nuveikė.
Pavyzdys, kaip ankstyvoji protestantų bažnyčia nuėjo truputėlį per toli, yra šventųjų idėjos pašalinimas. Tikra tiesa, kad šventųjų idėją pridėjo katalikų bažnyčia, tačiau tai buvo naudingas pridėjimas. Viena didžiausių problemų, kurią sukūrė katalikų bažnyčia, yra ta, jog ji mane pavertė stabu, kuriuo niekas nedrįsta sekti. Kaip sakiau knygoje „Mistinis Jėzaus mokymas“, aš atėjau parodyti universalaus dvasinio kelio pavyzdį, kuriuo gali eiti visi žmonės. Kai ankstyvoji katalikų bažnyčia išaukštino ir padarė mane Dievu, žmonės nebegalėjo manyje matyti pavyzdžio. Šventųjų tradicija šiek tiek kompensavo šią problemą, kadangi žmonės dabar galėjo matyti, jog ir jiems yra įmanoma pasiekti aukštesnę sąmonės būseną, šventumo būseną. Dauguma šventųjų gyvenimą pradėjo kaip paprasti žmonės, kurie šventumą pasiekė savo atsidavimu. Tai davė žmonėms kelią, kuriuo ir jie galėjo eiti.
Kai protestantų bažnyčia išmetė šventųjų idėją, neištaisydama ankstesnių klaidų, suteikusių man Dievo statusą, ji iš esmės tarp žmonių ir manęs sukūrė dar didesnę prarają, nei ta, kuri egzistuoja tarp katalikų. Man, žinoma, gaila, kad taip įvyko.
Žinau, kad daugelis krikščionių, tiek katalikų tiek ir protestantų, nenorės iš naujo peržiūrėti savo krikščioniškų įsitikinimų. Jie nori likti savo komforto zonoje. Jie nori laikyti mane ir mano mokymą uždarytus mažoje dėžutėje, kurioje mano galintys mane kontroliuoti. Jie nenori, kad Gyvasis Kristus iššoktų iš dėžutės ir drumstų jų komfortą bei mąstymą, kad tol, kol jie nepaliaus tikėti savo dabartine religija, Dievas tiesiog privalės juos išgelbėti. Jie nenori paleisti savo automatiško išganymo svajonės.
Laimei, taip pat matau daugelį šiuolaikinių krikščionių, jau pradėjusių sąžiningą ir nuoširdų krikščioniško tikėjimo peržiūrėjimo procesą. Kad ir kur šie krikščionys bebūtų, giriu jų pastangas bei sąžiningumą, ir iš visos širdies skatinu šiuo žmones toliau dėti pastangas ir viešai išsakyti savo poziciją prieš status quo.
Krikščionių religijai buvo skirta būti pagrindine Žuvų amžiaus religija. Pereinant į Vandenio amžių, krikščionių religija greitai nustos savo reikšmės, jei nenorės keistis kartu su besikeičiančiais laikais. Galiu jus užtikrinti, kad naujame amžiuje krikščionių religija, paremta dabartinėmis dogmomis ir doktrinomis, paprasčiausiai neišgyvens. Jeigu bus dedamos nuoširdžios pastangos atrasti ir atstatyti mano pirminį mokymą, ypač tą mokymą, kurio negalėjau duoti minioms, ir kurį daviau tik savo mokiniams, krikščionybė galėtų būti atnaujinta. Jeigu man būtų leista duoti naują mokymą, krikščionybė ne tik išgyventų, bet ir suklestėtų naujame amžiuje.
Kad tai nutiktų, milijonai krikščionių turi pasiryžti pereiti procesą, kuris kartais yra labai skausmingas, ir iš naujo įvertinti kiekvieną savo tikėjimo aspektą. Ar šis procesas įvyks? Ar žmonės bus pasiryžę tai padaryti? Nuoširdžiai sakau, jog negaliu į tai atsakyti, kadangi tai priklauso nuo kiekvieno individualaus žmogaus laisvos valios. Tačiau galiu pasakyti, kad didžiausia viltis šiam procesui pradėti yra daugelis krikščionių, kurių dauguma priklauso protestantų religijai, ir kurie yra atviri bei aktyviai ieškantys aukštesnio krikščioniško tikėjimo supratimo.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com