Ką Jėzus pasakytų apie šiandieninę krikščionybę?
TEMOS: Šiandieninė krikščionybė labai nutolo nuo Jėzaus vizijos - daugelis krikščionių atmeta Jėzų savo širdyse - horizontalus judėjimas - dualistinis protas nenori žinoti realybės - susikuria įvaizdį ir ieško tik tokių įrodymų, kurie palaiko šį įvaizdį - nėra atviras bendravimui su Jėzumi - Jėzus norėjo įtvirtinti tiesioginį laipsnišką apreiškimą - vertikalus Kristaus proto mąstymas - gyvoji bažnyčia ir gyvasis žodis - vienovė, kuri slepiasi už įvairovės - raktas yra individualus Kristiškumas - gausingas gyvenimas - mes galime suteikti Jėzui teisę panaudoti savo galią žemėje - Jėzaus besąlyginės meilės liepsna
Klausimas: Ką Jėzus mano apie šiandieninę krikščionybę?
Tai klausimas, kuris įdomus turėtų būti ne tik visiems tikriems krikščionims, bet ir visiems dvasiniais dalykais besidomintiems žmonėms, nelaikančiais savęs krikščionimis. O atsakymo į šį klausimą jie turėtų ieškoti savo širdyje, kur atsakymą galėčiau duoti jiems tiesiogiai. Vis dėlto duosiu tau kelias idėjas, iš kurių galėsi suprasti, ką aš, Jėzus Kristus, galvoju apie religiją, kuri teigia atstovaujanti mane Žemėje.
Pirmiausia, noriu pasakyti, kad šiuolaikinė krikščionybė yra tokia įvairialypė, jog praktiškai neįmanoma ką nors pasakyti nedarant didelių apibendrinimų, kurie neišvengiamai bus neteisingi kai kuriems žmonėms. Puikiai suprantu, kad yra milijonai žmonių, kurie nuoširdžiai ir su dideliu užsidegimu seka mano mokymu, darydami tai, ką sugeba geriausiai, turint omenyje tas fragmentiškas ir iškraipytas mano mokymo versijas, su kuriomis galėjo susipažinti.
Tačiau privalau pasakyti, jog šiandieninė krikščionybė labai nutolo nuo pirminės mano vizijos ir tikslo. Laimei, aš esu kosminė būtybė ir esu visiškoje Dievo ramybėje, nes kitaip tikrai pravirkčiau vien pagalvojęs, kas galėjo būti. Jeigu mano tikrasis, vidinis mokymas būtų buvęs prieinamas Žemės žmonėms, ši planeta jau seniai būtų įžengusi į taikos, klestėjimo ir progreso aukso amžių. Aš atėjau su šia aukso amžiaus vizija, ir vis dar regiu šią viziją Žemei. Bet turiu pasakyti – norint, kad šis aukso amžius ateitų į Žemę, kad mano Tėvo karalystė galėtų fiziškai įsikūnyti, reikia daug ką pakeisti.
Norėčiau, kad tie, kurie teigia esantys mano pasekėjai, tie, kurie tvirtina esantys krikščionys, patys pirmieji rimtai susimąstytų apie šiuos pokyčius ir juos įgyvendintų. Tačiau, žiūrint realistiškai, nemanau, kad mano norui lemta išsipildyti. Liūdna tiesa ta, kad daugelis krikščionių taip tvirtai užtrenkė savo proto duris, jog mažai tikėtina, kad jie priimtų mano vidinį mokymą.
Jie leido melagingoms idėjoms ir doktrinoms taip tvirtai supančioti jų protus, kad, kai kalbu jų širdyse, jie apsimeta negirdintys mano žodžių, o kartais netgi galvoja, kai tai velnio darbas. Liūdna tiesa ta, kad net ir aš, Jėzus Kristus, neturiu daug galimybių paversti šiuolaikinę krikščionybę tokiu judėjimu, kokio trokštu. Manau, jau iš dalies suvoki, kodėl esu taip susirūpinęs dėl krikščionybės. Didžiausią susirūpinimą, be abejonės, man kelia tai, kad iš krikščionybės buvo beveik be pėdsakų pašalintas individualaus Kristiškumo kelias.
Bet pamėginkime šiek tiek atsitraukti nuo neįtikėtino tūkstančių bažnyčių ir sektų, kurios visos teigia mane atstovaujančios, margumyno, ir, užuot akinami paskirų medžių, pažvelkime į mišką.
Horizontalus judėjimas
Didžiausia šiuolaikinės krikščionybės problema yra tai, jog ji pavirto horizontaliu judėjimu. Anksčiau pateikiau pavyzdį, kad evangelijose esama užuominų apie reinkarnaciją. Taip pat sakiau, jog kai kurie teologai prasimanė įvairiausių dirbtinių argumentų, norėdami paaiškinti tas Evangelijų vietas neminėdami reinkarnacijos.
Pažvelgęs į šiuolaikinę krikščionybę gali lengvai atrasti tūkstančius šio dirbtiniais argumentais paremto, horizontalaus samprotavimo pavyzdžių. Tiesiog nuostabu, kaip kai kurie žmonės geba išradinėti pačius painiausius dirbtinius argumentus, kad tik įrodytų tai, ką jau iš anksto nusprendė esant tiesa. Kam taip stengtis įrodinėti savo idėjos teisingumą, jei prireiktų daug mažesnių pastangų, vienok visiškai kitokių pastangų, kad gautum Gyvąją Tiesą tiesiai iš manęs?
Dabar priėjome svarbiausią šios diskusijos klausimą. Paaiškinsiu tau, kokia yra esminė problema Žemės planetoje. Ši problema kyla iš pagrindinės dualistinio proto savybės.
Esminė dualistinio proto savybė yra tai, kad jis nenori žinoti tikrovės. Jis nenori žinoti tiesos. Dualistinis protas nežiūri į įrodymus ir nemėgina, remdamasis šiais įrodymais, mąstyti apie tai, kokia galėtų būti tiesa. Žmogiškasis ego naudojasi dualistiniu protu, kad susikurtų sau įvaizdį, stabą, o tuomet nusprendžia, jog tai turi būti tiesa, tai turi būti tikrovė, tai turi būti Dievas. Tik po to jis puola ieškoti įrodymų šiam įvaizdžiui, kurį jau iš anksto nusprendė esant teisingą. Jis įžūliai neigia, ignoruoja ir kritikuoja bet kokius įrodymus, kurie nepalaiko jo pasirinktos idėjos.
Jei pažvelgsi į šiuolaikinę krikščionybę, šią tendenciją pamatysi labai aiškiai. Atvirai sakant, tai būdinga ne tik krikščionybei. Šią tendenciją galima išvysti visose šios planetos gyvenimo srityse. Vis dėlto, iš pradžių aš puoselėjau viltį, kad bažnyčia, kuri tvirtina mane atstovaujanti, išvengs šios dualistinio proto tendencijos. Kai siela susitapatina su dualistiniu protu, ji pati nusprendžia, kas yra tiesa. Ego susikuria įvaizdį, stabą to, ką norėtų būti tiesa. Kai žmogus priima šį melagingą įvaizdį, jis atsisako patikėti bet kokiais šiam įvaizdžiui prieštaraujančiais įrodymais. Todėl žmogus mato tik tuos įrodymus, kurie palaiko jo įvaizdį. Žmogus tampa savo paties išpranašautos pranašystės auka. Jis dvasiškai apanka.
PASTABA: Likusį atsakymą rasite knygoje „Mistinis Jėzaus mokymas“.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com