Būtina pakeisti mokslo ir religijos paradigmą

TEMOS: Vienintelis pastovus dalykas yra nuolatinė kaita – evoliucija nėra atsitiktinis procesas – evoliucija paprastai vyksta laipsniškai, tačiau taip pat egzistuoja revoliuciniai šuoliai – Augimas vyksta ciklais – Dvasinių ciklų apžvalga – Būtini pasikeitimai religijoje – Supratimas, kaip kuria Dievas – Racionalus Dievo įstatymų supratimas – Mokslo ir religijos apjungimas – Būtinas paradigmos pakeitimas

Klausimas: Keletą kartų minėjai mokslo ir religijos apjungimą, sukuriant naują, universalaus dvasingumo formą. Ar galėtum plačiau paaiškinti, kaip tai galėtų šiuo metu įvykti?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Yra pasakyta, kad vienintelis pastovus dalykas yra nuolatinė kaita. Tiek sveikas protas, tiek ir moksliniai tyrinėjimai turėjo neginčijamai įrodyti, jog planetoje nuolatos vyksta kaitos procesas. Tiek mokslas, jeigu teisingai interpretuojamas, tiek ir sveikas protas atskleidžia, jog ši kaita, šis evoliucinis procesas nėra atsitiktinis ir nevaldomas. Jis turi aiškią kryptį, o ši kryptis demonstruoja po juo slypintį tikslą.

Kai perkeliate tai į religijos pasaulį, turėtų būti nesunku suprasti, kad religiją taip pat veikia šis nuolatinės kaitos procesas. Religijos, kurios nesugeba prisitaikyti prie kaitos, galiausiai nebesugebės patenkinti savo narių poreikių, ir todėl paprasčiausiai tiesiog išnyks. Tai jau yra nutikę daugybei religijų, kurios kažkada buvo galingos ir turėjo milijonus pasekėjų.

Jeigu esate susirūpinę dėl savo religijos ar bažnyčios ateities, tuomet jums reikėtų geriau suprasti pamatinį kaitos reikalaujantį mechanizmą. Šiame tekste trumpai aprašysiu šį mechanizmą, o tuomet parodysiu, kaip jis siejasi su tuo, kas turi įvykti su religija šiame amžiuje.

Žinau, kad daugelis krikščionių labai įtariai žvelgia į mokslą. Turiu jums pasakyti, kad, mano požiūriu, priešiškumas tarp mokslo ir religijos yra absoliučiai nereikalingas. Be to, pranašauju, kad per keletą ateinančių dešimtmečių, priešiškumas tarp mokslo ir religijos pamažu išnyks, ir žmonėms bus sunku net suprasti, kaip ši dabartinė priešiškumo būsena iš viso galėjo atsirasti.

Mokslas teisingai pademonstravo, kad egzistuoja laipsniškas kaitos procesas, laipsniškas evoliucijos procesas, nuolatos vykstantis Žemės planetoje. Tačiau dabartinis mokslo pateikiamas evoliucijos supratimas nėra išbaigtas, kadangi jis remiasi neteisingomis prielaidomis. Per daug į tai nesiplėsiu, nes noriu susitelkti tik į vieną iš problemų, su kuria susiduria dabartinė evoliucijos teorija.

Dabartinė evoliucijos teorija negali teisingai paaiškinti pastebėto fakto, kad evoliucija nėra tolygus procesas. Bet kuris nešališkas stebėtojas pastebės, kad evoliucija vyksta dviem būdais.

Paprastai evoliucija yra laipsniškas procesas, tačiau tam tikrais laikotarpiais evoliucija atlieka milžinišką šuolį į sekančią fazę arba pakopą. Teisinga šio fakto interpretacija būtų tai, kad gyvenimo procesą, augimo procesą į priekį varo dvi viena kita papildančios jėgos. Viena jėga yra laipsniška, evoliucinė jėga, kuri sukuria tolygų ir stabilų progresą. Kita jėga yra staigi, revoliucinė jėga, kuri augimą priverčia laikinai paspartėti ir atlikti milžinišką šuolį pirmyn.

Augimas vyksta ciklais

Kitas būdas paaiškinti šį fenomeną yra sakyti, kad augimas ir progresas vyksta ciklais. Tam tikrais laikotarpiais įsijungia revoliucinė jėga, kuri gyvybę pakelia į naują lygmenį, naują fazę. Įvykus revoliuciniam šuoliui, į darbą grįžta evoliucinė jėga ir tam tikrą laiką arba ciklą progresas vyksta tolygiu tempu.

Perkėlę šį faktą į religijos pasaulį, pamatysite, kad religinis Žemės planetos gyvenimas vyksta ciklais. Šie ciklai tęsiasi maždaug 2000 metų. Per 2000 metų ciklą evoliucinė jėga vykdo laipsnišką progresą, vystydama žmonių dvasinės gyvenimo pusės supratimą. Šis laipsniškas progresas evoliucionuoja, remdamasis forma, kuri buvo nustatyta ciklo pradžioje.

Dvasiniam ciklui artėjant į pabaigą, mes, pakylėtieji mokytojai, perduodame labai koncentruotą dvasinės energijos srautą. Šis energijos srautas yra revoliucinė jėga, kuri Žemės planetą ir žmonijos sąmonę pakelia į naują lygį. Kai kurie žmonės sugeba iš karto pajusti pokyčius dvasinėje energijoje. Jie priima naują energiją ir ima išreikšti ją per savo individualizuotą sąmonę. Šie žmonės tampa naujo amžiaus, naujo dvasinio ciklo šaukliais. Jie įsilieja į revoliucinę jėgą.

Kiti žmonės nesugeba pajusti dvasinės energijos pasikeitimo, ir evoliucinė jėga per ateinančius 2000 metų palaipsniui padės tiems žmonėms pasiekti gilesnį dvasinių energijų, valdančių šį dvasinį ciklą, supratimą. Deja, kai kurie gyvybės srautai priešinasi tiek revoliucinei, tiek ir evoliucinei jėgai, ir pasilieka sustabarėję žemesniojoje sąmonės būsenoje.

Dvasinių ciklų apžvalga

Noriu jums pateikti trumpą, jau kurį laiką vykstančių dvasinių ciklų apžvalgą. Pradėkime nuo žemiausio lygmens, kurį reprezentuoja urvinio žmogaus pakopa. Primityvūs žmonės buvo sąmonės būsenoje, kurioje jie labai menkai tesuprato save pačius ir juos supantį pasaulį. Jie pasyviai reaguodavo į pasikeitimus savo aplinkoje, nesuprasdami, kas lemia šiuos pasikeitimus. Kitaip tariant, jie nematė jokio ryšio tarp savęs, savo pačių sąmonės būsenos ir išorinės situacijos.

Po urvinio žmogaus etapo žmonės perėjo į pakopą, kurioje dominavo tai, ką galėtume pavadinti magiška sąmone. Šioje pakopoje žmonės pradėjo suprasti, kad jų aplinkoje veikia tam tikros jėgos. Šios jėgos sukeldavo žmonių stebimus ir patiriamus reiškinius. Kadangi žmonės neturėjo kaip paaiškinti ir suprasti savo stebimų reiškinių, šiuos natūralius reiškinius jie matė kaip kažkokios magiškos jėgos veikimą. Žmonės buvo tokioje žemoje sąmonės būsenoje, kad nepajėgė aiškiai suprasti šios jėgos. Todėl jie nesugebėjo įžvelgti dėsningumų šios jėgos veikime, ir todėl manė, kad ši jėga yra visiškai atsitiktinė ir nepaaiškinama. Ji turėjo būti magiška.

Po magiškos sąmonės būsenos etapo, žmonės padarė progresą savo sugebėjime mąstyti abstrakčiais terminais. Jie suvokė, ir suvokė teisingai, kad jėgos, esančios už natūralių reiškinių, neveikia chaotiškai. Atrodė, kad jas valdo kažkoks protas ir tikslas. Šioje pakopoje žmonės pradėjo matyti šį protą nematerialių būtybių pavidale. Žmonėse ėmė formuotis Dievo samprata.

Tuomet žmonės ėmė tikėti, kad jų aplinkoje veikiančios jėgos yra vieno iš daugybės dievų veikimo pasireiškimas. Tačiau šiame etape žmonės vis dar aiškiai nesuvokė ryšio tarp Dievo ir žmonių. Kitaip tariant, jie neturėjo aiškaus supratimo, kad jų veiksmai daro poveikį jų pačių išorinei situacijai.

Sekančiame etape, kuris prasidėjo maždaug Abraomo laikais, žmonės susikūrė su žmonėmis bendraujančio Dievo sampratą. Kitaip tariant, užuot buvę pasyviomis dievų veikimo aukomis, žmonės dabar ėmė suprasti, kad tarp jų veiksmų ir Dievo veiksmų egzistuoja ryšys.

Kadangi žmonės vis dar tebebuvo pakankamai žemoje sąmonės būsenoje, jie pamažu susikūrė pikto ir baudžiančio Dievo įvaizdį. Tačiau, priešingai nei ankstesniuose amžiuose, Dievo pyktis ir bausmės nebuvo atsitiktiniai ir nesuprantami. Didžiausias progresas, o ypač progresas, susijęs su izraelitais, įvyko Didžiojo Išėjimo ir Mozės įstatymo laikotarpyje, kai žmonės pradėjo suprasti, kad Dievo veiksmus lemia tam tikri įstatymai. Kitaip tariant, Dievas žmones baudžia tik tuomet, kai jie pažeidžia Jo įstatymus. Idėja yra tokia, kad, jeigu suvoksite ir laikysitės tam tikrų įstatymų, galėsite pagerinti savo situaciją, kai tuo tarpu ignoruodami šiuos įstatymus, savo situaciją pabloginsite.

Kai pasirodžiau šioje planetoje prieš 2000 metų, atnešiau naują Dievo įvaizdį. Užuot vaizdavęs Dievą piktą ir teisiantį, vaizdavau Dievą kaip mylintį tėvą. Mano tikslas buvo padėti žmonėms pamatyti labiau tiesioginį ryšį tarp savęs ir Dievo. Mano misija buvo skelbti ir, per savo paties vienybę su Kristaus sąmone pademonstruoti, kad visi žmonės turi potencialą išvystyti naują tapatumo jausmą. Išvystę šį naują tapatumo jausmą, žmonės gali pasiekti teisingą savo ryšio su Dievu supratimą, tai yra, kad visi žmonės yra Dievo sūnūs ir dukterys.

Tačiau šio Dievo sūnaus arba dukters tapatumo išvystymas nėra dvasinio augimo pabaiga. Egzistuoja aukštesnis etapas, ir per ateinančius 2000 metų žmonija turi pradėti pilnai įsisąmoninti šį aukštesnį etapą. Žemės planeta dabar pereina į naują dvasinį ciklą, ir mes, pakylėtieji mokytojai, perduodame tam tikras energijas, kurios sukels revoliucinį šuolį dvasinėje žmonijos evoliucijoje. Žmonės turi suprasti, kad jų užduotis nėra tiesiog pasyviai laikytis Dievo įstatymų. Jų užduotis yra įsisąmoninti kūrybinius principus, kurių dėka jie galėtų tapti bendrakūrėjais su Dievu.

Būtini pasikeitimai religijoje

Norėdami pilnai priimti vykstančius dvasinius pokyčius, dvasingumu besidomintys žmonės turi suprasti, kas vyksta. Jie turi suprasti, kas turėjo įvykti per praėjusį 2000 metų ciklą, ir kas turėtų įvykti per ateinantį 2000 metų ciklą.

Jeigu permąstysite mano aukščiau pateiktą paaiškinimą, suprasite, kad tūkstančius metų žmonija palaipsniui vis gilino savo santykio su Dievu supratimą. Žmonija buvo ištraukta iš labai primityvios sąmonės būsenos, kurioje neturėjo aiškios Dievo sampratos, ir iškelta į sąmonės būseną, kurioje yra pasiruošusi pilnai suprasti, pripažinti ir priimti teisingą santykį su Dievu.

Kad galėtume plačiau aprašyti religijos evoliucinį procesą, mums reikėtų pakalbėti apie du ankstesnius amžius ir ateinantį amžių. Praktiškumo sumetimais, pavadinkime šiuos amžius pagal lygiadienių precesiją, kaip ji demonstruojama šiuolaikinėje astronomijoje. 2000 metų ciklas, kuriame dominavo Mozės įstatymas, yra Avino Amžius.

Avino Amžiuje žmonių užduotis buvo suprasti Dievo įstatymą. Todėl pagrindinė religijos rolė buvo suteikti žmonėms šio įstatymo supratimą. Kiekvienas amžius turi pozityvų ir negatyvų potencialą. Pozityvus Avino Amžiaus potencialas buvo tai, kad, pažinę Dievo įstatymą, žmonės intuityviai imtų suvokti, jog jiems patiems būtų geriausia, jiems patiems būtų naudingiausia laikytis Dievo įstatymų. Negatyvus potencialas buvo tai, kad religija imtų teigti esanti šio įstatymo šaltinis ir vykdomoji jėga, kurios tariama prievolė yra priversti visus laikytis šio įstatymo. Kitaip tariant, nors Dievo įstatymų pažinimo tikslas buvo išlaisvinti žmones iš jų primityvios sąmonės būsenos, religija galėjo sukliudyti šiam tikslui, prisiimdama įstatymo davėjo ir įstatymo vykdytojo rolę.

Paskutiniųjų 2000 metų, Žuvų Amžiaus religijos paskirtį galėtume iliustruoti mano palyginimu apie gerąjį piemenį. Religijos užduotis buvo ieškoti pasiklydusių avių ir parvesti jas į naują savo pačių tapatumo ir ryšio su Dievu supratimą. Žuvų Amžiaus pozityvus potencialas buvo tai, kad bažnyčia būtų tarsi piemuo, švelniai raginęs avis į saugią ganyklą, kurioje žmonės galėtų vystyti savo, kaip Dievo vaikų, tapatumą. Negatyvus potencialas buvo tai, kad bažnyčia galėjo prisiimti kalėjimo sargo vaidmenį, siekiančio įvaryti avis į žmonių sukurtą gardą.

Deja, katalikų bažnyčia paliko savo ganytojos rolę ir vietoj jos prisiėmė kalėjimo sargo vaidmenį. Žuvų Amžiuje žmonių užduotis buvo giliau suprasti savo santykį su Dievu ir Dievo įstatymu. Todėl žmonės galėjo įgyti gilesnį supratimą, kaip jų pačių veiksmai, veikiami beasmenių Dievo įstatymų, sukūrė jų dabartinę situaciją.

Supratimas, kaip kuria Dievas

Anksčiau sakiau, kad per tūkstančius metų žmonės buvo pakylėti į aukštesnį savo santykio su Dievu supratimą. Dalis šio supratimo yra suvokimas, kaip kuria Dievas. Mes, pakylėtieji mokytojai, pamažu iškėlėme žmoniją į aiškesnį supratimą, kad Dievas sukūrė pasaulį naudodamasis tam tikrais principais arba įstatymais.

Kai žmonės suvokia šiuos principus ir, naudodamiesi savo laisva valia, nusprendžia būti harmonijoje su Dievo įstatymais, jie gali sustabdyti savižudiškus sūkurius, kuriuos žmonija kūrė ir stiprino tūkstančius metų.

Tačiau tikrasis tikslas nėra tiesiog pakelti žmones į tokią sąmonės būseną, kurioje jie nustotų save naikinti. Tikrasis tikslas yra pakelti žmoniją į sąmonės būseną, kurioje žmonės imtų save laikyti bendrakūrėjais su Dievu. Žmonės turi pradėti suvokti pačius esminius principus, kurių pagalba Dievas kuria pasaulį, ir jie tuomet turi suvokti, kad ir jie turi potencialą pasinaudoti šiais principais ir jų pagalba prisidėti prie Dievo karalystės kūrimo. Tiktai būdami bendrakūrėjais su Dievu žmonės gali tapti instrumentais Dievo Karalystės atėjimui į Žemę.

Tuo noriu pasakyti, kad tikrasis pakylėtųjų mokytojų tikslas yra atnešti Dievo karalystę, kuri iš tiesų yra sąmonės būsena, į materialią visatą. Mes norime, kad šios visatos gyventojai matytų šį pasaulį kaip vieną iš Dievo kūrinijos dalių. Mes norime, kad žmonės suprastų, jog mano Tėvo namuose yra daug dvarų, ir kad šis pasaulis, o kartu ir Žemės planeta, yra vienas iš dvarų Dievo Namuose.

Galėtume sakyti, kad ankstesniuose amžiuose žmonės nematė jokio ryšio tarp savo pačių veiksmų ir savo išorinės situacijos. Jie save laikė jiems nepavaldžių jėgų aukomis. Žmonės pamažu buvo pakylėti į aukštesnį supratimą, kad pasaulis yra valdomas tam tikrų įstatymų ir kad šių įstatymų pažeidinėjimas gali atvesti prie nemalonių pasekmių.

Šiandien žmonija turi atlikti dar vieną šuolį ir suprasti, kad žmonės visada buvo bendrakūrėjai su Dievu. Žmonės kuria savo dėmesio galia. Todėl žmonės turi suvokti, kad dabartinius apribojimus Žemės planetoje sukūrė ne Dievas, o žmonės. Vienintelis kelias pagerinti sąlygas šioje planetoje yra žmonėms nuspręsti, kad jie imsis kurti Dievo tobulumą vietoj žmogiškojo netobulumo.

Racionalus Dievo įstatymų supratimas

Norėdami iki galo suprasti Dievo naudojamus įstatymus ir principus, žmonės turi pakilti į racionalesnę sąmonės būseną. Per šiuos praėjusius 2000 metų, žmonija iš tiesų pakilo į racionalesnę sąmonės būseną, ir geriausias to įrodymas yra mokslo evoliucija. Deja, dėl tarp mokslo ir religijos atsiradusios prarajos žmonės negali gauti visos naudos iš racionalios sąmonės būsenos.

Kai Dievas kūrė formų pasaulį, Jis naudojosi dviem skirtingais įstatymų rinkiniais. Yra aukštesnis įstatymas, dvasinis įstatymas, kuris valdo viso formų pasaulio, o taip pat ir dvasinio pasaulio kūrimą. Ir taip pat yra žemesnis materialus įstatymas, kuris valdo materialios visatos kūrimą. Norėdami geriau suprasti savo santykį su Dievu, žmonės turi suprasti tiek dvasinį įstatymą, tiek ir materialų įstatymą. Tiktai suvokę abu šiuos įstatymų rinkinius, žmonės galės atlikti savo, kaip bendrakūrėjų su Dievu, vaidmenį.

Per praėjusius 2000 metų religijos užduotis buvo duoti aiškų dvasinio įstatymo supratimą. Kadangi religija, ypač tradicinė krikščionių bažnyčia, paliko šią pirminę intenciją, žmonija šiuo metu neturi aiškaus dvasinių Dievo įstatymų suvokimo. Žmonija praktiškai buvo supažindinta su visais dvasiniais įstatymais, tačiau šiuo metu nėra nė vienos religijos, kuri pripažintų ir aprašytų visus šiuos įstatymus.

Gilesnį materialaus įstatymo supratimą žmonijai davė mokslas. Mes, pakylėtieji mokytojai, rėmėme mokslo atsiradimą, ir mes ir toliau teikiame mokslininkams įkvėpimą, nors mokslas ir nusigręžė nuo pirminio mūsų tikslo bei intencijos. Mūsų pirminė intencija buvo, kad mokslas aprašys materialų įstatymą, o religija aprašys dvasinį įstatymą.

Mes norime, kad žmonės suprastų, jog mokslas ir religija nėra priešingi vienas kitam. Tiesą sakant, jie netgi nėra varžovai. Abu jie tėra dvi tos pačios monetos pusės. Religija aprašo dvasinį įstatymą, tačiau be mokslo nebūtų įmanoma įgyvendinti šio dvasinio įstatymo praktikoje, žmonių kasdieniniuose gyvenimuose. Mokslas aprašo materialų įstatymą, tačiau, nesuprasdami dvasinio įstatymo, žmonės neturi vizijos, kaip naudotis materialiu įstatymu savęs nesusinaikinant. Be to, kai žmonės nugrimzta į materializmą, jie netenka gyvenimo tikslo ir prasmės.

Mokslo ir religijos apjungimas

Ką norėčiau pamatyti įvykstant tiek religijoje, tiek ir moksle per ateinantį 2000 metų ciklą – Vandenio Amžių? Norėčiau, kad tiek religija, tiek ir mokslas užimtų jiems priderančias roles.

Pradėkime nuo religijos. Žuvų Amžiuje religijos užduotis buvo būti geruoju ganytoju ir pakelti žmonių sąmonę į tokį lygį, kuriame jie galėtų pilnai priimti savo tikrąjį tapatumą – Dievo sūnų ir dukterų tapatumą. Vandenio amžiuje žmonės privalės pakilti dar aukščiau. Žmonės turės suvokti, kad, pakilę virš dualistinio proto ir apsivilkę asmeninį Kristiškumą, jie gali tarnauti instrumentais, nešančiais Dievo karalystę į Žemę. Jie gali būti bendrakūrėjai su Dievu.

Todėl tikroji religijos rolė naujame amžiuje bus priartinti žmones prie tapatumo, kuriame jie save matytų Dievo individualizacijomis, pasirinkusiomis ateiti į šią visatą su tikslu padėti atnešti Dievo karalystę į Žemę. Kai žmonės bus pasiekę šį supratimą, religija turės padėti jiems vystyti savo naująjį tapatumo jausmą. Kai žmonės bus pasiekę šį tikslą, religija turės jiems suteikti galimybę išreikšti savo asmeninį Kristiškumą ir Dievo jiems duotąjį individualumą.

Kitaip tariant, Žuvų Amžiuje religijos paskirtis buvo būti ganytoju, švelniai raginančiu avis į žalesnes ganyklas. Vandenio Amžiuje religija turi tapti įrankiu, per kurį žmonės galėtų išreikšti savo naujai atrastą tapatumą – bendrakūrėjų su Dievu tapatumą.

Dabar pažvelkime į mokslą. Tikroji mokslo rolė Žuvų Amžiuje buvo išlaisvinti žmones nuo daugybės materialaus pasaulio apribojimų. Kai vaikščiojau Žeme, daugumos žmonių visas laikas ir energija buvo skiriami fiziniam išgyvenimui. Per praėjusius 2000 metų technologinis progresas dideliam žmonių skaičiui leido įgyti daugiau laisvo laiko ir energijos.

Deja, dauguma žmonių savo laisvo laiko nenaudoja pagal jo pirminę paskirtį. Dėl tarp mokslo ir religijos atsiradusios prarajos daugybė žmonių tapo materialistinės sąmonės būsenos aukomis. Šioje sąmonės būsenoje žmonės mano, kad jų gyvenimas neturi jokio aukštesnio tikslo. Todėl savo laiką jie švaisto beprasmiškai vaikydamiesi malonumų ir pramogų.

Iš tikrųjų, mes, pakylėtieji mokytojai, padovanojome žmonijai mokslą ir technologijas tikėdamiesi, kad, kai žmonės įgys laisvo laiko, jie panaudos šį laisvą laiką savo dvasiniam augimui. Ir iš tiesų, milijonai žmonių vakarų pasaulyje panaudojo savo laisvą laiką, sutelkdami dėmesį į dvasinę gyvenimo pusę, ar tai būtų religija, dvasingumas ar saviugdos judėjimas. Deja, dar daugiau milijonų nesuvokė, kokią neįkainojamą galimybę jie gavo įgydami laisvą laiką.

Tikroji žmonėms duoto laisvo laiko paskirtis yra suteikti jiems galimybę nukreipti savo dėmesį nuo išgyvenimo problemų į dvasinį augimą. Negalite tarnauti dviem šeimininkams. Negalite tarnauti Dievui, tai yra, dvasiniam augimui, ir mamonai, tai yra, malonumų ir pramogų vaikymuisi. Todėl kvietimas „rinktis šią dieną kam tarnausite“ yra toks pat reikšmingas šiandien, koks buvo ir prieš 2000 metų.

Vandenio Amžiuje, tikroji mokslo paskirtis bus suteikti žmonėms būdą išreikšti Dievo tobulumą materialiame pasaulyje. Mokslas taip pat turės toliau gerinti gyvenimo kokybę, kad žmonės galėtų įgyti dar didesnę laisvę siekti dvasinio ir asmeninio augimo. Be to, mokslas turės tarnauti kaip religiją balansuojanti jėga, pašalindamas subjektyvumą ir prietarus, viešpatavusius religijoje tūkstančius metų. Tačiau mokslas tai turi padaryti nesugriaudamas žmonių tikėjimo Dievu (ką darė šimtus metų).

Būtinas paradigmos pakeitimas

Aukščiau aprašytosios idėjos demonstruoja esminės paradigmos pakeitimo būtinybę, tiek mokslo, tiek ir religijos sferose. Kai pasirodžiau prieš 2000 metų, atėjau atnešti panašų paradigmos pokytį į religinį senovės Izraelio gyvenimą. Kaip žinote iš istorijos, tradicinė anų laikų religija mane atstūmė. Nesitikiu, kad tradicinės šiandienos jėgos, ar jos būtų mokslo ar religijos sferose, savanoriškai priims mano aukščiau aprašytąjį paradigmos pokytį. Tad kaip šis paradigmos pasikeitimas galėtų įvykti?

Įvykti jis gali tik iš apačios, lygiai tuo pačiu būdu, kuriuo senovės pasaulyje paplito krikščionybė. Įvykti jis gali tik tuomet, kai individualūs žmonės pradės pripažinti ir įkūnyti paradigmos pasikeitimą ir aukštesniąją sąmonės būseną. Aukštesnis supratimas yra vienintelis raktas, galintis atnešti šį paradigmos pasikeitimą. Šis pasikeitimas galės įvykti tik tuomet, kai milijonai žmonių sąmoningai pripažins savo potencialą pakilti virš dualistinio proto reliatyvumo ir apsivilkti asmeninį Kristiškumą.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2008 Kim Michaels