Tiktai vaikiško proto džiaugsmas išves jus per 2012 metus
TEMOS: Kai į gyvenimą žiūrite pernelyg rimtai – Kristaus universalumas – Kristaus kalavijas – Liaukitės slopinti savo individualumą – Dvasiniai judėjimai ir individualus reiškimasis – Krikščionybės judėjimo pradžia – Tekėkite su Dvasia 2012 metais
Pakylėtasis Mokytojas Jėzus, 2011 gruodžio 31 d. per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas Almaty, Kazachstane.
Džiaukis pasauli, Viešpats jau čia, yra pavadinimas giesmės, kurią gieda daugelis krikščionių pasaulyje, ypač Kalėdų laikotarpiu. Ir nors mes neperdavėme apie tai plačių mokymų, tiesa yra tokia, kad kiekvienas žmogus turi muzikinį kūrinį, dažnai dar vadinamą jo muzikine gaida, kuri yra grojama per jo pakylėjimą. Tad muzikinė gaida, kurią aš, Jėzus, pasirinkau, iš tiesų yra labai artima žemiškai giesmei „Džiaukis pasauli“. Nors, žinoma, žemiškos giesmės žodžiai nėra tie žodžiai, kuriuos aš turiu savo aukštesnėje esybėje.
Tad ateinu jums pranešti, kad pagrindinis ingredientas, raktas 2012 metų iniciacijoms išlaikyti, iš tiesų yra džiaugsmas. Iš tiesų bus neįmanoma pereiti ateinančius metus neieškant džiaugsmo, kuris būtų aukščiau už tai, ką žmonės vadina džiaugsmu. Nes jis yra kaip ta ramybė, pranokstanti supratimą; tai yra džiaugsmas, pranokstantis supratimą. Tai yra džiaugsmas, kuris nežino priešingybės ir nereikalauja, kad kažkokios specifinės sąlygos būtų išpildytos Žemėje, idant galėtų būti išreikštas.
Ir būtent dėl to artimiausias žodis, kuriuo galėtume pasinaudoti tai aprašydami, iš tiesų yra kažkas, kas yra BE-sąlygiška, nes tai yra aukščiau sąlygų. Jis nereikalauja, kad tam tikra sąlyga Žemėje būtų išpildyta, idant galėtų tekėti. Jis tekės per kiekvieną žmogų atvira širdimi. Ir iš tiesų, širdis yra raktas.
Kai į gyvenimą žiūrite pernelyg rimtai
Kaip galite matyti iš savo diskusijos, kuri vyko prieš jums kalbant rožinį, yra daug dalykų pasaulyje, kurie gali suskaldyti žmones. Ir kai jie užsispiria dėl kažkokio požiūrio, galite pastebėti, kas įvyksta. Kai žmonės tampa įsitikinę, kad yra teisūs ar kad yra tik vienas teisingas požiūris, jie tampa labai rimti. Ir todėl juose nelieka džiaugsmo. Tačiau tai yra esminis supratimas, kad jeigu praradote džiaugsmą, tuomet taip pat praradote ryšį su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Negalite būti tikru Jėzaus Kristaus mokiniu ir neturėti džiaugsmo. Nes AŠ ESU džiaugsmas, ir atėjau atnešti džiaugsmo į pasaulį.
Žinoma, suprantu, kad kai esate fiziniame įsikūnijime, yra sunku išsaugoti džiaugsmą. Galite matyti, pažvelgę į mano gyvenimą, kaip jis buvo aprašytas Evangelijose, kad nebuvau labai džiaugsmingas tame įsikūnijime. Ir tai iš tiesų buvo dėl to, kad savo paskutiniame įsikūnijime prieš pakylėjimą turėjau perdirbti visą planetinį anti-džiaugsmo momentumą.
Ir daugelis jūsų taip pat perdirbate Dievo liepsnos, kurią atėjote atnešti į Žemę, antitezę. Ir būtent dėl to kartais jaučiate susidūrę su tam tikra našta, arba jums atrodo sunku išreikšti džiaugsmą, meilę, tyrumą ar kad ir kokia būtų jūsų Dievo liepsna. Tad aš jums tai sakau, kad nesijaustumėte prislėgti ar kad nepradėtumėte dar vieno savęs kaltinimo žaidimo, tarp daugybės kitų kaltinimo žaidimų, kurie plūduriuoja masinėje sąmonėje, tiesiog ieškodami, ant ko galėtų išsilieti.
Jums nereikia leisti, kad kuris nors iš šių kaltinimo žaidimų ant jūsų išsilietų. Tačiau iš tiesų noriu, kad žinotumėte, jog jeigu save laikote tikru Kristaus pasekėju, yra svarbu pripažinti, kad aš atėjau atnešti į pasaulį besąlyginio džiaugsmo liepsną. Ir todėl, jeigu galvojate dirbantys Kristaus darbą arba stojantys ginti Kristaus, arba išreiškiantys Kristaus tiesą, tačiau tuo pat metu nejaučiate jokio džiaugsmo tai darydami, tuomet jums būtų išmintinga atsitraukti atgal ir paklausti: „Ar iš tiesų galiu būti tikru Kristaus mokiniu, tikru Kristaus atstovu, jeigu nesugebu būti atviromis durimis tai esminei liepsnai, kurią Kristus atėjo atnešti į pasaulį?“
Matote, mano mylimieji, kad galėtumėte iš tiesų palypėti į aukštesnį Kristaus atstovavimo, Kristaus išreiškimo lygmenį, jums iš tiesų yra būtina atverti savo širdį liepsnai, kuria aš esu. Tuo nenoriu pasakyti, kad Jėzus ir Jėzus Kristus yra vienintelis Kristaus atstovas Žemėje. Jūs galite turėti kitą liepsną, kurią yra jūsų užduotis ir jūsų džiaugsmas išreikšti pasauliui. Tačiau jeigu žinote, kad esate JĖZAUS Kristaus atstovas, tuomet mano liepsna iš tiesų yra džiaugsmas. Tad argi jums tuomet nėra visiškai natūralu susiderinti su šia liepsna ir pradėti ją išreikšti?
Ir kaip galite iš tiesų leisti sau galvoti, kad mane atstovaujate, jeigu negalite jausti ir išreikšti kitiems liepsnos, kuria aš esu? Vėlgi, tai sakau ne tam, kad priversčiau jus jausti kokią nors kaltę, bet tiesiog siekiu jus įkvėpti palypėti aukščiau, į aukštesnį tarnystės lygmenį, į aukštesnį susiderinimo lygmenį. Netgi pakylant virš susiderinimo ir pereinant į vienovę su tuo, kas aš esu. Nes aš trokštu būti viena su visais, kurie yra mano asmeniniai mokiniai, kaip ir bet kuris kitas pakylėtasis mokytojas trokšta būti viena su savo mokiniais.
Argi nesuvokiate, mano mylimieji, jog netrokštu, kad Žemėje žmonės teigtų atstovaujantys Jėzų Kristų – ar jie stovėtų krikščionių bažnyčios sakykloje ar būtų Naujojo Amžiaus ar kito dvasinio judėjimo vadai, – bet tuo pat metu jų skleidžiamas Kristaus įvaizdis tebūtų jų proto kūrinys. Aš trokštu pamatyti tuos, kurie iš tiesų sugeba mane atstovauti, ne skleisdami įvaizdį, bet būdami atviromis durimis, įžengdami į tokią vienovę su manimi ir mano liepsna, kad aš galėčiau per juos tekėti. Ir štai šie žmonės, kurie yra mano tikrieji mokiniai, gali būti džiaugsmo deglu, apšviečiančiu pasaulį ir uždegančiu visų sutiktųjų širdis.
Mano mylimieji, džiaugsmas iš tiesų yra liepsna, kuri gali išspręsti visus konfliktus. Džiaugsmas yra liepsna, kuri neišsprendžia problemos, tačiau suteikia jums kitokią perspektyvą, kitokį atskaitos tašką. Ir staiga problema jums nebeatrodo tokia rimta. Ir tuomet jūs nebežiūrite į problemą su tokiu rimtu mąstymu. Ir staiga matote, kad galbūt problema iš tiesų neturėtų būti sprendžiama tame pačiame sąmonės lygmenyje, per kurią jūs iki šiol į ją žiūrėjote. Galbūt egzistuoja būdas pakilti aukščiau, išplėsti savo perspektyvą, susiderinti su aukštesne liepsna. Ir tuomet matote, kad problema, nors ji neturi linijiško sprendimo, vis tiek egzistuoja būdas transcenduoti problemą ir mąstymą, per kurį problema atrodė tokia rimta – net ir mąstymą, per kurį žvelgiant problema atrodė esanti problema.
Kristaus universalumas
Koks iš tiesų yra Kristaus tikslas? Na, vėlgi, turite atskirti. Aš, Jėzus, atėjau į Žemę atstovauti Kristų, tiek universalų visuotinės Kristaus sąmonės aspektą, tiek specifinę liepsną tarp daugelio Dievo liepsnų. Štai kodėl sakau, kad atėjau asmeniškai atstovauti džiaugsmo liepsną. Tačiau be to taip pat atėjau atstovauti visuotinės Kristaus sąmonės, kuri, žinoma, turi daug kitų išraiškų, tokių kaip meilė, grožis, tyrumas, laisvė, vientisumas ir visos kitos Dievo savybės. Tačiau net ir už visų šių savybių, visuotinė Kristaus sąmonė turi vieną savybę, ir tai yra vienovė.
Kaip yra sakoma Jono evangelijoje: pradžioje buvo Kristaus sąmonė. Ir Kristaus sąmonė buvo pas Dievą, ir Kristaus sąmonė buvo Dievas, ir be Kristaus sąmonės nieko nebuvo sukurta, kas yra sukurta. Nes iš tiesų, Dievas matė, kad suteikdamas savo paties savimonę turinčioms tąsoms laisvą valią, tapo įmanoma, kad kai kurie paliks pamatinę visos gyvybės vienovę. Jie praras vienovės su savo šaltiniu pojūtį, praras savo vienovę vienas su kitu, įsiveldami į įvairius konfliktus.
Tad Dievas matė, Kūrėjas matė būtinybę sukurti viską iš šios bazinės, visuotinės sąmonės būsenos, kuri yra vienovė, vienovė tarp Kūrėjo ir kūrinijos, vienovė tarp diferencijuotų Kūrėjo išraiškų. Idant kad ir kaip giliai į dualizmą ir atskirtį nusileistų savimonę turinti būtybė, ji niekada negalėtų patekti į tokią vietą, kurioje nebūtų Kristaus. Nes be Kristaus nieko nebuvo sukurta, kas yra sukurta. Tad visada egzistuoja išeitis. Visada egzistuoja kelias aukštyn. Visada egzistuoja būdas judėti nuo atskirties link vienovės. Ir tai yra visuotinė – netgi ne liepsna – o visuotinis Kristaus suvokimas.
Vienovė tarp Kūrėjo ir kūrinijos. Vienovė tarp diferencijuotų vieno nediferencijuoto Kūrėjo pasireiškimų. Tai iš tiesų yra Kristaus liepsna, sąmonė, suvokimas, esybiškumas. Tad netgi virš džiaugsmo, kuris yra mano asmeninė Kristaus išraiška, bet kokia Kristaus išraiška savo pagrindu privalo turėti vienovę, vienovės troškimą. Troškimą siekti vienovės, pirmiausia su kažkuo virš savęs, su pakylėtąja būtybe, su savo pačių aukštesniąja esybe, su savo AŠ ESU Esatimi. Idant pasiekę vienovę su Esaties AŠ ESU aspektu, taptumėte Esaties AŠ BŪSIU aspektu veikime. Kaip aš buvau, kai sakiau, iš pradžių: „Aš ir mano Tėvas esame viena“, o po to: „Mano Tėvas dirba ir aš kartu dirbu“.
Tad matote, vienovė yra pamatinė Kristaus realybė. Ir todėl galite matyti, net ir iš tos diskusijos, kurioje dalyvavote prieš kalbėdami rožinį, kad yra tiek daug dalykų pasaulyje, kurie siekia jus įtraukti į sąmonės būseną, kurioje regimai egzistuoja du poliai. Ir tarp jų privalo būti įtampa, konfliktas, konfrontacija, privalo vykti kova, kol vienas iš dviejų polių bus įtvirtintas kaip pranašesnis.
Tačiau tai yra tikra tiesa, jog mes norime, kad dvasingi žmonės dalyvautų visose visuomenės srityse, net ir politikos srityje, kuri turi tendenciją poliarizuotis labiau už visas kitas sritis. Tačiau, žinoma, mes norime, kad dvasingi žmonės būtų Kristaus atstovais, kad jie būtų tuo vienovės elementu, nesiekiančiu sukurti vienovę, vienam poliui privertus paklusti kitą polių ir vienai žmonių grupei privertus paklusti kitą žmonių grupę. Bet kad vietoj to jie siektų skleisti tikrąją vienovę, kurioje žmonės transcenduotų pačią sąmonę, kuri juos verčia nukrypti į tą ar aną kraštutinumą.
Kristaus kalavijas
Tačiau, mano mylimieji, kai žvelgiate į šį mokymą, kuris iš tiesų yra aukštesnis mokymas nei gebėjau perduoti prieš 2000 metų – tuomet galite pažvelgti į mokymą, kurį taip seniai perdaviau, ir sakyti: „Bet Jėzau, kodėl tu tuomet sakei ‘Ateinu atnešti ne taiką pasauliui, o kalaviją?’“ Na, realybė, mano mylimieji, yra tokia, kad aš atėjau atnešti Kristaus kalaviją. Ir viena iš Kristaus kalavijo funkcijų yra ta, kad jis išdidina konfliktus, kuriuos žmonės turi savyje, jis netgi išdidina konfliktus tarp žmonių ir žmonių grupių. Idant jie negalėtų jų uždengti, negalėtų jų nuslėpti, negalėtų jų pašluoti po kilimu, kaip yra sakoma.
Nes matote, kaip dažnai visuomenėje egzistavo tendencija, kai žmonės norėjo ignoruoti konfliktą, norėjo jį paslėpti arba norėjo jį užgniaužti. Argi nematote, kad tai, ką Sovietų Sąjunga siekė įtvirtinti per komunizmą, ir ką Kinija vis dar tebemėgina įtvirtinti, ir, tiesą sakant, ką ir pati Rusija vis dar tebemėgina įtvirtinti – yra dirbtinė vienovės forma, kurioje visi yra programuojami būti vienodais. Bet matote, vienovė nėra tas pats kas vienodumas. Vienovė yra, kai visiems yra leidžiama išreikšti savo unikalų individualumą. Tačiau tai yra unikalus individualumas, įtvirtintas AŠ ESU Esatyje. Ir todėl negali būti jokio konflikto tarp vieno individualumo ir kito.
Tad jūs negalite sukurti vienovės per jėgą, kadangi negalite būti taikūs naudodami prievartą. Tad matote, kad net ir krikščionių bažnyčia mėgino sukurti šią dirbtinę vienovę, kurioje visi tariamai turėtų būti atversti į tuos pačius įsitikinimus, paremtus Kristaus įvaizdžiu. Ir samprotavimai čia yra tokie, kad jeigu visi priims tokį patį Kristaus įvaizdį, tuomet visi bus dermėje. Tačiau galite matyti, pažvelgę į krikščionybės istoriją, kad taip nebuvo. Nes nors katalikų bažnyčia tūkstančiui metų sugebėjo užgniaužti bet kokius prieštaravimus – savo brutalumu ir jėgos naudojimu labai panėšėdama į Sovietų Sąjungą, kuri naudojo jėgą bet kokiam nepasitenkinimui užgniaužti – galiausiai atėjo momentas, kuomet kai kurie žmonės nebegalėjo to priimti. Ir nuo to momento, kai užgimė protestantų judėjimas, matėte, kaip krikščionybė vis labiau fragmentavosi į daugybę įvairiausių bažnyčių ir sektų. Ir tai, vėlgi, yra išraiška fakto, kad jeigu žmonės nenori atrasti tikros vienovės, tuomet iš tiesų yra geriau, kad skirtumai darytųsi vis ryškesni, idant žmonės negalėtų jų ignoruoti, negalėtų jų užgniaužti, negalėtų apsimesti, kad esame geri Kristaus pasekėjai, nes esame vienovėje, kai realybėje nėra jokios tikros vienovės.
Tad, vėlgi, vienovė nėra tas pats kas vienodumas. Nes vienodumas yra dirbtinė sąlyga, kuri iš tiesų yra puolusių būtybių svajonė, kuomet jos svajoja užprogramuoti visus būti tokiais pačiais. Ir tuomet jos mano, kad atsiras harmonija ir vienovė čia apačioje, kuri galės prilygti ar netgi pakeisti vienovę dvasinėje karalijoje. Jos mėgina įtvirtinti vienovę per atskirties sąmonę, ir, žinoma, to padaryti yra neįmanoma. Nes su kuo didesne jėga jos mėgina sukurti vienodumą, tuo didesnę sukuria priešingą jėgą, kuri šį vienodumą skaldo.
Tad yra įmanoma kažkokiai jėgai šiame pasaulyje sukurti dirbtinę vienodumo būseną, užgniaužus individualumą. Tačiau tai yra įmanoma išsaugoti tik kurį laiką, nes galiausiai Kristaus Kalavijas suskaldys tą dirbtinį vienodumą ir vėl pradės save išreikšti per skirtingų gyvybės srautų individualumą. Tad matote, net jeigu jūs žiūrite į save kaip į dvasingus žmones, jūs galėjote užaugti visuomenėje, kuri slopino jūsų individualumą, kuri programavo jus užgniaužti savo individualumą. Tai galėjo būti išorinė jėga, kaip matėte ją Sovietų Sąjungoje, arba tai galėjo būti socialinis spaudimas, kaip matėte daugelyje taip vadinamų laisvų vakarietiškų šalių, kaip mūsų du pasiuntiniai vakar kalbėjo savo paskaitoje apie ego.
Liaukitės slopinti savo individualumą
Tad yra natūralu, kad augdami susikūrėte įvairius ego aspektus, kurių tikslas buvo slopinti jūsų individualumą, neleisti jums išreikšti savo individualumo. Tad kai pradedate šitai suvokti, ir kai pradedate nuo to išsilaisvinti, natūraliai pereinate fazę, kurioje jums reikia išreikšti save visokiausiais būdais. Jums reikia save išreikšti ekstremalesniais būdais nei darėte anksčiau. Nes jums reikia nusimesti visus šiuos dirbtinius suvaržymus, kuriuos jautėte.
Ir būtent dėl to matote, kad daugumai paauglių yra būtina pereiti fazę, kurioje jie regimai maištauja prieš savo tėvus arba daro dalykus, kurių jų tėvai jiems sakė nedaryti, ir tai yra būtinas etapas, per kurį jie atranda, kas jie iš tiesų yra. Tačiau taip pat matysite, kad paaugliai, idealiu atveju, turėtų šiame etape būti tik tam tikrą laiką, ir tuomet jie turėtų atrasti, kas jie yra, idant jiems nebereikėtų maištauti. Nes dabar jie žinotų, kas jie tokie yra; ne priešpriešoje kažkam čia Žemėje, bet per savo unikalų individualumą, įtvirtintą jų AŠ ESU Esatyje.
Tad matote, kad tai taip pat turėtų būti ir jūsų, dvasingų žmonių tikslas. Turėtumėte leisti sau pereiti etapą, kuriame imtumėte išreikšti savo individualumą, nustodami jį slopinti. Bet vietoj to daugelyje dvasinių judėjimų iš tiesų matote, kad jie primeta naują idealą, naują taisyklių rinkinį, kurios jums suteikia dar vieną priežastį, dar vieną pretekstą savo individualumui slopinti. Tačiau tai negali vesti į augimą; tai tegali vesti prie įtampos. Tad jūs, vėlgi, matote, kaip tokioje daugybėje dvasinių judėjimų po kurio laiko pradeda vykti fragmentacija. Tarp žmonių atsiranda konfliktai, arba daugeliu atvejų žmonės individualiai išeina, nes nebegali savęs įtalpinti į išorinius rėmus.
Bet matote, tai yra įmanoma transcenduoti, sukuriant judėjimus, kuriuose žmonėms būtų leidžiama save išreikšti, kaip jūs ką tik šiandien darėte prieš kalbėdami šį rožinį. Jūs leidote žmonėms laisvai save išreikšti. Nebuvo jokio visuotinio tikslo, nebuvo jokio visuotinio plano, nebuvo jokios policijos, kuri mėgintų aiškinti žmonėms, kaip šie turėtų būti dvasingi ir ką jie turėtų ar neturėtų sakyti. Čia nebuvo jokių mėginimų išspręsti kažkokią problemą; tiesiog buvo leidžiama visiems laisvai reikštis.
O tuomet, kai išreiškėte šiuos požiūrius, jūs vis tiek sugebėjote susiburti drauge rožinio ritualui atlikti, kuris tuomet padėjo jums pakelti savo sąmonę ir transcenduoti išraiškas, kurios nebuvo jūsų tikrasis aš, kurios nebuvo jūsų tikrasis individualumas. Tačiau tai jums tiesiog buvo reikalinga fazė, kad išsilaisvintumėte nuo jūsų individualumo reiškimuisi uždėtų suvaržymų.
Dvasiniai judėjimai ir individualus reiškimasis
Ir todėl matote, mano mylimieji, dvasinis judėjimas privalo suteikti žmonėms erdvės augti skirtingais būdais, savo skirtingu tempu. Nes ne visi yra vienodi, tad reikėtų atsiminti šį tikslą, kad judėjimą kurtumėte su dideliu tolerancijos laipsniu. Ir leistumėte skirtingiems žmonėms būti tuo, kuo jie yra, leistumėte jiems laisvai reikštis, nesiekdami jų kaip nors varžyti.
Tačiau, žinoma, jūs taip pat turite tai atsverti suvokimu, kad yra būtina kai ką atskirti. O atskirti tiesiog reikia štai ką: pamąstykite apie mano žodžius, kad jeigu netapsite kaip maži vaikai, negalėsite įžengti į karalystę. Kuo pasižymi vaikai? Jie pasižymi troškimu save išreikšti. Ir kartais galite žiūrėti į vaiką ir suvokti, kad jo reiškimasis nėra brandus. Tačiau neinate ir negėdinate vaiko, leidžiate jam tai išreikšti, nes žinote, kad vaikas augdamas iš šito išaugs.
Žinoma, jūs taip pat galite pažvelgti į mažus vaikus ir matyti, kad kartais jie gali išreikšti save būdais, kurie sukelia konfliktus tarp vieno vaiko ir kito. Arba matote, kaip vienas vaikas siekia dominuoti prieš kitus vaikus, netgi specialiai mėgindamas sužeisti kitus vaikus. Ir tuo atveju jūs, žinoma, įsikišate kaip tėvai ir tai sustabdote. Kadangi suvokiate, jog vaikas nesugeba savęs sustabdyti, tad tėvai privalo užbrėžti ribą ir pasakyti: „Negali peržengti šios ribos!“ Paprasčiausiai dėl to, kad suvokiate, jog tai nėra aukščiausias vaiko potencialas.
Tad matote, nesakau, kad turėtumėte turėti dvasinį judėjimą, į kurį kiekvienas atėjęs galėtų išreikšti negatyvų, neapykanta persisunkusį ar destruktyvų požiūrį į kitus žmones. Nes, žinoma, jeigu leisite bet kokį laisvą reiškimąsi, pamatysite, kad ateis žmonių, kurie tebėra taip stipriai įstrigę dualistinėje sąmonėje, jog jie mėgins paversti jūsų dvasinį judėjimą tiesiog dar viena dualistine kova dėl valdžios.
Jie ateis turėdami tikslą dominuoti, kontroliuoti ar netgi žeminti kitus žmones. O to, žinoma, negalime leisti dvasiniame judėjime, kurio tikslas yra siekti visų narių vienovės. Matote, mano mylimieji, negalite priimti ekstremalios pozicijos, kurios vienoje pusėje matote tradicines krikščionių bažnyčias, neleidžiančias jokios laisvos išraiškos. Tačiau taip pat negalite peršokti į priešingą kraštutinumą ir sakyti, kad turėtumėte leisti bet kokį laisvą reiškimąsi. Nes nė vienas iš šių būdų nepadės jums sukurti tikros vienovės.
Tikrą vienovę galite sukurti tik tuomet, kai turite reikalų su žmonėmis, kurie suvokia, jog yra būtina ieškoti vaiko sąmonės, kurioje esate pasiruošę laisvai išreikšti tai, ką jaučiate, bet taip pat esate pasiruošę klausyti tų, kurie gali prisiimti tėvų vaidmenį, nes jie turi daugiau patirties arba gilesnį supratimą. Ir todėl jie gali jus vesti, nustatyti ribas ir sakyti: „Manau, kad dabar išreiški kažką, kas iš tiesų nėra vienovės troškimo išraiška, ir manau, kad tu sugebi geriau.“
Tad matote, tai yra subtili pusiausvyra. Ir tai, ko trokšta tiek daug žmonių, ir ko labiau už viską trokšta ego, yra, kad mes, pakylėtieji mokytojai, pasirodytume ir tartume: štai čia turime aiškiai apibrėžtą judėjimą. Šis judėjimas turi aiškiai apibrėžtas doktrinas, aiškiai apibrėžtas taisykles. Ir jeigu darysite tai, ir jeigu nedarysite to, tuomet garantuotai būsite išganyti.
Krikščionybės judėjimo pradžia
Bet matote, mano mylimieji, ne tokį judėjimą aš pradėjau prieš 2000 metų. Argi nesuvokiate, kad krikščionybės religija nutapė žmogaus sukurtą Kristaus įvaizdį? Jeigu iš tiesų klausysite to, ką katalikų bažnyčia kalba apie mano gyvenimą, kai vaikščiojau Žeme prieš 2000 metų, tai pasak jos turėtumėte galvoti, mano mylimieji, kad savo Kalno pamokslą sakiau Šv. Petro bazilikoje Romoje, argi ne taip? Tačiau jūs, žinoma, suvokiate, kad buvo ne taip, nes šis milžiniškas paminklas žmogiškajam ego dar nebuvo pastatytas anais laikais, kai vaikščiojau dulkėtais Galilėjos keliais.
Tad kur gi kalbėjau savo pamokslus, kur sutikau žmones savo misijos pradžioje? Sutikau juos ten, kur jūs sutinkate juos šiandien: privačiuose namuose, kuriuose žmonės susirinkdavo tarsi maži vaikai, norintys išgirsti naują žinią. Ir jie jautė žinią, kurią daviau, jautė už jos slypintį džiaugsmą, tą džiaugsmą atradus vienovę su kažkuo aukštesniu nei susiskaldymai Žemėje. Ir būtent šioje Dvasioje jie susirinko drauge, tie ankstyvieji Kelio Pasekėjai, kurie neturėjo jokių slaptų užmačių, jokių įmantrių argumentų, kurie atėjo ne siekdami patvirtinimo savo teisumui, kurie atėjo ne tam, kad įrodytų, jog aš klystu. Nors, žinoma, matote, kad kai kurie iš jų turėjo tą sąmonę, kurią iliustravo Petras, norėjęs, kad net ir gyvasis su jais vaikščiojantis Kristus paklustų tam tikram žmonių sukurtam įvaizdžiui.
Tačiau daugelis atėjo, ir jie buvo pasiryžę pirmiausia išreikšti savo įvaizdį, bet tuomet iš jo išaugti, jį transcenduoti, įžengdami į vienovę su manimi kaip su mokytoju, įžengdami į didesnę vienovę vienas su kitu kaip Kelio Pasekėjai. Ir todėl mes, pakylėtieji mokytojai, šiandien netrokštame jums duoti aiškiai apibrėžtos doktrinos, aiškiai nustatytų taisyklių. Mes netgi netrokštame, kad pradėtumėte kurti organizacijas, kurios išskirtų save iš kitų ar sakytų, kad yra geresnės už kitus. Mes trokštame, kad išsaugotumėte tą vidinio vaiko suvokimą, kuriame nemanote žinantys geriau už mokytoją.
Nes argi nematote, jeigu iš tiesų pažvelgtumėte į vaiką, argi nematote jo didžiulį troškimą mokytis? Ir būtent šis atvirumas mokymuisi atveria jūsų širdį mokytojui, ar tai būtų įsikūnijime esantis mokytojas ar pakylėtieji mokytojai. Mes, pakylėtieji mokytojai, žvelgiame žemyn į žemę ir visada siekiame kiekvienam padėti pakilti aukščiau savo individualiame kelyje, mes visada siekiame duoti žmonėms mokymą.
Tačiau matote, kad kai kuriems padėti negalime, nes jie neturi šio nekaltumo, šio vaiko proto, šio pradedančiojo proto, širdies atvirumo pamatyti kažką, ko šiandien nesugeba matyti. Leisti mokytojui paimti juos už rankos ir vesti aukštyn, kol jie galėtų pažvelgti į savo ankstesnę sąmonės būseną ir galėtų suvokti: „A, kokia ribota ji buvo, ir kaip džiaugiuosi, kad dabar turiu aukštesnę perspektyvą.“
Tekėkite su Dvasia 2012 metais
Ir iš tiesų, būtent tai jus atvers mokytojui. Tačiau netgi dar svarbiau, tai taip pat jus atvers tekėti su Šventąja Dvasia. Ir todėl, dalis tikslo, dėl kurio kalbu, yra paruošti jus 2012 metų iniciacijoms. Nes kaip jau buvo pasakyta, jeigu nesugebėsite tekėti su Dvasia 2012 metais, tuomet pamatysite, kad šie ateinantys metai jums bus labai sunkūs. Ir kas gi jums leidžia tekėti su Dvasia? Tą daryti jums leidžia vaiko protas, kuomet esate atviri kažką pamatyti, ko anksčiau nematėte, esate atviri pamatyti, kaip jūsų dabartinis požiūris jus ribojo ir ribojo Dvasios tekėjimą per jus.
Ir todėl esate pasiryžę tekėti virš šių apribojimų, tekėti virš šių įvaizdžių, tekėti virš šių išankstinių nuomonių, kurias laikėte tokiomis svarbiomis ir į kurias anksčiau taip rimtai žiūrėjote. Mano mylimieji, tie, kurie sėkmingai išlaikys 2012 metų iniciacijas, šių metų pabaigoje pažvelgs į savo sąmonės būseną ir tars: „O, kaip rimtai aš į save žiūrėjau prieš metus laiko. Kaip rimtai žiūrėjau į tam tikrus savo asmenybės, savo asmeninių įsitikinimų ir pasaulio aspektus. Koks buvau rimtas. Ir koks nepalyginamai laisvesnis ir džiaugsmingesnis jaučiuosi dabar, praėjus vieneriems metams. Ir kaip džiaugiuosi, kad nustojau žiūrėti į šiuos dalykus rimtai.“
„Koks nepalyginamai laisvesnis esu, kiek nepalyginamai daugiau džiaugsmo yra mano gyvenime, nes sugebėjau paleisti; tiesiog tai paleisti. Suvokiau, kad man nėra būtina išspręsti visas šias problemas; neprivalau išspręsti pasaulio problemų, neprivalau išgelbėti kitų žmonių. Galiu tiesiog tai paleisti ir susiderinti su Dvasia ir Džiaugsmo Dvasia. Ir galiu tekėti su šia Dvasia, ir kuo daugiau ryžausi tekėti per šiuos praėjusius metus, tuo paprasčiau galėjau tiesiog pereiti kiaurai per šiuos iššūkius, jiems manęs nepalietus.“
Ir tuo man buvo lengviau pažvelgti į iššūkius ir iššūkį keliančius įvykius pasaulyje ir tiesiog tarti: „O kas gi man; aš nekaltai tekėsiu su savo Viešpaties Jėzaus Kristaus džiaugsmu, kuris visada mane kviečia atrasti džiaugsmą, pakilti virš rimtumo ir tekėti su tuo džiaugsmo srautu, kuris teka iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus Kristaus širdies. Tas džiaugsmas, kuris padės man paleisti, kaip sakė Gautama, ir tekėti su srautu, tekėti su srove, kol išvysiu Gyvąjį Kristų visame tame šurmulyje, ir netgi išvysiu Gyvąjį Budą visame tame šurmulyje. Gyvąjį Budą, kuris vaikšto atviromis akimis, pasitikdamas mano žvilgsnį, kad ir kur bepažvelgčiau. Kad ir su kokiomis sąlygomis susidurčiau, kad ir kokia krizė materializuotųsi pasaulyje, ieškau Kristaus džiaugsmo, ieškau Budos šypsenos.“
„Ir tuomet žinau, kad nebus pasaulio pabaigos 2012 metais. Pasaulis vis dar bus čia, tačiau tai bus naujas pasaulis, tai bus pasaulis, kuris atgims, kaip ir aš atgimstu ir įgyju naujas akis, ir todėl galiu pažvelgti į pasaulį per kitokias akis. Ir tuomet žinau, jog kad ir kokiomis akimis žvelgčiau į pasaulį, į mane žvelgs Budos akys. Ir todėl, ar 2012 metai bus rimti ir liūdni metai, ar jie bus vis didėjančio džiaugsmo metai, priklausys nuo mano pasiryžimo tiesiog paleisti bet kokias sąlygas, kurios neleidžia man būti vaiko prote, tekant su Kristaus gyvojo džiaugsmo srautu.“
Tekėkite, mano mylimieji, tekėkite. Aš esu gyvoji Kristaus tėkmė, ir savo tėkmę palieku jums, ne tik šią dieną, bet siūlau ją jums kiekvieną ateinančių 2012 metų dieną. Prisiminkite mane. Prisiminkite mano džiaugsmo tėkmę, nes aš esu su jumis amžinai. Nes aš esu amžinybė. Mąstykite apie tai! Kristus yra nesibaigiantis gyvenimo tekėjimas. Kristus yra amžinybė, Vienovėn vedanti kelių galybė.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com