Tebūnie kas bus!
Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda per Kim Michaels, 2021 metų spalio 3 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2021 Korėjos vebinare „Būkite atviromis durimis Žemės planetai“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda. Jėzus kalbėjo apie faktą, kad tiek daug krikščionių nemato jokio ryšio tarp jo ir šiuolaikinės technologijos. Žinoma, tą patį būtų galima pasakyti apie daugelį budistų, kurie taip pat nemato jokio ryšio tarp labai netechnologinio mano pasirodymo prieš 2500 metų ir labai technologinės Vakarų visuomenės, šiuolaikinės šių dienų visuomenės. Tačiau aš tarnauju dvasinėje šios planetos tarnystėje kaip Pasaulio Viešpats. Koks yra mano tarnystės tikslas?
Akivaizdu, kad tikslas yra pakelti žmones aukštyn jų sąmonėje ir aš visiškai palaikau tikslą išnaikinti skurdą. Ir, žinoma, puikiai suprantu, kaip Sen Žermenas ir Jėzus paaiškino, jog tam, kad tai galėtų įvykti, kad žmonių materialus pragyvenimo lygis galėtų pakilti, mums reikia naujų technologijos formų, nes tai galima pasiekti tik technologiniu sprendimu.
Galėjote pastebėti, kad kai pasirodžiau prieš 2500 metų, visa Žemės populiacija buvo labai labai maža, lyginant su šiandiena. Todėl dauguma to laikmečio žmonių, bent jau toje vietovėje, kurioje pasirodžiau aš, iš tiesų turėjo ganėtinai patogų pragyvenimo lygį agrarinėje visuomenėje. Matėte įvairius periodus pasaulyje, kai žmonės galėjo neturėti pasiturinčio materialaus pragyvenimo lygio, tačiau jie taip pat nebadavo ir iš tiesų neturėjo baimės, iš kur turės gauti savo sekantį valgį. Jie, žinoma, už tai mokėjo kainą, praleisdami didžiąją dalį savo būdravimo laiko dirbdami, kad galėtų išlaikyti fizinį pragyvenimo lygį, leidusį jiems fiziškai išgyventi.
Akivaizdu, kad šiose visuomenėse vienintelis realus būdas, kuriuo žmonės galėjo susitelkti į savo dvasinį augimą, buvo pasitraukti į kokią nors vienuolyno arba ašramo aplinką, kurioje jiems nereikėtų praleisti visų savo būdraujančio gyvenimo valandų, siekiant fiziškai išsimaitinti. Šis modelis buvo ganėtinai realistiškas tuo metu, tačiau nuo to laiko, žinoma, su didžiuliu pasaulio populiacijos augimu, jūs dabar turite situaciją, kurioje agrarinė visuomenė negali suteikti gero materialaus pragyvenimo lygio tokiai daugybei žmonių. Ir, žinoma, to taip pat negali suteikti ir materialistinė arba technologinė visuomenė. Ir vis dėlto, reikia pasakyti, kad jeigu ištekliai, kurie yra prieinami, būtų lygiau paskirstomi, skurdas, bent jau ekstremaliausiose jo formose, tikrai galėtų būti labai stipriai sumažintas.
Kaip ir visada, problema yra ne tik technologija, problema yra mąstymas, ideologija, o ypač ideologija, kuri įgija tiek daug specifinių formų, tačiau visos šios formos pagrindžia nedidelio elito egzistavimą, kuris turi visiškai kitokį pragyvenimo lygį nei plačioji populiacija. Jūs turite šias, pavadinkime taip, bendras visuotines ideologijas, kurios eina giliau už labiau specifines ideologijas ir elitizmą. Ir visuomenės padalijimas į atskiras kategorijas arba klases būtent ir yra viena iš šių pamatinių ideologijų. Būtent virš to aš, žinoma, mėginau padėti to meto žmonėms ir visuomenėms pakilti. Galite matyti, kad kai pasirodžiau Žemėje, visuomenėje, agrarinėje visuomenėje dominavo induizmas, ir induizmas turėjo šį labai labai aiškų žmonių skirstymą į keturias kastas, ir matote, kad šią kastų sistemą net ir šiandien tęsia ir palaiko induizmo religija. Žinoma, aš mėginau sukurti religiją, kuri nepriimtų tokio žmonių skirstymo ir nebūtų tuo paremta.
Kai žiūrite į budizmą, jūs, žinoma, matote, kad į jį taip pat įslinko skaldymo sąmonė, ir yra žmonių, kurie skirsto į budistus ir ne budistus, taip pat egzistuoja įvairios budizmo sektos ir variacijos. Kai kurios iš jų save laiko pranašesnėmis, o kitas sektas laiko menkesnėmis, ir taip toliau. Ir yra tokių, kurie mano, kad budizmo religijos dvasininkų klasė kažkokiu būdu yra pranašesnė už plačiąją populiaciją, tačiau net ir plačioji populiacija yra pranašesnė už tuos, kurie nėra pasiruošę jokiam dvasiniam mokymui. Vėlgi, randate šiuos pasidalijimus visuomenėje, ir būtent tai, žinoma, mėginau padėti žmonėms įveikti, padėdamas jiems įveikti dualistinę sąmonę.
Nes, žinoma, būtent dualistinė sąmonė yra pagrindas, ir galėtume sakyti, kartu ir metodas šiam susiskaldymui kurti. Noriu jums čia duoti tam tikrus mokymus, toliau statydamas ant to, ką davėme anksčiau, bet noriu nueiti šiek tiek toliau. Galite pažvelgti į kai kuriuos mokymus, mūsų perduotus apie puolusias būtybes, kurios iš tiesų nugramzdino Žemę į žemyn traukiantį sūkurį, atnešdamos čia ekstremalią dualizmo interpretaciją. Sakėme, kad visuomenės jau anksčiau buvo nuslydusios į dualizmą, tačiau tai nebuvo agresyvios dualizmo formos, ir būtent tai čia atnešė puolusios būtybės. Sakėme, kad puolusios būtybės sudaro valdžios elitą įsikūnijime, ir jos sudaro įvairias grupes emocinėje, mentalinėje ir identiteto karalijose. Mes taip pat sakėme, kad jų tikslas yra įgyti kontrolę Žemei, Žemės žmonėms, ir tai yra dalis jų didesnio tikslo įrodyti, kad Dievas klysta.
Tad čia noriu aptarti kontrolės temą. Gali atrodyti, kad egzistuoja tam tikros visuomenės Žemėje, kuriose nedidelis elitas turi beveik absoliučią kontrolę. Tai gali būti diktatūros, galite matyti komunistines šalis, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungą valdant Stalinui, Vokietiją valdant Hitleriui, Kiniją valdant Mao ir daug kitų pavyzdžių, Šiaurės Korėją, valdomą dabartinio režimo. Galite tuo remdamiesi manyti, kad puolusios būtybės sugeba pasiekti labai didelį kontrolės laipsnį visuomenėms. Yra žmonių, kurie mano, kad puolusios būtybės turi didelį kontrolės laipsnį visuomenėms, kurios iš tiesų yra diktatūros, tačiau realybė yra tokia, kad net ir tokioje visiškai kontroliuojamoje šalyje, kokia buvo Sovietų Sąjunga, puolusios būtybės neturėjo absoliučios kontrolės.
Jos niekada neturėjo absoliučios kontrolės Žemėje ir jos niekada jos neturės, ir kodėl taip yra? Na, todėl, kad puolusios būtybės yra savo pačių psichologijos aukos. Ką mes sakėme padarė puolusios būtybės? Jos nupuolė į dualistinę sąmonę, jos visiškai į ją nugrimzdo, buvo jos užvaldytos, ji jas apakino, įkalino, jos su ja susitapatino. Tačiau kas nutinka dualistinėje sąmonėje?
Paimate vieną žmogiško suvokimo sritį, susitelkiate į vieną konkrečią sritį, ir išaukštinate ją į absoliutumo statusą, sakydami, kad tai yra tiesa, tai yra pranašesnė ideologija, pranašesnė religija, ar kad ir kas tai būtų. Ir naudojatės tuo sakydami, kad egzistuoja standartas, pagal kurį matuojate, kas yra teisinga ir klaidinga, gera ir bloga, ir galite manyti, kad žmonėms, kurie tai turi, buvo suteikta privilegija apibrėžti problemą arba suformuluoti problemą, kad jie kontroliuoja standartą, pagal kurį viskas yra matuojama, ir jie turi galimybę kontroliuoti žmonių mąstymą.
Tačiau dualizme jūs niekada neturėsite absoliučios kontrolės, dėl tos paprastos priežasties, kad kai paimate vieną visumos elementą ir išaukštinate jį į pranašumo statusą, sukuriate fundamentalų ir neišvengiamą disbalansą. Mes kalbėjome apie antrąjį termodinamikos dėsnį, kuris siekia viską sugrąžinti į žemiausią įmanomą energijos būvį, tačiau taip pat galėtume sakyti, kad tai iš tiesų yra kosminio pusiausvyros dėsnio iliustracija. Iš tiesų nėra taip, kad pusiausvyros dėsnis ar netgi, tiesą sakant, antrasis termodinamikos dėsnis siekia viską sugrąžinti į nediferencijuotą būseną. Kosminis dėsnis yra sukurtas užtikrinti tvarų augimą, nuolatinį augimą, progresuojantį augimą.
Ką jūs padarote dualizme, tai atskiriate save nuo šio pastovaus tvaraus augimo ir sukuriate nesubalansuotą būseną, kurioje sakote, kad vietoj visumos augimo, jūs norite lokalizuoto šios konkrečios ideologijos augimo, šios konkrečios žmonių grupės, šio elito, ir tai gali įvykti, tik atimant kažką iš visumos. Kitaip tariant, nedidelė žmonių grupė atima kažką iš visumos, ir būtent tai pažeidžia kosminį pusiausvyros dėsnį, nes kai visuma nėra pusiausvyroje, kosminis dėsnis ją traukia sugrįžti į pusiausvyrą.
Visada egzistuos trauka, kuri traukia bet kokį disbalansą atgal į pusiausvyros būseną. Ir mes tai aprašėme kaip dualistinės sąmonės bruožą, kad kai sukuriate vieną dualistinį kraštutinumą, tuo pačiu metu jis sugeneruoja priešingą dualistinį kraštutinumą. Būtent tai filosofas Hėgelis aprašė kaip dialektiką, kai viena idėja arba teorija tampa teze, kuri sugeneruoja antitezę, ir tarp jų vyksta kova, o šios kovos rezultatas yra naujas būvis, sintezė, tačiau ši sintezė tampa sekančia teze, kuri sugeneruoja dar vieną antitezę, ir tai veda į dar vieną kovą, ir taip toliau iki begalybės. Na ir dabar, Hėgelis tikėjo, kad būtent taip vyksta progresas ir kad tai yra vienintelis būdas, kuriuo progresas gali vykti. Ir tai buvo jo įžvalgos limitas.
Dalykai taip veikia tik nesubalansuotoje būsenoje, nes kai turite pusiausvyrą, vis dar vyksta augimas, tačiau nebėra kovos, nebėra pasipriešinimo, nėra įtampos tarp dviejų kraštutinumų. Viskas, kas vyksta subalansuotoje būsenoje natūralioje planetoje, siekia pakelti aukštyn visumą. Tiktai tuomet, kai siekiate pakelti vieną visumos dalį likusios visumos sąskaita, sukuriate disbalansą, pasipriešinimą ir dialektinę kovą. Hėgelis ir Marksas pažvelgė į nesubalansuotą būseną, kuri pasirodo Žemėje, ir mėgino tuo pasinaudodami sukurti idealesnę visuomenę, kurioje nebūtų konfliktų. To, žinoma, niekada nebus įmanoma padaryti, nes viena disbalanso forma negali atvesti į harmoniją ir vientisumą, tai tegali atvesti į dar vieną disbalanso formą.
Kodėl sakau, kad puolusios būtybės visko nekontroliuoja? Todėl, kad kai tik paima vieną kažkokią idėją, žmonių grupę, religiją ir išaukština į pranašumo statusą, jos sukuria priešingybę. Tai reiškia, kad jos niekada negalės pasiekti būsenos, apie kurią svajoja, turėdamos amžiną kontrolę, kuriai niekas negalėtų grasinti. Visada egzistuos pasipriešinimas arba grėsmė jų kontrolei. Tai, žinoma, yra nepakeliama puolusioms būtybėms, tad jos visada privalo siekti sunaikinti pasipriešinimą. Būtent dėl to matote, kad visos šios dualistinės ideologijos visada turi idėją, kad egzistuoja teisingumas ir klaidingumas. Yra žmonės, kurie dirba dėl to, kas teisinga, ir žmonės, kurie dirba dėl to, kas klaidinga, ir tie žmonės, kurie dirba dėl to, kas teisinga, privalo sunaikinti žmones, kurie dirba dėl to, kas klaidinga, tad egzistuoja nuolatinė kova. Tai tiesiog yra įdiegta į dualizmą. Bet dabar pažvelkite į puolusių būtybių psichologiją. Kas vyksta puolusios būtybės psichologijoje? Na, kaip kiti mokytojai sakė, kai jūs, būdami avataru, atėjote į Žemę, patyrėte kosminę gimimo traumą, tačiau kai puolusios būtybės toje sferoje, kurioje nupuolė, patyrė susidūrimą su pakylėtaisiais mokytojais ir faktu, kad egzistuoja galia, kuri yra didesnė už jų, jos taip pat patyrė traumą arba susikūrė traumą, ką taip pat padarėte ir jūs.
Nuo pat to laiko puolusios būtybės mėgino kompensuoti šią traumą, kai pajautė praradimą. Jos mėgina įgyti kontrolę, kad pasiektų proto būseną, kurioje galėtų jaustis ramybėje, kad nebūtų suskilusios, sutraumuotos skausme, dėl savo traumos. To, žinoma, puolusios būtybės niekada negalės padaryti, nes jos tai daro per dualistinę sąmonę, kuri privalo sukurti pasipriešinimą. Visada egzistuoja priešybių pora. Ir ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad puolusi būtybė, tam tikra puolusi būtybė, dabar išaukština tam tikrą, sakykime, religiją kaip pačią pranašiausią. Ji tuomet ima tikėti, kad jeigu galės sukurti būseną Žemėje, kurioje visi taps šios religijos pasekėjais, ir niekas nemes jai iššūkio, ir jai nesipriešins, tuomet ji turės proto ramybę. Tuomet ji viską kontroliuos. Tuomet ji galės jausti, kad turi visą valdžią, ir tai yra vienintelis būdas, kurį puolusi būtybė gali įsivaizduoti, kaip ji galėtų pasiekti proto ramybę. Iš tiesų nėra taip, kad puolusi būtybė siekia proto ramybės, ji greičiau siekia tam tikro ekvilibriumo, kuriame jaustų viską kontroliuojanti, ir vienintelis būdas, kuriuo ji įsivaizduoja galėsianti tai pasiekti, yra turėti šią valdžią, kuriai niekas negalėtų mesti iššūkio. Kad ir kiek puolusi būtybė kovotų, ji niekada negalės pasiekti šios būsenos fizinėje plotmėje, ir todėl ji niekada negalės pasiekti psichologinės būsenos, kurioje jaustų viską kontroliuojanti, jaustų, jog turi visišką valdžią, kuriai niekas negali grasinti.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kaip sakėme, kad puolusios būtybės, puolusios būtybės psichologija iš tiesų yra galutinis suskilusio asmenybės sutrikimo, obsesinio kompulsinio sutrikimo apibrėžimas. Puolusi būtybė gali atrodyti viską kontroliuojanti, pavyzdžiui, Stalinas fiziškai kontroliavo Sovietų Sąjungą, nes kad ir ką paliepdavo, žmonės privalėdavo tai padaryti. Tačiau jeigu pažvelgtumėte į Stalino psichologiją, pamatytumėte, kad jis visiškai nekontroliavo savo proto būsenos, kadangi jautė nuolatinę grėsmę, jis nuolatos bijojo, pastoviai siekė sunaikinti potencialias grėsmes, nužudydamas net savo artimiausius bendražygius. Mao, Hitleris – elgėsi labai panašiai. Tad matote, puolusios būtybės yra įstrigusios šiame obsesiniame kompulsiniame troškime sukurti būseną, kurioje, galėtume sakyti, egzistuoja ramybė, ar kurioje bent jau niekas joms negrasina, tačiau jos tai siekia padaryti, sunaikindamos kažką kitą.
Žinoma, jokia ramybė arba ekvilibriumas negali būti sukurti per naikinimą, tačiau puolusios būtybės niekada to nesupras iš dualistinės sąmonės. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, jog gali atrodyti, kad puolusi būtybė turi kontrolę išorėje, tačiau viduje puolusi būtybė pastoviai reaguoja ir, žinoma, jeigu reaguojate į jums nepavaldžias aplinkybes, kaip galite sakyti, kad viską kontroliuojate? Tai neįmanoma. Puolusios būtybės niekada nekontroliuoja savo asmeninės psichologijos. Jos visą laiką reaguoja į realias arba įsivaizduojamas grėsmes.
Kai sakau „realias“, aš, žinoma, sakau tai kabutėse, nors galite sakyti, kad egzistuoja tam tikros grėsmės, kurios iš tiesų yra fizinės, ir yra kitos grėsmės, kurias puolusios būtybės tiesiog susikuria savo protuose. Kai jūs, būdami dvasios mokiniu, tai suvokiate, jūs, žinoma, suprantate, kad puolusios būtybės psichologija fundamentaliai nesiskiria nuo žmonių psichologijos. Ji tiesiog yra nuėjusi į didesnį kraštutinumą. Jūs, dvasios mokiniai, kol turite gimimo traumą, jūs taip pat esate šioje proto būsenoje, kurioje reaguojate į aplinkybes, kurios atrodo nepavaldžios jūsų kontrolei, ir jūs tai darote, kad sukurtumėte tam tikrą ekvilibriumo jausmą, ramybę, proto ramybę.
Kai šitai suvokiate, suprantate, kad Žemės planetoje egzistuoja labai sena sąmonė, labai senas momentumas, net ir kolektyvinis padaras, kuris siekia įtraukti žmones kurtis šį ramybės jausmą įvairiais būdais. Vienas iš jų, pavyzdžiui, yra fizinės priemonės, kuomet siekiate pastatyti pilį storomis sienomis, į kurią negalėtų įsiveržti joks priešas, siekiate viskuo apsirūpinti, kad galėtumėte tenai ilgą laiką gyventi, kaip tai darė taip vadinami viduramžių visuomenės lyderiai savo baime paremtoje reakcijoje. Arba jūs galite tai daryti daugeliu kitų būdų, per mokslą, per technologiją, įsigydami draudimą arba gyvybės draudimą, arba apdrausdami viską, ką galite įsivaizduoti, arba sukaupdami pakankamai pinigų, kuriais galvojate galėsiantys išspręsti bet kokią problemą. Tačiau jūs taip pat galite siekti tai daryti per religinį arba dvasinį mokymą. Matote, kaip Jėzus kalbėjo apie krikščionis kurie įstūmė save į būseną, kurioje jie mano pasiekę ekvilibriumo būseną, nes tikrai bus išganyti, kai Jėzus sugrįš, ir jie yra visiškai tikri, kad vienintelis dalykas, kurį jiems reikia čia daryti, yra palaikyti savo patogų gyvenimo būdą ir galbūt šiek tiek pinigų paaukoti labdarai.
Matote budizme, kiek daug žmonių, net ir daug budistų vienuolynuose, susikūrė panašią regimo ekvilibriumo ir ramybės būseną, nes galvoja, kad vienintelis dalykas, kurį jiems reikia daryti, yra toliau gyventi savo vienuolišką gyvenimo būdą ir išpildyti reikalavimus, meldžiantis, kalbant mantras, atliekant pratimus, medituojant, darant tą ir darant aną. Kitaip tariant, tai yra išorinis kelias, automatiškas kelias, kuriame galvojate, kad galėsite nusigauti į dangų arba pasiekti nirvaną, nepažvelgdami į savo sąmonę ir jos nekeisdami.
Žinoma, kaip jau ne kartą sakėme, yra mokinių, kurie atrado pakylėtųjų mokytojų mokymus ir mėgino padaryti lygiai tą patį su pakylėtųjų mokytojų mokymais, ir tai, žinoma, yra įmanoma. Tai buvo lengviau padaryti su ankstesnėmis dispensacijomis, ir daug sunkiau padaryti šioje, nes šioje mes, pirmą kartą, bent jau rašytinėje istorijoje, mėginome padaryti viską, kas įmanoma, apnuogindami šiuos psichologinius mechanizmus, tad vienintelis būdas, kuriuo galite pasilikti šiame mokyme ir susikurti ramybės jausmą, yra ignoruodami arba neigdami didelius mokymo aspektus. Tie iš jūsų, kurie esate atviro proto, žinoma, suvokiate, kad negalite būti pilnai atviromis durimis, jeigu naudojatės mokymais šiuo būdu. Turite pasiekti būseną, kurioje dauguma jūsų jau ir esate, pastoviai ryždamiesi tirti savo psichologiją, išrišdami tai, kas turi būti išrišta, pakildami aukščiau, kad galėtumėte būti iš tiesų atviromis durimis.
Ką jūs taip pat galite šiuo būdu pasiekti yra, žinoma, tikresnė vidinės ramybės būsena. Sakėme, kad visada bus iliuzijų, kurias turėsite įveikti, kol pakilsite, tačiau mes taip pat sakėme, jog tai nereiškia, kad turite gyventi visą savo likusį laiką įsikūnijime šioje deficitinėje proto būsenoje, kurioje jaučiate atsiliekantys, jaučiatės neadekvatūs, visada yra kažkas, ko nepadarėte arba turėjote padaryti. Tad jūs iš tiesų galite pasiekti šį priėmimo tašką. Priimate save kaip mokinį, kuris yra pasiryžęs eiti keliu ir visada ieškoti sekančio dalyko, kurį jums reikia pamatyti savyje, savo psichologijoje. Kai perlipsite šį slenkstį, kurį turite ir apie kurį kalbėjome kaip apie pasipriešinimą pamatyti kažką savyje, iš tiesų įgysite tam tikrą vidinę ramybę, nes nebebus nieko, į ką bijotumėte pažvelgti savyje, nebebus nieko, ko negalėtumėte įveikti savo pačių psichologijoje, ir jeigu nebeliks nieko, ko negalėtumėte įveikti savo psichologijoje, pasaulyje neliks nieko, ko turėtumėte bijoti.
Kodėl žmonės bijo išorinių sąlygų? Jie turi įvairių priežasčių. Jie sako: bijau susirgti, patirti skausmą, bijau to ir bijau ano. Na, taip, tai yra suprantama. Ir vis dėlto, ar jie bijo išorinės sąlygos, kuri dar nėra įkūnyta? Jie bijo, kaip tai juos paveiks psichologiškai. Kaip jau anksčiau sakėme, ne išorinė sąlyga jums sukelia skausmą. Skausmas egzistuoja jūsų prote. Net ir fizinis skausmas egzistuoja jūsų prote, ar bent jau iššaukia reakciją jūsų prote. Būtent dėl to tai yra nepakeliama. Jūs iš tiesų visada bijote savo reakcijos į išorines sąlygas, o ne pačių išorinių sąlygų. Tačiau jeigu žinote, kad pažvelgę į savo reakciją ir už jos stovinčią atskirąją savastį, galėsite įveikti tą reakciją, kodėl turėtumėte bijoti reakcijos? O jeigu nebijote reakcijos, kodėl turėtumėte bijoti sąlygos?
Iš tiesų, kai kurie iš jūsų esate pasiruošę pradėti pripažinti, kad nėra jokios priežasties bijoti kokios nors sąlygos Žemėje. Tai iš dalies pademonstravo Jėzus, kai leidosi nukryžiuojamas. Galėtume sakyti, kad jeigu nukryžiavimas ir šio laikino skausmo iškentimas buvo tai, kas leido Jėzui pakilti, argi jam nebuvo verta patirti šį laikiną skausmą? Galite pažvelgti į Jėzų, po to kai jis pakilo, ir jis gali dabar pažvelgti į tas dienas skausme, bet argi jam tai dabar yra svarbu? Pakylėtoje būsenoje, argi jums bėra svarbu kas nors, su kuo susidūrėte Žemėje?
Koks, sakėme, yra pagrindinis Žemės tikslas, to, ką jūs patiriate Žemėje? Tikslas yra pakelti sąmonę. Dalis sąmonės pakėlimo reiškia, kad įveikiate kažką savyje – atskirąsias savastis, kad ir kas tai būtų. Norėdami tai įveikti, turite tai pamatyti. O kad tai pamatytumėte, kas turi įvykti? Na, kartais jūs galite tai pamatyti per vidinį procesą. Tačiau yra dalykų, kurių negalite pamatyti, ar bent jau kuriuos galite pamatyti greičiau, kai juos sužadina išorinės sąlygos.
Koks yra bet kokio patyrimo, kurį galite patirti Žemėje, tikslas? Tai yra padėti jums pamatyti kažkokią sąlygą, kuri jus riboja – ir dėl kurios jūs pasiduodate nemaloniai reakcijai, – kad galėtumėte pamatyti tą sąlygą, ją išrišti ir nuo jos išsilaisvinti. Ir kai jau tapsite laisvi nuo jūsų viduje esančios sąlygos, išorinė sąlyga taps nereikšminga. Jeigu nebeturite negatyvios reakcijos į sąlygą, argi tai bėra svarbu? Tai nebestabdo jūsų dvasinio augimo.
Kai pradedate tai kontempliuoti, galite pasiekti šį tašką, kuriame galite atlikti sąmoningą pokytį ir tarti: „Kodėl bijau visų šių sąlygų, kurios gali įvykti? Kodėl turiu gyventi bijodamas visų šių sąlygų? Kad ir kas galėtų įvykti, tai sukels reakciją. Kai pamatysiu tą reakciją, tai bus galimybė ieškoti iliuzijų, atskirųjų savasčių, kurios sukelia reakciją, išrišti tas iliuzijas, leisti atskirajai savasčiai mirti, ir tuomet būsiu laisvas. Kodėl bijau, kad man gali nutikti tam tikri dalykai, jeigu tai iš tiesų pasitarnaus mano galutiniam išsilaisvinimui ir mano pakylėjimui? Kodėl turėčiau bijoti kokios nors sąlygos? Argi negaliu tiesiog sakyti: ‘Tebūnie kas bus! Tebūnie kas bus!’“
Pamėginkite kurią dieną atsisėsti ramioje aplinkoje, užmerkti akis, susitelkti į savo širdį ir tuomet tarti: „Tebūnie kas bus.“ Ir tuomet pažvelkite į reakciją, kuri ateina jums iš išorės jūsų širdžiai, ypač iš jūsų žemesnių čakrų, iš jūsų emocinio kūno. Pažiūrėkite, kokios sulaukiate reakcijos. Pamėginkite pasekti tą reakciją. Pamėginkite pažiūrėti, ar galite aptikti atskirąją savastį. Pamatykite už jos slypintį įsitikinimą. Ko jūs iš tiesų bijote? Kodėl galvojate, kad tai yra tokia siaubinga sąlyga, kad turite jos išvengti? Kas yra toje sąlygoje, ko jūs taip stipriai bijote, ir pamatysite, kad tai yra jūsų vidinė reakcija, tačiau savo vidinėje reakcijoje jūs galite kai ką dėl to padaryti. Galbūt negalite nieko padaryti dėl išorinės sąlygos, tačiau galite kažką padaryti dėl savo reakcijos. Argi ne tokia yra visų mūsų mokymų esmė?
Kodėl jūs iš tiesų to bijote? Kodėl galvojate, kad jums reikia to bijoti? Ir tai palaipsniui gali, ir pripažįstu, kad jums visiems užtruks šiek tiek laiko tai pasiekti, atvesti jus prie taško, kuriame galėtumėte sakyti: „Na, kad ir su kuo besusidurčiau Žemėje, tai tiesiog yra patyrimas. Tai iš tiesų nėra tikra, ta prasme, kad tai turėtų man galią ir galėtų mane apibrėžti.“ Ir kai galėsite žiūrėti į bet ką, kas galėtų nutikti, kaip tik į dar vieną patyrimą tarp daugybės tokių patyrimų, galėsite įveikti šią baimę, kurią tiek daug žmonių sieja su ateitimi, bijodami, kad kažkas gali nutikti.
Kai buvau įsikūnijime, praleidau šešerius metus miške, sėdėdamas tenai ir badu marindamas savo kūną, susidurdamas su įvairiomis būsenomis kūne. Tai man padėjo išmokti, kad jokios kūno būsenos neturi galios mano protui, nebent aš suteikiu tam galią. Per tai įgijau tam tikrą atsirišimą nuo kūno ir to, kas gali nutikti kūnui. Ir taip pat tam, kas galėtų nutikti man fizinėje oktavoje. Vėliau savo tarnystėje, po to kai grįžau mokyti, nebeturėjau jokios ateities baimės. Galite sakyti: „Na, tai buvo pakankamai lengva, tu turėjai lengvą gyvenimą.“ Taip, tačiau aš vis dar buvau įsikūnijime tam tikroje kolektyvinėje sąmonėje, ir ji pastoviai bandė į mane skverbtis, kaip tai daro su visais. Ir tik todėl, kad nesureagavau į Maros demonus, tapau nuo to laisvas.
Kad ir kas benutiktų išorinėse sąlygose, jūs turite potencialą išsilaisvinti nuo savo reakcijos ir nepasiduoti Maros demonų gundymams. Kas sukelia reakciją? Kodėl reaguojate negatyviai į kai kurias aplinkybes, tačiau ne į kitas? Taip yra dėl to, kad savo prote turite standartą, kuris sako: „Tai turėtų man nutikti, o tai neturėtų man nutikti.“
Kai kažkas nutinka, kas yra šioje „šitai turėtų nutikti“ kategorijoje, jaučiate pozityvų jausmą. Pozityviai į tai reaguojate. Tačiau kai kažkas nutinka, kas yra priskiriama šiai „neturėtų nutikti“ kategorijai, jūs pasiduodate negatyviai reakcijai ir galvojate, kad tik taip tai tegali būti. Tačiau kodėl tik taip tai tegali būti? Tai yra vienintelis būdas, kaip tai gali būti, dualistinėje sąmonėje, kurioje turite standartą ir vertybinį vertinimą. Tačiau kai išsilaisvinsite nuo dualizmo, tai nunyks. Kodėl viena aplinkybė turėtų būti pozityvi, o kita negatyvi? Kodėl viena turėtų vesti į nesubalansuotą ekstatišką reakciją, o kita į nesubalansuotą negatyvią reakciją? Kodėl turi būti kažkas, ko turėtumėte mėginti išvengti? Kad ir kas benutiktų, tai yra patyrimas, ir kad ir kas jums nutiks, tai bus aplinkybės, kurios yra tinkamos iškelti kažką jūsų psichologijoje, ko jūs dar nepamatėte. Argi tai nėra pozityvu?
Galite sakyti: „Bet vis dar yra patyrimų, kurių nenoriu patirti Žemėje.“ Tai yra suprantama. Tačiau egzistuoja skirtumas tarp kažko bijojimo ir siekimo to išvengti, ir nusprendimo, kad iš tiesų netrokštu patirti tos patirties. Kai priimate šį pastarąjį sprendimą, galite ryžtis sakyti: „Na, ką tuomet turiu padaryti, kad išvengčiau tokio patyrimo? Turiu ieškoti, kas yra mano psichologijoje, ką šis patyrimas iškeltų, ir tuomet turiu išrišti psichologinę sąlygą, kad man nereikėtų patirti išorinės sąlygos.“
Čia nėra jokios bausmės. Nėra jokios prievartos, nes viskas iš tiesų vyksta dėl psichologijos išrišimo. Bet jeigu išrišite psichologiją, jums nereikės, kad įvyktų išorinis įvykis. Nebent jūs tai darote, nešdami kažkokią naštą už kitus. Visada egzistuoja išimtys kiekvienai taisyklei, tačiau daugumai jūsų, jeigu išspręsite psichologinę sąlygą, jums nereikės patirti išorinės sąlygos. Viskas iš tiesų yra taip paprasta.
Tuo remiantis, galite matyti, kad yra įmanoma ir realistiška daugeliui jūsų, kurie jau kurį laiką taikėte šiuos mokymus, pasiekti šią ekvilibriumo būseną, ramybę. Tačiau ji nėra paremta neigimu. Sakiau, kad daug budistų turi ekvilibriumo jausmą, jį turi daugelis krikščionių. Tačiau taip yra dėl to, kad jie neigia kažką savo psichologijoje. Jie tai ignoruoja. Jie atsisako į tai pažvelgti, ir todėl jie turi ramybės iliuziją be tikrosios ramybės. Tačiau jums yra įmanoma pritaikyti mūsų mokymus ir pasiekti šią proto būseną. Kuomet šie išoriniai dalykai jūsų netrikdo. Jumyse nekyla jokios reakcijos. Galite pažvelgti į Maros demonus, kurie priešais jus vaiposi, ir nereaguoti. Tai reiškia, kad jūs turite mentalinę laisvę iš tiesų savęs paklausti: „Kokio gyvenimo patyrimo aš iš tiesų noriu šį likusį gyvenimą?“ Ir daugelis jūsų tuomet sugebėsite atlikti pokytį ir suvokti: „Štai ką aš noriu iš tiesų patirti, nes tai yra mano augimo dalis tai patirti. Tai yra troškimas, kurį turiu, ir per jį pereidamas ir jį patirdamas, galiu išsilaisvinti nuo troškimo.“
Daugelis jūsų pamatysite, kad pasiekėte tašką, kai tiesiog žinote, jog atėjo laikas kažką pakeisti savo gyvenime, kad ir kas tai galėtų būti jūsų išorinėje situacijoje. Jūs galite atlikti tą pokytį ir galite patirti visiškai kitokį patyrimą nei buvote patyrę anksčiau. Ir šis patyrimas yra jūsų augimo dalis. Tai taip pat gali būti jūsų dovanos išreiškimo dalis, kurią norite atnešti savo dangiškajame plane. Kai kurie iš jūsų galite žiūrėti: „Kokį aš noriu patirti patyrimą, ir tarkime, jog noriu patirti patyrimą, išreikšdamas tam tikrą idėją.“
Tačiau, kad galėtumėte tai padaryti, turite atlikti tam tikrus pokyčius, ir tuomet jūs galite atlikti tuos pokyčius. Jūs, žinoma, pastebėsite, kada esate pasiruošę atlikti pokytį. Tai nėra kažkas, ką galite prisiversti padaryti išoriniu protu. Tai yra kažkas, kas tiesiog nutinka, kai pasiekiate šią vidinės ramybės būseną, išrišdami savo psichologiją, ir tuomet sąmoningai užduodate sau klausimą: „Kokio aš noriu gyvenimo patyrimo kitame savo gyvenimo etape?“
Daugelis jūsų atrasite, kad kai turite aiškumą, kai esate nesuskilę savo prote, aplinkybės tiesiog sugula į vietas ir pamatote atsidūrę kitokioje situacijoje. Tai yra be pastangų įvykstanti kitokių aplinkybių materializacija. Tai yra plaukimas su Gyvenimo Upe, kurioje jūs niekam nesipriešinate. Nemėginate priversti, kad kažkas įvyktų. Jūs, taip sakant, stebite tai vykstant. Stebite dalykus, jiems vystantis.
Ar tai tėra kažkokia fantazija, kurią čia piešiu? Ar tai tėra kažkas, kas galioja keletui žmonių? Ne, tai galioja visiems tiems, kurie yra pasiryžę taikyti mokymus ir spręsti psichologiją. Kodėl tai iš tiesų yra įmanoma? Kodėl yra įmanoma, kad jeigu pakeičiate savo proto būseną, tai gali paveikti ir pakeisti jūsų išorines aplinkybes? Tai nėra tai, ką žmonės paprastai vadina proto valdžia materijai. Matote ištisą judėjimą žmonių, kurie mėgina įgyti šią proto valdžią materijai, kuomet jie galėtų priversti visatą duoti jiems tai, ko jie nori. Jie galėtų jėga pakeisti šviną į auksą, padaryti tą ar aną – kad ir apie ką jie svajotų. Tačiau tai yra puolusių būtybių mėginimas naudotis juodąja magija, kaip mes kartais tai vadinome, siekiant materializuoti tam tikrus rezultatus.
Aš čia kalbu apie be pastangų pasiekiamą materializaciją, kurioje nėra jokios jėgos. Matote, kai esate pasiekę psichologijos išrišimą, jums nebereikia nieko versti. Nes jūs nesiekiate nieko išvengti. Jūs nesiekiate nieko niekam primesti, ar jėga kažką nuo savęs atstumti. Jūs nesiekiate jėga priversti tai pas jus ateiti arba jėga priversti, kad tai nuo jūsų atsitrauktų. Kodėl taip yra, kad kai atliekate pokytį prote, išorinės aplinkybės gali sustoti į vietas?
Na, tai yra įmanoma dėl koncepcijos, kurią perdaviau prieš tiek daug metų, kalbėdamas apie susietąją kilmę. Tai yra labai gili koncepcija. Mes jau anksčiau apie tai kalbėjome. Raginome jus apie tai mąstyti, ir raginu jus po truputį apie tai mąstyti. Turite pripažinti, kad užaugote šiuolaikiniame pasaulyje, kuris yra labai stipriai paremtas, ne tik jėga paremtu požiūriu į gyvenimą, jėga paremta paradigma, bet taip pat atskirtimi paremta paradigma. Ką sakiau apie dualistinę sąmonę? Pažvelkite į visą šį žmogiškos egzistencijos audeklą – ištraukiate iš jo vieną dalyką ir jį išaukštinate ir tuo pat metu pažeminate kitus aspektus. Sukuriate disbalansą, tačiau susietojoje kilmėje nėra jokio disbalanso, viskas yra susiję.
Tačiau jūs buvote auginami su šiuo požiūriu, kad dalykai nėra susiję. Jie yra atskiri dariniai. Jie egzistuoja atskirai. Tai yra atskiri dalykai, kurie gali būti paveikiami atskirų priežasčių. Jeigu pažvelgsite į mokslą, šiuolaikinį mokslą, pamatysite, kad jis yra paremtas šiuo atskirties požiūriu. Galvojate, jog galite pažvelgti į visatos audinį, galite ištraukti vieną konkretų įvykį, vieną konkrečią sąlygą, ir galite ją izoliuoti bei sakyti: „Tai yra izoliuotas padarinys, ir šis izoliuotas padarinys turi šią izoliuotą priežastį. Padarinį sukėlė išskirtinai ši priežastis, o priežastis yra išskirtinai šios sąlygos pasekmė.“ Tai yra atskirties požiūris, vis dar propaguojamas Vakarų mokslo, nors pats Vakarų mokslas jį jau paneigė per kvantinę fiziką.
Galbūt turėtumėte paskirti šiek tiek laiko tai kontempliuoti ir suvokti, kad požiūris, paremtas atskiromis priežastimis ir atskirais padariniais, kurį laiką buvo naudingas. Tai buvo reikalinga fazė, pereinant iš religinės, viduramžiškos pasaulėžiūros į racionalesnę, moksliškesnę, šiuolaikiškesnę pasaulėžiūrą. Jums nereikia sakyti, kad tai buvo visiškai klaidinga. Visuomenė nepadarė klaidos pereidama šią fazę, tačiau tai tėra fazė, ar bent jau turėtų tokia būti, ir ji negalės visuomenės ar mokslo išvesti aukščiau tam tikro lygmens.
Jūs, būdami dvasios mokiniu, turėtumėte mąstyti, kaip galėtumėte išlaisvinti savo protą nuo šio įsitikinimo. Galite, vėlgi, paklausti, kodėl bijote tam tikros aplinkybės? Ar taip nėra dėl to, kad galvojate, jog gali egzistuoti ši atskira priežastis, kuri gali paveikti jus kaip atskirą būtybę, ir jumyse, kaip atskiroje būtybėje, kiltų reakcija į tą priežastį? Ir jūs, kaip atskira būtybė, verčiau jau to išvengtumėte, verčiau išvengtumėte tos priežasties? Jūs save laikote būtybe, kuri egzistuoja didesnėje visumoje. Jūs žinote tai. Gyvenate planetoje su septyniais milijardais kitų žmonių, egzistuoja įvairios fizinės sąlygos, egzistuoja toks dalykas, vadinamas orais, ir jeigu lyjant išeisite į lauką, sušlapsite. Žinote, kad gyvenate šioje visumoje, tačiau užuot žiūrėję į visumą, koncentruojatės į specifinius visumos aspektus, ir žiūrite į save kaip į atskirą būtybę, kuri egzistuoja visumoje, ir galvojate, kad šiai atskirai būtybei yra tam tikri dalykai, kurie turėtų jai nutikti, ir tam tikri kiti dalykai, kurie neturėtų jai nutikti.
Mėginate materializuoti dalykus, kurie turėtų nutikti, ir priversti išnykti dalykus, kurie neturėtų nutikti, pagal jūsų standartą. Tačiau nesuvokiate, kad, tam tikra prasme, galėtume sakyti, jog esate individuali būtybė ir turite laisvą valią, tačiau egzistuojate visumoje, kurioje egzistuoja septyni milijardai kitų individualių būtybių su laisva valia. Negi iš tiesų yra prasmės galvoti, kad galėtumėte izoliuotis nuo šios visumos ir nebūti paveikti kitų žmonių daromų laisvos valios pasirinkimų? Negi iš tiesų yra realistiška šitaip galvoti?
Daugelis žmonių taip galvojo. Kaip sakiau, tie, kurie pasistatė šias storas pilies sienas ir mėgino izoliuotis, jie manė, kad galės izoliuotis nuo visumos, tačiau, žinoma, jie negalėjo to padaryti. Jie gali kuriam laikui sukurti įspūdį, kad galės tai padaryti, tačiau realybėje jie negali to padaryti. Visa ši idėja, kad galėtumėte izoliuotis nuo visumos, apsisaugoti nuo tam tikrų sąlygų – atnešti kitas sąlygas – yra iliuzija. Jūs esate, patinka jums tai ar ne, šio žmonijos audeklo dalis. Tad aš jums siūlau, ir tai nutinka tiems, kurie pakyla į tam tikrą Kristaus sąmonės lygį ir pradeda vilktis Budiškumo sąmonę, kad galite pakeisti savo požiūrį į gyvenimą.
Galite pradėti kontempliuoti, kad egzistuoja kitoks būdas žiūrėti į gyvenimą, nei vien žiūrėti į jį iš tos perspektyvos, kad aš esu atskiras individas ir turiu išvengti tam tikrų dalykų ir turėti tam tikrus kitus dalykus. Galite suvokti, kad iš tiesų nėra jokios prasmės sakyti, kad kaip atskiras individas aš to noriu ir to nenoriu. Nes realybė yra tokia, kad kai viskas yra tarpusavyje susiję, tai iš tiesų gali reikšti, jog kad gautumėte tai, ko norite, tam gali reikėti, kad kažkas kitas to neturėtų, o tam, kad kažko išvengtumėte, gali reikėti, kad kažkas kitas tai patirtų. Kitaip tariant, galite pažvelgti į faktą, kad jeigu viskas yra tarpusavyje susijusi visuma, ir jūs esate šioje visumoje, jūs iš tiesų nesate visumos dalis, nes jūs nesate atskirti nuo visumos. Jūs tiesiog esate integralus visumos aspektas. Iš tiesų nėra prasmės sakyti: „Ko aš noriu kaip atskiras individas?“
Egzistuoja visiškai kitoks būdas žiūrėti į gyvenimą, ir tai yra būdas žiūrėti į gyvenimą kaip susietam individui, kaip būtybei, kuri yra susieta su visuma. Tai reiškia, jog iš tiesų nėra jokios prasmės sakyti: „Ar galėčiau save išaukštinti ir tapti milijardieriumi, atimdamas pinigus iš kitų?“ Jums gali pavykti tai padaryti, kaip kai kurie žmonės tai padarė, tačiau jūs iš tiesų nesate atskirti nuo visumos. Kai sukuriate disbalansą vienu būdu, patirsite disbalansą savo viduje. Kai sukuriate disbalansą, kuris paveikia kitus žmones, sukuriate psichologinį disbalansą, kuris veikia jus pačius. Jūs taip pat sukuriate fizinę priešingybę, kuri gali paveikti jus kažkuriuo metu ateityje, tačiau tai gali būti atidėta iki kito gyvenimo, tad jūs to nepamatysite. Tačiau patirsite psichologinį disbalansą ir matysite, kad visi žmonės, kurie, pavyzdžiui, yra įgiję didelius turtus kitų žmonių sąskaita, jie turi psichologinius disbalansus, kurie pastoviai juos veikia.
Egzistuoja visiškai kitoks požiūris į gyvenimą nei tas atskirties požiūris, su kuriuo jūs buvote auginami, programuojami ir kurį patyrėte daugelį gyvenimų. Reikalingas tam tikras mentalinis persiderinimas, kad galėtumėte atlikti pokytį, tačiau tai, ką jums čia duodu, yra pradiniai šio proceso etapai. Galite pradėti tai kontempliuoti ir iš to išeiti. Ir tuomet galite pradėti kultivuoti šį suvokimą, kad jūs čia iš tiesų esate ne tam, kad išaukštintumėte save, bent jau ne tokiu būdu, kuris sukurtų disbalansą, paveikiantį kitus. Jūs čia esate tam, kad keltumėte aukštyn visumą.
O kaip tai yra susiję su dvasiniu keliu ir keliu į Kristiškumą, kai sakėme, kad pradinėse kelio pakopose svarbiausia jūsų užduotis yra atsiskirti nuo masinės sąmonės? Na, gali atrodyti, kad jūs nuo kažko atsiskiriate ir, tam tikra prasme, jūs atsiskiriate nuo masinės sąmonės. Tačiau kas yra masinė sąmonė? Tai yra atskirties sąmonė. Kai atsiskiriate nuo atskirties sąmonės, ar iš tiesų save nuo kažko atskiriate, nuo kažko atsitraukiate, o gal tiesiog einate į vienovės, susietumo sąmonę? Iš tikrųjų negalite savęs atskirti nuo atskirties. Jūs tegalite įeiti į sąmonę, kuri yra aukščiau atskirties, ir tai yra vienovė. Suvokiate, jog tam, kad galėtumėte pakelti visumą, turite atsiskirti nuo masinės sąmonės, kad galėtumėte iškelti savo individualią sąmonę, ir tai darydami, sukuriate trauką, kuri traukia aukštyn kolektyvinę sąmonę.
Subtilus skirtumas atsiranda tuomet, kad kai kurie mokiniai tai siekia daryti iš motyvacijos, kurioje jie nori išsikelti save aukštyn kaip atskirus individus. Būtent tai mes anksčiau sakėme, kad 96 lygmenyje turite išspręsti šią mįslę, kuomet nustojate siekti išsikelti save kaip atskirą individą, ir matote ryšį su visuma. Tai yra Kristaus sąmonė, ne aukščiausia jos pakopa, bet tai iš tiesų yra pradinė pakopa. Kai atliekate šį persijungimą, suvokiate, kad viskas yra tarpusavyje susiję. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad visų žmonių psichologija Žemėje yra tarpusavyje susijusi. Egzistuoja tam tikros atskirosios savastys, kurias turi beveik visi žmonės. Egzistuoja keletas atskirųjų savasčių, kurias turi visi žmonės, ir yra daug, daug atskirųjų savasčių, kurias turi dauguma žmonių.
Ko reikės žmonijai iškelti? Ko reikės kolektyvinei sąmonei iškelti? Reikės atskirųjų savasčių išrišimo. Na, kaip šis procesas gali įvykti? Jis negali įvykti kolektyviškai, nes nėra kolektyvinio suvokimo, žmonės yra suskaldyti kolektyvinių savasčių. Nėra jokių galimybių kada nors sukurti šį jausmą, kad, bent jau artimiausioje ateityje, mes visi turime atskirąjį aš ir mums visiems reikia jį įveikti. Tačiau jūs iš tiesų matote tam tikrus kolektyvinius poslinkius, tačiau tie kolektyviniai poslinkiai buvo atnešti per laipsnišką procesą, per kurį keletas individų pradėjo pokytį, ir tuomet tai sukūrė momentumą, kuris galiausiai pakeitė daugiau žmonių.
Žmonija yra keliama aukštyn, nes žmonės ryžtasi pažvelgti į savo individualias atskirąsias savastis ir jas išrišti. Tai sukuria šabloną, vėžes, matricą, momentumą kolektyvinėje sąmonėje. Vienam žmogui praregėjus iš tam tikros atskirosios savasties, atsiranda kitas žmogus, kuriam tampa lengviau įveikti tą atskirąją savastį, nes tai jau padarė pirmasis žmogus. Ir tuomet atsiranda trečias žmogus, kuriam tai tampa dar lengviau, ir tai sklinda tarsi ratilai vandenyje, kol įvyksta tam tikri kolektyviniai poslinkiai, kai staiga tai tampa beveik visuotinai pripažįstamu dalyku, ar bent jau apie tai yra kalbama. Galite matyti, kad net ir jūsų gyvenime, dauguma jūsų matėte, kaip saviugdos literatūros srityje įvyksta tam tikri poslinkiai, kai staiga tampa madinga kalbėti apie tam tikrą dalyką. Šiuo metu galite matyti, kad narcizų tema tampa vis plačiau žinoma. Tačiau visa tai prasidėjo nuo to, kad kai kurie žmonės buvo pasiryžę dirbti su savimi ir patraukti visus aukštyn.
Tai reiškia, kad jūs dabar galite grįžti prie mano koncepcijos, jog egzistuoja tam tikros sąlygos, kurių jūs verčiau išvengtumėte, ir tuomet galite sakyti: „Na, yra tokia sąlyga, kurios būčiau verčiau išvengęs, tačiau ji vis tiek man nutiko, tad ką gi tai reiškia?“ Na, galbūt tai reiškia, kad nors norėjau to išvengti savo išoriniu protu, savo dangiškajame plane aš iš tiesų prisiekiau prisiimti šią sąlygą, kad padėčiau išrišti už jos egzistuojančią psichologiją, ir tuo būdu pakelčiau visumą. Kitaip tariant, tai, kas jums nutinka, nėra kažkas, kas būtų nukreipta tiesiogiai prieš jus, tai nėra kažkas, kam jūs turite priešintis. Tai yra kažkas, ką jums reikia priimti ir tarti: „Ką galiu iš to išmokti? Kaip galiu padėti išrišti kažką kolektyvinėje sąmonėje ir tuo būdu pakelti kolektyvinę sąmonę?“ Tai, vėlgi, yra dalis šio „tebūnie, kas bus“. Kai sakote: „tebūnie, kas bus“, tai nereiškia, „tebūnie, kas bus“, bet tik tuomet, jeigu tai bus malonu. Tai reiškia, „tebūnie, kas bus“. Ir aš pasitiksiu tai su pozityvia proto būsena, sieksiu geriausiai kaip galiu tuo pasinaudoti, ir pasitenkinsiu tuo, kad tai, ką iškentėjau, prisidėjo prie visumos pakėlimo aukštyn.
Tai jus perstums į šią proto būseną, kurioje jūs niekam nesipriešinate. Ir, žinoma, negalite turėti proto ramybės, jeigu priešinatės arba siekiate kažko išvengti. Kaip galėtumėte? Kaip tai yra susiję su šia tapimo atviromis durimis tema? Na, argi nėra akivaizdu, kad kuo didesnį išrišimą esate pasiekę savo psichologijoje, tuo atviresni esate tarti: „tebūnie, kas bus“, ir tuo atviresnėmis galite būti durimis? Visada susiduriame su iššūkiu, kai esame fiziniame įsikūnijime, kad esame šiek tiek apakinti visų šių aplinkybių, kuriose esame, kolektyvinės sąmonės, savo keturių žemesniųjų kūnų, ir negalime aiškiai matyti savo sąmoningu protu, ką įsirašėme į savo dangiškąjį planą. Nematome platesnio ryšio, kaip kažkas, per ką mes einame, kažkas, ką patiriame, padeda kelti aukštyn visumą. Tad jūs galite pradėti kultivuoti šį mąstymą, kad esate atviri ne tik gauti šias nuostabias idėjas iš pakylėtosios karalijos, bet taip pat esate atviri patirti bet kokias aplinkybes, kurias nusprendėte savo dangiškajame plane norintys patirti ir jas prisiimti, kad galėtumėte padėti pakelti kolektyvinę sąmonę. Tai netgi gali būti liga, kurią prisiėmėte.
Tad ką siekiu jums duoti, yra šis požiūris, kad galite susitaikyti su buvimu Žemėje, nors Žemės planeta ir yra tokia tanki ir sunki, kokia ji šiuo metu yra. Tai nereiškia, kad prašau jūsų neigti Žemėje egzistuojančias sąlygas. Keldami savo sąmonę, pradedate aiškiau matyti visas sąlygas. Tačiau taip pat pradedate jas matyti be dualistinės sąmonės vertybinio vertinimo, ir būtent to nesuprato kai kurie žmonės. Kai kurie žmonės perėjo tai, ką Sen Žermenas taip kruopščiai paaiškino, pradinius Kristiškumo etapus, kuriuose vis dar mąstote juodai baltais terminais. Galvojate, kad tai yra tiesa, o tai yra klaida. Jeigu tai yra tiesa, tuomet priešingybė privalo būti klaida. Šitaip jūs mąstote tam tikroje pakopoje. Tai yra įžvalgumo pradžia, tačiau tai iš tiesų nėra Kristiškumas, kadangi Kristiškumas yra, kai pakylate šiek tiek aukščiau ir pradedate praregėti iš vertybinio vertinimo. O kol vis dar tebesate šioje juodai baltoje proto būsenoje, turite vertybinį vertinimą, kad tai, kas yra neteisinga, taip pat yra bloga, to turėtų būti vengiama, to neturėtų čia būti.
Kai pakylate aukščiau Kristaus sąmonėje, suvokiate, jog kad ir kas čia būtų, tai yra laisvos valios pasireiškimas. Kai pakylate netgi dar aukščiau, į Budiškumo lygmenis, pradedate prarasti visą šį vertinimą, kas turėtų ar neturėtų čia būti. Kai susijungiate su visumos tarpusavio susietumu ir laisvos valios reiškimusi, suvokiate, jog, tam tikra prasme, iš tam tikros perspektyvos, nėra nieko, ko neturėtų čia būti. Nes kad ir kas čia yra, tai yra žmonių Žemėje sąmonės reiškimasis, ir šis reiškimasis padaro tai visiems matoma. Atsižvelgiant į tai, kaip veikia realybės simuliatorius, ir į tai, kad žmonės įžengė į dualizmą, kad ir kas tai būtų, tai čia yra dėl to, kad šis išreiškimas padaro kažką matoma, ką kitu atveju būtų sunku pamatyti. Žvelgiant iš šios perspektyvos, tai turėtų čia būti.
Galite dabar paimti visus vertinimus, kuriuos daugelis žmonių prisiima kelyje į Budiškumą, ir galite sakyti, kad ėjimo į Kristiškumą ir Budiškumą procesas yra tai, kad pradedate susijungti su visuma, ir todėl pereinate laikotarpį, kai taip pat jaučiate užuojautą kitiems žmonėms. Galite pažvelgti į šiandieninį pasaulį ir galite pažvelgti į daug, daug žmonių. Kai kurie yra įvairiose religijose, kai kurie nėra jokioje religijoje, ir galite matyti, kad šiuos, galėtume sakyti, progresyvesnius, geranoriškus žmones motyvuojanti jėga yra užuojauta. Jie jaučia užuojautą kitų kančioms, ir skatinami savo užuojautos jie sako: „O, bet ši sąlyga neturėtų čia būti, blogai, kad žmonės šitaip kenčia. Šios ligos neturėtų čia būti, šis skurdas neturėtų čia būti, šie kankinimai, ši prievarta ir karas neturėtų čia būti.“
Ir, žinoma, galite priimti šį požiūrį ir sakyti, kad, pagal idealų principą, pagal tai, kokia būna natūrali planeta, ne, šių dalykų čia nebūtų, jeigu Žemė būtų natūrali planeta. Tačiau, vėlgi, koks yra mūsų tikslas su Žeme? Taip, galutinis tikslas yra sugrąžinti Žemę į natūralios planetos statusą, tačiau tai nėra tikrasis tikslas. Tikrasis tikslas yra pakelti sąmonę. Mes, pakylėtieji mokytojai, nesėdime čia ir nesakome: „O, Žemė yra tokia tamsi planeta, turime daryti viską, ką galime, kad kaip įmanoma greičiau sugrąžintume ją į natūralios planetos būseną, kad ir kas benutiktų.“
Mes iš tiesų sakome, atsižvelgiant į tai, kad Žemė yra tokia, kokia ji šiuo metu yra, kad joje egzistuoja tokios sąlygos, kokios egzistuoja, kaip galime tuo pasinaudoti žmonių sąmonei kelti, išryškindami psichologiją, kuri sukūrė tas sąlygas? Ir kai su tuo susijungiate, galite išvengti įstrigimo užuojautoje, nes iš tiesų daugelis geranoriškų jautrių žmonių yra įstrigę užuojautoje. Šis pasiuntinys buvo tame įstrigęs pirmaisiais savo gyvenimo metais, net ir pirmaisiais savo kelio metais, net ir kai jau buvo atradęs pakylėtųjų mokytojų mokymus. Daugelis jūsų galite atpažinti tą patį dalyką. Jaučiate tokią stiprią užuojautą kitų žmonių kančioms, kad iš tiesų esate pasiruošę naudoti jėgą kančioms pašalinti.
Kodėl gi mes, pakylėtieji mokytojai, tariamai taip pat norintys pašalinti žmonių kančias, kodėl mes nepasinaudojome savo didžiulėmis galiomis pašalinti skurdą iš Žemės? Na, todėl, kaip sakėme, kad pagrindinis mūsų tikslas nėra pašalinti skurdą, išorinę skurdo sąlygą, bet padėti žmonėms transcenduoti sąmonę, kuri materializavo tą skurdą. Mes siekiame pasinaudoti skurdu, kad išryškintume tą sąmonę, idant žmonės galėtų į tai pažvelgti ir tai išrišti. Tai yra mūsų tikslas. Būtent taip mes dirbame. Daugelis jūsų to nesupratote, tačiau galite tai suprasti, galite į tai pažvelgti, ir jeigu sugebėsite tai priimti, jums nereikės savo užuojautos paversti obsesine-kompulsine, kuomet jaučiatės stumiami kažką daryti, kad palengvintumėte tam tikrą kančių formą, ir negalite būti ramybėje, kol to neįvyko.
Daugelis šių geranoriškų žmonių, apie kuriuos kalbu, net ir pakylėtųjų mokytojų mokiniai, jie įsitraukia į šią obsesinę-kompulsinę būseną, kurioje negali būti ramybėje, kol egzistuoja ta ar ana problema. Šis pasiuntinys patyrė periodą Summit Lighthouse organizacijoje, kai žmonės valandų valandas kalbėjo šaukinius kovoti su pasauliniu komunizmu, užkirsti kelią branduoliniam karui ir atnešti tam tikrus kitus pokyčius. Nėra taip, kad tai nebuvo būtina ar kad tai nebuvo pagrįstas darbas. Tačiau pasiuntinys suvokė, kad jis buvo obsesinėje-kompulsinėje sąmonės būsenoje, ir jis matė, kad daugelis kitų žmonių darė tą patį. Nesate ramybėje, kai esate šioje proto būsenoje.
Žinoma, mes norime, kad mūsų mokiniai išsakytų prašymus dėl įvairių sąlygų, bet ar kada nors sakėme, kad norime, jog jūs juos išsakytumėte iš šios obsesinės-kompulsinės sąmonės būsenos? Kodėl norėtume, kad mūsų mokiniai darytų dalykus iš disbalanso būsenos, jeigu mes patys esame pusiausvyroje? Mes norime, kad mūsų mokiniai turėtų tai, ką turime mes, – proto pusiausvyrą. Žinoma, galite sakyti, kad pakylėtoje būsenoje mes netgi neturime proto pusiausvyros, kadangi disbalansas nėra įmanomas. Jūs gyvenate kitokioje aplinkoje, kurioje proto disbalansas yra įmanomas, ir yra daug, daug jėgų, kurios braunasi į jūsų protą ir traukia jus į nesubalansuotas reakcijas.
Tačiau mes siekiame jums padėti išsilaisvinti nuo visų šių jėgų, nuo Maros demonų, kad galėtumėte sėdėti po savo figmedžiu ir jūsų neveiktų šie Maros demonai, šio pasaulio princas, kuris ateina ir nori atsiplėšti jūsų dalelę. Mes jums davėme įrankius tai pasiekti, tam reikės laiko. Tačiau tai įsisąmonindami ir paversdami sąmoningu tikslu, galėsite tai pasiekti žymiai greičiau.
Daugelis jūsų esate arčiau nei galvojate, daugelis jūsų esate arčiau, nei galvojate.
Kaip jau anksčiau sakėme: „Prašykite ir gausite“. Prašykite mokytojo, kuris yra artimiausias jums, padėti jums pamatyti, kas jūsų požiūryje ištraukia jus iš ramybės. Tačiau nepamirškite paklausti pasiuntinio, kuris taip pat pasiekė aukštą šios ramybės laipsnį, ir yra pasiruošęs su jumis dirbti ir padėti jums pasiekti tą patį. Vėlgi, ko gi reikės, galiausiai, kad galėtumėte būti atviromis durimis Žemės planetai? Prašykite ir ryžkitės gauti.
Ir atsisveikindamas noriu jums išreikšti mūsų visų didžiulį dėkingumą už tai, kad ryžotės dalyvauti šiame procese, kuriuo buvo ši konferencija. Tai, kad tiek daug iš jūsų susiderinote, kad tiek daug iš jūsų kalbėjote kartu šias invokacijas, jūs iš tiesų padarėte nuostabų darbą, keldami kolektyvinę sąmonę. Peržengėte mūsų pirminį tikslą, pranokote tą tikslą, ir už tai turite mūsų dėkingumą. Tikimės, kad taip pat galite jausti savyje, jog ši konferencija pakėlė jūsų sąmonę aukščiau to, ko jūs iš pradžių tikėjotės.
Ir iš tiesų, šis pasiuntinys atsipalaiduoja, kaip jis dažnai tai daro po šių konferencijų, ir stebisi, kiek daug naujų mokymų mes perdavėme. Jis kartais jaučia, kad jau tiek daug buvo perduota, kaip mums gali būti įmanoma perduoti dar daugiau, tačiau visada yra laimingas galėdamas patirti, kad turime daugiau ir esame pasiruošę tai duoti. Tikimės, kad jūs taip pat tai patyrėte, kad jaučiate džiaugsmą, patirdami Dvasios tekėjimą, šių idėjų skleidimąsi. Tikiuosi, jog suvokiate, kad kai kurie iš jūsų jaučiate gavę kažką, ko neprašėte. Tačiau jūs tik gavote to, ko neprašėte sąmoningai, tačiau iš tiesų prašėte to nesąmoningai. Ir už šitai, vėlgi, mes esame jums dėkingi, ir todėl užsklendžiu jus ir užsklendžiu šią konferenciją džiaugsmingoje Budos ramybėje.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com