(Kodėl) demokratija yra geresnė už bet kurią kitą valdymo formą
Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2022 metų birželio 4 d. Šis diktavimas buvo perduotas perduotas 2022 m. vebinare „Demokratija ir Kristiškumas“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas. Kodėl pasirinkome Demokratijos ir Kristiškumo temą šiai konferencijai? Na, žinoma, dėl to, kad tai yra labai stipriai susiję su šiuo metu vykstančiais įvykiais, kai matome demokratijos puolimą Ukrainoje, o taip pat daugelyje kitų pasaulio šalių. To, kas čia dabar vyksta, realybė yra tokia – kad ir ko jūs galėtumėte bijoti ar ką jaustumėte iš kolektyvinės sąmonės, ar ko bijo žmonės – galiu jus užtikrinti dėl vieno dalyko: mano Aukso Amžius progresuoja, nebūtinai kaip planuota, kadangi aš neturiu jokių fiksuotų planų, kaip jau daug kartų anksčiau sakiau, tačiau jis progresuoja su nesustabdomu momentumu.
Ir dalis mano Aukso Amžiaus ir Aukso Amžiaus vystymosi yra tai, kad demokratija toliau augs, didės ir sklis po visą pasaulį. Vis daugiau ir daugiau šalių taps demokratijomis, o tos, kurios jau buvo demokratijos, toliau vystysis link vis demokratiškesnių demokratijos formų.
Na ir dabar, žinoma, mes jums jau daug kartų sakėme ir perdavėme jums daug mokymų apie Žemėje egzistuojančias jėgas, kurios stengiasi sustabdyti bet kokį pozityvų vystymąsi. Tad, žinoma, egzistuoja jėgos, kurios daro viską, ką gali, mėgindamos sustabdyti arba atidėti mano Aukso Amžiaus įkūnijimą. Šios jėgos nesidžiaugia demokratija. Jos niekada nesidžiaugė demokratija ir jos, nuo pat demokratijos atsiradimo, mėgino daryti viską, ką gali, kad sunaikintų demokratijos plitimą, sulaikytų jį, iškreiptų ir iškreiptų demokratines šalis į kažką tokio, kas iš tiesų nebebūtų demokratija.
Klausimas, į kurį reikia atsakyti demokratijoms
Na ir dabar, žmonės, kurie yra bent jau pasaulietiniai šių klausimų ekspertai, teigia, kad visoms demokratijoms reikia atsakyti į tam tikrus klausimus. Pavyzdžiui: kokios demokratijos jos nori? Kokiems žmonėms turėtų būti leidžiama balsuoti? Ar turėtų egzistuoti atstovai? Kaip viskas turėtų būti organizuojama? Ir taip toliau.
Tačiau šie ekspertai taip pat sakė, kad pats svarbiausias klausimas, į kurį demokratijoms reikia atsakyti, yra šis: Kodėl demokratija yra geresnė valstybės valdymo forma už bet kurią kitą valstybės valdymo formą? O tai, žinoma, yra klausimas, į kurį, iš pasaulietinės perspektyvos, kai nieko nežinote apie dvasinę aukso amžiaus realybę, yra sunku atsakyti.
Kodėl demokratija yra geresnė valstybės valdymo forma nei, pavyzdžiui, autokratija arba diktatūra? Na, atidėkime kol kas į šalį dvasinę perspektyvą ir pažvelkime į tai iš grynai pasaulietiškos perspektyvos, remdamiesi tuo, ką žino žmonės. Esminis dalykas čia yra užduoti sau tolesnį klausimą, paaiškinantį klausimą, nes galite suvokti, kaip kai kurie žmonės pasaulyje, nieko nežinantys apie pakylėtuosius mokytojus, suvokė, jog yra labai, labai svarbu, kaip suformuluojate klausimą, apie kurį mąstote. Kodėl demokratija yra geresnė valstybės valdymo forma už bet kurią kitą valstybės valdymo formą? Koks yra esminis žodis tame sakinyje? Šis žodis yra „geresnė“.
Kodėl demokratija yra geresnė? Na, viskas priklauso nuo to, kaip jūs apibrėžiate, ką reiškia „geresnė“. Kas yra geresnis? Kas yra blogesnis? Jūs, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, žinoma, suvokiate, kad geresnis ir blogesnis yra dualistiniai terminai. Tačiau net ir to nežinantys gali užduoti paprastą klausimą: Kas nusprendžia, kas yra geresnis ir kas yra blogesnis? Kitaip tariant, kas esamoje visuomenėje yra tie žmonės, kurie nusprendžia, kas yra geresnė valstybės valdymo forma? Ir ar demokratija yra geresnė už diktatūrą? Kas tai nusprendžia?
Matote, jeigu visi žmonės nenusprendžia, kad demokratija yra geriau, neturite demokratijos. Jeigu žmonės nusprendžia, kad demokratija yra geresnė valstybės valdymo forma, tuomet turite demokratiją. Tačiau kokia yra alternatyva? Kas nutiko daugumoje šalių, net ir kai kuriose demokratinėse šalyse? Visada atsiranda nedidelis elitas, kuris sprendžia ne tik tai, ar demokratija yra geresnė valstybės valdymo forma, bet ir daugelį kitų dalykų visuomenėje.
Matote, kad demokratija yra tokia valstybės valdymo forma, kurioje sprendžia žmonės. Bet kurioje kitoje valstybės valdymo formoje, kad ir kaip ją pavadintumėte, sprendžia ne žmonės. O jeigu sprendžia ne žmonės, tuomet kas sprendžia? Na, tikrai ne Kalėdų Senelis ir ne Dantukų Fėja. Sprendžia vienoks ar kitoks elitas. Visada atsiranda elitas, kuris nusprendžia, kokia yra geresnė valstybės valdymo forma. Ir, mano mylimieji, pažvelkite į istoriją. Ar kada nors matėte, jog elitas būtų nusprendęs, kad demokratija yra geresnė valstybės valdymo forma už diktatūrą?
Na, iš tiesų tai matėte. Matėte tai tais atvejais, kai turėjote įsitvirtinusį valdžios elitą, kuris taip stipriai užgniaužė žmonių laisves, kad žmonės pradėjo trokšti išsilaisvinti nuo to elito. O tuomet atėjo valdžios siekiantis elitas, pasinaudojo žmonių nepasitenkinimu ir įtvirtino tokią demokratijos formą, kurioje jie manė galėsiantys išsikelti save į poziciją, kurioje galės kontroliuoti tą demokratiją.
Vėlgi, kas yra „geresnė“ valstybės valdymo forma? Na, tai priklauso nuo to, ko jūs norite. Ar norite, kad valdytų žmonės, ar kad valdytų nedidelis elitas? O tai, žinoma, yra esminis klausimas žmonijos istorijoje. Galite pažvelgti į istoriją ir matyti, kad didžiąją jums žinomos istorijos dalį visuomenės nebuvo demokratijos. Jos buvo valdomos nedidelio elito, kartais jas valdė vienas asmuo, tačiau paprastai šalia jo visada egzistuodavo kažkoks kilmingųjų, partijos bosų ar dar kažkokių asmenų elitas, kurie rėmė šį aukščiausią valdovą.
Yra daug žmonių, net ir istorijos bei politikos ekspertų, net ir tų, kurie užaugo demokratinėje šalyje, kurie sakys, jog yra geriau, kad valdytų elitas. Bet ar tikrai geriau? Dar kartą pažvelkite į istoriją. Pažvelkite į istoriją ir užduokite sau klausimą: Ar buvo geriau, kai valdė elitas? Kuo visa tai baigdavosi? Na, galite užduoti sau dar ir kitą klausimą: Kam buvo geriau, kai valdė elitas? Ir galite labai aiškiai matyti, kad visada geriau buvo elitui, nes jie turėjo ne tik valdžią, bet taip pat turėjo labai privilegijuotas pozicijas, kuriose jie, daugumoje atvejų, galėjo skinti žmonių darbo vaisius. Todėl tai visada būdavo geriau elitui, ir praktiškai niekada nebuvo geriau žmonėms. Žmonės iš esmės būdavo arba tapdavo elito vergais. Ir ar geriau žmonėms gyventi būnant vergais?
Imperijų likimas
Na o dabar, pažvelkite, kas nutiko šalims. Ar Romos imperijai buvo geriau, kad ji buvo įsitraukusi į visų tų kitų regionų užkariavimus, kol karminis ciklas apėjo ratą ir staiga atėjo kitos kariuomenės, kurios užpuolė Romos imperiją, nusiaubė Romą ir sugriovė Romos imperiją? Ar tai buvo geriau Romai kaip šaliai? O gal jai būtų buvę geriau turėti tvaresnę valdžią?
Na taip, mano mylimieji, XX-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje dauguma Vokietijos žmonių manė, jog jie yra pranašiausia rasė ir pati pažangiausia bei galingiausia šalis Žemėje. Tačiau ar daug iš jų tą jautė 1945 metais? Ar Vokietijai buvo geriau dėl to, ką padarė Hitleris? Daugelis žmonių taip galvojo iki 1943, 1944 ar 1945 metų. Bet ar tai buvo geriau? Iš kokios perspektyvos Hitlerio valdymas buvo kam nors naudingas? Jis netgi nebuvo naudingas jį palaikiusiam elitui. Nes jie taip pat pralaimėjo karą, nors kai kurie iš jų vis tiek sugebėjo išsaugoti didelę dalį pinigų ir privilegijų.
Tad kokį matą galite naudoti pažvelgdami į istoriją ir sakydami: „A, taip, žmonės nesugeba savęs valdyti, visada yra geriau, kad tai darytų elitas.“ Koks yra šis matas? Kai stebite istoriją, kuo remdamiesi galite sakyti, kad yra geriau, jog valdytų elitas? Kur mes dabar esme? Mes dabar pasiekėme tašką, kai daugelis žmonių sakys: „Na, taip, iš tiesų buvo katastrofų, kurias sukėlė diktatoriai, tačiau patys žmonės būtų pasielgę ne ką geriau. Iš tiesų yra pavyzdžių, kai demokratijos nuvažiavo žemyn. Problema nėra elitas. Problema yra ne ta, kad elitas valdė Romos imperiją ar Sovietų Sąjungą, ar nacistinę Vokietiją ar kurias nors kitas šalis. Ne, problema ta, kad tai buvo „ne tas“ elitas. Jeigu tik būtume turėję tinkamą elitą, mokantį geriau valdyti už visus šiuos diktatorius, tuomet tai būtų buvusi geresnė valstybės valdymo forma už demokratiją.“
Na, mano mylimieji, mes dabar grįžome į tą tašką, nuo kurio pradėjome, argi ne taip? Kas apibrėžia, kas yra tinkamas elitas? O taip, elitas apibrėžia, kas yra tinkamas elitas. Valdantysis elitas, įsigalėjęs elitas, kuris tuo metu dominuoja visuomenėje, visada teigia, kad yra teisingiausias elitas ir jie visada yra tinkamiausi žmonės šiam darbui. Kiek tai tęsiasi? Tai tęsiasi tol, kol ateina kitas elitas ir sako: „Ne, įsigalėjusio elito žmonės nėra tinkami žmonės šiam darbui, mes esame tinkami žmonės šiam darbui. Mes, Robespjeras, aš, Leninas, mes esame tinkami žmonės šiam darbui.“ Na, mano mylimieji, tie, kurie neišmoksta istorijos pamokų, yra pasmerkti jas kartoti, kaip įkvėpiau daugiau nei vieną žmogų tai pasakyti. Ir klausimas yra toks: Kiek ilgai norite kartoti šias klaidas?
Mes jau anksčiau tai sakėme. Tačiau aš dar kartą tai pakartosiu kitokiu būdu. Jeigu pažvelgsite, kas nutiko „ne taip“ su šalimis, kurios buvo nugalėtos ir susinaikino kaip nacistinė Vokietija, Romos imperija ir Sovietų Sąjunga, jeigu pažvelgsite, kas nutiko šioms šalims, kurios susinaikino, tai visada įvykdavo dėl disbalanso. Jos prarado balansą, jos prarado pusiausvyrą. Jos nuėjo pernelyg toli į vieną kraštutinumą, ir staiga nebegalėjo toliau eiti ir pradėjo kurtis žemyn traukiantį sūkurį, galiausiai atvedusį prie žlugimo.
Na ir dabar, jeigu į tai pažvelgtumėte net ir iš pasaulietinės perspektyvos, galite grįžti laiku atgal ir pažvelgti į Romos imperiją bei matyti, kad kelis šimtus metų Romos imperija buvo ekspansijos fazėje. Ji užkariavo vis daugiau ir daugiau teritorijų, ir vis daugiau ir daugiau žmonių. Kodėl visa tai baigėsi? Na, todėl, kad tuo metu egzistavusi komunikacijų technologija paprasčiausiai apibrėžė limitą, kiek toli nuo Romos galėjo plėstis Romos imperija ir vis dar tebebūti kontroliuojama iš Romos. Atėjo toks momentas, kai privalėjo atsirasti du imperatoriai, vienas Romoje, o kitas Konstantinopolyje. Bet kas tuomet nutiko? Na, kaip tai nutiko su Kainu ir Abeliu, jie pradėjo nesutarti. Ir staiga pamatėte vidinius nesutarimus Romos imperijoje, kurie labai stipriai prisidėjo prie Romos žlugimo.
Tačiau čia tiesiog noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad egzistavo limitas, kiek toli galėjo būti išplėsta Romos imperija, iki kol ji vėl pradėjo trauktis. Tai yra Tėvo plėtimosi jėga ir Motinos sutraukianti jėga. Kai tampate išsibalansavę Tėvo plėtimosi jėgoje, pasiekiate limitą, aklavietę, už kurios daugiau nebegalite plėstis jėga, kuria, žinoma, buvo paremta visa Romos imperija. Tad dabar Motinos sutraukianti jėga pasidaro stipresnė ir jūsų imperija pradeda griūti.
Pažvelkite į Hitlerį. Jis kibo į atlapus Sovietų Sąjungai, Rusijai, Vakarų Europai ir Jungtinėms Valstijoms tuo pačiu metu. Galite į tai pažvelgti iš grynai pasaulietiškos perspektyvos ir sakyti, jog jau pats šis mąstymas, kuris paskatino Hitlerį su visais vienu metu kariauti, garantavo jo pralaimėjimą, kadangi egzistavo limitas, kiek jis galėjo plėstis, prieš pasiekdamas tą absoliutų limitą, tą sieną, nuo kurios sutraukianti jėga pradėjo traukti atgal. Galėtume sakyti, jog jau nuo pat pradžių Hitlerio pralaimėjimas buvo garantuotas. Nuo pat pradžių Sovietų Sąjungos žlugimas buvo garantuotas. Nuo pat pradžių nežabotas kapitalizmas yra užprogramuotas patirti pralaimėjimą.
Galite sakyti: „Bet šiandien mes turime nepalyginamai geresnes komunikacijų technologijas, tai galbūt viena imperija arba viena šalis iš tiesų galėtų užvaldyti visą pasaulį.“ Ne, negalėtų, mano mylimieji. Žemė buvo sukurta septynių būtybių, vadinamų Elohimais, kurie turi dar aukštesnį sąmonės lygį už mano, kurį esu pasiekęs kaip pakylėtasis mokytojas. Jie tiksliai žinojo, kaip sukurti šią planetą, koks turėtų būti jos dydis, kokio didumo turėtų būti žemynai ir vandenynai, ir jie viską taip subalansavo, kad jokia jėga grįsta imperija negalėtų užvaldyti visos planetos.
Na ir dabar, egzistuoja dar ir kitas veiksnys šioje situacijoje – tiems iš jūsų, kurie esate dvasingi – ir tai yra materijos sutankinimas. Nuo to momento, kai žmonija nusileido į dualizmą, ir nuo tada, kai puolusioms būtybėms buvo leista čia įsikūnyti ir atsinešti savo į viską jėga grindžiamą požiūrį, materija buvo sutankinta. Taip, ši tendencija dabar buvo apgręžta ir materija palaipsniui darosi lengvesnė. Ir vis dėlto, jėga paremtas mėginimas užkariauti pasaulį iš tiesų sutankina materiją, o materijos sutankinimas sukuria pasipriešinimą jėgai. Visada egzistuos limitas, kiek toli jėga paremtos imperijos galės plėstis, kadangi jų mąstymą joms atspindi materijos sutankėjimas. Kad ir kokia egzistuotų technologija, visada egzistuos absoliutus limitas, kiek toli galės nueiti bet kokia jėga paremta imperija. Ir todėl, vėlgi, jėga susinaikins.
Ar galite turėti elitistinę visuomenę, kuri nebūtų paremta jėga? Ar kur nors matėte tai pasaulio istorijoje, net ir per šį labai, labai trumpą laiko tarpą, kurį jūs vadinate rašytine istorija? Galiu jus užtikrinti, kad jeigu galėtumėte pažvelgti už rašytinės istorijos ribų ir galėtumėte pažvelgti į ankstesnes civilizacijas, niekur to nerastumėte. Nerastumėte nė vienos jėga grįstos imperijos, kuri kažkuriuo metu nebūtų susinaikinusi, kadangi šios imperijos eina prieš gamtos dėsnius, kaip jūs juos vadinate, nors iš tiesų tai yra dvasiniai dėsniai, ir jos eina prieš visą Žemės planetos užmanymą. Tai negali įvykti. Tai niekada neįvyko. Tai niekada neįvyks. Kiek ilgai norite gainiotis šį neįmanomą tikslą, o tiksliau, leisti kelioms įsikūnijime esančioms būtybėms versti jus gainiotis šį neįmanomą tikslą, kol suvoksite, kad geriausia valstybės valdymo forma niekada negalėtų būti elitistinė valdžios forma?
Platonas ir karalius filosofas
Na ir dabar, žinau – kadangi jau galiu girdėti tai kaip grįžtančią bangą iš kolektyvinės sąmonės, – jog atsiras tokių, kurie sakys: „O kaip dėl Platono ir karaliaus filosofo? Argi tai nėra idealas turėti šį išmintingą valdovą, kuris turėtų absoliučią valdžią, tačiau būtų geranoriškas ir naudingas, ir todėl galėtų savo šalyje įdiegti geriausią valstybės valdymo formą? Argi Platonas nebuvo teisus kalbėdamas apie šį karalių filosofą?“ O aš tuomet sakyčiau: Mano mylimieji, problema su šia karaliaus filosofo idėja yra ta, kad retai galite rasti karalių filosofą, kaip jums jo labiausiai reikia. Parodykite man nors vieną, kuris sugebėjo atitikti Platono karaliaus filosofo idealą. O taip, kai kurie sakys: „Na, mūsų valdovas kaip tik toks ir buvo.“ Bet ar tikrai jis toks buvo, jeigu sąžiningai į tai pažvelgsite?
Matote, mano mylimieji, net ir žvelgiant iš pasaulietinės perspektyvos, galite pažvelgti į istoriją ir sakyti: Kiek yra tikėtina, kad vienas žmogus galės būti pakankamai išmintingas, kad galėtų valdyti šalį tvariu būdu? Ką turime omenyje kalbėdami apie išmintį? Tai iš tiesų reiškia, kad jis turės pakankamą pusiausvyrą, jog savo šalies nenuvestų pernelyg toli. Ir galite sakyti, jog iš tiesų buvo tokių valdovų. Buvo tokių, kurie turėjo pakankamą pusiausvyrą, tad tai nėra visiškai neįmanomas tikslas. Tačiau problema čia yra ta, kad daugumoje atvejų šie valdovai anksčiau arba vėliau taip pat tampa pernelyg išsibalansavę, nes jie tampa apakinti. Jie išgeria savo užnuodytą gėrimą. Jie tampa taip stipriai įsitikinę savo teisumu, kad nustoja klausyti, ką jiems sako jų žmonės ar jų patarėjai, jie nustoja stebėti, kaip iš tiesų viskas vyksta – ar tai, ką aš darau, veikia? Tai nutinka praktiškai su jais visais, kad kurį laiką jie gali būti pakankamai subalansuoti, tačiau anksčiau ar vėliau praranda šią pusiausvyrą.
Na ir dabar, kita problema su šia karaliaus filosofo idėja yra, žinoma, ta, kad Platonas, nepaisant visos savo išminties, nežinojo apie puolusias būtybes ir nesuprato puolusių būtybių veikimo. Kaip galėtumėte surasti ir paskirti karalių filosofą ir būti tikri, kad jis nebus puolusi būtybė? Visada, vos tik atsilaisvins vieta naujam karaliui, aplinkui visada sukiosis puolusi būtybė, kuri norės šios vietos. Ką puolusi būtybė yra pasiruošusi padaryti, kad gautų šią vietą? Absoliučiai viską – ji yra pasiruošusi meluoti, apgaudinėti, manipuliuoti valdžia, netgi nužudyti kitą kandidatą. Kaip galėtumėte užtikrinti, kad į šią vietą paskyrėte karalių filosofą? Žmonės turėtų jį išrinkti, argi ne taip? Tačiau ar tuomet tai jau nebūtų tam tikra demokratijos forma? Net jeigu turėtumėte išmintingą valdovą, jis turėtų būti išrinktas žmonių. Ir kaip tuomet galėtumėte neleisti tam išmintingam karaliui staiga tapti ne tokiu išmintingu? Na, tiktai tuomet, jeigu žmonės vis dar tebeturėtų būdą jį nukarūnuoti, jeigu to norėtų. Tad argi tai taip pat nebūtų tam tikra demokratijos forma?
Tad mano mintis čia yra tokia: jeigu pažvelgsite į istoriją, pamatysite, kad kuo mažesnis žmonių skaičius kontroliavo sprendimų priėmimo procesą, tuo didesnės buvo padarytos klaidos. Kiekvienas, kuris ryšis pažvelgti į istoriją, galės tai matyti. Tai yra paprastas pastebėjimas, kaip veikia gyvenimas ir kaip vystėsi istorija. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jeigu nenorite, jog šalis taptų tokia išsibalansavusi, kad įžengtų į savidestrukcinį sūkurį, turite išplėsti sprendimų priėmėjų ratą. Koks yra pats didžiausias sprendimų priėmėjų rato išplėtimas? Visi žmonės. Tai yra toliausia, kiek galime nueiti, remdamiesi pasaulietiniais stebėjimais. Žinau, kad kalbėjimas apie puolusias būtybes iš tiesų nėra tai, kas egzistuoja pasaulio suvokime, tačiau pasaulis iš tiesų žino apie diktatorius, tironus ir tokius asmenis kaip Hitleris, kurių veiksmai atnešė katastrofiškas pasekmes. Visi tai žino. Visi suvokia būtinybę vengti tokių valdovų. Tad kaip tai būtų galima pasiekti? Mes tai pasiekiame išplėsdami sprendimų priėmėjų ratą.
Na o dabar pereikime prie šiek tiek labiau dvasinės perspektyvos. Vėlgi, grįžtame prie klausimo: Kokia yra „geresnė“ valstybės valdymo forma? Na, čia buvo taikoma daug įvairių standartų. Galėtume sakyti, kad tai yra valdžia, kuri sugeba sukurti tam tikrus fizinius rezultatus, pavyzdžiui klestėjimą žmonėms. Tai yra tokia valdžia, kuri gali apginti žmones nuo išorinės invazijos. Tai yra tokia valdžia, kuri gali daryti tą ir daryti aną – kad ir kokius kriterijus apibrėžtumėte savo visuomenėje. Tačiau ar tikrai tai yra tai, kas yra geriausia?
Žmonių proto sugebėjimų išplėtimas
Mes jau anksčiau tai sakėme, tačiau aš dar kartą greitai tai pakartosiu. Jeigu pažvelgtumėte į istoriją, kas įvyko per kelis pastaruosius tūkstančius metų? Koks yra jūsų matyto progreso pagrindas? Juk, šiaip ar taip, manau, labai mažai žmonių sakytų, kad pasaulis nepadarė jokio progreso nuo Akmens Amžiaus. Koks buvo šio progreso pagrindas? Na, galėtume sakyti, kad jo pagrindas buvo žinių plėtra. Šiandien mes žinome daugiau nei žinojome Akmens Amžiuje. Bet ar tai iš tiesų yra viskas? Ir, tiesą sakant, ką reiškia žinių plėtra? Kaip žmonės šiandien gali žinoti daugiau nei žinojo Akmens Amžiuje? Pasak biologijos, antropologijos ir evoliucijos teorijos, mokslininkai daro išvadą, kad žmogaus smegenys buvo praktiškai tokio paties dydžio Akmens Amžiuje kaip ir šiandien. Kodėl Akmens Amžiaus žmonės nežinojo tiek, kiek žinome šiandien? Kodėl jie nebuvo pakankamai protingi surasti būdą pagerinti savo kasdienį gyvenimą, užuot toliau tęsę šį labai sunkų egzistavimą, kuris buvo jų kasdienybė? Kai kurie iš jūsų nepamenate, ką reiškė būti įsikūnijus Akmens Amžiuje, tačiau galiu jus užtikrinti, kad tai tikrai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas.
Ar tikrai vien smegenų dydis lemia žmogaus intelektą, o gal čia yra kai kas daugiau? Na, jeigu esate dvasingas žmogus, suvokiate, kad čia iš tiesų yra kai kas daugiau, kadangi protas yra daugiau nei smegenys. Vėlgi, mes jau anksčiau apie tai kalbėjome, kalbėdami apie materializmą, apie materializmo ribotumus ir atsisakymą studijuoti sąmonę. Ir vis dėlto, realybė yra tokia – kaip tą žino visi dvasingi žmonės ir daugelis žmonių, kurie nėra atvirai dvasingi, taip pat pradeda suvokti, – kad protas yra daugiau už smegenis. Negalite paaiškinti žmonių elgesio ir žmogiškos psichologijos vien šiais smegenyse vykstančiais fiziniais procesais. To nepakanka. Aš į tai dabar nesileisiu, nes mes jau anksčiau esame apie tai kalbėję. Nutiko taip, kad žmonių proto gebėjimai buvo išplėsti.
Jeigu būtumėte paėmę Akmens Amžiaus žmogų ir pamėginę išmokyti jį skaičiuoti, būtumėte pamatę, jog neįmanoma išmokyti jį suskaičiuoti daugiau nei iki dešimties. Jo protas nebūtų galėjęs to suvokti. Jeigu būtumėte paėmę Akmens Amžiaus žmogų ir pasakę: „Na, jo smegenys yra tokio paties dydžio kaip mano, o kadangi aš galiu skaityti, jis turėtų taip pat turėti gebėjimą skaityti“, būtumėte pamatę, kad yra neįmanoma jo išmokyti. Akmens Amžiaus žmonės neturėjo gebėjimo mąstyti abstrakčiomis sąvokomis, o šis gebėjimas yra būtinas, kad galėtumėte skaityti, kad galėtumėte pamatyti, jog šis mažytis kringelis popieriaus lape atitinka garsą, o keli tokie kringeliai atitinka žodį, kuris reiškia tam tikrą objektą.
Nebūtumėte galėję paimti Akmens Amžiaus žmogaus ir išmokyti jį perskaityti žodį „akmuo“, jau nekalbant apie žodį „amžius“, nes jis žinojo, kas yra akmuo, tačiau amžiaus koncepcija jam būtų buvusi visiškai nesuvokiama. Kodėl žmonės šiandien tai suvokia? Na, todėl, kad individualių žmonių protai buvo išplėsti, tačiau taip pat įvyko didžiulis kolektyvinio proto, kolektyvinės sąmonės išplėtimas.
Kolektyvinė sąmonė Žemėje šiandien taip stipriai skiriasi nuo to, kokia ji buvo Akmens Amžiuje, kad jums būtų sunku suvokti šį skirtumą. Būtent dėl to žmonėms nekyla jokių problemų išmokti skaityti. Iš dalies dėl to, kad jie to išmoko ankstesniuose gyvenimuose. Ir vis dėlto, progreso varomoji jėga yra ne tik žinių išplėtimas, bet ir žmogaus proto gebėjimų išplėtimas, tiek individualiu, tiek kolektyviniu mastu.
Visuomenės tikslas
Na ir dabar, jeigu pripažįstame, kad įvyko proto išplėtimas ir grįžtame prie klausimo: kokia valstybės valdymo forma yra „geresnė“? Na, koks yra gyvenimo Žemėje tikslas? Galite pažvelgti į istoriją, net ir neseną istoriją, ir tikslas, pasak krikščionybės religijos, iš esmės buvo išvengti amžino degimo pragare ir vietoj to būti paimtiems į dangų, kai jau užbaigsite savo gyvenimą Žemėje. Tačiau gyvenimas Žemėje iš tiesų neturėjo jokio kito tikslo kaip tik išvengti pragaro ir užsitikrinti dangų. Ir kaip jūs galėjote tai pasiekti? Paklusdami bažnyčiai. O kas buvo bažnyčia? Ak taip, elitas. Ką bažnyčia palaikė? Karalius ir kilmingųjų klasę, dar vieną elitą.
Žmonėms, kurie gyveno per tą tūkstančio metų Tamsos Amžių periodą, kuriame dominavo katalikų bažnyčia, kiek buvo išplėstas jų protas? Na, jis šiek tiek buvo išplėstas, bet nelabai daug, ir tai tikrai nebuvo bažnyčios nuopelnas, šis plėtimas vyko nepaisant bažnyčios pastangų tam trukdyti. Tad matote, koks buvo tuometinės visuomenės tikslas? Ar tikslas buvo plėsti žmonių protus ar netgi kolektyvinį protą? Ne, tikslas buvo išsaugoti elitui – dvasininkijai ir kilmingųjų klasei bei karaliams – jų privilegijuotas pozicijas. Toks buvo tos valstybės valdymo formos tikslas. Na, koks yra bet kokios elitistinės valdžios tikslas? Tai, visų pirma, yra išsaugoti privilegijuotas elito pozicijas. Nėra jokio kito tikslo, ar bent jau egzistuoja tik kažkokie antriniai tikslai šiam pagrindiniam tikslui. Visuomenės tikslas elitistinėje visuomenėje yra apibrėžiamas elito, sukasi aplink elitą ir palaiko elito egzistavimą.
Koks yra tikrasis visuomenės tikslas, žvelgiant iš dvasinės perspektyvos? Tikslas yra plėsti individualius žmonių protus ir plėsti kolektyvinę sąmonę – ne tik dėl to, kad tai atneša progresą, bet ir dėl to, kad tai yra gyvenimo Žemėje tikslas iš dvasinės perspektyvos. Tačiau jeigu net nežiūrėtume į tai iš dvasinės perspektyvos ir žiūrėtume į tai vien iš pasaulietinės perspektyvos – argi tai nebūtų vertingas tikslas visuomenei skatinti sąmonės augimą, savo piliečių protų augimą ir kolektyvinės sąmonės augimą, kuris vestų visuomenę prie vis labiau augančios materialinės gerovės, vis didesnės laisvės ir, kas yra visų svarbiausia, prie vis didesnės psichologinės žmonių gerovės?
Argi nebūtų galima sakyti, žvelgiant į tai iš grynai pasaulietinės perspektyvos, kad visuomenės tikslas yra žmonių gerovė ir žmonių gerbūvis – visų žmonių? Na, iš tiesų galėtume tai sakyti, nors daugelis puls su tuo ginčytis. Tačiau tie, kurie mėgina tai užginčyti, kieno gi jie pusę palaiko šiuose ginčuose? Na, jie visada palaiko privilegijų elitui suteikimą. Jeigu mėginate užginčyti žmonių gerbūvį, tai reiškia, kad teigiate, jog egzistuoja elitas, kurio gerbūvis yra svarbesnis už plačiosios visuomenės, ir todėl plačioji visuomenė turėtų būti elito tarnais arba vergais. Nėra jokio kito būdo į tai žiūrėti, mano mylimieji. Kas gi dar čia galėtų būti? Taip, galite prisigalvoti visokių mandrų teorijų. Tačiau dinamika visada yra ta pati – elitas prieš žmones. Tad jūs arba norite to, kas yra geriausia plačiajai visuomenei, arba norite to, kas yra geriausia nedideliam elitui, kuris išnaudoja populiaciją.
Konsensuso demokratija
Pažvelkite į istoriją, kas dar čia gali būti? Taip, egzistuoja keli pavyzdžiai visuomenių, kurios buvo susitelkusios į plačiąją visuomenę. Tai ne visada buvo tokios demokratijos, kurias žinote šiandien, kuriose žmonės balsuoja įvairiais klausimais, kadangi gali egzistuoti ir tokia valdžios forma, kurią galėtume laikyti daugiau nei demokratija, bent jau daugiau nei atstovaujamoji demokratija. Ir tai yra tokia valdžia, kurioje jums nėra būtina balsuoti ir leisti daugumai nuspręsti, nes vietoj to jūs pasiekiate konsensusą, kuomet didžiajai žmonių daliai tampa akivaizdu, jog jie nori to paties dalyko ir iš tiesų nėra jokios prasmės dėl šito balsuoti.
Tačiau kol kas tai buvo pasiekta tik labai nedidelėse lokalizuotose visuomenėse, pavyzdžiui, gentyse. Ir tarp kai kurių Šiaurės Amerikos indėnų egzistavo panašaus tipo visuomenės. Pasaulyje egzistavo įvairūs miestai-valstybės skirtingais istorijos periodais, kurie turėjo tokio tipo visuomenę, kuomet nebuvo būtina balsuoti už atstovus – net nebuvo būtina turėti tiesioginę demokratiją, kurioje visi balsuotų. Tiesiog pasidarydavo aišku, kai atsirasdavo konsensusas. Problema yra, kaip tai įgyvendinti didesniu mastu, pavyzdžiui, šalies mastu. Ir tai, žinoma, yra ta vieta, kurioje technologija galėtų būti – ir bus Aukso Amžiuje – naudojama sukurti šitokią komunikaciją, kurioje galiausiai, po tam tikrų debatų, atsirastų konsensusas. Bet tuomet mano klausimas būtų toks: jeigu turėtumėte tokią visuomenę, kurį į debatus įtrauktų visus žmones, ar tai nereiškia, jog tai taip pat būtų demokratijos forma? Juk tai tikrai nebūtų elitistinė visuomenė, tiesa?
Galėtume sakyti, kad pirmoji demokratijos pakopa yra, kai žmonės balsuoja už atstovus. Bet tai yra pereinamasis periodas. Tai yra tarsi nuolaida sąmonei – idėjai, plūduriuojančiai kolektyvinėje sąmonėje, – kad kai kurie žmonės yra tinkamesni priiminėti sprendimus už vidutinį žmogų. Ir tai nebūtinai buvo visiškai klaidinga pradinėmis demokratijos dienomis, kadangi vidutinis žmogus iš tiesų neturėjo reikiamų žinių, nesugebėjo skaityti ir taip toliau. Atstovaujamoje demokratijoje žmonės balsuoja už atstovus, o atstovai priima daugumą sprendimų.
O tuomet galite turėti dar vieną pakopą, kuri būtų labiau tiesioginė demokratija, kurioje, bent jau dėl svarbesnių sprendimų, balsuotų visi žmonės. Matote tai referendumuose dėl to ir ano, kaip ką tik vienas įvykęs Danijoje. Žmonės Danijoje balsavo dėl to, ar toliau tęsti savo anksčiau išimtine tvarka gautą teisę nedalyvauti Europos Sąjungos gynybinėje politikoje, ar prie jos prisijungti, nuimant visus suvaržymus. Daugelis kitų šalių taip pat rengia tokius referendumus. Tačiau čia jūs vis dar matote, jog tai tebėra daugumos valdymas. Daugeliu atvejų, esant daugumos valdymui, vis dar tebeegzistuoja klausimas: ar tai yra geriausia valstybės valdymo forma? Tai yra vienas iš tų klausimų, su kuriais reikia galynėtis demokratijoms. Ar turėtume leisti vienam žmogui nulemti daugumos balsą, priimant sprendimą dėl kažkokio klausimo, jeigu visi kiti žmonės, minus tas vienas žmogus, yra prieš? O gal turėtume turėti didesnę daugumą, priimdami sprendimą dėl tam tikrų klausimų? Ir tai, žinoma, galiausiai gali atvesti prie taško, kuriame referendumo surengimas lieka beveik tik kaip formalumas, kadangi palaipsniui atsiranda konsensusas, kuomet bent jau didžioji dauguma žmonių mato, kad tai yra jų pačių labui, tai yra visų labui, tai yra jų šalies labui eiti šia kryptimi.
Gebėjimas prisitaikyti
Ir mintis čia yra tokia, o tiksliau, kelios mintys: demokratija, viena ar kita forma, yra Aukso Amžiaus valstybės valdymo forma. Tai yra ateities valdžia. Turite daug, daug žmonių Žemėje, kurie vis dar su tuo nesutinka arba netiki, kad demokratija yra ateitis. Tačiau jeigu pažvelgtumėte į daugumą su tuo nesutinkančių žmonių, pamatytumėte, kad jie gyvena šalyse, kurios yra valdomos nedidelio elito, sugebėjusio įtikinti žmones, kad jiems tai yra geriau. Jūs, pavyzdžiui, matote Kinijoje, kaip dabartinė Kinijos valdžia, vadovaujama Xi, tapo dar labiau diktatoriška nei buvo bet kada anksčiau nuo Mao laikų. Ir štai tik vienas pavyzdys: jie paskelbė, kad jų nulinė kovido politika buvo teisingas sprendimas, ir ne tik teisingas sprendimas, bet pranašesnis sprendimas, ir jau tikrai pranašesnis už tai, ką darė supuvę demokratiniai Vakarai. Na, yra akivaizdu, kad tai, ką matote su Omikrono variantu – kiekvienas objektyviai į tai pažvelgęs gali matyti, jog tai nėra geriausia politika, tai tėra vienas iš galimų būdų su tuo tvarkytis. Tuo nenoriu pasakyti, kad tai yra pats blogiausias būdas, o Vakarų reakcija pati geriausia. Klausimas čia yra, ne koks būdas yra pats geriausias, kadangi kai žvelgiate į bet kurį klausimą, nėra jokio geriausio būdo spręsti šį klausimą, nes viskas nuolatos keičiasi.
Geriausias bet kurio klausimo sprendimas yra pažvelgti į sąlygas ir prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Kokia yra viena iš visos šios koronos pandemijos pamokų? Tai yra, kad visada bus dalykų pasaulyje, kurių niekas negalės sukontroliuoti. Visada bus dalykų, kurie iškils ir nustebins žmones. Klausimas nėra, koks būdas yra geriausias. Visada turime prisitaikyti. Situacijoms vystantis – kaip tai vyko koronos pandemijos metu, su vis naujais atsirandančiais variantais – turime prie to prisitaikyti. Ir tie, kurie sugebės prisitaikyti, bus tie, kuriems seksis geriausiai, tuo tarpu tie, kurie bus sustabarėję ir nelankstūs – jiems taip gerai nesiseks. Tad čia matote, jog pandemijos pradžioje Kinijos politika veikė. Tačiau Vakarų atsakas taip pat tam tikru būdu buvo veiksmingas. O tuomet atėjo Omikrono variantas, kuris buvo daug labiau užkrečiamas, ir dabar jau Kinijos būdas nebeveikė taip gerai kaip iš pradžių. Tačiau ar sugebėjo jie prisitaikyti? Ar sugebėjo jie pasikeisti? Ne, kadangi valdžia save išsikėlė į tokią poziciją, kurioje iš esmės pristato save kaip neklystančius autoritetus. Ir kai jie paskelbė, kad jų atsakas yra vienintelis teisingas ir pranašesnis už tai, ką darė Vakarai, tuomet pakeisti šią politiką ir prisitaikyti reikštų pripažinti, kad anksčiau jie padarė klaidą.
Kodėl turėjote išeiti ir sakyti, kad jūsų politika buvo vienintelė teisinga ir pranašesnė už visų kitų? Kodėl turėjote šitai sakyti? Na, tai yra vienas iš elitistinio valdymo prigimtinių bruožų. Elitas visada laiko žmones pavergtus. Ir jie nuolatos turi ieškoti, kuo tai pateisinti. Ir būtent dėl to jie turi polinkį pristatinėti save neklystančiais autoritetais, ar turinčiais pranašiausią ar aukščiausią politiką. Ir ką gi tai automatiškai reiškia? Jie negali pakeisti politikos, nes tai reikštų, jog jie turėtų pripažinti, kad klydo, o tai reiškia, jog jie negali prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. O kadangi aplinkybės nuolatos kinta ir jos pastoviai kito per visą rašytinę istoriją, kaip elitistinė visuomenė gali išvengti nugrimzdimo į negatyvų sūkurį, kuris atves prie jos susinaikinimo? To išvengti yra neįmanoma. Tai yra neįmanoma, nė viena elitistinė visuomenė to neišvengė ir, galiu jus užtikrinti, niekada neišvengs.
Nelankstumas negali užtikrinti išgyvenimo. Nelankstumas veda į mirtį, pragaištį, susinaikinimą, destrukciją, katastrofas, pražūtį ir dar visokius kitokius žodžius, kokius tik galėtumėte sugalvoti. Kokia yra „geriausia“ valstybės valdymo forma? Ji yra tokia, kuri užtikrina sparčiausią ir tvariausią žmonių protų augimą, žmonių protų gebėjimų, žmonių sąmonės, šalies ir žmonijos sąmonės augimą. Ir tokia valstybės valdymo forma privalo būti lanksti. Ji privalo būti lanksti.
Čohanų vigilė
Tad štai ką norėjau jums perduoti šiame mokyme. Ir mes, žinoma, dar turime daug daugiau ką pasakyti. Jėzus jums perduos mokymą apie tai, kodėl mes nusprendėme į pavadinimą kartu su demokratija įtraukti žodį Kristiškumas. Tačiau aš jus dabar užsklęsiu džiaugsmingoje violetinėje liepsnoje, kurią jaučiu. Ir noriu pasakyti savo baigiamuosiuose pastebėjimuose, kad mano dėkingumas netelpa į žodžius – beveik netelpa į žodžius, – kad tiek daug žmonių dalyvauja Čohanų vigilėje. Žinoma, mes visi esame dėkingi, kad tiek daug žmonių tame dalyvavo. Esu dėkingas, kad tiek daug iš jūsų naudojotės mano knyga, sukalbėdami kiekvieną invokaciją devynis kartus. Ir iš tiesų, visa ši vigilė, pradedant nuo Maha Čohano knygos ir tolesnių knygų, sukūrė neįtikėtiną momentumą, precendento neturintį momentumą šioje planetoje. Jeigu galėtumėte matyti tai, ką matome mes, kaip tai įėjo į kolektyvinę sąmonę ir sukūrė naujas sroves, sukūrė sūkurius ir verpetus, kurie išsklaidė senas sustabarėjusias matricas, kurie atvėrė daugelio žmonių protus, būtumėte tokie pat dėkingi kaip ir mes – jeigu galėtumėte visa tai matyti.
Iš tiesų, jūs padarėte didžiulį pozityvų poveikį planetai, ir tikiuosi, kad daugelis jūsų pripažinsite, jog tai taip pat padarė didžiulį pozityvų poveikį jūsų dvasiniam augimui ir vystymuisi. Mes tikimės pamatyti ateities vigiles, kuriose galėsite dalyvauti, ypač dėl gilesnių psichologijos lygmenų gydymo, siekiančių gimimo traumą.* Iš tiesų, kuo didesniam žmonių skaičiui, kuo didesniam pakylėtųjų mokytojų mokinių skaičiui galėsime padėti įveikti jų gimimo traumą ir išsigydyti šią traumą, tuo didesnį poveikį galėsime padaryti kolektyvinei sąmonei.
Jūs apačioje, mes viršuje. Kaip viršuje, taip ir apačioje. Mes, kurie esame viršuje, nebeturime gimimo traumos, ir to paties linkime jums, kurie esate apačioje. Tad su tuo, užsklendžiu jus savo nesibaigiančio džiaugsmo violetinėje laisvės liepsnoje.
* Mokytojai nori, kad atliktume vigilę iš Avatarų apreiškimai knygų serijos. Mes dabar darome vasaros pertrauką po Čohanų vigilės, o naują vigilę pradėsime rudenį.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com